Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybė ir teisė

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
valstybė ir teisė

PIRMAS SKYRIUS
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybė ir teisė
1. LIETUVOS VALSTYBĖS SUSIDARYMAS
1. Feodalinių santykių susidarymas ir klasių atsiradimas
Organizacinis lietuvių visuomenės vienetas akmens amžiuje (IX-V
tūkstantmetyje pr. m. e.) buvo giminė, vadovaujama renkamo seniūno.
Giminystę nustatydavo pagal motinos liniją (matriarchatas). Giminės narius
jungė kraujo ryšys, bendri gamybos įrankiai, bendras darbas ir surinktų
materialinių gėrybių pasidalijimas. Tuo metu vyrai medžiojo ir žvejojo, o
moterys rinko augalinį maistą, tvarkė namų ūkį ir rūpinosi šeima. Kelios
giminės, suėjusios į vedybinius santykius, sudarė gentį. Visus reikalus
sprendė genties vyrų susirinkimas (krivūlė). Krivūlė rinko ggenties vadą,
svarstė karo ir taikos bei kitus reikalus.
Antrojo tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje atsirado gyvulininkystė ir
pradinė žemdirbystė, amatai ir kartu mainų prekyba. Gyvenvietės kuriamos
tinkamesnėse gyvulininkystei ir žemdirbystei vietose. Bendruomenėje pradėjo
didėti vyru vaidmuo, ir žalvario amžiaus pabaigoje bei ankstyvajame
geležies amžiuje įsigalėjo patriarchatas. Tuo metu organizacinis visuomenės
vienetas buvo patriarchalinė šeiminė bendruomenė, kuri susidėjo iš keleto
kartų šeimų. Šeiminei bendruomenei priklausė gyvuliai, ganyklos ir tam
tikras dirbamos žemės plotas. Gintis nuo kitų bendruomenių užpuolimų buvo
įrengiami piliakalniai ir sustiprintos gyvenvietės (I tūkstantmečio
pradžia).
Giminine santvarka pradėjo irti I-IV mmūsų eros amžiais. Gimininei
santvarkai irti nemažą Įtaką turėjo geležinių įrankių naudojimas. Atsirado
lydiminė žemdirbystė, ir greta jos vystėsi amatai. Geresni geležiniai darbo
įrankiai leido mažesniam kolektyvui įdirbti žemę ir pasigaminti pragyvenimo
reikmenų. Šeiminė bendruomenė pamažu skaidėsi į mažesnes šeimas. Didėjo
bendruomenių ir šeimų turtinė nelygybė.
V-VIII a.

. atsirado ariamoji žemdirbystė. Žemė ariama jaučių traukiamu
arklu. Toliau vystėsi amatai. Ūkimu vienetu tapo šeima. Gimininius ryšius
pakeitė teritoriniai ryšiai, ir susidarė teritorinės bendruomenės, kurių
viduje didėjo turtinė jos narių nelygybė. Šeimos, sukaupusios daugiau
turto, pradėjo išnaudoti svetimą darbą (vergų ir nuskurdusių bendruomenės
narių). Tai davė pradžią klasinei visuomenei.
IX-XII a. žemdirbystėje pradėtas naudoti arklas su geleži-niu noragu,
įdirbami didesni žemės plotai, pakilo darbo našumas. Pereita prie pūdyminės
žemdirbystės ir trilaukės žemės dirbimo sistemos. Susidarė ariamos žemės
šeiminė nuosavybė, ir žemės sklypai tapo paveldimi. Šeimos gyvenimo
pagrindu tapo gamybos priemonių nuosavybė, nes ūkininkauti galėjo tik
šeimos, turėjusios gyvulių ir žemės ūkio įrankių. Nuosavybės santykiai
sudarė neturtingųjų išnaudojimo ir ekonominio pavergimo sąlygas.
XIII a. susidarė sodybų kompleksai, apėmę pilį, priešpilį ir kelis arba
keliolika sodžių. Iš pradžių kaimas buvo kilmingojo, vadinamo nobiliu
(vėliau prigijo rusiškas bbajoro vardas), sodyba ir vadinosi jo vardu.
Bajoro šeimyną sudarė paimti karo belaisviai bei prasiskoliną ir patekę jo
priklausomybėn bendruomenes nariai. Dalis bajoro šeimynos narių dirbo jiems
duotą žėmės sklypą ir turėjo asmenini ūkį. Be to, jie kartu su savo seimą
ir savo įrankiais dirbo bajoro žemą. Šeima buvo bajoro nuosavybė ir jos
nariai pavieniui arba drauge negalėjo išeiti. Tokie žemdirbiai buvo
vadinami kaimynais. Bajorų ir kaimynų santykiai buvo baudžiaviniai.
Kiti žemdirbiai, vadinamieji laukininkai, nuo bajorų nepriklausė ir turėjo
nuosavą žemą ir ūkius. Jie gyveno laukų ben
ruomenėmis, turėjusiomis s
savo teritoriją. Bendruomenėje vyko turtinė
diferenciacija: vieni bendruomenės nariai nuskurs-davo, kiti kilo iki
bajorų lygio. Bendruomenės savivaldos organas buvo sueiga (krivūlė), ji
rinko seniūną. Bendruomenė atsakydavo už savo narių nusikaltimus, spręsdavo
jų tarpusavio ginčus, atlikdavo prievoles ir duodavo duoklę žemės
kunigaikščiui. Kunigaikštis turėjo pilį, keletą kaimų ir valdė vieną arba
kelias laukininkų bendruomenes. Bendruomenės nariai vadinti kunigaikščio
žmonėmis. Laikydamasi papročių, bendruomenė kunigaikštį gerbė, jį vaišino,
davė dovanas, statė pilis ir tiesė kelius. Kunigaikštis su savo tarnais
važinėjo po sodžius ir kaimus, rinko duoklę, sprendė ginčus, vadovavo karo
metu. Kunigaikščio žmonės laisvai disponavo savo žeme, galėjo pereiti į
kitą bendruomenę, tačiau turėjo atlikti kunigaikščiui prievoles, duoti
mezliavą, atlikti pastotę, jį vaišinti ir pan. Kunigaikščio ir bendruomenės
narių santykiai buvo pusiau feodaliniai, tačiau skyrėsi nuo baudžiavinių,
nes bendruomenės nariai buvo laisvi. Kunigaikščio galia priklausė nuo
turiniu žemės plotų, kaimų ir jo valdžioje esančių laukininkų bendruomenių
skaičiaus. Valdyti bendruomenes ir rinkti duoklę kunigaikščiui padėjo jo
kariniai būriai, susidėję iš bajorų.
2. Valstybinių teritorinių junginių susidarymas
Susidarius feodalų tėvonijoms ir didėjant antagonistiniams prieštaravimams
bendruomenių viduje, neišvengiamai kūrėsi valstybiniai teritoriniai
junginiai. Feodalai stengėsi panaudoti bendruomenių krivūles, seniūnus,
kuopos teismus savo interesams tenkinti. Susidarė pusiau valstybiniai
junginiai – feodalinės kunigaikštystės (žemės): Lietuva, Nalšia, Deltuva,
Upytė, Keklys (Ceklis), Karšuva, Medininkai, Saulė (Šiauliai), Kni-tuva.
Kunigaikščių valdžios aparatas buvo nesudėtingas ir išreiškė laisvų
bendruomenes narių interesus. Tačiau žemių ku-aikščių valdžia, skirtingai
nuo genčių vadų valdžios, buvo ne visuomeninio, o
o politinio pobūdžio –
rėmėsi ne vien auto-MU-lu, bet ir prievarta.
l. Centralizuotos valstybės kūrimasis.tarpusavio vaidai ir nuolatinis
priešų užpuolimų pavojus vertė kunigaikštystes jungtis į vieną valstybę.
Silpnesnės iš jų turėjo pripažinti stipriausios kunigaikščio valdžią ir
laikyti jį vyresniuoju. Jau XIII a. pradžioje Lietuvoje buvo kunigaikščių
sąjungos ir vyresnieji kunigaikščiai. 1219 m. sutartį su Volynės
kunigaikščiais pasirašė 22 Lietuvos kunigaikščiai, tarp jų penki
vyriausieji1. Atskiros žemės jungėsi į karinę kunigaikščių sąjungą, o tai
sudarė valdžios centralizacijos galimybę. Centralizuotos valdžios kūrėjas
buvo pietryčių Aukštaitijos kunigaikštis Mindaugas (1240-1263 m.).
Nenorėjusius jam paklusti kunigaikščius išvydavo arba riet nužudydavo.
Nemažai kunigaikščių – Vykintas, Daumantas, Treniota, Tautvilas ir kiti –
pripažino Mindaugo valdžią ir tapo jo vasalais. Mindaugas apie 1240 metus
turėjo savo valdžioje didelę dalį Lietuvos teritorijos ir tapo didžiuoju
kunigaikščiu. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII a. apėmė Aukštaitiją,
Žemaitiją, Deltuvą, Nalšią, Naršuvą, pietinę Kuršių žemės dalį, šiaurinę
sūduvių-jotvingių žemės dalį. Susidarius centralizuotai feodalinei Lietuvos
valstybei, sparčiau vystėsi gamybinės jėgos ir feodaliniai santykiai.
Lietuva sėkmingai kovojo su Kryžiuočių ordinu.
Mindaugo centralizuota valdžia nepašalino prieštaravimų ir bajorų viršūnių
kovos dėl valdžios. Atskirų žemių kunigaikščiai buvo nepatenkinti Mindaugo
viešpatavimu ir net ieškojo paramos pas savo priešą Livonijos ordiną. Jie
stengėsi atgauti turėtą savarankiškumą ir svajojo apie didžiojo
kunigaikščio sostą. Pirmieji Mindaugui pasipriešino Tautvilas, Erdvilas ir
Žemaitijos kunigaikštis Vykintas. Jie kreipėsi pagalbos į Lenkiją, Galičo-
Volynės žemių su Slonimo, Volkovisko ir Naugarduko miestais įniršiais
įjungimas Lietuvos, sudėtį. Galičo Volynės kunigaikštis Danilas Romano-
vičius atsiėmė ru
usu žemės ir toliau nepuolė Sukilę Lietuvos dali-nn: ‘<•-.:
.y-./v. .. _. . -.,. .^.:,r “: ‘_, •–.r •.- .r::r».. r N/Vrt:a?;jcj^
buvo apsuptas Vorulos pilyje. Kad sužlugdytu priešų jėgas, Mindaugas
papirko ordino magistrą Andrių ir taktiniais sumetimais priėmė katalikų
tikėjimą. Popiežius Inocentas IV pripažino Mindaugą Lietuvos karaliumi.
Sukilę feodalai buvo priversti nurimti. Lietuvos ankstyvoji monarchija buvo
įvairių žemių kompleksas, Žemės buvo nevienodo ekonominio ir politinio
išsivystymo lygio. Nominaliai visa teritorija ir aukščiausia valdžia
priklausė didžiajam kunigaikščiui. Iš tikrųjų žemes valdė kunigaikščiai
vasalai ir bajorai. Tarp Mindaugo ir jo vasalų dažnai kildavo
prieštaravimų. Natūrinis ūkis ir nepastovūs ekonominiai ryšiai negalėjo
būti stiprios centralizuotos valdžios pagrindas. Vietiniai feodalai
įsitvirtindavo pilyse ir nepaisydavo nei Mindaugo valdžios, nei bendrų
valstybės interesų.
XIII a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje Mindaugas stojo į kovą su Livonijos
ordinu ir atsisakė krikščionybės, tačiau 1263 m. Žemaitijos kunigaikštis
Treniota ir Nalšios kunigaikštis Daumantas sudarė sąmokslą ir Mindaugą su
dviem sūnumis nužudė.
Kova dėl didžiojo kunigaikščio sosto vyko tarp pačių sąmokslininku. Tik
XIII a. pabaigoje iškilo Vytenis, kuris, tapęs didžiuoju kunigaikščiu (1295-
1316 m.), sustiprino Lietuvos valstybę ir kraštą padarė savo dinastijos
tėvonija.
Dar labiau didžiojo kunigaikščio valdžią sustiprino Gediminas (1316-1341
m.). Jis rūpinosi žemdirbyste ir amatais, miestų statyba ir prekyba. Savo
sostinę perkėlė iš Kernavės į Vilnių ir pavertė jį ekonominiu ir politiniu
centru.
Rusų žemių prijungimas prie Lietuvos. Suskilus senovės Rusijos valstybei,
joje įsigalėjo totoriai-mongolai. Lietuvos didieji kunigaikščiai,
pasinaudoję rusų žemių nusilpimu, įvairiais būdais pradėjo jas jungti prie
Lietuvos. Kartais pavienių rusų žemiu feodalai patys pasiduodavo Lietuvos
didžiojo kunigaikščio valdžion, kad išvengtų totorių-mongolų jungo,
supratę, jog stipri
Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia ne tik apsaugos nuo totorių
vergovės, bet ir padės išlaikyti priklausomus valstiečius ir juos
išnaudoti.
Prijungtoms rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemėms valdyti Lietuvos didieji
kunigaikščiai skirdavo savo sūnus arba giminaičius vasalinių santykių
pagrindu arba palikdavo vasalais vietinius kunigaikščius. Jie nesikišo į
tose žemėse susiklosčiusius socialinius-ekonominius santykius, kultūrą ir
papročius, stačiatikiu tikybą. Todėl rusų žemių feodalai drauge.su
lietuviais kovojo su bendrais priešais. Lietuva gynėjuos nuo totorių-
mongolų ir Kryžiuočių ordino ir tuo vaidino teigiamą vaidmenį. Antra
vertus, šių žemių prijungimas prie Lietuvos turėjo ir neigiamų padarinių.
Lietuvos didieji kunigaikščiai, prijungę rusų žemes, rūpinosi savo valdžios
stiprinimu jose ir netelkė jėgų kovai su Kryžiuočių ordinu, kad išvaduotų
užgrobtas vakarines lietuvių žemes. Be to, dėl kai kurių žemių prijungimo
prie Lietuvos nutrūko istoriniai, ekonominiai ir kultūriniai visų Rusijos
žemių tarpusavio ryšiai, todėl jos negalėjo vienytis apie Maskvą ir tai
trukdė kurtis centralizuotai Rusijos valstybei.
2. Visuomenine santvarka
Feodalų klasės padėtis. Politiškai suvienijus Lietuvos žemes didžiojo
kunigaikščio valdžioje, susidarė sąlygos stiprėti feodalų tėvonijoms.
Istoriniai šaltiniai kalba apie to meto bajorų kaimus, jų turtus.
Praturtėją feodalai savo ūkiuose apgyvendindavo vadinamąją šeimyną, t. y.
nelaisvus žmones, kurie dirbo jų ūkyje ir dvaro rūmuose. Smulkesni feodalai
stengėsi gauti iš didžiojo kunigaikščio už tarnybą žemės plotus kartu su
juose gyvenančiais valstiečiais. Lietuvoje feodalų žemės nuosavybe
įsitvirtino gana greitai, tačiau ta pati žemė neturėjo kelių savininkų,
kuriuos būtų sieja vasaliniai santykiai. Feodalai gaudavo Žemės iš didžiojo
kunigaikščio ir už tai atlikdavo kariną ar kitą tarnybą. Jie turėjo statyti
ir remontuoti pilis ir tiltus, liesti kelius ir atlikti kitas prievoles.
Feodalų pajamos buvo valstiečių duoklės, kurių didele, dalį sudarė medus ir
kailiai, turėję rinkoje paklausą. Mindaugo valdymo metais žinomos dvi
feodalų grupės: stambūs feodalai – kunigaikščiai ir smulkūs feodalai –
bajorai. Smulkūs feodalai vyravo Žemaitijoje. Kiekvienas jų turėjo dvarą ir
buvo karys. Smulkūs feodalai buvo ne vienos kilmės. Kunigai buvo senesnė
feodalų grupė, iškilusi pirmykštės bendruomenės laikotarpiu. Vėliau bajorų
gretas papildė kunigaikščių kariai. Dalis karių sudarė pilių įgulas ir buvo
kunigaikščių išlaikomi iš valstiečių duoklių. Kiti gyveno iš kunigaikščio
suteiktų žemių, valdė dvarus ir valsčius, jiems dirbo priskirti
valstiečiai. Kunigai vis labiau darėsi priklausomi mio kunigaikščių,
prilygo jų kariams ir tapo bajorais. Taigi bajorija susidarė susiliejus
senai smulkiai aristokratijai ir aukštesniems kunigaikščio kariams ir
administratoriams.
Valstiečių padėtis. Laisvųjų valstiečių nuolat mažėjo, nes vis daugiau jų
patekdavo feodalų priklausomybei! ir turėdavo atlikti jiems prievoles.
Duodavo natūrines duokles grūdais, medumi, kailiais, žuvimis ir dirbo dvaro
laukus. Valstiečiai priklausė kunigaikščiams, stambiems feodalams ir
smulkiems bajorams. Bajorų iš didžiojo kunigaikščio paveldėti valstiečiai
buvo vadinami veldamais. Valstiečių darbo sąlygos, duoklių normos
skirtinguose dvaruose buvo nelygios. Valstiečiai tapo bajorų veldamais ne
visi iš karto ir ne vienodomis aplinkybėmis bei priemonėmis.
Didžiojo kunigaikščio dvaruose taip pat dirbo valstiečiai ir jų darbo
prievolė bei duoklės buvo panašios į veldamų prievoles. Jogaila, 1387
metais atidavęs Vilniaus vyskupui du valsčius, kartu atidavė visus
valstiečius ir atleido juos nuo visų dėklų, sidabrinės, duoklių, pilių ir
tiltų statymo ir taisymo, pastočių ir sargybų kunigaikščiui. Tokias
prievoles Aukštaitijoje atliko daugumos valsčių žmonės. Veldamai buvo
priklausomi nuo feodalų administracinės ir teismo valdžios.
Laisvi valstiečiai gyveno bendruomenėmis, savo bendrus reikalus tvarkė
sueigoje. Bendruomenė solidariai atsake už duoklių davimą didžiajam
kunigaikščiui. Duoklių dydis priklausė nuogauto derliaus, sumedžiotų žvėrių
ir surinkto medaus kiekio. Didysis kunigaikštis ir feodalai nežinojo, kiek
jie gaus duoklių, o valstiečiai stengėsi atiduoti jų kuo mažiau. Todėl apie
1380 m. didysis kunigaikštis pertvarkė valstiečių prievoles. Kiekvienas
valstiečio kiemas (dūmas) turėjo duoti nustatytą grūdų kiekį, vadinamąją
dėklą. Ją sudarė statinė rugių ir statinė arba dvi avižų. Iki dėklos
nustatymo valstiečiai turėjo atiduoti dešimtąją dalį derliaus. Kol buvo
imama dešimtinė, feodalai rūpinosi valstiečių žemės plotų plėtimu ir
derliaus didinimu. Pakeitus prievolių nustatymo sistemą, didelę reikšmę
turėjo valstiečių ūkių skaičius. Valstiečių ūkis tapo feodalinių prievolių
vienetu. Didysis kunigaikštis ir feodalai žinojo, kiek jie turi valstiečių
ūkių ir kiek gaus pajamų. Karo reikalams valstiečiai turėjo mokėti
sidabriną. Už sidabrinę buvo samdomi karo specialistai ir ginklų meistrai.
Pakeitus feodalinių prievolių sistemą, valstiečių išnaudojimas ir jų
priklausomybė nuo feodalų padidėjo. Valstiečiai pasidarė labiau priklausomi
nuo kunigaikščio tijūnų ir mažiau — nuo bendruomenės. Bendruomenė tik dalį
prievolių, pvz., pasėdžio prievolę, medžioklės produktų prievolę, atlikdavo
solidariai.
Valstiečių ūkiui tapus feodalinių prievolių vienetu, didysis kunigaikštis
galėjo duoti bajorams už tarnybą ne visą bendruomenenę o pavienių
valstiečių. Bajorų vaikai už karo tarnybą dabar gaudavo po kelis
valstiečius vietoj gaunamo atlyginimo maistu, drabužiais ir pinigais.
Atiduoti valstiečiai tapdavo vel-damais ir turėjo feodalo klausyti. Tai
būdavo nurodyta didžiojo kunigaikščio rašte. Veldamas ir toliau naudojosi
savo žemės sklypu, jo šeimos nariai buvo laisvi. Tačiau išleisdamas dukterį
už vyro turėjo sumokėti feodalui nedidelį vedybinį mokestį (kiaunės
kailiuką), vadinamąjį krieną. Veldamo turtas tekdavo feodalui tik išmirus
visai šeimai. Veldamas negalėjo palikti feodalo. Didžiajam kunigaikščiui
jis mokėjo dėklą ir sidabrinę, o kitas prievoles turėjo atlikti savo
feodalui. Valstiečių vertimas veldamais buvo pirmasis jų į baudžiavini-mo
etapas.Miestiečių padėtis. XIII-XIV a. amatai atsiskyrė nuo žemės ūkio ir
tapo savarankiška šaka. Amatininkai tuo metu daugiausia gamino žemės ūkio
inventorių ir ginklus.
Visuomeninio darbo pasidalijimo didėjimas sudarė sąlygas plėtotis prekybai.
Prekyba plėtėsi su Rusija ir Vakarų Europos kraštais. Iš Lietuvos buvo
išvežamas vaškas, kailiai, medžio pelenai, derva ir gintaro dirbiniai, taip
pat medžio dirbiniai, odos, linai ir kanapės, iš užsienio įvežama druska,
geležis ir ginklai.
Amatų ir prekybos raida sudarė sąlygas kurtis ir plėstis miestams. Pilys,
turėjusios karinę ir politinę reikšmę, tapo ir ūkiniais centrais. Aplink
jas koncentravosi prekyba, amatai ir formavosi miestai.
Amatininkai buvo tėvoniniai ir laisvieji. Amatus plėtojo ir tobulino
laisvieji amatininkai. Tėvoniniai amatininkai nebuvo suinteresuoti savo
darbu, nes visą jų pagamintą produkciją paimdavo feodalas. Geresnius
gaminius feodalai pirko iš laisvųjų amatininkų, sudariusių miestų gyventojų
daugumą.
Kartu su amatais ir žemės ūkiu plėtėsi prekyba, daugėjo pirklių. Didysis
kunigaikštis ir stambūs feodalai turėjo savo pirklių, parūpindavusių jiems
reikalingų dalykų. Tokie pirkliai vadinosi faktoriais, o jų kontoros –
faktorijomis. Vilnius ir Kaunas turėjo savo sankrovos teisę, ir visos
gabenamos iš užsienio prekės buvo čia iškraunamos. Vietiniai pirkliai
pirkdavo jų didesnį kiekį ir parduodavo gyventojams. Didysis kunigaikštis
palaikydavo savo krašto pirklius konkurencinėje kovoje su užsienio
pirkliais, apmokestindamas pastaruosius didesniais mokesčiais. Prie stambių
savo dvarų feodalai pradėjo steigti miestelius ir rengti turgus. Miestelių
gyventojai gaudavo teisę verstis amatais ir prekyba.
3. Valstybinė santvarka
Lietuvos centralizuotos feodalinės monarchijos ypatybė – stipri didžiojo
kunigaikščio valdžia. Feodalinės valstybės susidarymo laikotarpiu laisvi
bendruomenininkai jau buvo pasidaliję žemę, todėl jos neužgrobė nobiliai ir
pati valstybė. Laisvi laukininkaialodininkai tapo pavaldus didžiajam
kunigaikščiui. Stambiųjų kunigaikščių buvo nedaug. Nedaug buvo ir bajorų.
Todėl didysis kunigaikštis rinkosi tarnybinius žmones iš turtingų
laukininkų, kurie, tapę eiliniais bajorais, sudarė socialinį jo valdžios
pagrindą. Be to, ankstyvas rusų žemių prijungimas ir tai, kad iki pat XIV
a. pabaigos nebuvo Bažnyčios valdų, leido didžiajam kunigaikščiui išlaikyti
savo rankose didelį domeną. Už tarnybą jis dalijo žemes Baltarusijoje.
Didysis kunigaikštis turėjo savo patarėjų iš stambiausių feodalų ir karo
vadų. Iš jų vėliau susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba. Gediminas jau
turėjo tokią nuolatinę tarybą. Didysis kunigaikštis rėmėsi kariuomene ir
besikuriančiu centriniu bei vietiniu valdininkų aparatu. 1387 m. priėmus
krikščionybe, rėmėsi ir bažnytiniu aparatu, nes Bažnyčia taip pat tapo
valstybine organizacija. Stambūs bajorai buvo didžiojo kunigaikščio
vietininkai, dvarų laikytojai, valsčių tijūnai ir seniūnai. Už tarnybą jie
gaudavo dalį surinktų duoklių. Didysis kunigaikštis buvo tampančių
feodalais žemvaldžių priešakyje. Didžiojo kunigaikščio žemėse gyvenę žmonės
buvo dvarų laikytojų valdiniai. Didysis kunigaikštis laikė visą šalies
teritoriją savo tėvonija ir dalijo žemą laikinai naudotis arba nuosavybėn
kariams ir tarnybiniams žmonėms. Antai Gediminas laiškuose rašė: “.esame
didžiausias savajame krašte, kur turime ga-. lią duoti nurodymus ir
įsakinėti, pasmerkti ir pasigailėti, uždaryti ir atverti įėjimą į mūsų
valdas.” Lietuvoje nebuvo tokiu vasalinių santykių kaip Vakarų Europoje.
Vietoj senjorų buvo dvarų laikytojai, kurie įgyvendino dvarų savininkų
teises valstiečiams. Tarnyba turėjo viešą valstybinį pobūdį. Stipri
didžiojo kunigaikščio valdžia gynė feodalus nuo priešų ir garantavo
priklausomų žmonių išnaudojimą.
Didžiojo kunigaikščio valdžia nuo XIII a. buvo paveldima, tačiau
paveldėjimo tvarka nebuvo nustatyta. Didžiojo kunigaikščio sūnūs turėjo
bendrą teisę į valdžią, kuri buvo įgyvendinama taip: kunigaikštystė
broliams buvo padalijama arba visi jie val-dė ją nepasidaliję. Didysis
kunigaikštis turėjo aukščiausią valdžią visose žemėse, o kai kurias iš jų
valdė jo broliai. Valstybę politiškai vienijo didžiojo kunigaikščio
valdžia. Iš pradžių valstybės teritorija sutapo su didžiojo kunigaikščio
valdoma žeme. Gediminas, Algirdas ir Kęstutis manė esą ne vien tėvonijos,
bet ir kitu ponų ir bajorų neužvaldytų žemių, o netiesiogiai ir jų dvarų
bei žemiu savininkai.
Palaikant santykius su užsieniu didysis kunigaikštis buvo visos valstybės
galva ir vyriausiasis karo vadas. Didžiojo kunigaikščio giminaičiai valdė
didelius žemės plotus ir atliko valstybines pareigas rūmuose. Jie neturėjo
sprendžiamojo balso teisės ir, sudarant teisinius aktus, dalyvavo kaip
liudytojai. Sričių kunigaikščiai ir jų palikuonys valdė sritis
savarankiškai, tačiau klausė didžiojo kunigaikščio įsakymų karo metu,
remontavo pilis, tiesė kelius, rūpinosi valstybės sienų sauga. Didysis
kunigaikštis buvo vyriausiasis teisėjas ir priimdavo skundus iš sričių
gyventojų.
Vietinis valdymas. Administracinis vietos vienetas buvo valsčius. Valsčių
centrai buvo feodalų pilys. Pilių savininkai vykdė didžiojo kunigaikščio
valdžią savo teritorijoje. Jie organizavo kariuomenę, naudodami valstiečių
darbą ir lėšas statė įtvirtinimus, tiesė kelius. Centrinės ir vietinės
valdžios ryšiai buvo silpni, todėl feodalai savavaliavo ir dažnai
nukentėdavo nuo kryžiuočių antpuolių.
Kaimo bendruomenei ilgą laiką buvo būdingi visuomeniniai ir valstybiniai
pradai. Iš tokių bendruomenių ir susidėjo valsčiai. Kiekvienas didžiojo
kunigaikščio valsčius turėjo tijūną. Valsčiai buvo nevienodo didumo: vieni
jų apėmė ištisas buvusias kunigaikštystes (Upytės, Deltuvos, Karšuvos),
kiti – tik plotus aplink didžiojo kunigaikščio kaimus ir pilis. Valsčių
tijūnai buvo stambūs ir įtakingi bajorai. Aukštaitijoje žemės susijungė
greičiau, o Žemaitijoje jos dar ilgai buvo nedidelius valsčius valdžiusių
bajorų rankose. Už valsčiaus valdymą tijūnai gaudavo dalį surinktų iš
valstiečių duoklių. Didesniuose valsčiuose tijūnams talkino vadinamieji
pristovai. Toks valsčius skirstėsi į keletą pristovysčių.

III. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VISUOMENINĖ IR VALSTYBINĖ
SANTVARKA nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. vidurio
1. Visuomeninė santvarka
Bajorų padėtis. Visuomenės pagrindinės klasės buvo dvi: feodalai ir nuo jų
priklausomi valstiečiai. Miestiečiai tik formavosi į klasę ir taip pat buvo
feodalų valdžioje. Istorijos šaltiniai rodo, kad jau XIII a. Lietuvoje buvo
trijų rūšių žemės nuosavybė: didžiojo kunigaikščio domenas, didikų
(nobilių) tėvonijos ir laisvųjų valstiečiu žemė. Didikai vis labiau
pajungdami valstiečius konsolidavosi į luomą. Livonijos ir Kryžiuočių
ordinų puolimai vertė jungtis sparčiau. Dėl turtinės nelygybės susidarė
feodalų luomo grupės. Gausiausia buvo smulkių tarnybinių bajorų grupė. Ją
papildydavo didžiojo kunigaikščio pakelti į bajorus turtingesni laisvi
valstiečiai. Ne tokia gausi buvo stambių bajorų, tarnavusių didžiojo
kunigaikščio rūmuose, grupė. Pačioje viršūnėje buvo didžiojo kunigaikščio
dinastijos grupė. Bajorai, naudodamiesi valstybės aparatu, laikė savo
rankose žemės nuosavybe ir politinę valdžią. Kunigaikščių kariuomenę ir
administraciją sudarė bajorai. Jie privalėjo nuo savo dvarų atlikti
kunigaikščiui karo tarnybą ir kitas prievoles: statyti bei taisyti pilis,
priimti kunigaikštį pasėdžio. Bajorų žmonės turėjo mokėti didžiajam
kunigaikščiui duokles. Bajorai dar nesudarė uždaro luomo. Didysis
kunigaikštis skirdavo į valstybės tarnybas ir ne bajorus. Savita bajorų
padėtis buvo ta, kad už tarnybą didžiajam kunigaikščiui jie gaudavo valdyti
sritis ir valsčius. Tarnaudami bajorai stiprėjo ekonomiškai ir politiškai.
Lietuvoje senjorijos ir visiškas bajorų imunitetas formavosi lėtai, todėl
ir feodalinis skaidymasis vyko pamažu. Didžiojo kunigaikščio vasalai ir
bajorų viršūnės gaudavo žemes su teise valdyti iki gyvos galvos. Tėvoninė
bajorų, žemėvalda dar tik formavosi. Bajorus su didžiuoju kunigaikščiu
jungė vasalitetas be leno arba su lenu, kuris susidėjo iš duetinių žemių.
Visiškai susiformavęs alodas ir paveldimas žemės valdymas juridiškai buvo
įformintas tik 1387 m. privilegija bajorams katalikams. Ekonominis ir
politinis stambių bajorų stiprėjimas aiškintinas žemės valdų didėjimu ir
prekiniais ryšiais su vidaus ir užsienio rinka. Kadangi vyravo natūrinis
ūkis, didysis kunigaikštis galėjo atlyginti savo tarnybiniams žmonėms
tiktai žeme. Kiekvienas žemvaldys turėjo atlikti karo tarnybą ir pagal
žemės valdų dydį atsivesti atitinkamajam priklausomų žmonių skaičių.
Feodalai buvo suinteresuoti turėti tokių žmonių, tinkamų karo tarnybai. Jie
savo tarnybiniams žmonėms duodavo žemės, vadinamų beneficijų. Taip gausėjo
smulkių ir vidutinių feodalų sluoksnis. XIV a. pabaigoje jau buvo trys
feodalų grupės: kunigaikščiai, ponai bajorai ir tarnybiniai bajorai.
Kadangi kunigaikščiai bodėjosi stiprios didžiojo kunigaikščio valdžios, tai
didieji kunigaikščiai remdavosi bajorija ir suteikdavo ištikimiems bajorams
imunitetą, t. y. administracinę ir teismo valdžią jų valdose gyvenantiems
žmonėms.
Už neištikimybę ar dėl kitų priežasčių pašalinus kunigaikštį arba jam
mirus, didysis kunigaikštis srities valdytoju paskirdavo poną bajorą.
Kunigaikščių nuolat mažėjo. Dalis jų žuvo 1435 m. kare tarp Švitrigailos ir
Žygimanto. Žygimantas rėmėsi ponais bajorais. Ponų įsigalėjimas vietoje
dalinių kunigaikščių buvo pažangus reiškinys, nes stiprino didžiojo
kunigaikščio valdžią ir pačią feodalinę valstybę.
Ponai skyrėsi nuo kitų bajorų tuo, kad jie buvo ne tik stambūs imunitetą
turintys feodalai, bet ir aukšti valstybės valdininkai. Juos galėjo teisti
tik didysis kunigaikštis ir Ponų tarybos teismas.
Vidutiniai ir smulkūs bajorai neturėjo aukštų postų ir visiško imuniteto.
Juos teisė didžiojo kunigaikščio vietininkai ponai. Tik valstybės organų
leidimu jie turėjo teisę trečdalį turto perleisti ir du trečdalius įkeisti
už skolas. Kad žemė pasiliktų didžiojo kunigaikščio žinioje, jo bajorai
negalėjo jos įkeisti ponams bajorams. Visų kategorijų bajorų vaidmuo
kunigaikščių kovose dėl didžiojo kunigaikščio sosto buvo labai didelis.
Pretendentai į didžiojo kunigaikščio sostą rėmėsi viena ar kita bajoru
grupe ir norėdami patraukti savo pusėn teikdavo privilegijų. Visi bajorai
valdė ir teisė priklausomus valstiečius vienoda teise. Visų gyvybė buvo
vienodai saugoma ir ginama.
Lenkijos feodalai po 1385 m. Krėvos unijos baiminosi, kad Lietuvos didysis
kunigaikštis tapąs Lenkijos karaliumi ir remdamasis Lietuvos bajorais
nepaverstų jų savo tarnais. Jie nutarė suteikti Lietuvos bajorams tokias
pačias privilegijas, kurias turėjo Lenkijos bajorai, ir padaryti savo
sąjungininkais. Tai buvo padaryta suteikiant Lietuvos bajorams teises,
kurios išdėstytos 1387 m. Jogailos privilegijoje, 1413 m. Jogailos ir
Vytauto privilegijoje ir 1432 m. Jogailos privilegijoje4.
1387 m. privilegija duota Jogailos dalyvaujant keliems Lietuvos
kunigaikščiams ir daugeliui aukštų Lenkijos bajorų. Joje sakoma, kad
bajorai katalikai savo paveldėtus dvarus ir pilis gali vaidyti ir tvarkyti
tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Lenkijos bajorai. Pilių ir kitose
apskrityse turi būti paskirta po vieną teisėją, kurie spręstų bylas kaip
Lenkijoje. Bajorų dukterys, giminaitės ir našlės gali būti laisvai
išleidžiamos už vyrų, tačiau tik už katalikų. Našlės gali ištekėti ir
pirmojo vyro turtą grąžina jo giminėms arba lieka našlauti ir valdo
mirusiojo vyro turtą. Bajorai atleidžiami nuo prievolių didžiajam
kunigaikščiui, išskyrus naujų pilių statybą, kai šaukiama į darbą visa
Lietuvos šalis ir taip pat visi gyventojai senos pilies atstatymo ar
remonto darbams vykdyti. Turėjo remontuoti senas pilis, kurias nuo senovės
remontavo. Karo tarnybą bajorai turėjo atlikti savo lėšomis. 1413 m.
Horodlės privilegija buvo savotiškas unijos aktas. Bažnyčiai suteiktos
tokios pačios privilegijos kaip Lenkijoje. Lietuvos bajorai, gavę Lenkijos
bajorų herbus, naudojosi privilegijomis, laisvėmis ir pačiais herbais kaip
Lenkijos bajorai. Patvirtintos bajorų teisės į jų paveldėtus turtus ir
turtus, gautus pagal didžiojo kunigaikščio raštus, tačiau perleisti juos
galėjo tik didžiojo kunigaikščio leidimu. Lenkijos papročiu turto
perleidimo aktas turėjo būti atliekamas didžiojo kunigaikščio arba jo urėdo
akivaizdoje. Lietuvos bajorai gavo teisę paveldėti turtą, galėjo skirti
krieną savo žmonoms kaip Lenkijos bajorai. Tačiau bajorai nebuvo atleisti
nuo pilių statymo, karo tarnybos ir duoklių pagal senus papročius. Šias
privilegijas gavo tik bajorai, kurie turėjo Lenkijos bajorų herbus ir buvo
katalikų tikėjimo
Trečia privilegija 1432 m. duota Jogailos, dalyvaujant daugeliui lenkų ponų
ir sutinkant didžiajam kunigaikščiui Žygimantui. Joje patvirtinama, kad
bajorų paveldėti ir pagal didžiojo kunigaikščio raštus gauti turtai yra
gavusiojo nuosavybė, bajorai turi teisę juos valdyti ir perleisti. Tačiau
paminėtos pilių statymo, karo tarnybos ir duoklių davimo prievolės. Bajorų
privilegijas šį kartą gavo ir stačiatikių tikybos bajorai. Baltarusijos ir
Ukrainos bajorams lietuviai bajorai žadėjo suteikti gautus iš lenkų .bajorų
herbus. Šios trys privilegijos duotos didžiojo kunigaikščio vardu Lenkijos
bajorų Lietuvos bajorams. Lenkiškų herbų Horodlėje buvo suteikta
nedaugeliui bajorų giminių. Kiti Lietuvos bajorai pradėjo naudoti herbus
raštams antspauduoti vietoje parašo.
Norėdami perleisti žemę bajorai turėjo gauti didžiojo kunigaikščio leidimą.
Tai buvo susiję su karo tarnyba, kurią bajorai atliko savo lėšomis.
Bajoras, netekęs žemės ir priklausomų žmonių, būtų neįstengęs atlikti karo
tarnybos. Teismai nebuvo sudaryti Lenkijos pavyzdžiu. Lenkų bajorams
nepavyko Lietuvoje sudaryti tokio paties bajorų luomo.
1434 m. didysis kunigaikštis Žygimantas davė bajorams privilegiją,
nedalyvaujant lenkams5. Remiantis privilegija, tokias pačias teises gavo
bajorai katalikai ir stačiatikiai. Bajorai gavo garantiją, kad įskųsti be
teismo jie nebus persekiojami. Turėjo teisę paveldėtą turtą parduoti,
iškeisti, kitaip perleisti, tačiau perleidimo aktai turėjo būti sudaromi
prie didžiojo kunigaikščio arba jo pareigūnų akivaizdoje. Toliau pakartotos
bajoru teisės iš pirmesnių privilegijų, taip pat našlių turtinės teisės,
pažymint, kad karo tarnyba neturi nukentėti. Vytauto ir Žygimanto bajorams
duoti turtai turėjo būti valdomi pagal duotus raštus. Bajorų veldamai ir
kiti valdiniai buvo* atleisti nuo dėklos didžiajam kunigaikščiui, bajorai
žmonės – nuo kitokių darbų, išskyrus valstybės pilių statybą, jų remontą ir
karo tarnybą. Patvirtintos stačiatikiu bajoru teisės naudotis jiems
suteiktais lenkų herbais. Privilegija garantavo, kad bajorai nebus
baudžiami be teismo, ir suteikė jiems teisę plačiau išnaudoti veldamus.
Privilegija sustiprino bajorų padėtį. Neminimos politinės bajorų teisės,
nes bajorai dar nebuvo pakankamai stiprūs ekonomiškai ir savarankiški: jie
priklausė nuo didžiojo kunigaikščio.
Gerokai platesnę privilegijuotą bajorų padėtį įtvirtino 1447 m. Kazimiero
privilegija. Lietuvos bajorai gavo šią privilegiją todėl, kad sutiko
išleisti Kazimierą į Lenkijos karaliaus sostą. Ši privilegija buvo bajorų
ir didžiojo kunigaikščio sutartis, kuria bajorai plačiai patenkino savo
poreikius. Joje patvirtintos jau turimos bajorų teisės. Garantuojama, kad į
bažnytines vietas bus skiriami Lietuvos gyventojai. Patvirtinta, kad
bajorai ir miestiečiai nebus baudžiami be teismo. Už nusikaltimą bus
baudžiamas kaltininkas, o ne jo šeimos nariai ar tarnai. Bajorai gavo teisę
laisvai išvykti į užsienį, išskyrus priešo šalis. Tačiau išvykdami turėjo
pasirūpinti, kad būtų atliekama karo tarnyba. Pabrėžta bajorų teisė laisvai
disponuoti visais turtais, tačiau perleidimas turėjo būti įforminamas prie
kunigaikščio arba jo pareigūno. Našlės gavo teisę valdyti vyro turtą ir
laisvai disponuoti joms užrašyta krieną. Moterys ir merginos galėjo laisvai
ištekėti už vyrų katalikų be pranešimo didžiajam kunigaikščiui.
Bajorų veldamai ir kiti valdiniai atleisti nuo prievolių didžiajam
kunigaikščiui, t. y. nuo sidabrinės, dėklų, pastočių, nuo akmenų ir rąstų
pilių remontui, malkų plytoms ar kalkėms degti vežimo, šienavimo ir kt.
darbų. Šis atleidimas nelietė paties Kazimiero duotų bajorams valdinių. Jie
nebuvo atleisti nuo naujų pilių statymo ir senų remonto darbų. Nebuvo
atleisti nuo senųjų prievolių: rinkliavų, stacijų, naujų tiltų statymo ir
senų remonto, kelių tiesimo. Taigi bajorų valstiečiai buvo atleisti nuo
prievolių didžiojo kunigaikščio dvarams, o ne nuo prievolių valstybei.
Didysis kunigaikštis ir jo valdininkai pasižadėjo nepriimti nuo bajorų
pabėgusių valstiečių ir vergų, tačiau ir bajorai neturėjo teisės priimti
pabėgusių didžiojo kunigaikščio žmonių. Bajorai gavo teisę valdyti ir
teisti savo valdinius. Teismo vaznys buvo atsiunčiamas tik bajorui
atsisakius teisti nusikaltusį savo žmogų, tačiau nuteistojo bauda buvo
sumokama bajorui. Teismo teisės bajorams suteikimas, pabėgusių valstiečių
grąžinimo teisė ir jų žmonių atleidimas nuo mokesčių ir prievolių didžiojo
kunigaikščio dvarams buvo juridinis baudžiavos pagrindas.
Didysis kunigaikštis įsipareigojo nemažinti Lietuvos teritorijos ir
neskirti svetimšalių vietininkais ar kitais pareigūnais. Tačiau ši
privilegija nenustatė bajorų dalyvavimo valdant valstybę, nes bajorai dar
nesudarė vieningo luomo. Privilegija buvo juridinis bajorų savarankiškumo
pagrindas.
1492 m. Aleksandras išrinkimo didžiuoju kunigaikščiu proga davė bajorams
privilegiją. Ši privilegija yra sutartis su ponais bajorais. Joje
patvirtinti Kazimiero 1447 m. privilegijos straipsniai. Kunigaikštis
įsipareigojo nekeisti ir nenaikinti sprendimų, priimtų kartu su Ponų
taryba. Pasižadėjo laikytis ponų patarimų, nors su jais ir nesutikdamas. Be
ponų patarimo didysis kunigaikštis negalėjo keisti valdininkų ir skirti
naujų, negalėjo sumažinti vietininkų ir kitų valdininkų pajamų. Neturėjo
teisės paprastų žmonių pakelti į bajorus. Bajorų tarnyba dabar priklausė
nuo jų iškilimo tarp bajorų, o ne nuo didžiojo kunigaikščio. Ponai pasidarė
savarankiški ekonomiškai ir politiškai ir siekė paimti į savo rankas
valstybės valdymą. Uždraudimas ne bajorui užimti valstybinį postą sudarė
bajorų luomo susiformavimo pagrindą. 1506 m. Žygimantas I buvo priverstas
patvirtinti Aleksandro duotą privilegiją.
Dvasininkų luomo padėtis. Bažnyčia feodalinėje Lietuvoje buvo stambus
žemvaldys. Vyskupų katedros, vienuolynai, katalikų ir stačiatikių
dvasininkai turėjo didelius žemės plotus nuosavybės teise. Tie plotai
nuolat didėjo, nes didysis kunigaikštis ir ponai jiems duodavo žemių
papildomai. Be to, dvasiškiai odalai skolindavo pinigų ir gaudavo žemę
įkaitu. Dvasininkų dvarai buvo privilegijuoti, t. y. atleisti nuo
valstybinių mokesčių ir prievolių. Dvasininkams nereikėjo atlikti ir karo
tarnybos, Jie turėjo savo teismą, teisę ir gaudavo dešimtinę iš visų
privatinių žemių. Miestuose aukštieji dvasininkai turėjo savo jurisdikas ir
neribotai naudojosi feodalinės žemėvaldos atributu, su-teikiančiu žemės
savininkui politines, administracines ir teismo teises priklausomiems
gyventojams.
Dvasininkai stengėsi gauti ir valstybines tarnybas, tačiau tam priešinosi
ponai bajorai, reikalavę, kad didysis kunigaikštis uždraustu dvasininkams
užimti valstybinius postus. Aukštieji dvasininkai turėjo didelę įtaką visai
feodalų klasei. Visos privilegijos bajorams pirmiausia mini vyskupus,
prelatus, o po jų – kunigaikščius ir ponus. Vilniaus vyskupijos katedros,
parapinių ir vienuolynu bažnyčių valdoms buvo suteiktas imunitetas.
Bažnyčių valdų imunitetas silpnino valstybę ekonomiškai ir politiškai.
Pabėgusių iš vyskupų valdų valstiečių ieškojo valstybės pareigūnai ir,
vadovaudamiesi didžiojo kunigaikščio raštu, juos grąžindavo. Pasauliečiai
feodalai tokios pagalbos
negaudavo.
Dvasininkai nebuvo vienalytis luomas nei ekonominiu, nei užimamos
bažnytinėje hierarhijoje vietos atžvilgiu. Bažnyčios aristokratai vyskupai,
vienuolynų viršininkai, prelatai, kanauninkai ir didelių parapijų klebonai
palaikė ryšius su ponais bajorais ir sudarė Bažnyčios oligarchiją.
Svarbiausią vaidmenį Bažnyčios ir valstybės gyvenime vaidino vyskupai. Jie
buvo Ponų tarybos nariai ir valdė didelius žemės plotus su priklausomais
valstiečiais ir miestiečiais. Diecezijos aukšto rango dvasininkai vadinti
prelatais. Jie turėjo aukštas pareigas; kapitulos klebonų, dekanų,
scholastų, kantorių, bibliotekų ir muziejų saugotojų. Kapitulai priklausė
žemės plotai, kurie nebuvo vyskupo nuosavybė.
Mažiausi vienetai buvo parapijos, ponų steigiamos prie privačių bažnyčių.
Ponai parinkdavo kandidatą į klebonus, o kleboną paskirdavo vyskupas.
Vyskupą rinko kapitula, tačiau kandidatą pristatydavo didysis kunigaikštis,
todėl tie rinkimai buvo
torui a l ūš.
Bažnyčia savo žinioje turėjo visas mokyklas ir ligonines. Jai buvo pavesta
neturtingų žmonių globa.
Valstiečių padėtis. Valstiečiai buvo tėvoniniai feodalų ir valstybiniai,
arba didžiojo kunigaikščio. XV a. ir dar XVI a. pradžioje greta
baudžiauninkų buvo nemažai laisvų valstiečių. Antai 1447 m. Kazimiero žemės
privilegijoje dar kalbama apie laisvus ir nelaisvus valstiečius. Pabėgusių
nelaisvų valstiečių didysis kunigaikštis ir feodalai neturėjo teisės
priimti. Laisvi valstiečiai buvo laisvi nuo dvaro darbų, bet ne nuo
feodalinės priklausomybės. XV a. dauguma valstiečių turėjo teisę išeiti,
tačiau susidarė ir senaties paprotys. Valstietis, išgyvenęs pas feodalą 30
metų, netekdavo teisės išeiti. XVI a. tokios senaties terminas .buvo tik 10
metų. Senaties termino sutrumpinimas daugeliui valstiečių atėmė teisę
išeiti. Turinčių teisę išeiti valstiečių padėtis nebuvo geresnė. Atėję pas
naują feodalą, jie dažniausiai prasiskolindavo ir netekdavo asmens laisvės.
Iki XV a. vidurio valstiečiai turėjo teisę naudotis giriomis. Girioje jie
įdirbdavo žemės sklypelius, kurie iš tikrųjų buvo jų nuosavybė.
Valstiečiai turėjo atlikti feodalams prievoles: eiti lažą, duoti natūrines
duokles, atiduoti feodalui pusę medaus (ši prievolė atsirado iš bičiulystės
santykių), atlikti pasėdžio prievolę, t. y. vaišinti atvykusį feodalą ir
duoti jam dovanų. Savo ūkiuose valstiečiai šeimininkavo nevaržomai. Iki XVI
a. vidurio valstiečių šeimos nariai prievolių neatliko. Valstiečių dukterys
galėjo ištekėti be feodalo sutikimo, sumokėjus kiaunės kailiuką arba 30
grašių mokestį. Feodalai galėjo apkeisti valstiečių žemės sklypus.
Nubaustas valstietis valstybinio teismo baudą mokėjo savo feodalui.
Feodalas pats išreikalaudavo iš valstiečių mokesčius ir prievoles.
Valstybinių valstiečių prievolės buvo nustatytos apie XIV a. pabaigą ir
vadinosi tarnyba. Tarnyba – tai vienas arba keli valstiečių kiemai,
privalantys atlikti prievolių normą. Jie turėjo per savaitę 2-3 dienas
dirbti dvaro ūkyje ir duoti dėklą. Feodalai taip pat laikydavosi tokių
pačių tarnybos normų, kad jų valstiečiai neišbėgiotų. Jeigu valstietis
turėdavo daugiau žemės arba padidėdavo jo šcirna, tarnyba buvo suskaldoma į
dvi. Ilgainiui susidarė didelis skirtumas tarp tarnybų: vienos susidėjo iš
kelių
ūkių, o prievoles atliko kaip viena, kitos – tik iš vieno ūkio, o prievoles
turėjo atlikti tokias pačias. Todėl vieni valstiečiai nuskurdo, kili –
praturtėjo. Apskritai valstiečiai nebuvo suinteresuoti gerinti ūkį, nes
tada būtų padidėjusios prievolės.
Plėtojantis prekiniams piniginiams santykiams, didysis kunigaikštis ir
feodalai pradėjo keisti prievolių sistemą ir mėgino jas padidinti. Buvo
pabandyta nustatyti prievoles pagal dirbamos žemės plotą ir įvestas
vadinamasis žagrės mokestis. Žagrė – tai dviejų jaučių jungas arba vienas
arklys. Valstiečių dirbama žemė nebuvo išmatuota. Jos plotą nustatydavo iš
turimo darbinių gyvulių skaičiaus. Feodalai pradėjo domėtis valstiečių
turimos žemės plotu, ir valstiečiai neteko teisės disponuoti savo žeme.
Didysis kunigaikštis ir po jo feodalai paskelbė, kad valstiečiai ir jų
turtas priklauso jiems. Pradėjo keisti valstiečių natūrines prievoles
piniginiais mokesčiais ir tuo padidino jų išnaudojimą. Valstiečiai atsakė į
tai sukilimais. Feodalų ir jiems priklausomų valstiečių santykių jokios
teisės normos nereguliavo. Tik dėl valstybinių valstiečių buvo leidžiami
didžiojo kunigaikščio nuostatai dvarų valdytojams. Tuose nuostatuose buvo
nustatytos valstiečių prievolės ir jų normos.
Be baudžiauninkų, feodalai turėjo nelaisvą šeimyną. Jos narius feodalas
galėjo parduoti. Tačiau nelaisva šeimyna turėjo šiokį_ tokį turtą. Be to,
kad feodalui nereikėtų jos maitinti, kiekvienas dirbantis gaudavo keturias
statines nevėtytų rugių, tam tikrą kiekį daržovių, druskos, lašinių. Galėjo
ganyti gyvulius feodalo naudmenose. Nelaisvos šeimynos narių padėtis buvo
artima baudžiauninku padėčiai. Jeigu laisvasis susituokdavo su nelaisvuoju,
tai kiekvienas jų pasilikdavo savo pirmesnėje padėtyje. Gimusių vaikų
padėtis buvo tokia: sūnų kaip tėvo, dukterų – kaip motinos. Todėl tokioje
šeimoje buvo laisvų ir nelaisvų žmonių. Didelė dalis nelaisvos šeimynos
buvo paverčiami
baudžiauninkais.
Dvaruose buvo ir bernų. Jie daugiausia dirbo lauko darbus, be to, remontavo
pastatus, prižiūrėjo gyvulius, statė užtvankas ir pan.
Miestiečių padėtis. Miestai ir miesteliai buvo steigiami privilegijų
pagrindu. Feodalai prašydavo didįjį kunigaikštį privilegijos savaitiniam
turgui ir metiniams turgums organizuoti. Didysis kunigaikštis reguliavo
miestų steigimą, kad jie nedarytų konkurencijos valstybinių miestų
miestiečiams ir nesumažintų iždo pajamų, gaunamų iš miestiečių, {steigus
miestelį, tos vietovės valstiečiai tapdavo miestiečiais. Be žemės ūkio, jie
galėjo verstis prekyba, laikyti karčemas. Už žemės sklypus, prekybą ir
karčemas mokėjo feodalui mokesčius ir atidirbdavo nustatytą dienų skaičių
per metus. Feodalai draudė valstiečiams parduoti produktus ne turguje, kad
gautų pajamų iš turgaus rinkliavų.
Miestiečiai buvo laisvi. Jie galėjo parduoti savo turtą ir išeiti. Feodalas
galėjo parduoti visą miestelį kitam feodalui.
Didesnių miestų, amatų ir prekybos centrų, Lietuvoje iki XVI a. buvo
nedaug. Paminėtini Vilnius, Trakai, Kaunas, Gardinas. Žemaitijoje nebuvo nė
vieno didelio miesto. Didieji kunigaikščiai, ypač Gediminas, kvietė į
miestus užsienio amatininkus ir pirklius. Kad galėtų plėstis amatai ir
prekyba, reikėjo suteikti miestiečiams savarankiškumą. Negarantavus
amatininkams ir pirkliams pajamų ir teisinės saugos, nebūtų galima jų
parsikviesti iš užsienio. Todėl nuo Jogailos valdymo metų dideli miestai
gaudavo Magdeburgo miesto teisę. Didysis kunigaikštis suteikdamas tokią
teisę atleisdavo miesto gyventojus nuo valstietiškų prievolių; jie gaudavo
įvairių pajamų šaltinių ir nebūdavo pavaldūs vaivadai, seniūnui ar dvaro
laikytojui. Miesto vaitą skyrė didysis kunigaikštis, o burmistrus, tarėjus
ir šuolininkus (lovininkus) rinko patys miestiečiai. Vėliau įsigalėjo
turtingiausi miesto gyventojai ir burmistro ar tarėjo jau neberinko, o juos
kooptuodavo iš savo tarpo, {įsigalėjus miesto diduomenei, miesto savivaldos
organai susidėjo iš keleto giminių narių.
Vaitas, burmistrai ir tarėjai sprendė bylas. Kai kuriuose miestuose teismas
skirstėsi į tarybą ir lavą. Tarybą sudarė burmistrai ir tarėjai. Ji užsiėmė
ūkiniais reikalais ir sprendė civilines bylas. Lava susidėjo iš vaito ir
šuolininkų ir sprendė baudžiamąsias bylas. Vaitas turėjo ginkluotąją jėgą
ir užtikrindavo viešąją tvarką ir saugumą mieste
Miestiečiai nesudarė vieningo luomo. Diduomenė turėjo žemės-valdų dvarų,
naudojosi feodalų teisėmis. Paprasti miestiečiai privalėjo mokėti
valstybinius ir miesto mokesčius, atlikti darbines prievoles (statyti
namus, gristi gatves, tiesti šąli-r.ttvms ir pan.).
Miestuose ir feodalai turėjo sklypų ir namų. Feodalai buvo nepavaldūs
miesto organams. Žemės sklypų ir namų turėjo ir Bažnyčia. Visos tos žemės
ir gyventojai priklausė ne miesto, o feodalo ar Bažnyčios valdžiai. Tai
buvo vadinamosios jurisdikos Miesto organų aktų jurisdikos nevykdė, todėl
kildavo daug ginčų ir konfliktų. Ypač dažnai kivirčydavosi amatininkai ir
pirkliai Amatininkai buvo susijungę į cechus. Į cechą galėjo palėkt i
amatininkas, keletą metų pabūvąs mokiniu, išlaikęs egzaminus ir dar keletą
metų dirbęs pameistriu. Pašaliniams verstis amatais amatininkų privilegijos
draudė, kad apsaugotų nuo konkurencijos. Jurisdikų amatininkai nestodavo į
cechus, dėl to ir kildavo konfliktų. Jurisdikos turėjo neigiamą įtaką
miesto ūkiui ir ardė mieste viešąją tvarką.
2. Valstybine santvarka
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV a. viduryje jau turėjo didelę
teritoriją. Į jos sudėtį įėjo nemaži rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemių
plotai. Atskirų sričių ekonominiai ryšiai buvo silpni, nes viešpatavo
natūrinis ūkis ir feodalų tėvonijos buvo uždaros. Feodalai apsiribojo tik
artimiausia rinka.
Didysis kunigaikštis neįstengė centralizuoti tokios didelės teritorijos
valdymo ir todėl vietose liko vasalinės kunigaikštystės, valdomos didžiojo
kunigaikščio giminaičių arba tenykščių vietinių kunigaikščių. Jau valdant
Gediminui, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susidėjo iš pusiau savarankiškų
dalinių kunigaikštysčių. Gedimino sūnūs valdė Kernavės ir Slonimo žemes,
Trakus, Žemaitiją, Gardiną ir Brestą; vietiniai rusų kunigaikščiai Volynę,
Turo va, Pinską, Naugarduką, Polocką ir kai kurias kitas žemes.
Daliniai kunigaikščiai turėjo savo sostinę, kariuomenę, valstybinį aparatą
ir rinko pajamas. Jie mokėjo duoklę didžiajam kunigaikščiui, duodavo jam
dovanų, priimdavo atvykusį, karo atveju siųsdavo tam tikrą skaičių karių.
Kartais didysis kunigaikštis sukviesdavo dalinius kunigaikščius tartis
svarbiais valstybės reikalais. Antai Jogaila tarėsi su savo dinastijos
kunigaikščiais derybų su Lenkija metu. Gediminas paliko Lietuvos
Kunigaikštystę septyniems sūnums: Manvydui – Slonimą ir Kernavę, Karijotui
– Juodąją Rusią su Naugarduku, Algirdui – Vitebską ir Krėvą, Narimantui –
Turovo ir Pinsko žemes, Liubartui —. Volynę, Kęstučiui – Gardiną, Palenkę
(Bretą, Drohočiną), Trakus ir Žemaitiją, Jaunučiui – Vilnių, Ukmergę ir
Breslaują bei Ašmeną. Minske liko vietinis kunigaikštis Vosylius, o Polocke
– Vainiaus sūnus Liubakas.
1345 m. Algirdas ir Kęstutis atėmė valdžią iš Jaunučio jėga. Vilniaus ir
Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Algirdas: Kęstutis buvo Trakų ir
Žemaitijos kunigaikštis. Kiti pripažino Algirdą didžiuoju kunigaikščiu ir
buvo jo vasalai, tačiau Algirdas nesikišo į vasalų vidaus reikalus. Dalinių
kunigaikščių atskirumas neigiamai atsiliepė ekonominei, politinei ir
kultūrinei raidai ir silpnino pačioj valstybę.
Vytautas panaikino feodalinį rusų žemių savarankiškumą ir atėmė valdžią iš
Gediminaičių: iš Skirgailos atėmė Polocką, iš Švitrigailos – Vitebską, iš
Kaributo – Seversko Naugardą, iš Vladimiro – Kijevą, iš Teodoro
Karijotaičio – Podolę, iš Teodoro Liubartaičio – Volynę. Valdyti šias žemes
paskyrė vaivadas.
Didžiojo kunigaikščio valdžia. Ekonominį didžiojo kunigaikščio valdžios
pagrindą sudarė dideli žemės plotai, miškai, pievos ir vandenys. Socialinė
jo valdžios atrama buvo vidutiniai ir smulkūs bajorai. Jis turėjo nominalią
teisę disponuoti visos teritorijos žeme. Bajorų pavaldumas buvo viešo
teisinio pobūdžio ir nesirėmė sutartimis su didžiuoju kunigaikščiu. Tik
senų giminių didikai laikė save savarankiškais ir nebuvo tiesioginiai
didžiojo kunigaikščio valdiniai. Didysis kunigaikštis gaudavo karinių
duoklių ir rinkliavų, taigi turėjo didelių pajamų.
dinastijos. Didžiuoju kunigaikščiu buvo renkamas galingiausias iš
kunigaikščių, kurio klausė ir jį_ rėmė kiti kunigaikščiai ir bajorai.
Didysis kunigaikštis buvo valstybės vadovas palaikant santykius su
užsieniu, vyriausiasis karo vadas ir vyriausiasis teisėjas. Šalies viduje n
vadino šeimininku (gaspadoriumi). Didysis kunigaikštis skyrė feodalus į
valstybines tarnybas ir už tai duodavo jiems žemes arba trečdalį pajamų,
gaunamų iš valdomo dvaro arba valsčiaus
Iki Vytauto valdymo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susidėjo iš atskiri}
žemių. Valstybę politiškai vienijo didžiojo kunigaikščio valdžia. Vytautas
dėl dalinių kunigaikščių maištų panaikino stambias Polocko, Vitebsko,
Smolensko, Naugardo-Seversko, Kijevo, Podolės ir Volynės kunigaikštystes.
Jis paėmė panaikintu kunigaikščių turtus ir tuo sustiprino ekonominį savo
valdžios pagrindą. Valdžios stiprėjimą rodo didžiojo kunigaikščio aparato
didėjimas. Vytautas 1411 m. paskyrė Žemės maršalką, kuris tvarkė ūkio ir
teisino reikalus, Įsteigė kanceliariją, vadovaujamą kanclerio, pradėjo
leisti teisės aktus vidaus reikalais.
Nuo XV a. vidurio didžiojo kunigaikščio valdžia silpnėjo. Lemiamą reikšmę
čia turėjo ekonominių ir politinių bajorų teisių išplėtimas ir sutartiniai
ryšiai su Lenkija. Plėtojantis feodaliniams santykiams, dėl ekonominio ir
politinio bajorų įsigalėjimo, kovu dėl didžiojo kunigaikščio sosto ir
personalinės unijos su Lenkija bajorai apribojo didžiojo kunigaikščio
valdžią: jis neteko svarbių įstatymų leidybos ir teismo prerogatyvų.
Ponų taryba. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo reikalinga feodalams, kad
atstovautų valstybei palaikant santykius su užsienio šalimis, organizuotų
kariuomenę kraštui nuo priešo puolimu ginti. Stambieji feodalai turėjo
visišką imunitetą ir stiprią valdžių savo valdose – karinius būrius ir
administracinį aparatą. Tačiau kad būtų galima įvairiems feodalų
sluoksniams paskirstyti surinktas pajamas ir išlaidas, nustatyti prievoles
ginti šalį ir vykdvii užpuolimus, jie turėjo palaikyti nuolatinius ryšius.
Tokius ryšius garantavo kolektyvinis stambių feodalų diktatūros organas –
Ponų taryba.
XIV a. Ponų taryba nebuvo nuolatinis organas. Taryboje dalyvavo didžiojo
kunigaikščio broliai, kiti kunigaikščiai, kaii.us pakviesti įtakingi
bajorai ir Vilniaus miestiečių viršūnės. Vytauto valdymo metais taryboje
buvo kilmingi bajorai, sričių vietininkai, vaivados, kaštelionai, in.u
..ilkos. Ponų tarybos sudėtis dar nebuvo nusistovėjusi ir valdant /vj-
imantui Kęstutaičiui ir Kazimierui.
Lenkijos pavyzdžiu Lietuvos Kunigaikštystėje atsirado naujivaldininkai:
kancleris, žemės ir nimij i/dininkai, taurininkas, raikytojas, vyriausias
virėjas, stalininkas, pakamorė, arklidinin-kas, žemės karužas,
kalavijuotis. Jie visi pateko į Ponų tarybą. Galutinai Ponų tarybos sudėtis
nusistovėjo Aleksandro ir Žygimanto I valdymo metais. Išjos išsiskyrė
vyresnieji ponai, su kuriais didysis kunigaikštis nuolat tardavosi. Tokie
buvo: vyskupai, vaivados, kaštelionai, Žemaičių ir Lucko seniūnai, žemės ir
rūmų maršalkos ir žemės paiždinmkis. XIV~-XV a. Ponų taryba buvo jure
ir de f acto. Prireikus didysis kunigaikštis su ja tardavosi. Valdant
mažamečiui Kazimierui Ponų taryba pasidarė vyriausybinis organas, ir
Kazimieras vėliau pripažino tokią jos reikšmę. Ponų taryba tapo Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės taryba, ji pavaduodavo didįjį kunigaikšti jo
nesant ir rūpinosi valstybės reikalais. Aleksandras 1492 m. privilegija
įtvirtino Ponų tarybos teises6. Didysis kunigaikštis negalėjo keisti
nutarimų, priimtų kartu su Ponų taryba, negalėjo be šios tarybos pritarimo
vykdyti savo nutarimo, skirti į valstybinę tarnybą, leisti iždo lėšas ir
pan. Žygimanto I 1506 m. privilegijoje sakoma, kad visi įstatymai, skirti
valstybės gerovei, turi būti leidžiami kartu su ponais tarėjais, su jų
žinia ir pritarimu.
Poni} tarybos narius skyrė didysis kunigaikštis ponų sutikimu. Ponų tarybos
branduolį sudarė stambiausiu feodalų šeimos. Ponai turėjo aukštas pareigas
valstybėje, todėl jų įtaka buvo didelė. Ponas veikė savarankiškai greta
didžiojo kunigaikščio. Ta čiau Ponų taryba ne visada varžė didžiojo
kunigaikščio valdžią. Einamuosius reikalus didysis kunigaikštis tvarkė be
Ponų tarybos. Visų ponų suvažiavimas (seimas) buvo šaukiamas išskirtiniais
atvejais. Daug reikalų didysis kunigaikštis sprendė su artimiausiais
ponais: Vilniaus ir Žemaičių vyskupais, Vilniaus ir Trakų vaivadomis,
Žemaičių seniūnu ir rūmų valdininkais.
Ponų taryba buvo nuolatinis luominis stambių feodalų organas, kartu su
didžiuoju kunigaikščiu turėjęs valstybinę valdžią. Nesant didžiojo
kunigaikščio, Ponų taryba spręsdavo daugumą vidaus ir užsienio politikos
klausimų. Tačiau teisės aktus be didžiojo kunigaikščio Ponų taryba
priimdavo retai.
Valdymo organai. Dėl plataus ponų ir bajorų imuniteto valdymo aparatas dar
nebuvo gausus. Aukštieji valdininkai vadinosi dignitoriais, o žemesnieji –
urėdais. Vieni aukštieji valdininkai buvo visos kunigaikštystės (visos
žemės), kiti – didžiojo kunigaikščio rūmų. Kai kurių iš jų funkcijos buvo
mišrios – rūpintis visos valstybės ir didžiojo kunigaikščio asmeniniais
reikalais. Pagal 1529 m. Lietuvos Statutą, senos pareigos yra šios:
vaivadų, kaštelionų, Žemės ir rūmų maršalkų, kanclerio, seniūnų ir didžiojo
kunigaikščio dvariškių. Visi valdininkai buvo skiriami iki gyvos galvos.
Tik už nusikaltimą didysis kunigaikštis galėjo pašalinti valdininką iš
pareigų.
Svarbiausi dignitoriai buvo Žemės maršalka, kancleris, paiž-dminkis ir
etmonas. Žemės maršalkos valdžia galiojo didžiojo kunigaikščio rūmuose ir
apskritai jo buvimo vietoje. Maršalka turėjo jurisdikciją būdamas prie
didžiojo kunigaikščio. Jis skelbė teismo nuosprendžius ir galėjo skirti net
mirties bausmę. Didžiajam kunigaikščiui mirus, Žemės maršalka šaukė
kunigaikščių ir ponų suvažiavimą naujam kunigaikščiui išrinkti. Kancleris
buvo didžiojo kunigaikščio kanceliarijos viršininkas. Jis turėjo valstybės
antspaudą: be jo parašo ir antspaudo dokumentai negaliojo. Kancleris
perduodavo didžiojo kunigaikščio atsakymus užsienio pasiuntiniams. Jo
žinioje buvo Lietuvos Metrika (valstybės archyvas). Kancleriui talkino ir
jį pavaduodavo [Kikanclcris.
Paiždininkis saugojo iždą ir privilegijas, tvarkė valstybės pajamas ir
išlaidas, turėjo teisę skirti revizijas ir didinti arba mažinti mokesčius.
Jis rūpinosi pinigų kaldinimu, išnuomodavo valstybinius dvarus, sandėlius,
galėjo kontroliuoti iždui iš seniūnijų ir valdų priklausančias pajamas.
Paiždininiui talkino iždininkas, kuris priimdavo pinigus ir juos
išmokėdavo, iždas vykdė ir valstybės pašto funkcijas.
Etmonas buvo karo vadas. Jam pavaldus lauko etmonas vadovavo samdytai
kariuomenei. Etmonas turėjo teisę atleisti bajorus nuo karo tarnybos dėl
ligos ar kitų priežasčių, karo metu jis vykdė ir teisėjo funkcijas.
Vieni didžiojo kunigaikščio rūmų valdininkai tvarkė kurią nors ūkio šaką
arba dalyvavo jo svitoje, kiti – ėjo valstybinių ir rūmų urėdų pareigas.
Antai virtuvės meistras, pataurininkis, stalininkas, pakamorė ir kiti buvo
vien rūmų urėdai; medžioklis, instigatorius, rotmistrai turėjo ir
valstybines funkcijas. Buvo urėdų, kurie rūpinosi didžiojo kunigaikščio
asmeniu: patalinmkas, pakamorė, raikytojas, taurininkas, stalininkas. Be
to, rūmuose buvo nemažas būrys sekretorių ir raštininkų, taip pat rūmų
tarnų, kurie atlikdavo tam tikrus pavedimus.
Vietiniai valdymo organai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija
susidėjo iš vaivadijų, seniūnijų ir valsčių. Vaivadą skyrė didysis
kunigaikštis arba rinko vaivadijos feodalai. Tik šiuo atveju didysis
kunigaikštis turėjo rinkimus patvirtinti. Vaivada atliko karines,
administracines ir teismo funkcijas. Jis fu rėjo savo tarnybinius žmones,
vykdžiusius jo potvarkius. Vaivada žiūrėjo, kad visi žemvaldžiai atliktų
prievoles valstybei. Ir. buvo Ponų tarybos narys ir tarpininkavo tarp
vaivadijos j’.vrn tojų ir didžiojo kunigaikščio. Jis perduodavo didžiajam
kum gaikščiui gyventojų prašymus, rekomenduodavo sknii i i.un bą, suteikti
žemės valdas.
Į valsčius ir seniūnijas buvo skiriami vietininku u Itniūnai,Dvarai buvo
atiduodami valdyti laikytojam’. Šie urėdai turėdavo valdų valdymo, teismo
ir ūkininkavimo teises.

nepriklausomybę ivk, m. pasirašyta Bresto l).i/n iimc- unija, kuri sukėlė
miestiečių opoziciją. Nemaža miestų ihuiiu- kalvmizmą. Reformacijos
Valstiečių padėtis 16-18a.. Prekinių-pinigimų santykių plėtra vertė
feodalus reikalauti iš valstiečių daugiau darbo ir natūrinės rentos. Norint
gauti daugiau produktų, reikėjo racionaliau organizuoti ūkį ir valstiečiams
skirti prievoles atsižvelgiant į jų ūkinį_ pajėgumą. Tai pasiekti buvo
įmanoma tik apskaičiavus žemės kiekį ir jos kokybę dvaruose ir valstiečių
ūkiuose, paskyrus valstiečiams prievoles pagal jų žemės plotą ir kokybę,
pašalinus tarp-rėžius, žemės išsklaidymą mažais sklypeliais.
Būtinumas gauti didesnių pajamų pirmiausia paskatino didįjį kunigaikštį
panaikinti senas žemėvaldos ir žemdirbystės formas. Jam reikėjo vis daugiau
lėšų kariuomenei samdyti, nes bajorų pašauktinė kariuomenė nebuvo kovinga.
Pradėtas valstiečių žemės valdymo reorganizavimas ir tai pavadinta valakų
reforma.
Valakų reformos uždaviniai buvo šie: 1) atskirti didžiojo kunigaikščio
valstiečių valdomas žemes nuo bajorų žemių ir atimti iš jų užgrobtas žemes;
2) išmatuoti žemę valakais ir įkurdintiems juose valstiečiams paskirti
prievoles pagal žemės kiekį ir jos kokybę; 3) nustatyti dirbamos žemės
plotus didžiojo kunigaikščio dvaruose ir sunormuoti valstiečių darbą; 4)
išaiškinti ir nustatyti įvairius pajamų šaltinius; 5) suorganizuoti naują
valstiečių administraciją.
Didžiojo kunigaikščio valstiečių padėtis buvo nustatyta teisės aktų. 1514
m. išleisti nuostatai dvarų laikytojams, kuriais bandyta reguliuoti ūkinę
jų veiklą”. Dvarų valdytojai ir seniu-
n.n ip;iK’iL’,oti atvykus didžiajam kunigaikščiui duoti staciją,
reikalaujami išskirti hmkii, kurį įdirbtų dvaro žmonės, i5 kurių vieni eitų
l,i/,i 1. ih mokrtu u/turimą žemą, mokėti činšo mokesty-po kapą 1,111 pci
metus. Osadiniai žmonės turėjo mokėti iždui žemės ir p.i|.mm mokesčius,
eiti į talkas. Nuostatuose įsakyta palikti dvare Ivanui tarnų ir amatininkų
tiek, kiek jų būtinai reikia, o kitiems paskirti činšo mokestį.
Dvarų laikytojai privalėjo iš surinktų pajamų mokėti dešimtinę Bažnyčiai,
skirti reikalingą grūdų kiekį dvaro nelaisvai šeimynai išlaikyti, o kitas
pajamas padalyti į tris dalis, iš kurių dvi atiduoti iždui, o trečią
pasilikti. Teismo rinkliavos buvo paliktos dvaro valdytojui, o baudos
paskirtos iždui. Dvarų laikytojai po šių nuostatų pradėjo didinti
valstiečiams prievoles. Valstiečiai priešinosi ir skundėsi didžiajam
kunigaikščiui. Didysis kunigaikštis mėgino detalizuoti laikytojų teises ir
valstiečių prievolių normas. Tam reikalui 1529 m. jis išleido nuostatus
Vilniaus ir Trakų vaivadijų dvarų laikytojams12. Šiais nuostatais siekta
padidinti iš dvarų ūkio gaunamas pinigines pajamas. Visos natūrinės duoklės
buvo pakeistos piniginėmis, išskyrus tuos produktus, kurie suvartojami
dvare. Surinkti žemės ūkio produktai turėjo būli parduoti turguje ir
pinigai atiduoti iždui. Nuostatuose įsakyta palikti reikiamą skaičių
lažinių valstiečių, o kitus apgyvendinti sklypuose ir iš jų reikalauti po
statinę kviečių arba po paršą. Lažininkai turėjo atlikti pastotes. Kitų
kategorijų žmonės turėjo eiti į talką 12 dienų per metus. Be to,
nuostatuose reikalaujama, kad būtų geri trobesiai, inventorius, tinkamai
prižiūrimi gyvuliai. Laisvą žemę buvo galima išnuomoti, tačiau atiduoti ją
be prievolių – kategoriškai draudžiama. Nuostatai uždraudė dvarų
valdytojams išnaudoti valstiečius savo interesams tenkinti.
Valstiečiai priešinosi naujų prievolių įvedimui, todėl didysis kunigaikštis
1547 m. išleido nurodymus urėdams dėl baudžiavinių prievolių išieškojimo13.
Pagal juos, urėdai turėjo išėjusių vals-tiečių žemes atiduoti kitiems už
prievoles. Jeigu išėjęs valstietis grįžtų, jam turėjo būti duota žemė
kitoje vietoje. Laisvos žemės neturėjo būti išnuomojamos už pinigus,
kviečius ar medų, o atiduotos už tarnybą, kad būtų gaunama daugiau pajamų.
Dvarų valdytojai neturėjo teisės savintis pabėgusių valstiečių arba iš-marų
turto, {sakyta žiūrėti, kad valstiečiai nepardavinėtų ir ne-įkeistų žemės
bajorams ir tuo nemažintų didžiojo kunigaikščio žemių ploto. Valstiečiu
sūnus urėdai turėjo išsiųsti mokytis amato, nes dvare reikalingi įvairūs
meistrai. Minėti nuostatai nelietė valstiečių žemės valdymo santykių, o tik
nustatė mokesčius ir prievolės bei nurodė ūkininkavimo tvarką.
1557 m. balandžio l d. išleisti valakų nuostatai, o spalio 20 d. -jų
pakeitimai14. Pagal šiuos nuostatus valakų reformą vykdė revizoriai ir
matininkai.
Visa valstiečių žemė buvo paimta į feodalini žemės fondą. Buvo sudaromi
sklypai po 30-33 margus (20-21 ha), paskirstomi į tris laukus ir duodami
valstiečiams taip, kad vienas jų kiemas arba sujungti 2-3 silpni kiemai
gautų tris lygias vienam valakui juostas žemės trijuose laukuose.
Valstiečių kiemus perkeldavo į vidurinį lauką ir jie įsikurdavo juostoje
prie kelio. Taip susidarė gatviniai kaimai po 40-50 kiemų. Valstiečiams
prievoles paskirdavo pagal žemės kiekį ir kokybę vietoj buvusių tarnybų,
kiemų (dūmų) arba žagrės. Prievolių apskaičiavimo pagrindas buvo žemė, t.
y. pagrindinė gamybos priemonė. Reformos vykdytojai turėjo žiūrėti, kad
kiekviena valstiečio šeima gautų žemės tiek, kad galėtų iš jos pragyventi
ir atlikti prievoles. Žemė buvo išmatuota ir sudarytas jos kadastras –
suskirstyta į keturias rūšis: I rūšies – gera žemė, II – vidutinė, III –
bloga ir IV – labai bloga. Buvo nustatyta: činšo mokestis – 21, 12, 8 ir 6
grašiai už atitinkamos rūšies žemės valaką; duoklė – po dvi statines avižų
už geros ir vidutinės ir po vieną – už blogos žemės valaką arba 10 grašių
ir šieno vežimas, arba 5 grašiai už geros ir vidutinės žemės valaką, viena
žąsis arba 1,5 grašio, dvi vištos arba 16 pinigėlių, 20 kiaušinių arba 4
pinigėliai – už blogos ir labai blo
in v,il;iL|. La/imai valstiečiai atliko lažą dvi dienas per n krturias
dienas talkų per vasarą. Visi valstiečiai mo-krjo /vrjyhos mokesti ir už
staciją po 2,5 grašio.
Revizoriai turėjo žiūrėti, kacl bajorai ir kiti valdiniai nedaryti)
nuostolių didžiojo kunigaikščio ūkiui, kontroliuoti matinin-I i| darbą. Jie
kontroliavo ir vietos urėdų veiklą, pastebėją, kad k- nevykdo valakų
nuostatų, pranešdavo didžiajam kunigaikščiui. Revizoriai organizavo žemės
matavimo darbus, apkeisda-vo bajorų įsiterpusias žemes su valstybės žeme,
ieškojo nuslėptų ir neteisėtai užimtų žemių, drauge su urėdais dalijo
valstiečiams valakus ir žiūrėjo, kad jie apsigyventų viduriniame lauke, kad
nesikurtų mažuose sklypuose, o urėdai ar bajorai nepasisavintų reformos
fondui skirto miško.
Revizorius tikrino dvarų valdytojų pateiktus dvarų ūkio būklės duomenis, jų
ūkinio pertvarkymo tikslingumą., skyrė reikiamą skaičių valstiečių valakų
dvaro laukams įdirbti, nustatė gaunamas iš gyvulininkystės pajamas,
žiūrėjo, kad urėdai spręstų bylas ir ginčus, tikrino mokesčių rinkimą ir
išlaidas. Revizorius privalėjo surasti reikiamą skaičių tarnų dvarui ir
piliai, kartu su girininku parinkti žvėrių sekėjus, nustatyti reikalingą
skaičių amatininkų, skirti vaitus. Revizorių padėjėjai buvo matininkai; jie
už darbą gaudavo po tris valakus be prievolių.
Dėl valakų reformos atsirado kelių kategorijų valstiečiai: lažininkai,
osadininkai, daržininkai, tarnybiniai žmonės. Lažininkų kaimai turėjo
geresnių žemių, papildomų naudmenų, daugiau darbinių gyvulių. Jų skaičius
priklausė nuo dvaro laukų ploto, nes septyni valstiečių valakai dirbo vieną
dvaro žemės valaką. Lažą reikėjo atlikti su arkliu arba pora jaučių ir
žagre. Už neatlikimą pirmą kartą buvo baudžiama vieno grašio bauda, už
neatlikimą antrą kartą reikėjo duoti aviną, už neatlikimą trečią kartą
plakė rykštėmis ir reikėjo atlikti darbą. Buvo ir papildomų prievolių:
šieno ruošimas, pastotės, nakties sargyba, kelių ir tiltų remontas,
sidabrinė arba asmens mokestis karo reikalams. Už mokesčių nesurnokėjimą ir
duoklių neatidavimą laiku buvo baudžiama areštu ir dar reikėjo mokėti už
areštinę, be to, drau-
džiama ieškoti mokesčius iš inventoriaus ir gyvulių, kad nesužlugtų ūkis.
Nuo mokesčių atleisdavo stichinių nelaimių, šeimos narių ligos ir didelio
skurdo atvejais.
Daugiausia buvo osadinių valstiečių. Jų padaugėjo todėl, kad nereikalingi
dvarų tarnai buvo paversti osadiniais valstiečiais. Laisvų žemių
kolonizacija buvo uždrausta. Osadiniai valstiečiai mokėjo činšą ir davė
dėklą. Vietoje lažo ir talkų jie mokėjo 30 grašių osa-dos ir 12 grašių už
talkas. Be to, ruošė šieną, davė pastotes, atliko naktinę sargybą,
remontavo kelius ir tiltus, mokėjo sidabrinę.
Daržininkai atsirado iš buvusių nelaisvų šeimyniškių. Jais tapo ir nuskurdę
valstiečiai. Daržininkai atliko lažą be arklio vieną dieną per savaitę, o
jų žmonos ir dukterys vasarą šešias dienas pjovė javus arba ravėjo daržus.
Daržininkams duodavo po tris margus žemės. Jie parsisarndydavo dvare arba
pas pasiturinčius valstiečius ir buvo pigi darbo jėga.
Geriausia buvo tarnybinių žmonių padėtis. Didžiojo kunigaikščio dvaruose
gyveno kariniai tarnai, įvairūs amatininkai. Valstiečio tarnyba buvo kelio
bajoro, arklininko, žvėrių sekėjo, bartininko, kalvio, dailidės ar kitas
darbas, kurį jis dirbo vietoje činšo arba lažo. Tarnybinių žmonių šeimos
buvo gausesnės, jų ūkiuose daugiau gyvulių ir inventoriaus, nes jie galėjo
nuomotis laisvas žemes. Labiausiai privilegijuoti buvo šarviniai bajorai,
maštalieriai, žvėrių sekėjai. Jie turėjo po du valakus be prievolių. Tačiau
neatlikdami tiesioginės tarnybos, mokėjo činšą. Arklininkai turėjo atlikti
papildomas prievoles: staciją, remontuoti kelius, tiltus ir pan. Rūmų
tarnai (durininkai, vartininkai) gaudavo valaką, laisvą nuo prievolių, o
kitą valaką – už činšą. Šauliai, bebrininkai, bar-čiai, žvejai gaudavo po
valaką žemės be kitų prievolių. Amatininkai taip pat turėjo po valaką žemės
be prievolių.
Valstiečiai gaudavo valakus paveldėtinai. Net už nusikaltimą žemė nebuvo
atimama. Jiems leisdavo rinkti grybus ir uogas, medžioti mažus žvėrelius
savo valakuose, žvejoti ežeruose ir upėse meškere ir mažais tinkleliais. Po
rudens darbų su urė-do žinia valstietis galėjo išeiti uždarbiauti.
Pabėgusių valstiečių 11–.kodavo ir už tai konfiskuodavo jų turtą. Sugautus
apgyvendindavo laisvame neįdirbtame valake. Valstietis, apgyvendinęs savo
valaką ir pardavus trobesius, galėjo išeiti kitur, tačiau privalėjo
apsigyventi didžiojo kunigaikščio valsčiuje.
Po valakų reformos buvo pertvarkyta valstiečių administracija. Visi
valstiečiai bendrai ir vienodai naudojo kiekvieną iš trijų laukų, bendrai
ganė gyvulius pūdymuose ir ganyklose. Bendriems reikalams aptarti turėjo
kaimo vyrų sueigą- kuopą. Kuopa rūpinosi bendrais ūkiniais reikalais ir
santykiuose su dvaru gynė savo narius. Kuopa pasipriešindavo didinamoms
prievolėms, todėl feodalai turėjo su ja tartis.
Valsčiaus centriniame dvare buvo seniūno arba dvaro laikytojo būstinė.
Reikalus tvarkė jo vietininkas su raštininkais. Jie prižiūrėjo dvaro ūkį,
ieškojo naujų pajamų šaltiniu, vykdė policijos ir teismo valdžią
valstiečiams, kontroliavo prievolių atlikimą. Valstiečių kaimai buvo
suskirstyti į vaitystes po 400 kiemų. Revizorius kartu su seniūnu arba
dvaro laikytoju paskirdavo vaitą. Vaitas varė valstiečius į darbą, ragino
atiduoti duokles ir sumokėti mokesčius, tikrino jų rėžius, kaimų ir valsčių
ribas, žemės ežias ir kapčius. Jis pranešdavo dvaro ūkvedžiui apie
nuostolius ir nusižengimus, atvesdavo valstiečius { vietininko teisiną ir
jame pats dalyvavo, pranešdavo revizoriui apie dvaro urėdų neteisėtus
veiksmus. Be to, iš valstiečių buvo skiriami du šuolininkai, kurie žiūrėjo,
kad valstiečiams nebūtų daroma nuostolių ir kad šie jų nedarytų, padėjo
vaitui. Vaitai ir šuolininkai dažnai reikalaudavo sau įvairių rinkliavų,
todėl valstiečiai stengėsi, kad jais būtų skiriami kuopos pasiūlyti žmonės.
Valakų nuostatai nustatė miškų naudojimo tvarką. Privatūs miškai buvo
atriboti nuo didžiojo kunigaikščio miškų. Tokį atribojimą vykdė paskirti
komisarai. Miško žemė, tinkama žemdirbystei, buvo išmatuota valakais ir
atiduota valstiečiams už prievoles. Netinkamą žemdirbystei žemę įrašydavo į
registro knygas. Šienaujamus plotus prijungdavo prie dvaro žemių arba iš
dalydavo valstiečiams. Medžioti miškuose buvo uždrausta. Buvo medžiojama
tik didžiojo kunigaikščio naudai. Girininkai parduodavo valstiečiams
išvirtusius medžius.
Dešimtinė Bažnyčiai buvo panaikinta, ir Bažnyčia gaudavo 1-2 valakus žemės.
Bažnyčios iki reformos gaunama duoklė natūra buvo pakeista pinigais. Kai
kur Bažnyčiai buvo palikta dešimtinė specialiu didžiojo kunigaikščio raštu.
Vykdant valakų reformą, valstiečiai davė pastotes ir darbininkus
revizoriams ir matininkams. Seniūnai ir dvarų laikytojai sudarydavo gavusių
valakus valstiečių sąrašus ir perduodavo jiems sklypų valdymą.
1567 m. buvo išleistos taisyklės seniūnams ir dvarų laikytojams1*. Jose
įsakyta paskirti valstiečiams tokius mokesčius, kad jie galėtų sumokėti ir
dar sumokėtų sidabrinę. Bado, gaisro ar gyvulių kritimo atvejais
valstiečiams suteikdavo mokesčių lengvatas. Mokesčių rinkimo metu drausdavo
ieškoti iš valstiečių privačias skolas, skolinti jiems pinigus už procentus
ir bausti piniginėmis baudomis. Toli nuo dvaro gyvenantiems valstiečiams
rekomendavo skirti činšą, nes atvykti į darbą dvare atimdavo daug laiko.
Duoti žemės vien už piniginį činšą buvo uždrausta. Valstiečiai galėjo
parduoti namus, inventorių ir išeiti iš ūkio savo vietoje palikę kitą
valstietį. Parduoti žemę jie neturėjo teisės. Valstiečiai turėjo teisę
apskųsti seniūnų ir laikytojų neteisėtus veiksmus revizoriui.
Didžiojo kunigaikščio valsčiuose valakų reforma buvo baigta apie 1565
metus. XVI a. antrojoje pusėje visi vidutiniai ir stambūs feodalai vykdė
valakų reformą savo valdose. Buvo panaikinta valstiečių žemės nuosavybė,
senos paprotinės prievolės, nuo senovės susiformavusi jų gyvenimo tvarka,
nes ji netiko išsivysčiusiems feodaliniams santykiams. Feodalinę rentą
nustatydavo nuo sklypo, ir feodalai galėjo lengvai keisti rentos formą ir
dydį. Galėjo lengvai priderinti valstiečių išnaudojimo formas prie
besiplečiančios prekinės gamybos. Ši reforma buvo tolesnis feodalinių
santykių ir baudžiavinės santvarkos raidos etapasValstiečių padėtis nuolat
blogėjo. Palivarkai buvo plečiami atimant iš valstiečių žemę ir paliekant
šeimai po pusę valako. Tą patį darė ir valstybinių bei bažnytinių žemių
laikytojai. Seniūnai ir dvarų valdytojai steigė palivarkus savo nuožiūra.
Plečiant palivarkus, valstiečiams daugėjo lažo dienų. XVI a. viduryje
vidurkis buvo dvi lažo dienos per savaitę nuo valako, o XVII a. viduryje –
šešios dienos. Feodalai pradėjo reikalauti moterų ir pusbernių lažo dienų,
jų skaičių didindavo smulkindami valstiečių valakus, l talkas išvarydavo
visus darbingus valstiečio šeimos narius, palikdami vieną žmogų saugoti
namų.
Valstybinių ir bažnytinių valstiečių atliekamos prievolės buvo analogiškos
bajorų ir ponų valstiečių atliekamoms prievolėms. Feodalai daugiau
reikalavo kiaušinių, naminių paukščių, linų, grūdų, grybų, riešutų, apynių
ir kitų duoklių. Valstiečiai turėjo vežti feodalų prekes į turgus, pirkti
prekes savo pono krautuvėje, malti grūdus jo malūne, velti audeklus vėlyklo-
sc ir už viską mokėti.
Lažinis ūkis fiegalėjo gyvuoti be feodalų valdžios valstiečių asmeniui.
Tokią valdžią feodalai XVII a. turėjo neribotą: valstiečius parduodavo,
kartu su žeme ir be jos, turėjo visą administracinę ir teismo valdžią.
Baudė fizinėmis bausmėmis, pririšdavo prie stulpo, įsprausdavo į kaladę ir
pan. Baudė už blogai atliktą darbą, už dvaro tarnų neklausymą, už bažnyčios
ne-lankymą. Valstietis be pono leidimo negalėjo sukurti šeimos. Tik
valstybinių žemių valstiečiai galėjo skųstis didžiajam kunigaikščiui, ir
jis Įsakydavo savo valdiniams ištirti skundus.
Feodalai savo valstiečius skirstė į valsčius, vaitystes ir dešim-tijas, kad
būtų lengviau valdyti. Vaitai ir dešimtininkai buvo parenkami iš
pasiturinčių valstiečių ir turėjo lengvatų.
XVIII a. susidarė kelios valstiečių kategorijos: prievolininkai, bajorai ir
žemininkai. Daugiausia buvo prievolininkų, kurie turėjo nuo ketvirtadalio
iki viso valako žemės. Jie atliko lažą arba mokėjo činšą, o dažniausiai –
lažą ir činšą. Be to, turėjo atlikti 12 dienų talkų, šarvarkų (taisyti
kelius ir tiltus), kulti javus, eiti sargybą ir pan. Taip pat turėjo duoti
duokles natūraValstybinių ir bažnytinių žemių valstiečiai, be mokesčių
(padūmės), turėjo mokėti kvartą ir hibcrną (mokesčius kariuomenei
išlaikyti).
Atskira valstiečių kategorija buvo bajorai ir žemininkai. Išnykus bajorų
pašauktinei kariuomenei, jie skyrėsi nuo valstiečių tuo, kad neatliko lažo,
o mokėjo činšą. Daugiausia gyveno valstybinėse žemėse, tačiau jos
savininkais nebuvo. Gyveno geriau už lažinius valstiečius ir atlikdavo
dvarui karinę bei policinę tarnybą.
Žemininkai XVIII a. nebuvo žemės savininkai. Jie naudojosi sodybine ir
gauta dvaro žeme ir mokėjo už ją činšą, atliko dvarui sargybą prie rūmų,
prižiūrėjo turguose tvarką, padėjo surinkti iš valstiečių mokesčius,
saugoti ir ginti dvaro žemių ribas. Žemininkai turėjo turėti savo namus su
seklyčia ir ūkio trobesiais, gerą žirgą, balną, ginklus ir uniformą.
Nusikaltusi žemininką ponas perkeldavo į bajorus.
Visi valstiečiai turėjo atlikti prievoles Bažnyčiai produktais ir pinigais.
Miestiečių padėtis. Valakų reforma palietė ir miestiečius. Miestų,
neturinčių Magdeburgo teisių, žemės buvo išmatuotos valakais ir už jas
nustatyti mokesčiai. Miestiečiai už valaką geros žemės mokėjo 50 grašių, už
vidutinės – 40 grašių ir už blogos – 30 grašių.
Miestų gyventojai susidėjo iš turtingos feodalų viršūnės, turtingų pirklių,
vidutinių sluoksnių — amatininkų, prekybininkų, proletariato – pameistrių,
mokinių, darbininkų ir tarnų.
Svarbiausi prekių gamintojai buvo cechų amatininkai, nes įmonių miestuose
buvo nedaug. Amatininkai, norėdami išvengti feodalinės priklausomybės,
organizuodavosi į cechus. Cechas gaudavo didžiojo kunigaikščio patvirtintą
statutą ir privilegiją, kuri draudė ne cecho nariams verstis amatu. Cechų
meistrai pirkdavo žaliavą, gamindavo gaminius ir juos parduodavo. Tarp
cechų ir feodalų jurisdikų kildavo ginčų, nes įstojęs į cechą buvęs
feodališkai priklausomas amatininkas tapdavo miestiečiu. Ilgainiui feodalai
pasiekė, kad ir cechų nariai nuo jų priklausy tų. Ypač daug priklausomų
cechų turėjo dvasininkų viršūnės. Cechų nariai puldavo necechinius
amatininkus ir naikindavo jų dirbtuves. Cechai patys realizuodavo savo
gaminius. Juose meistrai išnaudojo mokinius. Vyko kova tarp meistrų ir
pameistrių.
Amatų cechinį sutvarkymą rėmė didysis kunigaikštis, magistratas ir
jurisdikų savininkai, nes gaudavo iš cechų pajamų. Bajorai seimuose ir
seimeliuose nustatydavo žemas gaminių kainas ir tuo žlugdė amatininkus.
Cechai darėsi uždari, nes meistrai nenorėjo, kad jų daugėtų. Cechų nariai
skirstė miestą į aptarnavimo rajonus ir naujų narių ( cechus nenorėjo
priimti. Cechai turėjo savo karinę organizaciją ir vėliavą.
Pirkliai organizuodavosi į bendrijas. Tapti pirkliu buvo gana sunku. Žmogus
turėjo būti laisvas ir 5-7 metus dirbti pas savo patroną padėjėju. Po to
reikėjo duoti ištikimybės priesaiką miestui, ir tada buvo priimamas į
pirklių luomą. Miesto pirklių organizacija buvo uždara ir naujų narių
neįsileisdavo. Bendrija rėmė savo narius kreditais, organizavo jų apsaugą
mieste ir už jo ribų, gynė reikalus magistrate ir seimuose. Stambiausi
pirkliai buvo bendrijos valdybos nariai.
Prekybos plėtotei labai trukdė muitai. Valstybiniai muitai buvo
išnuomojami. Muitų nuomotojas, sugavęs nesumokėjusius muito pirklius,
konfiskuodavo prekes; pusė prekių tekdavo jam, o kitos – iždui. Senieji
muitai buvo imami už importo ir eksporto prekes. Naujais muitais buvo
apmokestinti raguočiai, vaškas, medus, žuvys, oda, nustatyti ir papildomi
muitai. Be to, feodalai imdavo muitus už tiltus, pervažas, brastas ir
kelius kiekvienas savo valdų ribose.
Ginkluoti feodalai, atvykę į miestus, gaudė gyventojus ir vežė [ baudžiavą.
Daug žalos miestiečiams padarydavo butų prievolė. Miestiečiai turėjo
apgyvendinti atvykusius į seimus ir suvažiavimus feodalus, todėl vengė
statyti gerus namus. Kiti bėgo iš miestu ir pirko žemę. Didelių miestų
valdybų nariai turėjo bajorų tei-^os ir n.-mdojosi miesto palivarkais.
Miestiečių virtimas žemval-*l. uis |>ui> mu’sm oiiMMiAu-ijos ir kanu
ūkinės krizės padarinys.
Magdeburgo miesto teisę turintys miestai rinko valdybą, kurią sudarė
administracijos, iždo ir teismo valdininkai. Rotušėje vykdavo valdybos
posėdžiai, ten buvo miesto kasa, saikai ir kalėjimas. Valdybos narius rinko
iki gyvos galvos. Magdeburge miesto teises turintys miestai ir miesteliai
mokėjo didžiajam kunigaikščiui mokesčius. Miesto magistratas buvo sudarytas
iš patricijų – miesto tarybos narių. Burmistrai, tarėjai ir šuolininkai
buvo kooptuojami iš giminių ir paprastų miestiečių reikalais mažai
rūpinosi.
Didysis kunigaikštis nesikišo į dvasininkų ir feodalų miestelių valdymą.
Jis tik gaudavo vadinamąją kapščizną, t. y. mokestį nuo smuklių.

3. Liublino unija ir valstybės įstaigų sistema
Jau 1385 metų Krėvos aktu lenkų magnatai siekė inkorporuoti Lietuvą į savo
karalystės sudėtį. Lietuvos ponai stengėsi išlaikyti savarankiškumą ir
kartu savo valdžią. Bajorai, norėdami palaužti ponų viešpatavimą ir gauti
lenkų šlėktų turimas teises, stengėsi suartėti su Lenkija. Lietuvos didieji
kunigaikščiai palaikė Kunigaikštystės atskirumą, nes tuo garantavo sau
galimybę būti renkamais į Lenkijos karaliaus sostą. Lenkijos ponai norėjo
per personalinę uniją pajungti Lietuvą.
Maskvos valstybės iškilimas ir nesisekantys karai dėl Rusijos žemių
Lietuvos feodalus vertė ieškoti artimesnės sąjungos su Lenkija. XVI a.
viduryje Lietuvos bajorai juridiškai gavo lygias teises su ponais;
valstybinė santvarka buvo keičiama ir panašėjo į Lenkijos santvarką.
Atsirado vaivadijų ir vaivadų, turinčių didelę valdžią. Pavietuose sudaryti
bajorų seimeliai ir teismai, nusistovėjo seimo sudėtis, konsolidavosi
vieningas vadinamųjų šlėktų luomas ir stiprėjo jų diktatūra.
XVI a. viduryje Lenkijos didikai sustiprino ekspansiją į Rytus ir pradėjo
kurti unijos su Lietuva projektus, kad per uniją prasiskverbtų į baltarusių
ir ukrainiečių žemes. Abiejų valstybių interesai Livonijoje taip pat buvo
bendri. Lietuvos feodalai matė, kad vieni neįstengs išlaikyti baltarusių ir
ukrainiečių žemiu, ir todėl turėjo pradėti derybas su Lenkija dėl unijos.
Lietuvos savarankiška politika silpnėjo. Be to, Žygimantas Augustas
neturėjo įpėdinių, todėl kilo pavojus nutrūkti personalinei unijai.
Lietuvos bajorai reikalavo sudaryti uniją, ir kai Žygimantas Augustas,
Lenkijos senatorių verčiamas, savo įsakymu prijuingė prie Karalystės
Palenkę, Volynę, Braslavlį ir Kijevą, Lietuvos ponai pasijuto gerokai
silpnesni ir 1569 m. liepos l d. Liubline pasi-rašė unijos aktą. Unijos
aktas buvo pasirašytas lygiais pagrindais kaip tarptautinė dviejų valstybių
sutartis. Lenkijos-Lietuvos valstybėje (Respublikoje) buvo karalius ir
kartu Lietuvos didysis kunigaikštis ir bendras seimas. Šlėktų pasiuntinių
rūmuose buvo Lietuvos bajorų delegatai, o senate – vyskupai, vaivados,
kaštelionai, penki ministrai ir Žemaičių seniūnas. Lietuva pasiliko savo
centrines įstaigas ir teisės sistemą. Buvo atskirta Lietuvos kariuomenė ir
iždas. Tačiau lenkai ir lietuviai feodalai galėjo įsigyti žemės Lietuvoje
ir Lenkijoje ir laisvai kilnotis, o tai sudarė sąlygas lenkams skverbtis į
baltarusių ir lietuvių žemes.
Liublino unija nesukūrė vieningos valstybės. Lietuva ir Lenkija buvo
lygiateisės sąjungos narės. Lietuvos feodalai stengėsi išlaikyti savo
rankose turimas žemes ir tarnybas. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvos
bajorų savarankiškumo tendencijos sustiprėjo. Prieš prisiekdami ištikimybę
karaliui Steponui Batorui ir pripažindami jį_ Lietuvos didžiuoju
kunigaikščiu, Lietuvos feodalų pasiuntiniai gavo iš jo raštą, kuriame jis
įsipareigojo Lietuvos senatorius įtraukti į karaliaus tarybos sudėtį,
Lietuvos teritorijoje esančius karaliaus dvarus perduoti Lietuvos
Kunigaikštystei, uždraudė karūnos urėdams ir vaivadoms kištis į Lietuvos
jurisdikciją, kviesti pagal gautus iš Lietuvos šaukimus į teismą ir
kėsintis į Lietuvos urėdų valdžią.
1697 metais Augustas II karūnacijos proga davė Lietuvos feodalams Aprobatio
Coeguationis lurium, t. y. pripažino Lietuvos centriniams urėdams lygias
teises su Lenkijos tokiais pačiais urėdais. Pažadėjo patvirtinti duotus
antspaudus, dvarus ir neleisti pažeisti turimų teisių. Aprobavo vaivadijų
ir pavietų seimelių nutarimus dėl dvigubos hibernos, ekstraordinarinių
mokesčių, kurie seimelių priimti ir ateityje bus priimti. Pažadėjo ne-
dislokuoti kariuomenės dvaruose, išskyrus Gardino, Alytaus ir Pinsko
ekonomijas, neleisti pažeisti Lietuvos santvarkos ir visko, kas įrašyta
[pacta conventa (valdymo sąlygas). Taip pat pažadėjo pripažinti teises,
kurias luomai priims visuotiniu balsavimu.
Karaliaus valdžia. Karalių rinko rinkiminis (elektorinis) seimas. Formaliai
visi bajorai turėjo teisę rinkti karalių, ir tai sudarėsąlygas ponams bei
užsienio šalims pinti intrigas ir prastumti į sostą pageidaujamą kandidatą.
Tarpuvaldžiu visą valdžią turėjo bajorai, susiorganizavę ( kaptūrinius
seimelius. Jų valdžios priešakyje buvo arkivyskupas, nors visos karališkos
valdžios ir neturėjo. Jis atstovavo valstybei užsienyje ir vadovavo
administracijos veiklai, taip pat rūpinosi naujo karaliaus rinkimais.
Karaliaus rinkimai buvo gana sudėtingi. Pirmiausia rinkdavosi sušauktinis
(konvokacinis) seimas. Jame bajorai susijungdavo [ generalinę
konfederaciją, patvirtindavo kaptūrinius teismus, tačiau jokių nauji aktų
nepriimdavo. Sušauktinis seimas paskirdavo terminą susirinkti pavietų
seimeliams, karaliaus rinkimų laiką, vietą ir procedūrą. Po to susirinkdavo
rinkiminis (elcktorinis) seimas, kuris išklausydavo pavietų bajorų
pasiuntinius ir priimdavo pačia con-venta ~ valdymo sąlygas. Rinkiminis
seimas išrinkdavo karalių vienu balsu ir pateikdavo karaliui valdymo
sąlygas. Jos apėmė užsienio politiką, kariuomenės reikalus, finansus ir
pan. Henrikas Valua atsisakė patvirtinti jam pateiktas valdymo sąlygas, o
Steponas Batoras 1576 m. jas patvirtino17. Šios sąlygos nustatė laisvus
karaliaus rinkimus, buvo reikalaujama be senato nespręsti karo ir taikos
reikalų, kariuomenės neišvesti į užsienį, be seimo nutarimo nešaukti bajorų
į karą. Karaliui nesilaikant pažadų, bajorai turėjo teisę jo neklausyti.
Valdžią karalius gaudavo karūnacijos aktu, kurį atlikdavo primas. Karalius
prisiekdavo ir pažadėdavo vykdyti konvokacinio ir elcktorinio seimų
nutarimus.
Po Žygimanto Augusto mirties karaliaus valdžia pradėjo silpnėti. Karalius
tapo visiškai priklausomas nuo seimo. 1590 metais karaliaus iždas buvo
atskirtas nuo valstybės iždo. Zigmantui III bandžius sustiprinti savo
valdžią, bajorai su ginklu stojo prieš absoliutinės karaliaus valdžios
įvedimą,- ir karalius nusileido.
Karalius buvo sudedamasis seimo institutas. Jis turėjo įstatymų leidybos
iniciatyvą, sankcionavo seimo nutarimus, juos antspauduodavo ir skelbė savo
vardu, tačiau pabrėždamas, kad jie išleisti seimo sutikimu. Karalius
vienasmeniškai valdė jo žinioje buvusius miestus, sprendė žydų ir savo
žemių valstiečių reikalus, turėjo aukščiausiąją administracinę valdžią.
Skyrė visus pareigūnus, nors kai kuriuos kandidatus siūlė bajorų seimeliai.
Pareigūnus galėjo nubausti tik bauda. Skirdavo seniūnijas ir dvarus
seniūnams ir laikytojams.
[gyvendinti karaliaus valdžią padėdavo seimas, sesijų metu nustatydavęs
administracijos veiklos kryptį. Prie karaliaus buvo senatoriai rezidentai,
patarnavę karaliui tarp seimo sesijų ir kontroliavę jo veiklą. Senatorius
rezidentus karalius kviesdavo dvejiems metams pagal rangą ir vietų
eiliškumą senate. Tokių senatorių iš pradžių buvo 16, o vėliau net 28. Tai
– vyskupai, vaivados, kaštelionai. Prie karaliaus nuolat buvo keturi
rezidentai, ir kas pusė metų jie keitėsi. Apie savo veiklą rezidentai
informuodavo seimą.
Formaliai karalius buvo kariuomenės vadas, o iš tikrųjų ir čia jo valdžią
ribojo etmonai. Daugiausia buvo apribota karaliaus teismo valdžia. Karalius
asmeniškai dalyvavo tik seimo teisme, davė apsauginius raštus, tačiau
neturėjo nei amnestijos, nei malonės teisės.
Seimas 1607 ir 1609 metais priėmė konstitucijas, suteikusias bajorams teisę
neklausyti karaliaus, jei jis nesilaiko savo pažadų. Pareiškus karaliui
nepaklusnumą trečią kartą, seimas galėjo jį pašalinti iš sosto. 1717 metų
konstitucija įpareigojo karalių vykdyti senatorių rezidentų nutarimus.
Nuo XVII a. antrosios pusės karaliais buvo renkami lenkų didikai.
Kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi. Nuo pat XVII a. pradžios
padažnėjo bajorų konfederacijos. Karalius arba organizuodavo savo šalininkų
kontrkon federaciją, arba pripažindavo bajorų konfederaciją ir tenkino jų
reikalavimus. Karaliaus nubaustus bajorus konfederatus seimas amnestuodavo.
Lietuvoje taip pat organizuodavosi konfederacijos. Visuotinė arba
generalinė konfederacija save laikė aukščiau už karalių ir manė galinti net
jį teisti. Konfederacijos vadas buvo maršalka, jis turėjo konsultantų.
Aukščiausiąjį organą – vadinamąją didžiąją tarybą, rinkdavo konfederaciniai
seimeliai. Buvo ir konfederacijos teismas. Seimas tvirtindavo didžiosios
tarybos nutarimus. Konfederacijos rodė karaliaus valdžios bejėgiškumą, aule
valstybę.
Seimas. Seimas susidėjo iš dviejų rūmų: bajorų pasiuntinių Mato. Bajorų
pasiuntinių buvo 170 (iš Lietuvos 48). Dvasininkijai senate atstovavo
vyskupai. Seimas buvo aukščiausiasis valstybės organas, o karalius –
sudedamasis jo institutas. Be karaliaus seimas negalėjo funkcionuoti, nes
jis buvo feodalų valios reiškėjas. Karalius šaukė seimą universalu. Seimo
šaukimo terminai ir posėdžių vieta nebuvo nustatyta. Karalius šaukė seimą,
kai reikėjo. Jis nustatydavo seimo susirinkimo laiką, vietą ir darbotvarkę.
Seimas buvo šaukiamas vieną du kartus per metus. 1573 metais
vadinamuosiuose Henriko artikuluose karalius įpareigotas šaukti seimą kartą
per dvejus metus. Seimo posėdžiai turėjo trukti šešias savaites, o
nepaprastojo seimo – dvi savaites. Seimas posėdžiavo Varšuvoje, o nuo 1673
metų kiekvienas trečias seimas posėdžiavo Gardine. Taip buvo pabrėžiama
Lenkijos ir Lietuvos lygybė.
Senato narių buvo 140, ir jie vadinosi Ponų taryba. Senatas susidėjo iš
vyskupų, vaivadų, kaštelionų, ministrų, Žemaičių seniūno. Karalius kvietė
senatorius į seimą asmeniškai. Senatas, pirmininkaujamas karaliaus, svarstė
įstatymų projektus, gautus iš bajorų pasiuntinių rūmų, ir pareikšdavo savo
nuomonę, taip pat užsienio politikos klausimus. Senatoriai sudarė dalį
asesorių teismo narių. Senatas buvo karaliaus taryba ir iš dalies ribojo jo
valdžią, tačiau kartu prieštaravo bajorų siekiams plėsti savo teises. Jeigu
seimas iširdavo nieko nenutaręs, tai karalius šaukdavo senato pasitarimą.
Senato nutarimai karaliaus griežtai nevaržė. Senato posėdyje kiekvienas
senatorius pasakydavo savo nuomonę, karalius suformuodavo bendrą1 senato
nuomonę, kartais pritardamas mažumai senatorių. Seimo konstitucijos (aktai)
buvo skelbiami karaliaus vardu. Karalius turėjo teisę jų tekstus
interpretuoti plačiau.
Mokesčių ir bajorų privilegijų klausimus svarstė ir nutarimus priėmė bajorų
pasiuntiniai. Jie tik atstovaudavo savo pavieto seimelio nuomonei, t. y.
turėjo laikytis gautos iš pavieto seimelioinstrukcijos. Visi nutarimai
turėjo būti priimti vienu balsu. Kiekvienas atstovas turėjo teisę pareikšti
veto dėl to ar kito nutarimo. Tik seimo maršalka buvo renkamas balsų
dauguma.
XVI a. pabaigoje dėl įsigalėjusio vienbalsiškumo principo seimuose išaugo
pavietų seimelių vaidmuo. Pasiuntiniams buvo įsakyta nesutikti su seimo
nutarimais, kol nebus patenkinti kurio nors pavieto seimelio reikalavimai.
Seimo nutarimai buvo laikomi vieninga visuma: nepriėmus paskutinio seimo
nutarimo, negaliojo ir anksčiau priimtieji.
Seimas nustatydavo mokesčius, pripažindavo bajoro titulą, sutikdavo skelbti
bajorų visuotinį šaukimą, išklausydavo užsienyje buvusius pasiuntinius ir
nustatydavo užsienio politiką, išklausydavo paiždininkių apyskaitas,
atlikdavo asesorių teismo funkcijas ir turėjo malonės bei amnestijos teisę.
Seimas išreikšdavo valstybės suverenitetą

1764 m. rugsėjo 7 d. elekcinis Respublikos seimas išsirinko karaliumi
„Piastą”, t. y. vietinės kilmės, Čartoriskių ir prorusiškos politikos
šalininką Stanislovą Augustą Poniatovskį (1764—1795). Čartoriskių ir
Poniatovskių šalininkai jau seniai brandino planus įvykdyti krašte valdymo
reformas. Tai buvo prancūzų švietėjų įtakoje išaugę žmonės, kurie ryžosi,
Rusijos carei Jekaterinai II neprieštaraujant, nežymioms reformoms. Buvo
panaikinta liberum veto sprendžiant Seime ekonominius klausimus, Seimo
delegatų priesaika seimelių instrukcijoms, kausčiusioms jų veiklą Seime,
įvesti generaliniai muitai, įsteigtos Lenkijos ir LDK iždo komisijos,
nustatyta Seimo darbo tvarka, padidinta kariuomenė. Reformomis buvo
siekiama sustiprinti šalį, iškelti ją į Europos valstybių tarpą. Jekaterina
II apkaltino Čartoriskius, kad jie neiškėlė Seime jos reikalavimo sulyginti
katalikų ir stačiatikių teises. Čartoriskiai nesiryžo šiai reformai
katalikiškame seime. Didikai -Čartoriskių priešai — siekė panaikinti
karaliaus ir Čartoriskių 1764—1766 m. įvykdytas reformas. Jie kreipėsi
pagalbos į Rusiją, nes vieni savo planų įvykdyti nepajėgė. Už paramą
Čartoriskiams didikai siekė net karalių detronizuoti. Jekaterina II šito
neleido, tačiau jai buvo naudinga turėti opoziciją karaliui. Už pagalbą
prieš reformuotojus ji gavo vidaus reakcijos pažadą paremti jai rūpimą
disidentų klausimą. Todėl Rusijos pasiuntiniui N. Repni-nui pavyko
suorganizuoti tris bajorų konfederacijas: LDK stačiatikių ir protestantų –
– 1767 m. kovo 20 d. Slucke, Lenkijos protestantų — 1767 m. Torūnėje ir
Respublikos katalikų — 1767 m. birželio 23 d. Radome. Visos jos veikė su
Rusijos žinia ir net su jos karine parama. Radomo konfederacijai
suorganizuoti Jekaterina II pasinaudojo jos 1764 m. iš LDK išvytu Karoliu
Stanislovu Radvila. Jis gyveno Saksonijoje (Dresdene). Per Austrijos
imperato- užsienio politikos vadovui N. Paninui buvo pavesta per N. Repniną
ir pulkininką prancūzą Aloje pakviesti K. S. Radvilą į Vilnių, grąžinti jam
Vilniaus vaivados vietą, konfiskuotus turtus, išmokėti iš valstybės iždo
didelę kompensaciją. K- S. Radvila, grįžęs į Vilnių ir sušaukęs LDK bajorų
konfederaciją, 1767 m. birželio 2 d. paskelbė aktą, smerkiantį 1764 ir 1766
m. Seimo reformas, pripažino disidentų teises ir jų Slucko bei Torūnės
konfederacijų aktus. Iš Vilniaus K. S. Radvila nuvyko į Radomą ir prie
Vilniaus akto pridėjo 1767 m. birželio 23 d. generalinės konfederacijos
bajorų parašus. Disidentams buvo pažadėta įstatymų globa. Jie pripažinti
„tėvynės sūnumis”. Nesitenkindama tuo, Jekaterina II pareikalavo sušaukti
ekstraordinarinį seimą ir patvirtinti konfederatų ak- j tus. Konfederacija
buvo daugumos, o Seimas – – bajorų visumos nuomonė. Seimas, kuriam
pirmininkavo K. S. Radvila,, posėdžiavo, apsuptas Jekaterinos II atsiųstos
kariuomenės. N. Repninas įsakė suimti kelis senatorius, kurie stojo prieš
Seimo darbą, ir pareikalavo ratifikuoti minėtų konfederacijų aktus. Buvo
grasinama jėga. N. Repnino reikalavimai buvo priimti tylint. Seimo išrinkti
delegatai nuvyko pas Jekateriną II prašyti „grąžinti senąją valdymo
tvarką”. Rusijos ir Prūsijos pasiuntiniai pasirašė su Seimo delegacija
sutartį, kuri garantavo esamą Respublikos tvarką. 1768 m. Seimas ratifikavo
šią sutartį. Nuo to laiko be Rusijos ir Prūsijos sutikimo Seimas negalėjo
keisti valstybės vidaus tvarkos. Karą-liaus ir Čartoriskių sugalvotos
reformos nebuvo įvykdytos. Jas su-žlugdė vidaus didikų reakcija, paremta
užsienio valstybių.
Dar nesibaigus konfederaciniam seimui, dalis bajorų — V. Ze-vuskis, A. S.
Krasinskis, J. ir K. Pulaskiai sudarė slaptą naujos konfederacijos programą
ir 1768 m. vasario 29 d. ją paskelbė Baro mieste (Podolėje), netoli
Turkijos sienos. Buvo tikimasi Turkijos pagalbos. Be to, konfederatai
kreipėsi pagalbos į Austriją ir Prancūziją. Tarp konfederacijos dalyvių
buvo nemaža patriotiškai nusiteikusių Lenkijos ir Lietuvos bajorų, stojusių
prieš disidentų teisių sulyginimą, Rusijos kišimąsi į valstybės reikalus,
prieš karalių, kuris liko Rusijos pusėje. Konfederatai buvo pasiryžę ginti
katalikų tikėjimą ir šalies nepriklausomybę. Lenkų konfederatų Pulaskių
paraginti, LDK konfederatai, vadovaujami M. J. Paco, J. Sapiegos, J.
Chodkevičiaus, o kiek vėliau ir M. K. Oginskio bei S. Kosakovskio,
suaktyvino savo karinius veiksmus Kauno, Ukmergės ir Upytės apylinkėse.
Ginkluoti konfederatų būriai kariavo su Rusijos kariuomene 1768—1772
metais. Tai buvo partizaninis karas. Konfederatai nesurinko didesnių pajėgų
ir palyginti lengvai buvo sutriuškinti. Didikai, konfederacijos vadai,
pradėjo įnirtingai tarp savęs vaidytis. Rusijos diplomatija ir kariuomenė
veikė — naikino konfederatų dvarus, sekvestravo turtą, šnipinėjo. Laukta
pagalba iš Europos neatvyko. Karalius vėliau seime teigė, kad per penkerius
metus konfederacija pražudė apie 60 tūkst. vyrų, iš jų 10 tūkst. buvo
ištremta, ir nepasiekė jokios politinės pergalės.
XVIII a. pabaigoje pasikeitė Lenkijos ir Lietuvos valstybės larptautinė
padėtis. Rusija, Austrija ir Prūsija siekė jos teritorijų ir ėmė vis labiau
kištis į Respublikos vidaus reikalus. Rusijai rūpėjo prisijungti
ukrainiečių ir baltarusių žemes, kurios dėl religinės ir nacionalinės
priespaudos norėjo susivienyti su rusų tauta. Be to, carinė Rusija
gyvybiškai buvo suinteresuota įsigalėti prie Baltijos ir Juodosios jūrų ir
turėti Dauguvos bei Dnepro prekybos kelius ir strateginius punktus.
Austrija siekė užvaldyti Galiciją, o Prūsija – – lenkų Pamarį. Jos
stengėsi pasinaudoti merdinčia Respublika, ardoma vidaus rietenų ir
konfederacinių vaidų. Rusija savo politiką visuomet derino su Prūsija, kuri
nenorėjo, kad Rusija viena įsigalėtų Respublikoje. Rusijos užsienio reikalų
minist-i

Leave a Comment