Lietuvos valstybės susikūrimo ir jos ankstesnės istorijos problemos

Lietuvos valstybės susikūrimo ir jos ankstesnės istorijos problemos

Valstybinių teritorinių junginių susidarymas. Susidarius feodalų tėvonijoms ir didėjant antagonistiniams prieštaravimams bendruomenių viduje, neišvengiamai kūrėsi valstybiniai teritoriniai junginiai. Feodalai stengėsi panaudoti bendruomenių krivūles, seniūnus, kuopos teismus savo interesams tenkinti. Susidarė pusiau valstybiniai junginiai – feodalinės kunigaikštystės (žemės): Lietuva, Nalšia, Deltuva, Upytė, Keklys (Ceklis), Karšuva, Medininkai, Saulė (Šiauliai), Kni-tuva. Kunigaikščių valdžios aparatas buvo nesudėtingas ir išreiškė laisvų bendruomenes narių interesus. Tačiau žemių ku-aikščių valdžia, skirtingai nuo genčių vadų valdžios, buvo ne visuomeninio, o politinio pobūdžio – rėmėsi ne vien autoritetu, bet ir prievarta.

Centralizuotos valstybės kūrimasis…tarpusavio vaidai ir nuolatinis priešų užpuolimų pavojus vertė kunigaikštystes jungtis į vieną valstybę. Silpnesnės iš jų turėjo pripažinti stipriausios kunigaikščio valdžią ir laikyti jį vyresniuoju. Jau XIII a. pradžioje Lietuvoje buvo kunigaikščių sąjungos ir vyresnieji kunigaikščiai. 1219 m. sutartį su Volynės kunigaikščiais pasirašė 22 Lietuvos kunigaikščiai, tarp jų penki vyriausieji1. Atskiros žemės jungėsi į karinę kunigaikščių sąjungą, o tai sudarė valdžios centralizacijos galimybę. Centralizuotos valdžios kūrėjas buvo pietryčių Aukštaitijos kunigaikštis Mindaugas (1240-1263 m.). Nenorėjusius jam paklusti kunigaikščius išvydavo arba riet nužudydavo. Nemažai kunigaikščių – Vykintas, Daumantas, Treniota, Tautvilas ir kiti – pripažino Mindaugo valdžią ir tapo jo vasalais. Mindaugas apie 1240 metus turėjo savo valdžioje didelę dalį Lietuvos teritorijos ir tapo didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII a. apėmė Aukštaitiją, Žemaitiją, Deltuvą, Nalšią, Naršuvą, pietinę Kuršių žemės dalį, šiaurinę sūduvių-jotvingių žemės dalį. Susidarius centralizuotai feodalinei Lietuvos valstybei, sparčiau vystėsi gamybinės jėgos ir feodaliniai santykiai. Lietuva sėkmingai kovojo su Kryžiuočių ordinu.Mindaugo centralizuota valdžia nepašalino prieštaravimų ir bajorų viršūnių kovos dėl valdžios. Atskirų žemių kunigaikščiai buvo nepatenkinti Mindaugo viešpatavimu ir net ieškojo paramos pas savo priešą Livonijos ordiną. Jie stengėsi atgauti turėtą savarankiškumą ir svajojo apie didžiojo kunigaikščio sostą. Pirmieji Mindaugui pasipriešino Tautvilas, Erdvilas ir Žemaitijos kunigaikštis Vykintas. Jie kreipėsi pagalbos į Lenkiją, Galičo-Volynės žemių su Slonimo, Volkovisko ir Naugarduko miestais įniršiais įjungimas Lietuvos, sudėtį. Galičo Volynės kunigaikštis Danilas Romano-vičius atsiėmė rusu žemės ir toliau nepuolė Sukilę Lietuvos dali-nn: ………. buvo apsuptas Vorulos pilyje. Kad sužlugdytu priešų jėgas, Mindaugas papirko ordino magistrą Andrių ir taktiniais sumetimais priėmė katalikų tikėjimą. Popiežius Inocentas IV pripažino Mindaugą Lietuvos karaliumi. Sukilę feodalai buvo priversti nurimti. Lietuvos ankstyvoji monarchija buvo įvairių žemių kompleksas, Žemės buvo nevienodo ekonominio ir politinio išsivystymo lygio. Nominaliai visa teritorija ir aukščiausia valdžia priklausė didžiajam kunigaikščiui. Iš tikrųjų žemes valdė kunigaikščiai vasalai ir bajorai. Tarp Mindaugo ir jo vasalų dažnai kildavo prieštaravimų. Natūrinis ūkis ir nepastovūs ekonominiai ryšiai negalėjo būti stiprios centralizuotos valdžios pagrindas. Vietiniai feodalai įsitvirtindavo pilyse ir nepaisydavo nei Mindaugo valdžios, nei bendrų valstybės interesų.XIII a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje Mindaugas stojo į kovą su Livonijos ordinu ir atsisakė krikščionybės, tačiau 1263 m. Žemaitijos kunigaikštis Treniota ir Nalšios kunigaikštis Daumantas sudarė sąmokslą ir Mindaugą su dviem sūnumis nužudė.Kova dėl didžiojo kunigaikščio sosto vyko tarp pačių sąmokslininku. Tik XIII a. pabaigoje iškilo Vytenis, kuris, tapęs didžiuoju kunigaikščiu (1295-1316 m.), sustiprino Lietuvos valstybę ir kraštą padarė savo dinastijos tėvonija.Dar labiau didžiojo kunigaikščio valdžią sustiprino Gediminas (1316-1341 m.). Jis rūpinosi žemdirbyste ir amatais, miestų statyba ir prekyba. Savo sostinę perkėlė iš Kernavės į Vilnių ir pavertė jį ekonominiu ir politiniu centru.Rusų žemių prijungimas prie Lietuvos. Suskilus senovės Rusijos valstybei, joje įsigalėjo totoriai-mongolai. Lietuvos didieji kunigaikščiai, pasinaudoję rusų žemių nusilpimu, įvairiais būdais pradėjo jas jungti prie Lietuvos. Kartais pavienių rusų žemiu feodalai patys pasiduodavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžion, kad išvengtų totorių-mongolų jungo, supratę, jog stipriLietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia ne tik apsaugos nuo totorių vergovės, bet ir padės išlaikyti priklausomus valstiečius ir juos išnaudoti.Prijungtoms rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemėms valdyti Lietuvos didieji kunigaikščiai skirdavo savo sūnus arba giminaičius vasalinių santykių pagrindu arba palikdavo vasalais vietinius kunigaikščius. Jie nesikišo į tose žemėse susiklosčiusius socialinius-ekonominius santykius, kultūrą ir papročius, stačiatikiu tikybą. Todėl rusų žemių feodalai drauge.su lietuviais kovojo su bendrais priešais. Lietuva gynėjuos nuo totorių-mongolų ir Kryžiuočių ordino ir tuo vaidino teigiamą vaidmenį. Antra vertus, šių žemių prijungimas prie Lietuvos turėjo ir neigiamų padarinių. Lietuvos didieji kunigaikščiai, prijungę rusų žemes, rūpinosi savo valdžios stiprinimu jose ir netelkė jėgų kovai su Kryžiuočių ordinu, kad išvaduotų užgrobtas vakarines lietuvių žemes. Be to, dėl kai kurių žemių prijungimo prie Lietuvos nutrūko istoriniai, ekonominiai ir kultūriniai visų Rusijos žemių tarpusavio ryšiai, todėl jos negalėjo vienytis apie Maskvą ir tai trukdė kurtis centralizuotai Rusijos valstybei.

Lietuviškasis feodalinės santvarkos variantas

Feodalinių santykių susidarymas ir klasių atsiradimas. Organizacinis lietuvių visuomenės vienetas akmens amžiuje (IX-V tūkstantmetyje pr. m. e.) buvo giminė, vadovaujama renkamo seniūno. Giminystę nustatydavo pagal motinos liniją (matriarchatas). Giminės narius jungė kraujo ryšys, bendri gamybos įrankiai, bendras darbas ir surinktų materialinių gėrybių pasidalijimas. Tuo metu vyrai medžiojo ir žvejojo, o moterys rinko augalinį maistą, tvarkė namų ūkį ir rūpinosi šeima. Kelios giminės, suėjusios į vedybinius santykius, sudarė gentį. Visus reikalus sprendė genties vyrų susirinkimas (krivūlė). Krivūlė rinko genties vadą, svarstė karo ir taikos bei kitus reikalus.Antrojo tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje atsirado gyvulininkystė ir pradinė žemdirbystė, amatai ir kartu mainų prekyba. Gyvenvietės kuriamos tinkamesnėse gyvulininkystei ir žemdirbystei vietose. Bendruomenėje pradėjo didėti vyru vaidmuo, ir žalvario amžiaus pabaigoje bei ankstyvajame geležies amžiuje įsigalėjo patriarchatas. Tuo metu organizacinis visuomenės vienetas buvo patriarchalinė šeiminė bendruomenė, kuri susidėjo iš keleto kartų šeimų. Šeiminei bendruomenei priklausė gyvuliai, ganyklos ir tam tikras dirbamos žemės plotas. Gintis nuo kitų bendruomenių užpuolimų buvo įrengiami piliakalniai ir sustiprintos gyvenvietės (I tūkstantmečio pradžia).Giminine santvarka pradėjo irti I-IV mūsų eros amžiais. Gimininei santvarkai irti nemažą Įtaką turėjo geležinių įrankių naudojimas. Atsirado lydiminė žemdirbystė, ir greta jos vystėsi amatai. Geresni geležiniai darbo įrankiai leido mažesniam kolektyvui įdirbti žemę ir pasigaminti pragyvenimo reikmenų. Šeiminė bendruomenė pamažu skaidėsi į mažesnes šeimas. Didėjo bendruomenių ir šeimų turtinė nelygybė.V-VIII a. atsirado ariamoji žemdirbystė. Žemė ariama jaučių traukiamu arklu. Toliau vystėsi amatai. Ūkimu vienetu tapo šeima. Gimininius ryšius pakeitė teritoriniai ryšiai, ir susidarė teritorinės bendruomenės, kurių viduje didėjo turtinė jos narių nelygybė. Šeimos, sukaupusios daugiau turto, pradėjo išnaudoti svetimą darbą (vergų ir nuskurdusių bendruomenės narių). Tai davė pradžią klasinei visuomenei.IX-XII a. žemdirbystėje pradėtas naudoti arklas su geleži-niu noragu, įdirbami didesni žemės plotai, pakilo darbo našumas. Pereita prie pūdyminės žemdirbystės ir trilaukės žemės dirbimo sistemos. Susidarė ariamos žemės šeiminė nuosavybė, ir žemės sklypai tapo paveldimi. Šeimos gyvenimo pagrindu tapo gamybos priemonių nuosavybė, nes ūkininkauti galėjo tik šeimos, turėjusios gyvulių ir žemės ūkio įrankių. Nuosavybės santykiai sudarė neturtingųjų išnaudojimo ir ekonominio pavergimo sąlygas.XIII a. susidarė sodybų kompleksai, apėmę pilį, priešpilį ir kelis arba keliolika sodžių. Iš pradžių kaimas buvo kilmingojo, vadinamo nobiliu (vėliau prigijo rusiškas bajoro vardas), sodyba ir vadinosi jo vardu. Bajoro šeimyną sudarė paimti karo belaisviai bei prasiskoliną ir patekę jo priklausomybėn bendruomenes nariai. Dalis bajoro šeimynos narių dirbo jiems duotą žėmės sklypą ir turėjo asmenini ūkį. Be to, jie kartu su savo seimą ir savo įrankiais dirbo bajoro žemą. Šeima buvo bajoro nuosavybė ir jos nariai pavieniui arba drauge negalėjo išeiti. Tokie žemdirbiai buvo vadinami kaimynais. Bajorų ir kaimynų santykiai buvo baudžiaviniai.Kiti žemdirbiai, vadinamieji laukininkai, nuo bajorų nepriklausė ir turėjo nuosavą žemą ir ūkius. Jie gyveno laukų bendruomenėmis, turėjusiomis savo teritoriją. Bendruomenėje vyko turtinė diferenciacija: vieni bendruomenės nariai nuskurs-davo, kiti kilo iki bajorų lygio. Bendruomenės savivaldos organas buvo sueiga (krivūlė), ji rinko seniūną. Bendruomenė atsakydavo už savo narių nusikaltimus, spręsdavo jų tarpusavio ginčus, atlikdavo prievoles ir duodavo duoklę žemės kunigaikščiui. Kunigaikštis turėjo pilį, keletą kaimų ir valdė vieną arba kelias laukininkų bendruomenes. Bendruomenės nariai vadinti kunigaikščio žmonėmis. Laikydamasi papročių, bendruomenė kunigaikštį gerbė, jį vaišino, davė dovanas, statė pilis ir tiesė kelius. Kunigaikštis su savo tarnais važinėjo po sodžius ir kaimus, rinko duoklę, sprendė ginčus, vadovavo karo metu. Kunigaikščio žmonės laisvai disponavo savo žeme, galėjo pereiti į kitą bendruomenę, tačiau turėjo atlikti kunigaikščiui prievoles, duoti mezliavą, atlikti pastotę, jį vaišinti ir pan. Kunigaikščio ir bendruomenės narių santykiai buvo pusiau feodaliniai, tačiau skyrėsi nuo baudžiavinių, nes bendruomenės nariai buvo laisvi. Kunigaikščio galia priklausė nuo turiniu žemės plotų, kaimų ir jo valdžioje esančių laukininkų bendruomenių skaičiaus. Valdyti bendruomenes ir rinkti duoklę kunigaikščiui padėjo jo kariniai būriai, susidėję iš bajorų.

Feodalų klasės padėtis. Politiškai suvienijus Lietuvos žemes didžiojo kunigaikščio valdžioje, susidarė sąlygos stiprėti feodalų tėvonijoms. Istoriniai šaltiniai kalba apie to meto bajorų kaimus, jų turtus. Praturtėją feodalai savo ūkiuose apgyvendindavo vadinamąją šeimyną, t. y. nelaisvus žmones, kurie dirbo jų ūkyje ir dvaro rūmuose. Smulkesni feodalai stengėsi gauti iš didžiojo kunigaikščio už tarnybą žemės plotus kartu su juose gyvenančiais valstiečiais. Lietuvoje feodalų žemės nuosavybe įsitvirtino gana greitai, tačiau ta pati žemė neturėjo kelių savininkų, kuriuos būtų sieja vasaliniai santykiai. Feodalai gaudavo Žemės iš didžiojo kunigaikščio ir už tai atlikdavo kariną ar kitą tarnybą. Jie turėjo statyti ir remontuoti pilis ir tiltus, liesti kelius ir atlikti kitas prievoles. Feodalų pajamos buvo valstiečių duoklės, kurių didele, dalį sudarė medus ir kailiai, turėję rinkoje paklausą. Mindaugo valdymo metais žinomos dvi feodalų grupės: stambūs feodalai – kunigaikščiai ir smulkūs feodalai – bajorai. Smulkūs feodalai vyravo Žemaitijoje. Kiekvienas jų turėjo dvarą ir buvo karys. Smulkūs feodalai buvo ne vienos kilmės. Kunigai buvo senesnė feodalų grupė, iškilusi pirmykštės bendruomenės laikotarpiu. Vėliau bajorų gretas papildė kunigaikščių kariai. Dalis karių sudarė pilių įgulas ir buvo kunigaikščių išlaikomi iš valstiečių duoklių. Kiti gyveno iš kunigaikščio suteiktų žemių, valdė dvarus ir valsčius, jiems dirbo priskirti valstiečiai. Kunigai vis labiau darėsi priklausomi mio kunigaikščių, prilygo jų kariams ir tapo bajorais. Taigi bajorija susidarė susiliejus senai smulkiai aristokratijai ir aukštesniems kunigaikščio kariams ir administratoriams.

Lietuvos luominės visuomenės susikūrimas kunigaikščiai ir bajorai.

Bajorų padėtis. Visuomenės pagrindinės klasės buvo dvi: feodalai ir nuo jų priklausomi valstiečiai. Miestiečiai tik formavosi į klasę ir taip pat buvo feodalų valdžioje. Istorijos šaltiniai rodo, kad jau XIII a. Lietuvoje buvo trijų rūšių žemės nuosavybė: didžiojo kunigaikščio domenas, didikų (nobilių) tėvonijos ir laisvųjų valstiečiu žemė. Didikai vis labiau pajungdami valstiečius konsolidavosi į luomą. Livonijos ir Kryžiuočių ordinų puolimai vertė jungtis sparčiau. Dėl turtinės nelygybės susidarė feodalų luomo grupės. Gausiausia buvo smulkių tarnybinių bajorų grupė. Ją papildydavo didžiojo kunigaikščio pakelti į bajorus turtingesni laisvi valstiečiai. Ne tokia gausi buvo stambių bajorų, tarnavusių didžiojo kunigaikščio rūmuose, grupė. Pačioje viršūnėje buvo didžiojo kunigaikščio dinastijos grupė. Bajorai, naudodamiesi valstybės aparatu, laikė savo rankose žemės nuosavybe ir politinę valdžią. Kunigaikščių kariuomenę ir administraciją sudarė bajorai. Jie privalėjo nuo savo dvarų atlikti kunigaikščiui karo tarnybą ir kitas prievoles: statyti bei taisyti pilis, priimti kunigaikštį pasėdžio. Bajorų žmonės turėjo mokėti didžiajam kunigaikščiui duokles. Bajorai dar nesudarė uždaro luomo. Didysis kunigaikštis skirdavo į valstybės tarnybas ir ne bajorus. Savita bajorų padėtis buvo ta, kad už tarnybą didžiajam kunigaikščiui jie gaudavo valdyti sritis ir valsčius. Tarnaudami bajorai stiprėjo ekonomiškai ir politiškai.Lietuvoje senjorijos ir visiškas bajorų imunitetas formavosi lėtai, todėl ir feodalinis skaidymasis vyko pamažu. Didžiojo kunigaikščio vasalai ir bajorų viršūnės gaudavo žemes su teise valdyti iki gyvos galvos. Tėvoninė bajorų, žemėvalda dar tik formavosi. Bajorus su didžiuoju kunigaikščiu jungė vasalitetas be leno arba su lenu, kuris susidėjo iš duetinių žemių. Visiškai susiformavęs alodas ir paveldimas žemės valdymas juridiškai buvo įformintas tik 1387 m. privilegija bajorams katalikams. Ekonominis ir politinis stambių bajorų stiprėjimas aiškintinas žemės valdų didėjimu ir prekiniais ryšiais su vidaus ir užsienio rinka. Kadangi vyravo natūrinis ūkis, didysis kunigaikštis galėjo atlyginti savo tarnybiniams žmonėms tiktai žeme. Kiekvienas žemvaldys turėjo atlikti karo tarnybą ir pagal žemės valdų dydį atsivesti atitinkamajam priklausomų žmonių skaičių. Feodalai buvo suinteresuoti turėti tokių žmonių, tinkamų karo tarnybai. Jie savo tarnybiniams žmonėms duodavo žemės, vadinamų beneficijų. Taip gausėjo smulkių ir vidutinių feodalų sluoksnis. XIV a. pabaigoje jau buvo trys feodalų grupės: kunigaikščiai, ponai bajorai ir tarnybiniai bajorai. Kadangi kunigaikščiai bodėjosi stiprios didžiojo kunigaikščio valdžios, tai didieji kunigaikščiai remdavosi bajorija ir suteikdavo ištikimiems bajorams imunitetą, t. y. administracinę ir teismo valdžią jų valdose gyvenantiems žmonėms.Už neištikimybę ar dėl kitų priežasčių pašalinus kunigaikštį arba jam mirus, didysis kunigaikštis srities valdytoju paskirdavo poną bajorą. Kunigaikščių nuolat mažėjo. Dalis jų žuvo 1435 m. kare tarp Švitrigailos ir Žygimanto. Žygimantas rėmėsi ponais bajorais. Ponų įsigalėjimas vietoje dalinių kunigaikščių buvo pažangus reiškinys, nes stiprino didžiojo kunigaikščio valdžią ir pačią feodalinę valstybę.Ponai skyrėsi nuo kitų bajorų tuo, kad jie buvo ne tik stambūs imunitetą turintys feodalai, bet ir aukšti valstybės valdininkai. Juos galėjo teisti tik didysis kunigaikštis ir Ponų tarybos teismas.Vidutiniai ir smulkūs bajorai neturėjo aukštų postų ir visiško imuniteto. Juos teisė didžiojo kunigaikščio vietininkai ponai. Tik valstybės organų leidimu jie turėjo teisę trečdalį turto perleisti ir du trečdalius įkeisti už skolas. Kad žemė pasiliktų didžiojo kunigaikščio žinioje, jo bajorai negalėjo jos įkeisti ponams bajorams. Visų kategorijų bajorų vaidmuo kunigaikščių kovose dėl didžiojo kunigaikščio sosto buvo labai didelis. Pretendentai į didžiojo kunigaikščio sostą rėmėsi viena ar kita bajoru grupe ir norėdami patraukti savo pusėn teikdavo privilegijų. Visi bajorai valdė ir teisė priklausomus valstiečius vienoda teise. Visų gyvybė buvo vienodai saugoma ir ginama.Lenkijos feodalai po 1385 m. Krėvos unijos baiminosi, kad Lietuvos didysis kunigaikštis tapąs Lenkijos karaliumi ir remdamasis Lietuvos bajorais nepaverstų jų savo tarnais. Jie nutarė suteikti Lietuvos bajorams tokias pačias privilegijas, kurias turėjo Lenkijos bajorai, ir padaryti savo sąjungininkais. Tai buvo padaryta suteikiant Lietuvos bajorams teises, kurios išdėstytos 1387 m. Jogailos privilegijoje, 1413 m. Jogailos ir Vytauto privilegijoje ir 1432 m. Jogailos privilegijoje4.1387 m. privilegija duota Jogailos dalyvaujant keliems Lietuvos kunigaikščiams ir daugeliui aukštų Lenkijos bajorų. Joje sakoma, kad bajorai katalikai savo paveldėtus dvarus ir pilis gali vaidyti ir tvarkyti tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Lenkijos bajorai. Pilių ir kitose apskrityse turi būti paskirta po vieną teisėją, kurie spręstų bylas kaip Lenkijoje. Bajorų dukterys, giminaitės ir našlės gali būti laisvai išleidžiamos už vyrų, tačiau tik už katalikų. Našlės gali ištekėti ir pirmojo vyro turtą grąžina jo giminėms arba lieka našlauti ir valdo mirusiojo vyro turtą. Bajorai atleidžiami nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus naujų pilių statybą, kai šaukiama į darbą visa Lietuvos šalis ir taip pat visi gyventojai senos pilies atstatymo ar remonto darbams vykdyti. Turėjo remontuoti senas pilis, kurias nuo senovės remontavo. Karo tarnybą bajorai turėjo atlikti savo lėšomis. 1413 m. Horodlės privilegija buvo savotiškas unijos aktas. Bažnyčiai suteiktos tokios pačios privilegijos kaip Lenkijoje. Lietuvos bajorai, gavę Lenkijos bajorų herbus, naudojosi privilegijomis, laisvėmis ir pačiais herbais kaip Lenkijos bajorai. Patvirtintos bajorų teisės į jų paveldėtus turtus ir turtus, gautus pagal didžiojo kunigaikščio raštus, tačiau perleisti juos galėjo tik didžiojo kunigaikščio leidimu. Lenkijos papročiu turto perleidimo aktas turėjo būti atliekamas didžiojo kunigaikščio arba jo urėdo akivaizdoje. Lietuvos bajorai gavo teisę paveldėti turtą, galėjo skirti krieną savo žmonoms kaip Lenkijos bajorai. Tačiau bajorai nebuvo atleisti nuo pilių statymo, karo tarnybos ir duoklių pagal senus papročius. Šias privilegijas gavo tik IK- b,i|(u;u, kurie turėjo Lenkijos bajorų herbus ir buvo katalikų tikėjimoTrečia privilegija 1432 m. duota Jogailos, dalyvaujant daugeliui lenkų ponų ir sutinkant didžiajam kunigaikščiui Žygimantui. Joje patvirtinama, kad bajorų paveldėti ir pagal didžiojo kunigaikščio raštus gauti turtai yra gavusiojo nuosavybė, bajorai turi teisę juos valdyti ir perleisti. Tačiau paminėtos pilių statymo, karo tarnybos ir duoklių davimo prievolės. Bajorų privilegijas šį kartą gavo ir stačiatikių tikybos bajorai. Baltarusijos ir Ukrainos bajorams lietuviai bajorai žadėjo suteikti gautus iš lenkų .bajorų herbus. Šios trys privilegijos duotos didžiojo kunigaikščio vardu Lenkijos bajorų Lietuvos bajorams. Lenkiškų herbų Horodlėje buvo suteikta nedaugeliui bajorų giminių. Kiti Lietuvos bajorai pradėjo naudoti herbus raštams antspauduoti vietoje parašo.

Norėdami perleisti žemę bajorai turėjo gauti didžiojo kunigaikščio leidimą. Tai buvo susiję su karo tarnyba, kurią bajorai atliko savo lėšomis. Bajoras, netekęs žemės ir priklausomų žmonių, būtų neįstengęs atlikti karo tarnybos. Teismai nebuvo sudaryti Lenkijos pavyzdžiu. Lenkų bajorams nepavyko Lietuvoje sudaryti tokio paties bajorų luomo.1434 m. didysis kunigaikštis Žygimantas davė bajorams privilegiją, nedalyvaujant lenkams5. Remiantis privilegija, tokias pačias teises gavo bajorai katalikai ir stačiatikiai. Bajorai gavo garantiją, kad įskųsti be teismo jie nebus persekiojami. Turėjo teisę paveldėtą turtą parduoti, iškeisti, kitaip perleisti, tačiau perleidimo aktai turėjo būti sudaromi prie didžiojo kunigaikščio arba jo pareigūnų akivaizdoje. Toliau pakartotos bajoru teisės iš pirmesnių privilegijų, taip pat našlių turtinės teisės, pažymint, kad karo tarnyba neturi nukentėti. Vytauto ir Žygimanto bajorams duoti turtai turėjo būti valdomi pagal duotus raštus. Bajorų veldamai ir kiti valdiniai buvo* atleisti nuo dėklos didžiajam kunigaikščiui, bajorai žmonės – nuo kitokių darbų, išskyrus valstybės pilių statybą, jų remontą ir karo tarnybą. Patvirtintos stačiatikiu bajoru teisės naudotis jiems suteiktais lenkų herbais. Privilegija garantavo, kad bajorai nebus baudžiami be teismo, ir suteikė jiems teisę plačiau išnaudoti veldamus. Privilegija sustiprino bajorų padėtį. Neminimos politinės bajorų teisės, nes bajorai dar nebuvo pakankamai stiprūs ekonomiškai ir savarankiški: jie priklausė nuo didžiojo kunigaikščio.Gerokai platesnę privilegijuotą bajorų padėtį įtvirtino 1447 m. Kazimiero privilegija. Lietuvos bajorai gavo šią privilegiją todėl, kad sutiko išleisti Kazimierą į Lenkijos karaliaus sostą. Ši privilegija buvo bajorų ir didžiojo kunigaikščio sutartis, kuria bajorai plačiai patenkino savo poreikius. Joje patvirtintos jau turimos bajorų teisės. Garantuojama, kad į bažnytines vietas bus skiriami Lietuvos gyventojai. Patvirtinta, kad bajorai ir miestiečiai nebus baudžiami be teismo. Už nusikaltimą bus baudžiamas kaltininkas, o ne jo šeimos nariai ar tarnai. Bajorai gavo teisę laisvai išvykti į užsienį, išskyrus priešo šalis. Tačiau išvykdami turėjo pasirūpinti, kad būtų atliekama karo tarnyba. Pabrėžta bajorų teisė laisvai disponuoti visais turtais, tačiau perleidimas turėjo būti įforminamas prie kunigaikščio arba jo pareigūno. Našlės gavo teisę valdyti vyro turtą ir laisvai disponuoti joms užrašyta krieną. Moterys ir merginos galėjo laisvai ištekėti už vyrų katalikų be pranešimo didžiajam kunigaikščiui.Bajorų veldamai ir kiti valdiniai atleisti nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui, t. y. nuo sidabrinės, dėklų, pastočių, nuo akmenų ir rąstų pilių remontui, malkų plytoms ar kalkėms degti vežimo, šienavimo ir kt. darbų. Šis atleidimas nelietė paties Kazimiero duotų bajorams valdinių. Jie nebuvo atleisti nuo naujų pilių statymo ir senų remonto darbų. Nebuvo atleisti nuo senųjų prievolių: rinkliavų, stacijų, naujų tiltų statymo ir senų remonto, kelių tiesimo. Taigi bajorų valstiečiai buvo atleisti nuo prievolių didžiojo kunigaikščio dvarams, o ne nuo prievolių valstybei. Didysis kunigaikštis ir jo valdininkai pasižadėjo nepriimti nuo bajorų pabėgusių valstiečių ir vergų, tačiau ir bajorai neturėjo teisės priimti pabėgusių didžiojo kunigaikščio žmonių. Bajorai gavo teisę valdyti ir teisti savo valdinius. Teismo vaznys buvo atsiunčiamas tik bajorui atsisakius teisti nusikaltusį savo žmogų, tačiau nuteistojo bauda buvo sumokama bajorui. Teismo teisės bajorams suteikimas, pabėgusių valstiečių grąžinimo teisė ir jų žmonių atleidimas nuo mokesčių ir prievolių didžiojo kunigaikščio dvarams buvo juridinis baudžiavos pagrindas.Didysis kunigaikštis įsipareigojo nemažinti Lietuvos teritorijos ir neskirti svetimšalių vietininkais ar kitais pareigūnais. Tačiau ši privilegija nenustatė bajorų dalyvavimo valdant valstybę, nes bajorai dar nesudarė vieningo luomo. Privilegija buvo juridinis bajorų savarankiškumo pagrindas.1492 m. Aleksandras išrinkimo didžiuoju kunigaikščiu proga davė bajorams privilegiją. Ši privilegija yra sutartis su ponais bajorais. Joje patvirtinti Kazimiero 1447 m. privilegijos straipsniai. Kunigaikštis įsipareigojo nekeisti ir nenaikinti sprendimų, priimtų kartu su Ponų taryba. Pasižadėjo laikytis ponų patarimų, nors su jais ir nesutikdamas. Be ponų patarimo didysis kunigaikštis negalėjo keisti valdininkų ir skirti naujų, negalėjo sumažinti vietininkų ir kitų valdininkų pajamų. Neturėjo teisės paprastų žmonių pakelti į bajorus. Bajorų tarnyba dabar priklausė nuo jų iškilimo tarp bajorų, o ne nuo didžiojo kunigaikščio. Ponai pasidarė savarankiški ekonomiškai ir politiškai ir siekė paimti į savo rankas valstybės valdymą. Uždraudimas ne bajorui užimti valstybinį postą sudarė bajorų luomo susiformavimo pagrindą. 1506 m. Žygimantas I buvo priverstas patvirtinti Aleksandro duotą privilegiją.

2. Valstybine santvarka.Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV a. viduryje jau turėjo didelę teritoriją. Į jos sudėtį įėjo nemaži rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemių plotai. Atskirų sričių ekonominiai ryiai buvo silpni, nes viešpatavo natūrinis ūkis ir feodalų tėvonijos buvo uždaros. Feodalai apsiribojo tik artimiausia rinka.Didysis kunigaikštis neįstengė centralizuoti tokios didelės teritorijos valdymo ir todėl vietose liko vasalinės kunigaikštystės, valdomos didžiojo kunigaikščio giminaičių arba tenykščių vietinių kunigaikščių. Jau valdant Gediminui, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susidėjo iš pusiau savarankiškų dalinių kunigaikštysčių. Gedimino sūnūs valdė Kernavės ir Slonimo žemes, Trakus, Žemaitiją, Gardiną ir Brestą; vietiniai rusų kunigaikščiai Volynę, Turo va, Pinską, Naugarduką, Polocką ir kai kurias kitas žemes.Daliniai kunigaikščiai turėjo savo sostinę, kariuomenę, vals-tybinį aparatą ir rinko pajamas. Jie mokėjo duoklę didžiajam kunigaikščiui, duodavo jam dovanų, priimdavo atvykusį, karo atveju siųsdavo tam tikrą skaičių karių. Kartais didysis kunigaikštis sukviesdavo dalinius kunigaikščius tartis svarbiais valstybės reikalais. Antai Jogaila tarėsi su savo dinastijos kunigaikščiais derybų su Lenkija metu. Gediminas paliko Lietuvos Kunigaikštystę septyniems sūnums: Manvydui – Slonimą ir Kernavę, Karijotui – Juodąją Rusią su Naugarduku, Algirdui – Vitebską ir Krėvą, Narimantui – Turovo ir Pinsko žemes, Liubartui —. Volynę, Kęstučiui – Gardiną, Palenkę (Bretą, Drohočiną), Trakus ir Žemaitiją, Jaunučiui – Vilnių, Ukmergę ir Breslaują bei Ašmeną. Minske liko vietinis kunigaikštis Vosylius, o Polocke – Vainiaus sūnus Liubakas.1345 m. Algirdas ir Kęstutis atėmė valdžią iš Jaunučio jėga. Vilniaus ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Algirdas: Kęstutis buvo Trakų ir Žemaitijos kunigaikštis. Kiti pripažino Algirdą didžiuoju kunigaikščiu ir buvo jo vasalai, tačiau Algirdas nesikišo į vasalų vidaus reikalus. Dalinių kunigaikščių atskirumas neigiamai atsiliepė ekonominei, politinei ir kultūrinei raidai ir silpnino pačioj valstybę.Vytautas panaikino feodalinį rusų žemių savarankiškumą ir atėmė valdžią iš Gediminaičių: iš Skirgailos atėmė Polocką, iš Švitrigailos – Vitebską, iš Kaributo – Seversko Naugardą, iš Vladimiro – Kijevą, iš Teodoro Karijotaičio – Podolę, iš Teodoro Liubartaičio – Volynę. Valdyti šias žemes paskyrė vaivadas.Didžiojo kunigaikščio valdžia. Ekonominį didžiojo kunigaikščio valdžios pagrindą sudarė dideli žemės plotai, miškai, pievos ir vandenys. Socialinė jo valdžios atrama buvo vidutiniai ir smulkūs bajorai. Jis turėjo nominalią teisę disponuoti visos teritorijos žeme. Bajorų pavaldumas buvo viešo teisinio pobūdžio ir nesirėmė sutartimis su didžiuoju kunigaikščiu. Tik senų giminių didikai laikė save savarankiškais ir nebuvo tiesioginiai didžiojo kunigaikščio valdiniai. Didysis kunigaikštis gaudavo karinių duoklių ir rinkliavų, taigi turėjo didelių pajamų.

Lietuvos valstiečių ir miestiečių raida iki 18a. pab.Valstiečių padėtis. Laisvųjų valstiečių nuolat mažėjo, nes vis daugiau jų patekdavo feodalų priklausomybei! ir turėdavo atlikti jiems prievoles. Duodavo natūrines duokles grūdais, medumi, kailiais, žuvimis ir dirbo dvaro laukus. Valstiečiai priklausė kunigaikščiams, stambiems feodalams ir smulkiems bajorams. Bajorų iš didžiojo kunigaikščio paveldėti valstiečiai buvo vadinami veldamais. Valstiečių darbo sąlygos, duoklių normos skirtinguose dvaruose buvo nelygios. Valstiečiai tapo bajorų veldamais ne visi iš karto ir ne vienodomis aplinkybėmis bei priemonėmis.Didžiojo kunigaikščio dvaruose taip pat dirbo valstiečiai ir jų darbo prievolė bei duoklės buvo panašios į veldamų prievoles. Jogaila, 1387 metais atidavęs Vilniaus vyskupui du valsčius, kartu atidavė visus valstiečius ir atleido juos nuo visų dėklų, sidabrinės, duoklių, pilių ir tiltų statymo ir taisymo, pastočių ir sargybų kunigaikščiui. Tokias prievoles Aukštaitijoje atliko daugumos valsčių žmonės. Veldamai buvo priklausomi nuo feodalų administracinės ir teismo valdžios.Laisvi valstiečiai gyveno bendruomenėmis, savo bendrus reikalus tvarkė sueigoje. Bendruomenė solidariai atsake už duoklių davimą didžiajam kunigaikščiui. Duoklių dydis priklausė nuogauto derliaus, sumedžiotų žvėrių ir surinkto medaus kiekio. Didysis kunigaikštis ir feodalai nežinojo, kiek jie gaus duoklių, o valstiečiai stengėsi atiduoti jų kuo mažiau. Todėl apie 1380 m. didysis kunigaikštis pertvarkė valstiečių prievoles. Kiekvienas valstiečio kiemas (dūmas) turėjo duoti nustatytą grūdų kiekį, vadinamąją dėklą. Ją sudarė statinė rugių ir statinė arba dvi avižų. Iki dėklos nustatymo valstiečiai turėjo atiduoti dešimtąją dalį derliaus. Kol buvo imama dešimtinė, feodalai rūpinosi valstiečių žemės plotų plėtimu ir derliaus didinimu. Pakeitus prievolių nustatymo sistemą, didelę reikšmę turėjo valstiečių ūkių skaičius. Valstiečių ūkis tapo feodalinių prievolių vienetu. Didysis kunigaikštis ir feodalai žinojo, kiek jie turi valstiečių ūkių ir kiek gaus pajamų. Karo reikalams valstiečiai turėjo mokėti sidabriną. Už sidabrinę buvo samdomi karo specialistai ir ginklų meistrai.

Pakeitus feodalinių prievolių sistemą, valstiečių išnaudojimas ir jų priklausomybė nuo feodalų padidėjo. Valstiečiai pasidarė labiau priklausomi nuo kunigaikščio tijūnų ir mažiau — nuo bendruomenės. Bendruomenė tik dalį prievolių, pvz., pasėdžio prievolę, medžioklės produktų prievolę, atlikdavo solidariai.Valstiečių ūkiui tapus feodalinių prievolių vienetu, didysis kunigaikštis galėjo duoti bajorams už tarnybą ne visą bendruomenenę o pavienių valstiečių. Bajorų vaikai už karo tarnybą dabar gaudavo po kelis valstiečius vietoj gaunamo atlyginimo maistu, drabužiais ir pinigais. Atiduoti valstiečiai tapdavo vel-damais ir turėjo feodalo klausyti. Tai būdavo nurodyta didžiojo kunigaikščio rašte. Veldamas ir toliau naudojosi savo žemės sklypu, jo šeimos nariai buvo laisvi. Tačiau išleisdamas dukterį už vyro turėjo sumokėti feodalui nedidelį vedybinį mokestį (kiaunės kailiuką), vadinamąjį krieną. Veldamo turtas tekdavo feodalui tik išmirus visai šeimai. Veldamas negalėjo palikti feodalo. Didžiajam kunigaikščiui jis mokėjo dėklą ir sidabrinę, o kitas prievoles turėjo atlikti savo feodalui. Valstiečių vertimas veldamais buvo pirmasis jų į baudžiavini-mo etapas.

Valstiečių padėtis 14-16a.. Valstiečiai buvo tėvoniniai feodalų ir valstybiniai, arba didžiojo kunigaikščio. XV a. ir dar XVI a. pradžioje greta baudžiauninkų buvo nemažai laisvų valstiečių. Antai 1447 m. Kazimiero žemės privilegijoje dar kalbama apie laisvus ir nelaisvus valstiečius. Pabėgusių nelaisvų valstiečių didysis kunigaikštis ir feodalai neturėjo teisės priimti. Laisvi valstiečiai buvo laisvi nuo dvaro darbų, bet ne nuo feodalinės priklausomybės. XV a. dauguma valstiečių turėjo teisę išeiti, tačiau susidarė ir senaties paprotys. Valstietis, išgyvenęs pas feodalą 30 metų, netekdavo teisės išeiti. XVI a. tokios senaties terminas .buvo tik 10 metų. Senaties termino sutrumpinimas daugeliui valstiečių atėmė teisę išeiti. Turinčių teisę išeiti valstiečių padėtis nebuvo geresnė. Atėję pas naują feodalą, jie dažniausiai prasiskolindavo ir netekdavo asmens laisvės. Iki XV a. vidurio valstiečiai turėjo teisę naudotis giriomis. Girioje jie įdirbdavo žemės sklypelius, kurie iš tikrųjų buvo jų nuosavybė.Valstiečiai turėjo atlikti feodalams prievoles: eiti lažą, duoti natūrines duokles, atiduoti feodalui pusę medaus (ši prievolė atsirado iš bičiulystės santykių), atlikti pasėdžio prievolę, t. y. vaišinti atvykusį feodalą ir duoti jam dovanų. Savo ūkiuose valstiečiai šeimininkavo nevaržomai. Iki XVI a. vidurio valstiečių šeimos nariai prievolių neatliko. Valstiečių dukterys galėjo ištekėti be feodalo sutikimo, sumokėjus kiaunės kailiuką arba 30 grašių mokestį. Feodalai galėjo apkeisti valstiečių žemės sklypus. Nubaustas valstietis valstybinio teismo baudą mokėjo savo feodalui. Feodalas pats išreikalaudavo iš valstiečių mokesčius ir prievoles.Valstybinių valstiečių prievolės buvo nustatytos apie XIV a. pabaigą ir vadinosi tarnyba. Tarnyba – tai vienas arba keli valstiečių kiemai, privalantys atlikti prievolių normą. Jie turėjo per savaitę 2-3 dienas dirbti dvaro ūkyje ir duoti dėklą. Feodalai taip pat laikydavosi tokių pačių tarnybos normų, kad jų valstiečiai neišbėgiotų. Jeigu valstietis turėdavo daugiau ˛emės arba padidėdavo jo šcirna, tarnyba buvo suskaldoma į dvi. Ilgainiui susidarė didelis skirtumas tarp tarnybų: vienos susidėjo iš keliųūkių, o prievoles atliko kaip viena, kitos – tik iš vieno ūkio, o prievoles turėjo atlikti tokias pačias. Todėl vieni valstiečiai nuskurdo, kili – praturtėjo. Apskritai valstiečiai nebuvo suinteresuoti gerinti ūkį, nes tada būtų padidėjusios prievolės.Plėtojantis prekiniams piniginiams santykiams, didysis kunigaikštis ir feodalai pradėjo keisti prievolių sistemą ir mėgino jas padidinti. Buvo pabandyta nustatyti prievoles pagal dirbamos žemės plotą ir įvestas vadinamasis žagrės mokestis. Žagrė – tai dviejų jaučių jungas arba vienas arklys. Valstiečių dirbama žemė nebuvo išmatuota. Jos plotą nustatydavo iš turimo darbinių gyvulių skaičiaus. Feodalai pradėjo domėtis valstiečių turimos žemės plotu, ir valstiečiai neteko teisės disponuoti savo žeme. Didysis kunigaikštis ir po jo feodalai paskelbė, kad valstiečiai ir jų turtas priklauso jiems. Pradėjo keisti valstiečių natūrines prievoles piniginiais mokesčiais ir tuo padidino jų išnaudojimą. Valstiečiai atsakė į tai sukilimais. Feodalų ir jiems priklausomų valstiečių santykių jokios teisės normos nereguliavo. Tik dėl valstybinių valstiečių buvo leidžiami didžiojo kunigaikščio nuostatai dvarų valdytojams. Tuose nuostatuose buvo nustatytos valstiečių prievolės ir jų normos.Be baudžiauninkų, feodalai turėjo nelaisvą šeimyną. Jos narius feodalas galėjo parduoti. Tačiau nelaisva šeimyna turėjo šiokį_ tokį turtą. Be to, kad feodalui nereikėtų jos maitinti, kiekvienas dirbantis gaudavo keturias statines nevėtytų rugių, tam tikrą kiekį daržovių, druskos, lašinių. Galėjo ganyti gyvulius feodalo naudmenose. Nelaisvos šeimynos narių padėtis buvo artima baudžiauninku padėčiai. Jeigu laisvasis susituokdavo su nelaisvuoju, tai kiekvienas jų pasilikdavo savo pirmesnėje padėtyje. Gimusių vaikų padėtis buvo tokia: sūnų kaip tėvo, dukterų – kaip motinos. Todėl tokioje šeimoje buvo laisvų ir nelaisvų žmonių. Didelė dalis nelaisvos šeimynos buvo paverčiamibaudžiauninkais.Dvaruose buvo ir bernų. Jie daugiausia dirbo lauko darbus, be to, remontavo pastatus, prižiūrėjo gyvulius, statė užtvankas ir pan.Valstiečių padėtis 16-18a.. Prekinių-pinigimų santykių plėtra vertė feodalus reikalauti iš valstiečių daugiau darbo ir natūrinės rentos. Norint gauti daugiau produktų, reikėjo racionaliau organizuoti ūkį ir valstiečiams skirti prievoles atsižvelgiant į jų ūkinį_ pajėgumą. Tai pasiekti buvo įmanoma tik apskaičiavus žemės kiekį ir jos kokybę dvaruose ir valstiečių ūkiuose, paskyrus valstiečiams prievoles pagal jų žemės plotą ir kokybę, pašalinus tarp-rėžius, žemės išsklaidymą mažais sklypeliais.Būtinumas gauti didesnių pajamų pirmiausia paskatino didįjį kunigaikštį panaikinti senas žemėvaldos ir žemdirbystės formas. Jam reikėjo vis daugiau lėšų kariuomenei samdyti, nes bajorų pašauktinė kariuomenė nebuvo kovinga. Pradėtas valstiečių žemės valdymo reorganizavimas ir tai pavadinta valakų reforma.Valakų reformos uždaviniai buvo šie: 1) atskirti didžiojo kunigaikščio valstiečių valdomas žemes nuo bajorų žemių ir atimti iš jų užgrobtas žemes; 2) išmatuoti žemę valakais ir įkurdintiems juose valstiečiams paskirti prievoles pagal žemės kiekį ir jos kokybę; 3) nustatyti dirbamos žemės plotus didžiojo kunigaikščio dvaruose ir sunormuoti valstiečių darbą; 4) išaiškinti ir nustatyti įvairius pajamų šaltinius; 5) suorganizuoti naują valstiečių administraciją.Didžiojo kunigaikščio valstiečių padėtis buvo nustatyta teisės aktų. 1514 m. išleisti nuostatai dvarų laikytojams, kuriais bandyta reguliuoti ūkinę jų veiklą”. Dvarų valdytojai ir seniu-n.n ip;iK’iL’,oti atvykus didžiajam kunigaikščiui duoti staciją, reikalaujami išskirti hmkii, kurį įdirbtų dvaro žmonės, i5 kurių vieni eitųl,i/,i 1. ih mokrtu u/turimą žemą, mokėti činšo mokesty-po kapą 1,111 pci metus. Osadiniai žmonės turėjo mokėti iždui žemės ir p.i|.mm mokesčius, eiti į talkas. Nuostatuose įsakyta palikti dvare Ivanui tarnų ir amatininkų tiek, kiek jų būtinai reikia, o kitiems paskirti činšo mokestį.Dvarų laikytojai privalėjo iš surinktų pajamų mokėti dešimtinę Bažnyčiai, skirti reikalingą grūdų kiekį dvaro nelaisvai šeimynai išlaikyti, o kitas pajamas padalyti į tris dalis, iš kurių dvi atiduoti iždui, o trečią pasilikti. Teismo rinkliavos buvo paliktos dvaro valdytojui, o baudos paskirtos iždui. Dvarų laikytojai po šių nuostatų pradėjo didinti valstiečiams prievoles. Valstiečiai priešinosi ir skundėsi didžiajam kunigaikščiui. Didysis kunigaikštis mėgino detalizuoti laikytojų teises ir valstiečių prievolių normas. Tam reikalui 1529 m. jis išleido nuostatus Vilniaus ir Trakų vaivadijų dvarų laikytojams12. Šiais nuostatais siekta padidinti iš dvarų ūkio gaunamas pinigines pajamas. Visos natūrinės duoklės buvo pakeistos piniginėmis, išskyrus tuos produktus, kurie suvartojami dvare. Surinkti žemės ūkio produktai turėjo būli parduoti turguje ir pinigai atiduoti iždui. Nuostatuose įsakyta palikti reikiamą skaičių lažinių valstiečių, o kitus apgyvendinti sklypuose ir iš jų reikalauti po statinę kviečių arba po paršą. Lažininkai turėjo atlikti pastotes. Kitų kategorijų žmonės turėjo eiti į talką 12 dienų per metus. Be to, nuostatuose reikalaujama, kad būtų geri trobesiai, inventorius, tinkamai prižiūrimi gyvuliai. Laisvą žemę buvo galima išnuomoti, tačiau atiduoti ją be prievolių – kategoriškai draudžiama. Nuostatai uždraudė dvarų valdytojams išnaudoti valstiečius savo interesams tenkinti.

Valstiečiai priešinosi naujų prievolių įvedimui, todėl didysis kunigaikštis 1547 m. išleido nurodymus urėdams dėl baudžiavinių prievolių išieškojimo13. Pagal juos, urėdai turėjo išėjusių vals-tiečių žemes atiduoti kitiems už prievoles. Jeigu išėjęs valstietis grįžtų, jam turėjo būti duota žemė kitoje vietoje. Laisvos žemės neturėjo būti išnuomojamos už pinigus, kviečius ar medų, o atiduotos už tarnybą, kad būtų gaunama daugiau pajamų. Dvarų valdytojai neturėjo teisės savintis pabėgusių valstiečių arba iš-marų turto, {sakyta žiūrėti, kad valstiečiai nepardavinėtų ir ne-įkeistų žemės bajorams ir tuo nemažintų didžiojo kunigaikščio žemių ploto. Valstiečiu sūnus urėdai turėjo išsiųsti mokytis amato, nes dvare reikalingi įvairūs meistrai. Minėti nuostatai nelietė valstiečių žemės valdymo santykių, o tik nustatė mokesčius ir prievolės bei nurodė ūkininkavimo tvarką.1557 m. balandžio l d. išleisti valakų nuostatai, o spalio 20 d. -jų pakeitimai14. Pagal šiuos nuostatus valakų reformą vykdė revizoriai ir matininkai.Visa valstiečių žemė buvo paimta į feodalini žemės fondą. Buvo sudaromi sklypai po 30-33 margus (20-21 ha), paskirstomi į tris laukus ir duodami valstiečiams taip, kad vienas jų kiemas arba sujungti 2-3 silpni kiemai gautų tris lygias vienam valakui juostas žemės trijuose laukuose. Valstiečių kiemus perkeldavo į vidurinį lauką ir jie įsikurdavo juostoje prie kelio. Taip susidarė gatviniai kaimai po 40-50 kiemų. Valstiečiams prievoles paskirdavo pagal žemės kiekį ir kokybę vietoj buvusių tarnybų, kiemų (dūmų) arba žagrės. Prievolių apskaičiavimo pagrindas buvo žemė, t. y. pagrindinė gamybos priemonė. Reformos vykdytojai turėjo žiūrėti, kad kiekviena valstiečio šeima gautų žemės tiek, kad galėtų iš jos pragyventi ir atlikti prievoles. Žemė buvo išmatuota ir sudarytas jos kadastras – suskirstyta į keturias rūšis: I rūšies – gera žemė, II – vidutinė, III – bloga ir IV – labai bloga. Buvo nustatyta: činšo mokestis – 21, 12, 8 ir 6 grašiai už atitinkamos rūšies žemės valaką; duoklė – po dvi statines avižų už geros ir vidutinės ir po vieną – už blogos žemės valaką arba 10 grašių ir šieno vežimas, arba 5 grašiai už geros ir vidutinės žemės valaką, viena žąsis arba 1,5 grašio, dvi vištos arba 16 pinigėlių, 20 kiaušinių arba 4 pinigėliai – už blogos ir labai bloin v,il;iL|. La/imai valstiečiai atliko lažą dvi dienas per n krturias dienas talkų per vasarą. Visi valstiečiai mo-krjo /vrjyhos mokesti ir už staciją po 2,5 grašio.Revizoriai turėjo žiūrėti, kacl bajorai ir kiti valdiniai nedaryti) nuostolių didžiojo kunigaikščio ūkiui, kontroliuoti matinin-I i| darbą. Jie kontroliavo ir vietos urėdų veiklą, pastebėją, kad K- nevykdo valakų nuostatų, pranešdavo didžiajam kunigaikščiui. Revizoriai organizavo žemės matavimo darbus, apkeisda-vo bajorų įsiterpusias žemes su valstybės žeme, ieškojo nuslėptų ir neteisėtai užimtų žemių, drauge su urėdais dalijo valstiečiams valakus ir žiūrėjo, kad jie apsigyventų viduriniame lauke, kad nesikurtų mažuose sklypuose, o urėdai ar bajorai nepasisavintų reformos fondui skirto miško.Revizorius tikrino dvarų valdytojų pateiktus dvarų ūkio būklės duomenis, jų ūkinio pertvarkymo tikslingumą., skyrė reikiamą skaičių valstiečių valakų dvaro laukams įdirbti, nustatė gaunamas iš gyvulininkystės pajamas, žiūrėjo, kad urėdai spręstų bylas ir ginčus, tikrino mokesčių rinkimą ir išlaidas. Revizorius privalėjo surasti reikiamą skaičių tarnų dvarui ir piliai, kartu su girininku parinkti žvėrių sekėjus, nustatyti reikalingą skaičių amatininkų, skirti vaitus. Revizorių padėjėjai buvo matininkai; jie už darbą gaudavo po tris valakus be prievolių.Dėl valakų reformos atsirado kelių kategorijų valstiečiai: lažininkai, osadininkai, daržininkai, tarnybiniai žmonės. Lažininkų kaimai turėjo geresnių žemių, papildomų naudmenų, daugiau darbinių gyvulių. Jų skaičius priklausė nuo dvaro laukų ploto, nes septyni valstiečių valakai dirbo vieną dvaro žemės valaką. Lažą reikėjo atlikti su arkliu arba pora jaučių ir žagre. Už neatlikimą pirmą kartą buvo baudžiama vieno grašio bauda, už neatlikimą antrą kartą reikėjo duoti aviną, už neatlikimą trečią kartą plakė rykštėmis ir reikėjo atlikti darbą. Buvo ir papildomų prievolių: šieno ruošimas, pastotės, nakties sargyba, kelių ir tiltų remontas, sidabrinė arba asmens mokestis karo reikalams. Už mokesčių nesurnokėjimą ir duoklių neatidavimą laiku buvo baudžiama areštu ir dar reikėjo mokėti už areštinę, be to, drau-džiama ieškoti mokesčius iš inventoriaus ir gyvulių, kad nesužlugtų ūkis. Nuo mokesčių atleisdavo stichinių nelaimių, šeimos narių ligos ir didelio skurdo atvejais.Daugiausia buvo osadinių valstiečių. Jų padaugėjo todėl, kad nereikalingi dvarų tarnai buvo paversti osadiniais valstiečiais. Laisvų žemių kolonizacija buvo uždrausta. Osadiniai valstiečiai mokėjo činšą ir davė dėklą. Vietoje lažo ir talkų jie mokėjo 30 grašių osa-dos ir 12 grašių už talkas. Be to, ruošė šieną, davė pastotes, atliko naktinę sargybą, remontavo kelius ir tiltus, mokėjo sidabrinę.Daržininkai atsirado iš buvusių nelaisvų šeimyniškių. Jais tapo ir nuskurdę valstiečiai. Daržininkai atliko lažą be arklio vieną dieną per savaitę, o jų žmonos ir dukterys vasarą šešias dienas pjovė javus arba ravėjo daržus. Daržininkams duodavo po tris margus žemės. Jie parsisarndydavo dvare arba pas pasiturinčius valstiečius ir buvo pigi darbo jėga.Geriausia buvo tarnybinių žmonių padėtis. Didžiojo kunigaikščio dvaruose gyveno kariniai tarnai, įvairūs amatininkai. Valstiečio tarnyba buvo kelio bajoro, arklininko, žvėrių sekėjo, bartininko, kalvio, dailidės ar kitas darbas, kurį jis dirbo vietoje činšo arba lažo. Tarnybinių žmonių šeimos buvo gausesnės, jų ūkiuose daugiau gyvulių ir inventoriaus, nes jie galėjo nuomotis laisvas žemes. Labiausiai privilegijuoti buvo šarviniai bajorai, maštalieriai, žvėrių sekėjai. Jie turėjo po du valakus be prievolių. Tačiau neatlikdami tiesioginės tarnybos, mokėjo činšą. Arklininkai turėjo atlikti papildomas prievoles: staciją, remontuoti kelius, tiltus ir pan. Rūmų tarnai (durininkai, vartininkai) gaudavo valaką, laisvą nuo prievolių, o kitą valaką – už činšą. Šauliai, bebrininkai, bar-čiai, žvejai gaudavo po valaką žemės be kitų prievolių. Amatininkai taip pat turėjo po valaką žemės be prievolių.Valstiečiai gaudavo valakus paveldėtinai. Net už nusikaltimą žemė nebuvo atimama. Jiems leisdavo rinkti grybus ir uogas, medžioti mažus žvėrelius savo valakuose, žvejoti ežeruose ir upėse meškere ir mažais tinkleliais. Po rudens darbų su urė-do žinia valstietis galėjo išeiti uždarbiauti. Pabėgusių valstiečių 11–.kodavo ir už tai konfiskuodavo jų turtą. Sugautus apgyvendindavo laisvame neįdirbtame valake. Valstietis, apgyvendinęs savo valaką ir pardavus trobesius, galėjo išeiti kitur, tačiau privalėjo apsigyventi didžiojo kunigaikščio valsčiuje.Po valakų reformos buvo pertvarkyta valstiečių administracija. Visi valstiečiai bendrai ir vienodai naudojo kiekvieną iš trijų laukų, bendrai ganė gyvulius pūdymuose ir ganyklose. Bendriems reikalams aptarti turėjo kaimo vyrų sueigą- kuopą. Kuopa rūpinosi bendrais ūkiniais reikalais ir santykiuose su dvaru gynė savo narius. Kuopa pasipriešindavo didinamoms prievolėms, todėl feodalai turėjo su ja tartis.Valsčiaus centriniame dvare buvo seniūno arba dvaro laikytojo būstinė. Reikalus tvarkė jo vietininkas su raštininkais. Jie prižiūrėjo dvaro ūkį, ieškojo naujų pajamų šaltiniu, vykdė policijos ir teismo valdžią valstiečiams, kontroliavo prievolių atlikimą. Valstiečių kaimai buvo suskirstyti į vaitystes po 400 kiemų. Revizorius kartu su seniūnu arba dvaro laikytoju paskirdavo vaitą. Vaitas varė valstiečius į darbą, ragino atiduoti duokles ir sumokėti mokesčius, tikrino jų rėžius, kaimų ir valsčių ribas, žemės ežias ir kapčius. Jis pranešdavo dvaro ūkvedžiui apie nuostolius ir nusižengimus, atvesdavo valstiečius { vietininko teisiną ir jame pats dalyvavo, pranešdavo revizoriui apie dvaro urėdų neteisėtus veiksmus. Be to, iš valstiečių buvo skiriami du šuolininkai, kurie žiūrėjo, kad valstiečiams nebūtų daroma nuostolių ir kad šie jų nedarytų, padėjo vaitui. Vaitai ir šuolininkai dažnai reikalaudavo sau įvairių rinkliavų, todėl valstiečiai stengėsi, kad jais būtų skiriami kuopos pasiūlyti žmonės.Valakų nuostatai nustatė miškų naudojimo tvarką. Privatūs miškai buvo atriboti nuo didžiojo kunigaikščio miškų. Tokį atribojimą vykdė paskirti komisarai. Miško žemė, tinkama žemdirbystei, buvo išmatuota valakais ir atiduota valstiečiams už prievoles. Netinkamą žemdirbystei žemę įrašydavo į registro knygas. Šienaujamus plotus prijungdavo prie dvaro žemių arba išdalydavo valstiečiams. Medžioti miškuose buvo uždrausta. Buvo medžiojama tik didžiojo kunigaikščio naudai. Girininkai parduodavo valstiečiams išvirtusius medžius.Dešimtinė Bažnyčiai buvo panaikinta, ir Bažnyčia gaudavo 1-2 valakus žemės. Bažnyčios iki reformos gaunama duoklė natūra buvo pakeista pinigais. Kai kur Bažnyčiai buvo palikta dešimtinė specialiu didžiojo kunigaikščio raštu.Vykdant valakų reformą, valstiečiai davė pastotes ir darbininkus revizoriams ir matininkams. Seniūnai ir dvarų laikytojai sudarydavo gavusių valakus valstiečių sąrašus ir perduodavo jiems sklypų valdymą.1567 m. buvo išleistos taisyklės seniūnams ir dvarų laikytojams1*. Jose įsakyta paskirti valstiečiams tokius mokesčius, kad jie galėtų sumokėti ir dar sumokėtų sidabrinę. Bado, gaisro ar gyvulių kritimo atvejais valstiečiams suteikdavo mokesčių lengvatas. Mokesčių rinkimo metu drausdavo ieškoti iš valstiečių privačias skolas, skolinti jiems pinigus už procentus ir bausti piniginėmis baudomis. Toli nuo dvaro gyvenantiems valstiečiams rekomendavo skirti činšą, nes atvykti į darbą dvare atimdavo daug laiko. Duoti žemės vien už piniginį činšą buvo uždrausta. Valstiečiai galėjo parduoti namus, inventorių ir išeiti iš ūkio savo vietoje palikę kitą valstietį. Parduoti žemę jie neturėjo teisės. Valstiečiai turėjo teisę apskųsti seniūnų ir laikytojų neteisėtus veiksmus revizoriui.Didžiojo kunigaikščio valsčiuose valakų reforma buvo baigta apie 1565 metus. XVI a. antrojoje pusėje visi vidutiniai ir stambūs feodalai vykdė valakų reformą savo valdose. Buvo panaikinta valstiečių žemės nuosavybė, senos paprotinės prievolės, nuo senovės susiformavusi jų gyvenimo tvarka, nes ji netiko išsivysčiusiems feodaliniams santykiams. Feodalinę rentą nustatydavo nuo sklypo, ir feodalai galėjo lengvai keisti rentos formą ir dydį. Galėjo lengvai priderinti valstiečių išnaudojimo formas prie besiplečiančios prekinės gamybos. Ši reforma buvo tolesnis feodalinių santykių ir baudžiavinės santvarkos raidos etapasValstiečių padėtis nuolat blogėjo. Palivarkai buvo plečiami atimant iš valstiečių žemę ir paliekant šeimai po pusę valako. Tą patį darė ir valstybinių bei bažnytinių žemių laikytojai. Seniūnai ir dvarų valdytojai steigė palivarkus savo nuožiūra. Plečiant palivarkus, valstiečiams daugėjo lažo dienų. XVI a. viduryje vidurkis buvo dvi lažo dienos per savaitę nuo valako, o XVII a. viduryje – šešios dienos. Feodalai pradėjo reikalauti moterų ir pusbernių lažo dienų, jų skaičių didindavo smulkindami valstiečių valakus, l talkas išvarydavo visus darbingus valstiečio šeimos narius, palikdami vieną žmogų saugoti namų.Valstybinių ir bažnytinių valstiečių atliekamos prievolės buvo analogiškos bajorų ir ponų valstiečių atliekamoms prievolėms. Feodalai daugiau reikalavo kiaušinių, naminių paukščių, linų, grūdų, grybų, riešutų, apynių ir kitų duoklių. Valstiečiai turėjo vežti feodalų prekes į turgus, pirkti prekes savo pono krautuvėje, malti grūdus jo malūne, velti audeklus vėlyklo-sc ir už viską mokėti.Lažinis ūkis fiegalėjo gyvuoti be feodalų valdžios valstiečių asmeniui. Tokią valdžią feodalai XVII a. turėjo neribotą: valstiečius parduodavo, kartu su žeme ir be jos, turėjo visą administracinę ir teismo valdžią. Baudė fizinėmis bausmėmis, pririšdavo prie stulpo, įsprausdavo į kaladę ir pan. Baudė už blogai atliktą darbą, už dvaro tarnų neklausymą, už bažnyčios ne-lankymą. Valstietis be pono leidimo negalėjo sukurti šeimos. Tik valstybinių žemių valstiečiai galėjo skųstis didžiajam kunigaikščiui, ir jis Įsakydavo savo valdiniams ištirti skundus.Feodalai savo valstiečius skirstė į valsčius, vaitystes ir dešim-tijas, kad būtų lengviau valdyti. Vaitai ir dešimtininkai buvo parenkami iš pasiturinčių valstiečių ir turėjo lengvatų.XVIII a. susidarė kelios valstiečių kategorijos: prievolininkai, bajorai ir žemininkai. Daugiausia buvo prievolininkų, kurie turėjo nuo ketvirtadalio iki viso valako žemės. Jie atliko lažą arba mokėjo činšą, o dažniausiai – lažą ir činšą. Be to, turėjo atlikti 12 dienų talkų, šarvarkų (taisyti kelius ir tiltus), kulti javus, eiti sargybą ir pan. Taip pat turėjo duoti duokles natūraValstybinių ir bažnytinių žemių valstiečiai, be mokesčių (padūmės), turėjo mokėti kvartą ir hibcrną (mokesčius kariuomenei išlaikyti).Atskira valstiečių kategorija buvo bajorai ir žemininkai. Išnykus bajorų pašauktinei kariuomenei, jie skyrėsi nuo valstiečių tuo, kad neatliko lažo, o mokėjo činšą. Daugiausia gyveno valstybinėse žemėse, tačiau jos savininkais nebuvo. Gyveno geriau už lažinius valstiečius ir atlikdavo dvarui karinę bei policinę tarnybą.Žemininkai XVIII a. nebuvo žemės savininkai. Jie naudojosi sodybine ir gauta dvaro žeme ir mokėjo už ją činšą, atliko dvarui sargybą prie rūmų, prižiūrėjo turguose tvarką, padėjo surinkti iš valstiečių mokesčius, saugoti ir ginti dvaro žemių ribas. Žemininkai turėjo turėti savo namus su seklyčia ir ūkio trobesiais, gerą žirgą, balną, ginklus ir uniformą. Nusikaltusi žemininką ponas perkeldavo į bajorus.Visi valstiečiai turėjo atlikti prievoles Bažnyčiai produktais ir pinigais.Miestiečių padėtis. XIII-XIV a. amatai atsiskyrė nuo žemės ūkio ir tapo savarankiška šaka. Amatininkai tuo metu daugiausia gamino žemės ūkio inventorių ir ginklus.Visuomeninio darbo pasidalijimo didėjimas sudarė sąlygas plėtotis prekybai. Prekyba plėtėsi su Rusija ir Vakarų Europos kraštais. Iš Lietuvos buvo išvežamas vaškas, kailiai, medžio pelenai, derva ir gintaro dirbiniai, taip pat medžio dirbiniai, odos, linai ir kanapės, iš užsienio įvežama druska, geležis ir ginklai.Amatų ir prekybos raida sudarė sąlygas kurtis ir plėstis miestams. Pilys, turėjusios karinę ir politinę reikšmę, tapo ir ūkiniais centrais. Aplink jas koncentravosi prekyba, amatai ir formavosi miestai.Amatininkai buvo tėvoniniai ir laisvieji. Amatus plėtojo ir tobulino laisvieji amatininkai. Tėvoniniai amatininkai nebuvo suinteresuoti savo darbu, nes visą jų pagamintą produkciją paimdavo feodalas. Geresnius gaminius feodalai pirko iš laisvųjų amatininkų, sudariusių miestų gyventojų daugumą.Kartu su amatais ir žemės ūkiu plėtėsi prekyba, daugėjo pirklių. Didysis kunigaikštis ir stambūs feodalai turėjo savo pirklių, parūpindavusių jiems reikalingų dalykų. Tokie pirkliai vadinosi faktoriais, o jų kontoros – faktorijomis. Vilnius ir Kaunas turėjo savo sankrovos teisę, ir visos gabenamos iš užsienio prekės buvo čia iškraunamos. Vietiniai pirkliai pirkdavo jų didesnį kiekį ir parduodavo gyventojams. Didysis kunigaikštis palaikydavo savo krašto pirklius konkurencinėje kovoje su užsienio pirkliais, apmokestindamas pastaruosius didesniais mokesčiais. Prie stambių savo dvarų feodalai pradėjo steigti miestelius ir rengti turgus. Miestelių gyventojai gaudavo teisę verstis amatais ir prekyba.Miestiečių padėtis 14-16a.. Miestai ir miesteliai buvo steigiami privilegijų pagrindu. Feodalai prašydavo didįjį kunigaikštį privilegijos savaitiniam turgui ir metiniams turgums organizuoti. Didysis kunigaikštis reguliavo miestų steigimą, kad jie nedarytų konkurencijos valstybinių miestų miestiečiams ir nesumažintų iždo pajamų, gaunamų iš miestiečių, {steigus miestelį, tos vietovės valstiečiai tapdavo miestiečiais. Be žemės ūkio, jie galėjo verstis prekyba, laikyti karčemas. Už žemės sklypus, prekybą ir karčemas mokėjo feodalui mokesčius ir atidirbdavo nustatytą dienų skaičių per metus. Feodalai draudė valstiečiams parduoti produktus ne turguje, kad gautų pajamų iš turgaus rinkliavų.Miestiečiai buvo laisvi. Jie galėjo parduoti savo turtą ir išeiti. Feodalas galėjo parduoti visą miestelį kitam feodalui.Didesnių miestų, amatų ir prekybos centrų, Lietuvoje iki XVI a. buvo nedaug. Paminėtini Vilnius, Trakai, Kaunas, Gardinas. Žemaitijoje nebuvo nė vieno didelio miesto. Didieji kunigaikščiai, ypač Gediminas, kvietė į miestus užsienio amatininkus ir pirklius. Kad galėtų plėstis amatai ir prekyba, reikėjo suteikti miestiečiams savarankiškumą. Negarantavus amatininkams ir pirkliams pajamų ir teisinės saugos, nebūtų galima jų parsikviesti iš užsienio. Todėl nuo Jogailos valdymo metų dideli miestai gaudavo Magdeburgo miesto teisę. Didysis kunigaikštis suteikdamas tokią teisę atleisdavo miesto gyventojus nuo valstietiškų prievolių; jie gaudavo įvairių pajamų šaltinių ir nebūdavo pavaldūs vaivadai, seniūnui ar dvaro laikytojui. Miesto vaitą skyrė didysis kunigaikštis, o burmistrus, tarėjus ir šuolininkus (lovininkus) rinko patys miestiečiai. Vėliau įsigalėjo turtingiausi miesto gyventojai ir burmistro ar tarėjo jau neberinko, o juos kooptuodavo iš savo tarpo, {sigalėjus miesto diduomenei, miesto savivaldos organai susidėjo iš keleto giminių narių.Vaitas, burmistrai ir tarėjai sprendė bylas. Kai kuriuose miestuose teismas skirstėsi į tarybą ir lavą. Tarybą sudarė burmistrai ir tarėjai. Ji užsiėmė ūkiniais reikalais ir sprendė civilines bylas. Lava susidėjo iš vaito ir šuolininkų ir sprendė baudžiamąsias bylas. Vaitas turėjo ginkluotąją jėgą ir užtikrindavo viešąją tvarką ir saugumą miesteMiestiečiai nesudarė vieningo luomo. Diduomenė turėjo že-valdų dvarų, naudojosi feodalų teisėmis. Paprasti mies-iečiai privalėjo mokėti valstybinius ir miesto mokesčius, at-lil.ii darbines prievoles (statyti namus, gristi gatves, tiesti šąli-r.ttvms ir pan.).Miiestuose ir feodalai turėjo sklypų ir namų. Feodalai buvo nepavaldūs miesto organams. Žemės sklypų ir namų turėjo ir Bažnyčia. Visos tos žemės ir gyventojai priklausė ne miesto, o feodalo ar Bažnyčios valdžiai. Tai buvo vadinamosios jurisdi-kos Miesto organų aktų jurisdikos nevykdė, todėl kildavo daug ginčų ir konfliktų. Ypač dažnai kivirčydavosi amatininkai ir pirkliai Amatininkai buvo susijungę į cechus. Į cechą galėjo palėkt i amatininkas, keletą metų pabūvąs mokiniu, išlaikęs egzaminus ir dar keletą metų dirbęs pameistriu. Pašaliniams verstis amatais amatininkų privilegijos draudė, kad apsaugotų nuo konkurencijos. Jurisdikų amatininkai nestodavo į cechus, dėl to ir kildavo konfliktų. Jurisdikos turėjo neigiamą įtaką miesto ūkiui ir ardė mieste viešąją tvarką.

Vytauto epocha. Valstybinės ir visuomeninės santvarkos pakitimai.Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV a. viduryje jau turėjo didelę teritoriją. Į jos sudėtį įėjo nemaži rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemių plotai. Atskirų sričių ekonominiai ryšiai buvo silpni, nes viešpatavo natūrinis ūkis ir feodalų tėvonijos buvo uždaros. Feodalai apsiribojo tik artimiausia rinka.Didysis kunigaikštis neįstengė centralizuoti tokios didelės teritorijos valdymo ir todėl vietose liko vasalinės kunigaikštystės, valdomos didžiojo kunigaikščio giminaičių arba tenykščių vietinių kunigaikščių. Jau valdant Gediminui, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susidėjo iš pusiau savarankiškų dalinių kunigaikštysčių. Gedimino sūnūs valdė Kernavės ir Slonimo žemes, Trakus, Žemaitiją, Gardiną ir Brestą; vietiniai rusų kunigaikščiai Volynę, Turo va, Pinską, Naugarduką, Polocką ir kai kurias kitas žemes.Daliniai kunigaikščiai turėjo savo sostinę, kariuomenę, vals-tybinį aparatą ir rinko pajamas. Jie mokėjo duoklę didžiajam kunigaikščiui, duodavo jam dovanų, priimdavo atvykusį, karo atveju siųsdavo tam tikrą skaičių karių. Kartais didysis kunigaikštis sukviesdavo dalinius kunigaikščius tartis svarbiais valstybės reikalais. Antai Jogaila tarėsi su savo dinastijos kunigaikščiais derybų su Lenkija metu. Gediminas paliko Lietuvos Kunigaikštystę septyniems sūnums: Manvydui – Slonimą ir Kernavę, Karijotui – Juodąją Rusią su Naugarduku, Algirdui – Vitebską ir Krėvą, Narimantui – Turovo ir Pinsko žemes, Liubartui —. Volynę, Kęstučiui – Gardiną, Palenkę (Bretą, Drohočiną), Trakus ir Žemaitiją, Jaunučiui – Vilnių, Ukmergę ir Breslaują bei Ašmeną. Minske liko vietinis kunigaikštis Vosylius, o Polocke – Vainiaus sūnus Liubakas.1345 m. Algirdas ir Kęstutis atėmė valdžią iš Jaunučio jėga. Vilniaus ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Algirdas: Kęstutis buvo Trakų ir Žemaitijos kunigaikštis. Kiti pripažino Algirdą didžiuoju kunigaikščiu ir buvo jo vasalai, tačiau Algirdas nesikišo į vasalų vidaus reikalus. Dalinių kunigaikščių atskirumas neigiamai atsiliepė ekonominei, politinei ir kultūrinei raidai ir silpnino pačioj valstybę.Vytautas panaikino feodalinį rusų žemių savarankiškumą ir atėmė valdžią iš Gediminaičių: iš Skirgailos atėmė Polocką, iš Švitrigailos – Vitebską, iš Kaributo – Seversko Naugardą, iš Vladimiro – Kijevą, iš Teodoro Karijotaičio – Podolę, iš Teodoro Liubartaičio – Volynę. Valdyti šias žemes paskyrė vaivadas.Didžiojo kunigaikščio valdžia. Ekonominį didžiojo kunigaikščio valdžios pagrindą sudarė dideli žemės plotai, miškai, pievos ir vandenys. Socialinė jo valdžios atrama buvo vidutiniai ir smulkūs bajorai. Jis turėjo nominalią teisę disponuoti visos teritorijos žeme. Bajorų pavaldumas buvo viešo teisinio pobūdžio ir nesirėmė sutartimis su didžiuoju kunigaikščiu. Tik senų giminių didikai laikė save savarankiškais ir nebuvo tiesioginiai didžiojo kunigaikščio valdiniai. Didysis kunigaikštis gaudavo karinių duoklių ir rinkliavų, taigi turėjo didelių pajamų.dinastijos. Didžiuoju kunigaikščiu buvo renkamas galingiausias iš kunigaikščių, kurio klausė ir jį_ rėmė kiti kunigaikščiai ir bajorai.Didysis kunigaikštis buvo valstybės vadovas palaikant santykius su užsieniu, vyriausiasis karo vadas ir vyriausiasis teisėjas. Šalies viduje n vadino šeimininku (gaspadoriumi). Didysis kunigaikštis skyrė feodalus į valstybines tarnybas ir už tai duodavo jiems žemes arba trečdalį pajamų, gaunamų iš valdomo dvaro arba valsčiausIki Vytauto valdymo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susidėjo iš atskiri} žemių. Valstybę politiškai vienijo didžiojo kunigaikščio valdžia. Vytautas dėl dalinių kunigaikščių maištų panaikino stambias Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo-Seversko, Kijevo, Podolės ir Volynės kunigaikštystes. Jis paėmė panaikintu kunigaikščių turtus ir tuo sustiprino ekonominį savo valdžios pagrindą. Valdžios stiprėjimą rodo didžiojo kunigaikščio aparato didėjimas. Vytautas 1411 m. paskyrė Žemės maršalką, kuris tvarkė ūkio ir teisino reikalus, Įsteigė kanceliariją, vadovaujamą kanclerio, pradėjo leisti teisės aktus vidaus reikalais.Nuo XV a. vidurio didžiojo kunigaikščio valdžia silpnėjo. Lemiamą reikšmę čia turėjo ekonominių ir politinių bajorų teisių išplėtimas ir sutartiniai ryšiai su Lenkija. Plėtojantis feodaliniams santykiams, dėl ekonominio ir politinio bajorų įsigalėjimo, kovu dėl didžiojo kunigaikščio sosto ir personalinės unijos su Lenkija bajorai apribojo didžiojo kunigaikščio valdžią: jis neteko svarbių įstatymų leidybos ir teismo prerogatyvų. Miestiečių padėtis. Valakų reforma palietė ir miestiečius. Miestų, neturinčių Magdeburgo teisių, žemės buvo išmatuotos valakais ir už jas nustatyti mokesčiai. Miestiečiai už valaką geros žemės mokėjo 50 grašių, už vidutinės – 40 grašių ir už blogos – 30 grašių.Miestų gyventojai susidėjo iš turtingos feodalų viršūnės, turtingų pirklių, vidutinių sluoksnių — amatininkų, prekybininkų, proletariato – pameistrių, mokinių, darbininkų ir tarnų.Svarbiausi prekių gamintojai buvo cechų amatininkai, nes įmonių miestuose buvo nedaug. Amatininkai, norėdami išvengti feodalinės priklausomybės, organizuodavosi į cechus. Cechas gaudavo didžiojo kunigaikščio patvirtintą statutą ir privilegiją, kuri draudė ne cecho nariams verstis amatu. Cechų meistrai pirkdavo žaliavą, gamindavo gaminius ir juos parduodavo. Tarp cechų ir feodalų jurisdikų kildavo ginčų, nes įstojęs į cechą buvęs feodališkai priklausomas amatininkas tapdavo miestiečiu. Ilgainiui feodalai pasiekė, kad ir cechų nariai nuo jų priklausy tų. Ypač daug priklausomų cechų turėjo dvasininkų viršūnės. Cechų nariai puldavo necechinius amatininkus ir naikindavo jų dirbtuves. Cechai patys realizuodavo savo gaminius. Juose meistrai išnaudojo mokinius. Vyko kova tarp meistrų ir pameistrių.Amatų cechinį sutvarkymą rėmė didysis kunigaikštis, magistratas ir jurisdikų savininkai, nes gaudavo iš cechų pajamų. Bajorai seimuose ir seimeliuose nustatydavo žemas gaminių kainas ir tuo žlugdė amatininkus. Cechai darėsi uždari, nes meistrai nenorėjo, kad jų daugėtų. Cechų nariai skirstė miestą į aptarnavimo rajonus ir naujų narių ( cechus nenorėjo priimti. Cechai turėjo savo karinę organizaciją ir vėliavą.Pirkliai organizuodavosi į bendrijas. Tapti pirkliu buvo gana sunku. Žmogus turėjo būti laisvas ir 5-7 metus dirbti pas savo patroną padėjėju. Po to reikėjo duoti ištikimybės priesaiką miestui, ir tada buvo priimamas į pirklių luomą. Miesto pirklių organizacija buvo uždara ir naujų narių neįsileisdavo. Bendrija rėmė savo narius kreditais, organizavo jų apsaugą mieste ir už jo ribų, gynė reikalus magistrate ir seimuose. Stambiausi pirkliai buvo bendrijos valdybos nariai.Prekybos plėtotei labai trukdė muitai. Valstybiniai muitai buvo išnuomojami. Muitų nuomotojas, sugavęs nesumokėjusius muito pirklius, konfiskuodavo prekes; pusė prekių tekdavo jam, o kitos – iždui. Senieji muitai buvo imami už importo ir eksporto prekes. Naujais muitais buvo apmokestinti raguočiai, vaškas, medus, žuvys, oda, nustatyti ir papildomi muitai. Be to, feodalai imdavo muitus už tiltus, pervažas, brastas ir kelius kiekvienas savo valdų ribose.Ginkluoti feodalai, atvykę į miestus, gaudė gyventojus ir vežė [ baudžiavą. Daug žalos miestiečiams padarydavo butų prievolė. Miestiečiai turėjo apgyvendinti atvykusius į seimus ir suvažiavimus feodalus, todėl vengė statyti gerus namus. Kiti bėgo iš miestu ir pirko žemę. Didelių miestų valdybų nariai turėjo bajorų tei-^os ir n.-mdojosi miesto palivarkais. Miestiečių virtimas žemval-*l. uis |>ui> mu’sm oiiMMiAu-ijos ir kanu ūkinės krizės padarinys.Magdeburgo miesto teisę turintys miestai rinko valdybą, kurią sudarė administracijos, iždo ir teismo valdininkai. Rotušėje vykdavo valdybos posėdžiai, ten buvo miesto kasa, saikai ir kalėjimas. Valdybos narius rinko iki gyvos galvos. Magdeburge miesto teises turintys miestai ir miesteliai mokėjo didžiajam kunigaikščiui mokesčius. Miesto magistratas buvo sudarytas iš patricijų – miesto tarybos narių. Burmistrai, tarėjai ir šuolininkai buvo kooptuojami iš giminių ir paprastų miestiečių reikalais mažai rūpinosi.

Didysis kunigaikštis nesikišo į dvasininkų ir feodalų miestelių valdymą. Jis tik gaudavo vadinamąją kapščizną, t. y. mokestį nuo smuklių.

Bajoriškojo parlamentarizmo formavimasisPonų taryba. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo reikalinga feodalams, kad atstovautų valstybei palaikant santykius su užsienio šalimis, organizuotų kariuomenę kraštui nuo priešo puolimu ginti. Stambieji feodalai turėjo visišką imunitetą ir stiprią valdžių savo valdose – karinius būrius ir administracinį aparatą. Tačiau kad būtų galima įvairiems feodalų sluoksniams paskirstyti surinktas pajamas ir išlaidas, nustatyti prievoles ginti šalį ir vykdvii užpuolimus, jie turėjo palaikyti nuolatinius ryšius. Tokius ryšius garantavo kolektyvinis stambių feodalų diktatūros organas – Ponų taryba.XIV a. Ponų taryba nebuvo nuolatinis organas. Taryboje dalyvavo didžiojo kunigaikščio broliai, kiti kunigaikščiai, kaii.us pakviesti įtakingi bajorai ir Vilniaus miestiečių viršūnės. Vytauto valdymo metais taryboje buvo kilmingi bajorai, sričių vietininkai, vaivados, kaštelionai, in.u ..ilkos. Ponų tarybos sudėtis dar nebuvo nusistovėjusi ir valdant /vj-imantui Kęstutaičiui ir Kazimierui.Lenkijos pavyzdžiu Lietuvos Kunigaikštystėje atsirado naujivaldininkai: kancleris, žemės ir nimij i/dininkai, taurininkas, raikytojas, vyriausias virėjas, stalininkas, pakamorė, arklidinin-kas, žemės karužas, kalavijuotis. Jie visi pateko į Ponų tarybą. Galutinai Ponų tarybos sudėtis nusistovėjo Aleksandro ir Žygimanto I valdymo metais. Išjos išsiskyrė vyresnieji ponai, su kuriais didysis kunigaikštis nuolat tardavosi. Tokie buvo: vyskupai, vaivados, kaštelionai, Žemaičių ir Lucko seniūnai, žemės ir rūmų maršalkos ir žemės paiždinmkis. XIV~-XV a. Ponų taryba buvo jure ir de f acto. Prireikus didysis kunigaikštis su ja tardavosi. Valdant mažamečiui Kazimierui Ponų taryba pasidarė vyriausybinis organas, ir Kazimieras vėliau pripažino tokią jos reikšmę. Ponų taryba tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės taryba, ji pavaduodavo didįjį kunigaikšti jo nesant ir rūpinosi valstybės reikalais. Aleksandras 1492 m. privilegija įtvirtino Ponų tarybos teises6. Didysis kunigaikštis negalėjo keisti nutarimų, priimtų kartu su Ponų taryba, negalėjo be šios tarybos pritarimo vykdyti savo nutarimo, skirti į valstybinę tarnybą, leisti iždo lėšas ir pan. Žygimanto I 1506 m. privilegijoje sakoma, kad visi įstatymai, skirti valstybės gerovei, turi būti leidžiami kartu su ponais tarėjais, su jų žinia ir pritarimu.Poni} tarybos narius skyrė didysis kunigaikštis ponų sutikimu. Ponų tarybos branduolį sudarė stambiausiu feodalų šeimos. Ponai turėjo aukštas pareigas valstybėje, todėl jų įtaka buvo didelė. Ponas veikė savarankiškai greta didžiojo kunigaikščio. Ta čiau Ponų taryba ne visada varžė didžiojo kunigaikščio valdžią. Einamuosius reikalus didysis kunigaikštis tvarkė be Ponų tarybos. Visų ponų suvažiavimas (seimas) buvo šaukiamas išskirtiniais atvejais. Daug reikalų didysis kunigaikštis sprendė su artimiausiais ponais: Vilniaus ir Žemaičių vyskupais, Vilniaus ir Trakų vaivadomis, Žemaičių seniūnu ir rūmų valdininkais.Ponų taryba buvo nuolatinis luominis stambių feodalų organas, kartu su didžiuoju kunigaikščiu turėjęs valstybinę valdžią. Nesant didžiojo kunigaikščio, Ponų taryba spręsdavo daugumą vidaus ir užsienio politikos klausimų. Tačiau teisės aktus be didžiojo kunigaikščio Ponų taryba priimdavo retai.Valdymo organai. Dėl plataus ponų ir bajorų imuniteto valdymo aparatas dar nebuvo gausus. Aukštieji valdininkai vadinosi dignitoriais, o žemesnieji – urėdais. Vieni aukštieji valdininkai buvo visos kunigaikštystės (visos žemės), kiti – didžiojo kunigaikščio rūmų. Kai kurių iš jų funkcijos buvo mišrios – rūpintis visos valstybės ir didžiojo kunigaikščio asmeniniais reikalais. Pagal 1529 m. Lietuvos Statutą, senos pareigos yra šios: vaivadų, kaštelionų, Žemės ir rūmų maršalkų, kanclerio, seniūnų ir didžiojo kunigaikščio dvariškių. Visi valdininkai buvo skiriami iki gyvos galvos. Tik už nusikaltimą didysis kunigaikštis galėjo pašalinti valdininką iš pareigų.Svarbiausi dignitoriai buvo Žemės maršalka, kancleris, paiž-dminkis ir etmonas. Žemės maršalkos valdžia galiojo didžiojo kunigaikščio rūmuose ir apskritai jo buvimo vietoje. Maršalka turėjo jurisdikciją būdamas prie didžiojo kunigaikščio. Jis skelbė teismo nuosprendžius ir galėjo skirti net mirties bausmę. Didžiajam kunigaikščiui mirus, Žemės maršalka šaukė kunigaikščių ir ponų suvažiavimą naujam kunigaikščiui išrinkti. Kancleris buvo didžiojo kunigaikščio kanceliarijos viršininkas. Jis turėjo valstybės antspaudą: be jo parašo ir antspaudo dokumentai negaliojo. Kancleris perduodavo didžiojo kunigaikščio atsakymus užsienio pasiuntiniams. Jo žinioje buvo Lietuvos Metrika (valstybės archyvas). Kancleriui talkino ir jį pavaduodavoPaiždininkis saugojo iždą ir privilegijas, tvarkė valstybės pajamas ir išlaidas, turėjo teisę skirti revizijas ir didinti arba mažinti mokesčius. Jis rūpinosi pinigų kaldinimu, išnuomodavo valstybinius dvarus, sandėlius, galėjo kontroliuoti iždui iš seniūnijų ir valdų priklausančias pajamas. Paiždininiui talkino iždininkas, kuris priimdavo pinigus ir juos išmokėdavo, iždas vykdė ir valstybės pašto funkcijas.Etmonas buvo karo vadas. Jam pavaldus lauko etmonas vadovavo samdytai kariuomenei. Etmonas turėjo teisę atleisti bajorus nuo karo tarnybos dėl ligos ar kitų priežasčių, karo metu jis vykdė ir teisėjo funkcijas.Vieni didžiojo kunigaikščio rūmų valdininkai tvarkė kurią nors ūkio šaką arba dalyvavo jo svitoje, kiti – ėjo valstybinių ir rūmų urėdų pareigas. Antai virtuvės meistras, pataurininkis, stalininkas, pakamorė ir kiti buvo vien rūmų urėdai; medžioklis, instigatorius, rotmistrai turėjo ir valstybines funkcijas. Buvo urėdų, kurie rūpinosi didžiojo kunigaikščio asmeniu: patalinmkas, pakamorė, raikytojas, taurininkas, stalininkas. Be to, rūmuose buvo nemažas būrys sekretorių ir raštininkų, taip pat rūmų tarnų, kurie atlikdavo tam tikrus pavedimus.Vietiniai valdymo organai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija susidėjo iš vaivadijų, seniūnijų ir valsčių. Vaivadą skyrė didysis kunigaikštis arba rinko vaivadijos feodalai. Tik šiuo atveju didysis kunigaikštis turėjo rinkimus patvirtinti. Vaivada atliko karines, administracines ir teismo funkcijas. Jis fu rėjo savo tarnybinius žmones, vykdžiusius jo potvarkius. Vaivada žiūrėjo, kad visi žemvaldžiai atliktų prievoles valstybei. Ir. buvo Ponų tarybos narys ir tarpininkavo tarp vaivadijos j’.vrn tojų ir didžiojo kunigaikščio. Jis perduodavo didžiajam kum gaikščiui gyventojų prašymus, rekomenduodavo sknii i i.un bą, suteikti žemės valdas.Į valsčius ir seniūnijas buvo skiriami vietininkai ,Dvarai buvo atiduodami valdyti laikytojam’. Šie urėdai turėdavo valdų valdymo, teismo ir ūkininkavimo teises.

Liublino unija. Jos istorinė reikšmė.Jau 1385 metų Krėvos aktu lenkų magnatai siekė inkorporuoti Lietuvą į savo karalystės sudėtį. Lietuvos ponai stengėsi išlaikyti savarankiškumą ir kartu savo valdžią. Bajorai, norėdami palaužti ponų viešpatavimą ir gauti lenkų šlėktų turimas teises, stengėsi suartėti su Lenkija. Lietuvos didieji kunigaikščiai palaikė Kunigaikštystės atskirumą, nes tuo garantavo sau galimybę būti renkamais į Lenkijos karaliaus sostą. Lenkijos ponai norėjo per personalinę uniją pajungti Lietuvą.Maskvos valstybės iškilimas ir nesisekantys karai dėl Rusijos žemių Lietuvos feodalus vertė ieškoti artimesnės sąjungos su Lenkija. XVI a. viduryje Lietuvos bajorai juridiškai gavo lygias teises su ponais; valstybinė santvarka buvo keičiama ir panašėjo į Lenkijos santvarką. Atsirado vaivadijų ir vaivadų, turinčių didelę valdžią. Pavietuose sudaryti bajorų seimeliai ir teismai, nusistovėjo seimo sudėtis, konsolidavosi vieningas vadinamųjų šlėktų luomas ir stiprėjo jų diktatūra.XVI a. viduryje Lenkijos didikai sustiprino ekspansiją į Rytus ir pradėjo kurti unijos su Lietuva projektus, kad per uniją prasiskverbtų į baltarusių ir ukrainiečių žemes. Abiejų valstybių interesai Livonijoje taip pat buvo bendri. Lietuvos feodalai matė, kad vieni neįstengs išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemiu, ir todėl turėjo pradėti derybas su Lenkija dėl unijos. Lietuvos savarankiška politika silpnėjo. Be to, Žygimantas Augustas neturėjo įpėdinių, todėl kilo pavojus nutrūkti personalinei unijai.Lietuvos bajorai reikalavo sudaryti uniją, ir kai Žygimantas Augustas, Lenkijos senatorių verčiamas, savo įsakymu prijuingė prie Karalystės Palenkę, Volynę, Braslavlį ir Kijevą, Lietuvos ponai pasijuto gerokai silpnesni ir 1569 m. liepos l d. Liubline pasi-rašė unijos aktą. Unijos aktas buvo pasirašytas lygiais pagrindais kaip tarptautinė dviejų valstybių sutartis. Lenkijos-Lietuvos valstybėje (Respublikoje) buvo karalius ir kartu Lietuvos didysis kunigaikštis ir bendras seimas. Šlėktų pasiuntinių rūmuose buvo Lietuvos bajorų delegatai, o senate – vyskupai, vaivados, kaštelionai, penki ministrai ir Žemaičių seniūnas. Lietuva pasiliko savo centrines įstaigas ir teisės sistemą. Buvo atskirta Lietuvos kariuomenė ir iždas. Tačiau lenkai ir lietuviai feodalai galėjo įsigyti žemės Lietuvoje ir Lenkijoje ir laisvai kilnotis, o tai sudarė sąlygas lenkams skverbtis į baltarusių ir lietuvių žemes.

Liublino unija nesukūrė vieningos valstybės. Lietuva ir Lenkija buvo lygiateisės sąjungos narės. Lietuvos feodalai stengėsi išlaikyti savo rankose turimas žemes ir tarnybas. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvos bajorų savarankiškumo tendencijos sustiprėjo. Prieš prisiekdami ištikimybę karaliui Steponui Batorui ir pripažindami jį_ Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Lietuvos feodalų pasiuntiniai gavo iš jo raštą, kuriame jis įsipareigojo Lietuvos senatorius įtraukti į karaliaus tarybos sudėtį, Lietuvos teritorijoje esančius karaliaus dvarus perduoti Lietuvos Kunigaikštystei, uždraudė karūnos urėdams ir vaivadoms kištis į Lietuvos jurisdikciją, kviesti pagal gautus iš Lietuvos šaukimus į teismą ir kėsintis į Lietuvos urėdų valdžią.1697 metais Augustas II karūnacijos proga davė Lietuvos feodalams Aprobatio Coeguationis lurium, t. y. pripažino Lietuvos centriniams urėdams lygias teises su Lenkijos tokiais pačiais urėdais. Pažadėjo patvirtinti duotus antspaudus, dvarus ir neleisti pažeisti turimų teisių. Aprobavo vaivadijų ir pavietų seimelių nutarimus dėl dvigubos hibernos, ekstraordinarinių mokesčių, kurie seimelių priimti ir ateityje bus priimti. Pažadėjo ne-dislokuoti kariuomenės dvaruose, išskyrus Gardino, Alytaus ir Pinsko ekonomijas, neleisti pažeisti Lietuvos santvarkos ir visko, kas įrašyta [pacta conventa (valdymo sąlygas). Taip pat pažadėjo pripažinti teises, kurias luomai priims visuotiniu balsavimu.Karaliaus valdžia. Karalių rinko rinkiminis (elektorinis) seimas. Formaliai visi bajorai turėjo teisę rinkti karalių, ir tai sudarėsąlygas ponams bei užsienio šalims pinti intrigas ir prastumti į sostą pageidaujamą kandidatą. Tarpuvaldžiu visą valdžią turėjo bajorai, susiorganizavę ( kaptūrinius seimelius. Jų valdžios priešakyje buvo arkivyskupas, nors visos karališkos valdžios ir neturėjo. Jis atstovavo valstybei užsienyje ir vadovavo administracijos veiklai, taip pat rūpinosi naujo karaliaus rinkimais. Karaliaus rinkimai buvo gana sudėtingi. Pirmiausia rinkdavosi sušauktinis (konvokacinis) seimas. Jame bajorai susijungdavo [ generalinę konfederaciją, patvirtindavo kaptūrinius teismus, tačiau jokių nauji aktų nepriimdavo. Sušauktinis seimas paskirdavo terminą susirinkti pavietų seimeliams, karaliaus rinkimų laiką, vietą ir procedūrą. Po to susirinkdavo rinkiminis (elcktorinis) seimas, kuris išklausydavo pavietų bajorų pasiuntinius ir priimdavo pačia con-venta ~ valdymo sąlygas. Rinkiminis seimas išrinkdavo karalių vienu balsu ir pateikdavo karaliui valdymo sąlygas. Jos apėmė užsienio politiką, kariuomenės reikalus, finansus ir pan. Henrikas Valua atsisakė patvirtinti jam pateiktas valdymo sąlygas, o Steponas Batoras 1576 m. jas patvirtino17. Šios sąlygos nustatė laisvus karaliaus rinkimus, buvo reikalaujama be senato nespręsti karo ir taikos reikalų, kariuomenės neišvesti į užsienį, be seimo nutarimo nešaukti bajorų į karą. Karaliui nesilaikant pažadų, bajorai turėjo teisę jo neklausyti. Valdžią karalius gaudavo karūnacijos aktu, kurį atlikdavo primas. Karalius prisiekdavo ir pažadėdavo vykdyti konvokacinio ir elcktorinio seimų nutarimus.Po Žygimanto Augusto mirties karaliaus valdžia pradėjo silpnėti. Karalius tapo visiškai priklausomas nuo seimo. 1590 metais karaliaus iždas buvo atskirtas nuo valstybės iždo. Zigmantui III bandžius sustiprinti savo valdžią, bajorai su ginklu stojo prieš absoliutinės karaliaus valdžios įvedimą,- ir karalius nusileido.Karalius buvo sudedamasis seimo institutas. Jis turėjo įstatymų leidybos iniciatyvą, sankcionavo seimo nutarimus, juos antspauduodavo ir skelbė savo vardu, tačiau pabrėždamas, kad jie išleisti seimo sutikimu. Karalius vienasmeniškai valdė jo žinioje buvusius miestus, sprendė žydų ir savo žemių valstiečių reikalus, turėjo aukščiausiąją administracinę valdžią. Skyrė visus pareigūnus, nors kai kuriuos kandidatus siūlė bajorų seimeliai. Pareigūnus galėjo nubausti tik bauda. Skirdavo seniūnijas ir dvarus seniūnams ir laikytojams.[gyvendinti karaliaus valdžią padėdavo seimas, sesijų metu nustatydavęs administracijos veiklos kryptį. Prie karaliaus buvo senatoriai rezidentai, patarnavę karaliui tarp seimo sesijų ir kontroliavę jo veiklą. Senatorius rezidentus karalius kviesdavo dvejiems metams pagal rangą ir vietų eiliškumą senate. Tokių senatorių iš pradžių buvo 16, o vėliau net 28. Tai – vyskupai, vaivados, kaštelionai. Prie karaliaus nuolat buvo keturi rezidentai, ir kas pusė metų jie keitėsi. Apie savo veiklą rezidentai informuodavo seimą.Formaliai karalius buvo kariuomenės vadas, o iš tikrųjų ir čia jo valdžią ribojo etmonai. Daugiausia buvo apribota karaliaus teismo valdžia. Karalius asmeniškai dalyvavo tik seimo teisme, davė apsauginius raštus, tačiau neturėjo nei amnestijos, nei malonės teisės.Seimas 1607 ir 1609 metais priėmė konstitucijas, suteikusias bajorams teisę neklausyti karaliaus, jei jis nesilaiko savo pažadų. Pareiškus karaliui nepaklusnumą trečią kartą, seimas galėjo jį pašalinti iš sosto. 1717 metų konstitucija įpareigojo karalių vykdyti senatorių rezidentų nutarimus.Nuo XVII a. antrosios pusės karaliais buvo renkami lenkų didikai. Kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi. Nuo pat XVII a. pradžios padažnėjo bajorų konfederacijos. Karalius arba organizuodavo savo šalininkų kontrkon federaciją, arba pripažindavo bajorų konfederaciją ir tenkino jų reikalavimus. Karaliaus nubaustus bajorus konfederatus seimas amnestuodavo. Lietuvoje taip pat organizuodavosi konfederacijos. Visuotinė arba generalinė konfederacija save laikė aukščiau už karalių ir manė galinti net jį teisti. Konfederacijos vadas buvo maršalka, jis turėjo konsultantų. Aukščiausiąjį organą – vadinamąją didžiąją tarybą, rinkdavo konfederaciniai seimeliai. Buvo ir konfederacijos teismas. Seimas tvirtindavo didžiosios tarybos nutarimus. Konfederacijos rodė karaliaus valdžios bejėgiškumą, aule valstybę.Seimas. Seimas susidėjo iš dviejų rūmų: bajorų pasiuntinių Mato. Bajorų pasiuntinių buvo 170 (iš Lietuvos 48). Dvasininkijai senate atstovavo vyskupai. Seimas buvo aukščiausiasis valstybės organas, o karalius – sudedamasis jo institutas. Be karaliaus seimas negalėjo funkcionuoti, nes jis buvo feodalų valios reiškėjas. Karalius šaukė seimą universalu. Seimo šaukimo terminai ir posėdžių vieta nebuvo nustatyta. Karalius šaukė seimą, kai reikėjo. Jis nustatydavo seimo susirinkimo laiką, vietą ir darbotvarkę. Seimas buvo šaukiamas vieną du kartus per metus. 1573 metais vadinamuosiuose Henriko artikuluose karalius įpareigotas šaukti seimą kartą per dvejus metus. Seimo posėdžiai turėjo trukti šešias savaites, o nepaprastojo seimo – dvi savaites. Seimas posėdžiavo Varšuvoje, o nuo 1673 metų kiekvienas trečias seimas posėdžiavo Gardine. Taip buvo pabrėžiama Lenkijos ir Lietuvos lygybė.Senato narių buvo 140, ir jie vadinosi Ponų taryba. Senatas susidėjo iš vyskupų, vaivadų, kaštelionų, ministrų, Žemaičių seniūno. Karalius kvietė senatorius į seimą asmeniškai. Senatas, pirmininkaujamas karaliaus, svarstė įstatymų projektus, gautus iš bajorų pasiuntinių rūmų, ir pareikšdavo savo nuomonę, taip pat užsienio politikos klausimus. Senatoriai sudarė dalį asesorių teismo narių. Senatas buvo karaliaus taryba ir iš dalies ribojo jo valdžią, tačiau kartu prieštaravo bajorų siekiams plėsti savo teises. Jeigu seimas iširdavo nieko nenutaręs, tai karalius šaukdavo senato pasitarimą. Senato nutarimai karaliaus griežtai nevaržė. Senato posėdyje kiekvienas senatorius pasakydavo savo nuomonę, karalius suformuodavo bendrą1 senato nuomonę, kartais pritardamas mažumai senatorių. Seimo konstitucijos (aktai) buvo skelbiami karaliaus vardu. Karalius turėjo teisę jų tekstus interpretuoti plačiau.Mokesčių ir bajorų privilegijų klausimus svarstė ir nutarimus priėmė bajorų pasiuntiniai. Jie tik atstovaudavo savo pavieto seimelio nuomonei, t. y. turėjo laikytis gautos iš pavieto seimelioinstrukcijos. Visi nutarimai turėjo būti priimti vienu balsu. Kiekvienas atstovas turėjo teisę pareikšti veto dėl to ar kito nutarimo. Tik seimo maršalka buvo renkamas balsų dauguma.XVI a. pabaigoje dėl įsigalėjusio vienbalsiškumo principo seimuose išaugo pavietų seimelių vaidmuo. Pasiuntiniams buvo įsakyta nesutikti su seimo nutarimais, kol nebus patenkinti kurio nors pavieto seimelio reikalavimai. Seimo nutarimai buvo laikomi vieninga visuma: nepriėmus paskutinio seimo nutarimo, negaliojo ir anksčiau priimtieji.Seimas nustatydavo mokesčius, pripažindavo bajoro titulą, sutikdavo skelbti bajorų visuotinį šaukimą, išklausydavo užsienyje buvusius pasiuntinius ir nustatydavo užsienio politiką, išklausydavo paiždininkių apyskaitas, atlikdavo asesorių teismo funkcijas ir turėjo malonės bei amnestijos teisę. Seimas išreikšdavo valstybės suverenitetą

18a. pab. Reformos1764 m. rugsėjo 7 d. elekcinis Respublikos seimas išsirinko karaliumi „Piastą”, t. y. vietinės kilmės, Čartoriskių ir prorusiškos politikos šalininką Stanislovą Augustą Poniatovskį (1764—1795). Čartoriskių ir Poniatovskių šalininkai jau seniai brandino planus įvykdyti krašte valdymo reformas. Tai buvo prancūzų švietėjų įtakoje išaugę žmonės, kurie ryžosi, Rusijos carei Jekaterinai II neprieštaraujant, nežymioms reformoms. Buvo panaikinta liberum veto sprendžiant Seime ekonominius klausimus, Seimo delegatų priesaika seimelių instrukcijoms, kausčiusioms jų veiklą Seime, įvesti generaliniai muitai, įsteigtos Lenkijos ir LDK iždo komisijos, nustatyta Seimo darbo tvarka, padidinta kariuomenė. Reformomis buvo siekiama sustiprinti šalį, iškelti ją į Europos valstybių tarpą. Jekaterina II apkaltino Čartoriskius, kad jie neiškėlė Seime jos reikalavimo sulyginti katalikų ir stačiatikių teises. Čartoriskiai nesiryžo šiai reformai katalikiškame seime. Didikai -Čartoriskių priešai — siekė panaikinti karaliaus ir Čartoriskių 1764—1766 m. įvykdytas reformas. Jie kreipėsi pagalbos į Rusiją, nes vieni savo planų įvykdyti nepajėgė. Už paramą Čartoriskiams didikai siekė net karalių detronizuoti. Jekaterina II šito neleido, tačiau jai buvo naudinga turėti opoziciją karaliui. Už pagalbą prieš reformuotojus ji gavo vidaus reakcijos pažadą paremti jai rūpimą disidentų klausimą. Todėl Rusijos pasiuntiniui N. Repni-nui pavyko suorganizuoti tris bajorų konfederacijas: LDK stačiatikių ir protestantų – – 1767 m. kovo 20 d. Slucke, Lenkijos protestantų — 1767 m. Torūnėje ir Respublikos katalikų — 1767 m. birželio 23 d. Radome. Visos jos veikė su Rusijos žinia ir net su jos karine parama. Radomo konfederacijai suorganizuoti Jekaterina II pasinaudojo jos 1764 m. iš LDK išvytu Karoliu Stanislovu Radvila. Jis gyveno Saksonijoje (Dresdene). Per Austrijos imperato- užsienio politikos vadovui N. Paninui buvo pavesta per N. Repniną ir pulkininką prancūzą Aloje pakviesti K. S. Radvilą į Vilnių, grąžinti jam Vilniaus vaivados vietą, konfiskuotus turtus, išmokėti iš valstybės iždo didelę kompensaciją. K- S. Radvila, grįžęs į Vilnių ir sušaukęs LDK bajorų konfederaciją, 1767 m. birželio 2 d. paskelbė aktą, smerkiantį 1764 ir 1766 m. Seimo reformas, pripažino disidentų teises ir jų Slucko bei Torūnės konfederacijų aktus. Iš Vilniaus K. S. Radvila nuvyko į Radomą ir prie Vilniaus akto pridėjo 1767 m. birželio 23 d. generalinės konfederacijos bajorų parašus. Disidentams buvo pažadėta įstatymų globa. Jie pripažinti „tėvynės sūnumis”. Nesitenkindama tuo, Jekaterina II pareikalavo sušaukti ekstraordinarinį seimą ir patvirtinti konfederatų ak- j tus. Konfederacija buvo daugumos, o Seimas – – bajorų visumos nuomonė. Seimas, kuriam pirmininkavo K. S. Radvila,, posėdžiavo, apsuptas Jekaterinos II atsiųstos kariuomenės. N. Repninas įsakė suimti kelis senatorius, kurie stojo prieš Seimo darbą, ir pareikalavo ratifikuoti minėtų konfederacijų aktus. Buvo grasinama jėga. N. Repnino reikalavimai buvo priimti tylint. Seimo išrinkti delegatai nuvyko pas Jekateriną II prašyti „grąžinti senąją valdymo tvarką”. Rusijos ir Prūsijos pasiuntiniai pasirašė su Seimo delegacija sutartį, kuri garantavo esamą Respublikos tvarką. 1768 m. Seimas ratifikavo šią sutartį. Nuo to laiko be Rusijos ir Prūsijos sutikimo Seimas negalėjo keisti valstybės vidaus tvarkos. Karą-liaus ir Čartoriskių sugalvotos reformos nebuvo įvykdytos. Jas su-žlugdė vidaus didikų reakcija, paremta užsienio valstybių.

Dar nesibaigus konfederaciniam seimui, dalis bajorų — V. Ze-vuskis, A. S. Krasinskis, J. ir K. Pulaskiai sudarė slaptą naujos konfederacijos programą ir 1768 m. vasario 29 d. ją paskelbė Baro mieste (Podolėje), netoli Turkijos sienos. Buvo tikimasi Turkijos pagalbos. Be to, konfederatai kreipėsi pagalbos į Austriją ir Prancūziją. Tarp konfederacijos dalyvių buvo nemaža patriotiškai nusiteikusių Lenkijos ir Lietuvos bajorų, stojusių prieš disidentų teisių sulyginimą, Rusijos kišimąsi į valstybės reikalus, prieš karalių, kuris liko Rusijos pusėje. Konfederatai buvo pasiryžę ginti katalikų tikėjimą ir šalies nepriklausomybę. Lenkų konfederatų Pulaskių paraginti, LDK konfederatai, vadovaujami M. J. Paco, J. Sapiegos, J. Chodkevičiaus, o kiek vėliau ir M. K. Oginskio bei S. Kosakovskio, suaktyvino savo karinius veiksmus Kauno, Ukmergės ir Upytės apylinkėse. Ginkluoti konfederatų būriai kariavo su Rusijos kariuomene 1768—1772 metais. Tai buvo partizaninis karas. Konfederatai nesurinko didesnių pajėgų ir palyginti lengvai buvo sutriuškinti. Didikai, konfederacijos vadai, pradėjo įnirtingai tarp savęs vaidytis. Rusijos diplomatija ir kariuomenė veikė — naikino konfederatų dvarus, sekvestravo turtą, šnipinėjo. Laukta pagalba iš Europos neatvyko. Karalius vėliau seime teigė, kad per penkerius metus konfederacija pražudė apie 60 tūkst. vyrų, iš jų 10 tūkst. buvo ištremta, ir nepasiekė jokios politinės pergalės.XVIII a. pabaigoje pasikeitė Lenkijos ir Lietuvos valstybės larptautinė padėtis. Rusija, Austrija ir Prūsija siekė jos teritorijų ir ėmė vis labiau kištis į Respublikos vidaus reikalus. Rusijai rūpėjo prisijungti ukrainiečių ir baltarusių žemes, kurios dėl religinės ir nacionalinės priespaudos norėjo susivienyti su rusų tauta. Be to, carinė Rusija gyvybiškai buvo suinteresuota įsigalėti prie Baltijos ir Juodosios jūrų ir turėti Dauguvos bei Dnepro prekybos kelius ir strateginius punktus. Austrija siekė užvaldyti Galiciją, o Prūsija – – lenkų Pamarį. Jos stengėsi pasinaudoti merdinčia Respublika, ardoma vidaus rietenų ir konfederacinių vaidų. Rusija savo politiką visuomet derino su Prūsija, kuri nenorėjo, kad Rusija viena įsigalėtų Respublikoje. Rusijos užsienio reikalų minist-i