Velnias lietuviø liaudies pasakose ir romane
“Baltaragio malûnas”
“Baltaragio malûnas” – tai svarbiausias ir savièiausias K.Borutos romanas, kurá bûtø galima priskirti padavimui ar pasakai, nes jame gausu pasakos elementø. Jame sukurtas senasis lietuviðkas pasaulëvaizdis, kur þmoniø meilë, iðmintis susiduria su piktomis galiomis.
Në vienas K.Borutos knygos þmogus nebuvo taip skaudþiai pralaimëjæs ir tràgiðkai þuvæs, kaip “Baltaragio malûne”. Meilës kova prieð siautëjantá blogá dar niekad nebuvo tokia beviltiðka kaip èia. Romane mitologinës bûtybës, perkeltos á Lietuvos kaimo aplinkà, tampa visiðkai realios, net kasdieniðkos. Fantastiniai ávykiai, ásibrovæ á þmoniø likimus, ágauna grësmës. K.Boruta neskaido romano veiksmo á realybës ir sàlygiðkumo plotmes. Ið mitologiniø sakmiø , gamtos detaliø, emocijø jis lipdo vientisà þmogaus bûtá, apgaubtà senojo kaimo atmosferos, kur gyvenimo realybë, mitologiniai vaizdiniai, prietarai yra susijæ vienas su kitu. Viskas konkretu, paparasta ir aiðku. Keisèiausi nutikimai prasideda ir baigiasi matomoje vietovëje, kaip ir pasakose. Tik “Baltaragio malûne” pasakos siuþetà valdo psichologinë þmogaus bûsena, kuri daugiausia bûna prieðtaringa, neiðsprendþianti. Romano siuþetas pagrástas antgamtiniø jëgø aktyvumu, kaip ir senieji epai. Romano þmogus turi grumtis su paèiu velniu dël savo laimës ir likimo, o perkûnas nuspiria ásisiautëjusá velnià tik tada, kai jau viskas prarasta. Romanas pradedamas tradicine pasakos forma – velnio ir þmogaus sutartimi. Tai ir pasaka “Velnio pirðlybos” ir “Velnias ir lietuvis”. Ðiø pasakø velnias liko apgautas, o neturtingas þmogus tapo turtuoliu. O “Baltaragio malûne” þmogus liko prieð velnià praloðæs. Tai gal vienintelis ið svarbesniø skirtumø tarp romano ir pasakø. Kada pradeda Pinèukas tarnauti velniui, tada prasideda nuotykiø grandinë, iðkelianti romane þemdirbio iðmintá ir humorà. Velnias daþnai lieka kvailio vietoj. Tai pagrindinis pasakø motyvas iðaukðtinantis þmogaus iðmintá. Tokia yra pasaka “Kaip bernas velnià apgavo”, “Visi á krepðá”, “Velnio pirðlybos”, “Velnio kumelë”, “Velnias ir lietuvis”. Velnias lengvai pasiduoda þmogaus galiai, kuri stumia já á juokingà padëtá, já tarsi civilizuoja: “Pagaliau taip priprato Pinèukas prie Baltaragio malûno, kad visiðkai pasikeitë ir savo velniðkà prigimtá pradëjo prarasti”.
Pinèuko iðvaizda taip pat kaip pasakose. Jis ekstravagantiðkas tarsi dvaro ponaitis, iðsiskiriàs ið kasdieninës kaimo aplinkos, ðiek tiek juokingas: striukas bukas su kepeliuðuku, virð kaktos iðokæ du raguèiai, nosis su viena skylute, o viena koja – gryno arklio kanopa. Tokia velnio iðvaizda, kaip ir jo gyvenvietë – klampios pelkës, kaip jo darbas iki gaidþiø, atkeliavo ið lietuviðkø pasakø. Jis lengvai iðlenda pro rakto skylutæ ar kaminà, laksto padebesiais, pasiverèia pelëda ar ðikðnosparniu, drebina langus obuolmuðiø þvengimu, suspaudþia merginà nematomom rankomis, iðtaria burtà nuo krinta arkliai. Jis áspëja þmogaus mintis, mato jo likimà, duoda patarimus, kuriø neávygdþius laukia mirtis, kaip arkliavagio þuvimas. Sutrypdamas þmogaus laimæ ir atimdamas gyvybæ, jis ðaiposi ir kvatoja. Daryti þmogui bloga reikalauja pati velnio prigimtis. Pinèukas virsta blogio prieþastimi, ágydamas krikðèioniðko velnio bruoþø, ásiskverbusiø á lietuviø liaudies pasakas. Pinèukas grasina kerðyti, tai áprasta velniams pasakose. Pinèuko galybë pribloðkia þmogø ir drebina gamtà: “kad suþvengs – net debesys prasiskyrë ir þvaigþdës sumirgëjo”.
Pinèukas romane atlieka ir tokiø funkcijø, kuriø pasakose neáþvelgiama: velniukas persikrausto á romano herojaus sàmonæ, dalyvauja jo ginèe su savimi, gyvena jo vidiniu sàmyðiu, nerimu, baime ir tampa þmogaus bejëgiðkumo prieð patá save simboliu.
K.Boruta ið liaudies sakmiø ir pasakø nuþiûrëjo tik keistø ávykiø sekà, nepaaiðkkinamà realiomis aplinkybëmis, ir neapibrëþto laiko plotmæ.