ŠALTASIS KARAS

Turinys:

1. Įvadas..............................3
2. JAV ir Sovietų Sąjunga 1945-1948m. ........................4
3. Geležinė uždanga..............................5
4. Atsiribojimo politika- Trumeno diktrina ir Maršalo planas............5
5. 1948-ieji – lemtingi metai ..............................6
6. Korėjos karo padariniai ..............................7
7. Sovietų Sąjunga ir Rytų Europa 6-ame Dešimtmetyje ..............8
8. Sukilimas Rytų Europoje .............................8
9. Vokietija ir Berlynas – nesutarimų objektas ....................8
10. Šaltasis karas 1962-1989 ir 1990 m. ........................9
11. Rytų, SGA ir Helsinkio sutartys...........................10
12. Nauja konfrontacija..............................10
13. Šaltojo karo pabaiga..............................11
14. Šaltojo karo padariniai..............................12
15. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.......................13
16. Literatūra..............................14

Įvadas

Nuo 1945 m. tarp JAV ir SSRS išaugo nepasitikėjimas ir įtampa, o nuo 1947 m. šios supervalstybės – pagrindinės priešininkės pasaulio politikoje. Įtampa truko iki 1989 m. ir vadinama šaltuoju karu.
Šios dvi šalys skyrėsi ir ekonomika, irr politika. JAV veikė demokratinė politinė sistema su dviem dominuojančiomis partijomis ir kapitalistinė rinkos ekonomika. SSRS buvo komunistinė vienpartinė diktatūra, valstybės reguliuojama planinė ekonomika.
Sąvoka šaltasis karas sako, kad tikro karo nebūta – vyko propagandos, politikos ir ekonomikos kova, varžytasi dėl įtakos sričių tam tikrose pasaulio dalyse.
Jėgų santykis tarp JAV ir SSRS buvo išbandomas per tarpininkus. Tai kitų valstybių karai, kuriuose JAV ir SSRS aprūpindavo ginklais ir patarėjais kariaujančias šalis; arba kai viena didžioji valstybė kariaudavo, o kita remdavo jos priešininką politiškai irr ekonomiškai...

JAV IR SOVIETŲ SĄJUNGA 1945- 1948 M.

Nuo 1945 m. tarp JAV ir Sovietų Sąjungos išauga nepasitikėjimas ir įtampa, o nuo 1947 m. šios supervalstybės – pagrindinės priešininkės pasaulio politikoje. Įtampti santykiai tęsėsi iki pat 1989 m. ir vadinosi šaltuoju karu.
Šios dvi šalys turėjo ekonominių ir po

olitinių prieštaravimų. JAV veikė demokratinė politinė sistema su dviem dominuojančiomis partijomis ir kapitalistinė rinkos ekonomika. Sovietų Sąjunga buvo komunistinė vienpartinė diktatūra su valstybės reguliuojama planine ekonomika.
Sąvoka šaltasis karas nusako, kad tarp sovietų Sąjungos ir JAV niekada nevyko karštojo, t.y.tikrojo karo. Vyko propagandinis, politinis ir ekonominis karas, buvo varžomasi dėl įtakos sferų atskirose pasaulio dalyse.
Jėgų santykis tarp JAV ir Sovietų Sąjungos buvo išbandomas per tarpininkus. Tai buvo karai, kai JAV ir Sovietų Sąjunga aprūpindavo savo ginklais ir patarėjais kariaujančias šalis arba kai viena didžioji valstybė pati kariaudavo, o kita rėmė priešininką politiškai ir ekonomiškai.
Viena šaltojo karo priežasčių- susidariusi jėgų tuštuma, kurią paliko Vokietija po Antrojo pasaulinio karo. Į šaltąjį karą galima žiūrėti kaip į bandymą užpildyti tą susidariusią jėgų tuštumą.
JAV teritorijoje beveik neevyko jokių karo veiksmų, patirti palyginti nedideli nuostoliai. 1945 m. šalis gamino pusę bendrosios pasaulio produkcijos ir teikė tiek pat paslaugų. Pagaliau JAV turėjo atominės bombos monopolį ir buvo labai pralenkusi Sovietų Sąjungą technologijos ir materialinio pragyvenimo lygiu.
Sovietų Sąjunga buvo taip išsekinta po karo, kad stalinas laikė paslaptyje žuvusiųjų skaičių ir nuniokojimo apimtį. Per karą žuvo nuo 20 iki 30 mln. Sovietų Sąjungos gyventojų, o gamybinis aparatas buvo nusidėvėjęs ir sugriautas. Tačiau Sovietų Sąjunga turėjo svarbų kozirį: Raudiniji armija pasiliko Rytų Europoje, o jo
oje buvo daug daugiau kareivių negu Vakarų valstybėse. Sovietų Sąjunga buvo išsikovojusi didesnį prestižą Vakaruose, kadangi daugelis žavėjosi šios valstybės indeliu kovoje su nacizmu.
Nepasitikėjimp tarp Sovietų Sąjungos ir JAV šaknų galima ieškoti 1917 m. Rusijos revoliucijoje. JAV nepripažino Sovietų Sąjungos iki 1933 m.
Sovietų lyderiai taip pat neužmiršo, kad amerikiečių kariniai daliniai dalyvavo bandymuose nuslopinti revoliuciją. Sovietų požiūriu, visa istorija nuo pat 1917 m. yra Vakarų bandymas izoliuoti Sovietų sąjungą politiškai ir ekonomiškai.
Stalinas keletą kartų karo metu pabrežė, kad jis užsitikrins teritorijas, kurios turėjo lemiamą reikšmę Sovietų sąjungos saugumui. Baltijos valstybės, dalis Suomijos, Lenkija ir Rumunija buvo tie kraštai, kurių Stalinas nenorėjo išleisti iš rankų. Jis taip pat norėjo daryti lemiamą įtaką Vokietijos vystymuisi.
Tačiau tie saugumo politikos principai ėjo koja kojon su jėgos politikos ir ekonominiais bei politiniais motyvais. Naujų teritorijų kontroliavimas leido Stalinui jas išnaudoti ekonomiškai bei plėsti komunistinę sistemą.
JAV baiminosi dėl komunistinės ekspansijos Europoje ir kituose žemynuose. Buvo svarbu, kad rinkos ir žaliavų šaltiniai nepatektų Sovietų Sąjungos kontrolėn. Rinkos ekonomika ir laisvoji prekyba buvo nesutaikoma su sovietine sistema. Nors Sovietų Sąjunga neteko daug žmonių ir patyrė didžiūlių materialinių nuostolių, komunizmo įtaka stiprėjo. Pati Sovietų Sąjunga ir daug kas Vakaruose manė, kad jos laimėjimas kare buvo ir komunistinės sistemos laimėjimas. Taip pat kapitalistinėse ša
alyse daugelis manė, kad rinkos ekonomikos modelis pasiteisino kare, kad sovietinis modelis buvo teisingas pasirinkimas. Sovietų Sąjungai buvo svarbu surasti artimąją komunistinei sistemai ir užsienyje. JAV buvo pagrindinė jėga, kuri stiprino tikėjimą rinkos ekonomika.
Sovietų Sąjunga ir JAV politoką kaip keliančią grėsmę jos saugumui. Tai tik sustiprino jos nusistatymą kontroliuoti Rytų Europą. Sovietų Sąjungos motyvai didino JAV baimę. Taip šaltasis karas tapo papildoma priežastimi ir prielaida Sovietų Sąjungos politikai Rytų Europoje.

GELEŽINĖ UŽDANGA

Nuo Baltijos iki Adrijos jūros nusileido geležinė uždanga ant Europos. Vakarų jėgos suprato Sovietų Sąjungos saugumo reikmes, tačiau nesutiko, kad Lenkija prarastų nepriklausomybę. Didžioji britanija stojo į karą, Vokietijai užpuolus Lenkiją 1939 m. Lenkijos įvykiai buvo bandymas įsitikinti, ar Stalinas pripažins nepriklausomyas valstybes Rytų Europoje.
Jaltoje ir Potsdame Stalinas pažadėjo laisvus rinkimus Lenkijoje, tačiau jie niekada nebuvo surengti. Priešingai – lenkų komunistų ir sovietų talkininkų vyriausybė buvo pasodinta į valdžią jau 1945 m. Rytų Europoje vyko laopsniškas komunizmo įsigalėjimas nuo 1945 iki 1948 metų. Šalys buvo valdomos koalicinių vyriausybių, kurios komunistų ir sovietų įtakos silpnėjo arba stiprėjo. Po kiek laiko nekomunistinės partijos buvo uždraustos, o jų nariai pašalinti iš vyriausybių. Iki 1948 m. Lenkija, Rumunija, Bulgarija, Vengrija ir Čekoslovakija buvo visiškai priklausomos nuo Sovietų Sąjungos. Taip pat Jugoslavijoje ir Albanijoje valdžią paėmė komunistai, iš dalies savo jėgomis išviję vokiečius.
Sovietų Są

ąjunga nesilaikė įsikybusi visų teritorijų, kurias buvo užėmusi Raudonoji armija. Jau 1945 – 1946 m. sovietų kariuomenė buvo išvesta iš Norvegijos Šiaurės, Bornholmo, Čekoslovakijos ir Austrijos ir iš bazių Suomijoje.

ATSIRIBOJIMO POLITIKA – TRUMENO DOKTRINA IR MARŠALO PLANAS

Europa buvo pirmasis šaltojo karo mūšio laukas. JAV iš principo buvo prieš interesų sferų ir kolonijų politiką bei prieš prekybos tarp šalių suvaržymą. Tačiau JAV užsienio politika turėjo rūpintis ir amerikiečių interesais. JAV turėjo interesų sferų Lotynų Amerikoje. Šalis, kurios ekonomika pasaulyje buvo stipriausia, didžiausią naudą turėjo iš to, kad kiek įmanoma su daugiau šalių būtų galima laisvai prekiauti.
1947 m. JAV pareiškė, kad Sovietų Sąjungos užsienio politika Europoje pasidarė tokia agresyvi, kad amerikiečiai pradėjo atsiribojimo nuo komunizmo politiką.
Po karo britai ekonomiškai padėjo Graikijai ir Turkijai, bet ilgainiui jie to daryti nebeįstengė. Abi šalys turėjo besikeičiančias politines sistemas. Graikijoje vyko pilietinis karas, JAV bijojo, kad nugalėję komunistai paims valdžią. Sovietų Sąjunga spaudė Turkija, kad leistų jai turėti savo bazes Viduržemio jūros prieigose ir Juodojoje jūroje. JAV bijojo, kad tai atvers sovietams Artimuosius Rytus.
Trumeno doktrinos įžanga buvo, kad JAV 1947 m. nutarė skirti ekonominę pagalbą Graikijai ir Turkijai.
Praėjus keliems mėnesiams po Trumeno doktrinos pasirašymo, užsienio reikalų ministras Džordžas K. Maršalas savo kalboje pasakė, kad Jungtinėms Valstijoms yra protinga daryti viską, kas įmanoma, kad pasaulis grįžtų į normalias ekonomines sąlygas; kitaip negali būti kalbos apie politinį stabilumą ar tvirtą taiką. Mūsų politika nėra nukreipta prieš kokią nors šalį ar prieš kokį nors politinį mokymą, bet prieš badą, skurdą, neviltį ir chaosą..
Tai buvo įžanga į didelę pagalbos Europao programą – Maršalo planą, tačiau už tokios pagalbos slypėjo ekonominiai ir politiniai motyvai. Stabili Europos rinka galėjo suteikti saugumo Amerikos ekonomikai. Pagrindinis motyvas sutapo su Trumeno doktrina – užtverti kelią komunistinei ekspancijai. Ekonominės krizės galėjo sustiprinti komunistų pozicijas. Bet ekonominė pagalba nebuvo nesavanaudiška. JAV reikalavo, kad tos šalys, kurios ją gaus, bendradarbiautų per bendrą organizaciją, kuri paskirstytų ir administruotų pagalbą. Ši organizacija buvo įkurta 1948m. ir pavadinta Europos ekonominio bendradarbevimo asociacija. Tikslas buvo – panaikinti prekybos tarp šalių suvaržymus.
Sovietų Sąjungai ir Rytų Europai buvo pasiūlyta pagalba, bet pasiūlymas buvo pateiktas taip, jog Sovietų Sąjunga turėjo jo atsisakyti. Jeigu Sovietų Sąjunga būtų priemusi pagalbą ir prisijungusi prie OEEC, ji būtų priversta atsisakyti savo ekonominės sistemos. Sovietų Sąjunga atmetė pasiūlymą ir privertė kitas Rytų Europos valstybes bei Suomija atsisakyti pagalbos. Tokiu būdu sovietai prisiėmė atsakomybę už Europos padalijimą į blokus. Sovietų Sąjunga atsakė į Trumeno doktriną ir Maršalo planą dar stypriau sugniauždama Rytų Europą. 1947 m. buvo įkurtas Komunistų ir darbininkų partijų informacinis biuras. Po karo Stalinas paleido Kominterną, padarydamas gestą Vakarams. Biuras buvo nauja priemonė kontroliuoti komunistų partijas Europoje.
Kitas būdas vykdyti atsiribojimo politikai buvo žvalgybos sistemų, kurios turėjo sekti vidaus ir išorės priešus, sukūrimas. JAV 1947 m. buvo sukurta CŽV.CŽV sukūrė žvalgybos ir propagandos aparatą, kuriam tarnavo žurnalistai, spauda, naujienų agentūros ir radijo stotys.
1948 m. pradžioje Europa buvo toli nužengusi dalydamasi į du blokus, o nepasitikėjimas tarp Rytų ir Vakarų netrukus turėjo dar labiau išaugti.

1948-IEJI – LEMTINGI METAI

1948 m. buvo lemtingi šaltojo karo metai. Komunizmo ekspansijos baimė Europoje pasiekė viršūnę ir privedė prie NATO ir dviejų Vokietijų sukūrimą.
Valstybės perversmo būdu 1948 m. Čekoslovakijoje komunistai paėmė valdžią. Iki tol ji buvo vienintelė Rytų Europos valstybė, kurioje buvo surengti laisvi rinkimai ir įsigalėjo parlamentinė sistema. Kai kurie į šią šalį žiūrėjo kaip į galimą tiltą tarp Rytų ir Vakarų. Per rinkimus, vykusius tuojau po karo, komunistai surinko 38 procentus balsų. Jie įėjo į mišrią, koalicinę vyriausybę, tačiau baiminosi, kad pralaimės 1948 m. rinkimus, nes šalis turėjo didelių ekonominių sunkumų, Stalinui privertus vyriausybę atsisakyti Maršalo pagalbos. Perversmas buvo įvykdytas, kai nebuvo sovietų kariuomenės šalyje, bet padedant Stalinui politine prasme. Vakaruose tai sukėlė siaubą. Tais pačiais metais įvykiai išsirutuliojo iki Rytų ir Vakarų konflikto Vokietijos atžvilgiu.
Sąjungininkai po karo buvo susitarę neleisti pakilti Vokietijos pramonei ir ekonomikai. Vykstant šaltajam karui JAV keitė savo požiūrį. Amerikiečiai dabar teigė, kad nebus įmanoma pastatyti Europos ant kojų be savarankiškos, su solidžia ekonomika suvienytos ir neutralios Vokietijos ir stipriai ją spaudė, kad padengtų karo padarytus nuostolius.
1948 m. Vakarų jėgos savo zonose, išskyrus Berlyną, įvedė naują valiutą. Sovietų Sąjunga tai suprato kaip bandymą padalyti Vokietiją. Buvo įvesta sava valiuta rytinėje zonoje bei Rytų Berlyne. Tada Vakarų jėgos įvedė markes Vakarų Berlyne. Dėl to Sovietų Sąjunga blokavo įėjimą į šią miesto dalį. Stalinas bijojo stipriios Vokietijos, veikiamos JAV.
Stalinas užblokavo visus tiekimo į Vakarų Berlyną kanalus. Viskas į šią dalį buvo tiekiama oru, nes nebuvo kitos išeities. Šaltajį karą dar labiau sustiprino, 1949 m. sovietų nutraukta Berlyno blokada, ir tai dar labiau paspartino dviejų Vokietijų sukūrimą. Pasibaigus Berlyno blokadai, Vakarų valstybės savo okupacines zonas sujungė į vieną federacinę valstybę- Vokietijos Federacinę Respublika. Į tai Sovietų Sąjunga atsakė tų pačių metų spalio mėnesį pertvarkydama savo okupacinę zoną į Vokietijos Demokratinę Respubliką.
Nepaisydamos VFR nuomonės, Vakarų jėgos nusprendė, kad Vakarų Berlyną valdys kartu visos okupacinės valstybės: JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Vakarų Berlyno atstovai Bundestage, Vakarų Vokietijos parlamente, negavo balsavimo teisės. Sovietai įvedė savo valdžią Rytų Berlyne.
Valstybės perversmas Čekoslovakijoje ir Berlyno blokada paspartino gynybinį bendradarbiavimą Vakaruose. didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija , Olandija ir Liuksemburgas jau 1948 m. sudarė gynybinę sąjungą ir ją pavadino Vakarų sąjunga. Tų pačių metų pavasarį Suomijai buvo parodytas didelis Sovietų Sąjungos spaudimas, todėl ji buvo priversta pasirašyti draugystės sutartį su Sovietų Sąjunga. Visa tai pagreitino šiaurės Atlanto šalių gynybinį bendradarbiavimą, į kurį įsitraukė ir JAV. 1949 m. balandžio mėnesį dvylika šalių pasirašė sutartį dėl gynybinio bloko sukūrimo. Sutartis rėmėsi principu, kad, užpuolus vieną ar kelias bloko valstybes, tai turėjo būti laikoma visų narių užpuolimu. Pirmosios dvylika NATO narės buvo:
1. JAV;
2. Kanada;
3. Didžioji Britanija;
4. Prancūzija;
5. Beligija;
6. Olandija;
7. Liuksemburgas;
8. Norvegija;
9. Danija;
10. Islandija;
11. Italija;
12. Portugalija.
Sovietų Sąjunga nesukūrė panašaus karinio bloko iki 1955 m., bet ji buvo pasirašiusi abipuses gynybos sutartis su beveik visomis Rytų Europos valstybėmis. 1949 m. buvo sukurta Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos Ekonominė Savitarpio Pagalbos Taryba. Tais pačiais metais sovietai susprogdino savo pirmą atominę bombą, panaikindama JAV atominės bombos monopolį.
Supervalstybėms buvo svarbu susirasti sąjungininkų kitose šalyse. JAV ir Sovietų Sąjunga naudojo ekonomines ir politines priemones, kad prisiviliotų draugų. Nuo 1949 m. JAV, kurios laikėsi tam tikrų taisyklių, kariavo prekybinį karą su Sovietų sąjunga ir Rytų Europa.
1948 ir 1949 m. ekonominis, politinis ir karinis Europos pasidalijimas į blokus buvo įvykęs faktas, o šaltasis karas netrukus persimetė į kitas pasaulio dalis.
Šaltasis karas nusiplėtė toliau- į Azija. Labai didelį perversma padarė karas Korėjoje.

KORĖJOS KARO PADARINIAI

Jau 1950 m. darbo grupė, kuri įtvirtino JAV saugumo politikos situaciją, priėjo išvadą, kad iškilusi reali karo su Sovietų Sąjunga grėsmė. Tik JAV galėjo sulaikyti sovietus nuo karo pradėjimo, sąjungininkai didino savo karines pajėgas.
Tokia išvada drauge su Korėjos karu lėmė tai, kad amerikiečių atsiribojimo politika tapo pasaulinio masto. Pirmojoje 6- ojo dešimtmečio pusėje JAV sukūrė karinių blokų tinklą, susitarė dėl bazių ir saugumo garantijų didelėse pasaulio dalyse. NATO 1952 m. pasipildė Graikija ir Turkija, o JAV pasirašė sutartį su fašistine Ispanija dėl bazių ir karinės pagalbos.
JAV pripažino Prancūzijos kolonijinį karą Indokinijoje kaip kovą su komunizmu. Tas požiūris vėliau įvėlė JAV į kruviną Vietnamo karą 7- ame dešimtmetyje.
Labiausiai Korėjos karas paskatino tarptautinį ginklavimąsi. Kariškiai ir karo pramonė susilaukė didesnio politikų pritarimo Vašingtone. JAV ir Sovietų Sąjunga vystė atominį ginklą, kad padidintų savo karinę galią. Pagaliau tai buvo pigiau, negu didinti stacionarines pajėgas su konvencionalia ginkluote. Abi šalys sukūrė vandenilines bombas, kurios turėjo didesnę sprogstamąją galią negu atominės bombos, panaudotos prieš Japoniją 1945 m.
Trumeno doktrina, JAV karinių blokų sistema ir susitarimai dėl bazių privertė Sovietų Sąjungą jaustis apgulta valstybe. Labiausiai jai nepatiko tas faktas, kad Vakarų Vokietija 1955 m. tapo NATO nare. Į tai atsakydama Sovietų Sąjunga tais pačiais metais įkūrė Varšuvos paktą – gynybos sutartį tarp Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos satelitinių valstybių. Sovietų Sąjunga pagaliau rėmė savo stovyklą Azijoje:
• Kiniją;
• Šiaurės korėją;
• Šiaurės Vietnamą ir stengėsi didinti įtaką Afganistane, Indijoje ir Birmoje.

SOVIETŲ SĄJUNGA IR RYTŲ EUROPA 6-AME DEŠIMTMETYJE

Stalinas norėjo būti pasaulinio komunistinio judėjimo vadas, tačiau Jugoslavijos prezidentas Josipas Brozas Titas rėmėsi sava, nuo Sovietų Sąjungos nepriklausoma, nacionaline komunistų partija. Titas pamatė, kad sovietai nori likviduoti bet kokį Jugoslavijos komunistų partijos savarankiškumą. Jis niekam nepaliko abejonių dėl savo dominavimo tiek užsienio, tiek ir vidaus politikoje. 1948 m. jis nutraukė santykius su sovietais, ir valstybė buvo išmesta is Kominformo, prieš ją buvo pradėta ekonominė blokada. Jugoslavijai į pagalbą atėjo Vakarų valstybės, ir ji atlaikė sovietų spaudimą.
Titoizmas lėmė dar stipresnį Rytų Europos valstybių suvaržymą, nes Stalinas bijojo prarasti ir likusias. Pagal Maskvos procesų pavyzdį, buvo pradėtas titoistų valymas Vengrijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje. Labiausia įsisiautėjo valymas Čekoslovakijoje. Iš areštuotųjų būdavo išgaunami ilgi raštiški sufalsifikuoti prisipažinimai. Iš viso keli tūkstančiai žmonių buvo internuota, įkalinta arba nužudyta dėl šių procesų 5-ojo dešimtmečio pabaigoje- 6-ojo dešimtmečio pradžioje.
1954 m. Sovietų Sąjungos valstybės saugumo ministras buvo perkrikštyta į KGB, kuris prasidėjo kontroliuojant Rytų Europą ir turėjo šnipų bei dezinformuojančią agentų tinklą.

SUKILIMAS RYTŲ EUROPOJE

Pirmasis sukilimas Rytų Europoje kilo iškart po Stalino mirties 1953 m. Rytų Berlyno gyventojai streikavo prieš sistemą, ir sovietų tankai turėjo malšinti demonstracijas.
1956 m. Sovietų Sąjungos partijos ir valstybės vadovas Nikita Chruščiovas pradėjo susidoroti su Stalinu ir jo politika. Rytų Europoje į tai buvo pasižiūrėta kaip į tam tikrą varžtų atleidimą. Lenkai reikalavo savarankiškumo. Jie išvengė sovietų įsikišimo, kadangi užtikrino Chruščiovą, kad neišstos iš Varšuvos pakto ir nepanaikins komunistų partijos valdžios monopolio.
Vengrai buvo ne tokie atsargūs. Jie reikalavo, kad visuomeninė sistema būtų pertvarkyta į demokratiškesnę sistemą, o Vengrija išstotų iš Varšuvos pakto. Taip jie metė iššūkį Sovietų Sąjungos viešpatavimui Rytų Europoje. Antisovietinių demonstracijų metu policija ėmė šaudyti į demonstrantus. Taip prasidėjo masinis liaudies sukilimas, ir abejojantis Chruščiovas nusprendė nuslopinti sukilimą. Budapešte vyko atkaklūs gatvių mūšiai tarp prastai ginkluotų sukilėlių ir sovietų tankų. Po kelių savaičių nelygios kovos sukilėliai pralaimėjo. Apie 4000 vengrų žuvo ir apie 200000 pabėgo iš šalies. 35 000 vengrų atsidūrė kalėjime, iš jų 300 buvo nuteisti mirčiai, bausmė įvykdyta. Budapešto mūšiuose žuvo 600 – 700 sovietų kareivių.
JAV neįsikyšo, vengrams nepadėjo, tuo parodydama, kad pripažino sovietų interesų zoną. Sovietų Sąjunga taip pat pademonstravo, kad destalinizacija neatvėrė kelių valstybėms išstoti iš Rytų bloko.

VOKIETIJA IR BERLYNAS – NESUTARIMŲ OBJEKTAS

Iki 1955 m. Vakarų valstybės ir Sovietų Sąjunga buvo tokios pat nuomonės dėl Vokietijos suvienijimo, bet visi skirtingai įsivaizdavo šalies ateitį. Vakarų jėgos norėjo Vokietijoje laisvų rinkimų ir bendros Vokietijos vyriausybės, kuri turėtų teisę vykdyti nepriklausomą užsienio politiką.
Sovietų Sąjungi buvo svarbu, kad suvienyta Vokietija būtų nusiginklavusi ir nepriklausoma nuo Vakarų jėgų. 1952 m. Sovietų Sąjunga net pasiūlė sukurti vieningą Vokietiją, kuri turėtų savo nacionalinę kariuomenę, nepriklausoma nei nuo Vakarų, nei nuo Rytų. Buvo pasiūlyta, kad visos užsienio karinės pajėgos būtų išvestos iš Vokietijos ir taptų JT nare. Šis pasiūlymas JAV buvo didelis galvosūlis. Kai JAV atmetė pasiūlymą kaip propagandinį ir kai VFR 1955 m. tapo NATO nare, Sovietų Sąjunga suprato, kad jos sugalvotas suvienytos Vokietijos modelis yra nerealus. 1955 m. naujas Sovietų Sąjungos lyderis Chruščiovas iškėlė taikaus sambūvio idėją. Chruščiovas teigė, kad geriau varžytis su JAV ekonomikoje, negu siekti karinės konfrontacijos. Pasak Chruščiovo, Sovietų Sąjunga turėtų pralenkti JAV pragyvenimo lygio atžvilgiu per kelerius metus.
Berlynas šaltojo karo metu buvo nesutarimų objektas. Miesto gyventojai galėjo lasvai judėti iš rytinės į vakarinę miesto dalį. Nuo 1957m. Rytų Vokietijos gyventojams pasidarė daug sunkiau patekti į Vakarų Vokietiją. Dėl to čia pabėgėliai galėjo toliau skristi į Vakarų Vokietiją.
Pabėgėlių srautas į Vakarų Vokietiją pasidarė sunki problema Rytų Vokietijos valdžiai. Daugiausia bėgo jauni kvalifikuoti žmonės. Sovietų Sąjungai Vakarų Berlynas, kapitalinė sala socialinėje jūroje, kėlė susierzinimą. Sovietų Sąjunga kelis kartus grasino, kad įvažiavimą į Vakarų Berlyną atiduos kontroliuoti Rytų Vokietijos valdžiai ir nutrauks susitarimą dėl Berlyno. Tai galėjo reikšti, kad Vakarų Berlynas taps Rytų Vokietijos dalimi.
1959 m. sovietų lyderis Chruščiovas lankėsi su vizitu JAV. Vizito tikslas buvo santykių gerinimas tarp supervalstybių. Jis ir prezidentas Eizenhaueris susitarė, kad surengs aukščiausio lygio susitikimą kitais metais Paryžiuje, kur , be kitų, būtų aptariamas ir Berlyno klausimas. Visai prieš prasidedant susitikimui sovietai pranešė, kad virš Sovietų Sąjungos teritorijos buvo numuštas amerikiečių lėktuvas. Keliomis dienomis vėliau Chruščiovas metė lemiamą kortą: lakūnas išsigelbėjo ir buvo suimtas. Jis turėjo rublių, o lėktuve buvo rasta filmų su užfiksuotais sovietų kariniais objektais. JAV turėjo atskleisti kortas ir prisipažinti, kad buvo numuštas žvalgybinis lėktuvas U2. Chruščiovas vis tiek atvyko į susitikimą, bet panaudojo jį griausmingoms kalboms apie tai, kaip negalima pasitikėti JAV politika. U2 epizodas taip pat buvo skausmingas Norvegijai, kadangi išaiškėjo, kad žvalgybinis lėktuvas skrido iš Pakistano į vieną Norvegijos aerouostą. Norvegija atsiprašė pareikšdama, kad nei karinė, nei politinė šalies vadovybė apie tai nieko nežinojo.
Santykiai tarp JAV ir Sovietų Sąjungos pasidarė šaltesni, ir Berlyno klausimas nebuvo išspręstas. Chruščiovas priėmė sprendimą, Berlynui atnešusį dramatiškų padarinių: 1961 m. rugpjūčio 13 dieną Sovietų Sąjunga davė aiskų signalą, o Rytų Vokietija ėmėsi veiksmų. Tūkstančiai Rytų Vokietijos kariškių ėmė tiesti spygliuotą vielą palei 40 kilometrų ilgio sektorių sieną tarp Rytų ir Vakarų Berlyno. Rytų Berlyno gyventojai suprato, kuo viskas kvepia, ir daug jų sugebėjo prasmukti pro vielos užkardas. Po kiek laiko vielas pakeitė aukšta mūro siena. Daugelis ją vadino gėdos siena, atskyrusia žmones nuo darboviečių, mokyklų, draugų ir šeimų. Rytų Vokietijos kareiviams buvo įsakyta šaudyti sienos pažeidėjus, daug jų buvo nušauta.
1961 m. šaltasis karas taip įsiplieskė, jog po metų pasaulis stovėjo ant atominio karo tarp supervalstybių ribos.

ŠALTASIS KARAS 1962 – 1989 IR 1990 M.

Po Kubos krizės nebebuvo taip akylai paisoma blokų pasidalijimo. JAV buvo kritikuojama sąjungininkų dėl karo Vietname, kai Sovietų Sąjunga reagavo daug atsargiau, negu daugelis tikėjosi. 1966 m. Prancūzija išstojo iš NATO karinės vadovybės. Tai sukėlė stiprių neigiamų reakcijų JAV, nors Prancūzija ir toliau liko NATO nare.
1960 m. buvo aišku, kad tarp dviejų didžiųjų komunistinių valstybių – Sovietų Sąjungos ir Kinijos – buvo didelių prieštaravimų. Per visą 7-ąjį dešimtmetį jų santykai nuolat blogėjo. Kinijos baimė buvo tokia didelė, kad sovietai visiškai slaptai kreipėsi į JAV 8-ojo dešimtmečio pradžioje, paklausdami, kaip JAV žiūrėtų į Kinijos atominių ginklų sunaikinimą. Sovietai norėjo užbėgti už akių grėsmei, kurią sukeltų tie ginklai. JAV įspėjo to nedaryti.

7-ame dešimtmetyje imtas vartoti terminas jėgų pusiausvyra: jeigu viena iš supervalstybių būtų užpulta atominėmis raketomis visu pajėgumu, būtųū buvę vis tiek užtektinai atominių ginklų atsakomajam smūgiui. To kito smūgio galimybė buvo pakankamai ironiškai pavadinta MAD- abipusiai garantuotas sunaikinimas. Buvo garantuojama galimybė suduoti atsakomąjį smūgį, o teroras rėmėsi totalinio sunaikinimo baime.
Atšilimas po Kubos krizės turėjo įtakos keletui sutarčių dėl ginkluotės apribojimo.
Pirmas atkrytis atšilimo politikoje įvyko 1968 m. Čekoslovakijoje, kai komunistų partija pabandė suteikti socializmui žmogiškąjį veidą: didesnę žodžio, spaudos lasvę ir ekonominių reformų. Šalies vadovai užtikrino, kad valstybė neišeis iš Varšuvos pakto ir ESPT, bet tai mažai ką gelbėjo. 1968 m. į Čekoslovakiją įžygiavo 500 000 kareivių iš Sovietų Sąjungos, Lenkijos, Vengrijos, Bulgarijos ir Rytų Vokietijos. Senieji vadovai buvo pašalinti ir į jų vietą pasodinti nauji. Buvo pareikšta, kad jeigu socialistinei santvarkai vienoje šalyje gresia pavojus, kitos socialistinės šalys turi teisę įsikišti, kad socializmas būtų išgelbėtas.
JAV buvo labai atsargi remdama Čekoslovakijos liberalizmą, o invazija nesukėlė stiprios reakcijos. Čekoslovakija buvo sovietų interesų zona, ir yra daug dalykų, kurie rodytų, kad JAV buvo iš anksto įspėta dėl kariuomenės įvedimo.

RYTŲ, SGA IR HELSINKIO SUTARTYS

Labiausiai atsipalaidavimą Europoje stimuliavo Vakarų Vokietijos vyriausybės iniciatyva dėl Rytų Europos ir Sovietų sąjungos. Pagrindinis architektas ir šių idėjų skelbėjas buvo VFR kancleris Vilis Brantas. 1970 m. Sovietų Sąjunga ir Vakarų vokietija pasirašė sutartį dėl galutinio sienų nustatymo tarp Lenkijos ir Rytų Vokietijos, tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos. Tokiu būdu abu partneriai pripažino ir Vokietijos, ir Europos padalijimą. Vakarų Vokietijai pavyko pasirašyti sutartį su Lenkija ir Rytų Vokietija. Rytų Vokietija buvo formaliai pripažinta Bonos.
1971 m. buvo pasirašyta keturių valstybių sutartis dėl Berlyno. Berlyno siena turėjo išlikti, bet važiavimas iš Vakarų Vokietijos į Vakarų Berlyną buvo normalizuotas, taip pat buvo lengviau nuvažiuoti iš Vakarų Berlyno į Rytų Vokietiją.
8-asis dešimtmetis laikomas atšilimo periodu, nors buvo ginkluojamasi, ypač sovietų pusėje, kaip ir anksčiau. Viena iš svarbesnių sutarčių dėl ginkluotės apribojimo – SGA-1 – buvo pasirašyta tarp Sovietų Sąjungos ir JAV 1972 m.
Ryšium su šia sutartimi buvo surengta daug konferencijų dėl saugumo ir bendradarbiavimo Europoje. Pirmasis etapas prasidėjo 1973 m. ir baigėsi Helsinkio pareiškimu 1975 m. Pagrindiniame dokumente atsispindėjo savitarpiio pagarba vienas kito suverenitetui ir sienoms, šalių susilaikymas nuo jėgos pavartojimo, žmogaus teisių nepažeidinėjimas. Kad sumažėtų šansų konfliktams kilti, šalys abipusiškai susitarė įspėti viena kitą iš anksto apie karines pratybas.

NAUJA KONFRONTACIJA

8-ame dešimtmetyje Sovietų Sąjunga sustiprino savo pastangas vykdyti pasaulinio masto politiką. Ir JAV, ir Sovietų sąjunga rė,ė savo pusę konfliktuose, kylančiuose įvairiuose pasaulio dalyse. Bet iš tikrųjų santykius tarp JAV ir Sovietų Sąjungos atšaldė Afganistano ir Lenkijos įvykiai.
JAV ir Sovietų Sąjunga turėjo savo interesų Afganistane,kuris ribojosi su Sovietų Sąjunga. Nuo 1973 m. Afganistano valdžia siekė kontaktų su kitais musulmonų kraštais, ypač Iranu. Režimas buvo nuverstas sąmokslo būdu, kurio vykdytojai buvo karininkai, išsilavinimą gavę Sovietų Sąjungoje. Buvo įvesta komunistų valdžia, padarytos reformos, kurios kirtosi su tradiciniais musulmoniškos visuomenės papročiais. Neturtingi valstiečiai gavo dvarininkų žemes, moterys galėjo gauti išsilavinimą. Šios priemonės baugino dvarininkus, dvasininkus ir plačius visuomenės sluoksnius.
1979 m. Afganistane buvo 10 000 sovietų patarėjų ir kareivių. Jų kišimasis, politinė priespauda ir naujos reformos sukėlė partizaninį antikomunistinių grupuočių karą. Atrodė, kad sovietų remiama valdžia bus nuversta. 1979 m. gruodžio mėn. Sovietų Sąjunga įvedė kariuomenę į Afganistaną, kad išlaikytų komunistų valdžią.
Afganistano kontrolė Sovietų Sąjungai reiškė įtakos padidėjimą Persijos įlankoje ir Indijos vandenyno rajone. Tai būtų įgalinę lengviau suteikti paramą draugiškoms valstybėms Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Pagaliau Sovietų Sąjungą gąsdino islamo fundamentalizmas. Afganistanas turėjo sienas su musulmoniškomis Sovietų Sąjungos respublikomis, o nacionalistinio ir musulmoniškumo atgimimo išplitimo baimė buvo vienas iš faktorių, inspiravusių invaziją.
Karas labai skaudžiai palietė civilius gyventojus ir sukėlė didžiulių karo pabėgėlių problemų. Amerikiečių reakcija buvo stipri. Prekyba grūdais ir technologija su Sovietų Sąjunga buvo apribota, o Amerikos Kongresas atsisakė ratifikuoti ginkluotės apribojimo sutartį SGA-2. Be viso to, JAV boikotavo vasaros olimpines žaidynes Maskvoje 1980 m. Prezidentas Karteris suformulavo savo doktriną: tolesni veiksmai Persijos įlankos rajone bus vertinami kaip grėsmė JAV interesams regione ir į juos nus atsakyta karinėmis priemonėmis, jeigu bus būtina.
1980 m. Lenkijos laisvasis profsąjungų judėjimas Solidarumas siekė ekonominio ir politinio šalies liberalizmo. Solidarumas buvo sunkus išbandymas komunistiniam valdžios monopoliui. Sovietų Sąjunga dėl to įspėjo Lenkiją, bet JAV ir kitos Vakarų valstybės pareiškė, kad jos stipriai reaguotų dėl sovietų intervencijos į Lenkiją. Matyt, Lenkija išvengė intervencijos todėl, kad sovietai buvo jau ir taip iki kaklo įklimpę Afganistane.
Nauja įtampa šaltajame kare sukėlė naujų ginklavimosi spiralės apsisukimų. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjunga pastatė daug vidutinio nuotolio raketų. Trečdalis jų buvo nukreipta į Kiniją ir kitus taikinius Azijoje, kita dalis – į Vakarų Europą. Derybos su sovietais dėl vidutinio nuotolio raketų skaičiaus sumažinimo neatnešė jokių rezultatų. Atsakydama į tai, NATO 1983 m. pastatė vidutinio nuotolio raketas Vakarų Europoje. Derybos dėl ginkluotės apribojimo tarp Rytų ir Vakarų dabar visiškai sužlugo. 9-ame dešimtmetyje tiek JAV, tiek ir Sovietų Sąjunga bandė ginkluotės sistemas kosmose.

ŠALTOJO KARO PABAIGA

9-ojo dešimtmečio pabaiga ir paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžia per neįtikėtinai trumpą laiką pateikė daug istorinių permainų. 1989 m. lapkričio 11 d. Sugriuvo Berlyno siena – šaltojo karo simbolis. Komunistų partijos prarado jėgos monopolį Rytųuropoje, Vokietija vėl susivienija, JAV ir Sovietų Sąjunga pasirašė svarbias nusiginklavimo sutartis, galų gale suiro visa Sovietų Sąjunga.
Ir JAV ir Sovietų Sąjunga turėjo didelių ekonominių problemų 9-ame dešimtmetyje. Didžiausios problemos buvo Sovietų Sąjungoje, kuri nesugebėjo pagaminti sviesto ir patrankų tuo pačiu metu. Sovietų Sąjungai reikėjo geresnių santykių su JAV, kad ji galėtų įveikti vidaus ekonominius ir politinius pasikeitimus.JAV , turėdama didžiulį minusą prekybos balanse, milžinišką užsienio skolą ir neišspręstų socialinių problemų, norėjo panaudoti karinio biudžeto dalį civiliniams reikalams.
Šių svarbių įvykių nebūtų be cenrtinių figūrų, kurios norėjo pabandyti ką nors naujo ir turėjo pakankamai valdžios tai padaryti. Jau 1985 m. prezidentas Reiganas pasiūlė abipusio nusiginklavimo programą, tačiau pasiūlymą atmetė Sovietų Sąjunga. Sniego kamuolį paridenti pavyko Sovietų Sąjungos komunistų partijos lyderiui Michailui Gorbačiovui, išrinktam 1985 m. Jis pasisakė už Sovietų Sąjungos liberalizavimą, kuris atnešė didelių permainų Rytų Europoje. Praskleisdamas geležinę uždangą Rytų Europoje, Gorbačiovas susilaukė didesnio geranoriškumo Vakaruose bei techninės ir ekonominės pagalbos. Jis taip pat turėjo viziją atsikratyti atominio ginklo, kuris sukėlė tiek daug baimės pokario laikais.
Jav irgi norėjo pradėti dialogą su Sovietų Sąjunga, kad pasiektų pasikeitimų Rytų ir Vakarų santykiuose. Visiškai aišku, kad ir vidaus jėgos Rytų Europos šalyse, kurios kovojo su komunistine sistema, prisidėjo prie pasikeitimų , kai sniego kamuolys jau buvo pajudėjęs. Be Gorbačiovo politikos, tokie dideli pasikeitimai nebūtų buvę galimi per tokį trumpą laiką.
Patį svarbiausią šaltojo karo pabaigos ženklą pasaulis išvydo karo Persijos įlankoje metu 1991 m. Tada JAV ir Sovietų Sąjunga kartu su JT pasmerkė tai, kad Irakas okupavo Kuveitą.

ŠALTOJO KARO PADARINIAI

Šaltasis karas truko 45 metus. Tai neilgas periodas istorijoje, tačiau turėjęs didelę įtaką šalių santykiams ir milijonų paprastų žmonių gyvenimui.
JAV daugeliu atžvilgių sustiprėjo per šaltąjį karą, o komunistinė Sovietų Sąjunga iširo. Daugelis teigė, kad rinkos ekonomika pasirodė esanti daug pranašesnė už komunistinę komandinę ekonomiką. Rinkos ekonomika dabar buvo įvedama Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Antra vertus, abi supervalstybės šaltajame kare pralaimėjo. Didžiuliai ekonominiai ir žmonių resursai buvo panaudoti ginklavimosi tikslams. Ir JAV, ir Sovietų Sąjunga turėjo atidelioti socialines programas dėl asignavimų ginklavimuisi.
Yra daug priežasčių dėl kurių žlugo Sovietų Sąjunga ir komunistinė sistema, tačiau šaltasis karas yra viena iš pagrindinių. Šalis buvo baisiai nuniokota po Antrojo pasaulinio karo ir ekonomiškai izoliuota šaltojo karo metu. Ji nenorėjo priimti Maršalo pagalbos ir kentėjo nuo JAV ir Vakarų Europos eksporto draudimo vakarietiškai moderniausiai technologijai pokario metais. Tai lėmė žemą gamybos lygį ir blogą eksporto prekių ir prekių vietiniams gyventojams kokybę. Tai irgi veikė žmonių požiūrį į komunizmą.
Šaltasis karas pasauliui suteikė tam tikrą stabilumą: priešininkai tylėdami pripažino vienas kito interesų sferas, ginklavimosi varžybose buvo nusistovėjęs tam tikras balansas.
Baimė, kad gali kilti totalus atominis karas sulaikė konfliktų plėtojimąsi. Nuo 1990 m. šį stabilumą pateikė daugybė regioninių konfliktų, ypač Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Po šaltojo karo galima įžiūrėti rungtyniavimo kontūrus tarp JAV, Europos ir Japonijos. Dėl komunizmo baimės JAV lengviau galėjo nustatynėti prekybos sąlygas ir Vakarų Europoje, ir Japonijoje. Kai ta baimė dingo, JAV prarado dalį savo politinės įtakos, o Vakarų Europa ir Japonija pasijuto laisviau spręsdamos savo interesus tarptautinėje prekyboje.
Šaltojo karo baigtis taip pat sukėlė nepasitikėjimą ateities saugumo principais, taisyklėmis ir NATO bei EEB vaidmeniu saugumo politikoje. Europos reikšmė JAV nebėra tokia didelė kaip šaltojo karo metais. Vis daugiau amerikiečių dalinių išvedama iš Vokietijos, įsivyrauja nuomonė, kad Europa pati, pagal savo galimybes, turėtų išspręsti problemas. Soevietų Sąjungos ir Varšuvos pakto iširimas 1991 m. taip pat sukūrė nusiginklavimo ir atominio ginklo kontrolės problemų.
Kolektyvinis saugumas per JT buvo sustiprintas pasibaigus šaltajam karui. Organizacijai buvo suteikta daug didesnė laisvė veikti pagal paskirtį. Nauji santykiai tarp JAV ir Rusijos lėmė konfliktų, atsiradusių dėl didžiųjų valstybių interesų, lengvesnį sprendimą. Ypač tai pasakytina apie Artimųjų Rytų konfliktą, kur istorinio susitarimo tarp Izraelio ir palestiniečių pasirašymas 1993 m. būtų neįmanomas be JAV ir Rusijos paramos.
Pokario metais Rytų ir Vakarų konfliktas tapo visuomenės informavimo priemonių objektu. Tai nukreipė dėmesį nuo Šiaurės ir Pietų bei nuo konflikto tarp trečiojo pasaulio ir industrinių šalių. JAV ir Sovietų Sąjunga mažai rūpinosi besivystančių šalių problemomis ir joms skyrė nedidelę pagalbą. Pirmiausia ją gaudavo besivystančios šalys, kurios galėjo būti parankios Rytų ir Vakarų konflikte.
Taip pat aiškiai matosi, kad šaltasis karas nukreipė dėmesį nuo pasaulinių gamtosaugos problemų. Dėl prieštaravimų tarp didžiųjų valstybių gamtosaugos priemonėms nebuvo skiriamas prioritetas, o šaltasis karas savo ruožtu sukūrė didžiulių gamtosaugos ir aplinkos problemų, tokių kaip radioaktyvus spinduliavimas branduolinių bandymų metu ir nepateisinamas branduolinių atliekų sandėliavimas.

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMAS

1985 m. M. Gorbačiovui pradėjus pertvarkos ir viešumo politiką, susidarė palankios sąlygos Lietuvos tautiniam atgimimui.

Tautinio atgimimo žingsniai (1988 – 1989 ):
1. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Organizuojamas mitingas Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo, skirtas Molotovo – Ribentropo paktui pasmerkti ( Lietuvos laisvės lyga);
2. 1988 m. birželio mėn. Susikuria Lietuvos persitvarkymo sąjūdis – visuomeninis judėjimas, kurio tikslas – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Miestuose ir rajonuose kuriasi Sąjūdžio pirminės organizacijos;
3. 1988 m. spalio mėn.vyksta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas;
4. 1988 m. lapkričui 18 d. Lietuvių kalba pripažįstama valstybine kalba, sugrąžinama valstybinė simbolika;
5. 1989 m. pirmą kartą sovietmečiu Lietuvoje viešai paminima Vasario 16-oji;
6. 1989 m. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas paskelbia Molotovo – Ribentropo paktą negaliojančiu;
7. 1990 m. sausio mėn.atvyksta į Lietuvą M. Gorbačiovas, kuris atsisako suteikti Lietuvai nepriklausomybę;

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas:
1. 1990 m. rinkimus į Aukščiausiąjįą Tarybą laimi Sąjudis;
2. 1990 m. kovo 11d. AT pirmininku išrenkamas V. Landsbergis. Priimamas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas. Sugrąžinamas valstybės pavadinimas – Lietuvos Respublika. Trumpam atkuriamas 1938 m. Konstitucijos veiksnumas;
3. 1990 m. kovo mėn. SSRS paskelbia Lietuvai ekonominę blokadą, kurios tikslas – sugriauti Lietuvos ekonomiką ir sukelti gyventojų nepasitenkinimą. Gegužės mėn. Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbia Kovo 11-osios Akto moratoriumą, kuris įsigaliojo nuo birželio mėn. 100 dienų;
4. 1991 m. vasario 9 d.vyksta plebiscitas – piliečiai pasisako už nepriklausomą demokratinę Lietuvą.

Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. pripažįsta šių valstybių vyriausybės:
• Vasario 11d – Islandijos;
• Rugpjūčio 23 d. – Latvijos;
• Rugpjūčio 24 d. – Danijos, Norvegijos ir Vengrijos;
• Rugpjūčio 25 d. – Prancūzijos ir Argentinos;
• Rugpjūčio 26 d. – Kanados, Bulgarijos, Lenkijos, Italijos ir Austrijos;
• Rugpjūčio 27 d. – Vokietijos, Estijos ir Didžiosios Britanijos;
• Rugpjūčio 30 d. – Vatikano;
• Rugsėjo 2 d. – JAV;
• Rugsėjo 6 d. – SSRS ir Japonijos.

5. 1991 m. liepos mėn. Medininkų poste nužudomi keturi Lietuvos policininkai ir trys muitininkai;
6. 1991 m. rugpjūčio 19-21 d. Maskvoje vyksta antivalstybinis pučas. Tris Baltijos valstybės pripažįsta daugelis pasaulio valstybių;
7. 1992 m. spalio 25 d.priimama Lietuvos Respublikos Konstitucija;
8. 1993 m. rugpjūčio 31 d.iš Lietuvos išvedama Sovietų armija;
9. 1993 m. prezidentu išrenkamas A. Brazauskas.

Literatūra:

1. Pasaulis II- istorijos vadovėlis.Sveen Aastad.
2. Laisvės kaina- Vidurio Rytų Europa nuo viduramžių iki dabar. Piotr S. Wandycz. Baltos lankos, 1997.
3. Pabaltijo revoliucija. Anatol Lieven. Baltos lankos , Vilnius 1995.
4. Istorija- politologija, kurso santrauka istorijos egzaminui. Nijolė Letukienė, Jonas Gineika. 2003, 2004.
5. Baltijos šalių istorija. Zigmantas Kiaupa ir kiti. Kronta, 2000.
6. Istorijos konspektai: civilizacijos, Lietuva, pasaulis. Janina Varnienė. Vilnius, 1998.

Leave a Comment