Vaikystė – tai toks gyvenimo tarpsnis, kai mogus dar nesuvokia daugelio dalykų arba suvokia juos kitaip, nei būdamas suaugęs. Danai mane tiesiog nuteisdavo aminoji mano mamos frazė: Kai būsi mano metų. Bet, laikui bėgant, pradedu suvokti: vaikui sunku suprasti suaugusį, o suaugusiam neįmanoma suprasti mao mogaus
Vaikystėje mums formuojasi įvairiausių dalykų samprata, mūsų charakteris, poiūris į pasaulį: vaikai be galo jautriai reaguoja į juos supančią aplinką. Vieną i itin jautrių vaikų apraė lietuvių raytoja atrijos Ragana savo apsakyme Irkos tragedija. Tas mogutis – tai septynerių me
etų mergaitė Irka, kuri suvokia daugelį dalykų ne pagal savo amių, ino leistinas ribas vaikui. Nors jos gyvenime nėra vargo ir skurdo, tačiau galima drąsiai tvirtinti: tai nelaimingas vaikas. Jau pačioje apsakymo pradioje mane labai nustebino motinos elgesys. Irkos mama – tai mogaus, nuo kurio dvelkia altas abejingumas savo vaikui, apsimestina meilė. Man susidarė įspūdis, jog Irka yra kaip nata ios dar gana jaunos moters gyvenime. A suprantu, galbūt ji troko kako daugiau i gyvenimo, bet nemanau, kad tai jai suteikia te
eisę pamirti savo vaiką ir motinystės pareigas. Bet čia, nelaimė, dar pasimaio ponas Gurskis. Tai mogus, kuris Irkos mamai pasirodo svarbesnis u ją. Irka nenori ir pradioje nesistengia susitaikyti su realybe, todėl ji bando kovoti u savo mamytę, o kai Gu


Atvaiavus į Kauną, ji susiranda (padedama nepaįstamos ponios) tėvelio namą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduoda Irkai didelį smūgį, lyg replėmis kas suspaudia irdelę. Sutrypta paskutinė Irkos viltis, pasaulis, rodos, apsivertė akyse. Ji engė kelis ingsnius pas atamaną ir ten susirietusi verkė ir verkė, kratoma kukčiojimų