Neseniai perskaitėme Kazio Borutos kūrinį „Baltaragio malūnas“. „Baltaragio malūne“ pasakojama apie Baltaragio ir dukters Jurgos išgyvenimus, sunkumus ir begalinę laimę. Kazio Borutos romane yra nemažai mitų ir tautosakos elementų.Vienas svarbiausių romano veikėjų – malūnininkas Baltaragis. Savo malūnu jis dalijosi tik su dukterimi Jurga, kuri buvo jo vienintelė dukra ir laimė. Aiškiai matome, koks jis rūpestingas ir jautrus. Jo numylėtoji Jurga – laiminga, tikinti laime ir meile gražuolė. Jai niekas nerūpėjo, mergina gyveno savo malonumui. Jurga vaizduojama kaip linksmiausia Paudruvės kaimo mergina. Kaimo vaikinai nepaprastai geidė padaryti Jurgą savo nuotaka. Tačiau visos piršlių kelionės į malūną baigdavosi nesėkmingai. Dauguma manė, jog čia nagus prikišęs Pinčukas – mitinė būtybė, Paudruvės pelkių velniukas. Jį autorius apibūdina kaip netikėlį, tinginį. Pinčukas mėgo krėsti žmonėms įvairias šunybes, dienas leido Paudruvės pelkėse ir jautėsi labai vienišas. Velniukas turi neįprastų galių ir sugeba keisti savo išvaizdą. Jurgis Girdvainis – išdidus, stiprus, pasitikintis savimi, gudrus, geidžiamas jaunikis. Obuolmušiai žirgai ne tik jo didžiausias turtas, bet ir pasididžiavimas. Girdvainis – kaprizingas jaunikis, tad nuotakos ieško ilgai ir kantriai, bet vis nesėkmingai. Štai kodėl jo ir Jurgos pirmasis susitikimas toks ugningas. Jaunuoliai pamilsta vienas kitą iš pirmo žvilgsnio. Abu yra išdidūs, vieniši, visų geidžiami ir nepasiekiami. Tragiškai baigėsi visų pagrindinių romano veikėjų likimai. Jurga ir Girdvainis žuvo, o Baltaragis iš sielvarto pavirto akmenimi. Neliko nenubaustas ir velnias Pinčukas. Jis, perkūno partrenktas, pateko į pragarą.
Nesutinku su šiuo teiginiu „Nuo žmogaus nedaug kas priklauso, kai jį užvaldo likimas.“ Taip, kiekvienas žmogus turi savo likimą, bet likimas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo. Kitaip tariant, likimas gali pasikeisti pasikeičiant žmogaus pasirinkimui.
Mito ir realybės susipynimas padaro romaną idomesniu. “Baltaragio malūnas” – tai kūrinys apie liaudies dvasinį grožį ir išdidumą, parašyta pasinaudojant pasakų motyvais, tačiau kartu išlaikant ir realų, tikrovišką pagrindą, veikėjus piešiant sodriai ir realistiškai.
Palyginus romaną „Baltaragio malūnas“ ir miuziklą „Velnio nuotaka“ galima pasakyti, kad jie šiek tiek skiriasi. Pavyzdžiui, miuzikle Pinčuką pririšo prie kryžiaus ir norėjo sudegint, o romane šito nebuvo. Tiesą sakant, skirtumu yra nemažai, bet svarbiausias skirtumas tarp romano ir miuziklo yra tas, kad miuzikle Jurga ir Girdvainis gyvi ir jie kartu, o romane jie abu žuvo. Tačiau ir filmas ir romanas vienodai patiko.
Taigi, manau, kas „Baltaragio malūnas“ yra pakankamai įdomus kūrinys su mito bruožais, primena pasaką ar sakmę. Kūrinys nesukelia labai linksmos nuotaikos, greičiau liūdną. Tačiau apsakymas prasmingas ir jį įdomu skaityti.