GYNYBINĖS SIENOS IR ĮTVIRTINIMAI LIETUVOS IR EUROPOS MIESTUOSE

TURINYS

I. ĮVADAS..............................2

II. PIRMIEJI LIETUVOS ĮTVIRTINIMAI..................3

III. LIETUVOS MŪRINĖS PILYS XIV – XV a................4

IV. MIESTŲ GYNYBINIAI ĮRENGINIAI XVI – XVIII a..........6

V. BASTIONINĖS PILYS............................10

VI. EUROPOS PILYS..............................12

VII. IŠVADOS..............................13

VIII. LITERATŪROS SĄRAŠAS.........................14

ĮVADAS

Jau priešistorės laikais karyba buvo vienas iš visuomenės ir ekonomikos raidos stimulų. Gynybiniai įtvirtinimai gyvenvietėse ir miestuose – akivaizdūs senovės kovų ir karų liudytojai. Tai vieni iš įspūdingiausių Lietuvos kultūros paveldo paminklų. Jie apima piliakalnius ir piliavietės, mūrinės pilys ir miestų ginybinės sienos. Gausiausią šių paminklų grupę sudaro piliakalniai, kurių Lietuvoje saugoma beveik 1000. Mūrinės valdovų pilys pradėtos statyti XIII a. Nuo XVI a. pilis ir rūmus sttatydinosi jau ir Lietuvos magnatai. Tai buvo bastioninio tipo pilys, kurių prieigas saugojo didžiuliai žemės pylimai. Šiuo laikotarpiu didieji Lietuvos miestai taip pat buvo apjuosti gynybinėmis sienomis. Viduramžiais Lietuvos ir kitų Europos miestų gynybinę sistemą paprastai sudarė du pagrindiniai elementai: pilis ir miesto siena. Pilies mūrai supo valdovo rezidenciją, o miesto siena – amatininkų, pirklių ir miestiečių gyvenamuosius pastatus. Lietuvos teritorijoje šie du gynybiniai įtvirtinimai atsirado ne vienu laiku.
Referato tikslas – supažindinti su Lietuvos ir Europos gynybinėmis sienomis bei įtvirtinimais nuo seniausių laaikų iki XVIII a. Referato uždaviniai: 1. Trumpai paminėti pirmuosius Lietuvos įtvirtinimus – piliakalnius, kurie ilgainiui virto tvirtomis gynybinėmis pilimis ir valdovų rezidencijomis. 2. Aptarti vieną iš gynybinės sistemos elementų – pilis: kada jos pradėtos statyti, koks buvo jų vaidmuo miestų gynyboje. 3. Supažindinti su mi

iestų gynybiniais įrenginiais XVI – XVIII a. bei miestų gynybinėmis sienomis. 4. Aptarti bastioninių pilių ypatumus. 5. Atskleisti Europos pilių gynybines funkcijas.

I. PIRMIEJI LIETUVOS ĮTVIRTINIMAI

Pirmųjų įtvirtintų gyvenviečių, arba piliakalnių, dabartinėje Lietuvos teritorijoje atsirado maždaug II – I tūkstanmečio prieš Kr. dažniausiai upių ir jų slėnių apsuptose kalvose, ežerų pusiasaliuose, rečiau atskirose kalvose . Jų atsiradimą lėmė pavienių gotų, hunų ar kitų klajoklių genčių siautėjimas Europoje, vikingų antplūdžiai. Lietuvos piliakalniai buvo tik laikinos slėptuvės ypatingo pavojaus atveju, ką rodo archeologiniai tyrimai. Juos saugodavo aukšti žemių pylimai ir mediniai įtvirtinimai.
Palaipsniui ėmė rastis ir naujo tipo piliakalnių, kurie vadinami “miniatiūriniais”. Jų nedidelės aikštelės būdavo apjuostos labai stipriais žemių pylimais.
Dėka šio laikotarpio įtvirtinimų, Lietuvos teritorijoje gyvenusios gentys ne tik atlaikė karus su kaimyninėmis gentimis ir kryžiuočiais, beet ir vienintelės iš visų baltų sukūrė savo valstybę.
Nuo XIII a. pagrindinis ir populiariausias pilies tipas buvo medinės pilys, kurios vyravo XIV a. pab. – XV a. pr. Tai buvo unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir viduramžių. XIII – XIV a. medinės pilys dar buvo statomos gana primityviai – tik iš molio ir medžių, dažniausiai ant kalvų, supamų natūralių gamtinių kliūčių (vandens, pelkių ir kita) . Nepaisant to, kad pilys buvo medinės, jos buvo patikimi gynybiniai kompleksai, kurie ne kartą padėjo apginti Li

ietuvą nuo išorės priešų. Medines pilis paprastai saugodavo statūs šlaitai, neretai sutvirtinti plūkto molio sluoksniu. Kita vertus, priešui lengviau pasiekimas prieigas saugodavo pylimai, už kurių buvo iškasami nedideli grioviai. Kai kuriuos piliakalnius pylimai saugodavo iš visų pusių. Mediniai gynybiniai įtvirtinimai paprastai būdavo rentinės konstrukcijos, dažnai apkrėsti moliu, kad ne taip greitai užsidegtų. Reikia pažymėti, kad pilies aikštelėje be gynybinių sienų ir pylimų, neretai dar būdavo keturkampio formos rąstinės konstrukcijos pastatų, kurie stovėdavo vienas greta kito prišlieti prie pylimo . Toks konstrukcinis junginys kartu su medine gynybine siena sudarė vientisą medinį įtvirtinimą. Tai daugiau buvo būdinga didesnėms pilims, o mažesnių pilių kiemas paprastai būdavo visai tuščias. Svarbu pažymėti faktą, kad jau nuo XIII – XIV a. medinėse pilyse buvo įrengti stebėjimo postai su nuolatinėmis budėtojų įgulomis.
Apibendrinant, reikia dar kartą pažymėti, kad Lietuvą galima vadinti piliakalnių kraštu. Kaip jau minėta, dabartinėje Lietuvos teritorijoje būta apie 1000 piliakalnių, iš kurių apie 800 yra išlikę iki mūsų ir saugomi. Dalis jų taip ir liko tik piliakalniais, kita dalis – tapo pilimis ir valdovų rezidencijomis, kuriomis šalia gyvenusios bendruomenės pavojaus metu naudodavosi kaip slėptuvėmis. Kita vertus, pasibaigus kovoms su kryžiuočiais, medinės pilys buvo apleistos ir palaipsniui visai sunyko.

II. LIETUVOS MŪRINĖS PILYS XIV -_XV a.

Pilys – pastovūs gynybiniai įrengimai, statyti sunkiausiai pr

rieinamose vietose. Jas statė ir panaudojo maždaug apie 2000 metų . Svarbu pažymėti, kad pilimis buvo vadinami ne tik mūrines sienas turintys vėlyvi įtvirtinimai, bet ir kai kurie piliakalniai, nes juose būta pilių. Šalia pylimo pilių gynybinius įtvirtinimus sudarė medinės ir mūrinės sienos, bokštai, sausi ar vandens prileisti grioviai, tvenkiniai.
Jau nuo XIII a. pab. atsiranda mūriniai pilių įtvirtinimai. Kaip rašo E. Gudavičius, sudėtingoje Lietuvos gynybos sistemoje, į kurią įėjo ne tik kalnas, bet ir jo papėdė, mūro įtvirtinimų ar bent svarbių mūro elementų buvo. Kita vertus, dar gausiai buvo statomos medinės pilys, ypač toliau nuo valstybės centro, arčiau priešo teritorijos. Medinių pilių statybą įtakojo tai, kad medines pilis buvo galima greičiau ir pigiau pastatyti, kadangi plytos tais laikais buvo brangios. Kaip bebūtų, rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos mūrinės pilys minimos tik nuo XIV a. antrosios pusės.
XIV a. paskutiniais dešimtmečiais, atsiradus galingesnėms apgulimo priemonėms ir parakiniams ginklams, sienas imta mūryti žymiai storesnes, o kampuose statyti bokštus.
XIV a. pab. – XV a. pr. Lietuvoje intensyviai buvo statomi gynybiniai įrengimai. Ties Nemuno, Neries, Nevėžio ir kitų upių brastomis buvo įrengtos užtvaros bei pastatyti gynybiniai bokštai. Kita vertus, daugiausiai dėmesio buvo skirta pilių stiprinimui. Vietoj medinių pilių imtos statyti mūrines pilis iš akmens ir plytų (Vilniaus Aukštutinė pilis, Ga
ardino, Naugarduko pilys). Jų planas išliko toks pat kaip ir medinių pilių, t.y. netaisyklingas daugiakampis. XV a. pr. pilys atliko ne tik gynybinę, bet ir reprezentacinę funkcijas, tapo įtvirtintais teritorijos valdymo centrais.
XIV – XV a. Lietuvoje ir kitose Vakarų bei Vidurio Europos šalyse paplito aptvarinės pilys, kurias sudarė gynybinė siena, bokštais aptvertas netaisyklingos formos kiemas ir gyvenamieji bei kitos paskirties pastatai. Tačiau skirtingai nei Lietuvoje, kitose Europos šalyse tai nebuvo vienintelis gotikinės pilies tipas. Antai, kryžiuočių ir kalavijuočių teritorijose buvo paplitusios konventinės pilys, kurios buvo pritaikytos ne tik gynybai, bet ir vienuoliams gyventi. Kita vertus, gotikos laikais patobulėjo Lietuvos pilių statybos tecnika ir konstrukcijos. Antai mūre pradėta naudoti daug daugiau plytų, maišant jas su lauko akmenimis. Dar viena svarbi šio laikotarpio naujovė ta, kad jeigu ankstyvosiose pilyse svarbiausias kompozicijos akcentas buvo aukštos akmens mūro sienos, tai XIV a. pab. – XV a. gynybiniuose pastatuose – monumentalūs, į sienų išorę išsikišę bokštai ir rezidenciniai rūmai.
LDK mūrinės pilys pagal planą, statybos techniką ir kitus požymius skirstomos į keletą tipų. Tradiciškai seniausiomis mūro pilimis laikomos vadinamos aptvarinės arba gardinės pilys (Kauno, Medininkų, Krėvos ir Lydos). Kiek vėlesnės yra netaisyklingo plano pilys, pastatytos kalvos viršuje, arba ežero saloje įrengtos pilys, turinčios gynybinių bokštų sistemą. Tokios pilys buvo Vilniuje (Aukštutinės ir Žemutinės pilies kompleksas), Trakuose (Pusiasalio ir Salos pilys).

Tipiškiausias aptvarinės pilies pavyzdys Lietuvoje – atstatyta Kauno pilis. Ant pirmosios pilies pamatų sumūrytos naujos, daug storesnės aptvarinės sienos, pastorintos į išorę. Pastorintoje pamatų dalyje kloti išilgai sienų ąžuoliniai rąstai. Apvado sienos mūrytos beveik vien tik iš lauko akmenų. Spėjama, kad iš plytų mūryta tik viršutinė sienų dalis. Pilies kampuose buvo įrengti bokštai, kurių paskirtis buvo nevienoda; naudoti tiek gynybai, tiek ūkiniams reikalams. Atstatant pilį taip pat buvo praplatintos perkasos. Ties pietryčių bokštu buvo pastatyta žema pusapskritė bastėja. Tokio tipo bastėjos XVI a. buvo statomos daugelio Europos šalių, tarp jų ir Lenkijos bei Livonijos pilyse. XIII a. antroje pusėje pastatyta Kauno pilis, nuolat atstatinėjama ir modernizuojama, per visą laiką išlaikė pirmykštį keturkampį aptvarinį planą.
Kitas aptvarinės pilies pavyzdys – Vilniaus aukštutinė pilis, kuri kartu su kalno papėdėje buvusia Žemutine pilimi jau XIV a. sudarė vientisą gynybos kompleksą. Žemutinės pilies aptvaro siena, kilusi stačiais kalno šiaurės ir pietų šlaitais, įsijungė į Aukštutinės pilies gynybinę aptvarą. Aukštutinė Vilniaus pilis buvo pailgo daugiakampio plano su išsikišusiu bokštu vakarinėje pilies dalyje. Bokšte buvo įrengtos šaudymo angos.
Gardino pilyje po gaisro XIV a. buvo vietoj medinių įtvirtinimų pradėtos mūryti naujos aptvarinės sienos. Aptvarinių pilių sienos siekė 8 – 10 m. aukščio ir 290 m. ilgio . Aptvarą sustiprino penki masyvūs kvadratinia bokštai, kurie buvo nevienodo dydžio. Pilis buvo netaisyklingo trikampio plano. Pilies vartų apsaugą sustiprino šalia pastatytas į išorę išsikišęs apskritas bokštas. Įdomu pažymėti, kad pietinėje aptvaros pusėje buvo slaptas išėjimas į Nemuno šlaitą. Aptvarines 2,6 – 3 metrų storio sienas išorėje vienodais tarpais rėmė kontraforsai.
Naugarduko pilies mūrinė 2,5 m. storio gynybinė siena su bokštais pradėta statyti XIV a. pab. Nuo XV a. pr. iki XVI a. pr. rytinėje ir šiaurės vakarų bei pietinėje kalno pašlaitėse buvo pastatyti kvadratiniai gynybiniai bokštai, kuriuos jungė sienos.
Nors Kauno, Vilniaus, Gardino ir Naugarduko pilys išlaikė senuosius savo plano kontūrus, bet laikui bėgant įgijo naujų fortifikacinių įrenginių: sienas, flanginius bokštus.
Trakų pusiasalio pilį iš pradžių XIV a. pirmoje pusėje juosė gynybinė pilis be bokštų, o vėliau pusiasalis iš pietvakarių, šiaurės vakarų ir pietryčių aptvertas gynybine siena su bokštais. Sumūrijus aptvarinę sieną su bokštu šiaurės vakarų pusėje, buvo užbaigta netaisyklingo keturkampio plano pilies statyba. Pusiasalio pilis apie XIV a. vid. turėjo šešis bokštus, iš kurių dviejose buvo vartai. Reikia pažymėti, kad Trakų pusiasalio pilis savo planu, statybos technika ir konstrukcijomis nesiskyrė nuo kitų ankstyvųjų keturkampių aptvarinių pilių. XIV a. antroje pusėje pridėti pilies gynybinės sistemos tobulinimo darbai.
Trakų salos pilis. Šios pilies plano struktūrą lėmė sudėtingos geologinės sąlygos. Pilis buvo apjuosta gynybinėmis sienomis XIV a. pab., o XV a. pr. suformuotas papilys. Jį taip pat juosė 1,7 – 3,15 m. storio gynybinė siena su trimis masyviais bokštais, kurie apačioje buvo keturkampiai, o aukščiau – apskriti. Vieni bokštai buvo skirti ūkio reikalams, kiti – gynybai. Apskritai, reikia pabrėžti, kad papilyje koncentravosi pilies gynyba. Pagrindinė pilies mūro medžiaga – įvairaus didumo lauko akmenys. Akmens mūro paviršius beveik visur išlygintas skiediniu. Pažymėtina, kad Trakų salos pilyje atsispindi pažangiausios XV a. fortifikacijos idėjos. Tai vienas Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevrų.
Reikia pažymėti, kad viduramžių mūrinės pilys buvo ne tik galingiausios to meto tvirtovės, bet ir šalies valdovų, didikų rezidencijos. Jų statybai ir gynybai rekėdavo daugelio žmonių ir didelių lėšų. Todėl visuose kraštuose tokių pilių statybos pradžia tiesiogiai siejasi su valstybės atsiradimu ir stiprėjimu.

III. MIESTŲ GYNYBINIAI ĮRENGINIAI XVI – XVIII a.

Nuo seno nusistovėjusi nuomonė, kad iki pat XVI a. pradžios mieste nebuvo kokių nors tvirtesnių įtvirtinimų, išskyrus Vilniaus pilis . Kita vertus, jau ankstyvuoju gyvavimo laikotarpiu miestas saugojosi nuo priešų antpuolių gynybinėmis sienomis bei kitokiais gynybiniais įtvirtinimais. Kaip teigia istorikai Teodoras Narbutas ir Mykolas Balinskas, Vilnius tam tikrus gynybinius įtvirtinimus turėjo jau nuo XIV a. Karo inžinierius Teodoras Narbutas, atlikęs tyrimus, tvirtina, kad jau XIV a. beveik visas miestas buvo apjuostas gynybiniu pylimu su tvora. Vakariniai miesto įtvirtinimai yra minimi 1387 m. Jogailos privilegijoje Vilniaus vyskupui. Tai pylimas, t.y. įtvirtinimas iš žemių su vidine konstrukcija, ir ant jo pastatyta aštriakuolių tvora. Pylimą juosė upelis. Senuosius vakarinius įtvirtinimus nagrinėjusi istorikė Sigita Gasparavičienė taip pat pritaria T. Narbutui, kad būtent vakarinė miesto dalis jau XIV a. galėjo būti įtvirtinta mūro siena. Tačiau jau XV – XVI a. gynybiniai pylimai nebeatitiko laiko reikalavimų ir galiausiai visiškai sunyko.
XVI a. politinė padėtis buvo nestabili. Baltijos šiauriniame pajūryje, latvių ir estų žemėse savų interesų turėjo Danijos ir Švedijos feodalai ir siekė čia įsitvirtinti. Jie tikėjosi iš čia organizuoti žygius į lietuvių ir rusų apgyventą teritoriją. Kitas pavojus grėsė iš Prūsijos kunigaikštystės, kuri nors ir pripažino vasalinę Lenkijos – Lietuvos valstybės priklausomybę, tačiau siekė sutvirtėti ir iš jos ištrūkti. Maža to, su Rusija vyko nesutarimai dėl baltarusių, ukrainiečių žemių, kurios priklausė LDK ir Lenkijos Karalystei. Be to, nauji pavojai ėmė grėsti iš pietų. Šiaurinėse Juodosios jūros pakrantėse išaugo stipri totorių valstybė, kurios raiteliai plėšikaudavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Visa tai sąlygojo susirūpinti visos šalies ir svarbesnių miestų apsauga. Senosios mūrinės pilys jau neatitiko naujų karybos būdų ir priemonių. Todėl svarbiausiose krašto gynybos vietose imta statyti naujas pilis su bastionais, o stambiausius miestus tvirtinti mūrinėmis arba mišrių medžiagų gynybinėmis sienomis ir bokštais.
Naujos konstrukcijos fortifikacinius įrengimus Lietuvos miestuose imta statyti XVI a. pr. Miestų gynybinius įtvirtinimus sudarė sienos su šaudymo angomis ir galerijomis, tvirtai užskledžiami vartai, bokštai su įvairiomis šaudymo angomis, perkasai, gilios raguvos, pelkės ir upės bei kiti natūralūs vandens telkiniai. Pradėta pilti žemės bastionus, redutus bei šancus . Gynybinius įrenginius reikalavo įrengti Didysis Kunigaikštis, kuris kūrė miestus, suteikdamas jiems savivaldos teises. Kita vertus, dėl lėšų stokos, dauguma miestų taip ir liko neįtvirtinti arba buvo silpnai įtvirtinti: juos supo pylimai, perkasai, medinės ir iš dalies mūrinės aptvaros bei vartai.
Sienomis ir kitais gynybiniais įrenginiais buvo apjuostas Vilnius, Biržai, Klaipėda buvo apjuosta žvaigždiniais pylimais, bastionais ir perkasais, tuo tarpu Kauną juosė mūro ir medžio sienos. Daug informacijos istoriniai šaltiniai pateikia apie Biržų ir Klaipėdos gynybines sienas. Bet gausiausiai literatūroje yra aprašytos Vilniaus gynybinės sienos.
Vilnius, kaip ir daugelis kitų viduramžių miestų, buvo aptvertas gynybine siena. Tai sąlygojo Rusijos ir jos sąjungininkų Krymo totorių grėsmė. Tiesa, reikia pasakyti, kad Vilniaus miestas ilgai neturėjo gynybinės sienos. Dar 1387 m. Jogailos Vilniaus miestiečiams suteiktoje privilegijoje kalbama apie sieną, bet nei XIV, nei XV a. ji nebuvo pastatyta. Tuo tarpu kaimyninių kraštų – Lenkijos, Livonijos, Rusios – miestus juosė gynybinės sienos. Galimas daiktas, kad XIV a. Vilniuje sienos nestatė todėl, kad miestas turėjo labai tvirtą ir erdvų pilių kompleksą. XV a. poreikio apsiginti nebuvo, nes vakaruose kryžiuočiai buvo sumušti, o iš pietų ir rytų pavojus taip pat negrėsė. Tik XV a. pab. – XVI a. pr. iškilo pavojus iš besikuriančios Rusų valstybės ir jos sąjungininkų totorių pusės. Miestiečių saugumui užtikrinti reikėjo statyti gynybinę sieną. 1503 m. rugsėjo 6 d. privilegija didysis kunigaikštis Aleksandras leido miestą aptverti mūrine gynybine siena. Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai pavesta nužymėti miesto sienos ribas. Statybos darbus atlikti buvo įpareigoti ne tik miestiečiai, kurie už tai buvo atleisti nuo mokesčių, bet ir gyventojai, didikai, bajorai bei dvasininkai. Bajorai ir dvasininkai, kurie atsisakydavo prisidėti prie sienos statybos būdavo iškeldinami, o jų namai atiduodami miestiečiams. Kiekvienam miestiečiui buvo paskirta išmūryti po tam tikrą sienos dalį. Tiems, kurie nepajėgė iš karto išmūryti skirtosios sienos dalies, buvo leista laikinai užtverti aštriakuolių tvorą. Trukdančius statyti gynybinę sieną pastatus įsakyta nugriauti. Siena ne tik gindavo miestus nuo priešų antpuolių, bet ir užtikrindavo miestiečių rimtį. Gynybinėje sienoje įrengti vartai sustabdydavo nepageidaujamus atvykėlius. Čia iš atvykėlių buvo renkami mokesčiai, turtinantys magistrato iždą. Gynybinių įtvirtinimų mūrijimo darbai intensyviausiai vyko 1506 – 1509 m. 1522 m. Gynybinės sienos statyba jau buvo baigta.
1536 m. Žygimantas Senasis specialiu įsakymu uždraudė prie pat sienos statyti namus, kad liktų erdvės sargybai vaikščioti ir netrukdytų gynybai .
Gynybinė siena sudarė vientisą kompleksą su pilimis ir jų įtvirtinimais. Į gynybos sistemą įjungtos ir gamtinės kliūtys: iš šiaurės rytų miestą saugojo stačios kalvos ir Vilnia, pietvakarių pusėje iškastas perkasas, kurio dugnu tekėjo upelis .
Gynybinė siena buvo maždaug 3 km ilgio ir supo netaisyklingą daugiakampį plotą, apjuosdama centrinę miesto dalį. Šiaurės vakaruose siena jungėsi su pilimi. Sienos atkarpos nebuvo tiesios, bet pagal reljefą buvo lenktos arba laužtos. Sienos vidutiniškas aukštis buvo 6,5 m. Panašaus aukščio buvo ir kitų Europos miestų, tame tarpe ir Talino, sienos. Siena buvo gana plona (0,9 – 1,4 m), lyginant su kaimyninių šalių miestų gynybinėmis sienomis XIII – XV a. Antai, Taline gynybinės sienos siekė 2,3 m., Lenkijos miestuose siekė nuo 1 iki 2,5 m. Kita vertus, nors Vilniaus gynybinė siena nebuvo labai įspūdinga, ji visiškai atitiko to laikotario karinius reikalavimus. Ryšiui su priemiesčiais ir kitais miestais buvo pastatyti vartai.
Žygimantas Senasis 1522 m. Privilegija vilniečius atleido nuo pilies sargybos, įpareigodamas juos saugoti miestą. Ant sienų Krokuvos pavyzdžiu buvo numatyta laikyti 24 tinkamai ginkluotus sargybinius. Be to, miesto siena buvo sutvirtinta gynybiniais bokštais.

Gynybinė siena XVII a. pirmoje pusėje buvo rekonstruota. XVII a. pirmoje pusėje prie gynybinės sienos įrengiama bastėja, kuri sujungė čia buvusius įtvirtinimus. Bastėja – tai artilerijai pritaikytas įtvirtinimas, kurio dalis paslėpta po žeme, o planas dažniausiai yra pusapskritis arba puslankis. Vilniaus bastėjos kompleksą sudaro trys dalys: bokštas, požeminė patrankų patalpa ir koridorius – tunelis. Bokšto planas yra stačiakampis. Bokšto ir tunelio arkiniai pamatai remiasi į masyvius stulpus. Sienos mūrytos iš plytų.
Vilniaus gynybinė siena ir bastėja – tai geriausiai įrengti miesto gynybiniai įtvirtinimai.
Kitų miestų gynybiniai įtvirtinimai buvo įrengti šimtmečiu vėliau ir buvo daug paprastesni. Antai XVII a. pradžioje Biržuose buvo sustiprinta ne tik pilis, bet ir miestas, kuris buvo apjuostas pylimu, medinėmis ir iš dalies mūrinėmis sienomis su bokštais ir vartais. Po švedų antpuolių, ypač susirūpinta gynybinių sienų atstatymu ir naujos miesto gynybinės sisitemos įrengimu. Antai 1636 m. Lietuvos etmonas ir Vilniaus vaivada Kristupas II Radvila įpareigojo miestiečius pastatyti trejus mūrinius vartus, supilti pylimus. XVII a. antrojo ketvirčio pabaigoje miesto įtvirtinimų projektą sudarė karo inžinierius, filosofijos ir medicinos daktaras, Kėdainių kolegijos mokytojas Adomas Freitagas. Priešais pilies vartus ir tiltą už perkaso buvo supiltas iš žemių ir sumūrytas redutas. Kiti įtvirtinimai supo miesto pakraščius. Pradėjus perstatyti bastioninę pilį, net buvo galvota pastatyti naujas miesto gynybines sienas, kad pilis ir miestas sudarytų vientisą gynybinių įrenginių sistemą. Gynybiniais įrenginiais sutvirtintas miestas užėmė apie 70 ha plotą. Tokia Biržų bastioninės pilies ir miesto įtvirtinimų kompleksinė gynybinė sisitema buvo bene vienintelis pavyzdys Lietuvoje.
Klaipėdos gynybiniai įrenginiai pradėti statyti XVI a. pab. Jie atitiko tuometinius pažangios karinės technikos reikalavimus: supilti žvaigždiniai pylimai su bastionais, giliais ir plačiais perkasais, įjungta ir Danės vaga.
Miesto sienos, pylimai ir kai kurie kiti gynybiniai įrengimai ėjo tomis pačiomis vietomis, kaip ir pirmoji XIV a. pab. akmens mūro siena, kurios geriau išlikusios dalys buvo įjungtos į naujus bastioninius įtvirtinimus. Švedų antpuolio metu miestas buvo sudegintas, o gynybinė siena buvo sugriauta ir prarado gynybinę reikšmę.
Kauno aptvarinės sienos pradėtos įrenginėti XVII a. pirmoje pusėje. Sienos juosė miesto teritoriją, ėjusią nuo Nemuno link Neries. Jų kompleksą sudarė mūrinės ir medinės aptvaros bei vartai svarbesnėse gatvėse, mūriniai bokštai sienos posūkiuose, žemės pylimai, perkasai. Siena buvo 0,89 m storio ir 4,5 – 5,3 m. aukščio, be šaudymo angų ir galerijų .
XVII a. Kauno aptvarinės sienos buvo lakoniškų formų, turėjo nesudėtingus gynybinius įrenginius. Jos greičiausiai nebuvo baigtos statyti ir nesuvaidino jokio vaidmens miesto gynyboje.
XVII a. vid. miesto siena ir vartai pasitarnavo saugodami Vilnių nuo Lietuvoje siautusio maro. Vilniaus gynybinė siena taip pat panaudota 1655 – 1661 m. kare. 1655 m. caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenei užėmus Vilnių, buvo įsakyta sustiprinti miesto gynybinius įtvirtinimus. 1702 m. gynybinė siena panaudota kare su Švedija. Paskutinį kartą gynybos reikalams miesto siena pasitarnavo 1794 m. sukilime.

IV. BASTIONINĖS PILYS

Senosios Lietuvos gynybinės pilys XVI – XVII a. nebeatitiko to meto karybos reikalavimų. Tvirtovėms pulti ėmus plačiai taikyti artileriją, pasidarė aišku, kad vien mūro sienos nebeapsaugos. Ginti nuo patrankų sviedinių net labai storas mūro sienas darėsi vis sunkiau, o atstatyti sugriovimus buvo nelengva ir užimdavo daug laiko. Bastioninių pilių privalumas buvo tas, kad jas buvo galima greičiau ir paprasčiau atstatyti. Todėl Lietuvoje nuo XVI a. antrosios pusės pradėta statyti bastionines pilis. XVI – XVII a. pastatytos bastioninės pilys turėjo ginti miestus nuo priešų antpuolių. Bastioninės pilys buvo statomos pagal tikslius trigonometrinius skaičiavimus ir specialiai sukurtas taisykles. Vakarų Europoje, visų pirma Italijoje, pilių gynybinėje sistemoje buvo atsisakyta storų mūro sienų. Vietoj jų pradėta pilti aukštus pylimus – kurtinas, o vietoj kampinių mūrinių bokštų rengti žemių bastionus, trikampiais masyvais išsikišusiais iš kvadratinės arba penkiakampės pilies. Aukšti pylimai – kurtinos, gilūs perkasai, kampiniai bastionai patikimai gynė pilies kieme buvusius rezidencinius rūmus ir kitus pastatus. Kai kurias bastionines pilis kartais dar juosdavo žvaigždiniai pylimai. Pylimai ir gilaus perkaso abu šlaitai buvo apmūryti akmenų ir plytų kiautu.
Reikia pasakyti, kad iš pradžių šių pilių bastionai buvo nedideli, bet nuo XVI a. vid pradėta juos didinti, o tarp jų esančias kurtinas trumpinti. Tai diktavo gynybos praktika: kurtinos buvo lengviau išardomos negu smailėjančių masyvių bastionų kiautai .
XVII a. bastioninių pilių gynybiniuose įrenginiuose vėl buvo padaryta pakeitimų. Juos pasiūlė Nyderlandai: atsisakyta kurtinų ir bastionų šlaitus dengusių mūro kiautų ir imta šlaitus tvirtinti plūktomis žemėmis. Pilies kiemus pradėta supti dviem pylimais: vienu mažesniu prie perkaso pakraščio, kitu lygiagrečiu, bet šiek tiek toliau ir didesniu. Pilies vartams ir tiltui saugoti už perkaso buvo pilamas ir apmūrijamas apskritas arba keturkampis įtvirtintas – redutas, per kurį eidavo kelias į pakeliamą tiltą. Taip įrengtose pilyse buvo patogiau gintis, jas buvo pigiau, greičiau įrengti ir sugriautas lengviau atstatyti.
Vakarų Europoje bastioninės pilys pradėtos statyti nuo XV a. antrosios pusės, Lietuvoje – nuo XVI a. antrosios pusės.
Pirmoji bastioninė pilis Rytų Pabaltijyje buvo Klaipėdos pilis. Nors Klaipėda tuo metu priklausė Prūsijai, tačiau Lietuva, gresiant Švedijos feodalų agresijai, buvo labai suinteresuota šios šalies tvirtumu ir gynybinės sistemos patikimumu. Pilis 1529 – 1559 m. buvo rekostruota. Perstačius pilies korpusus, 1559 m. pagal prancūzo Klaudijaus Dzonotijaus projektą buvo padaryti išoriniai įtvirtinimai. Pagal italų pilių fortifikacinę sistemą, buvo pastatyti trys dideli kampiniai bastionai. Pilies rekonstrukcija užsitęsė ilgai ir neaišku kada buvo baigta. 1598 m. Klaipėdos plane pilis jau buvo parodyta kaip bastioninė. Rekonstruota pilis visiškai atitiko tuometinius technikos reikalavimus. Pilies išorines sienas supo žemės pylimas. XVII a. pr. Klaipėdos pilį stiprino Lietuva. 1627 m. pilis buvo apjuosta dar vienu žvaigždiniu pylimu ir didžiuoju perkasu, įrengti papildomi bastionai. Vėliau pilies gynybinė sistema iš esmės nepakito.
Biržų pilis turėjo būti viena didžiausių bastioninio tipo pilių ne tik Lietuvoje, bet ir Šiaurės Rytų Europoje. Ją statant atlikti didžiuliai teritorijos paruošimo ir pertvarkymo darbai, žemės įtvirtinimai. Vietoj uždarų mūrinių pasatatų ir gynybinių sienų su kampiniais bei tarpiniais bokštais, buvo įrengti žemės bastionai, būdingi itališkoms bastioninėms pilims, o apsauginių žemės pylimų – kurtinų šlaitai iš lauko pusės apmūryti plytomis ir akmenimis . Pylimų aukštis siekė 3 – 5 metrus, o ilgis – 900 m. Bastionų kampuose po pylimais įrengti parako ir ginklų rūsiai, viršuje buvo pastatyti nedideli stebėjimo bokšteliai. Labai svarbus gynybinis statinys – pilies vartų dviaukštis mūrinis bokštas. Po Vilniaus vaivados Kristupo II Radvilos perėmęs Biržų tvirtovę Jonušas Radvila siekė sumoderninti pilies fortifikaciją pagal Nyderlandų bastioninių pilių tipą. Kai kuriuos projektavimo darbus atliko Adomas Freitagas. Buvo įrengti nauji bastionai su pylimais ir perkasais, supilti keturi redutai.
Labai svarbus inžinierinis ir gynybinis pilies įrenginys buvo 41 m ilgio tiltas per platų apsauginį perkasą. Tiltas turėjo ketverius vartus. Tokia tiltų sistema tuo metu buvo didelis fortifikacinės inžinerijos laimėjimas. Redutas, abu tiltai ir vartų pastatas sudarė stiprų priekinį gynybinį pilies kompleksą. Biržų pilies statybas nutraukė prasidėjęs Lietuvos – Lenkijos valstybės karas si rusija dėl Ukrainos. Tuo pasinaudoję švedai užgrobė Biržų pilį.
Kita vertus, reikia pažymėti, kad XVI – XVII a. Biržų pilis buvo reikšmingas Lietuvos ir Šiaurės rytų Europos civilinės bei karinės statybos pavyzdys.
V. EUROPOS PILYS

Europos pilių pirmtakai buvo VIII – IX amžiaus medinės pilys bokštai. Jos buvo statomos tiesiai ant kalvos, uolų atodangos arba ant žmonių supilto žemės pylimo. Įėjimas į bokštą buvo įrengtas aukščiau, specialiame aukšte, apsuptame dar ir gynybiniu mediniu palisadu, kad jo gyventojai galėtų patys užsibarikaduoti bokšte. Užpuolikai pirmiausia turėdavo užkopti į statų kalną ar pylimą, o toks žygis labai greitai išsekindavo jų jėgas. Paskui jiems tekdavo susidurti su žvaliais bokšto gynėjais ir su jais susikauti. Šios pirmosios pilys buvo medinės, lengvai užsidegančios ir, sparčiai tobulėjant ginklams, nebeužtikrino saugumo, todėl Europoje jų išliko tik kelios.
Pilis – bokštus pamažu išstūmė paprasti stačiakampiai iš akmenų sumūryti statiniai, kurie turėjo tik aukščiau esantį įėjimą ir paprastai vieną gynybinę sieną toje pusėje, iš kur grėsdavo didžiausias pavojus. Tačiau jau XII amžiaus pradžioje šios pirmosios tvirtovės nebeįstengė užtikrinti tinkamos gynybos. Būtent tada prasidėjo tradicinių viduramžių pilių era. Šios pilys buvo statomos pagal išbandytus metodus, atitinkančius vietos topografines sąlygas ir regiono poreikius. Kiekviena tvirtovė turėjo įtvirtinimus, gyvenamąsias ir ūkines patalpas.
Norint užtikrinti efektyvią gynybą, pirmiausia reikėjo parinkti tinkamą vietą. Paprastai pilys buvo statomos ant beveik neprieinamo kalno ar uolų atodangos. Jos buvo sunkiai pasiekiamos ir gerai matomos iš toli. Tokiu būdu buvo parodoma pilies valdovo teisė į valdžią tame regione. Ant kalno viršūnės esančias pilis papildydavo žemutinės pilys, pastatytos jo papėdėje, lygumoje. Čia būdavo įrengtos užtvankos, pastatytos gynybinės sienos arba iškasti kanalai ar platūs grioviai, panašūs kaip Rasfeldo pilyje.
Bendras visų pilių bruožas buvo pagrindinis bokštas – didesnės pilys paprastai turėdavo du bokštus. Šis pagrindinis bokštas buvo naudojamas ne kaip gyvenamoji patalpa, o kaip stebėjimo pastas ir paskutinis prieglobstis prieš pat ataką. Geriausiu atveju jame būdavo sargybinių kambarėlis su židiniu ir tualetas. Kad būtų lengviau užkirsti kelią priešams, į bokštą buvo patenkama medinėmis kopėčiomis arba mediniu tiltu, o kartais, labai retai, ir akmeniniais laiptais. Paprastai bokštas būdavo iš netašyto akmens arba paprastų akmens plokščių.
Aukšta žiedinė siena juosė tvirtovę, o papildomi stebėjimo bokštai darė ją dar saugesnę. Šie bokštai gybnė neapsaugotas pilies dalis, tokias kaip vartai ir pilies šonai. Jeigu aplinkui pilį būdavo iškastas griovys arba į ją patekti trukdydavo didelis plyšys uolose, papildomą saugumą užtikrindavo per jį nutiestas pakeliamasis tiltas.
Tvirtovės ant akmenuotų plokščiakalnių buvo statomos tokiu būdu, kad apsaugą užtikrintų pačios išorinių statinių sienos. Kita vertus, žemutinės pilys beveik visada būdavo apjuostos papildomu sienų žiedu. Kone visos jos turėjo dantytas sienas, saugančias sargybinius iki krūtinės lygio, ir sargybos taką, saugantį sienas iš viršaus.Dažnai dantytos sienos būdavo sujungtos su sargybos taku.
XIII a. buvo išrastas naujas svaidomasis ginklas trebuchet, kuriuo tapo įmanoma nusviesti didžiulius akmenis ar riedulius nemažu atstumu. Taigi ir dabar užpuolikams pavykdavo padaryti išlaužas gynybinėse sienose ir tokiu būdu patekti į vidų. Kad būtų saugesnės, tvirtovės buvo apjuosiamos dar vienu sienų žiedu ir taip sukuriamas tam tikras koridorius.
Vis labiau plintant šaunamiesiems ginklams, reikėjo juos sutalpinti taip, kad jie būtų panaudojami kuo efektyviau. Pavyzdžiui, pylimai, bastionai ar tranšėjos buvo įrengiami priešais įtvirtinimų sienas, kur buvo statomi pabūklai. Taip buvo apsaugomi tvirtovės šonai. Senuosius stebėjimo bokštus, kurie dažnai trukdydavo, nuversdavo. Puikus tokios statybos pavyzdys – Bujono pilis Belgijoje. Iškilus naujiems gynybos reikalavimams, daugelis jau pastatytų pilių buvo didinamos ir pertvarkomos. Tik labai retais atvejais valdovai strateginėse vietovėse statydavo tikras tvirtoves specialiai tam, kad apgintų savo įtakos sferą. Pagrindinis skirtumas tarp tvirtovės ir pilies yra tas, jog tvirtovės buvo naudojamos vien gynybai. Iš tikrųjų tvirtovės buvo statomos vien tik norint kuo geriau ir patikimiau apsiginti.
Be to, plintant ir tobulėjant šaunamiesiems ginklams, pilių ir tvirtovių istorijoje įvyko lūžis. Kadangi jos jau nebeįstengė užtikrinti saugumo, daugelis jų ištuštėjo ir ilgainiui apgriuvo. Kai kurios vis dėlto buvo išplėstos ir pertvarkytos į įspūdingas aristokratų rezidencijas ar valdžios būstines, kuriose įsikurdavo religiniai ar pasaulietiniai valdovai. O naujų pilių statyba prasidėjo XVI a., kylant Renesansui. Pavyzdžiui, 1593 m. Amsterdamo laivų statyklą, esančią rytiniame miesto pakraštyje, apjuosė pusiau apskrita įtvirtinimų siena.

IŠVADOS

I. Pirmieji Lietuvos įtvirtinimai buvo piliakalniai, pradėti statyti dar II – I tūkstantmetyje pr. Kr. Jų Lietuvoje buvo apie 1000. Vieni jų ir liko piliakalniais, kiti tapo tvirtesnėmis pilimis ir valdovų rezidencijomis. Jų paskirtis buvo apsiginti nuo kaimyninių genčių antpuolių.
II. Pilys – svarbūs krašto gynybos įrenginiai, pradėti statyti dar prieš 2000 metų. Lietuvos mūrinės pilys rašytiniuose šaltiniuose minimos nuo XIV a. XII – XIV a. Lietuvoje ir Vakarų Europoje buvo paplitusios aptvarinės pilys, kurių pagrindinis gynybos elementas buvo aukšta, bet palyginti plona mūrinė tvora, juosianti stačiakampį plotą. Lietuvos aptvarinėms pilims priklauso Kauno, Vilniaus aukštutinės, Gardino, Naugarduko, Trakų pilys.
III. XVI a. pr. Lietuvos miestuose pradėti statyti nauji fortifikaciniai įrenginiai. Miestų gynybinius įtvirtinimus sudarė sienos su šaudymo angomis ir galerijomis, tvirtai užsklendžiami vartai, bokštai su įvairiomis šaudymo angomis, perkasai, gilios raguvos, pelkės ir upės bei kiti natūralūs vandens telkiniai. Be to, pradėta pilti žemės bastionus, redutus bei šancus. XVI a. pr. aplink svarbiausius miestus imta statyti gynybines sienas. Už sienų paprastai būdavo gynybiniai grioviai ir natūralios gamtinės kliūtys. Itin svarbi miestų gynybos istorijoje yra Vilniaus gynybinė siena, kuri yra unikali, nes kiti Lietuvos miestai XVI a. gynybinių mūro sienų neturėjo. Kauno, Klaipėdos bei Biržų gynybinės sienos su grioviais ir pylimais statytos jau XVII a. ir buvo daug paprastesnės.
IV. Senosios Lietuvos gynybinės pilys XVI – XVII a. nebeatitiko to meto karybos reikalavimų. Todėl imtos statyti bastionines pilis. Vakarų Europoje bastioninės pilys pradėtos statyti nuo XV a. antrosios pusės, Lietuvoje – nuo XVI a. antrosios pusės. Bastioninių pilių privalumas buvo tas, kad jas buvo galima greičiau ir paprasčiau atstatyti. Pirmoji bastioninė pilis Rytų Pabaltijyje buvo Klaipėdos pilis. Tačiau bastionines Lietuvos pilis geriausiai reprezentuoja Biržų pilis.
V. Europos pilių pirmtakai buvo VIII – IX amžiaus medinės pilys bokštai, kuriuos pamažu išstūmė paprasti stačiakampiai iš akmenų sumūryti statiniai, kurie turėjo tik aukščiau esantį įėjimą ir paprastai vieną gynybinę sieną toje pusėje. Bendras visų pilių bruožas buvo pagrindinis bokštas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Batūra R. Lietuvos pilys// Mokslas ir gyvenimas.- 1969. – Nr. 4.
2. Batūra R. XIV a. Vilniaus miesto gynybiniai įtvirtinimai. // Statyba ir architektūra.- 1964. – Nr. 7.
3. Benevolo L. Europos miesto istorija. – V. – 1998.
4. Gudavičius E. Miestų atsiradimas Lietuvoje. – Vilnius. – 1991.
5. Jučienė I. Levandauskas V. Vilniaus miesto gynybinė siena. – Vilnius. – 1979.
6. Kitkauskas N. Vilniaus miesto gynybinės sienos XIII – XVIII a.// Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos metraštis. – T, 20. – Vilnius. – 2002.
7. Lietuvos gynybiniai įtvirtinimai. – Vilnius. – 2001.
8. Lietuvos architektūros istorija. – T. 1. – Vilnius. – 1988.
9. Merkys V. Vilniaus miesto gynybiniai įtvirtinimai 1503 – 1805 metais. // Iš lietuvių kultūros istorijos. T. 2.- V. – 1959.
10. Purlys E. Biržų tvirtovė // Statyba ir architektūra. – 1980. – Nr. 6 – p. 26 – 27.
11. Schrober U. Europos pilys ir rūmai. – V. – 2005.
Valdovų kelias. Rūdininkų gatvė/A. R. Čaplinskas. – Vilnius. – Pirma knyga. – 2001.

Leave a Comment