TURINYS
Įvadas 31. Eilėraščio „Viešnia“ ir dramos „Nekviestoji viešnia“ pavadinimų semantika 42. V. M. Putino ir M. Meterlinko kūrinių mirtis 43. V. M. – Putino „Viešnia“ lyrinio subjekto ir Meterlinko „ Nekviestoji viešnia“ veikėjų būsenos 54. Mirties nuojauta, jos pasirodymas gyvųjų pasaulyje ir išėjimas 65. Mirties vaizdavimas poezijoje ir dramoje 106. Eilėraščio vyksmo ir dramos veiksmo laikas 10Išvados …11Naudota literatūra …12Priedai 13ĮVADASGyvenimas turi ribas ir viena iš tokių – tai mirtis. Mirtis – tai pokytis, nuolatinis vyksmas. Ji ne tik biologinė, bet ir ontologinė kategorija, tampanti integralia žmogaus egzistencijos dalimi. Analizuojant mirties sampratų įvairovę, galima teigti, jog skirtingi mirties apibūdinimai yra įtakoti žmogaus suvokimo. Galima skirti dvejopą požiūrį į mirtį – galima ją priimti kaip galutinę realybę, arba paneigti. Mirties priėmimas – tai suvokimas, kad ji anksčiau ar vėliau taps visų savastis, kitaip sakant, suvokimas, jog mirtis yra ne kažkieno, o „mano mirtis“, kuri tarsi pamažu „prisijaukinama“. Tai suvokus mirtis sutinkama paprastai, su deramu iškilmingumu, tačiau kartu ir taip, kad būtų pabrėžta jos svarba. Atvirkščias procesas – mirties neigimas. Paprastai toks suvokimas yra ne tik paties žmogaus nulemtas nusistatymas, bet tam turi įtakos ir kiti veiksniai: artimieji, giminės ar pažįstamieji stengiasi tausoti ligonį, palengvinti jo negalią, taip pat vengiama nemalonių jausmų, kuriuos sukelia agonija (visuomenėje įsivyravo žiniasklaidos įtakotas požiūris, kad gyvenimas yra visada laimingas ar bent privalo toks atrodyti), svarbus ir mirties vietos pasikeitimas; daugiau nebemirštama tarp savųjų, mirštama ligoninėse, pensionatuose, mirties namuose, bet visada vienatvėje.Miršta ne tik žmonės, daiktai, bet nyksta visas pasaulis. Mirties tema nėra tabu ir literatūroje. Čia ji dažnai pasirenkama kaip pagrindinė, apie kurią raizgosi personažų likimai, kuri yra ne tik išeities taškas, bet ir galutinė realybė.
Mirtis sieja ir du šiame darbe analizei pasirinktus kūrinius: Vinco Mykolaičio Putino eilėraštį „Viešnia“ ir Moriso Meterlinko dramą „Nekviestoji viešnia“. Pagrindinis darbo tikslas – išnagrinėti V. M.- Putino eilėraštį „Viešnia“ ir M. Meterlinko dramą „Nekviestoji viešnia“ pagal imanentinę analizę, t.y. atidžiai skaitant kūrinius įvertinti kiekvieno įvaizdžio ir simbolio reikšmę tolesniam kūrinio suvokimui gilinti.Darbe bus žvelgiama į mirties semantiką per įvaizdžių ir simbolių prasmes bei viso kūrinio bendrąją semantiką, taip pat ryškinami mirties vaizdavimo panašumai ir skirtumai šių dviejų rašytojų kūriniuose.1. EILĖRAŠČIO „VIEŠNIA“ IR DRAMOS „NEKVIESTOJI VIEŠNIA“ PAVADINIMŲ SEMANTIKA
Vinco Mykolaičio – Putino eilėraštį „Viešnia“ ir Moriso Meterlinko dramą „Nekviestoji viešnia“ vienija ta pati tema – mirtis. Mums rūpimas uždavinys – atskleisti, kaip šioji mirtis abiejuose kūriniuose pasireiškia ir sąveikauja gyvųjų pasaulyje.Vinco Mykolaičio – Putino eilėraštį „Viešnia“ ir Moriso Meterlinko dramą „nekviestoji viešnia“ sieja panašūs pavadinimai, kuriuose dominuoja viešnia (t.y. mirtis). Kūrinių pavadinimuose yra koduojamas mirties įvardijimas: eilėraštyje ji įvardijama kaip viešnia, o dramoje – nekviestoji viešnia. Iš eilėraščio pavadinimo „Viešnia“ suprantame, kad bus kalbama apie moteriškosios lyties būtybę, kuri turėsianti pasirodyti kaip svečias. Kiek informatyvesnis yra M. Meterlinko dramos pavadinimas „Nekviestoji viešnia“. Akivaizdu, kad ši moteriškos lyties būtybė, nors yra ne iš savųjų rato, tačiau ateisianti nekviesta. Nors pavadinime koduojama neigiama viešnios konotacija, tačiau jaučiama ir egzistuojanti priešprieša, nes viešnia, tai asmuo, kuris paprastai yra mielas ir laukiamas.Abiejuose kūriniuose nedaug apie viešnią yra težinoma: eilėraštyje ji „ta pati, o ne kita“, o dramoje dominuoja vien tik jos pajautimas keičiantis esamiems aplinkoje objektams.
2. V. M. – PUTINO IR M. METERLINKO KŪRINIŲ MIRTIS
Tiek V. M – Putino, tiek M. Meterlinko kūriniuose mirtis yra įforminama labai panašiai, t.y. jai suteikiama panaši simbolika ir panašūs įvaizdžiai, kurie apsprendžia mirties išskirtinumą ir jos reikšmę žmonių gyvenimuose.Eilėraštyje viešnia niekur nėra įvardijama konkrečiai, jog tai mirtis, tačiau nuolat pabrėžiamas jos dalyvavimas pasaulyje įvardžiu „ta“ arba „ji“ „ta pati, o ne kita- / Ji atėjo neprašyta, nors laukta.“, tai viešnia, kuri pasirodo pati ir nekviesta. Esama tiesioginių …nuorodų, jog lyrinis subjektas šią viešnią pažįsta („ta pati“)- ir net gi tikisi jos atėjimo. Labai panašiai mirtis įvardijama ir Moriso Meterlinko dramoje: čia ji figūruoja kaip nuojauta, kaip tyla, kaip nematomas asmuo, kurį gali matyti tik neregintieji. Apie ją nuolat kalbama, ji jaučiama, tačiau priešingai nei M. Putino eilėraštyje – ji nematoma.
3. V. M. – PUTINO „VIEŠNIA“ LYRINIO SUBJEKTO IR METERLINKO „NEKVIESTOJI VIEŠNIA“ VEIKĖJŲ BŪSENOS
Eilėraštyje lyrinio subjekto būsenas apsprendžia jam artima aplinka – būstas. Jis tamsus ir tuščias, su užtrenktom durim ir septyniom spynom. Pagrindiniai realūs ir matomi daiktai – guolis ir žvakė. Tuščias būstas apeliuoja ir į lyrinio žmogaus jausenas – jis ne tik vienas, bet ir vienišas. Be vienatvės esama ir laukimo. Išsigelbėjimo tikimasi iš laukiamos viešnios. Pasakymu ,,Mano viešnia“, galima manyti, kad ji yra kažkuo artima ir priklausanti. „Pats keliuosi, pats einu.“ – jis pats, o ne kas kitas, nori įleisti ją vidun, pats pirmas nori su ja susitikt, su savo viešnia iš nežinios. Tačiau, kartu su begaliniu noru sutikti ją, iškyla ir dvejonės: ,,Ne, nereikia!“. Šis lyrinio subjekto susukimas, tai lyg jo pasąmonėje tūnantis vidinis patariamasis balsas.
Eilėraščio žmogaus jausenos apskritai labai prieštaringos. Be išorinės atmosferos, kuri jį supa, galima manyti, kad būtas – tai vidinis lyrinio „aš“ pasaulis. Tuštuma ir tamsuma – tai ne tik vienišumas, bet ir užsisklendimas savyje, neišėjimas į realų pasaulį ir nenorėjimas jo įsileisti į save, lyg tam tikra apsisaugojimo priemonė nuo visų blogybių, kurios supa savą namų pasaulį. Panašias veikėjų būsenas galima pastebėti ir dramoje. Čia taip pat daug įtakos turi aplinka. Visas matomas scenovaizdis – tai apvalus stalas, žibalinė lempa, didelis flamandiškas laikrodis, keletas uždarų durų, žali vitražiniai langai ir šeši veikėjai, kurie veikia nuolatinėje įtampoje. Tiesa, savą namų, kambario erdvę dramoje dar supa sodas ir kiemas, kurį visiškai apriboja vartai. Aplinka gan niūri ir apytamsė, nes vakaras. Namuose vos dega žibalinė lempa. Lempa – tai šviesos simbolis, tačiau kartu ir simbolis – priešprieša vidiniam veikėjų nujautimui (išskyrus senelį) bei išoriniam neregimumui. Tiek eilėraštyje, tiek dramoje nuolatos veikiančiųjų įtampa palaipsniui didinama iki aukščiausio taško. Eilėraštyje lyrinis subjektas patiria kelionę į anapusinį pasaulį ir sugrįžimo jausenas („Užsimerkiu – / <…>Ak, staiga ties bedugne / Jau pakibo žirgo koja./ <…> Atsimerkiu… / Nėr jau mano tos viešnios“), o dramoje įtampą didina pačios mirties atėjimas ir veikimas tarp gyvųjų bei savosios „dalies“, t.y. gimdyvės gyvybės, pasiėmimas („Staiga pasigirsta pustomo lauke dalgio džeržgimas“ / „TĖVAS: Man rodos, lempa nedega gerai šį vakarą“ / „SENELIS: Man pasirodė, kad ten kažkas laukia. Neatėjo niekas?“).4. MIRTIES NUOJAUTA, JOS PASIRODYMAS GYVŲJŲ PASAULYJE IR IŠĖJIMAS
Abiejuose kūriniuose galima skirti po keletą mirties pasirodymo gyvųjų pasaulyje etapų. Toks mirties atėjimas yra palydimas tam tikrų simbolių ir reakcijos iš aplinkos. Lyginamajai imanentinei analizei parankus ne tik kiekvienas mirties pasirodymo etapas, bet ir tekstų simbolika, kuri žymi mirties atributiką bei aplinkos detales.
Žvelgiant nuosekliai abiejuose tekstuose galima pastebėti tris ryškiausiai atskleistus mirties ėjimo etapus: jos atėjimas, buvimas tarp gyvųjų ir išėjimas, išsivedant vieną „auką“ iš jai svetimo, realaus gyvųjų pasaulio. Šie dėsningumai nuosekliai bus apžvelgti eilėraštyje „Viešnia“ ir dramoje „Nekviestoji viešnia“. V. M – Putino eilėraštyje pirmasis etapas, t.y. mirties atėjimas, išskiriamas pažymint mirties ir lyrinio subjekto buvimo vietas. Jį ir viešnia skiria dideli toliai: ji ateina „Pakalnėmis, grioveliais, pagiriais“ palaipsniui artėdama prie pasirinkto tikslo. Jos negąsdina atstumas ir sunkus kelias, kurį ji turi įveikti. Pažymėtinas ne tik kelias, bet ir kliūtys, kurios įveikiamos be jokių pastangų – atėjimas …pro užtrenktas duris, pro septynetą spynų: Pro septynetą spynųIr pro užtrenktas durisSavo eisena sklandžiaJi įėjo, ji jau čia…Durys buvo paskutine kliūtis, kuri skyrė ją nuo eilėraščio žmogaus. Be tiesioginės prasmės, durys turi ir simbolinė, kurią apibrėžia simbolių žodynas: jos simbolizuoja ribą tarp dviejų pasaulių, perėjimą iš gyvenimo į mirtį. (Udo Becker, Simbolių žodynas, Vilnius: Vaga, 1996, 42psl.). Taigi, galima manyti, kad lyriniam subjektui patekus už durų į išorinį pasaulį, jo laukia mirtis. Pasitelkus hiperbolę, septynetas spynų taip pat gali rodyti ne tik užrakto stiprumą, bet turi ir kitą reikšmę, fiksuojamą simbolių žodyne: skaičius septyni yra gaunamas sudėjus vyrišką skaičių 3 ir moteriška skaičių 4 (3 + 4), kuris visuomet reiškia visumą (Udo Becker, Simbolių žodynas, Vilnius: Vaga, 1996, 228 psl.). Taigi, lyrinis „aš“ ir viešnia, galima manyti, kad yra ta visuma, ryšys tarp dviejų pasaulių: tarp šiapusinio gyvųjų ir anapusinio mirusiųjų. („Giltinė dar pagoniškais laikais buvo laikoma mirties deive, kurios pagrindinė užduotis buvo stebėti, kada žmogui ateina laikas mirti, o jam atėjus, numarinti.“ ) Lygiai taip pat mirties atėjimas aiškiai matomas ir Meterlinko dramoje: iš pradžių stoja tyla, kuri palaipsniui virsta mirtina tyla. Mirtis čia ateina iš svetimo aplinkos pasaulio ir įsiveržia į sava, namų erdvę – pirmiau kiemą, sodą, po to pilies salę. Meterlinko dramoje „Nekviestoji viešnia“ mirties atėjimas į šeimą nėra toks greitas, kaip kad mirties atėjimas pas Mykolaičio-Putino lyrinį subjektą. Mirtis dramoje pasirodo daug baisesnėmis aplinkybėmis, bet taip pat per vieno veikėjo reakciją, t.y. aklo senelio.Dramoje mirties atėjimą dar galima skirstyti ir smulkiau, fiksuojant kiekvienos aplinkos detalės pasikeitimą. Be visų išorinių veiksmų esama ir tiesioginių aklo senelio nuojautų apie artėjančią viešnią. Visų pirma, nuojautos išreiškiamos per statiškumą ir laukimą, kuriant įtemptą atmosferą („SENELIS: Geriau likti čia: nežinia, kas gali atsitikti.“ / „Nežinau, kas man yra, bet man neramu.“). Vėliau kiekvieną mirties žingsnį palydi ne tik neramumas ir tylos įvedimas į dramą, bet ir aplinkos reakcijos, t.y. aštuonios pakopos: 1) „DUKTĖ. Vėjelis kyla alėjoje.“2) „SENELIS. Aš nebegirdžiu lakštingalų.“3) „DUKTĖ. Tikriausiai kažkas eina palei tvenkinį, nes gulbės pasibaidė.“4) „DUKTĖ. <…> Ji (sesuo) bus įėjusi pro mažuosius vartelius.“5) „TĖVAS. Nesuprantama, kodėl šunys neloja.“6) „SENELIS. Man atrodo, kad šaltis eina į kambarį.“7) „DUKTĖ. <…> ir rožių žiedlapiai byra.“8) „DUKTĖ. <…> Aš negaliu uždaryti durų.“ / „Staiga pasigirsta pustomo lauke dalgio džeržgimas.“Mirtis artėja labai grėsmingai, po savęs palikdama tik tylą ir tuštumą. Kur praeina mirtis, ten nyksta grožis: nutyla lakštingalos (dėl malonaus, bet kartu ir graudaus giedojimo, yra meiles, ilgesio ir skausmo simbolis (Simbolinių reikšmių žodynas, sudarė Lionė Lapinskienė, Panevėžys: Magilė, 2006, 80 psl.)) pasibaido gulbės (jos reiškia vandens ir žemės susijungimą, yra grožio, tyrumo ir žavumo simbolis (Simbolinių reikšmių žodynas, sudarė Lionė Lapinskienė, Panevėžys: Magilė, 2006, 58 psl.)), plaukiojusios ežere, krenta rožės žiedlapiai, medžių lapai. Su mirties įvedimu į tekstą akcentuojama savita atributika – tyla, šaltis, vėjas ir dalgio džeržgimas. Pastarasis yra pats ryškiausias mirties atributas, kuris tiesiogiai nurodo, kad eina mirtis / giltinė (Udo Becker, Simbolių žodynas, Vilnius: Vaga, 1996, 134 psl.). Be abejo, su mirtimi siejami ir lapai, kurie jautrūs vėjui ir yra alegorija siejanti šiapus ir mirusiųjų pasaulį (Michael Feber, Literatūros simbolių žodynas, Vilnius: Mintis, [2004], 153psl.). Kaip ir V. M – Putino eilėraštyje, taip ir dramoje, mirtis prasiveržia pro vartus, pro duris ir žalius vitražinius langus, kol susitinka su gyvaisiais. Langas – tai žmogaus sąsaja su pasauliu, sakralia ir pavojinga svetima erdve, atskirianti riba, kurią peržengus tyko pavojai. Jis gali būt…i ir mirties pranašas, jei atskridęs paukštis barkštelės į jį snapu (Simbolinių reikšmių žodynas, sudarė Lionė Lapinskienė, Panevėžys: Magilė, 2006, 80 psl.). Taip pat pažymėtina, jog langas yra žalios spalvos, o ji reiškia viltį (Michael Feber, Literatūros simbolių žodynas, Vilnius: Mintis, [2004], 317psl.“). Visa tai ribos, kurios kaip ir eilėraštyje veikėjus skiria nuo išorinio pasaulio, kuris paprastai yra svetima erdvė siejama su blogybėmis. Antrasis mirties ėjimo etapas eilėraštyje ir dramoje šiek tiek skiriasi. Eilėraščio žmogus su mirtimi susitinka tiesiogiai: Ji prie mano guolio kojų Kaip vaiduoklis atsistojoIr be žodžių tylomisŠaltavyzdėmis akimisĮ mane įsižiūrėjo.Konstatuojamas tiesioginis šaltas ir nebylus susitikimas, tačiau ne bet kur, o lovos gale, kur guli lyrinis ,,aš“. Lovos kojūgalis paprastai ir yra ta vieta, kur apsireiškia giltinė – mirtis. „Pati giltinė turėdavusi nuspręsti, ar jau atėjo laikas žmogui mirti. Jei jau ateidavo toks metas, ji atsistodavo prie sergančiojo lovos galvūgaly, jei ne – kojūgaly.“ . Vadovaujantis šia nuostata, manytina, kad lyriniam subjektui mirti dar neatėjo laikas. M. Meterlinko dramoje su mirtimi akis į akį tiesiogiai niekas iš veikėjų nesusitinka, bet čia mirtis labiau yra kaip nuojauta, t.y. dvelkiantis šaltis, tyla, žingsniai, kažko „nematomo“ buvimas šalimais, taip pat tamsa, kuri matoma ir eilėraštyje („TĖVAS. Bet mes girdėjom duris varstant.“ / „SENELIS. Man pasirodė, kad ji atsisėdo prie stalo.“ / DUKTĖ. Lempa nebe taip šviesiai dega.“ / „SENELIS. Kas tad sėdi va šičia?“ / „<…>Koks čia garsas? <…> Tai lempos liepsna plasta…“ / „SENELIS. Man atrodo, kad laikrodis per ne lyg balsiai taksi.“). Tamsą simbolių žodynas sieja su požemių tamsa, pomirtiniu pasauliu, iš kurio kaip tik ir atkeliaujanti mirtis. Nenuostabu, kad abiejuose kūriniuose viešnia kaip tik ir pasirodo ateinanti iš tamsos į tamsą. Tačiau tiek dramoje, tiek eilėraštyje matomas ir šviesos buvimas tamsoje. Eilėraštyje „Viešnia“ mirčiai išėjus dega žvakė, o dramoje „Nekviestoji viešnia“ nuo pat pradžių dega žibalinė lempa, kuri pritemsta, mirčiai esant namuose, bet šviečia jai pasišalinus. Lempos įžiebimas, kaip ir žvakės degimas, simbolizuoja žmogaus gyvenimą, bei viltį (Simbolinių reikšmių žodynas, sudarė Lionė Lapinskienė, Panevėžys: Magilė, 2006, 83psl.). Be šių reikšmių, reikėtų išskirti šviesos atsiradimo laiką – eilėraštyje žvakė degama pabaigoje, o dramoje nuo pat pradžių. Taigi, eilėraštyje šviesos atsiradimas sietinas ne tik su viltimi, bet ir su žinojimu, t.y. šviesa lyrinio subjekto egzistencijoje yra žinojimas, kurį norima rasti dvejojimuose ir išsilaisvinti iš dvasinių, vidinių tamsybių. Trečiasis etapas – mirties išėjimas „atlikus jai priklausančią misiją“. Eilėraštyje ši dalis ypač išryškinta, net gi įrėminta. Mirties išėjimas čia prasideda lyriniam subjektui užsimerkus, o sugrįžimas atgal į gyvųjų pasaulį po kelionės iki mirusiųjų pasaulio ženklinamas jo atsimerkimu. Visa kelionė, nors ir simbolinė, lieka nepabaigiama, nes lyriniam žmogui dar nelemta mirti. Visą eilėraščio žmogaus kelionę žymi simbolių gausa:-Kur ta skrenda kavalkada?Kaip tas žirgas atsirado?Kas nejučiomis manePasodino jo balne?Prarajų briaunom skrendu?Ak, staiga ties bedugneJau pakibo Žirgo koja.Ne! Ant akmenio briaunos Ji sustoja.Tai kelione nežinomoje, bet gan pavojingoje erdvėje: skrydis į nežinia, prarajų briaunos, bedugnė – visa tai imituoja mums svetimo pasaulio suvokimą, kuris gali būti arba svajonės, vizijos, įsivaizdavimas, arba yra ta riba tarp esaties ir nebeesaties, t.y. pomirtinio pasaulio. Antrąją hipotezę pagrindžia simbolių reikšmės: eilėraštyje atsiranda dar vienas veikėjas – žirgas – mirusiųjų pasaulio gyvūnas, kuris perkelia mirusiuosius į pomirtinį pasaulį. Taigi, žirgas simbolizuoja ir mirtį, ir gyvenimą. Žirgas yra laikomas sielų valdovu, jis yra saulės ir dangaus gyvulys“ (Udo Becker, Simbolių žodynas, Vilnius: Vaga, 1996.). Iš tiesų, skrydis – tai er…dvės ir laiko tarpas, kuris skiria du pasaulius. Eilėraštyje sutinkamas dar vienas tarpinio pasaulio atributas – akmuo, tiksliau, akmens briauna. Simbolių žodyne teigiama, kad akmuo netiesiogiai buvo suprastas kaip ryšio tarp dangaus ir žemės išraiška. (Udo Becker, Simbolių žodynas, Vilnius: Vaga, 1996, 12 psl.). Šiame eilėraštyje jis taip pat gali būti ta riba, kuri susiliečia su mirusiųjų pasauliu, kurios lyriniam „aš“ dar peržengti neleidžiama. Mirties visiškas pasitraukimas, kaip jau buvo minėta, ženklinamas atsimerkimu. Dramoje „Nekviestoji viešnia“ tokiu būdu niekas su mirtimi nekeliauja, ji pasitraukia palikdama mirusįjį. Įdomu tai, kad jos pasitraukimą lemia sustiprėjęs gyvybiškumas – mirus motinai pirmą kartą pravirksta iki tol nerodęs ženklų kūdikis. Dramoje taip pat galima atsekti keletą mirties pasitraukimo žingsnių: iš pradžių labai tylu, tačiau esama skersvėjo, vėliau dvelkia šaltis, mirties paliesti, sode krenta lapai, galiausiai, „kažkas“ pakyla nuo stalo ir pasigirsta kūdikio riksmas, nors ta pati mirtina tyla išlieka iki pabaigos. Taigi, dramoje mirtis kaip tokia yra žymiai tragiškesnė, nei eilėraštyje – čia ji įvykdo savo misiją.5. MIRTIES VAIZDAVIMAS POEZIJOJE IR DRAMOJEMirties vaizdavimas V. M. – Putino eilėraštyje „ Viešnia“ ir M. Meterlinko dramoje „Nekviestoji viešnia“ šiek tiek skiriasi.Visų pirma, galima skirti mirties kaip giltinės „matomumą“ ir „nematomumą“. Eilėraštyje mirtis regima nuo pat jos kelio pradžios iki pabaigos. Ji į gyvųjų pasaulį ateina pakalnėm, grioveliais, pagiriais ir stoja priešais lyrinį subjektą. Atėjusi kaip viešnia, primenanti pasakų fėją, mirtis, pasiekusi subjektą, virsta giltine, panašia į vaiduoklį su šaltavyzdėmis akimis. Šaltavyzdės – tai akys be regėjimo, be žvilgsnio ir be gyvybės. Apskritai akys simbolikoje reiškia ribą ir yra sielos veidrodis, tačiau šiuo atveju jos daug ką pasako apie atėjusiąją – ji ne šio pasaulio atstovė, net ir sielos neturinti, tad ir akys įgauna šalčio bruožų. Dramoje“ Nekviestoji viešnia“ mirtis nėra tiesiogiai vaizduojama, tačiau jos vaizdas perteikiamas per giltinei būdingą atributiką: šaltis, mirties dvelksmas, dalgis. Ji ateina nekviesta ir išeina neprašyta aplink save palikdama mirtiną tylą ir nujautimą, kad čia kažkas buvo. Taip kaip eilėraštyje mirtis yra aiškiai matoma, taip dramoje ji jaučiama. Tiesioginis ryšys su mirtimi matomas tik Senelio, kuris, būdamas aklas, regi tai, ko matantieji nesugeba pamatyti, tuo labiau – pajausti.6. EILĖRAŠČIO VYKSMO IR DRAMOS VEIKSMO LAIKAS
Abiejuose kūriniuose nesunkiai galima nustatyti vaizduojamą laiką – tai tamsus paros metas. Nors eilėraštyje jis tiksliai nenusakytas, esama užuominų, jog jau pakankamai vėlu – mirtis ateina tiesiai prie lyrinio subjekto guolio, kuriame jis ruošiasi poilsiui.Dramoje laikas nusakytas tiksliau – nuo devynių valandų vakaro iki dvyliktos valandos. Tai taip pat tamsus paros metas, kada yra artėjama prie vidurnakčio. Tamsą šiuo atžvilgiu galima įvardinti kaip simbolį: tai paros metas, kada į gyvųjų pasaulį gali atkeliauti mirusiųjų dvasios, o šiuo atžvilgiu, ir pati mirtis. Simboliški ir valandų skaitmenys devyni ir dvylika. Skaičius 9 susijęs su skaičiumi trys (3 * 3) ir tuo pačiu su šventa Trejybe (G. Helmut Hofmann, Simboliai mūsų gyvenime: įkvėpimas, meditacija, apsauga ir gydymas, Vilnius: UAB “Mūsų knyga”, 2001, 22 psl.), o skaičius 12 – visatos, dvasinės, kosminės ir žemiškos tvarkos simbolis, siejamas su erdvės ir laiko idėja, apskritimu bei ratu: 12 Zodiako ženklų, 12 mėnesių, 12 valandų, 12 apaštalų http://mywap.o2.co.uk/go/sites/mview/ceris/10632562?u=ceris&p= 10632562 .
IŠVADOS
Poeto Vinco Mykolaičio Putino ir Moriso Meterlinko kūrybą vienija bendra tema – mirtis, tačiau skiriasi jos vaizdavimas bei suvokimas, kai susiduria du pasauliai – realusis ir transcendentinis. Susidūręs su mirtimi Putino eilėraščio žmogus tai priima kaip neišvengiamybę ar net laukiamybę. Mirtis šiuo atveju nieko nestebina, susiduriama su ja akis į akį ir keliaujama pasitikti ištikusio likimo. Tuo tarpu dramoje mirtis kaip tokia atkeliauja nelaukta, tačiau nuolat yra jaučiamas jos buvimas šalia veikiančiųjų asmenų, bijoma ir vengiama tiesioginio skaudaus susidūrimo su ja. Mirtis abiejuose kūriniuose, atkeliaujanti tamsiu paros metu, palieka pėdsakus žmonių likimuose: ji bet kuriuo atveju pasiekia savo tikslą – eilėraštyje ši viešnia paruošia apsvarstymų dirvą lyrinio subjekto dvasinėje plotmėje („Kur buvau ir kas esu?“.), o dramoje, pasiekusi savo tikslą (atlikusi misiją), pasėjusi mirtį šeimoje, grįžta į jai savą pomirtinį pasaulį. Tik susidūrus esačiai ir nebūčiai skleidžiasi gyvenimo tikslas ir tikroji būties prasmė.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. G. Helmut Hofmann, Simboliai mūsų gyvenime: įkvėpimas, meditacija, apsauga ir gydymas, Vilnius: UAB “Mūsų knyga”, 2001.2. Giltinė – pagonių mirties deivė, http://www.giljotina.lt/archyvas.php?cid=50053. Maurice Maeterlinck, Žydroji paukštė: pjesės,Vilnius: Alma littera, 2007.4. Michael Feber, Literatūros simbolių žodynas, Vilnius: Mintis, [2004].5. Simbolinių reikšmių žodynas, sudarė Lionė Lapinskienė, Panevėžys: Magilė, 2006.6. Skaičių simbolinė prasmė http://mywap.o2.co.uk/go/si…tes/mview/ceris/10632562?u= ceris&p= 106325627. Vincas Mykolaitis Putinas, Lyrika, Vilnius: Vaga, 1982.8. Udo Becker, Simbolių žodynas, Vilnius: Vaga, 1996.PRIEDAI„Viešnia“
Ta pati, o ne kita- Atsimerkiu…Ji atėjo neprašyta, nors laukta. Nėr jau mano tos viešniosPakalnėmis, grioveliais, pagiriais. Iš juodosios nežinios.Kas į tuščią mano būstą Mano būste jau tamsu.Mano viešnią man įleis? Kur buvau ir kas esu?Pats keliuosi, pats einu. Nieks man nieko neatsakė,Ne, nereikia! Tik galvūgaly prie guolioPro septynetą spynų Degė žvakė…Ir pro užtrenktas duris Savo eisena sklandžia Ji įėjo, ji jau čia… Ji prie mano guolio kojų Kaip vaiduoklis atsistojoIr be žodžių tylomisŠaltavyzdėmis akimisĮ mane įsižiūrėjo.Užsimerkiu-
-Kur ta skrenda kavalkada?Kaip tas žirgas atsirado?Kas nejučiomis manePasodino jo balne?Kur su jais ir aš kartuPrarajų briaunom skrendu?Ak, staiga ties bedugneJau pakibo Žirgo koja.Ne! Ant akmenio briaunos Ji sustoja.—