Vaikystė – tai toks gyvenimo tarpsnis, kai mogus dar nesuvokia daugelio dalykų arba suvokia juos kitaip, nei būdamas suaugęs. Danai mane tiesiog nuteisdavo aminoji mano mamos frazė: Kai būsi mano metų. Bet, laikui bėgant, pradedu suvokti: vaikui sunku suprasti suaugusį, o suaugusiam neįmanoma suprasti mao mogaus
Vaikystėje mums formuojasi įvairiausių dalykų samprata, mūsų charakteris, poiūris į pasaulį: vaikai be galo jautriai reaguoja į juos supančią aplinką. Vieną i itin jautrių vaikų apraė lietuvių raytoja atrijos Ragana savo apsakyme Irkos tragedija. Tas mogutis – tai septynerių meetų mergaitė Irka, kuri suvokia daugelį dalykų ne pagal savo amių, ino leistinas ribas vaikui. Nors jos gyvenime nėra vargo ir skurdo, tačiau galima drąsiai tvirtinti: tai nelaimingas vaikas. Jau pačioje apsakymo pradioje mane labai nustebino motinos elgesys. Irkos mama – tai mogaus, nuo kurio dvelkia altas abejingumas savo vaikui, apsimestina meilė. Man susidarė įspūdis, jog Irka yra kaip nata ios dar gana jaunos moters gyvenime. A suprantu, galbūt ji troko kako daugiau i gyvenimo, bet nemanau, kad tai jai suteikia teeisę pamirti savo vaiką ir motinystės pareigas. Bet čia, nelaimė, dar pasimaio ponas Gurskis. Tai mogus, kuris Irkos mamai pasirodo svarbesnis u ją. Irka nenori ir pradioje nesistengia susitaikyti su realybe, todėl ji bando kovoti u savo mamytę, o kai Gu
urskis pagąsdina Irką, kad ivaiuodamas gali isiveti ir mamytę, ji su skausmu atrėia: tamsta neturi teisės Tamsta – ne tėvelis Kad ir kaip mergaitė stengiasi atkreipti motinos dėmesį į save, priminti, kad ir jai reikalinga meilė, motinos iluma, deja, jos pastangos bevaisės. Svajonės, viltys lunga viena po kitos. Tai iki pat gelmių sukrečia mergaitę, kuri tiki, kad kada nors sugrį tėvelis, kad ji vėl gyvens darnioje eimoje, tiki gėrio, groio, santarvės egzistavimu. Pavelas Voinovas yra pasakęs: Kai visikai sudūta vienas tikėjimas, niekada neatsiranda antras. Jo vietą uima netikėjimas. Todėl Irkos nuoskauda be galo didelė, dvasia jau paeista. Be to, susidaro įspūdis, kad vaikams suaugusiųjų motyvai ir poelgiai atrodo tokie gremėzdiki ir grėsmingi, kaip pavojingi vėrys, kuriuos matai tamsaus miko eėliuose. Vaikus suaugę taampo lyg kokias marionetes. Irka pasijunta atstumta, nemylima, niekam nereikalinga. mamytė neateina palinkėti labos nakties, neturi laiko pasikalbėti, negali eiti pasivaikčioti. Nebemyli jos mamytė, nebemyli Vienintelė paguoda – jos gerasis draugas, itikimasis unelis Dimas, kuriam reikalinga Irkos meilė. Tačiau tai yra menkniekis prie tėvų meilę. Tokia būsena, kokioje buvo is maas mogutis, ne vieną i mūsų kada nors yra paskandinusi depresijoje. Tokiu atveju mogus daniausiai puola į paniką, pradeda blakytis. Irka mąsto vaikikai. Paskutinė jos viltis – tėvelis. Ji ino jau, ką padarysianti: ji
i vaiuos jau pas tėvelį – pas savo mylimiausiąjį, brangiausiąjį, visame pasaulyje geriausiąjį tėvelį. Tėvelis niekados taip nepadarytų; tėvelis Irką taip myli; taip myli. mergaitė ilgai nedvejoja, pasiima Dimą, renkas maiausiąją, labiausiai jos globos reikalingą lėlę ir ieina su mintimi, kad mamytė, parvaiavusi įvakar jos neberas, nerimaus, gailėsis Irkos, iekos o gal ir verks Irkos laukia naujas smūgis, naujas nusivylimas
Atvaiavus į Kauną, ji susiranda (padedama nepaįstamos ponios) tėvelio namą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduoda Irkai didelį smūgį, lyg replėmis kas suspaudia irdelę. Sutrypta paskutinė Irkos viltis, pasaulis, rodos, apsivertė akyse. Ji engė kelis ingsnius pas atamaną ir ten susirietusi verkė ir verkė, kratoma kukčiojimų