Velnias lietuvių liaudies pasakose ir romane “Baltaragio malūnas”

Kazio Borutos romane “Baltaragio malūnas” matome daug tautosakos motyvų, jo fabula pagrįsta antgamtinėmis jėgomis, kaip ir senieji nacionaliniai epai. Šiame kūrinyje dominuoja vienas lietuvių liaudies pasakų atstovas velnias Pinčukas, su kuriuo žmogus turi grumtis dėl savo laimės ir likimo. “Baltaragio malūnas” – tai ne tautosakos kopijavimo knyga, o individualus autoriaus mąstymo vaisius, pasiektas remiantis lietuvių liaudies kultūros elementais. Iš liaudies pasakų K. Boruta panaudojo tik keistų, fantastinių įvykių seką, neapibrėžto laiko plotmę.

Velnias tautosakoje yra dažnas žmogaus palydovas, lydintis žmogų visur irr visada. Mitologijoje velnias buvo laikomas tokiu pat svarbiu personažu kaip ir perkūnas. Ši būtybė įvardinama labai įvairiai: ji turi savo vardą tarsi žmogus, pasakose dažnai vadinama Nelabuoju, Piktuoju, Išpera ir kitais vardais. Romano “Baltaragio malūnas” velnias taip pat turi savo vardą, jį Kazys Boruta pavadino Pinčuku. Fantastinėse pasakose žmonės su velniu dažnai sudarydavo įvairias sutartis, pasirašydami krauju. Panaši sutartis su velniu išjudina “Baltaragio malūno” siužetinę liniją. Kaip ir pasakose, taip ir šiame romane velnias gyvena Paudruvės pelkėse ir raistuose, o savo išvaizda jis analogiškas pasakų velniams. Pinčukas į romano puslapius įžengia ekstravagantiškas, šiek tiek juokingas, išsiskiriąs iš kasdieninės kaimo aplinkos, bet nekeliąs jokios grėsmės ir nepiktas: jį net kaimo piemenys mėgdavo paerzinti, iš jo pasityčioti, prikelti iš gilaus miego. Pinčuko an

ntgamtinę prigimtį gali pastebėti tik akyla akis, nes jo išvaizda labai panaši į žmogaus: “Striukas, bukas ponaičiukas, su kapelešiuku ant galvos ir dar su gaidžio plunksnele už kapeliušiuko”, primenantis dvaro ponaitį ar vokietuką. Pasakų velniai dažnai esti juokingi, nes juos pergudrauja žmonės, piemenys. Taip ir šiame romane Baltaragis pasirašęs pelningą sutartį su velniu, nori jį apgauti, vietoje dukters atiduodamas samdinę Uršulę. Senovės žmonės buvo giliai įsitikinę, kad Nelabasis gali padėti nudirbti įvairiausius darbus. Tarsi pasakoje Baltaragis prijaukina Pinčuką, verčia ji sukti malūną. Taip pradeda Baltaragis civilizuoti Nelabąjį, pastarasis perima žmogaus jausmų ir veiksmų logiką: jis svajoja, įsimyli, pyksta ir keršija. Tačiau Pinčukas, padirbęs pas Baltaragį, supranta apgaulę, ir čia pasireiškia jo šėtoniška prigimtis, kuri yra pikta ir kerštinga: civilizuoti velnią galima, beet padaryti jį humanišku – ne. Dabar Pinčukas, kaip ir visi velniai, virsta svarbiausia blogio priežastimi, skelbiančia Baltaragiui kerštą tol, kol gyvenimas pasidarys nemielas. Kaip pasakose velniai keršija mergoms, nužudydami jų tėvus, o paskui jas pačias, taip ir Paudruvės pelkių velniūkštis, vykdo savo blogio misiją. Iš pradžių jis veikia pats, paskui susideda su socialinėmis padugnėmis Šešelga, Raupiu, kurie atlieka juodžiausius darbus. Šiuo būdu blogis romane įgyja visiškai įprastą formą. Darydamas bloga jis tarsi persikrausto į romano herojų sąmonę, sukeldamas dvasines kančias. Savo anntgamtines jėgas jis parodo užtraukdamas rūką, sukeldamas vėtrą, sugriaudamas tiltelius. Vienas klastingiausių velnio darbų – tai Girdvainio obuolmušių vagystė, sugriovusi Jurgos ir Girdvainio likimus ir laimę. Dabar Pinčukas tampa stichiška, sunkiai pažabojama jėga, kuriai nepajėgia pasipriešinti romano herojai.

Pinčuką palyginus su pasakų velniais, galima teigti, kad jis esti piktesnis, žiauresnis, kerštingesnis už pasakų velnius. Nors velnio įvaizdis pradeda nykti dabartiniame Lietuvos kaime (dabar jis nebegyvena nei raistuose, nei pelkėse, nei miškuose), tačiau jis dar gyvas liaudies mene, tapyboje, skulptūroje.

Naudota literatūra:
1. “Ni velnio nebijau”
2. “Kazio Borutos kūryba” (Vytautas Kubilius)
3. “Lietuvių literatūra 11 kl.” (Viktorija Daujotytė)