“Dievų Miškas” Balys Sruoga
Romano priešistorė. Poetas, dramaturgas, prozininkas Balys Sruoga, Vilniaus universiteto profesorius, 1943 m. su kitais inteligentais buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą ir tapo prievartos sistemos liudininku. Grįžęs iš nacių pragaro, per porą mėnesių parašė memuarus „Dievų miškas“, nes siekė išsilaisvinti iš slegiančios absurdiškos patirties. Deja, romanas, parašytas Stalino laikais, nebuvo išleistas, nes sovietinė valdžia rankraštinį tekstą kritikavo dėl nebūtų dalykų – neva autorius šaiposi iš nacių aukų, nerodo pasipriešinimo kovos. Iš tiesų Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija iš esmės buvo tokios pačios totalitarinės valstybės, žlugdžiusios bet kokią laisvą ir originalią mintį. Todėl „Dievų miškas“ pasiekė skaitytojus tik praėjus dešimčiai metų po rašytojo mirties, 1957 m., vadinamuoju „atšilimo“ laikotarpiu.
Ironijos reikšmė. Romanas originalus tuo, kad koncentracijos stovyklos patirtis perteikiama juoko forma. Juoko vaidmuo „Dievų miške“ labai svarbus. Ką reiškia, anot P. Cvirkos, „sruogiškas juokas“? „Dievų miško“ juokas – pirmiausia ironija.Ironija – paslėpta, pikta pajuoka, kurios prasmė yra priešinga sakomam. Ironija romane pateikiama trejopai: pirma, kaip meninė priemonė (pavyzdžiui, esesininkai vadinami „narsuoliais“, „karžygiais“); antra, kaip stiliaus ypatybė, kaip aplinkos vertinimo priemonė, kuria pasinaudojus vaizduojama žmogiškumą žlugdanti koncentracijos stovyklos sistema, budeliai profesionalai ir „mėgėjai“; trečia, ironija memuarų knygoje veikia kaip skydas, saugantis pasakotojo orumą, žmogiškumą nuo visiško beprasmybės pojūčio.
Juoko formos. „Dievų miškas“ – dokumentinė knyga, tačiau grožiniu kūriniu ją paverčia ironiškas stilius. Juokas memuarų romane įvairus:
humoras (pavyzdžiui, tik atvykusius į stovyklą kalinius esesininkai „pasveikina“ lazdomis – pasakotojas šį veiksmą palydi tokiomis mintimis: „Vis dėlto keistoki šitos šalies papročiai! Man jau geriau patiktų senasai Azijos gyventojų pasisveikinimo būdas, kai susitikę vyrai nosimis pasitrina.“);
ironija (pavyzdžiui, pats romano pavadinimas ironiškas, nes ten, kur kadaise gyveno mitiniai dievai, dabar įsikūrė nacių budeliai);
sarkazmas (sarkastiškai piešiami budelių paveikslai);
groteskas (pavyzdžiui, lavonų gabenimas: „Smilksta, rūksta lavonėliai, visą lagerį spirginamos gumos garais užliedami. Degintojai su šakėmis aplink duobę šokinėja it velniai, Valpurgijų naktį su raganomis besitąsydami!“).
Juoko esmė – sukurti įsivaizduojamą nuotolį tarp praeities ir dabarties įvykių, kad atstumas mažintų įtampą. Taip pat siekiama, kad sumažėtų įtampa tarp dramatiškų lagerio gyvenimo įvykių bei patyrusio tuos įvykius pasakotojo.
Pasakojimo pozicijos. Ypač svarbus pasakotojo santykis su vaizduojama aplinka. Memuaruose atsiskleidžia trys pozicijos. Pirma, pasakotojas – inteligentas, intelektualas, gerai išmanantis pasaulinę kultūrą (pavyzdžiui, vieno romano skyriaus antraštė „Nusikaltimai ir bausmės“ yra aiški užuomina į F. Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“).Antra, pasakotojas – vienas iš žmogiškumą praradusių SS karininkų, pasakojančių lagerio istorijas kaip anekdotines situacijas (štai vienas iš pasakojimų: „Baisiai menka ir nepatogi buvo ir dujų kamera. […] Žmones uždaryti kameroje dar sekdavosi, suvaro juos tenai, sukemša, užrakina – ir baigta. Bet, va, dujos įleisti tenai labai nepatogu būdavo.“). Trečia,pasakotojas – kalinys, absurdiškos nužmoginimo sistemos liudytojas. Pasakotojas beveik nesileidžia į asmeniškus prisiminimus, jis yra savotiškas absurdo sistemos tyrinėtojas, todėl kūrinys įgauna universalų matmenį, t. y. liudija visą totalitarinę sistemą, o ne tik konkretų atvejį.
Nužmoginanti totalitarizmo sistema. Nors pasakojamas Štuthofo koncentracijos stovyklos gyvenimas 1943–1945 m., tačiau kūrinys įgauna universalią prasmę – jis tampa visos prievartinės sistemos kaltinamuoju aktu, o pasakotojas – tos sistemos liudytoju. Dirbdamas koncentracijos stovyklos raštinėje, galėdamas prieiti prie lagerio dokumentų, B. Sruoga rinko medžiagą savo būsimam romanui. Jam buvo ypač svarbu suvokti, kaip nužmoginimo sistema veikė žmones: tiek tikruosius nusikaltėlius, tiek belaisvius. Pati populiariausia lageryje filosofija „mušeikizmas“ kalinį greitai paverčia pusgyviu klipata, kurio „laukia“ nuolat rūkstantis krematoriumo kaminas. Ypač sunku šioje nužmoginimo aplinkoje ištverti inteligentui, ne veltui Sruoga rašo: „Ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?“ Tai skausminga kultūros žmogaus reakcija į totalitarinės sistemos absurdą.
Uniforma ir numeris. Lageryje uniformos yra dviejų rūšių: SS karininkų (budelių) ir kalinių. Būtent uniforma tik ir skiria nacių kariškius nuo nusikaltėlių. Jei ne ji, manytum, jog darbuojasi aršiausi nusikaltėliai. Kaliniai taip pat turi savo uniformą, ją „puošia“ numeris. Skaičiais pažymėti net numirę kaliniai („Vieni gulėjo užsimerkę, kiti – su praviromis akimis, nuogi, su numeriu, chemišku pieštuku ant krūtinės ir ant pilvo užrašytu. Visai kaip ant siuntinio.“). Taip pabrėžiama, kad totalitarinėje nužmoginimo sistemoje žmogus praranda savo identitetą, tampa tik uniforma, skaičiumi (palygink su A. Škėmos romanu „Balta drobulė“).