Balys Sruoga

XX a. lietuvių literatūros panoramoje Balys Sruoga – viena iš pastebimiausių figūrų. Savo reikšme literatūros raidai jis neabejotinai prilygsta patiems įžymiausiems šio laikotarpio lietuvių rašytojams, o interesų platumu, kūrybos gausa ne vieną jų ir pranoksta. Akivaizdžių jo įvairiapusio talento pėdsakų randame daugelyje mūsų literatūros sričių, ir visur jie – pastebimi, gilūs, nevienadieniai. Be B. Sruogos eilėraščių rinkinių, atskleidusių naujas išgyvenimo sferas ir poetinės išraiškos galimybes, sunku įsivaizduoti tolesnę lietuvių poezijos tėkmę, jo draminiai veikalai žymi naują lietuvių istorinės – poetinės dramos etapą, nemažą vaaidmenį ne tik literatūrinio, teatrinio gyvenimo kasdienybėje, bet ir lietuvių estetinės minties raidoje suvaidino jo straipsniai, o ir memuarų knyga ,,Dievų miškas“, stovėdama atokiau nuo įprastos lietuvių prozos stilistikos, stebina į jos puslapius sudėtos žmogiškosios kančios gilumu ir savitu rašytojo požiūriu į vaizduojamuosius reiškinius.

B. Sruogos gyvenime ir kūryboje kryžiuojasi esminės XX a. pirmosios pusės visuomeninės-literatūros tendencijos, revoliucijų, karų, socialinių perversmų sąlygomis kaip niekad įvairios ir prieštaringos. Rašytojas tarsi aprėpia tris kardinaliai skirtingus lietuvių tautos ir lietuvių literatūros egzistencijos etapus, pradedant carizmo priespaudos meetais ir baigiant Tarybų valdžios galutiniu įsitvirtinimu pokario Lietuvoje. Jis buvo didelių istorinių pasikeitimų liudytojas, o neretai ir aktyvus jų dalyvis, ir tai suteikia jo gyvenimui bei kūrybai ne tik sunkiai išvengiamo tokiais atvejais dramatizmo, sustiprinto jo paties asmenybės prieštaringumo, be

et ir neabejotiną išgyvenimų gelmę, platų istorizmo pojūtį, vaizduojamų problemų ir likimų sudėtingumą. Kaip žmogus ir menininkas susiformavęs buržuazinės santvarkos metais, B. Sruoga paskutiniais svariais kūriniais įsijungė į tarybinę lietuvių literatūrą. Šių istorinių perversmų metu B. Sruoga neišvengė blaškymosi, tačiau visada stengėsi suvokti visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo permainas, atsiliepti į jas, o kartu bet kuriomis aplinkybėmis išlaikyti savąją humanistinę vertybių sampratą, individualų žvilgsnį į pasaulį, asmenybės savitumą. Jo kūryba – vienas iš tų tiltų, per kuriuos į šiandieninę lietuvių literatūrą ateina klasikinės lietuvių literatūros tradicijos – jos humanizmas, gaivališkas ryšys su žeme, rūpestis dėl krašto likimo, o iš kitos pusės – jos savitas lyrizmas, naujų meninės išraiškos horizontų ieškojimas, nuolatinis rūpinimasis formos kultūra.

Kūrybinis B. Sruogos palikimas nėra vienodo lygio. Rašytojas yra paskelbęs veikalų ir straipsnių, kurie lieka tiik kaip jo kūrybinės biografijos, to laiko literatūrinio gyvenimo faktas. Tačiau daugumas jo darbų yra ne tik tvirtai įėję į mūsų visuomenės literatūrinę savimonę, bet ir nuolat, iki pat šių dienų, iškyla kaip gyva lietuvių kultūrinio proceso dalis. Jie analizuojami, jais remiamasi literatūriniuose , teatriniuose ginčuose, ieškoma šiuolaikinio mūsų meno saitų su jais. Nuolat B. Sruogos raštai prisimenami ir literatūros istorijos bei teorijos darbuose, – kai norima paremti kurios nors mintys, svarstymai apie meną, kai bandoma išaiškinti vieno ar kito žanro plėtotę, literatūrinių sr
rovių raidą, estetinės minties istoriją, kai analizuojama kurio nors rašytojo amžininko, apie kurį B. Sruoga yra rašęs, kūryba. Susikaupė nemaža B. Sruogai skirtos kritinės literatūros, ir nėra metų, kad ji nepasipildytų naujais tyrinėjimais ar rašytojo archyvų publikacijomis.

Kritikos straipsniai apie B. Sruogos kūrybą, tiksliau – apie jo poeziją, pasirodė jau Pirmojo pasaulinio karo metais. Bene anksčiausias iš jų – ,,Rankpelnyje“ paskelbtas gana entuziastingas V. Mickevičiaus – Kapsuko vertinimas, iškeliantis B. Sruogos eilėraščių demokratizmą; antra vertus, po kiek laiko iš šio kritiko jaunasis rašytojas išgirdo ir vienus griežčiausių pasmerkimo žodžių – šį kartą kaip barininkų ,,gintarinės poezijos“ atstovas. B. Sruogos poezija kritikos dėmesį traukė beveik porą dešimtmečių.

Pastaruoju metu padaugėjo ir specialesnių B. Sruogos kūrybos tyrinėjimų, tarp kurių ypač išskirti V. Kubiliaus straipsniai apie B. Sruogos poeziją ir J. Lankučio – apie dramaturgiją. Įsijungia į šį darbą ir jaunesnių jėgų. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad prie Sruogos kūrybos artinamasi tarsi prie didžiulio kalno – kylant vienu ar kitu šlaitu, bandant iš ten įsigręžti iki giliųjų sluoksnių. Visapusiškų, kūrybos ir veiklos visumą apimančių tyrinėjimų tėra vienas antras, o ir tie patys daugiau apžvalginio pobūdžio. Ir kaltas čia daugiausia pats B. Sruoga, tie jo kūrybos ir veiklos bruožai, kurie lemia jo, rašytojo ir žmogaus, savitumą, vertę lietuvių literatūroje, tačiau gerokai apsunkina tyrinėtojo da
arbą. Tai platūs rašytojo interesai, šakota kūryba ir veikla, raštų gausa ir žanrinis įvairumas, spalvingas ir prieštaringas charakteris, intensyvūs saitai su gyvenamojo meto visuomeniniu – literatūriniu procesu. Aptariant B. Sruogos kūrybą, ne sykį sustojama ir prie tuometinės literatūrinės situacijos, amžininkų santykio su rašytoju ir jo darbais.

Abu Balio tėvai, nors patys menkai raštingi, suprato mokslo svarbą. Todėl kai Baliui suėjo septyneri metai, atidavė jį į Vabalninko parapinę mokyklą. Ją jau buvo baigę du vyresnieji sūnūs – Juozas ir Adolfas. Nemaža to meto kaimo vaikų prieš ,,oficialų“ mokslą ar greta jo būdavo lankę slaptąsias lietuviškas kaimo mokyklas. Viena jų yra veikusi ir Sruogų namuose.

Augęs vienkiemyje, linkęs į vienišumą, mokykloje B. Sruoga pateko į bendraamžių būrį, privalėjo priprasti prie jų išdaigų, įsijungti į klasės bendruomenę. Tolesnis B. Sruogos gyvenimo etapas susijęs su Panevėžiu, kur vienuolikmetis berniukas, vėl atvežtas brikute tėvo, 1960 m. atvyko tęsti mokslo į žinomiausią mieste realinę mokyklą. Tai buvo vidurinė mokykla, rengianti moksleivius aukštesnėms techniškosioms mokykloms.

B. Sruoga priklauso tai lietuvių rašytojų kartai, kuri literatūrinį gyvenimą atėjo po spaudos grąžinimo ir 1905 – 7 m. revoliucijos. Jo poezijoje galime įžvelgti ir autoriaus susidomėjimą naujomis moderniomis lietuvių literatūros formomis. Antikariniuose eilėraščiuose poetas paprastai tenkinasi sukūręs tragišką nuotaiką; be to, išsako ją alegorijomis arba tautosakiniais įvaizdžiais, o šie savo ruožtu reiškia ne ti

ik autoriaus ,,atėjimą“ į liaudį, bet ir ryšį su naująja lietuvių poezija, kuriai tautosakiškumas buvo vienas iš poetinės kalbos atnaujinimo, modernizavimo, klasikinių formų laužymo būdų. Patys tautosakiniai įvaizdžiai B. Sruogos eilėraščiuose kuo toliau, tuo labiau transformuojasi: mažėja alegoriškumas, toks ryškus ankstyvojoje poeto kūryboje, ypač jo poetiniuose vaizdeliuose proza, kur ,,naktis“, ,,pelėda“, ,,auštantis rytas“ nedviprasmiškai personifikavo akivaizdžius visuomeninio gyvenimo reiškinius; poetiniai įvaizdžiai įgauna daugiareikšmiškumo, o drauge ir neabejotinų literatūrinio simbolio žymių.

Važiuojant iš Vabalninko į Biržus, septintame kilometre kairėje kelio pusėje matyti didelė medžiais apaugusi sodyba. Tai Baibokai, rašytojo Balio Sruogos tėviškė. Čia jis gimė, augo, išėjo į žmones, o vėliau, išklydęs į didelius miestus, ne sykį, kol dar buvo gyvi tėvai, atvažiuodavo paviešėti, aplankyti artimuosius ir netolimuose kaimuose išsibarsčiusius gimines.

Tėvai, nors didžiažemiai, gyveno įprastą valstiečio gyvenimą su jo darbų ciklu ir kasdieniais rūpesčiais. Pranciškus Sruoga samdė nemažą šeimyną, tačiau beveik iki senatvės eidavo kone prie visų ūkio darbų, ypač per sėją; nuolat vaikščiodavo suskirdusiomis nuo darbo rankomis. Ant Agotos Sruogienės pečių guldavo visas namų ūkis, vaikų priežiūra, maistas gausiai šeimai. Jis – griežtas, storabalsis, neblogas pasakorius, status, nesivaržąs nusikeikti ar stačiokiškai burbtelėti, ,,unaravas“, ji – tyli, rimta, jautrios sielos, į senatvę, vyrui šiurkščiau pasakius, raudodavo.

Baigus mokslus B. Sruogai Miunchene nebuvo kas veikti, ir, gavęs diplomą, jis iš karto susirūpino grįžimu tėvynėn. Skubėti vertė ir kita priežastis. Būgiuose, netoli Viekšnių, savo tėvo sodyboje, jo laukė V. Daugirdaitė, su kuria jau prieš pusmetį buvo sutarą tuoktis. Kuklios vestuvės buvo atšvęstos Būgiuose 1924 m. kovo 22 d.. Jaunieji iš karto apsigyveno Klaipėdoje, kur B. Sruogos laukė anksčiau sutartas darbas ,,Klaipėdos žinių“ redakcijoje. Turto, kaip prisimena V. Sruogienė, nusivežė ,,po lagaminą su knygomis, kiek baltinių, drabužių, skolos.“

,,Dievų miškas“ – memuarų apie Štuthofo koncentracijos stovyklą knyga. Šiurpiausi gyvenimo epizodai aprašomi santūriai, lakoniškai, be sentimentų. Pasakotojo reakcijos į pateikiamus įvykius demonstratyviai šykščios, tarsi jis įsitikinęs, kad geriausiai viską pasakyti gali patys faktai, jų tragizmas ar tragikomiškumas, paradoksalumas ar kraupus kasdieniškumas. ,,Dievų miške“ B. Sruoga juokiasi, galima sakyti, iš visko. Didžiausia aštraus, pikto, geliančio juoko dozė pliekia absurdišką lagerio tvarką, nuvainikuoja įvairaus rango jos vykdytojus, kurių portretai knygoje tiesiog karikatūriškai ryškūs ir apibendrinti. Bet neretai autorius pasijuokia ir iš savo klipatiškos padėties lageryje, iš savo negalios ir inteligentiško nepraktiškumo, su kraupia šypsena aprašo lagerio darbus, apelius, nakvynę barakuose, iš kurių po nakties išvelkami keli ar keliolika lavonų. Viskas, kas parašyta šioje knygoje, yra pamatyta, išgyventa, pavaizduota sruogiškai. Atsiminimų knygos ,,Dievų miškas“ rankraščio faksimilė:

Leave a Comment