Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybė ir teisė

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėsvalstybė ir teisė

PIRMAS SKYRIUSLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybė ir teisė1. LIETUVOS VALSTYBĖS SUSIDARYMAS1. Feodalinių santykių susidarymas ir klasių atsiradimasOrganizacinis lietuvių visuomenės vienetas akmens amžiuje (IX-Vtūkstantmetyje pr. m. e.) buvo giminė, vadovaujama renkamo seniūno.Giminystę nustatydavo pagal motinos liniją (matriarchatas). Giminės nariusjungė kraujo ryšys, bendri gamybos įrankiai, bendras darbas ir surinktųmaterialinių gėrybių pasidalijimas. Tuo metu vyrai medžiojo ir žvejojo, omoterys rinko augalinį maistą, tvarkė namų ūkį ir rūpinosi šeima. Keliosgiminės, suėjusios į vedybinius santykius, sudarė gentį. Visus reikalussprendė genties vyrų susirinkimas (krivūlė). Krivūlė rinko genties vadą,svarstė karo ir taikos bei kitus reikalus.Antrojo tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje atsirado gyvulininkystė irpradinė žemdirbystė, amatai ir kartu mainų prekyba. Gyvenvietės kuriamostinkamesnėse gyvulininkystei ir žemdirbystei vietose. Bendruomenėje pradėjodidėti vyru vaidmuo, ir žalvario amžiaus pabaigoje bei ankstyvajamegeležies amžiuje įsigalėjo patriarchatas. Tuo metu organizacinis visuomenėsvienetas buvo patriarchalinė šeiminė bendruomenė, kuri susidėjo iš keletokartų šeimų. Šeiminei bendruomenei priklausė gyvuliai, ganyklos ir tamtikras dirbamos žemės plotas. Gintis nuo kitų bendruomenių užpuolimų buvoįrengiami piliakalniai ir sustiprintos gyvenvietės (I tūkstantmečiopradžia).Giminine santvarka pradėjo irti I-IV mūsų eros amžiais. Giminineisantvarkai irti nemažą Įtaką turėjo geležinių įrankių naudojimas. Atsiradolydiminė žemdirbystė, ir greta jos vystėsi amatai. Geresni geležiniai darboįrankiai leido mažesniam kolektyvui įdirbti žemę ir pasigaminti pragyvenimoreikmenų. Šeiminė bendruomenė pamažu skaidėsi į mažesnes šeimas. Didėjobendruomenių ir šeimų turtinė nelygybė.V-VIII a. atsirado ariamoji žemdirbystė. Žemė ariama jaučių traukiamuarklu. Toliau vystėsi amatai. Ūkimu vienetu tapo šeima. Gimininius ryšiuspakeitė teritoriniai ryšiai, ir susidarė teritorinės bendruomenės, kuriųviduje didėjo turtinė jos narių nelygybė. Šeimos, sukaupusios daugiauturto, pradėjo išnaudoti svetimą darbą (vergų ir nuskurdusių bendruomenėsnarių). Tai davė pradžią klasinei visuomenei.IX-XII a. žemdirbystėje pradėtas naudoti arklas su geleži-niu noragu,įdirbami didesni žemės plotai, pakilo darbo našumas. Pereita prie pūdyminėsžemdirbystės ir trilaukės žemės dirbimo sistemos. Susidarė ariamos žemėsšeiminė nuosavybė, ir žemės sklypai tapo paveldimi. Šeimos gyvenimopagrindu tapo gamybos priemonių nuosavybė, nes ūkininkauti galėjo tikšeimos, turėjusios gyvulių ir žemės ūkio įrankių. Nuosavybės santykiaisudarė neturtingųjų išnaudojimo ir ekonominio pavergimo sąlygas.XIII a. susidarė sodybų kompleksai, apėmę pilį, priešpilį ir kelis arbakeliolika sodžių. Iš pradžių kaimas buvo kilmingojo, vadinamo nobiliu(vėliau prigijo rusiškas bajoro vardas), sodyba ir vadinosi jo vardu.Bajoro šeimyną sudarė paimti karo belaisviai bei prasiskoliną ir patekę jopriklausomybėn bendruomenes nariai. Dalis bajoro šeimynos narių dirbo jiemsduotą žėmės sklypą ir turėjo asmenini ūkį. Be to, jie kartu su savo seimąir savo įrankiais dirbo bajoro žemą. Šeima buvo bajoro nuosavybė ir josnariai pavieniui arba drauge negalėjo išeiti. Tokie žemdirbiai buvovadinami kaimynais. Bajorų ir kaimynų santykiai buvo baudžiaviniai.Kiti žemdirbiai, vadinamieji laukininkai, nuo bajorų nepriklausė ir turėjonuosavą žemą ir ūkius. Jie gyveno laukų benruomenėmis, turėjusiomis savo teritoriją. Bendruomenėje vyko turtinėdiferenciacija: vieni bendruomenės nariai nuskurs-davo, kiti kilo ikibajorų lygio. Bendruomenės savivaldos organas buvo sueiga (krivūlė), jirinko seniūną. Bendruomenė atsakydavo už savo narių nusikaltimus, spręsdavojų tarpusavio ginčus, atlikdavo prievoles ir duodavo duoklę žemėskunigaikščiui. Kunigaikštis turėjo pilį, keletą kaimų ir valdė vieną arbakelias laukininkų bendruomenes. Bendruomenės nariai vadinti kunigaikščiožmonėmis. Laikydamasi papročių, bendruomenė kunigaikštį gerbė, jį vaišino,davė dovanas, statė pilis ir tiesė kelius. Kunigaikštis su savo tarnaisvažinėjo po sodžius ir kaimus, rinko duoklę, sprendė ginčus, vadovavo karometu. Kunigaikščio žmonės laisvai disponavo savo žeme, galėjo pereiti įkitą bendruomenę, tačiau turėjo atlikti kunigaikščiui prievoles, duotimezliavą, atlikti pastotę, jį vaišinti ir pan. Kunigaikščio ir bendruomenėsnarių santykiai buvo pusiau feodaliniai, tačiau skyrėsi nuo baudžiavinių,nes bendruomenės nariai buvo laisvi. Kunigaikščio galia priklausė nuoturiniu žemės plotų, kaimų ir jo valdžioje esančių laukininkų bendruomeniųskaičiaus. Valdyti bendruomenes ir rinkti duoklę kunigaikščiui padėjo jokariniai būriai, susidėję iš bajorų.2. Valstybinių teritorinių junginių susidarymasSusidarius feodalų tėvonijoms ir didėjant antagonistiniams prieštaravimamsbendruomenių viduje, neišvengiamai kūrėsi valstybiniai teritoriniaijunginiai. Feodalai stengėsi panaudoti bendruomenių krivūles, seniūnus,kuopos teismus savo interesams tenkinti. Susidarė pusiau valstybiniaijunginiai – feodalinės kunigaikštystės (žemės): Lietuva, Nalšia, Deltuva,Upytė, Keklys (Ceklis), Karšuva, Medininkai, Saulė (Šiauliai), Kni-tuva.Kunigaikščių valdžios aparatas buvo nesudėtingas ir išreiškė laisvųbendruomenes narių interesus. Tačiau žemių ku-aikščių valdžia, skirtingainuo genčių vadų valdžios, buvo ne visuomeninio, o politinio pobūdžio –rėmėsi ne vien auto-MU-lu, bet ir prievarta.l. Centralizuotos valstybės kūrimasis…tarpusavio vaidai ir nuolatinispriešų užpuolimų pavojus vertė kunigaikštystes jungtis į vieną valstybę.Silpnesnės iš jų turėjo pripažinti stipriausios kunigaikščio valdžią irlaikyti jį vyresniuoju. Jau XIII a. pradžioje Lietuvoje buvo kunigaikščiųsąjungos ir vyresnieji kunigaikščiai. 1219 m. sutartį su Volynėskunigaikščiais pasirašė 22 Lietuvos kunigaikščiai, tarp jų penkivyriausieji1. Atskiros žemės jungėsi į karinę kunigaikščių sąjungą, o taisudarė valdžios centralizacijos galimybę. Centralizuotos valdžios kūrėjasbuvo pietryčių Aukštaitijos kunigaikštis Mindaugas (1240-1263 m.).Nenorėjusius jam paklusti kunigaikščius išvydavo arba riet nužudydavo.Nemažai kunigaikščių – Vykintas, Daumantas, Treniota, Tautvilas ir kiti –pripažino Mindaugo valdžią ir tapo jo vasalais. Mindaugas apie 1240 metusturėjo savo valdžioje didelę dalį Lietuvos teritorijos ir tapo didžiuojukunigaikščiu. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII a. apėmė Aukštaitiją,Žemaitiją, Deltuvą, Nalšią, Naršuvą, pietinę Kuršių žemės dalį, šiaurinęsūduvių-jotvingių žemės dalį. Susidarius centralizuotai feodalinei Lietuvosvalstybei, sparčiau vystėsi gamybinės jėgos ir feodaliniai santykiai.Lietuva sėkmingai kovojo su Kryžiuočių ordinu.Mindaugo centralizuota valdžia nepašalino prieštaravimų ir bajorų viršūniųkovos dėl valdžios. Atskirų žemių kunigaikščiai buvo nepatenkinti Mindaugoviešpatavimu ir net ieškojo paramos pas savo priešą Livonijos ordiną. Jiestengėsi atgauti turėtą savarankiškumą ir svajojo apie didžiojokunigaikščio sostą. Pirmieji Mindaugui pasipriešino Tautvilas, Erdvilas irŽemaitijos kunigaikštis Vykintas. Jie kreipėsi pagalbos į Lenkiją, Galičo-Volynės žemių su Slonimo, Volkovisko ir Naugarduko miestais įniršiaisįjungimas Lietuvos, sudėtį. Galičo Volynės kunigaikštis Danilas Romano-vičius atsiėmė rusu žemės ir toliau nepuolė Sukilę Lietuvos dali-nn: ‘<•-.:.y-./v. …. _. . -.,. .^.:,r “: ‘_, •–.r •.- .r::r».. r N/Vrt:a?;jcj^buvo apsuptas Vorulos pilyje. Kad sužlugdytu priešų jėgas, Mindaugaspapirko ordino magistrą Andrių ir taktiniais sumetimais priėmė katalikųtikėjimą. Popiežius Inocentas IV pripažino Mindaugą Lietuvos karaliumi.Sukilę feodalai buvo priversti nurimti. Lietuvos ankstyvoji monarchija buvoįvairių žemių kompleksas, Žemės buvo nevienodo ekonominio ir politinioišsivystymo lygio. Nominaliai visa teritorija ir aukščiausia valdžiapriklausė didžiajam kunigaikščiui. Iš tikrųjų žemes valdė kunigaikščiaivasalai ir bajorai. Tarp Mindaugo ir jo vasalų dažnai kildavoprieštaravimų. Natūrinis ūkis ir nepastovūs ekonominiai ryšiai negalėjobūti stiprios centralizuotos valdžios pagrindas. Vietiniai feodalaiįsitvirtindavo pilyse ir nepaisydavo nei Mindaugo valdžios, nei bendrųvalstybės interesų.XIII a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje Mindaugas stojo į kovą su Livonijosordinu ir atsisakė krikščionybės, tačiau 1263 m. Žemaitijos kunigaikštisTreniota ir Nalšios kunigaikštis Daumantas sudarė sąmokslą ir Mindaugą sudviem sūnumis nužudė.Kova dėl didžiojo kunigaikščio sosto vyko tarp pačių sąmokslininku. TikXIII a. pabaigoje iškilo Vytenis, kuris, tapęs didžiuoju kunigaikščiu (1295-1316 m.), sustiprino Lietuvos valstybę ir kraštą padarė savo dinastijostėvonija.Dar labiau didžiojo kunigaikščio valdžią sustiprino Gediminas (1316-1341m.). Jis rūpinosi žemdirbyste ir amatais, miestų statyba ir prekyba. Savosostinę perkėlė iš Kernavės į Vilnių ir pavertė jį ekonominiu ir politiniucentru.Rusų žemių prijungimas prie Lietuvos. Suskilus senovės Rusijos valstybei,joje įsigalėjo totoriai-mongolai. Lietuvos didieji kunigaikščiai,pasinaudoję rusų žemių nusilpimu, įvairiais būdais pradėjo jas jungti prieLietuvos. Kartais pavienių rusų žemiu feodalai patys pasiduodavo Lietuvosdidžiojo kunigaikščio valdžion, kad išvengtų totorių-mongolų jungo,supratę, jog stipriLietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia ne tik apsaugos nuo totoriųvergovės, bet ir padės išlaikyti priklausomus valstiečius ir juosišnaudoti.Prijungtoms rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemėms valdyti Lietuvos didiejikunigaikščiai skirdavo savo sūnus arba giminaičius vasalinių santykiųpagrindu arba palikdavo vasalais vietinius kunigaikščius. Jie nesikišo įtose žemėse susiklosčiusius socialinius-ekonominius santykius, kultūrą irpapročius, stačiatikiu tikybą. Todėl rusų žemių feodalai drauge.sulietuviais kovojo su bendrais priešais. Lietuva gynėjuos nuo totorių-mongolų ir Kryžiuočių ordino ir tuo vaidino teigiamą vaidmenį. Antravertus, šių žemių prijungimas prie Lietuvos turėjo ir neigiamų padarinių.Lietuvos didieji kunigaikščiai, prijungę rusų žemes, rūpinosi savo valdžiosstiprinimu jose ir netelkė jėgų kovai su Kryžiuočių ordinu, kad išvaduotų

užgrobtas vakarines lietuvių žemes. Be to, dėl kai kurių žemių prijungimoprie Lietuvos nutrūko istoriniai, ekonominiai ir kultūriniai visų Rusijosžemių tarpusavio ryšiai, todėl jos negalėjo vienytis apie Maskvą ir taitrukdė kurtis centralizuotai Rusijos valstybei.2. Visuomenine santvarkaFeodalų klasės padėtis. Politiškai suvienijus Lietuvos žemes didžiojokunigaikščio valdžioje, susidarė sąlygos stiprėti feodalų tėvonijoms.Istoriniai šaltiniai kalba apie to meto bajorų kaimus, jų turtus.Praturtėją feodalai savo ūkiuose apgyvendindavo vadinamąją šeimyną, t. y.nelaisvus žmones, kurie dirbo jų ūkyje ir dvaro rūmuose. Smulkesni feodalaistengėsi gauti iš didžiojo kunigaikščio už tarnybą žemės plotus kartu sujuose gyvenančiais valstiečiais. Lietuvoje feodalų žemės nuosavybeįsitvirtino gana greitai, tačiau ta pati žemė neturėjo kelių savininkų,kuriuos būtų sieja vasaliniai santykiai. Feodalai gaudavo Žemės iš didžiojokunigaikščio ir už tai atlikdavo kariną ar kitą tarnybą. Jie turėjo statytiir remontuoti pilis ir tiltus, liesti kelius ir atlikti kitas prievoles.Feodalų pajamos buvo valstiečių duoklės, kurių didele, dalį sudarė medus irkailiai, turėję rinkoje paklausą. Mindaugo valdymo metais žinomos dvifeodalų grupės: stambūs feodalai – kunigaikščiai ir smulkūs feodalai –bajorai. Smulkūs feodalai vyravo Žemaitijoje. Kiekvienas jų turėjo dvarą irbuvo karys. Smulkūs feodalai buvo ne vienos kilmės. Kunigai buvo senesnėfeodalų grupė, iškilusi pirmykštės bendruomenės laikotarpiu. Vėliau bajorųgretas papildė kunigaikščių kariai. Dalis karių sudarė pilių įgulas ir buvokunigaikščių išlaikomi iš valstiečių duoklių. Kiti gyveno iš kunigaikščiosuteiktų žemių, valdė dvarus ir valsčius, jiems dirbo priskirtivalstiečiai. Kunigai vis labiau darėsi priklausomi mio kunigaikščių,prilygo jų kariams ir tapo bajorais. Taigi bajorija susidarė susiliejussenai smulkiai aristokratijai ir aukštesniems kunigaikščio kariams iradministratoriams.Valstiečių padėtis. Laisvųjų valstiečių nuolat mažėjo, nes vis daugiau jųpatekdavo feodalų priklausomybei! ir turėdavo atlikti jiems prievoles.Duodavo natūrines duokles grūdais, medumi, kailiais, žuvimis ir dirbo dvarolaukus. Valstiečiai priklausė kunigaikščiams, stambiems feodalams irsmulkiems bajorams. Bajorų iš didžiojo kunigaikščio paveldėti valstiečiaibuvo vadinami veldamais. Valstiečių darbo sąlygos, duoklių normosskirtinguose dvaruose buvo nelygios. Valstiečiai tapo bajorų veldamais nevisi iš karto ir ne vienodomis aplinkybėmis bei priemonėmis.Didžiojo kunigaikščio dvaruose taip pat dirbo valstiečiai ir jų darboprievolė bei duoklės buvo panašios į veldamų prievoles. Jogaila, 1387metais atidavęs Vilniaus vyskupui du valsčius, kartu atidavė visusvalstiečius ir atleido juos nuo visų dėklų, sidabrinės, duoklių, pilių irtiltų statymo ir taisymo, pastočių ir sargybų kunigaikščiui. Tokiasprievoles Aukštaitijoje atliko daugumos valsčių žmonės. Veldamai buvopriklausomi nuo feodalų administracinės ir teismo valdžios.Laisvi valstiečiai gyveno bendruomenėmis, savo bendrus reikalus tvarkėsueigoje. Bendruomenė solidariai atsake už duoklių davimą didžiajamkunigaikščiui. Duoklių dydis priklausė nuogauto derliaus, sumedžiotų žvėriųir surinkto medaus kiekio. Didysis kunigaikštis ir feodalai nežinojo, kiekjie gaus duoklių, o valstiečiai stengėsi atiduoti jų kuo mažiau. Todėl apie1380 m. didysis kunigaikštis pertvarkė valstiečių prievoles. Kiekvienasvalstiečio kiemas (dūmas) turėjo duoti nustatytą grūdų kiekį, vadinamąjądėklą. Ją sudarė statinė rugių ir statinė arba dvi avižų. Iki dėklosnustatymo valstiečiai turėjo atiduoti dešimtąją dalį derliaus. Kol buvoimama dešimtinė, feodalai rūpinosi valstiečių žemės plotų plėtimu irderliaus didinimu. Pakeitus prievolių nustatymo sistemą, didelę reikšmęturėjo valstiečių ūkių skaičius. Valstiečių ūkis tapo feodalinių prievoliųvienetu. Didysis kunigaikštis ir feodalai žinojo, kiek jie turi valstiečiųūkių ir kiek gaus pajamų. Karo reikalams valstiečiai turėjo mokėtisidabriną. Už sidabrinę buvo samdomi karo specialistai ir ginklų meistrai.Pakeitus feodalinių prievolių sistemą, valstiečių išnaudojimas ir jųpriklausomybė nuo feodalų padidėjo. Valstiečiai pasidarė labiau priklausominuo kunigaikščio tijūnų ir mažiau — nuo bendruomenės. Bendruomenė tik dalįprievolių, pvz., pasėdžio prievolę, medžioklės produktų prievolę, atlikdavosolidariai.Valstiečių ūkiui tapus feodalinių prievolių vienetu, didysis kunigaikštisgalėjo duoti bajorams už tarnybą ne visą bendruomenenę o pavieniųvalstiečių. Bajorų vaikai už karo tarnybą dabar gaudavo po kelisvalstiečius vietoj gaunamo atlyginimo maistu, drabužiais ir pinigais.Atiduoti valstiečiai tapdavo vel-damais ir turėjo feodalo klausyti. Taibūdavo nurodyta didžiojo kunigaikščio rašte. Veldamas ir toliau naudojosisavo žemės sklypu, jo šeimos nariai buvo laisvi. Tačiau išleisdamas dukterįuž vyro turėjo sumokėti feodalui nedidelį vedybinį mokestį (kiaunėskailiuką), vadinamąjį krieną. Veldamo turtas tekdavo feodalui tik išmirusvisai šeimai. Veldamas negalėjo palikti feodalo. Didžiajam kunigaikščiuijis mokėjo dėklą ir sidabrinę, o kitas prievoles turėjo atlikti savofeodalui. Valstiečių vertimas veldamais buvo pirmasis jų į baudžiavini-moetapas.Miestiečių padėtis. XIII-XIV a. amatai atsiskyrė nuo žemės ūkio irtapo savarankiška šaka. Amatininkai tuo metu daugiausia gamino žemės ūkioinventorių ir ginklus.Visuomeninio darbo pasidalijimo didėjimas sudarė sąlygas plėtotis prekybai.Prekyba plėtėsi su Rusija ir Vakarų Europos kraštais. Iš Lietuvos buvoišvežamas vaškas, kailiai, medžio pelenai, derva ir gintaro dirbiniai, taippat medžio dirbiniai, odos, linai ir kanapės, iš užsienio įvežama druska,geležis ir ginklai.Amatų ir prekybos raida sudarė sąlygas kurtis ir plėstis miestams. Pilys,turėjusios karinę ir politinę reikšmę, tapo ir ūkiniais centrais. Aplinkjas koncentravosi prekyba, amatai ir formavosi miestai.Amatininkai buvo tėvoniniai ir laisvieji. Amatus plėtojo ir tobulinolaisvieji amatininkai. Tėvoniniai amatininkai nebuvo suinteresuoti savodarbu, nes visą jų pagamintą produkciją paimdavo feodalas. Geresniusgaminius feodalai pirko iš laisvųjų amatininkų, sudariusių miestų gyventojųdaugumą.Kartu su amatais ir žemės ūkiu plėtėsi prekyba, daugėjo pirklių. Didysiskunigaikštis ir stambūs feodalai turėjo savo pirklių, parūpindavusių jiemsreikalingų dalykų. Tokie pirkliai vadinosi faktoriais, o jų kontoros –faktorijomis. Vilnius ir Kaunas turėjo savo sankrovos teisę, ir visosgabenamos iš užsienio prekės buvo čia iškraunamos. Vietiniai pirkliaipirkdavo jų didesnį kiekį ir parduodavo gyventojams. Didysis kunigaikštispalaikydavo savo krašto pirklius konkurencinėje kovoje su užsieniopirkliais, apmokestindamas pastaruosius didesniais mokesčiais. Prie stambiųsavo dvarų feodalai pradėjo steigti miestelius ir rengti turgus. Miesteliųgyventojai gaudavo teisę verstis amatais ir prekyba.3. Valstybinė santvarkaLietuvos centralizuotos feodalinės monarchijos ypatybė – stipri didžiojokunigaikščio valdžia. Feodalinės valstybės susidarymo laikotarpiu laisvibendruomenininkai jau buvo pasidaliję žemę, todėl jos neužgrobė nobiliai irpati valstybė. Laisvi laukininkaialodininkai tapo pavaldus didžiajamkunigaikščiui. Stambiųjų kunigaikščių buvo nedaug. Nedaug buvo ir bajorų.Todėl didysis kunigaikštis rinkosi tarnybinius žmones iš turtingųlaukininkų, kurie, tapę eiliniais bajorais, sudarė socialinį jo valdžiospagrindą. Be to, ankstyvas rusų žemių prijungimas ir tai, kad iki pat XIVa. pabaigos nebuvo Bažnyčios valdų, leido didžiajam kunigaikščiui išlaikytisavo rankose didelį domeną. Už tarnybą jis dalijo žemes Baltarusijoje.Didysis kunigaikštis turėjo savo patarėjų iš stambiausių feodalų ir karovadų. Iš jų vėliau susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba. Gediminas jauturėjo tokią nuolatinę tarybą. Didysis kunigaikštis rėmėsi kariuomene irbesikuriančiu centriniu bei vietiniu valdininkų aparatu. 1387 m. priėmuskrikščionybe, rėmėsi ir bažnytiniu aparatu, nes Bažnyčia taip pat tapovalstybine organizacija. Stambūs bajorai buvo didžiojo kunigaikščiovietininkai, dvarų laikytojai, valsčių tijūnai ir seniūnai. Už tarnybą jiegaudavo dalį surinktų duoklių. Didysis kunigaikštis buvo tampančiųfeodalais žemvaldžių priešakyje. Didžiojo kunigaikščio žemėse gyvenę žmonėsbuvo dvarų laikytojų valdiniai. Didysis kunigaikštis laikė visą šaliesteritoriją savo tėvonija ir dalijo žemą laikinai naudotis arba nuosavybėnkariams ir tarnybiniams žmonėms. Antai Gediminas laiškuose rašė: “…esamedidžiausias savajame krašte, kur turime ga-. lią duoti nurodymus irįsakinėti, pasmerkti ir pasigailėti, uždaryti ir atverti įėjimą į mūsųvaldas.” Lietuvoje nebuvo tokiu vasalinių santykių kaip Vakarų Europoje.Vietoj senjorų buvo dvarų laikytojai, kurie įgyvendino dvarų savininkųteises valstiečiams. Tarnyba turėjo viešą valstybinį pobūdį. Stiprididžiojo kunigaikščio valdžia gynė feodalus nuo priešų ir garantavopriklausomų žmonių išnaudojimą.Didžiojo kunigaikščio valdžia nuo XIII a. buvo paveldima, tačiaupaveldėjimo tvarka nebuvo nustatyta. Didžiojo kunigaikščio sūnūs turėjobendrą teisę į valdžią, kuri buvo įgyvendinama taip: kunigaikštystėbroliams buvo padalijama arba visi jie val-dė ją nepasidaliję. Didysiskunigaikštis turėjo aukščiausią valdžią visose žemėse, o kai kurias iš jųvaldė jo broliai. Valstybę politiškai vienijo didžiojo kunigaikščiovaldžia. Iš pradžių valstybės teritorija sutapo su didžiojo kunigaikščiovaldoma žeme. Gediminas, Algirdas ir Kęstutis manė esą ne vien tėvonijos,bet ir kitu ponų ir bajorų neužvaldytų žemių, o netiesiogiai ir jų dvarųbei žemiu savininkai.Palaikant santykius su užsieniu didysis kunigaikštis buvo visos valstybėsgalva ir vyriausiasis karo vadas. Didžiojo kunigaikščio giminaičiai valdėdidelius žemės plotus ir atliko valstybines pareigas rūmuose. Jie neturėjosprendžiamojo balso teisės ir, sudarant teisinius aktus, dalyvavo kaipliudytojai. Sričių kunigaikščiai ir jų palikuonys valdė sritis
savarankiškai, tačiau klausė didžiojo kunigaikščio įsakymų karo metu,remontavo pilis, tiesė kelius, rūpinosi valstybės sienų sauga. Didysiskunigaikštis buvo vyriausiasis teisėjas ir priimdavo skundus iš sričiųgyventojų.Vietinis valdymas. Administracinis vietos vienetas buvo valsčius. Valsčiųcentrai buvo feodalų pilys. Pilių savininkai vykdė didžiojo kunigaikščiovaldžią savo teritorijoje. Jie organizavo kariuomenę, naudodami valstiečiųdarbą ir lėšas statė įtvirtinimus, tiesė kelius. Centrinės ir vietinėsvaldžios ryšiai buvo silpni, todėl feodalai savavaliavo ir dažnainukentėdavo nuo kryžiuočių antpuolių.Kaimo bendruomenei ilgą laiką buvo būdingi visuomeniniai ir valstybiniaipradai. Iš tokių bendruomenių ir susidėjo valsčiai. Kiekvienas didžiojokunigaikščio valsčius turėjo tijūną. Valsčiai buvo nevienodo didumo: vienijų apėmė ištisas buvusias kunigaikštystes (Upytės, Deltuvos, Karšuvos),kiti – tik plotus aplink didžiojo kunigaikščio kaimus ir pilis. Valsčiųtijūnai buvo stambūs ir įtakingi bajorai. Aukštaitijoje žemės susijungėgreičiau, o Žemaitijoje jos dar ilgai buvo nedidelius valsčius valdžiusiųbajorų rankose. Už valsčiaus valdymą tijūnai gaudavo dalį surinktų išvalstiečių duoklių. Didesniuose valsčiuose tijūnams talkino vadinamiejipristovai. Toks valsčius skirstėsi į keletą pristovysčių.

III. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VISUOMENINĖ IR VALSTYBINĖSANTVARKA nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. vidurio1. Visuomeninė santvarkaBajorų padėtis. Visuomenės pagrindinės klasės buvo dvi: feodalai ir nuo jųpriklausomi valstiečiai. Miestiečiai tik formavosi į klasę ir taip pat buvofeodalų valdžioje. Istorijos šaltiniai rodo, kad jau XIII a. Lietuvoje buvotrijų rūšių žemės nuosavybė: didžiojo kunigaikščio domenas, didikų(nobilių) tėvonijos ir laisvųjų valstiečiu žemė. Didikai vis labiaupajungdami valstiečius konsolidavosi į luomą. Livonijos ir Kryžiuočiųordinų puolimai vertė jungtis sparčiau. Dėl turtinės nelygybės susidarėfeodalų luomo grupės. Gausiausia buvo smulkių tarnybinių bajorų grupė. Jąpapildydavo didžiojo kunigaikščio pakelti į bajorus turtingesni laisvivalstiečiai. Ne tokia gausi buvo stambių bajorų, tarnavusių didžiojokunigaikščio rūmuose, grupė. Pačioje viršūnėje buvo didžiojo kunigaikščiodinastijos grupė. Bajorai, naudodamiesi valstybės aparatu, laikė savorankose žemės nuosavybe ir politinę valdžią. Kunigaikščių kariuomenę iradministraciją sudarė bajorai. Jie privalėjo nuo savo dvarų atliktikunigaikščiui karo tarnybą ir kitas prievoles: statyti bei taisyti pilis,priimti kunigaikštį pasėdžio. Bajorų žmonės turėjo mokėti didžiajamkunigaikščiui duokles. Bajorai dar nesudarė uždaro luomo. Didysiskunigaikštis skirdavo į valstybės tarnybas ir ne bajorus. Savita bajorųpadėtis buvo ta, kad už tarnybą didžiajam kunigaikščiui jie gaudavo valdytisritis ir valsčius. Tarnaudami bajorai stiprėjo ekonomiškai ir politiškai.Lietuvoje senjorijos ir visiškas bajorų imunitetas formavosi lėtai, todėlir feodalinis skaidymasis vyko pamažu. Didžiojo kunigaikščio vasalai irbajorų viršūnės gaudavo žemes su teise valdyti iki gyvos galvos. Tėvoninėbajorų, žemėvalda dar tik formavosi. Bajorus su didžiuoju kunigaikščiujungė vasalitetas be leno arba su lenu, kuris susidėjo iš duetinių žemių.Visiškai susiformavęs alodas ir paveldimas žemės valdymas juridiškai buvoįformintas tik 1387 m. privilegija bajorams katalikams. Ekonominis irpolitinis stambių bajorų stiprėjimas aiškintinas žemės valdų didėjimu irprekiniais ryšiais su vidaus ir užsienio rinka. Kadangi vyravo natūrinisūkis, didysis kunigaikštis galėjo atlyginti savo tarnybiniams žmonėmstiktai žeme. Kiekvienas žemvaldys turėjo atlikti karo tarnybą ir pagalžemės valdų dydį atsivesti atitinkamajam priklausomų žmonių skaičių.Feodalai buvo suinteresuoti turėti tokių žmonių, tinkamų karo tarnybai. Jiesavo tarnybiniams žmonėms duodavo žemės, vadinamų beneficijų. Taip gausėjosmulkių ir vidutinių feodalų sluoksnis. XIV a. pabaigoje jau buvo trysfeodalų grupės: kunigaikščiai, ponai bajorai ir tarnybiniai bajorai.Kadangi kunigaikščiai bodėjosi stiprios didžiojo kunigaikščio valdžios, taididieji kunigaikščiai remdavosi bajorija ir suteikdavo ištikimiems bajoramsimunitetą, t. y. administracinę ir teismo valdžią jų valdose gyvenantiemsžmonėms.Už neištikimybę ar dėl kitų priežasčių pašalinus kunigaikštį arba jammirus, didysis kunigaikštis srities valdytoju paskirdavo poną bajorą.Kunigaikščių nuolat mažėjo. Dalis jų žuvo 1435 m. kare tarp Švitrigailos irŽygimanto. Žygimantas rėmėsi ponais bajorais. Ponų įsigalėjimas vietojedalinių kunigaikščių buvo pažangus reiškinys, nes stiprino didžiojokunigaikščio valdžią ir pačią feodalinę valstybę.Ponai skyrėsi nuo kitų bajorų tuo, kad jie buvo ne tik stambūs imunitetąturintys feodalai, bet ir aukšti valstybės valdininkai. Juos galėjo teistitik didysis kunigaikštis ir Ponų tarybos teismas.Vidutiniai ir smulkūs bajorai neturėjo aukštų postų ir visiško imuniteto.Juos teisė didžiojo kunigaikščio vietininkai ponai. Tik valstybės organųleidimu jie turėjo teisę trečdalį turto perleisti ir du trečdalius įkeistiuž skolas. Kad žemė pasiliktų didžiojo kunigaikščio žinioje, jo bajorainegalėjo jos įkeisti ponams bajorams. Visų kategorijų bajorų vaidmuokunigaikščių kovose dėl didžiojo kunigaikščio sosto buvo labai didelis.Pretendentai į didžiojo kunigaikščio sostą rėmėsi viena ar kita bajorugrupe ir norėdami patraukti savo pusėn teikdavo privilegijų. Visi bajoraivaldė ir teisė priklausomus valstiečius vienoda teise. Visų gyvybė buvovienodai saugoma ir ginama.Lenkijos feodalai po 1385 m. Krėvos unijos baiminosi, kad Lietuvos didysiskunigaikštis tapąs Lenkijos karaliumi ir remdamasis Lietuvos bajoraisnepaverstų jų savo tarnais. Jie nutarė suteikti Lietuvos bajorams tokiaspačias privilegijas, kurias turėjo Lenkijos bajorai, ir padaryti savosąjungininkais. Tai buvo padaryta suteikiant Lietuvos bajorams teises,kurios išdėstytos 1387 m. Jogailos privilegijoje, 1413 m. Jogailos irVytauto privilegijoje ir 1432 m. Jogailos privilegijoje4.1387 m. privilegija duota Jogailos dalyvaujant keliems Lietuvoskunigaikščiams ir daugeliui aukštų Lenkijos bajorų. Joje sakoma, kadbajorai katalikai savo paveldėtus dvarus ir pilis gali vaidyti ir tvarkytitokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Lenkijos bajorai. Pilių ir kitoseapskrityse turi būti paskirta po vieną teisėją, kurie spręstų bylas kaipLenkijoje. Bajorų dukterys, giminaitės ir našlės gali būti laisvaiišleidžiamos už vyrų, tačiau tik už katalikų. Našlės gali ištekėti irpirmojo vyro turtą grąžina jo giminėms arba lieka našlauti ir valdomirusiojo vyro turtą. Bajorai atleidžiami nuo prievolių didžiajamkunigaikščiui, išskyrus naujų pilių statybą, kai šaukiama į darbą visaLietuvos šalis ir taip pat visi gyventojai senos pilies atstatymo arremonto darbams vykdyti. Turėjo remontuoti senas pilis, kurias nuo senovėsremontavo. Karo tarnybą bajorai turėjo atlikti savo lėšomis. 1413 m.Horodlės privilegija buvo savotiškas unijos aktas. Bažnyčiai suteiktostokios pačios privilegijos kaip Lenkijoje. Lietuvos bajorai, gavę Lenkijosbajorų herbus, naudojosi privilegijomis, laisvėmis ir pačiais herbais kaipLenkijos bajorai. Patvirtintos bajorų teisės į jų paveldėtus turtus irturtus, gautus pagal didžiojo kunigaikščio raštus, tačiau perleisti juosgalėjo tik didžiojo kunigaikščio leidimu. Lenkijos papročiu turtoperleidimo aktas turėjo būti atliekamas didžiojo kunigaikščio arba jo urėdoakivaizdoje. Lietuvos bajorai gavo teisę paveldėti turtą, galėjo skirtikrieną savo žmonoms kaip Lenkijos bajorai. Tačiau bajorai nebuvo atleistinuo pilių statymo, karo tarnybos ir duoklių pagal senus papročius. Šiasprivilegijas gavo tik bajorai, kurie turėjo Lenkijos bajorų herbus ir buvokatalikų tikėjimoTrečia privilegija 1432 m. duota Jogailos, dalyvaujant daugeliui lenkų ponųir sutinkant didžiajam kunigaikščiui Žygimantui. Joje patvirtinama, kadbajorų paveldėti ir pagal didžiojo kunigaikščio raštus gauti turtai yragavusiojo nuosavybė, bajorai turi teisę juos valdyti ir perleisti. Tačiaupaminėtos pilių statymo, karo tarnybos ir duoklių davimo prievolės. Bajorųprivilegijas šį kartą gavo ir stačiatikių tikybos bajorai. Baltarusijos irUkrainos bajorams lietuviai bajorai žadėjo suteikti gautus iš lenkų .bajorųherbus. Šios trys privilegijos duotos didžiojo kunigaikščio vardu Lenkijosbajorų Lietuvos bajorams. Lenkiškų herbų Horodlėje buvo suteiktanedaugeliui bajorų giminių. Kiti Lietuvos bajorai pradėjo naudoti herbusraštams antspauduoti vietoje parašo.Norėdami perleisti žemę bajorai turėjo gauti didžiojo kunigaikščio leidimą.Tai buvo susiję su karo tarnyba, kurią bajorai atliko savo lėšomis.Bajoras, netekęs žemės ir priklausomų žmonių, būtų neįstengęs atlikti karotarnybos. Teismai nebuvo sudaryti Lenkijos pavyzdžiu. Lenkų bajoramsnepavyko Lietuvoje sudaryti tokio paties bajorų luomo.1434 m. didysis kunigaikštis Žygimantas davė bajorams privilegiją,nedalyvaujant lenkams5. Remiantis privilegija, tokias pačias teises gavobajorai katalikai ir stačiatikiai. Bajorai gavo garantiją, kad įskųsti beteismo jie nebus persekiojami. Turėjo teisę paveldėtą turtą parduoti,iškeisti, kitaip perleisti, tačiau perleidimo aktai turėjo būti sudaromiprie didžiojo kunigaikščio arba jo pareigūnų akivaizdoje. Toliau pakartotosbajoru teisės iš pirmesnių privilegijų, taip pat našlių turtinės teisės,pažymint, kad karo tarnyba neturi nukentėti. Vytauto ir Žygimanto bajoramsduoti turtai turėjo būti valdomi pagal duotus raštus. Bajorų veldamai irkiti valdiniai buvo* atleisti nuo dėklos didžiajam kunigaikščiui, bajoraižmonės – nuo kitokių darbų, išskyrus valstybės pilių statybą, jų remontą irkaro tarnybą. Patvirtintos stačiatikiu bajoru teisės naudotis jiemssuteiktais lenkų herbais. Privilegija garantavo, kad bajorai nebusbaudžiami be teismo, ir suteikė jiems teisę plačiau išnaudoti veldamus.

Privilegija sustiprino bajorų padėtį. Neminimos politinės bajorų teisės,nes bajorai dar nebuvo pakankamai stiprūs ekonomiškai ir savarankiški: jiepriklausė nuo didžiojo kunigaikščio.Gerokai platesnę privilegijuotą bajorų padėtį įtvirtino 1447 m. Kazimieroprivilegija. Lietuvos bajorai gavo šią privilegiją todėl, kad sutikoišleisti Kazimierą į Lenkijos karaliaus sostą. Ši privilegija buvo bajorųir didžiojo kunigaikščio sutartis, kuria bajorai plačiai patenkino savoporeikius. Joje patvirtintos jau turimos bajorų teisės. Garantuojama, kad įbažnytines vietas bus skiriami Lietuvos gyventojai. Patvirtinta, kadbajorai ir miestiečiai nebus baudžiami be teismo. Už nusikaltimą busbaudžiamas kaltininkas, o ne jo šeimos nariai ar tarnai. Bajorai gavo teisęlaisvai išvykti į užsienį, išskyrus priešo šalis. Tačiau išvykdami turėjopasirūpinti, kad būtų atliekama karo tarnyba. Pabrėžta bajorų teisė laisvaidisponuoti visais turtais, tačiau perleidimas turėjo būti įforminamas priekunigaikščio arba jo pareigūno. Našlės gavo teisę valdyti vyro turtą irlaisvai disponuoti joms užrašyta krieną. Moterys ir merginos galėjo laisvaiištekėti už vyrų katalikų be pranešimo didžiajam kunigaikščiui.Bajorų veldamai ir kiti valdiniai atleisti nuo prievolių didžiajamkunigaikščiui, t. y. nuo sidabrinės, dėklų, pastočių, nuo akmenų ir rąstųpilių remontui, malkų plytoms ar kalkėms degti vežimo, šienavimo ir kt.darbų. Šis atleidimas nelietė paties Kazimiero duotų bajorams valdinių. Jienebuvo atleisti nuo naujų pilių statymo ir senų remonto darbų. Nebuvoatleisti nuo senųjų prievolių: rinkliavų, stacijų, naujų tiltų statymo irsenų remonto, kelių tiesimo. Taigi bajorų valstiečiai buvo atleisti nuoprievolių didžiojo kunigaikščio dvarams, o ne nuo prievolių valstybei.Didysis kunigaikštis ir jo valdininkai pasižadėjo nepriimti nuo bajorųpabėgusių valstiečių ir vergų, tačiau ir bajorai neturėjo teisės priimtipabėgusių didžiojo kunigaikščio žmonių. Bajorai gavo teisę valdyti irteisti savo valdinius. Teismo vaznys buvo atsiunčiamas tik bajoruiatsisakius teisti nusikaltusį savo žmogų, tačiau nuteistojo bauda buvosumokama bajorui. Teismo teisės bajorams suteikimas, pabėgusių valstiečiųgrąžinimo teisė ir jų žmonių atleidimas nuo mokesčių ir prievolių didžiojokunigaikščio dvarams buvo juridinis baudžiavos pagrindas.Didysis kunigaikštis įsipareigojo nemažinti Lietuvos teritorijos irneskirti svetimšalių vietininkais ar kitais pareigūnais. Tačiau šiprivilegija nenustatė bajorų dalyvavimo valdant valstybę, nes bajorai darnesudarė vieningo luomo. Privilegija buvo juridinis bajorų savarankiškumopagrindas.1492 m. Aleksandras išrinkimo didžiuoju kunigaikščiu proga davė bajoramsprivilegiją. Ši privilegija yra sutartis su ponais bajorais. Jojepatvirtinti Kazimiero 1447 m. privilegijos straipsniai. Kunigaikštisįsipareigojo nekeisti ir nenaikinti sprendimų, priimtų kartu su Ponųtaryba. Pasižadėjo laikytis ponų patarimų, nors su jais ir nesutikdamas. Beponų patarimo didysis kunigaikštis negalėjo keisti valdininkų ir skirtinaujų, negalėjo sumažinti vietininkų ir kitų valdininkų pajamų. Neturėjoteisės paprastų žmonių pakelti į bajorus. Bajorų tarnyba dabar priklausėnuo jų iškilimo tarp bajorų, o ne nuo didžiojo kunigaikščio. Ponai pasidarėsavarankiški ekonomiškai ir politiškai ir siekė paimti į savo rankasvalstybės valdymą. Uždraudimas ne bajorui užimti valstybinį postą sudarėbajorų luomo susiformavimo pagrindą. 1506 m. Žygimantas I buvo priverstaspatvirtinti Aleksandro duotą privilegiją.Dvasininkų luomo padėtis. Bažnyčia feodalinėje Lietuvoje buvo stambusžemvaldys. Vyskupų katedros, vienuolynai, katalikų ir stačiatikiųdvasininkai turėjo didelius žemės plotus nuosavybės teise. Tie plotainuolat didėjo, nes didysis kunigaikštis ir ponai jiems duodavo žemiųpapildomai. Be to, dvasiškiai odalai skolindavo pinigų ir gaudavo žemęįkaitu. Dvasininkų dvarai buvo privilegijuoti, t. y. atleisti nuovalstybinių mokesčių ir prievolių. Dvasininkams nereikėjo atlikti ir karotarnybos, Jie turėjo savo teismą, teisę ir gaudavo dešimtinę iš visųprivatinių žemių. Miestuose aukštieji dvasininkai turėjo savo jurisdikas irneribotai naudojosi feodalinės žemėvaldos atributu, su-teikiančiu žemėssavininkui politines, administracines ir teismo teises priklausomiemsgyventojams.Dvasininkai stengėsi gauti ir valstybines tarnybas, tačiau tam priešinosiponai bajorai, reikalavę, kad didysis kunigaikštis uždraustu dvasininkamsužimti valstybinius postus. Aukštieji dvasininkai turėjo didelę įtaką visaifeodalų klasei. Visos privilegijos bajorams pirmiausia mini vyskupus,prelatus, o po jų – kunigaikščius ir ponus. Vilniaus vyskupijos katedros,parapinių ir vienuolynu bažnyčių valdoms buvo suteiktas imunitetas.Bažnyčių valdų imunitetas silpnino valstybę ekonomiškai ir politiškai.Pabėgusių iš vyskupų valdų valstiečių ieškojo valstybės pareigūnai ir,vadovaudamiesi didžiojo kunigaikščio raštu, juos grąžindavo. Pasauliečiaifeodalai tokios pagalbosnegaudavo.Dvasininkai nebuvo vienalytis luomas nei ekonominiu, nei užimamosbažnytinėje hierarhijoje vietos atžvilgiu. Bažnyčios aristokratai vyskupai,vienuolynų viršininkai, prelatai, kanauninkai ir didelių parapijų klebonaipalaikė ryšius su ponais bajorais ir sudarė Bažnyčios oligarchiją.Svarbiausią vaidmenį Bažnyčios ir valstybės gyvenime vaidino vyskupai. Jiebuvo Ponų tarybos nariai ir valdė didelius žemės plotus su priklausomaisvalstiečiais ir miestiečiais. Diecezijos aukšto rango dvasininkai vadintiprelatais. Jie turėjo aukštas pareigas; kapitulos klebonų, dekanų,scholastų, kantorių, bibliotekų ir muziejų saugotojų. Kapitulai priklausėžemės plotai, kurie nebuvo vyskupo nuosavybė.Mažiausi vienetai buvo parapijos, ponų steigiamos prie privačių bažnyčių.Ponai parinkdavo kandidatą į klebonus, o kleboną paskirdavo vyskupas.Vyskupą rinko kapitula, tačiau kandidatą pristatydavo didysis kunigaikštis,todėl tie rinkimai buvotorui a l ūš.Bažnyčia savo žinioje turėjo visas mokyklas ir ligonines. Jai buvo pavestaneturtingų žmonių globa.Valstiečių padėtis. Valstiečiai buvo tėvoniniai feodalų ir valstybiniai,arba didžiojo kunigaikščio. XV a. ir dar XVI a. pradžioje gretabaudžiauninkų buvo nemažai laisvų valstiečių. Antai 1447 m. Kazimiero žemėsprivilegijoje dar kalbama apie laisvus ir nelaisvus valstiečius. Pabėgusiųnelaisvų valstiečių didysis kunigaikštis ir feodalai neturėjo teisėspriimti. Laisvi valstiečiai buvo laisvi nuo dvaro darbų, bet ne nuofeodalinės priklausomybės. XV a. dauguma valstiečių turėjo teisę išeiti,tačiau susidarė ir senaties paprotys. Valstietis, išgyvenęs pas feodalą 30metų, netekdavo teisės išeiti. XVI a. tokios senaties terminas .buvo tik 10metų. Senaties termino sutrumpinimas daugeliui valstiečių atėmė teisęišeiti. Turinčių teisę išeiti valstiečių padėtis nebuvo geresnė. Atėję pasnaują feodalą, jie dažniausiai prasiskolindavo ir netekdavo asmens laisvės.Iki XV a. vidurio valstiečiai turėjo teisę naudotis giriomis. Girioje jieįdirbdavo žemės sklypelius, kurie iš tikrųjų buvo jų nuosavybė.Valstiečiai turėjo atlikti feodalams prievoles: eiti lažą, duoti natūrinesduokles, atiduoti feodalui pusę medaus (ši prievolė atsirado iš bičiulystėssantykių), atlikti pasėdžio prievolę, t. y. vaišinti atvykusį feodalą irduoti jam dovanų. Savo ūkiuose valstiečiai šeimininkavo nevaržomai. Iki XVIa. vidurio valstiečių šeimos nariai prievolių neatliko. Valstiečių dukterysgalėjo ištekėti be feodalo sutikimo, sumokėjus kiaunės kailiuką arba 30grašių mokestį. Feodalai galėjo apkeisti valstiečių žemės sklypus.Nubaustas valstietis valstybinio teismo baudą mokėjo savo feodalui.Feodalas pats išreikalaudavo iš valstiečių mokesčius ir prievoles.Valstybinių valstiečių prievolės buvo nustatytos apie XIV a. pabaigą irvadinosi tarnyba. Tarnyba – tai vienas arba keli valstiečių kiemai,privalantys atlikti prievolių normą. Jie turėjo per savaitę 2-3 dienasdirbti dvaro ūkyje ir duoti dėklą. Feodalai taip pat laikydavosi tokiųpačių tarnybos normų, kad jų valstiečiai neišbėgiotų. Jeigu valstietisturėdavo daugiau žemės arba padidėdavo jo šcirna, tarnyba buvo suskaldoma įdvi. Ilgainiui susidarė didelis skirtumas tarp tarnybų: vienos susidėjo iškeliųūkių, o prievoles atliko kaip viena, kitos – tik iš vieno ūkio, o prievolesturėjo atlikti tokias pačias. Todėl vieni valstiečiai nuskurdo, kili –praturtėjo. Apskritai valstiečiai nebuvo suinteresuoti gerinti ūkį, nestada būtų padidėjusios prievolės.Plėtojantis prekiniams piniginiams santykiams, didysis kunigaikštis irfeodalai pradėjo keisti prievolių sistemą ir mėgino jas padidinti. Buvopabandyta nustatyti prievoles pagal dirbamos žemės plotą ir įvestasvadinamasis žagrės mokestis. Žagrė – tai dviejų jaučių jungas arba vienasarklys. Valstiečių dirbama žemė nebuvo išmatuota. Jos plotą nustatydavo išturimo darbinių gyvulių skaičiaus. Feodalai pradėjo domėtis valstiečiųturimos žemės plotu, ir valstiečiai neteko teisės disponuoti savo žeme.Didysis kunigaikštis ir po jo feodalai paskelbė, kad valstiečiai ir jųturtas priklauso jiems. Pradėjo keisti valstiečių natūrines prievolespiniginiais mokesčiais ir tuo padidino jų išnaudojimą. Valstiečiai atsakė įtai sukilimais. Feodalų ir jiems priklausomų valstiečių santykių jokiosteisės normos nereguliavo. Tik dėl valstybinių valstiečių buvo leidžiamididžiojo kunigaikščio nuostatai dvarų valdytojams. Tuose nuostatuose buvonustatytos valstiečių prievolės ir jų normos.Be baudžiauninkų, feodalai turėjo nelaisvą šeimyną. Jos narius feodalasgalėjo parduoti. Tačiau nelaisva šeimyna turėjo šiokį_ tokį turtą. Be to,kad feodalui nereikėtų jos maitinti, kiekvienas dirbantis gaudavo keturiasstatines nevėtytų rugių, tam tikrą kiekį daržovių, druskos, lašinių. Galėjoganyti gyvulius feodalo naudmenose. Nelaisvos šeimynos narių padėtis buvoartima baudžiauninku padėčiai. Jeigu laisvasis susituokdavo su nelaisvuoju,tai kiekvienas jų pasilikdavo savo pirmesnėje padėtyje. Gimusių vaikųpadėtis buvo tokia: sūnų kaip tėvo, dukterų – kaip motinos. Todėl tokioješeimoje buvo laisvų ir nelaisvų žmonių. Didelė dalis nelaisvos šeimynosbuvo paverčiamibaudžiauninkais.
Dvaruose buvo ir bernų. Jie daugiausia dirbo lauko darbus, be to, remontavopastatus, prižiūrėjo gyvulius, statė užtvankas ir pan.Miestiečių padėtis. Miestai ir miesteliai buvo steigiami privilegijųpagrindu. Feodalai prašydavo didįjį kunigaikštį privilegijos savaitiniamturgui ir metiniams turgums organizuoti. Didysis kunigaikštis reguliavomiestų steigimą, kad jie nedarytų konkurencijos valstybinių miestųmiestiečiams ir nesumažintų iždo pajamų, gaunamų iš miestiečių, {steigusmiestelį, tos vietovės valstiečiai tapdavo miestiečiais. Be žemės ūkio, jiegalėjo verstis prekyba, laikyti karčemas. Už žemės sklypus, prekybą irkarčemas mokėjo feodalui mokesčius ir atidirbdavo nustatytą dienų skaičiųper metus. Feodalai draudė valstiečiams parduoti produktus ne turguje, kadgautų pajamų iš turgaus rinkliavų.Miestiečiai buvo laisvi. Jie galėjo parduoti savo turtą ir išeiti. Feodalasgalėjo parduoti visą miestelį kitam feodalui.Didesnių miestų, amatų ir prekybos centrų, Lietuvoje iki XVI a. buvonedaug. Paminėtini Vilnius, Trakai, Kaunas, Gardinas. Žemaitijoje nebuvo nėvieno didelio miesto. Didieji kunigaikščiai, ypač Gediminas, kvietė įmiestus užsienio amatininkus ir pirklius. Kad galėtų plėstis amatai irprekyba, reikėjo suteikti miestiečiams savarankiškumą. Negarantavusamatininkams ir pirkliams pajamų ir teisinės saugos, nebūtų galima jųparsikviesti iš užsienio. Todėl nuo Jogailos valdymo metų dideli miestaigaudavo Magdeburgo miesto teisę. Didysis kunigaikštis suteikdamas tokiąteisę atleisdavo miesto gyventojus nuo valstietiškų prievolių; jie gaudavoįvairių pajamų šaltinių ir nebūdavo pavaldūs vaivadai, seniūnui ar dvarolaikytojui. Miesto vaitą skyrė didysis kunigaikštis, o burmistrus, tarėjusir šuolininkus (lovininkus) rinko patys miestiečiai. Vėliau įsigalėjoturtingiausi miesto gyventojai ir burmistro ar tarėjo jau neberinko, o juoskooptuodavo iš savo tarpo, {įsigalėjus miesto diduomenei, miesto savivaldosorganai susidėjo iš keleto giminių narių.Vaitas, burmistrai ir tarėjai sprendė bylas. Kai kuriuose miestuose teismasskirstėsi į tarybą ir lavą. Tarybą sudarė burmistrai ir tarėjai. Ji užsiėmėūkiniais reikalais ir sprendė civilines bylas. Lava susidėjo iš vaito iršuolininkų ir sprendė baudžiamąsias bylas. Vaitas turėjo ginkluotąją jėgąir užtikrindavo viešąją tvarką ir saugumą miesteMiestiečiai nesudarė vieningo luomo. Diduomenė turėjo žemės-valdų dvarų,naudojosi feodalų teisėmis. Paprasti miestiečiai privalėjo mokėtivalstybinius ir miesto mokesčius, atlikti darbines prievoles (statytinamus, gristi gatves, tiesti šąli-r.ttvms ir pan.).Miestuose ir feodalai turėjo sklypų ir namų. Feodalai buvo nepavaldūsmiesto organams. Žemės sklypų ir namų turėjo ir Bažnyčia. Visos tos žemėsir gyventojai priklausė ne miesto, o feodalo ar Bažnyčios valdžiai. Taibuvo vadinamosios jurisdikos Miesto organų aktų jurisdikos nevykdė, todėlkildavo daug ginčų ir konfliktų. Ypač dažnai kivirčydavosi amatininkai irpirkliai Amatininkai buvo susijungę į cechus. Į cechą galėjo palėkt iamatininkas, keletą metų pabūvąs mokiniu, išlaikęs egzaminus ir dar keletąmetų dirbęs pameistriu. Pašaliniams verstis amatais amatininkų privilegijosdraudė, kad apsaugotų nuo konkurencijos. Jurisdikų amatininkai nestodavo įcechus, dėl to ir kildavo konfliktų. Jurisdikos turėjo neigiamą įtakąmiesto ūkiui ir ardė mieste viešąją tvarką.2. Valstybine santvarkaLietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV a. viduryje jau turėjo didelęteritoriją. Į jos sudėtį įėjo nemaži rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemiųplotai. Atskirų sričių ekonominiai ryšiai buvo silpni, nes viešpatavonatūrinis ūkis ir feodalų tėvonijos buvo uždaros. Feodalai apsiribojo tikartimiausia rinka.Didysis kunigaikštis neįstengė centralizuoti tokios didelės teritorijosvaldymo ir todėl vietose liko vasalinės kunigaikštystės, valdomos didžiojokunigaikščio giminaičių arba tenykščių vietinių kunigaikščių. Jau valdantGediminui, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susidėjo iš pusiau savarankiškųdalinių kunigaikštysčių. Gedimino sūnūs valdė Kernavės ir Slonimo žemes,Trakus, Žemaitiją, Gardiną ir Brestą; vietiniai rusų kunigaikščiai Volynę,Turo va, Pinską, Naugarduką, Polocką ir kai kurias kitas žemes.Daliniai kunigaikščiai turėjo savo sostinę, kariuomenę, valstybinį aparatąir rinko pajamas. Jie mokėjo duoklę didžiajam kunigaikščiui, duodavo jamdovanų, priimdavo atvykusį, karo atveju siųsdavo tam tikrą skaičių karių.Kartais didysis kunigaikštis sukviesdavo dalinius kunigaikščius tartissvarbiais valstybės reikalais. Antai Jogaila tarėsi su savo dinastijoskunigaikščiais derybų su Lenkija metu. Gediminas paliko LietuvosKunigaikštystę septyniems sūnums: Manvydui – Slonimą ir Kernavę, Karijotui– Juodąją Rusią su Naugarduku, Algirdui – Vitebską ir Krėvą, Narimantui –Turovo ir Pinsko žemes, Liubartui —. Volynę, Kęstučiui – Gardiną, Palenkę(Bretą, Drohočiną), Trakus ir Žemaitiją, Jaunučiui – Vilnių, Ukmergę irBreslaują bei Ašmeną. Minske liko vietinis kunigaikštis Vosylius, o Polocke– Vainiaus sūnus Liubakas.1345 m. Algirdas ir Kęstutis atėmė valdžią iš Jaunučio jėga. Vilniaus irLietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Algirdas: Kęstutis buvo Trakų irŽemaitijos kunigaikštis. Kiti pripažino Algirdą didžiuoju kunigaikščiu irbuvo jo vasalai, tačiau Algirdas nesikišo į vasalų vidaus reikalus. Daliniųkunigaikščių atskirumas neigiamai atsiliepė ekonominei, politinei irkultūrinei raidai ir silpnino pačioj valstybę.Vytautas panaikino feodalinį rusų žemių savarankiškumą ir atėmė valdžią išGediminaičių: iš Skirgailos atėmė Polocką, iš Švitrigailos – Vitebską, išKaributo – Seversko Naugardą, iš Vladimiro – Kijevą, iš TeodoroKarijotaičio – Podolę, iš Teodoro Liubartaičio – Volynę. Valdyti šias žemespaskyrė vaivadas.Didžiojo kunigaikščio valdžia. Ekonominį didžiojo kunigaikščio valdžiospagrindą sudarė dideli žemės plotai, miškai, pievos ir vandenys. Socialinėjo valdžios atrama buvo vidutiniai ir smulkūs bajorai. Jis turėjo nominaliąteisę disponuoti visos teritorijos žeme. Bajorų pavaldumas buvo viešoteisinio pobūdžio ir nesirėmė sutartimis su didžiuoju kunigaikščiu. Tiksenų giminių didikai laikė save savarankiškais ir nebuvo tiesioginiaididžiojo kunigaikščio valdiniai. Didysis kunigaikštis gaudavo kariniųduoklių ir rinkliavų, taigi turėjo didelių pajamų.dinastijos. Didžiuoju kunigaikščiu buvo renkamas galingiausias iškunigaikščių, kurio klausė ir jį_ rėmė kiti kunigaikščiai ir bajorai.Didysis kunigaikštis buvo valstybės vadovas palaikant santykius suužsieniu, vyriausiasis karo vadas ir vyriausiasis teisėjas. Šalies viduje nvadino šeimininku (gaspadoriumi). Didysis kunigaikštis skyrė feodalus įvalstybines tarnybas ir už tai duodavo jiems žemes arba trečdalį pajamų,gaunamų iš valdomo dvaro arba valsčiausIki Vytauto valdymo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susidėjo iš atskiri}žemių. Valstybę politiškai vienijo didžiojo kunigaikščio valdžia. Vytautasdėl dalinių kunigaikščių maištų panaikino stambias Polocko, Vitebsko,Smolensko, Naugardo-Seversko, Kijevo, Podolės ir Volynės kunigaikštystes.Jis paėmė panaikintu kunigaikščių turtus ir tuo sustiprino ekonominį savovaldžios pagrindą. Valdžios stiprėjimą rodo didžiojo kunigaikščio aparatodidėjimas. Vytautas 1411 m. paskyrė Žemės maršalką, kuris tvarkė ūkio irteisino reikalus, Įsteigė kanceliariją, vadovaujamą kanclerio, pradėjoleisti teisės aktus vidaus reikalais.Nuo XV a. vidurio didžiojo kunigaikščio valdžia silpnėjo. Lemiamą reikšmęčia turėjo ekonominių ir politinių bajorų teisių išplėtimas ir sutartiniairyšiai su Lenkija. Plėtojantis feodaliniams santykiams, dėl ekonominio irpolitinio bajorų įsigalėjimo, kovu dėl didžiojo kunigaikščio sosto irpersonalinės unijos su Lenkija bajorai apribojo didžiojo kunigaikščiovaldžią: jis neteko svarbių įstatymų leidybos ir teismo prerogatyvų.Ponų taryba. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo reikalinga feodalams, kadatstovautų valstybei palaikant santykius su užsienio šalimis, organizuotųkariuomenę kraštui nuo priešo puolimu ginti. Stambieji feodalai turėjovisišką imunitetą ir stiprią valdžių savo valdose – karinius būrius iradministracinį aparatą. Tačiau kad būtų galima įvairiems feodalųsluoksniams paskirstyti surinktas pajamas ir išlaidas, nustatyti prievolesginti šalį ir vykdvii užpuolimus, jie turėjo palaikyti nuolatinius ryšius.Tokius ryšius garantavo kolektyvinis stambių feodalų diktatūros organas –Ponų taryba.XIV a. Ponų taryba nebuvo nuolatinis organas. Taryboje dalyvavo didžiojokunigaikščio broliai, kiti kunigaikščiai, kaii.us pakviesti įtakingibajorai ir Vilniaus miestiečių viršūnės. Vytauto valdymo metais tarybojebuvo kilmingi bajorai, sričių vietininkai, vaivados, kaštelionai, in.u..ilkos. Ponų tarybos sudėtis dar nebuvo nusistovėjusi ir valdant /vj-imantui Kęstutaičiui ir Kazimierui.Lenkijos pavyzdžiu Lietuvos Kunigaikštystėje atsirado naujivaldininkai:kancleris, žemės ir nimij i/dininkai, taurininkas, raikytojas, vyriausiasvirėjas, stalininkas, pakamorė, arklidinin-kas, žemės karužas,kalavijuotis. Jie visi pateko į Ponų tarybą. Galutinai Ponų tarybos sudėtisnusistovėjo Aleksandro ir Žygimanto I valdymo metais. Išjos išsiskyrėvyresnieji ponai, su kuriais didysis kunigaikštis nuolat tardavosi. Tokiebuvo: vyskupai, vaivados, kaštelionai, Žemaičių ir Lucko seniūnai, žemės irrūmų maršalkos ir žemės paiždinmkis. XIV~-XV a. Ponų taryba buvo jureir de f acto. Prireikus didysis kunigaikštis su ja tardavosi. Valdantmažamečiui Kazimierui Ponų taryba pasidarė vyriausybinis organas, irKazimieras vėliau pripažino tokią jos reikšmę. Ponų taryba tapo LietuvosDidžiosios Kunigaikštystės taryba, ji pavaduodavo didįjį kunigaikšti jonesant ir rūpinosi valstybės reikalais. Aleksandras 1492 m. privilegijaįtvirtino Ponų tarybos teises6. Didysis kunigaikštis negalėjo keistinutarimų, priimtų kartu su Ponų taryba, negalėjo be šios tarybos pritarimovykdyti savo nutarimo, skirti į valstybinę tarnybą, leisti iždo lėšas irpan. Žygimanto I 1506 m. privilegijoje sakoma, kad visi įstatymai, skirtivalstybės gerovei, turi būti leidžiami kartu su ponais tarėjais, su jųžinia ir pritarimu.Poni} tarybos narius skyrė didysis kunigaikštis ponų sutikimu. Ponų tarybos
branduolį sudarė stambiausiu feodalų šeimos. Ponai turėjo aukštas pareigasvalstybėje, todėl jų įtaka buvo didelė. Ponas veikė savarankiškai gretadidžiojo kunigaikščio. Ta čiau Ponų taryba ne visada varžė didžiojokunigaikščio valdžią. Einamuosius reikalus didysis kunigaikštis tvarkė bePonų tarybos. Visų ponų suvažiavimas (seimas) buvo šaukiamas išskirtiniaisatvejais. Daug reikalų didysis kunigaikštis sprendė su artimiausiaisponais: Vilniaus ir Žemaičių vyskupais, Vilniaus ir Trakų vaivadomis,Žemaičių seniūnu ir rūmų valdininkais.Ponų taryba buvo nuolatinis luominis stambių feodalų organas, kartu sudidžiuoju kunigaikščiu turėjęs valstybinę valdžią. Nesant didžiojokunigaikščio, Ponų taryba spręsdavo daugumą vidaus ir užsienio politikosklausimų. Tačiau teisės aktus be didžiojo kunigaikščio Ponų tarybapriimdavo retai.Valdymo organai. Dėl plataus ponų ir bajorų imuniteto valdymo aparatas darnebuvo gausus. Aukštieji valdininkai vadinosi dignitoriais, o žemesnieji –urėdais. Vieni aukštieji valdininkai buvo visos kunigaikštystės (visosžemės), kiti – didžiojo kunigaikščio rūmų. Kai kurių iš jų funkcijos buvomišrios – rūpintis visos valstybės ir didžiojo kunigaikščio asmeniniaisreikalais. Pagal 1529 m. Lietuvos Statutą, senos pareigos yra šios:vaivadų, kaštelionų, Žemės ir rūmų maršalkų, kanclerio, seniūnų ir didžiojokunigaikščio dvariškių. Visi valdininkai buvo skiriami iki gyvos galvos.Tik už nusikaltimą didysis kunigaikštis galėjo pašalinti valdininką išpareigų.Svarbiausi dignitoriai buvo Žemės maršalka, kancleris, paiž-dminkis iretmonas. Žemės maršalkos valdžia galiojo didžiojo kunigaikščio rūmuose irapskritai jo buvimo vietoje. Maršalka turėjo jurisdikciją būdamas priedidžiojo kunigaikščio. Jis skelbė teismo nuosprendžius ir galėjo skirti netmirties bausmę. Didžiajam kunigaikščiui mirus, Žemės maršalka šaukėkunigaikščių ir ponų suvažiavimą naujam kunigaikščiui išrinkti. Kanclerisbuvo didžiojo kunigaikščio kanceliarijos viršininkas. Jis turėjo valstybėsantspaudą: be jo parašo ir antspaudo dokumentai negaliojo. Kanclerisperduodavo didžiojo kunigaikščio atsakymus užsienio pasiuntiniams. Jožinioje buvo Lietuvos Metrika (valstybės archyvas). Kancleriui talkino irjį pavaduodavo [Kikanclcris.Paiždininkis saugojo iždą ir privilegijas, tvarkė valstybės pajamas irišlaidas, turėjo teisę skirti revizijas ir didinti arba mažinti mokesčius.Jis rūpinosi pinigų kaldinimu, išnuomodavo valstybinius dvarus, sandėlius,galėjo kontroliuoti iždui iš seniūnijų ir valdų priklausančias pajamas.Paiždininiui talkino iždininkas, kuris priimdavo pinigus ir juosišmokėdavo, iždas vykdė ir valstybės pašto funkcijas.Etmonas buvo karo vadas. Jam pavaldus lauko etmonas vadovavo samdytaikariuomenei. Etmonas turėjo teisę atleisti bajorus nuo karo tarnybos dėlligos ar kitų priežasčių, karo metu jis vykdė ir teisėjo funkcijas.Vieni didžiojo kunigaikščio rūmų valdininkai tvarkė kurią nors ūkio šakąarba dalyvavo jo svitoje, kiti – ėjo valstybinių ir rūmų urėdų pareigas.Antai virtuvės meistras, pataurininkis, stalininkas, pakamorė ir kiti buvovien rūmų urėdai; medžioklis, instigatorius, rotmistrai turėjo irvalstybines funkcijas. Buvo urėdų, kurie rūpinosi didžiojo kunigaikščioasmeniu: patalinmkas, pakamorė, raikytojas, taurininkas, stalininkas. Beto, rūmuose buvo nemažas būrys sekretorių ir raštininkų, taip pat rūmųtarnų, kurie atlikdavo tam tikrus pavedimus.Vietiniai valdymo organai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijasusidėjo iš vaivadijų, seniūnijų ir valsčių. Vaivadą skyrė didysiskunigaikštis arba rinko vaivadijos feodalai. Tik šiuo atveju didysiskunigaikštis turėjo rinkimus patvirtinti. Vaivada atliko karines,administracines ir teismo funkcijas. Jis fu rėjo savo tarnybinius žmones,vykdžiusius jo potvarkius. Vaivada žiūrėjo, kad visi žemvaldžiai atliktųprievoles valstybei. Ir. buvo Ponų tarybos narys ir tarpininkavo tarpvaivadijos j’.vrn tojų ir didžiojo kunigaikščio. Jis perduodavo didžiajamkum gaikščiui gyventojų prašymus, rekomenduodavo sknii i i.un bą, suteiktižemės valdas.Į valsčius ir seniūnijas buvo skiriami vietininku u Itniūnai,Dvarai buvoatiduodami valdyti laikytojam’. Šie urėdai turėdavo valdų valdymo, teismoir ūkininkavimo teises.

nepriklausomybę ivk, m. pasirašyta Bresto l).i/n iimc- unija, kuri sukėlėmiestiečių opoziciją. Nemaža miestų ihuiiu- kalvmizmą. ReformacijosValstiečių padėtis 16-18a.. Prekinių-pinigimų santykių plėtra vertėfeodalus reikalauti iš valstiečių daugiau darbo ir natūrinės rentos. Norintgauti daugiau produktų, reikėjo racionaliau organizuoti ūkį ir valstiečiamsskirti prievoles atsižvelgiant į jų ūkinį_ pajėgumą. Tai pasiekti buvoįmanoma tik apskaičiavus žemės kiekį ir jos kokybę dvaruose ir valstiečiųūkiuose, paskyrus valstiečiams prievoles pagal jų žemės plotą ir kokybę,pašalinus tarp-rėžius, žemės išsklaidymą mažais sklypeliais.Būtinumas gauti didesnių pajamų pirmiausia paskatino didįjį kunigaikštįpanaikinti senas žemėvaldos ir žemdirbystės formas. Jam reikėjo vis daugiaulėšų kariuomenei samdyti, nes bajorų pašauktinė kariuomenė nebuvo kovinga.Pradėtas valstiečių žemės valdymo reorganizavimas ir tai pavadinta valakųreforma.Valakų reformos uždaviniai buvo šie: 1) atskirti didžiojo kunigaikščiovalstiečių valdomas žemes nuo bajorų žemių ir atimti iš jų užgrobtas žemes;2) išmatuoti žemę valakais ir įkurdintiems juose valstiečiams paskirtiprievoles pagal žemės kiekį ir jos kokybę; 3) nustatyti dirbamos žemėsplotus didžiojo kunigaikščio dvaruose ir sunormuoti valstiečių darbą; 4)išaiškinti ir nustatyti įvairius pajamų šaltinius; 5) suorganizuoti naująvalstiečių administraciją.Didžiojo kunigaikščio valstiečių padėtis buvo nustatyta teisės aktų. 1514m. išleisti nuostatai dvarų laikytojams, kuriais bandyta reguliuoti ūkinęjų veiklą”. Dvarų valdytojai ir seniu-n.n ip;iK’iL’,oti atvykus didžiajam kunigaikščiui duoti staciją,reikalaujami išskirti hmkii, kurį įdirbtų dvaro žmonės, i5 kurių vieni eitųl,i/,i 1. ih mokrtu u/turimą žemą, mokėti činšo mokesty-po kapą 1,111 pcimetus. Osadiniai žmonės turėjo mokėti iždui žemės ir p.i|.mm mokesčius,eiti į talkas. Nuostatuose įsakyta palikti dvare Ivanui tarnų ir amatininkųtiek, kiek jų būtinai reikia, o kitiems paskirti činšo mokestį.Dvarų laikytojai privalėjo iš surinktų pajamų mokėti dešimtinę Bažnyčiai,skirti reikalingą grūdų kiekį dvaro nelaisvai šeimynai išlaikyti, o kitaspajamas padalyti į tris dalis, iš kurių dvi atiduoti iždui, o trečiąpasilikti. Teismo rinkliavos buvo paliktos dvaro valdytojui, o baudospaskirtos iždui. Dvarų laikytojai po šių nuostatų pradėjo didintivalstiečiams prievoles. Valstiečiai priešinosi ir skundėsi didžiajamkunigaikščiui. Didysis kunigaikštis mėgino detalizuoti laikytojų teises irvalstiečių prievolių normas. Tam reikalui 1529 m. jis išleido nuostatusVilniaus ir Trakų vaivadijų dvarų laikytojams12. Šiais nuostatais siektapadidinti iš dvarų ūkio gaunamas pinigines pajamas. Visos natūrinės duoklėsbuvo pakeistos piniginėmis, išskyrus tuos produktus, kurie suvartojamidvare. Surinkti žemės ūkio produktai turėjo būli parduoti turguje irpinigai atiduoti iždui. Nuostatuose įsakyta palikti reikiamą skaičiųlažinių valstiečių, o kitus apgyvendinti sklypuose ir iš jų reikalauti postatinę kviečių arba po paršą. Lažininkai turėjo atlikti pastotes. Kitųkategorijų žmonės turėjo eiti į talką 12 dienų per metus. Be to,nuostatuose reikalaujama, kad būtų geri trobesiai, inventorius, tinkamaiprižiūrimi gyvuliai. Laisvą žemę buvo galima išnuomoti, tačiau atiduoti jąbe prievolių – kategoriškai draudžiama. Nuostatai uždraudė dvarųvaldytojams išnaudoti valstiečius savo interesams tenkinti.Valstiečiai priešinosi naujų prievolių įvedimui, todėl didysis kunigaikštis1547 m. išleido nurodymus urėdams dėl baudžiavinių prievolių išieškojimo13.Pagal juos, urėdai turėjo išėjusių vals-tiečių žemes atiduoti kitiems užprievoles. Jeigu išėjęs valstietis grįžtų, jam turėjo būti duota žemėkitoje vietoje. Laisvos žemės neturėjo būti išnuomojamos už pinigus,kviečius ar medų, o atiduotos už tarnybą, kad būtų gaunama daugiau pajamų.Dvarų valdytojai neturėjo teisės savintis pabėgusių valstiečių arba iš-marųturto, {sakyta žiūrėti, kad valstiečiai nepardavinėtų ir ne-įkeistų žemėsbajorams ir tuo nemažintų didžiojo kunigaikščio žemių ploto. Valstiečiusūnus urėdai turėjo išsiųsti mokytis amato, nes dvare reikalingi įvairūsmeistrai. Minėti nuostatai nelietė valstiečių žemės valdymo santykių, o tiknustatė mokesčius ir prievolės bei nurodė ūkininkavimo tvarką.1557 m. balandžio l d. išleisti valakų nuostatai, o spalio 20 d. -jųpakeitimai14. Pagal šiuos nuostatus valakų reformą vykdė revizoriai irmatininkai.Visa valstiečių žemė buvo paimta į feodalini žemės fondą. Buvo sudaromisklypai po 30-33 margus (20-21 ha), paskirstomi į tris laukus ir duodamivalstiečiams taip, kad vienas jų kiemas arba sujungti 2-3 silpni kiemaigautų tris lygias vienam valakui juostas žemės trijuose laukuose.Valstiečių kiemus perkeldavo į vidurinį lauką ir jie įsikurdavo juostojeprie kelio. Taip susidarė gatviniai kaimai po 40-50 kiemų. Valstiečiamsprievoles paskirdavo pagal žemės kiekį ir kokybę vietoj buvusių tarnybų,kiemų (dūmų) arba žagrės. Prievolių apskaičiavimo pagrindas buvo žemė, t.y. pagrindinė gamybos priemonė. Reformos vykdytojai turėjo žiūrėti, kadkiekviena valstiečio šeima gautų žemės tiek, kad galėtų iš jos pragyventiir atlikti prievoles. Žemė buvo išmatuota ir sudarytas jos kadastras –suskirstyta į keturias rūšis: I rūšies – gera žemė, II – vidutinė, III –bloga ir IV – labai bloga. Buvo nustatyta: činšo mokestis – 21, 12, 8 ir 6grašiai už atitinkamos rūšies žemės valaką; duoklė – po dvi statines avižų

už geros ir vidutinės ir po vieną – už blogos žemės valaką arba 10 grašiųir šieno vežimas, arba 5 grašiai už geros ir vidutinės žemės valaką, vienažąsis arba 1,5 grašio, dvi vištos arba 16 pinigėlių, 20 kiaušinių arba 4pinigėliai – už blogos ir labai bloin v,il;iL|. La/imai valstiečiai atliko lažą dvi dienas per n krturiasdienas talkų per vasarą. Visi valstiečiai mo-krjo /vrjyhos mokesti ir užstaciją po 2,5 grašio.Revizoriai turėjo žiūrėti, kacl bajorai ir kiti valdiniai nedaryti)nuostolių didžiojo kunigaikščio ūkiui, kontroliuoti matinin-I i| darbą. Jiekontroliavo ir vietos urėdų veiklą, pastebėją, kad k- nevykdo valakųnuostatų, pranešdavo didžiajam kunigaikščiui. Revizoriai organizavo žemėsmatavimo darbus, apkeisda-vo bajorų įsiterpusias žemes su valstybės žeme,ieškojo nuslėptų ir neteisėtai užimtų žemių, drauge su urėdais dalijovalstiečiams valakus ir žiūrėjo, kad jie apsigyventų viduriniame lauke, kadnesikurtų mažuose sklypuose, o urėdai ar bajorai nepasisavintų reformosfondui skirto miško.Revizorius tikrino dvarų valdytojų pateiktus dvarų ūkio būklės duomenis, jųūkinio pertvarkymo tikslingumą., skyrė reikiamą skaičių valstiečių valakųdvaro laukams įdirbti, nustatė gaunamas iš gyvulininkystės pajamas,žiūrėjo, kad urėdai spręstų bylas ir ginčus, tikrino mokesčių rinkimą irišlaidas. Revizorius privalėjo surasti reikiamą skaičių tarnų dvarui irpiliai, kartu su girininku parinkti žvėrių sekėjus, nustatyti reikalingąskaičių amatininkų, skirti vaitus. Revizorių padėjėjai buvo matininkai; jieuž darbą gaudavo po tris valakus be prievolių.Dėl valakų reformos atsirado kelių kategorijų valstiečiai: lažininkai,osadininkai, daržininkai, tarnybiniai žmonės. Lažininkų kaimai turėjogeresnių žemių, papildomų naudmenų, daugiau darbinių gyvulių. Jų skaičiuspriklausė nuo dvaro laukų ploto, nes septyni valstiečių valakai dirbo vienądvaro žemės valaką. Lažą reikėjo atlikti su arkliu arba pora jaučių iržagre. Už neatlikimą pirmą kartą buvo baudžiama vieno grašio bauda, užneatlikimą antrą kartą reikėjo duoti aviną, už neatlikimą trečią kartąplakė rykštėmis ir reikėjo atlikti darbą. Buvo ir papildomų prievolių:šieno ruošimas, pastotės, nakties sargyba, kelių ir tiltų remontas,sidabrinė arba asmens mokestis karo reikalams. Už mokesčių nesurnokėjimą irduoklių neatidavimą laiku buvo baudžiama areštu ir dar reikėjo mokėti užareštinę, be to, drau-džiama ieškoti mokesčius iš inventoriaus ir gyvulių, kad nesužlugtų ūkis.Nuo mokesčių atleisdavo stichinių nelaimių, šeimos narių ligos ir didelioskurdo atvejais.Daugiausia buvo osadinių valstiečių. Jų padaugėjo todėl, kad nereikalingidvarų tarnai buvo paversti osadiniais valstiečiais. Laisvų žemiųkolonizacija buvo uždrausta. Osadiniai valstiečiai mokėjo činšą ir davėdėklą. Vietoje lažo ir talkų jie mokėjo 30 grašių osa-dos ir 12 grašių užtalkas. Be to, ruošė šieną, davė pastotes, atliko naktinę sargybą,remontavo kelius ir tiltus, mokėjo sidabrinę.Daržininkai atsirado iš buvusių nelaisvų šeimyniškių. Jais tapo ir nuskurdęvalstiečiai. Daržininkai atliko lažą be arklio vieną dieną per savaitę, ojų žmonos ir dukterys vasarą šešias dienas pjovė javus arba ravėjo daržus.Daržininkams duodavo po tris margus žemės. Jie parsisarndydavo dvare arbapas pasiturinčius valstiečius ir buvo pigi darbo jėga.Geriausia buvo tarnybinių žmonių padėtis. Didžiojo kunigaikščio dvaruosegyveno kariniai tarnai, įvairūs amatininkai. Valstiečio tarnyba buvo keliobajoro, arklininko, žvėrių sekėjo, bartininko, kalvio, dailidės ar kitasdarbas, kurį jis dirbo vietoje činšo arba lažo. Tarnybinių žmonių šeimosbuvo gausesnės, jų ūkiuose daugiau gyvulių ir inventoriaus, nes jie galėjonuomotis laisvas žemes. Labiausiai privilegijuoti buvo šarviniai bajorai,maštalieriai, žvėrių sekėjai. Jie turėjo po du valakus be prievolių. Tačiauneatlikdami tiesioginės tarnybos, mokėjo činšą. Arklininkai turėjo atliktipapildomas prievoles: staciją, remontuoti kelius, tiltus ir pan. Rūmųtarnai (durininkai, vartininkai) gaudavo valaką, laisvą nuo prievolių, okitą valaką – už činšą. Šauliai, bebrininkai, bar-čiai, žvejai gaudavo povalaką žemės be kitų prievolių. Amatininkai taip pat turėjo po valaką žemėsbe prievolių.Valstiečiai gaudavo valakus paveldėtinai. Net už nusikaltimą žemė nebuvoatimama. Jiems leisdavo rinkti grybus ir uogas, medžioti mažus žvėreliussavo valakuose, žvejoti ežeruose ir upėse meškere ir mažais tinkleliais. Porudens darbų su urė-do žinia valstietis galėjo išeiti uždarbiauti.Pabėgusių valstiečių 11–.kodavo ir už tai konfiskuodavo jų turtą. Sugautusapgyvendindavo laisvame neįdirbtame valake. Valstietis, apgyvendinęs savovalaką ir pardavus trobesius, galėjo išeiti kitur, tačiau privalėjoapsigyventi didžiojo kunigaikščio valsčiuje.Po valakų reformos buvo pertvarkyta valstiečių administracija. Visivalstiečiai bendrai ir vienodai naudojo kiekvieną iš trijų laukų, bendraiganė gyvulius pūdymuose ir ganyklose. Bendriems reikalams aptarti turėjokaimo vyrų sueigą- kuopą. Kuopa rūpinosi bendrais ūkiniais reikalais irsantykiuose su dvaru gynė savo narius. Kuopa pasipriešindavo didinamomsprievolėms, todėl feodalai turėjo su ja tartis.Valsčiaus centriniame dvare buvo seniūno arba dvaro laikytojo būstinė.Reikalus tvarkė jo vietininkas su raštininkais. Jie prižiūrėjo dvaro ūkį,ieškojo naujų pajamų šaltiniu, vykdė policijos ir teismo valdžiąvalstiečiams, kontroliavo prievolių atlikimą. Valstiečių kaimai buvosuskirstyti į vaitystes po 400 kiemų. Revizorius kartu su seniūnu arbadvaro laikytoju paskirdavo vaitą. Vaitas varė valstiečius į darbą, raginoatiduoti duokles ir sumokėti mokesčius, tikrino jų rėžius, kaimų ir valsčiųribas, žemės ežias ir kapčius. Jis pranešdavo dvaro ūkvedžiui apienuostolius ir nusižengimus, atvesdavo valstiečius { vietininko teisiną irjame pats dalyvavo, pranešdavo revizoriui apie dvaro urėdų neteisėtusveiksmus. Be to, iš valstiečių buvo skiriami du šuolininkai, kurie žiūrėjo,kad valstiečiams nebūtų daroma nuostolių ir kad šie jų nedarytų, padėjovaitui. Vaitai ir šuolininkai dažnai reikalaudavo sau įvairių rinkliavų,todėl valstiečiai stengėsi, kad jais būtų skiriami kuopos pasiūlyti žmonės.Valakų nuostatai nustatė miškų naudojimo tvarką. Privatūs miškai buvoatriboti nuo didžiojo kunigaikščio miškų. Tokį atribojimą vykdė paskirtikomisarai. Miško žemė, tinkama žemdirbystei, buvo išmatuota valakais iratiduota valstiečiams už prievoles. Netinkamą žemdirbystei žemę įrašydavo įregistro knygas. Šienaujamus plotus prijungdavo prie dvaro žemių arba išdalydavo valstiečiams. Medžioti miškuose buvo uždrausta. Buvo medžiojamatik didžiojo kunigaikščio naudai. Girininkai parduodavo valstiečiamsišvirtusius medžius.Dešimtinė Bažnyčiai buvo panaikinta, ir Bažnyčia gaudavo 1-2 valakus žemės.Bažnyčios iki reformos gaunama duoklė natūra buvo pakeista pinigais. Kaikur Bažnyčiai buvo palikta dešimtinė specialiu didžiojo kunigaikščio raštu.Vykdant valakų reformą, valstiečiai davė pastotes ir darbininkusrevizoriams ir matininkams. Seniūnai ir dvarų laikytojai sudarydavo gavusiųvalakus valstiečių sąrašus ir perduodavo jiems sklypų valdymą.1567 m. buvo išleistos taisyklės seniūnams ir dvarų laikytojams1*. Joseįsakyta paskirti valstiečiams tokius mokesčius, kad jie galėtų sumokėti irdar sumokėtų sidabrinę. Bado, gaisro ar gyvulių kritimo atvejaisvalstiečiams suteikdavo mokesčių lengvatas. Mokesčių rinkimo metu drausdavoieškoti iš valstiečių privačias skolas, skolinti jiems pinigus už procentusir bausti piniginėmis baudomis. Toli nuo dvaro gyvenantiems valstiečiamsrekomendavo skirti činšą, nes atvykti į darbą dvare atimdavo daug laiko.Duoti žemės vien už piniginį činšą buvo uždrausta. Valstiečiai galėjoparduoti namus, inventorių ir išeiti iš ūkio savo vietoje palikę kitąvalstietį. Parduoti žemę jie neturėjo teisės. Valstiečiai turėjo teisęapskųsti seniūnų ir laikytojų neteisėtus veiksmus revizoriui.Didžiojo kunigaikščio valsčiuose valakų reforma buvo baigta apie 1565metus. XVI a. antrojoje pusėje visi vidutiniai ir stambūs feodalai vykdėvalakų reformą savo valdose. Buvo panaikinta valstiečių žemės nuosavybė,senos paprotinės prievolės, nuo senovės susiformavusi jų gyvenimo tvarka,nes ji netiko išsivysčiusiems feodaliniams santykiams. Feodalinę rentąnustatydavo nuo sklypo, ir feodalai galėjo lengvai keisti rentos formą irdydį. Galėjo lengvai priderinti valstiečių išnaudojimo formas priebesiplečiančios prekinės gamybos. Ši reforma buvo tolesnis feodaliniųsantykių ir baudžiavinės santvarkos raidos etapasValstiečių padėtis nuolatblogėjo. Palivarkai buvo plečiami atimant iš valstiečių žemę ir paliekantšeimai po pusę valako. Tą patį darė ir valstybinių bei bažnytinių žemiųlaikytojai. Seniūnai ir dvarų valdytojai steigė palivarkus savo nuožiūra.Plečiant palivarkus, valstiečiams daugėjo lažo dienų. XVI a. viduryjevidurkis buvo dvi lažo dienos per savaitę nuo valako, o XVII a. viduryje –šešios dienos. Feodalai pradėjo reikalauti moterų ir pusbernių lažo dienų,jų skaičių didindavo smulkindami valstiečių valakus, l talkas išvarydavovisus darbingus valstiečio šeimos narius, palikdami vieną žmogų saugotinamų.Valstybinių ir bažnytinių valstiečių atliekamos prievolės buvo analogiškosbajorų ir ponų valstiečių atliekamoms prievolėms. Feodalai daugiaureikalavo kiaušinių, naminių paukščių, linų, grūdų, grybų, riešutų, apyniųir kitų duoklių. Valstiečiai turėjo vežti feodalų prekes į turgus, pirktiprekes savo pono krautuvėje, malti grūdus jo malūne, velti audeklus vėlyklo-sc ir už viską mokėti.Lažinis ūkis fiegalėjo gyvuoti be feodalų valdžios valstiečių asmeniui.
Tokią valdžią feodalai XVII a. turėjo neribotą: valstiečius parduodavo,kartu su žeme ir be jos, turėjo visą administracinę ir teismo valdžią.Baudė fizinėmis bausmėmis, pririšdavo prie stulpo, įsprausdavo į kaladę irpan. Baudė už blogai atliktą darbą, už dvaro tarnų neklausymą, už bažnyčiosne-lankymą. Valstietis be pono leidimo negalėjo sukurti šeimos. Tikvalstybinių žemių valstiečiai galėjo skųstis didžiajam kunigaikščiui, irjis Įsakydavo savo valdiniams ištirti skundus.Feodalai savo valstiečius skirstė į valsčius, vaitystes ir dešim-tijas, kadbūtų lengviau valdyti. Vaitai ir dešimtininkai buvo parenkami išpasiturinčių valstiečių ir turėjo lengvatų.XVIII a. susidarė kelios valstiečių kategorijos: prievolininkai, bajorai iržemininkai. Daugiausia buvo prievolininkų, kurie turėjo nuo ketvirtadalioiki viso valako žemės. Jie atliko lažą arba mokėjo činšą, o dažniausiai –lažą ir činšą. Be to, turėjo atlikti 12 dienų talkų, šarvarkų (taisytikelius ir tiltus), kulti javus, eiti sargybą ir pan. Taip pat turėjo duotiduokles natūraValstybinių ir bažnytinių žemių valstiečiai, be mokesčių(padūmės), turėjo mokėti kvartą ir hibcrną (mokesčius kariuomeneiišlaikyti).Atskira valstiečių kategorija buvo bajorai ir žemininkai. Išnykus bajorųpašauktinei kariuomenei, jie skyrėsi nuo valstiečių tuo, kad neatliko lažo,o mokėjo činšą. Daugiausia gyveno valstybinėse žemėse, tačiau jossavininkais nebuvo. Gyveno geriau už lažinius valstiečius ir atlikdavodvarui karinę bei policinę tarnybą.Žemininkai XVIII a. nebuvo žemės savininkai. Jie naudojosi sodybine irgauta dvaro žeme ir mokėjo už ją činšą, atliko dvarui sargybą prie rūmų,prižiūrėjo turguose tvarką, padėjo surinkti iš valstiečių mokesčius,saugoti ir ginti dvaro žemių ribas. Žemininkai turėjo turėti savo namus suseklyčia ir ūkio trobesiais, gerą žirgą, balną, ginklus ir uniformą.Nusikaltusi žemininką ponas perkeldavo į bajorus.Visi valstiečiai turėjo atlikti prievoles Bažnyčiai produktais ir pinigais.Miestiečių padėtis. Valakų reforma palietė ir miestiečius. Miestų,neturinčių Magdeburgo teisių, žemės buvo išmatuotos valakais ir už jasnustatyti mokesčiai. Miestiečiai už valaką geros žemės mokėjo 50 grašių, užvidutinės – 40 grašių ir už blogos – 30 grašių.Miestų gyventojai susidėjo iš turtingos feodalų viršūnės, turtingų pirklių,vidutinių sluoksnių — amatininkų, prekybininkų, proletariato – pameistrių,mokinių, darbininkų ir tarnų.Svarbiausi prekių gamintojai buvo cechų amatininkai, nes įmonių miestuosebuvo nedaug. Amatininkai, norėdami išvengti feodalinės priklausomybės,organizuodavosi į cechus. Cechas gaudavo didžiojo kunigaikščio patvirtintąstatutą ir privilegiją, kuri draudė ne cecho nariams verstis amatu. Cechųmeistrai pirkdavo žaliavą, gamindavo gaminius ir juos parduodavo. Tarpcechų ir feodalų jurisdikų kildavo ginčų, nes įstojęs į cechą buvęsfeodališkai priklausomas amatininkas tapdavo miestiečiu. Ilgainiui feodalaipasiekė, kad ir cechų nariai nuo jų priklausy tų. Ypač daug priklausomųcechų turėjo dvasininkų viršūnės. Cechų nariai puldavo necechiniusamatininkus ir naikindavo jų dirbtuves. Cechai patys realizuodavo savogaminius. Juose meistrai išnaudojo mokinius. Vyko kova tarp meistrų irpameistrių.Amatų cechinį sutvarkymą rėmė didysis kunigaikštis, magistratas irjurisdikų savininkai, nes gaudavo iš cechų pajamų. Bajorai seimuose irseimeliuose nustatydavo žemas gaminių kainas ir tuo žlugdė amatininkus.Cechai darėsi uždari, nes meistrai nenorėjo, kad jų daugėtų. Cechų nariaiskirstė miestą į aptarnavimo rajonus ir naujų narių ( cechus nenorėjopriimti. Cechai turėjo savo karinę organizaciją ir vėliavą.Pirkliai organizuodavosi į bendrijas. Tapti pirkliu buvo gana sunku. Žmogusturėjo būti laisvas ir 5-7 metus dirbti pas savo patroną padėjėju. Po toreikėjo duoti ištikimybės priesaiką miestui, ir tada buvo priimamas įpirklių luomą. Miesto pirklių organizacija buvo uždara ir naujų nariųneįsileisdavo. Bendrija rėmė savo narius kreditais, organizavo jų apsaugąmieste ir už jo ribų, gynė reikalus magistrate ir seimuose. Stambiausipirkliai buvo bendrijos valdybos nariai.Prekybos plėtotei labai trukdė muitai. Valstybiniai muitai buvoišnuomojami. Muitų nuomotojas, sugavęs nesumokėjusius muito pirklius,konfiskuodavo prekes; pusė prekių tekdavo jam, o kitos – iždui. Seniejimuitai buvo imami už importo ir eksporto prekes. Naujais muitais buvoapmokestinti raguočiai, vaškas, medus, žuvys, oda, nustatyti ir papildomimuitai. Be to, feodalai imdavo muitus už tiltus, pervažas, brastas irkelius kiekvienas savo valdų ribose.Ginkluoti feodalai, atvykę į miestus, gaudė gyventojus ir vežė [ baudžiavą.Daug žalos miestiečiams padarydavo butų prievolė. Miestiečiai turėjoapgyvendinti atvykusius į seimus ir suvažiavimus feodalus, todėl vengėstatyti gerus namus. Kiti bėgo iš miestu ir pirko žemę. Didelių miestųvaldybų nariai turėjo bajorų tei-^os ir n.-mdojosi miesto palivarkais.Miestiečių virtimas žemval-*l. uis |>ui> mu’sm oiiMMiAu-ijos ir kanuūkinės krizės padarinys.Magdeburgo miesto teisę turintys miestai rinko valdybą, kurią sudarėadministracijos, iždo ir teismo valdininkai. Rotušėje vykdavo valdybosposėdžiai, ten buvo miesto kasa, saikai ir kalėjimas. Valdybos narius rinkoiki gyvos galvos. Magdeburge miesto teises turintys miestai ir miesteliaimokėjo didžiajam kunigaikščiui mokesčius. Miesto magistratas buvo sudarytasiš patricijų – miesto tarybos narių. Burmistrai, tarėjai ir šuolininkaibuvo kooptuojami iš giminių ir paprastų miestiečių reikalais mažairūpinosi.Didysis kunigaikštis nesikišo į dvasininkų ir feodalų miestelių valdymą.Jis tik gaudavo vadinamąją kapščizną, t. y. mokestį nuo smuklių.

3. Liublino unija ir valstybės įstaigų sistemaJau 1385 metų Krėvos aktu lenkų magnatai siekė inkorporuoti Lietuvą į savokaralystės sudėtį. Lietuvos ponai stengėsi išlaikyti savarankiškumą irkartu savo valdžią. Bajorai, norėdami palaužti ponų viešpatavimą ir gautilenkų šlėktų turimas teises, stengėsi suartėti su Lenkija. Lietuvos didiejikunigaikščiai palaikė Kunigaikštystės atskirumą, nes tuo garantavo saugalimybę būti renkamais į Lenkijos karaliaus sostą. Lenkijos ponai norėjoper personalinę uniją pajungti Lietuvą.Maskvos valstybės iškilimas ir nesisekantys karai dėl Rusijos žemiųLietuvos feodalus vertė ieškoti artimesnės sąjungos su Lenkija. XVI a.viduryje Lietuvos bajorai juridiškai gavo lygias teises su ponais;valstybinė santvarka buvo keičiama ir panašėjo į Lenkijos santvarką.Atsirado vaivadijų ir vaivadų, turinčių didelę valdžią. Pavietuose sudarytibajorų seimeliai ir teismai, nusistovėjo seimo sudėtis, konsolidavosivieningas vadinamųjų šlėktų luomas ir stiprėjo jų diktatūra.XVI a. viduryje Lenkijos didikai sustiprino ekspansiją į Rytus ir pradėjokurti unijos su Lietuva projektus, kad per uniją prasiskverbtų į baltarusiųir ukrainiečių žemes. Abiejų valstybių interesai Livonijoje taip pat buvobendri. Lietuvos feodalai matė, kad vieni neįstengs išlaikyti baltarusių irukrainiečių žemiu, ir todėl turėjo pradėti derybas su Lenkija dėl unijos.Lietuvos savarankiška politika silpnėjo. Be to, Žygimantas Augustasneturėjo įpėdinių, todėl kilo pavojus nutrūkti personalinei unijai.Lietuvos bajorai reikalavo sudaryti uniją, ir kai Žygimantas Augustas,Lenkijos senatorių verčiamas, savo įsakymu prijuingė prie KaralystėsPalenkę, Volynę, Braslavlį ir Kijevą, Lietuvos ponai pasijuto gerokaisilpnesni ir 1569 m. liepos l d. Liubline pasi-rašė unijos aktą. Unijosaktas buvo pasirašytas lygiais pagrindais kaip tarptautinė dviejų valstybiųsutartis. Lenkijos-Lietuvos valstybėje (Respublikoje) buvo karalius irkartu Lietuvos didysis kunigaikštis ir bendras seimas. Šlėktų pasiuntiniųrūmuose buvo Lietuvos bajorų delegatai, o senate – vyskupai, vaivados,kaštelionai, penki ministrai ir Žemaičių seniūnas. Lietuva pasiliko savocentrines įstaigas ir teisės sistemą. Buvo atskirta Lietuvos kariuomenė iriždas. Tačiau lenkai ir lietuviai feodalai galėjo įsigyti žemės Lietuvojeir Lenkijoje ir laisvai kilnotis, o tai sudarė sąlygas lenkams skverbtis įbaltarusių ir lietuvių žemes.Liublino unija nesukūrė vieningos valstybės. Lietuva ir Lenkija buvolygiateisės sąjungos narės. Lietuvos feodalai stengėsi išlaikyti savorankose turimas žemes ir tarnybas. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvosbajorų savarankiškumo tendencijos sustiprėjo. Prieš prisiekdami ištikimybękaraliui Steponui Batorui ir pripažindami jį_ Lietuvos didžiuojukunigaikščiu, Lietuvos feodalų pasiuntiniai gavo iš jo raštą, kuriame jisįsipareigojo Lietuvos senatorius įtraukti į karaliaus tarybos sudėtį,Lietuvos teritorijoje esančius karaliaus dvarus perduoti LietuvosKunigaikštystei, uždraudė karūnos urėdams ir vaivadoms kištis į Lietuvosjurisdikciją, kviesti pagal gautus iš Lietuvos šaukimus į teismą irkėsintis į Lietuvos urėdų valdžią.1697 metais Augustas II karūnacijos proga davė Lietuvos feodalams AprobatioCoeguationis lurium, t. y. pripažino Lietuvos centriniams urėdams lygiasteises su Lenkijos tokiais pačiais urėdais. Pažadėjo patvirtinti duotusantspaudus, dvarus ir neleisti pažeisti turimų teisių. Aprobavo vaivadijųir pavietų seimelių nutarimus dėl dvigubos hibernos, ekstraordinariniųmokesčių, kurie seimelių priimti ir ateityje bus priimti. Pažadėjo ne-dislokuoti kariuomenės dvaruose, išskyrus Gardino, Alytaus ir Pinskoekonomijas, neleisti pažeisti Lietuvos santvarkos ir visko, kas įrašyta[pacta conventa (valdymo sąlygas). Taip pat pažadėjo pripažinti teises,kurias luomai priims visuotiniu balsavimu.Karaliaus valdžia. Karalių rinko rinkiminis (elektorinis) seimas. Formaliaivisi bajorai turėjo teisę rinkti karalių, ir tai sudarėsąlygas ponams beiužsienio šalims pinti intrigas ir prastumti į sostą pageidaujamą kandidatą.Tarpuvaldžiu visą valdžią turėjo bajorai, susiorganizavę ( kaptūriniusseimelius. Jų valdžios priešakyje buvo arkivyskupas, nors visos karališkosvaldžios ir neturėjo. Jis atstovavo valstybei užsienyje ir vadovavoadministracijos veiklai, taip pat rūpinosi naujo karaliaus rinkimais.Karaliaus rinkimai buvo gana sudėtingi. Pirmiausia rinkdavosi sušauktinis(konvokacinis) seimas. Jame bajorai susijungdavo [ generalinękonfederaciją, patvirtindavo kaptūrinius teismus, tačiau jokių nauji aktųnepriimdavo. Sušauktinis seimas paskirdavo terminą susirinkti pavietų

seimeliams, karaliaus rinkimų laiką, vietą ir procedūrą. Po to susirinkdavorinkiminis (elcktorinis) seimas, kuris išklausydavo pavietų bajorųpasiuntinius ir priimdavo pačia con-venta ~ valdymo sąlygas. Rinkiminisseimas išrinkdavo karalių vienu balsu ir pateikdavo karaliui valdymosąlygas. Jos apėmė užsienio politiką, kariuomenės reikalus, finansus irpan. Henrikas Valua atsisakė patvirtinti jam pateiktas valdymo sąlygas, oSteponas Batoras 1576 m. jas patvirtino17. Šios sąlygos nustatė laisvuskaraliaus rinkimus, buvo reikalaujama be senato nespręsti karo ir taikosreikalų, kariuomenės neišvesti į užsienį, be seimo nutarimo nešaukti bajorųį karą. Karaliui nesilaikant pažadų, bajorai turėjo teisę jo neklausyti.Valdžią karalius gaudavo karūnacijos aktu, kurį atlikdavo primas. Karaliusprisiekdavo ir pažadėdavo vykdyti konvokacinio ir elcktorinio seimųnutarimus.Po Žygimanto Augusto mirties karaliaus valdžia pradėjo silpnėti. Karaliustapo visiškai priklausomas nuo seimo. 1590 metais karaliaus iždas buvoatskirtas nuo valstybės iždo. Zigmantui III bandžius sustiprinti savovaldžią, bajorai su ginklu stojo prieš absoliutinės karaliaus valdžiosįvedimą,- ir karalius nusileido.Karalius buvo sudedamasis seimo institutas. Jis turėjo įstatymų leidybosiniciatyvą, sankcionavo seimo nutarimus, juos antspauduodavo ir skelbė savovardu, tačiau pabrėždamas, kad jie išleisti seimo sutikimu. Karaliusvienasmeniškai valdė jo žinioje buvusius miestus, sprendė žydų ir savožemių valstiečių reikalus, turėjo aukščiausiąją administracinę valdžią.Skyrė visus pareigūnus, nors kai kuriuos kandidatus siūlė bajorų seimeliai.Pareigūnus galėjo nubausti tik bauda. Skirdavo seniūnijas ir dvarusseniūnams ir laikytojams.[gyvendinti karaliaus valdžią padėdavo seimas, sesijų metu nustatydavęsadministracijos veiklos kryptį. Prie karaliaus buvo senatoriai rezidentai,patarnavę karaliui tarp seimo sesijų ir kontroliavę jo veiklą. Senatoriusrezidentus karalius kviesdavo dvejiems metams pagal rangą ir vietųeiliškumą senate. Tokių senatorių iš pradžių buvo 16, o vėliau net 28. Tai– vyskupai, vaivados, kaštelionai. Prie karaliaus nuolat buvo keturirezidentai, ir kas pusė metų jie keitėsi. Apie savo veiklą rezidentaiinformuodavo seimą.Formaliai karalius buvo kariuomenės vadas, o iš tikrųjų ir čia jo valdžiąribojo etmonai. Daugiausia buvo apribota karaliaus teismo valdžia. Karaliusasmeniškai dalyvavo tik seimo teisme, davė apsauginius raštus, tačiauneturėjo nei amnestijos, nei malonės teisės.Seimas 1607 ir 1609 metais priėmė konstitucijas, suteikusias bajorams teisęneklausyti karaliaus, jei jis nesilaiko savo pažadų. Pareiškus karaliuinepaklusnumą trečią kartą, seimas galėjo jį pašalinti iš sosto. 1717 metųkonstitucija įpareigojo karalių vykdyti senatorių rezidentų nutarimus.Nuo XVII a. antrosios pusės karaliais buvo renkami lenkų didikai.Kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi. Nuo pat XVII a. pradžiospadažnėjo bajorų konfederacijos. Karalius arba organizuodavo savo šalininkųkontrkon federaciją, arba pripažindavo bajorų konfederaciją ir tenkino jųreikalavimus. Karaliaus nubaustus bajorus konfederatus seimas amnestuodavo.Lietuvoje taip pat organizuodavosi konfederacijos. Visuotinė arbageneralinė konfederacija save laikė aukščiau už karalių ir manė galinti netjį teisti. Konfederacijos vadas buvo maršalka, jis turėjo konsultantų.Aukščiausiąjį organą – vadinamąją didžiąją tarybą, rinkdavo konfederaciniaiseimeliai. Buvo ir konfederacijos teismas. Seimas tvirtindavo didžiosiostarybos nutarimus. Konfederacijos rodė karaliaus valdžios bejėgiškumą, aulevalstybę.Seimas. Seimas susidėjo iš dviejų rūmų: bajorų pasiuntinių Mato. Bajorųpasiuntinių buvo 170 (iš Lietuvos 48). Dvasininkijai senate atstovavovyskupai. Seimas buvo aukščiausiasis valstybės organas, o karalius –sudedamasis jo institutas. Be karaliaus seimas negalėjo funkcionuoti, nesjis buvo feodalų valios reiškėjas. Karalius šaukė seimą universalu. Seimošaukimo terminai ir posėdžių vieta nebuvo nustatyta. Karalius šaukė seimą,kai reikėjo. Jis nustatydavo seimo susirinkimo laiką, vietą ir darbotvarkę.Seimas buvo šaukiamas vieną du kartus per metus. 1573 metaisvadinamuosiuose Henriko artikuluose karalius įpareigotas šaukti seimą kartąper dvejus metus. Seimo posėdžiai turėjo trukti šešias savaites, onepaprastojo seimo – dvi savaites. Seimas posėdžiavo Varšuvoje, o nuo 1673metų kiekvienas trečias seimas posėdžiavo Gardine. Taip buvo pabrėžiamaLenkijos ir Lietuvos lygybė.Senato narių buvo 140, ir jie vadinosi Ponų taryba. Senatas susidėjo išvyskupų, vaivadų, kaštelionų, ministrų, Žemaičių seniūno. Karalius kvietėsenatorius į seimą asmeniškai. Senatas, pirmininkaujamas karaliaus, svarstėįstatymų projektus, gautus iš bajorų pasiuntinių rūmų, ir pareikšdavo savonuomonę, taip pat užsienio politikos klausimus. Senatoriai sudarė dalįasesorių teismo narių. Senatas buvo karaliaus taryba ir iš dalies ribojo jovaldžią, tačiau kartu prieštaravo bajorų siekiams plėsti savo teises. Jeiguseimas iširdavo nieko nenutaręs, tai karalius šaukdavo senato pasitarimą.Senato nutarimai karaliaus griežtai nevaržė. Senato posėdyje kiekvienassenatorius pasakydavo savo nuomonę, karalius suformuodavo bendrą1 senatonuomonę, kartais pritardamas mažumai senatorių. Seimo konstitucijos (aktai)buvo skelbiami karaliaus vardu. Karalius turėjo teisę jų tekstusinterpretuoti plačiau.Mokesčių ir bajorų privilegijų klausimus svarstė ir nutarimus priėmė bajorųpasiuntiniai. Jie tik atstovaudavo savo pavieto seimelio nuomonei, t. y.turėjo laikytis gautos iš pavieto seimelioinstrukcijos. Visi nutarimaiturėjo būti priimti vienu balsu. Kiekvienas atstovas turėjo teisę pareikštiveto dėl to ar kito nutarimo. Tik seimo maršalka buvo renkamas balsųdauguma.XVI a. pabaigoje dėl įsigalėjusio vienbalsiškumo principo seimuose išaugopavietų seimelių vaidmuo. Pasiuntiniams buvo įsakyta nesutikti su seimonutarimais, kol nebus patenkinti kurio nors pavieto seimelio reikalavimai.Seimo nutarimai buvo laikomi vieninga visuma: nepriėmus paskutinio seimonutarimo, negaliojo ir anksčiau priimtieji.Seimas nustatydavo mokesčius, pripažindavo bajoro titulą, sutikdavo skelbtibajorų visuotinį šaukimą, išklausydavo užsienyje buvusius pasiuntinius irnustatydavo užsienio politiką, išklausydavo paiždininkių apyskaitas,atlikdavo asesorių teismo funkcijas ir turėjo malonės bei amnestijos teisę.Seimas išreikšdavo valstybės suverenitetą

1764 m. rugsėjo 7 d. elekcinis Respublikos seimas išsirinko karaliumi„Piastą”, t. y. vietinės kilmės, Čartoriskių ir prorusiškos politikosšalininką Stanislovą Augustą Poniatovskį (1764—1795). Čartoriskių irPoniatovskių šalininkai jau seniai brandino planus įvykdyti krašte valdymoreformas. Tai buvo prancūzų švietėjų įtakoje išaugę žmonės, kurie ryžosi,Rusijos carei Jekaterinai II neprieštaraujant, nežymioms reformoms. Buvopanaikinta liberum veto sprendžiant Seime ekonominius klausimus, Seimodelegatų priesaika seimelių instrukcijoms, kausčiusioms jų veiklą Seime,įvesti generaliniai muitai, įsteigtos Lenkijos ir LDK iždo komisijos,nustatyta Seimo darbo tvarka, padidinta kariuomenė. Reformomis buvosiekiama sustiprinti šalį, iškelti ją į Europos valstybių tarpą. JekaterinaII apkaltino Čartoriskius, kad jie neiškėlė Seime jos reikalavimo sulygintikatalikų ir stačiatikių teises. Čartoriskiai nesiryžo šiai reformaikatalikiškame seime. Didikai -Čartoriskių priešai — siekė panaikintikaraliaus ir Čartoriskių 1764—1766 m. įvykdytas reformas. Jie kreipėsipagalbos į Rusiją, nes vieni savo planų įvykdyti nepajėgė. Už paramąČartoriskiams didikai siekė net karalių detronizuoti. Jekaterina II šitoneleido, tačiau jai buvo naudinga turėti opoziciją karaliui. Už pagalbąprieš reformuotojus ji gavo vidaus reakcijos pažadą paremti jai rūpimądisidentų klausimą. Todėl Rusijos pasiuntiniui N. Repni-nui pavykosuorganizuoti tris bajorų konfederacijas: LDK stačiatikių ir protestantų –– 1767 m. kovo 20 d. Slucke, Lenkijos protestantų — 1767 m. Torūnėje irRespublikos katalikų — 1767 m. birželio 23 d. Radome. Visos jos veikė suRusijos žinia ir net su jos karine parama. Radomo konfederacijaisuorganizuoti Jekaterina II pasinaudojo jos 1764 m. iš LDK išvytu KaroliuStanislovu Radvila. Jis gyveno Saksonijoje (Dresdene). Per Austrijosimperato- užsienio politikos vadovui N. Paninui buvo pavesta per N. Repninąir pulkininką prancūzą Aloje pakviesti K. S. Radvilą į Vilnių, grąžinti jamVilniaus vaivados vietą, konfiskuotus turtus, išmokėti iš valstybės iždodidelę kompensaciją. K- S. Radvila, grįžęs į Vilnių ir sušaukęs LDK bajorųkonfederaciją, 1767 m. birželio 2 d. paskelbė aktą, smerkiantį 1764 ir 1766m. Seimo reformas, pripažino disidentų teises ir jų Slucko bei Torūnėskonfederacijų aktus. Iš Vilniaus K. S. Radvila nuvyko į Radomą ir prieVilniaus akto pridėjo 1767 m. birželio 23 d. generalinės konfederacijosbajorų parašus. Disidentams buvo pažadėta įstatymų globa. Jie pripažinti„tėvynės sūnumis”. Nesitenkindama tuo, Jekaterina II pareikalavo sušauktiekstraordinarinį seimą ir patvirtinti konfederatų ak- j tus. Konfederacijabuvo daugumos, o Seimas – – bajorų visumos nuomonė. Seimas, kuriampirmininkavo K. S. Radvila,, posėdžiavo, apsuptas Jekaterinos II atsiųstoskariuomenės. N. Repninas įsakė suimti kelis senatorius, kurie stojo priešSeimo darbą, ir pareikalavo ratifikuoti minėtų konfederacijų aktus. Buvograsinama jėga. N. Repnino reikalavimai buvo priimti tylint. Seimo išrinktidelegatai nuvyko pas Jekateriną II prašyti „grąžinti senąją valdymotvarką”. Rusijos ir Prūsijos pasiuntiniai pasirašė su Seimo delegacijasutartį, kuri garantavo esamą Respublikos tvarką. 1768 m. Seimas ratifikavošią sutartį. Nuo to laiko be Rusijos ir Prūsijos sutikimo Seimas negalėjokeisti valstybės vidaus tvarkos. Karą-liaus ir Čartoriskių sugalvotosreformos nebuvo įvykdytos. Jas su-žlugdė vidaus didikų reakcija, paremtaužsienio valstybių.Dar nesibaigus konfederaciniam seimui, dalis bajorų — V. Ze-vuskis, A. S.Krasinskis, J. ir K. Pulaskiai sudarė slaptą naujos konfederacijos programąir 1768 m. vasario 29 d. ją paskelbė Baro mieste (Podolėje), netoliTurkijos sienos. Buvo tikimasi Turkijos pagalbos. Be to, konfederataikreipėsi pagalbos į Austriją ir Prancūziją. Tarp konfederacijos dalyviųbuvo nemaža patriotiškai nusiteikusių Lenkijos ir Lietuvos bajorų, stojusiųprieš disidentų teisių sulyginimą, Rusijos kišimąsi į valstybės reikalus,prieš karalių, kuris liko Rusijos pusėje. Konfederatai buvo pasiryžę gintikatalikų tikėjimą ir šalies nepriklausomybę. Lenkų konfederatų Pulaskiųparaginti, LDK konfederatai, vadovaujami M. J. Paco, J. Sapiegos, J.Chodkevičiaus, o kiek vėliau ir M. K. Oginskio bei S. Kosakovskio,suaktyvino savo karinius veiksmus Kauno, Ukmergės ir Upytės apylinkėse.Ginkluoti konfederatų būriai kariavo su Rusijos kariuomene 1768—1772

metais. Tai buvo partizaninis karas. Konfederatai nesurinko didesnių pajėgųir palyginti lengvai buvo sutriuškinti. Didikai, konfederacijos vadai,pradėjo įnirtingai tarp savęs vaidytis. Rusijos diplomatija ir kariuomenėveikė — naikino konfederatų dvarus, sekvestravo turtą, šnipinėjo. Lauktapagalba iš Europos neatvyko. Karalius vėliau seime teigė, kad per penkeriusmetus konfederacija pražudė apie 60 tūkst. vyrų, iš jų 10 tūkst. buvoištremta, ir nepasiekė jokios politinės pergalės.XVIII a. pabaigoje pasikeitė Lenkijos ir Lietuvos valstybės larptautinėpadėtis. Rusija, Austrija ir Prūsija siekė jos teritorijų ir ėmė vis labiaukištis į Respublikos vidaus reikalus. Rusijai rūpėjo prisijungtiukrainiečių ir baltarusių žemes, kurios dėl religinės ir nacionalinėspriespaudos norėjo susivienyti su rusų tauta. Be to, carinė Rusijagyvybiškai buvo suinteresuota įsigalėti prie Baltijos ir Juodosios jūrų irturėti Dauguvos bei Dnepro prekybos kelius ir strateginius punktus.Austrija siekė užvaldyti Galiciją, o Prūsija – – lenkų Pamarį. Josstengėsi pasinaudoti merdinčia Respublika, ardoma vidaus rietenų irkonfederacinių vaidų. Rusija savo politiką visuomet derino su Prūsija, kurinenorėjo, kad Rusija viena įsigalėtų Respublikoje. Rusijos užsienio reikalųminist-i