Kazio Borutos romane “Baltaragio malūnas” matome daug tautosakos motyvų, jo fabula pagrįsta antgamtinėmis jėgomis, kaip ir senieji nacionaliniai epai. Šiame kūrinyje dominuoja vienas lietuvių liaudies pasakų atstovas velnias Pinčukas, su kuriuo žmogus turi grumtis dėl savo laimės ir likimo. “Baltaragio malūnas” – tai ne tautosakos kopijavimo knyga, o individualus autoriaus mąstymo vaisius, pasiektas remiantis lietuvių liaudies kultūros elementais. Iš liaudies pasakų K. Boruta panaudojo tik keistų, fantastinių įvykių seką, neapibrėžto laiko plotmę.
Velnias tautosakoje yra dažnas žmogaus palydovas, lydintis žmogų visur irr visada. Mitologijoje velnias buvo laikomas tokiu pat svarbiu personažu kaip ir perkūnas. Ši būtybė įvardinama labai įvairiai: ji turi savo vardą tarsi žmogus, pasakose dažnai vadinama Nelabuoju, Piktuoju, Išpera ir kitais vardais. Romano “Baltaragio malūnas” velnias taip pat turi savo vardą, jį Kazys Boruta pavadino Pinčuku. Fantastinėse pasakose žmonės su velniu dažnai sudarydavo įvairias sutartis, pasirašydami krauju. Panaši sutartis su velniu išjudina “Baltaragio malūno” siužetinę liniją. Kaip ir pasakose, taip ir šiame romane velnias gyvena Paudruvės pelkėse ir raistuose, o savo išvaizda jis analogiškas pasakų velniams. Pinčukas į romano puslapius įžengia ekstravagantiškas, šiek tiek juokingas, išsiskiriąs iš kasdieninės kaimo aplinkos, bet nekeliąs jokios grėsmės ir nepiktas: jį net kaimo piemenys mėgdavo paerzinti, iš jo pasityčioti, prikelti iš gilaus miego. Pinčuko an
Pinčuką palyginus su pasakų velniais, galima teigti, kad jis esti piktesnis, žiauresnis, kerštingesnis už pasakų velnius. Nors velnio įvaizdis pradeda nykti dabartiniame Lietuvos kaime (dabar jis nebegyvena nei raistuose, nei pelkėse, nei miškuose), tačiau jis dar gyvas liaudies mene, tapyboje, skulptūroje.
Naudota literatūra:
1. “Ni velnio nebijau”
2. “Kazio Borutos kūryba” (Vytautas Kubilius)
3. “Lietuvių literatūra 11 kl.” (Viktorija Daujotytė)