Balys Sruoga

Balys Sruoga

Balys Sruoga gimė 1896 metais vasario mėnesio 2 dieną Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkiemyje. Tėvai – Agota ir Pranciškus – nors ir didžiažemiai, gyveno įprasto valstiečio gyvenimą su jo darbų ciklu ir kasdieniais rūpesčiais. Vaikų Agota ir Pranciškus susilaukė aštuonių. Du iš jų mirė visai maži, o dukra Emilija – sulaukusi šešiolikos metų. Nelepino tėvas savo vaikų, nors juos mylėjo: manė, kad be kietos rankos ir diržo geras žmogus negali išaugti. Užtat motina, net vyro barama, stengėsi visus užtarti, parodyti jiems daugiau širdies; gaal dėl to vaikai ją labiau mylėjo, vadino matute, o vėliau jai nuolat parveždavo visokių dovanų.

Suprantama, kad ir mažiukas Balys linko prie motinos, tuo labiau, kad augo labai vienišas (kaimynų vaikų nepageidavo tėvai, o vyresnieji broliai jau buvo paaugę). Buvo silpnos sveikatos, o aštuonerių metų taip sunkiai sirgo, kad jau ir kartas buvęs parengtas.

Vis dėlto poeto talentą jis paveldėjo iš abiejų ir gal net daugiau iš tėvo. Balys vėliau keletą kartų yra prisiminęs, kokį įspūdį yra jam darę reti tėvo paasakojimai apie savo vaikystę troboje, kur buvo globojami ir pienu lakinami žalčiai. Veikė Balį ir aplinka: krūmokšnių ir alksnių pamargintos lygumos, Tatalos upeliūkštis, kuris, poeto žodžiais, lyg tėvo diržas rangėsi per viensėdį. Ypač įspūdingi vaikui buvo žiemos vakarai, kada į trobą su

usirinkdavo visa šeimyna.

Abu Balio tėvai, nors patys menkai raštingi, suprato mokslo svarbą. Todėl, kai Baliui suėjo septyneri metai, ūkanotą 1903 metų spalio dieną, vos tik prasidėjus mokslo metams, Pranciškus Sruoga atvežė brikute savo sūnų į Vabalninko parapinę mokyklą. Teko čia Baliui mokytis ne tik aritmetikos, rusų kalbos, bet ir iškalti visos caro giminės vardus ir tėvavardžius. Čia jis ir baigė tris skyrius, išlaikė egzaminus ir gavo pradžios mokslo pažymėjimą.

Tolesnis Balio Sruogos gyvenimo etapas susijęs su Panevėžiu, kur vienuolikmetis berniukas, vėl atvežtas brikute tėvo, 1906 metų rugpjūčio mėnesį atvyko tęsti mokslo į žinomiausią mieste realinę mokyklą. Gimnazijoje jau susipratęs lietuvis, karštas patriotas, poetas, organizatorius, visa galva praaugęs savo aplinką, bendraująs su studentais. Ir vis dėlto širdies draugų neturėjo, buvo vienišas. Didelis jausmingumas, jautrumas, palinkimas greit įssižeisti – buvo kliūtys, neleidusios su kuo nors artimiau susibičiuliauti. Gabųjį, užsivėrusį savyje mokinį literatūra palengva įtraukia į savo gražųjį pasaulį. Susižavi Puškinu, daug skaito. Būdamas 4-5 klasėje savo pirmaisiais eilėraščiais išeina į viešumą. Dar kita meno šaka, visame Balio Sruogos gyvenime daug lėmusi, paglemžia jį savo galia. Tai teatras. Menkas tuomet buvo lietuvių teatras, bet Balys Sruoga pasinėrė į jį ir visą savo gyvenimą buvo ištikimas šiai aistrai.

Pripažintas poetas, gilus patriotas, kupinas jėgos kūrybai, mokslui ir darbui, 1914 metų rudenį Sruoga išvažiuoja studijuoti į Petrapilį, įstoja į
miškininkystės institutą, tačiau konkretūs mokslai nesužavi poeto, jis greit pereina į istorijos filologijos fakultetą, 1916 metais persikelia studijuoti į Maskvą. Gaivališko temperamento nešamas, jaunas studentas visa galva pasineria į triukšmingą studentijos gyvenimą ir į anuomet klestintį Petrapilio bei Maskvos meno pasaulį. Amžinas įsimylėjimas, sentimentalumas, humoras, begalinis entuziazmas, kažkoks meno svaigulys – tai Balio Sruogos anų dienų pasaulis, kurį poetas gyveno daugiausiai Jadvygos ir Valerijos Čiurlionyčių draugystėje. Tylus, neprieinamas, nesuprantamas – tai darė jį įdomesnį, išskirdavo iš minios, todėl buvo visų kviečiamas, amžinai moterų apsuptas. Nors apiplyšęs, menkai pavalgęs, bet – poetas. Už visus aukštesnis, be galo liesas, ilgais šviesiais plaukais, moteriškais veido bruožais – tai Sruoga Petrapilyje ir Maskvoje.

Šio laikotarpio Balio Sruogos kūrybos eilėraščiai spausdinami „Bare“, „Aušrinės keliuose“, „Santaroje“. 1915-1917 metais rašyti eilėraščiai sudaro pirmąjį rinkinį „Saulė ir smiltys“ (1919 m.). 1923 metais išleidžiamas antrasis eilėraščių rinkinys „Dievų takais“. Žavėjęsis to meto rusų simbolistų poezija ir savo kūrybą patraukia į tą literatūros kryptį. Taip jis į mūsų literatūrą atneša lietuviškąjį simbolizmą.

1918 metų pavasarį Balys Sruoga grįžta į tėviškę, paskui į Vilnių, kur mokytojauja Onos Mašiotienės gimnazijoje ir dirba švietimo įstaigoje. Gyvenimo būdas dar toks pat kaip ir studentavimo dienomis: darbas, neatsakingas ūžimas, vėl darbas, vėl ūžimas. Meilė, vynas, poezija, patriotizmas ir svaiginantis Vilniaus grožis.

Kaip vienas pirmųjų neregistruotų savanorių, Balys Sruoga dalyvauja pirmajame tautinės vėliavos pakėlime Gedimino kalne, įv
vykdytame dar prieš oficialųjį jos iškėlimą. Jo patriotinis jausmas buvo toks stiprus, kad net nerasdavo žodžių tam jausmui išreikšti, ir kai kiti tuo jausmu garsiai didžiuodavosi, jis tylėjo.

Iš Vilniaus – savo mylimo miesto – B.Sruoga 1919 metų pradžioje atsiduria Kaune, kur visu entuziazmu įsijungia į jaunos valstybės atkūrimo darbą. 1919-1921 metai praūžia lyg fejerverkas – neramiai, aistringai, kūrybingai. Tuo metu apie Balį buvo susidaryta tokia nuomonė – talentingas, nepamainoma plunksna, bet pavojingas, nesuvaldomas, nerimtas, nepastovus. Ir maža žmonių suprato tą gaivalingą sielą, kuri netilpo savy. Taip buvo įsisiūbuota, kad net Maironis ėmė draust jaunuosius poetus, ir net parašė eilėraštį, kurio kelios eilutės skambėjo taip: „Sruoga, juokingas Sruoga, / Tu esi biskį per drąsus. 1921 metų rudenį Balys Sruoga išvyksta studijuoti į Miuncheną. Menų miestas poetui plačiai atvėrė vartus į Vakarų meno ir kultūros pasaulį. Balys puikiai suderindavo mokslus ir naktinius pasilinksminimus. 1924 metais jis baigia universitetą. Disertacija „Lietuvių liaudies dainų poetika“ išleista Lietuvoje 1924 metais.

Grįžęs Lietuvon Balys Sruoga Viekšniuose 1924 metų kovo 22 dieną veda Vandą Daugirdaitę. Naujojo gyvenimo žingsniai buvo Klaipėdoje, čia jis dirbo „Klaipėdos žinių“ redakcijoje. 1924 metų rudenį persikelia gyventi į Kauną, pakviestas profesoriauti universitete; visą laiką skaito rusų literatūrą ir suorganizuoja bei veda teatro seminarą. Atgavus Vilnių, persikelia į Vilniaus universitetą, išbūdamas profesoriumi iki arešto dienos.

Balys labai mėgo keliauti. Aplankė Paryžių, Švediją, Vokietiją, Italiją, Va
aršuvą, Šveicariją. Iš tų kelionių parsivežė dar platesnį europiečio akiratį ir eilėraščių ciklą „Alpėse“ (1929 m.)
1930-ji metai buvo Vytauto Didžiojo metai: 500mirties sukaktis Lietuvoje buvo labai iškilmingai švenčiama. Paskelbtas ir literatūrinis konkursas – parašyti veikalui apie Vytautą Didįjį. Sruoga pasiryžta tokį veikalą parašyti. Ir pasiekia savo užsibrėžtą tikslą – parašo vieną gražiausių Lietuvos dramaturgijos šedevrų – „Milžino paunksmė“. Tačiau šis kūrinys nebuvo premijuotas. Istoriniu mastu tai yra visiškas menkniekis, o didelė svarba tai, kad kūrėjo asmenybėje lūžis įvyko, kad pralaužti nepasitikėjimo, laiko neturėjimo, ir abejonių ledai. Ir Baliui Sruogai prasidėjo kūrybingumo metas: 1930 metais išleidžiama „Milžino paunksmė“, 1933 metais „Baisioji naktis“, „Radvila Perkūnas“, „Aitvaras teisėjas“, „Giesmė apie Gediminą“, „Čičinskas“ ir kt.

Rodos dabar, talentui pražydus visomis varsomis, asmenybei subrendus ir pasiekus didžią gyvenimo filosofijos esmę, apsuptas ramumos ir pačių artimiausiųjų, gyvenimo painiavose išsikristalizavusių draugų – tik gyventi ir kurti. Deja. Niekuomet Baliui sruogai nebuvo lemta ilgai pasidžiaugti visiškos laimės dienomis. Gražų gyvenimą nutraukė ir sugriovė okupantai.

Prasidėjo neramios, nervingos ir nuolatinės baimės lydimos dienos. Nepaprasta sparta buvo griaunamas ne tik nepriklausomas valstybinis gyvenimas, bet ir tautinės kultūros laimėjimai.

Balys Sruoga buvo viena iš tų asmenybių, kurios iš pat pirmos okupacijos dienos nujautė, o ir suvokė, kokia baisi grėsmė yra atūžusi ne tik Lietuvos valstybei, bet ir Lietuvių tautos kultūrai.

Baliui Sruogai anomis neramiomis dienomis labai reikėjo valdyti savo temperamentą, kad slepiama gėla nepratrūktų viešumon ir neužkrautų kalėjimo, ištrėmimo ar kitokios nelaimės. Tad jis paskendo darbe, mažai besirodydamas viešumai. Okupacijos metais jis parašo „Apyaušro dalią“, kuria „Kazimierą Sapiegą“ ir pradeda didelį seniau sumanytą autobiografinį romaną.

Okupantai, pasiryžę išgyvendinti lietuvių tautą iš jos nuo amžių gyvenamų vietovių, o jos atsparumui palaužti – pirmiausia naikinama jos kultūra ir kultūrininkai. Ir į šių eilę vienas pirmųjų patenka Balys Sruoga, nes okupantai žinojo, kad toji nepalūžtanti asmenybė yra žmogus, kuris visose sąlygose budės lietuvių dvasios sargyboje ir kovos dėl jos laisvės. 1943 metais kovo 16 dieną Balys Sruoga gestapo areštuojamas ir nugabenamas į Stutthofo koncentracijos stovyklą. Prasideda kančių valandos, dienos, mėnesiai, metai.

Ilgą laiką šiame baisiame pasaulyje Balys Sruoga buvo užsidaręs savyje ir tylėjo, kaip tyli milžinas, didžios nelaimės užgriūtas. Bet – žmogus ir klaikiausiose sąlygose, kol dar kvėpuoja, gyvena. O gyvenimas – siekimas prošvaistės kad ir pačioje tamsiausioje naktyje. Tokią prošvaistę Stutthofo lietuviai atrado kultūriškai tarpusavy bendraudami – paskaitos, diskusijos, kūryba. Į šį darbą Balys Sruoga įsitraukia, kaip visuomet, aistringai. Jis globoja jaunus rašytojus, taip pat patekusius į šią pragaištį; jis randa ir būreliui pavadinimą „Aitvaras“ pats nuo to laiko savo auklėtinių vadinamas Didžiuoju Aitvaru. Pamažu ir pats Sruoga pradeda rašyti. Po darbo, vakarais, naktimis, susigūžus lovoje, slepiant nuo sargybinių akių popierių, gimė „Pavasario giesmė“, „Dobilėlis penkialapis“, „Uošvė“ ir straipsniai „Teatro romantika“, „Teisybė vaidybos mene“. Tai pavyzdys, jog didelis kūrėjas nekurti negali – ir nežmoniškose aplinkybėse jis gimdo meno kūrinius.

Jau seniai braškėjo vokiečių galybė, šuoliais artėjo frontas; patrankų griausmui lydint Stutthofo kaliniai pėsčiomis 1945 metų sausio 24 įvairiais keliais išvaromi į nežinią. Badas, dėmėtoji šiltinė ir gestapininkai jų palydovai. Po ilgų varinėjimų Balys Sruoga – jau visai išsekęs ir paliegęs. Jo sutinusios kojos atsisako toliau keliauti. Laukia mirtis – arba reikės lėtai užmigti, arba pribaigs kulka. Bet sargyba ir šauti nebesuspėjo – sovietų tankai atvažiuoja iš priešakio.

Taip jis patenka į raudonosios armijos rankas. 1945 metų gegužės 13 dieną B.Sruoga buvo parvežtas į Vilnių. Tuoj įsitraukia į darbus universitete, kurio profesorium oficialiai buvo paskelbtas dar vasaros pradžioje. Pasineria į darbą ir kūryba. Imasi rašyti atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Ši knyga jam – ne tik liudytojo žodis ir žuvusių draugų kančios įamžinimas, bet ir savotiškas atsisveikinimas su netolima praeitimi, psichologinis išsivadavimas iš jos gniaužtų, o kartu bandymas surasti save, savo vietą ir prasmę naujoje aplinkoje. Tačiau nebegrįžta šviesa į Sruogos gyvenimą. Jis linksta į liūdesį, jaučiasi niekam nereikalingas ir senas. Artimieji ir draugai stengėsi B.Sruogai visokeriopai padėti, praskaidrinti nuotaiką, sudaryti šilumos ir jaukumo atmosferą.

Paskutinę savo gyvenimo vasarą, apie tris mėnesius, B.Sruoga praleidžia savo namuose Kaune. Visi juto, kad rašytojau blogai, bandė juo rūpintis, tačiau pagelbėti ne kuo galėjo. Būklė buvo beviltiška. 1947 metų spalio šešioliktosios rytą Balys Sruoga mirė, palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

XX a. lietuvių literatūros panoramoje Balys Sruoga – viena iš pastebimiausių figūrų. Savo reikšme literatūros raidai jis neabejotinai prilygsta patiems įžymiausiems šio laikotarpio lietuvių rašytojams, o interesų platumu, kūrybos gausa, ne vieną jų pranoksta.

„Mes visi – visa mūsų inteligentija – esame prasčiokų, daugiausia valstiečių vaikai. Mes išėjome aukštąjį mokslą, priėmėme į save, įsiurbėme Europos civilizacijos vaisius. Bet mumyse dar tebėra gyvas mūsų valstietiškas pradas, mes dar tebejaučiame ryšius su žeme, su juodžemiu, vos suverstomis mėlynuojančiomis vagomis, pilnomis sulčių ir trąšų.“ Taip rašo B.Sruoga prakalboje savo veikalui „Lietuvių teatras Peterburge“, šiais žodžiais apibūdindamas ir save, nes retas, kas buvo tokiais glaudžiais saitais surištas su Lietuvos kraštu, kaip Balys Sruoga. Jo viso gyvenimo, ar jis didmiesčių universitetų auditorijas lankė, ar Alpių viršūnėmis kopė, ar koncentracijos stovyklos žiaurų vargą kentė, prasmė buvo – darbas, kūryba Lietuvai ir kova dėl Lietuvos.

Leave a Comment