Baltaragio malūnas

Mano didžioji svajonė

Man labai patinka medžių pasaulis. Skiriu liepą, beržą, topolį, lazdyną, ąžuolą, klevą. Pažįstu ievų, alksnių krūmus. Kai atsiduriu miške arba palaukėse, jaučiuosi laisvas tarsi aukštai skrendąs paukštis.

Jau seniai gyvenu ta mintimi, kad užaugęs ir sukūręs šeimą užveisiu didelį sodą. Ten oš, šlamės, nokins vaisius obelys, slyvos, kriaušės. Tai kultūriniai medžiai. Šiandien aš tuo domiuosi. Skaitau knygas iš serijos “Augalų pasaulis”, stebiu televizijos laidą “Mano sodas”.

Koks laimingas būnu, kai ateina vasara ir ilgiau išvykstu pas močiutę į kaimą! Ten manęs laaukia senas sodas. Jį reikia rūpestingai prižiūrėti: apkasti žemę apie medžius, stebėti, kad įvairūs graužikai “neužpultų” lapų, kamieno žievės. Taip pat paremti šakas, kai jos apsunksta nuo vaisių naštos. Taigi darbų daug.

Gražiausias močiutės sodas ankstyvais rytmečiais. Ar matėte kada aprasojusius obuolius, blizgančius nuo vandens lašelių lapus? Tai grožis, kurio negalima užfiksuoti fotonuotraukoje, paveiksle. O jeigu dar bumbteli žemėn obuolys ar kriaušė, kai tylu, tylu aplink. Tada aš pajuntu, kaip gražu žemėje, ir suvokiu, kad reikia visa tai matyti ir jausti šiirdimi, akimis.

Saulėlydžio metu sodas vėl sušvyti, tik jau kitokiomis spalvomis. Nuo besileidžiančios saulės kriaušės, slyvos įgauna tokį atspalvį, kad, rodos, vaivorykštė žėruoja jų paviršiuje.

Didelė ir graži mano svajonė, savotiška paslaptis. Bet štai ją išsakiau baltam popieriaus lapui. Kažin ar ji be

eliks paslaptimi? Manau, kad man augant ši svajonė ir viltis taip pat augs. Pamąstysiu, kaip dar būtų galima papuošti savo gyvenimą.

Leave a Comment