Kazys Boruta “Baltaragio malūnas”

Ant Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų masavo jis savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės.Kartu su Baltaragiu gyveno ir jam tarnavo davatka Uršulė, kurią Baltaragis išvežė į davatkyną. Tik vieną pavasarį,kai papūtė švelnus, pradėjo tirpti sniegas ir linksmi upokšniai ėmė putodami rinktis į Udruvės ežerą, iškeldami ledą, iš anrtros ežero pusės atvažiavo į malūną jauna išdykėlė jaudegių Marcelė. Gražioji išdykėlė taip pakerėjo senąjį Baltaragį,kad jis nenorėjo jos išleisti namo. Nuo to laiko Baltaragis buuvo labai liūdnas, nes negalėjo būti kartu su Marcele. Nustojo jis sukti ir malūną ir vien dėl to malūno nesukimo pabudo iš miego velniukas Pinčukas. Atėjo jis kartą pas Baltaragį ir sužinojo priežastį, dėl kurios jis nesuka malūno. Sudarė sutartį Pinčukas su Baltaragiu ir kaip už užmokestį pasakė Baltaragiui,kad ateis po dvylikos metų atsiimti tai kas jam priklauso. Atsilyginimas turėjo būti Baltaragio ir Marcelės duktė. Nuvažiavo senis Baltaragis su piršliu pas gražiosios Marcelės tėvus ir prašė,kad Marcelė eitų už Baltarago. Jaaunieji ruošėsi eiti užsakų, o ta davatka Uršulė nenorėjo,kad jie susituoktų, tai kaip tikra ragana užbūrė namus. Nubėgo ji ant kaimo kapų, prisirėžė prijuostę smėlio ir išbarstė juo kelią, kuriuo jaunieji išvažiavo,kad jiems kelias kryžiumi stotų ir jie namo negrįžtų, Pa

askiau išsėmė iš židinio pelenus, kad jaunamartei židinys neliepsnotų. Vestuvės tęsėsi tris dienas ir naktis. Žmonėms buvo labai linksma. Bet trumpa kaip vasaros sapnas buvo Baltaragio laimė. Praėjo metai kaip viena diena,o jis vis dar neatsipeikėjo iš savo džiaugsmo. Po kiek laiko Marcelė laukėsi kūdikio ir per gimdymą numirė. bat liko gražioji jos ir Baltaragio duktė-Jurga. Iš to skausmo Baltaragiui norėjosi nusirauti jo žilus plaukus. Susirinkę į šermenis, kaimynai pašarvojo marcelę ant stalo, sudejo kryžiumu rankas ant krūtinės ir gale galvos užžiebbė vaško žvakes. Po laidotuvių Baltaragis nuėjo pas mažąją Jurga, kurią nuo šios dienos jis labai mylėjo. Jurga buvo jo gyvenimo džiaugsmas, šviesa, laimė. Užaugo Jurga-gražiausia mergina Paudruvės krašte. Jos linksmumas pakerėdavo kiekviena jaunikaitį. Daug jaunikių su piršliais keliavo pas Juurga, bet kažkokios jėgos juos sulaikydavo. Žmonės kalbėjo,kad Jurga buvo susidėjusi du laumėmis ir dėl to taip vikas vyksta. Bet atsirado vienas jaunikaitis,kuris įveikė visas kliūtis pas nuostbiąją Jurgą. Tai buvo šaunus ir išdidus jaunikis Jurgis Girdvainis. Atvažiavo jis pas Jurgą su piršliu Anupru Visgirda. Visas kliūtis jie įveikė su geriausiais savo žirgais obuolmušiais. Susiruošė Jurga eiti užsakų su Girdvainiu. Budami bažnyčioje ir besiklausydami kunigo pamokslų Girdvainis išgirdo,kad kažkas vogia jo geruosius obuolmušius. Išbėgo jis iš bažnyčios visai pamiršęs Jurgą ži
iūrėti kas vogia jo žirgus. Nuo to pabėgimo Girdvainis visai neteko proto, o Jurga liko užsidariusi viea namuose. Po ilgų klaidžiojimų nežinamuose kraštuose Girdvainis sugrįžo i Paudruvės kraštą. Tą naktį siautė baisi pūga, bet Girdvainis jos nepabyjojo ir ėjo per miškus ir pelkes pas žaviąją Jurgą. Audroje Girdvainis žuvo, o tą pačią akimirką iš miegų pabudo ir Jurga. Pajutusi kažką blogo išbėgo ji pusnuogė į lauką. Taip ir nusinešė ją Udruvės ežero bangos. O senasis Baltaragis iš to sielvarto suakmenėjo į akmenį. Toks pat likimas nutiko ir Baltaragio malūnui, į jį trenkė žaibas ir jis sugriuvo.

Pagrindinis veikėjas Baltaragis- tai senas,žilas malūnininkas, našlys, labai mylėjęs savo dukterį Jurgą. Ji jam buvo visas gyvenimas ir džiaugsmas,be kurio jis negalėjo gyventi. Baltaragis buvo linksmo, uždaro būdo.

Šalutinis veikėjas Jurga-tai gražiausia Paudruvės krašto mergina, suviliojusi beveik visus jaunikius. Buvo linksmo budo, jos šypsena pakerėdavo kiekvieną Paudruvės krašto jaunikaitį.Labai mylėjo tėvą Baltaragį.

<.> tyliai slinko žiemos naktis. Spingsulė ant stalo užgeso, bet jos šviesos Baltaragis nepasigedo. Baltas šerkšnas krito lauke ant sustingusių malūno sparnų,o pro langą išblyškęs mėnulis žiūrėjo į palinkusį prie lopšio Baltaragį <.>

<.> bet kai įsisiaučia audra, užgroja pušynų vargonai, nušvinta Baltaragio akmuo ir vėl sustingsta. Iš ežero gelmių pakyla balkarčiai obuolmušiai žirgai, ir lekia su jais kaip vėjo sp

parnais jaunikis su nuotaka <.>

<.> ir viskas bene todėl atsitiko,kad Baltaragis iš pat jaunumės buvo per daug prisirišęs prie savo malūno ir per jį ne tik pats save,bet ir visą dievo pasaulį buvo užmiršęs <.>

Leave a Comment