Baltaragio malūnas

Mielas aplanko skaitytojau,

Šiame aplanke rašoma apie Kazio Borutos „ Baltaragio malūną“ . Aš šią knygą skaičiau kai lydavo lietus arba kai neturėdavau ką veikti. Dažniausiai skaičiau atsigulęs vienas ant lovos tyliame kambaryje kur niekas netriukšmaudavo ir nerėkaudavo. Man ši knyga patiko tuo, kad joje yra daug nuotykių kurie man labai patinka. Nors esu matęs šį filmą, bet knygą skaityti įdomiau nukeliauji į tuos laikus kuriuose visa tai vyko. Ir atrodo, kad tu pats dalyvauji kai Jurga eina prie altoriaus kartu su Girdvainiu. Ir kai paavagia Girdvainio žirgus įsivaizduoji, kad kartu su Girdvainiu jų ieškai, bet nerandi.

Kazys Boruta
„Baltaragio malūnas“

“Bet kai įsisiaučia audra, užgroja pušyno vargonai, nušvinta Baltaragio akmuo ir vėl sustingsta. Iš ežero gelmių pakyla baltakarčiai obuolmušiai žirgai, ir lekia su jais kaip su vėjo sparnais jaunikis su nuotaka.” Tai- Girdvainis su Jurga. Pagaliau kartu jie skrenda į savo laimė. Kad būtų laimingi, jie turėjo atsisakyti gyvenimo žemėje, kai Jurga buvo “viso Paudruvės kaimo pati smagiausia mergina, kuri savo skambiu juoku, linksmo akino gundančiais žvvilgsniais ne vieną jaunikį buvo išvedusi iš proto ir ketino dar ne vieną išvesti”. Gyveno ji tada kartu su tėvu, buvo laiminga, ir dar nežinojo, kad tėvelis ją pažadėjęs Pinčiukui, Paudruvės pelkių velniui, ir kad dėl to jai teks daug sk

kausmo patirti.

“O tuo metu už septynių mylių nuo Paudruvės krašto, Daugnorų kaime, gyveno Jurgis Girdvainis, šaunus ir išdidus jaunikis, kuris niekaip negalėjo sau mergos susirasti”. Kaltas čia buvo pats Girdvainis. Važinėjo jis pas visas mergas, bet ilgai savo išrinktosios nesurado. Turėjo jis du obuolmušius, kuriuos buvo jam tėvas palikęs, ir rūpinosi tik jais. Dėl žirgų Girdvainis buvo visą ūkį apleidęs.

Važiuodamas pirštis, pakinkydavo jis savo obuolmušius į mėšlavežį ir apsirengdavo išverstus kailinius. Jis ieškojo tos savosios, kuri žiūrėtų ne į jo turtus ar išvaizdą, o į sielą. Dėl to ėmė visos merginos juoktis ir viena kitą tokiu jaunikiu gąsdinti.

Bet kartą Girdvainis išgirdo apie Baltaragio Jurgą – gražiausią Paudruvės krašto merginą. Pirmą sekmadieni susiruošė jis su ja susitikti.

Vos tik ją pamatęs suprato, kad Jurga jam skirta, irr pažadėjo pirmą šeštadienį atvažiuoti su piršliais. ”Girdvainis, nieko daugiau nelaukdamas, apsuko savo obuolmušius ir išvažiavo su tokiu džiaugsmu širdyje, kurio, rodos, net jo obuolmušiai nepavežtų, nors ir lėkė šuoliais”.

Tačiau iki šeštadienio dar buvo marios laiko. Girdvainiui jis slinko ypač lėtai. Jis abejojo, ar sutiks Jurga už jo tekėti. Jis netgi galvojo pakinkyti žirgus ne į mėšlavežį, o į karietą ir apsirengti pačiais gražiausiais drabužiais. Kankinosi Girdvainis, norėdamas nugalėti savo išdidumą, bet nenugalėjo. Šeštadienį pasikinkė jis obuolmušius į mėšlavežį, apsivilko tuos pačius išverstus ka
ailinius ir išvažiavo su piršliu Anupru pas savo išrinktąją.

“Tai nelengvas buvo ir Girdvainiui kelias pas Baltaragio dukterį Jurgą, nors ir su savo obuolmušiais žirgais”. Jis nežinojo, kad velnias trukdo piršliams atvažiuoti. Girdvainis ginė arklius kiek galėdamas. Jis girdėjo, kaip kažkas cypė, švilpė po ratais ir už vežimo. Jis žinojo žmonių kalbas, esą velnias trukdąs piršliams pas Baltaragio dukterį nuvažiuoti, bet tomis paskalomis netikėjo.

Tačiau pagaliau Girdvainis atvažiavo. Pamatęs Jurgą, jis užmiršo savo išdidumą ir numetė kailinius ant vežimo. Tačiau Jurga buvo išdidi. Visą naktį ginčijosi ji su Girdvainiu. Ir tik tretiesiems gaidžiams nepragydus, jos ”rankos kaip pelkių vijokliai apsisuko apie berno kaklą, ir taip pabučiavo, kad Girdvainiui naktis staiga prašvito”. Čiupo tada Girdvainis Jurgą į glėbį ir abu, palikę miegančius senius išvažiavo užsakų.

Tačiau užsakai buvo lemtingi. Stovint prie altoriaus, “pasigirdo skardus arklio žvengimas, kad net bažnyčios stiklai sutirtėjo”. Arkliavagis Raupys pavogė puikiuosius Girdvainio obuolmušius. Girdvainis puolė į lauką ir nubėgo ten, kur girdėjosi arklio žvengimas, palikęs Jurgą bažnyčioje vieną. Nubėgo ir negrįžo. Jurga dieną naktį verkė, nesulaukdama savojo jaunikio. Baltaragiui, savo tėvui ji pasakė nekenčianti Girdvainio, kuris ją paliko, bet iš tikrųjų jos meilė dar labiau išaugo.

Girdvainis klaidžiojo visur, kur arklių žvengimas girdėjosi. Netekęs savo obuolmušių, jis paliko nuotaką. Jis gailėjosi taip pa
adaręs ir norėjo grįžti, bet jam buvo gėda. Bet jo meilė Jurgai augo. Girdvainis negalėjo jos pamiršti, todėl nutarė grįžti. Tačiau eidamas į Baltaragio malūną vieną akimirką jis suabejoja. To užtenka Pinčiukui. Jis užmeta Girdvainiui ant kaklo kilpą ir nori jį pakarti. Bet Perkūnas, pamatęs, ką išdarinėja senas jo priešas, trenkia į pušį, kurioje velnias tupi. Į Pinčiuką jis nepataiko, bet pušis krisdama prispaudžia Girdvainį.

Tuo tarpu namuose miegojusi Jurga pribudo, ir jai pasirodė, kad už lango stovi Girdvainis. Vienmarškinė ji išbėga į lauką. Jai pasigirsta arklių žvengimas ir ji bėga link jo. Tačiau tuo tarpu kelią Jurgai pastoja kažkoks šešėlis. Išsigandusi ji šoka į šalį ir krinta á Udruvės ežerą. Jai atrodo, kad ne šaltas ežero vanduo, o Girdvainis ją glamonėja. ”Ir tokia nepaprasta ir didelė laimė, rodos, apglobė ją, kad širdis neišturėjo ir sustingo iš džiaugsmo “.

“Daug metų praėjo nuo tų visų nepaprastų įvykių, kurie dėjosi anuo metu Paudruvės krašte”. Jurga ir Girdvainis žuvo, bet jų meilė išliko. Dar ir dabar, kai “pakyla dar didesnė audra ir dar garsiau pradeda žvengti nematomi žirgai, susimaišo žemė su dangum – tai Jurga tada važiuoja lyg vėjo sparnais tuoktis su Girdvainiu. Ir skamba tada aplinkiniai šilai kaip vestuvių vargonai, ir juokiasi audra kaip laiminga nuotaka”.

Leave a Comment