gyvenimo ir mirties prasme

MŪSŲ GYVENIMO IR MIRTIES PRASMĖ

O juk viskas tik iliuzija. Tik mūsų didžiulis noras tai pastebėti. Didžiulis noras gyventi. O kas kas iš tiesų tai yra niekas negali pasakyti. Niekas nežino kada tai prasidės ir kada viskas baigsis. Niekas nepaskys kodėl čia ir būtent dabar?! Bet argi tai svarbu? Argi męs neturime svarbesnių reikalų? Na pavyzdžiui gyvenimo kurimas? Nors iš tiesų ka to reikia? Kam visą to reikia? Kodėl mes taip dažnai be priežasties einam pirmyn? O kai suvokiame ką daarome, sustojam. Kodėl mes nematom to kas aplink? Nematom gėlių, gyvūnų, paukščių, medžių ir savęs? Mes nematom nieko, išskyrus tikslą. Ar tai jau taip svarbu? Kodėl ęs taip skubam? Kur mes taip bėgam? Gyventi? Bet juk be mūsų gyvenimo tiesiog nėra.Gal pagaliau pats laikas būtų ieškoti savęs ir palikti tas lenktynes į niekur? O gal mes tada visai pamestume save?
Klausimas. Kam gyventi? Juk gyvenimas toks sunkus. Jame tiek daug vargo ir skausmo. Kam mums viso to reikia? Kam? Tuoj visi prradės įrodinėti savo gyvenimo tiesas ir prasmę. Bet ar kiekvienam jos tiks? Aišku, kad ne. Paklausite: „ kodėl? “. O todėl, kad žmonių yra begalo daug ir jie visi tokie skirtingi. Juk vienodų nebūna. Aišku pas juos ir skirtingos problemos, skirtingi rūpesčiai be

ei džiaugsmai. Todėl kiekvienas turime rasti savo gyvenimo prasmę. Sunku. Tiesa? Bet kodėl? Juk tai atrodo taip paprasta: šeima, vaikai, darbas, mokslai, pramogos, sveikata. Na aišku, mes čia galime ilgai vardinti. Bet atsakykite. Ar to užtenka? Gal daugumai ir taip. Aš nesiginčiju. Bet ne visiems, tikrai ne visiems.
Kiti žmonės nesugeba sau iškelti tikslo. Nemato šviesių spalvų gyvenime, tik tamsą, neapykantą, vargą, skurdą ir kitas blogybes. Bet jie nemato šviesos, nesugeba nuoširdžiai džiaugtis, nesuvokia kad jie gyvena.
Reikia džiaugtis tuo ką turi. Taigi, džiaukitės kad galit kvėpuoti, įausti, mastyti. Bet žinote kas svarbiausia. Nesigailėti savęs, nuo to prasideda visokios abejonės gyvenimo prasme. Norit išduosiu mažyte paslaptį. Norit aš žinau, juk visi yra smalsus. Tai va ta paslaptis. Gyvenimo prasmę turit rasti patys, niiekas už jus to nepadarys. Aišku bandys, bet ar tai bus jūsų stimulas gyventi. Savaime suprantama, bus ir gerų siūlimų, tik reikia atsirinkti kas yra geriausia ir labiausiai tinka jums.
Kas galėtų į visus tuos klausimus atsakyti? O gal to tiesiog nereikia? Gal klausimai taip ir turi būti be atsakymų? Ateis laikas kai klausti nebus ko ir apie ką. Ateis laikas kai viskas bus aišku. Tik kada jis ateis? Visų mūsų gyvenimas, kad ir koks jis būtų individualus, turi tam tikrą ritmą, nu
usistovėjusią įvykių, situacijų, sprendimų seką. Visa tai dažniausiai vadiname kasdienybe, rutina, stengiamės iš jos ištrūkti, bet ir toliau joje murkdomės kaip murkdęsi. Tik štai atsitinka kažkas tokio, kas išsviedžia mus iš įprasto kasdieninių situacijų ir patyrimų srauto ir pastato akis į akį su savimi pačiais, savo silpnumu ir savo stiprybe. Egzistencializmo filosofijos atstovai tai vadina ribinėmis situacijomis. Būtent ribinėse situacijose geriausiai atsiskleidžia žmogaus gyvenimo prasmė ir beprasmybė, jis yra patikrinamas ir išbandomas.
Visi, be išimties, savyje nešiojamės gėrio ir pikto pradus. Idealizmas ir oportunizmas – tai ne kas kita, kaip tų pačių priešiškų jėgų – gėrio ir blogio – apraiškos mumyse. Kova tarp gėrio ir blogio tęsiasi visą gyvenimą. Ir toje dvikovoje glūdi žmogaus gyvenimo prasmė, nes ji apsprendžia kiekvieno likimą Amžinybėje.
O kas gali būti žmogaus gyvenimo prasmė? Tik viena — už mūsų pasaulio ribų slypinčio gėrio pažinimas ir — kol mes priversti gyventi čia, šiame netobulame pasaulyje — bandymai įdiegti jį į gyvenimą taip, kaip reikalauja idėjų pasaulio gėris. Kitaip sakant, žmogaus gyvenimo prasmė yra protingas gyvenimo sutvarkymas. Visiems jums buvo akimirkų, kai pavargę po triukšmingų ir malonių žaidimų staiga nurimdavote, nutildavote ir pradėdavote mąstyti apie jus supantį pasaulį. Tokia akimirka gali nutikti namie prieš miegą, kai gulite lovoje, bet dar nemiegate. Tokia būsena gali nutikti vasarą iškyloje pr
rie laužo ar ant upės kranto, bežiūrint į raibuliuojančias bangeles. Dažnai tokie pamąstymai būna bežiūrint į žvaigždėtą dangų. Jums tada kyla daug klausimų. Kas yra Pasaulis, Visata? Kodėl jie yra? Kas yra gyvybė? Ar ji yra dar kur nors beribiuose Kosmoso toliuose? Ar gyvybė yra tik mūsų Žemėje? Ar gyvybė amžina, ar kada nors ji išnyks? Kas tai yra žmogaus siela, ir ar ji yra? Ar iš tikrųjų ji amžina, kaip sako tikintys Dievu žmonės, ar tai tik svajonė būti nemirtingu?
Tokie jums kylantys klausimai, atrodytų tik paprasčiausias smalsumas. Bet kas nuostabiausia: pasirodo prieš tūkstančius metų mūsų tolimi protėviai susimąstydavo apie tą patį ir ieškojo atsakymų į tuos pačius klausimus. Mūsų laikais į šiuos klausimus ieško atsakymų ne tik vaikai, bet ir suaugę. Ne iš dyko gyvenimo toks žmonių atkaklumas. Tai, kaip žmogus mato ir suvokia jį supantį pasaulį, mokslininkai vadina pasaulėžiūra. Visais laikais žmonės turėjo vienokią ar kitokią pasaulėžiūrą. Mūsų protėviai turėjo savo pasaulėžiūrą. Ne taip seniai mokslininkai galvojo, kad protėvių pasaulėžiūra primityvi. Bet dabar pradeda suprasti, kad senovės žmonės gyveno nuostabioje harmonijoje su juos supančia gamta, nenaikino jos ir labai išmintingai naudojosi jos dovanomis. Šiuolaikiniai žmonės, turintys “pažangią” mokslinę pasaulėžiūrą, per keliolika dešimtmečių taip sudarkė gamtą, kad kilo pavojus gyvybei Žemėje. Užterštos upės ir
r vandens telkiniai, užnuodytas oras, žūna augalai ir gyvūnai, dažniau serga ir miršta žmonės. Pramonės atliekomis, nuodais ir cheminėmis medžiagomis užnuodyta mūsų Žemė maitintoja. Nesėkmių priežastis slypi neteisingame mokslo požiūryje į svarbiausius mūsų gyvenimo reikalavimus. Mūsų nelaimių ir vargų priežastis – neteisingas gyvenimo prasmės supratimas.
Daugelis žmonių klaidingai galvoja, kad jie gyvena tik iki mirties. Jų gyvenimo prasme tampa įsigyti įvairių daiktų, kaupti turtą, siekti įvairių malonumų. Jie galvoja, kad taip elgdamiesi bus laimingi. Iš tikrųjų jie patys nelaimingiausi, nes apgaudinėja patys save. Daiktai ir turtai gali suteikti tik laikiną džiaugsmą. Prisiminkite, kaip vaikystėje, pamatę naują žaislą, jūs būtinai norėdavote jį turėti. Jums atrodė, kad ilgai juo džiaugsitės ir būsite laimingi. Po kiek laiko šis žaislas nusibosta, atsiduria palovyje ir jį pamirštate. Bet buvo ir kitaip. Kai jūs ką nors darėte patys, savo rankomis ir gerai pavykdavo, kiek buvo džiaugsmo. Savo darbą rodėte vyresniesiems, tėveliams ir jie džiaugėsi karu su jumis. Ypač jus džiugino tai, kad daiktas buvo naudinga ir reikalingas kitiems žmonėms. Tai, ką jūs padarėte savo rankomis, yra jūsų kūrybos rezultatas. Tik kūryba gali duoti tikrą džiaugsmą. Sukūręs nuostabią muziką, kuri patinka ir reikalinga žmonėms, kompozitorius bus laimingas. Bus laimingas muzikantas, atlikęs tą kūrinį, poetas – sukūręs eilėraštį, inžinierius – sukūręs naują mašiną. Kurti galima ne tik muziką, paveikslus, eiles, išradimus. Galima kurti gerus santykis tarp žmonių, ugdyti savyje gerus charakterio bruožus, tai yra kurti save. Žmogus gali neturėti talentų, bet kiek džiaugsmo jis suteiks kitiems žmonėms, jei jis bus paprastas, geras, jautrus, paslaugus, geraširdis, mylintis, rūpestingas.
Patį didžiausią džiaugsmą žmogus patiria, kai jo darbas ir kūryba padeda žmonėms ir suteikia jiems džiaugsmą. Tada sakoma, kad žmogus dirba ir kuria Visuotiniam Gėriui. Žmogaus gyvenimo prasmė tame, kad pastoviai ko nors mokytis, tobulinti savo sugebėjimus dirbti visuotiniam labui. Taip pat gyvenimo prasmė yra amžino pažinimo, paslapčių atskleidimo, naujo pažinimo džiaugsmas. Prisiminkite, kiek vaikystėje išardėte ir sugadinote žaislų. Kodėl jūs tai darėte? O gi todėl, kad pažiūrėti, sužinoti kas yra viduje, kodėl jie juda, važiuoja. Jums tai buvo viliojanti paslaptis. Jūs būtinai norėjote ją įminti. Ir buvote laimingi ją atskleidę. Tai ir yra pažinimo džiaugsmas. Didžioji Gamta turi labai daug paslapčių, kurios laukia jūsų. Paslapčių pažinimas yra neišsenkantis kūrybinis džiaugsmas. Jūs girdėjote apie neįprastus Aukštesniojo (Subtiliojo) Pasaulio pasireiškimus, nematomas būtybes, vaiduoklius, skraidančias lėkštes, apie ateivius iš kitų pasaulių. Visa tai yra Kosmoso paslaptys, kurios laukia savo tyrinėtojų. Kol kas niekas tikslaus atsakymo nežino. Praeis keletą metų, jūs tapsite suaugusiais ir gal kaip tik vienam iš jūsų pasiseks rasti atsakymą ir atskleisti iki šiol nežinomą kosminę paslaptį. Kiek džiaugsmo suteiks jums visatos paslapties pažinimas.
Brangūs vaikai, jums teks susidurti su viena didžiausių Visatos paslaptimi, kurios pavadinamas – MEILĖ.
Iš meilės atsirado, gyvena ir juda pasaulis ir visa Visata. Be meilės negali gyvuoti nei Visata, nei galaktikos, nei planetos, be jos negalėtų atsirasti ir vystytis gyvybė Žemėje. Meilė – tai dvasios savybė. Ji priklauso Ugniniam pasauliui ir pažinti meilės paslaptį žmogus galės tik pasiekęs jį, pasiekęs dieviško išsivystymo lygį. Dabar tamsieji stengiasi sumenkinti meilės jausmą, supaprastinti ir suvulgarinti jį. Ar pasiduoti jų piktoms gudrybėms, priklauso nuo jūsų pačių. Meilė tiesiogiai susieta su žmogaus dvasia. Šiuo jausmu žmogus gali pakylėti savo dvasią ir tapti panašiu į dievus. Bet gali būti ir atvirkščiai. Suvulgarinęs ir pažeminęs meilės jausmą, žmogus gali pulti žemiau gyvulio lygio. Visi didieji žmonijos pasiekimai – patys gražiausi meno kūriniai, knygos, paveikslai, muzika, pergyvenę šimtmečius, visi jie buvo sukurti iš meilės. Iš meilės žmonės įvykdydavo žygdarbius, su džiaugsmu aukodami save dėl kitų. Meilė gimdo grožį, grožis įkvepia meilę. Todėl reikia stengtis, kad būtų gražūs žodžiai ir poelgiai, gražios mintys ir jausmai, gražus bendravimas tarp žmonių. Tik taip žmogus pasieks aukštesnio tobulumo ir bus iš tikrųjų laimingas. Taip sako mums tie, kurie jau pasiekė nuostabaus dieviško tobulumo – Kosmoso Didieji Mokytojai.
Visi dvasiniai pasiekimai – talentai, gabumai, žinojimas, mokėjimas, puikūs charakterio ir sielos bruožai – visa tai amžina ir nemirtinga savastis, mūsų turtas. Jie tarnauja žmogui ne tik žemėje, tankiame pasaulyje, bet ir aukštesniajame pasaulyje. Žmogus negali nusinešti į aukštesnįjį pasaulį daiktų, pinigų ir kitokių materialinių gėrybių. Tik dvasinus turtus jis pasiima su savimi ir kitame įsikūnijime vėl visus atsineša. Todėl gyvenimo prasmė yra ne materialinių, o dvasinių vertybių kaupimas. Vaikai, puoselėkite savo sugebėjimus ir talentus, ugdykite gražius charakterio bruožus, tobulinkite savo dvasią, tas amžinas turtas tarnaus ne tik jums, bet ir kitiems žmonėms.
MŪSŲ ATEITIS PRIKLAUSO NUO MŪSŲ
Mūsų seneliai ir proseneliai kūrė geresnį gyvenimą, svajojo apie šviesią ateitį. Ką gali padaryti kiekvienas iš mūsų, kad greičiau ateitų ta šviesi ateitis? Visiems, tame tarpe ir jums, vaikai, reikia pasistengti tapti geresniais, nepasiduoti blogiems charakterio bruožams, kuriuos mumyse kursto tamsieji. Reikia stengtis daryti gerą, stengtis mylėti žmones, siekti žmonių tarpusavio supratimo, tolerancijos. Tai vienintelis būdas, kuris padės išsigelbėti ir išgelbėti planetą. Aukštosios Kosmoso Jėgos išvalys mūsų planetą nuo tų, kurie skleidžia blogį ir išsiųs juos į Saturną. Žmonės, siekiantys gėrio, liks ir toliau tobulins savo planetą. Mes privalome padėti Šviesos Jėgoms, gelbėjančioms Žemę. Kuo anksčiau mes tai suprasime, tuo daugiau žmonių pradės tobulinti save ir savo pavyzdžiu paskatins kitus, tuo greičiau prasidės NAUJA ŠVIESOS EPOCHA. Niekas, išskyrus patį žmogų, negali jo priversti tapti geresniu. Tik kiekvienas iš mūsų taip gali pasielgti.
Pabuvoję Šambaloje, Jelena Ivanovna ir Nikolajus Konstantinovičius Rerichai, ne tik gavo didžias žinias, bet ir perdavė jas žmonėms. Jelena Ivanovna užrašė savo pokalbius su Šambalos Mokytojais. Šie užrašai 1924 – 1937 metais buvo išspausdinti bendru pavadinimu „Gyvoji Etika“, kitaip „Gyvenimo Mokymas“, arba mokymas kaip gyventi. Ilgus metus tamsiosios jėgos naikino ir slėpė šias knygas nuo žmonių, bet dabar jos tapo prieinamos visiems. Apie visa tai, kas čia papasakota ir dar daugiau, jūs sužinosite vėliau, perskaitę ir išstudijavę šias knygas. Įgiję žinių, jūs sąžiningai padirbėsite statydami naują laimingą gyvenimą, kai Grožis, Tiesa ir teisingumas įsigalės mūsų planetoje. Didysis Mokytojas, Šambalos Valdovas apie šį laikmetį štai kaip sako:
„Ateis Mano laikas ir pasikeis gyvenimas planetoje. Gerovė ir taika sugrįš į Žemę. Įsitvirtins bendradarbiavimas visų ir visiems, išnyks priešiškumas, pasibaigs karai, visos tautos sudarys vieną draugišką šeimą. Persitvarkys ir sužydės žemiškas sodas. Gyvūnams bus atleista, žmonės pasikeis, melagingas mokslas bus pakeistas tikru. Žmogaus sąmonėje trys pasauliai susilies į vieną, išsisklaidys prietema, pikti ir tamsūs išvyks į Saturną, Žemės planeta bus išvalyta nuo visokių šiukšlių, pasikeis žmoniškoji sąmonė. Prasidės ŠVIESOS karalystė ir jai nebus galo.“
Brangūs vaikai, mergaitės ir berniukai, pradėkite kurti ateitį, savo likimą jau dabar. Būkite kūrėjais! Kurkite gėrį, Kurkite iš savęs naują, tobulą žmogų, stenkitės tapti vertu būsimos Šviesos Epochos gyventoju ir atnaujinta planeta pasiims jus į savo ateitį. Jūs mūsų Tėvynės vaikai, jūs Žemės lanetos vaikai, jūs Kosmoso vaikai! Didžioji Motina Gamta – Pasaulio Motina myli jus ir linki tik gero. Pamilkite ir jūs begalinio gyvenimo džiaugsmą, kūrybos džiaugsmą, amžino tobulėjimo džiaugsmą!
Jūsų likimas, jūsų ateities laimė atnaujintoje planetoje priklauso nuo jūsų pačių!
Žmonės bijo mirties, kaip vaikai — tamsos; ir kaip pasakos sustiprina šią įgimtą vaikų baimę, lygiai taip pat jos sustiprina ir mirties baimę. Be abejo, mintis apie mirtį kaip apie atpildą už nuodėmes ir perėjimą į kitą pasaulį yra šventa ir dievobaiminga, tačiau jos, kaip neišvengiamos duoklės gamtai, baimė yra silpnumas. Net ir į dievobaimingus apmąstymus kartais įsimaišo tuštybės ir prietarų. Kai kuriose vienuolių knygose apie mirties kančias jūs rasite parašyta, kad žmogus, pagalvojęs apie tai, kokį skausmą jis junta, kai prispaudžiamas arba draskomas tik jo piršto galiukas, gali įsivaizduoti, kokias kančias sukelia mirtis, kai yra ir nyksta visas kūnas; tuo tarpu mirtis dažnai yra ne tokia skausminga kaip galūnės sužeidimas, nes gyvybiniu požiūriu svarbiausios kūno dalys nėra pačios jautriausios. Ir tasai, kuris kalbėjo tik kaip filosofas ir paprastas žmogus, gerai pasakė: „Pompa mortis magis terret guam mors ipsa” 23. Dejonės ir traukuliai, bespalvis veidas, raudantys draugai, juodi drabužiai, laidotuvės ir panašūs dalykai — štai dėl ko mirtis atrodo baisi. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus sieloje nėra tokios silpnos aistros, kuri nesusikibtų su mirties baime ir neįveiktų jos; vadinasi, mirtis nėra toks jau baisus priešas, jeigu žmogus turi tiek daug pagalbininkų, kurie gali laimėti mūšį dėl jo. Kerštas nugali mirtį, meilė ją niekina, garbė siekia jos, sielvartas veržiasi į ją, baimė ją pralenkid. Toliau mes skaitome, jog, kai imperatorius Otonas24 nusižudė, gailestis (kuris yra trapiausias iš jausmų) daugelį paskatino numirti iš užuojautos valdovui ir siekiant parodyti savo ištikimybę. Seneka čia dar priskiria įnoringumą ir persisotinimą: „Cogita guam diu eadem feceris; mori velle, non tantum ioitis, aut miser, sėd etiam fastidiosus potest”25. Žmogus, kuris nėra nei narsuolis, nei nelaimėlis, būna pasirengęs numirti tik dėl to, kad jam nusibosta nuolatos daryti vis tą patį. Pravartuv atkreipti dėmesį ir į tai, kaip mažai mirties artėjimas tepakeičia stiprios dvasios žmones — iki pat paskutinės akimirkos jie išlieka patys savimi. Cezaris Augustas mirė su linkėjimais: „Livia conjugii nostri memor vive et vale!”26} Tiberijus — apsimetinėdamas: pasak Tacito, „iam Tiberium viręs et corpus, non dissimulatiof dese-rebant” 27/ Vespasianas — juokaudamas, sėdėdamas ant nakti-puodžio: „Ut putof deus fio” 28/ Galba pakišo savo kaklą budeliui, tardamas: „Feri, si ex re šit populi Romani” 29/ Septi-mijus Severas mirė paskubomis: „Adeste, si quid mihi restat agendum”™, ir 1.1. Be abejo, stoikai skyrė mirčiai pernelyg daug dėmesio ir savo dideliais pasirengimais jai padarė ją dar baisesnę. Teisingiau kalba tas, „qui finem vitae extremum inter munera ponat naturae”^1. Mirti taip pat natūralu kaip ir gimti, ir kūdikiui antra tikriausiai taip pat skausminga kaip ir pirma. Tas, kas miršta už rimtą reikalą, panašus į sužeistąjį aršiame mūšyje, iš pradžių beveik nejuntantį skausmo; todėl tas, kas linkęs į ką nors gera ir atsidėjęs tam, išvengia ir mirties kančių. Tačiau patikėkite, saldžiausia yra giesmė „Nunc dimittis” 32, kai žmogus pasiekė kilnius tikslus ir pateisino lūkesčius. Be to, mirtis atveria vartus šlovei ir nuslopina pavydą; „Extinctus amabitur idem” 33.

Leave a Comment