Vytautas Lietuvos Didysis Kunigaikštis

Nuo 1392m. Vytautas būdamas Jogailos vietininku Lietuvoje, visą valdžią sutelkė savo rankose, jis paveldėjo Lietuvos Didžiają kungaikštystę, kurioje egzistavo sritys ir jas valdantys sritiniai kunigaikščiai, jie savivaliavo ir didino valstybės susiskaldymą. Vytautas panaikino LDK sritis bei sritinių kunigaikščių statusą ir įvedė didžiojo kunigaikščio vietininko statusą, kuriuos išsiuntinėjo po visas buvusias LDK sritis. Visi vietininkai sudarė didžiojo kunikaikščio tarybą, kuri tapo patariamuoju organu. Taip vytautas centralizavo Lietuvos valstybę ir tapo VIENINTELIU VALSTYBĖS MONARCHU. Vytautas didžiausią dėmesį skyrė užsienio politikai. Jis veikė dvviem frontais. Rytuose ir Vakaruose. Rytuose pagrindiniai priešininkai buvo Maskvos DK bei Aukso Orda. Vakaruose Vytauto didžiausi priešai buvo kryžiuočių bei kalavijuočių ordinai. Tuo pačiu buvo parodyta, kad Vytautas yra vienintelis LT valdovas. Lenkų feodalai tokia padėtini Lietuvoje buvo nepatenkinti, Jogailos padėtis dar labiau susikomplikavo kai 1399m. begimdydama Jadvyga mirė, o kartu ir duktė, Jogailos niekas nebesiejo su Lenkijos dvaru. Lenkų feodalai spaudė Jogailą, kad šis peržiųrėtų savo santykius su Vytautu. 1401. Įvyko Lenkijos ir Lietuvos feodalų suvažiavimas, kad Lenkų feodalai suusirinko Radone, o LT feodalai Vilniuje, šis suvažiavimas vadinosi VILNIAUS-RADOMO suvažiavimu. Jame buvo nutarta, kad Vytautas tampa LDK didžiuoju kunigaikščiu iki mirties, po jo mirties LT didžiojo kunigaikščio sostas pereina Jogailai arba jo palikuoniams. Toks susitarimas buvo pavadintas VILNIAUS-RADOMO SUTARTIMI. Vy

ytautas žinodamas nestabilę jogailos padėtį sutiko, kad Jogaila būtų pavadintas AUKŠČIAUSIUOJU LT kunigaikščiu. Šis titulas juridine prasme reiškė, kad Jogaila dar yra ir LT valdovas, reale prasme Jogailos titulas nereiškė nieko. Vytautas po VILNIAUS-RADOMO sutarties vėl nutarė smogti lememą smūgį Maskvos DK, tačiau jambuvo būtina užsitikrnti vakarų sienų saugumą. 1404m. jis su kryžiuočiais pasirašė ROCIONŽO sutartį, pagal kurią Vytautas pakartojo SĄLYNO sutarties įsipareigojimus, tai yra atidavė kryžiuočiams žemaitiją iki Nevėžio. Po šios sutarties Vytautas išžygiavo prieš Maskvą ir atsiėmė iš jos Smolenską. Tačiau Vytauto pagrindinis tikslas užsienio politokoje buvo KRYŽIUOČIŲ ORDINO SUTRIUŠKINIMAS. Jis tikėjosi įveikti kryžiuočius kartu su lenkais, todėl tarp Jogailos ir Vytauto vyko slapti pasitarimai lememo mūšio organizavimo. Vytautas Jogailai davė pinigų pasisamdyti kariuomenę užsienyje. 1409m. žemaitijoje kilo suukilimas prieš kryžiuočių priespaudą, šį sukilimą parėmė Vytautas. 1409m. Lenkijoje buvo nederlius ir Lietuva į Lenkiją siuntę grūdus, kuriuos kryžiuočiai konfiskavo. 1409m. Jogaila parašo laišką-kreipimąsį į Europos valstybių monarchus bei bažnyčių herarchus. Šiuose laiškuose Jogaila parodo neigiamą kryžiuočių moralinį veidą. Jis parodo, kad kryžiuočiai rūpinasi turtėjimu bei naujų žemių užėmimu, tačiau nesirūpina krikščionybės plėtimu. Jogaila retoriškai klausia- Lietuva apsikrikštijo 1387m. žemaičiai kryžiuočiams atiduoti 1382m., bet iki šiol nepakrikštyti. 1409m. Vytautas pasirašo paliaubų sutartį su kalavijuočių ordinu, pagal kurią livonijos ordinas galės užpulti Lietuvą šiiai pradėjus agresiją prieš kryžiuočius tik po pusės metų. Ši sutartis IŠELIMINAVO livonijos ordiną iš Žalgirio mūšio. Kryžiuočių vyriausias magistras ULRICHAS FON JUNGINGENAS buvo įsitikinęs, kad lietuviai ir lenkai niekada nesusitars ir niekada nepuls kartu kryžiuočių, kadangi kryžiuočių siena su LT ir LN siekė apie 600 km., tai visa kryžiuočių kariuomenė buvo išdėstyta pasienyje, tuo tarpu Vyatutas su Jogaila sujungė savo kariuomenę ir kartu smogė kryžiuočiams. Jogaila sugebėjo užsienyje pasisamdyti tik čekų būrį, vadovaujamą Jono ŽIŠKOS, būsimo HUSITŲ judėjimo lyderio. Vytautui į pagalbą atskubėjo totorių chanas SALADINAS su 300 karių. Lememas mūšis su kryžiuočiais įvyko 1410m. liepos 15d. ir jis turi kelis pavainimus:

1. ŽALGIRIO 2. GRIUMVALDO 3. TANENBERGO 4. EGLĖKALNIO

Pati svarbiausia istorinė problema yra Žalgirio mūšio baigtis bei nugalėtojo nustatymas, šią problemą įnešė lenkų istorikas Janas Glugošas, kuris visiškai nuvertino Jogailos indėlį šiame mūšyje bei išaukštimo Vytautą. Prieš pat mūšį susirinko karinė vadovybė arba karo taryba, kuri kategoriškai pasipriešino Jogailos dalyvavimui mūšyje. Jogaila tuo metu vadovaujantis tarptautine teise buvo Lietuvos ir Lenkijos valdovas. Lenkijos karaliumi jis buvo teisėtai, bet Lietuvoje jis tebuvo aukščiausiuoju kunigaikščiu ir jokios realios valdžios neturėjo, vis dėlto pagal tarptautinė teisę jis buvo laikomas iš kryžiuočių pusės LT ir LN valdovas, todėl kryžiuočiai laikydami jį abiejų valstybių valduvu- davė už jo galvą 10

0 000 riterių galvų. Automatiškai Jogailos dalybavimas betarpiškai mūšyje būtų tapęs pražūtingas abiejoms valstybėms, štai kodėl karo taryba nusprendė, kad Jogaila mūšį stebės iš palapinės ęsančios netoli karo lauko ant kalno. Karo taryba nusprendė, kad mūšiui nepasisekus bus organizuotos arklių perkelos Jogailai pabėgti iš mūšio lauko į Krokuvą. Karo taryba nusprendė, kad jungtinė kariuomenė bus padalinta į 3 dalis, centre turėjo stovėti 3 Smolensko pulkai, vadovaujami Jogailos brolio kunigaikščio- Lengvenio. Viename flange turėjo stovėti lenkų kariuomenė su pasamdytu čekų pulku, vadovaujama lenko ZINDRAMO IŠMAŠKOVIČIŲ. Kitame flange stovėjo LT kariuomenė su totorių pulku, vadovaujamo SALADINO, kuriam vadovavo Vytautas. Karo taryba nusprendė, kad jungtunėi kariuomenėj karo lauke vadovaus VYTAUTAS. Tačiau mūšio eiga atnešė didelių netikėtumų, prieš Lietuvišką flangą, kryžiuočiai pastatė rinktinius Europos riterių būrius ir mūšio eigoje lietuviškasis flangas atsitraukė, kas sudarė sąlygas kryžiuočiams patikėti pergale ir užgiedoti pergalės giesmę. Būtent šis atsitraukimas ir tapo lentingu aiškinant kas labjausiai pasižymėjo Žalgirio mūšyję. Lenkai aiškina, kad jie laimėjo mūšį, įvertindami tą faktą, kad vienu metu lietuviai pasitraukė iš mūšio. Rusų istorikai teigia, kad šį mūšį laimėjo jie, nes lietuviam atsitraukus Smolensko pulkai turėjo pergyventi lemtingą kryžiuočių smūgį, kurį jie atlaikė, net prarasdani du pulkus. Ilgą LT laiką istorikams teko susitaikeliška pozicija, jie negalėjo paaiškinti kodėl LT kariuomenė atsitraukė ir šį atsitraukimą grrindė tuo, kad prieš lietuvos kariuomenę buvo išstatytos elitinės kryžiuočių pajėgos. Tokiai istorikų pozicijai galą padarė E. GUDAVIČIUS, tyrinėjimui aprėpentis viduramžių Europos mūšių taktiką, pasirodė, kad ne viename mūšyje buvo naudota ATSITRAUKIMO taktika, kad poto būtų galima apsupti priešininką ir jį visiškai sutriuškinti, būtent tokią taktika pasinaudojo lietuviai, kad galiausiai persirikiuotų, apsuptų priešą ir jį sutriuškintų, todėl atsirado ir naujas Žalgirio mūšio įvertinimas, dabar tapo aišku, kad tik jungtinės LT ir LN kariuomenės pagalba buvo galima įveikti mūšį, nes skirtingai veikiančios kariuomenės reikiamo rezultato.

Pasiekus Žalgirio mūšyjė pergalę dabar Vytauto ir Jogailos tikslai išsiskyrė, Jogaila siekė visiškai sutriuškinti kryžiuočių ordiną, Vytautas galvojo apie kryžiuočių ordino SUSILPNINIMĄ, kuris negalėtų kelti grėsmės Lietuvai, bet pasitarnautų Lietuvai santykiuose su Lenkija. Vytautas numatė, kad visškai sutriuškinus kryžiuočių ordiną, Lenkija imsis galutinio santykių išsprendimo su Lietuva. Žalgirio mūšyje žuvo kryžiuočių didysis magistras ULRICHAS FON JUNGINGENAS. Tik nedidelė dalis kryžiuočių vadovaujama tuo metu KONTŪRO (pilies viršininkas) HENRIKO FON PLAUENO pabėgo iš mūšio lauko į Marienburgą, kur surinko 5000 ritėrių ir įsitvirtino pilyje, kad Vytauto ir Jogailos tikslai po mūšio išsiskyrė, byloja jų tolesni plano nustatymai. Antai Jogaila galvojo, kad reikia tiesiai žygiuoti į Marienburgą ir visiškai sunaikinti kryžiuočių ordiną. Vytautas realizuodamas savo tikslą, kad reikia visų pirma užimti visas kryžiuočių pilis ir tik poto pereiti prie Marienburgo ir jį paimti. 1410.09. Jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė priėjo prie Marienburo, kuri jau buvo pasirošusi ginybai. Marienburgas buvo nepaprastai stipri mūrinė tvirtovė. Pirmasis Marienburgo puolimas nepavyko, kadangi lenkai turėjo profesionalę kariuomenę, o lietuviai turėjo šauktinių kariuomenę. Tai Lietuvos kariuomenėje kilo nepasitenkinimas. Tuo metu rudenį Lietuvoje reikėjo nuimti derlių, nes žemės ūkis buvo pagrindinė LT ekonominė šaka ir lietuviai norėjo kuo greičiau grįžti į savo laukus, nei kariauti, tai ypač buvo palanku Vytautui, nes jis įgavo pasiteisinimą prieš Jogailą, kad jo kariuomenė nori grįžti namo. Ir lietuviai pasitraukė nuo Marienburgo. Liko vieni lenkai, kurie dar sykį puolė Marienburgą, bet nesekmingai ir grįžta į Lenkiją. Taip buvo įgyvendinta Vytauto idėja. 1411m. Tarp Lenkijos Lietuvos ir kryžiuočių buvo pasirašyta TORŪNĖS taika, kuri skelbė, kad kryžiuočiai atiduoda Žemaitiją, atiduodama Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos mirties. Tačiau po Žalgirio m. Vytauto autoritetas labai pakilo ir tiek lenkų feodalai, tiek ir pats Vytautas siekė peržiūrėti Vytauto ir Jogailos santykius valdymo srityje. 1413m. HORODLĖJE įvyksta LT ir LN feodalų suvažiavimas, kuriame Vytautas PASKELBEMAS didžiuoju kunigaikščiu, kurio sostas bus PAVELDIMAS. Jogaila ir toliau išliko aukščiausiuoju kunigaikščiu, tačiau šis postas Lietuvoje nieko nelėmė. Beto 47 bajorų šeimoms buvo suteikti lenkų bajorų herbai ir HORODLĖS unija galutinai nepadėjo taško, spendžiant Jogailos ir Vytauto valdymo problemą. Po horodlės unijos pasirašymo Vytautas ėmėsi krikštyti žemaitiją. 1413. žemaičiai apsikrikštija, o po metų įkuriama žemaitijos vyskupystė VARNIUOSE. Taigi tad LT turėjo dvi vyskupystes, Vilniaus ir žemaitijos. Tačiau žemaitijos problema tebuvo išspręsta laikinai, tik iki Vytauto ir Jogailos mirties. beto kryžiuočiai toliau puldinėjo žemaitiją ir dabar Vytautas pabandė išspręsti žemaičių problemą ne ginklo, bet diplomatijos pagalba. Tam jis panaudojo bažnyčių susirinkimą KONSTANSOJE, kuri vykdavo reguleriai ir į ją suvažiuodavo aukščiausi katalikų bažnyčios herarchai. Dar 1414m. į konstansos susirinkimą kreipėi Vytautas dėl žemaitijos vyskupijos įkūrimo, nes vyskupijos įkūrimui priešinosi kryžiuočiai. Tuo norėdami parodyti Europai, kad žemaičiai ir toliau išlieka pagonimis ir pateisinti savo puldinėjimus.(Konstansa- dabar Rumunijos miestas) Nors ir buvo įsteigta vyskūpija žemaitijoje, kryžiuočiai ir toliau tęsė puldinėjimus. 1416m. Vytautas į KONSTANSOS susirinkimą nusiuntė 60 apsikrikštyjūsių žemaitijos bajorų, jie viešai apskundė kryžiuočių veiksmus žemaitijoje ir kartu pareikalavo, kad būtų žemaitijai gražinta Klaipėda. Dėja diplomatinėmis priemonėmis Vytautas galutinai išspręsti žemaičių problemos nepavyksta ir lietuviai vėl ruošiasi pulti kryžiuočius. Antai 1419m. Vytautas įsakė palikti Lietuvą visiems vokiečių pirkliams, tais pačiais metais Vytautas iškėlė reikalavimą sugrąžinti Klaipėdą, beto Vytautas parašė laišką Vokietijos imperatoriui Zigmantui, kuriam neslėpė savo tikslų galutinai sujungti žemaitiją su Lietuva. Vytautas 1420m. pareiškė ordino pasiuntiniui Lietuvoje, jog jeigu kryčiuočiai nesugražins visiems laikams žemaitijos, jis nutrauks TORŪNĖS taikos sutarį. Kadangi kryžiuočiai į tokius grasinimus neregavo tai 1422m. Vytautas ir Jogaila su LT ir LN kariuomenėmis puolė kryžiuočius. Kryžiuočiai pamatė, kad neatlaikys tokio galingo smūgio, sutiko pasirašyti taikos sutartį, ji buvo pasirašyta 1422m. kryžiuočių teritorijoje prie Melno ežero ir vainoi MELNO taika. Šia sutartimi Vytautas galutinai susigražino žemaitiją, tačiau Klaipėdos su savo aplinkinėmis žemėmis išliko kryžiuočių nuosavybė.

Melno taikos sutartimi nustatyta siena liko nepakitusi iki 1919m. VERSALIO taikos pasirašymo, tik keitėsi tos sienos pavadinimas. Pradžioje tai buo siena su kyžiuočių ordinu, paskui su Prūsija, o vėliau jau su Vokietija. Po Melno taikos psirašymo Vytauto autoritetas dar labiau pakilo ir 1422m. jam pasiūloma tapti Čekijos karaliumi šį pasiūlimą Vytautas priima, tačiau pats į Čekiją nevyksta, o nusiunčia ten savo vietininką Lengvenį. Atkovojus visą žemaitiją, sutriuškinus kyžiuočius Vytautui dar liko 1 darbas, galutinai nutraukti bet kokius valdymo ryšius su Jogaila. 1429m. LUCKE įvyksta feodalinis suvažiavimas, kuriame dalyvauja ZIGMANTAS (vokietijos imperatorius) Jogaila, Vytautas, Moldavijos bei kai kurių Rusų žemių kunigaikščiai. Šiame suvažiavime turėjo būti sprendžiamos vidurio Europos TERITORINĖS PROBLEMOS, tačiau būtent šiame suvažiavime Vok.imperatorius Zigmantas vytautui nelauktai pasiūlė karūnuotis LT karaliumi. Karaliaus karūną ir visas regalijas galėjo suteikti tik imperatorius arba popiežius. Zigmantui buvo labai nepalanku vokietijos kaiminystėje LT ir LN susijungimai ko labai nenorėjo Zigmantas. Gavęs pasiūlymą karūnuotis Vytautas nutarė čia pat susitikti Lucke su Jogaila. Jogailos padėtis Lenkijoje buvo nevienareikšmiška, su pirmomis 3 žmonomis vaikų netūrėjo. Ketvirtoji žmona Vytauto pripiršta buvo Lietuvos didikė Zofija Alšeniške. Ji Jogailai pagimdė 3 sūnus iš kurių vidurinysis mirė. Gyvi liko 1424m. gimęs Vladislovas II-asis ir 1429m. gimęs Kazimieras. Tuo tarpu Vytautas sūnų neturėjo, o jo duktė Sofija buvo Maskvos DK Vasilijaus 1-ojo žmona. Jeigu Vytautas taptų karaliumi tai po jo mirties nebeliktų sosto paveldėtojo, šiuo atžvilgiu Jogailai būų naudinga, nes vienas jo sūnų taptų Lenkijos karaliumi o kitas Lietuvos. Šia prasme Jogaila buvo UŽ , už Vytauto karūnavimąsį. Kitą vertus lenkų feodalai kurie turėjo nepaprastai didelį politinį svorį būtų neatleidę Jogailai už sutikimą Vytautui karūnuotis. Jie visomis išgalėmis stengėsi nepaleisti Lietuvos. Ir progai pasitaikius sudarytti bendrą valstybę bei pasinaudoti derlingomis Lietuvai priklausančiomis ukrainiečių žemėmis. Pirmo susitikimo tarp Vytauto ir Jogailos metu Jogaila nedavė galūtinio atsakymo, bet jo pozicija dėl minėtų priežasčių (sūnų) Vytautui pasirodė optimistiška. Tačiau Jogailos padėtis, pozicija pasikeitė po jo susitikimo Lucke su atvykusia lenkų feodalų delegacija. Lenkų feodalai net negalvojo pagalvoti apie Jogailos poziciją Vytauto karūnavimuisi klausimu. Lenkų feodalai buvo prieš ir net pagrasino Jogailai jei šis nesutiks su jų pozicija. Antrajame Vytauto ir Jogailos suvažiame Lucke optomizmo jau nebebuvo. Jogaila privalėjo klausyti lenkų feodalų nuomonės ir todėl diplomatiniam suvažiavime Vytautui nepasakė nei TAIP nei NE. Tai rodė kad ilgame politiniame žaidime kovojant Vytautui ir Jogailai dėl valdžios, Jogaila pateko į visišką aklavietę ir nieko negalėjo prieš pastatyti Vytautui. Lucko suvažiavimas baigėsi, o LT karalystės klausimas nebuvo išspręstas, tačiau prieš išvykstant imperatoriui, Zigmantas, pareiškė Vytautui, kad pasiūlymas tebegalioja. Sugryžęs į Lietuvą Vytautas dar kartą pasinaudojo derybomis su Jogaila. Vytautas pasiuntė savo delegaciją pas Jogailą į Lenkiją, tačiau jogaila spaudžiamas lenkų, nieko konkretaus neatsakė, jis tik pareiškė, jog Vytautas esąs lygus jam ir gali daryti ką nori. Tada Vytauto pasiuntiniai pasakė, kad nepaisant Jogailos pozicijos Vytautas karūnuosis. Karūnavimąsis buvo numatytas 1430.09mėn. apie tai buvo informuotas imperatorius Zigmantas, kuris pasiuntė į Lietuvą savo žygūnus pargabenti visas į Lietuvą karaliaus regalijas. Tačiau imperatoriaus pasiuntinius lenkai sulaikė savo teritorijoje, numatyta karunacija neįvyko ir turėjo būti surengta vėliau. Imperatoriaus pasiuntinių sulaikymas parodė visišką Jogailos bejėgiškumą. Parodė, kad jis triuškinančiai pralaimėjo Vytautui kovoje dėl valdžios, tačiau šią problemą išsprendė visiškas atsitiktinumas, Vytautas 1430m. spalio mėn. nukrito nuo žirgo, atgulė ir mirė. Tikroji jo mirties priežasti nežinoma, tačiau Vytautas per netikėtą mirtį nespėjo galutinai sureguliuoti santikius su Lenkija. Vytauta nesugebėjo paruoši tinkamą kandidatą jo sosto paveldėjimui. Vytauto laikais nepaprastai sustiprėjo valstybės CENTRALIZACIJA. Jis panaikino LDK sritinių kunigaikščių statusą, kurį įvedė dar Gediminas. Vietoj jų Vytautas nusiuntė savo vietininkus, kurie sudarė LDK tarybą kaip patariamąjį ordiną.

Vytautas tapo vienvaldžiu Lietuvos valdovu ir niekas net nepagalvojo kas jį po jo mirties pakeis, paaiškėjo, kad tinkamo kandidato Lietuvije nebuvo. Tuo tarpu Vytauto sukurta LDK taryba ilgianiui įgavo didelį politinį svorį ir perėmė valstybės valdymą, vis dėl to Vytautas įgyvenino givybiškai svarbius lietuvai klausimus. Visų pirma jis galūtinai sutriuškino kryžiuočių ordiną bei atgavo žemaitiją. Vytauto valstybė tapo žymia ir autotaritinga Europoje. Užtikrindamas stabilumą vakaruose, Vytautas sugebėjo praplėsti valstybę iki Juodosios jūros ir ten užtikrinti taiką su Aukso Orda bei Maskva. Tačiau jam pritrūko laiko galutinai sutvarkyti santykius su Lenkija ir ši problema Lietuvai vėliau pridarė daug nemalonumų. Vis dėlto Vytautas savo politika daug nuveikė valstybės labui, todėl ir vadinamas politiniu genijumi arba Vytautu DIDŽIUOJU.