Berlyno siena

1961 m. rugpjūčio 13 d. Rytų Vokietijos kareiviai visus Vakarų Berlyno sektorius ima juosti spygliuotomis vielomis. Per kelias dienas jie pastato dar vieną 3 m aukščio ir 55 km ilgio sieną: ja Vakarų Berlynas atskiriamas nuo pasaulio. Tos pačios šeimos nariai staiga atskiriami vieni nuo kitų. Ligi 1961 m. rugpjūčio 13 d. į Vakarus kasdien išeidavo 2000 Rytų Vokietijos piliečių, o sutvirtinus sieną, į Vakarus iki 1976 m. pabėga tik 34 000 žmonių. 171 žmogus žuvo kai bandė tai padaryti.

Vakaruose 16 šalių, priėmusių Maršalo planą, susiburia ekonominiu pagrindu į EEBO (Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacija, 19948); kariniu pagrindu JAV su savo proteguojamaisiais sudaro gynybinę sąjungą NATO (Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija, 1949) – kuri saugo juos po savo „branduoliniu skėčiu“. Tokiu būdu 12 valstybių – JAV, Kanada, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas, Danija ir Islandija – sudaro Atlanto Sąjungą.

Rytuose Sovietai į tai atsako sudarydami ESPT (Ekonominės savitarpio Pagalbos Tarnyba, 1949) ir VSO (Varšuvos Sutarties Organizacija, 1955 simetriskai atitinkančias EEBO ir NATO organizacijas.

Nuo to laiko kryžiaus žygių ir raganų medžioklės atmosferoje prasideda aršus „šaltasis karas“. Sovietų pusė pasmerkia priešingą stovyklą – „kapitalizmo ir karo sttovyklą“ – ir pradeda liaudies demokratijos šalyse naują inscenizuotų teismo procesų seriją. Jungtinėse Amerikos Valstijose senatorius Makartis (MacCarty) vadovauja tikrai inkvizicijai prieš tūkstančius antiamerikanizmu įtariamį tarnautojų: vyras ir žmona Rozenbergai (Rosenberg) apkaltinami karo metu išdavę Sovietų Sajungai atominės bombos paslaptį, be fo

ormalių įrodymų nuteisiami mirti ir nuosprendis įvykdomas (1953).

1948 metų balandžio mėnesį Sovietai užblokuoja kelius į tris Vakarų Berlyno sektorius (amerikiečių, anglų, prancūzų), tokiu būdu izoliuodami juos savo okupacinės zonos centre. Amerikiečiai suorganizuoja milžinišką oro tiltą, per kurį berlyniečiai aprūpinami maistu, ir taip išvengiama konflikto. Po metų blokada panaikinama, bet padėtis jau pasikeitusi: Vakarų Berlynas tapęs Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR, sostinė Bona) Land (žeme), esančia Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR, sostinė Rytų Berlynas) teritotijoje. Labai greitai išryškėja akivaizdus kontrastas tarp klestinčios Vakarų Berlyno visuomenės ir krizės Rytų Berlyne; pagaliau gyventojai čia sukyla. Sovietai į tai atsako įvesdami apgulos padėtį (1953). Berlyniečiai ima masiškai emigruoti į Vakarų sektorius. Galiausiai 1961 m. rugpjūčio 13 d. egzodui sustabdyti komunistinis režimas pastato neperlipamą sieną, Vakaruose tuoj pat pavadinta „gėdos siena“. Ji kerta miestą puusiau ir yra dieną naktį saugoma policininkų, kurie šauna į kiekvieną bandantį ją perlipti.

Ir nors tarp dviejų didžiųjų šalių, kurios tiesiogiai nesusiduria, išlieka šaltasis karas, tačiau jis suliepsnoja lokaliniais konfliktais tarp trečiųjų šalių.

Korėja, sovietų ir amerikiečių išvaduota iš japonų okupacijos, padalijama į dvi priešiškas valstybes: komunistinę Šiaurėje ir Kapitalistinę Pietuose (1948). Šiaurės Korėja, Kinijos remiama, 1950 m. birželio mėn. užima Pietų Korėją. Kyla naujo pasaulinio karo pavojus. Amerikiečiai, kurie saugumo taryboje be Sovietų Sąjungos jaučiasi tvirti ir nenori, kad konfliktas būtų plečiamas, įp
pareigojami jungtinių tautų vardu atlikti karinę intervenciją. Makartūras (MacArthur), ko gero, jau ketina panaudoti atominę bombą, bet Trumenas pašalina jį iš užimamo posto. Karas pasibaigia tuo, kuo ir prasidėjo, tiktai bombardavimai ir epidemijos nusineša milijonus gyvybių. Šiaip ar taip, abi didžiosios valstybės parodo gerą norą išvengti tiesioginio susidūrimo, kurio padarinius numatyti būtų neįmanoma.

Po daugkartinių susirėmimų prasidėjęs karas Indokinijoje, kur kolonijinė Prancūzija kariauja prieš Ho Ši Mino Vietnamo komunistus, taip pat įeina į šaltojo karo kontekstą: JAV remia prancūzų kovą prieš komunizmą už „laisvą pasaulį“ (prancūzų ekspedicinį korpusą sudaro 250 000 kareivių) tuo tarpu SSRS ir ypač Kinija padeda Viet Minui. Prancūzams pralaimėjus prie Dienbjenfu, komunistai užima šalies Šiaurę, ir Vietnamas suskyla į dvi dalis. Ho Ši Minui ėmus teroru įgyvendinti savo žemės reformas, apie milijoną valstiečių pabėga iš Šiaurės Vietnamo, tuo tarpu Pietuose, vos išvykus pakutiniam prancūzų kareiviui, diktatoriaus Ngo Din Djemo vyriausybė kreipiasi į JAV prašydama karinės pagalbos.

***

1989 m. lapkričio 7 d. vyriausybė atsistatydina ir atsiveria siena tarp abiejų Vokietijų: per du kitus savaitgalius penki milijonai Rytų vokiečių džiūgaudami, susijaudinę ir vis dar negalėdami patikėti tuo, kas įvyko, pirmąsyk peržengia Vakarų sieną. Lapkričio 19 d. pradedama griauti Berlyno siena. Lapkričio 20 d. Leipcige demonstrantai pareikalauja abiejų Vokietijų susijungimo. Lapkričio 28 d. VFR kancleris Helmutas Kolis (Kohl) bundestagui pateikia galimo Vo

okietijų susijungimo planą. Gruodžio 17 d. paleidžiama pražūtingoji Stasi (politinė policija) ir 1990 m. gegužės 6 d. numatomi pirmieji laisvi rinkimai. 1990 m. spalio 2 d., vidurnaktį, Vokietija oficialiai sujungiama, o 1991 m. birželio 20 d. bundestagas nutaria sostinę perkelti atgal į Berlyną.

1989 m. spalio 28 d., šaukdami „Laisvė!“, Prahoje, Vaclovo aikštėje, susirenka tūkstančiai žmonių. Lapkričio 21 d. 200 000 žmonių pareikalauja laisvų rinkimų. 22 d. minia skanduoja Aleksandro Dubčeko vardą, ir pašalintasis Prahos pavasario lyderis pirmą kartą po dvidešimties metų prabyla į susirinkusius.24 d. atsistatydina visa komunistų partijos vadovybė; minios entuziazmui nėra ribų: ji gaudžia sveikindama savo didvyrius – Aleksandrą Dubčeką ir ką tik iš kalėjimo išėjusį opozicionierių dramaturgą Vaclovą Havelą (Havel). Gruodžio 28 – 29 d. sodininkas ir poetas išrenkami vienas Federacinės Asamblėjos pirmininku, antras – Respublikos prezidentu.

Lapkričio 18 d. 50 000 demonstrantų Sofijoje reikalauja laisvų rinkimų ir reformų. Diktatorius Živkovas atsistatydina, ir rinkimai paskiriami 1990 m. gegužės mėn.

Lapkričio 20 d. Rumunijos kondukatorius Nikolajė Čaušeskus perspėja netoleruosiąs jokių abejonių dėl socializmo: jį tuojau pat 3308 kongreso delegatai vienbalsiai vėl išrenka. Gruodžio 16 d. Timišoaroje įvyksta pirmosios demonstracijos prieš vyriausybę. Gruodžio 21 d. Bukarešte minia nušvilpia tironą. Sekuritatė (politinė policija) ima šaudyti. Gruodžio 22 d. šturmu paimamas oficialiosios televizijos pastatas, kariuomenė broliaujasi su opozicija. Čaušeskus pakeičiamas Nacionalinio gelbėjimo taryba ir gruodžio 25 d. po teismo parodijos jam ir jo žmonai įvykdoma mirties bausmė. Laisvi rinkimai paskiriami 1990 m. balandžio mėnesiui: ta

ai paskutinė 1989 m. pergalė prieš tironiją, nors naujieji Rumunijos vadobai įtariami padarę paprastą valstybės perversmą, palikdami tose pačiose vietose daugelį asmenų iš nuverstosios vyriausybės.

Ir vis dėlto šiais demokratiaji tokiais palankiais metais Pekine Tienanmenio aikštėje kraujy paskandinama liberalaus studentų judėjimo demonstracija.

O Rytų Europai didžiausi sunkumai, matyt, dar prieš akis: po pusės šimtmečio kolektyvizmo sugrįžti į rinkos ekonomiką nebus lengva.

Literatūra: Pjeras Filipas Biunaras, Žanas Pjeras Doranas, Danielius Stevanas, Žanas Klodas Vialis. Mokslinė vadovė – Kristina Miurit – Deklu
„Istorija 3“
1992 m.

Leave a Comment