Antanas Smetona

Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10d. Taujėnų valsčiaus Užulėnio (Ukmergės rajonas) neturtingo

valstiečio šeimoje. Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvojimu, drąsa reikšti nuomones, kad ir

priešingas daugelio, net daugumos nusistatymui.

Antanas buvo šeštasis vaikas, po jo gimė dar dukra Julija. Vaikai dirbo namuose, mat tėvas nusistatė niekur

neleisti jų tarnauti. Antanukas išmoko skaityti, kai tėvai mokė vyresniuosius. Dešimtus metus einantį tėvas

nuvežė jį į Taujėnų valsčiaus mokyklą. Mirus tėvui, Antanas buvo nuvežtas į motinos tėviškę, Kartanus, o po

metų vėl grąžinamas į Taujėnus. Išmokęs rusų kalbą, radęs gerą mokytoją, jaunasis Smetona kibo į mokslus.

Mokyklą baigė 14 metų. Šeima nutarė Antaną leisti mokytis toliau, todėl reikėjo pasirengti stoti į gimnaziją.

Baigęs Palangos progimnaziją ir, šeimos patariamas, išlaiko egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją.

Pergalvojęs savo sprendimą, tęsia mokslą Mintaujos gimnazijoje.

Smetona dalyvavo slaptoje „Kūdikio“ draugijos veikloje, domėjosi Lietuvos istorijos tyrinėjimais, gilino savo

lietuvių kalbos rašybos žinias.

Gimnazijoje lotynų kalbą dėstė Jonas Jablonskis, globojęs lietuvių valstiečių vaikus. Ši draugystė iš dalies

nulemia net šeimyninį Smetonos gyvenimą. Vasaros atostogas J. Jablonskis leeisdavo Pašvitinio valsčiaus

Gavenonių dvare pas Chodakauskus. Jis rekomendavo Smetoną, kaip gabų korepetitorių, pamokyti Chodauskų

sūnų Romaną. Tada spentintos klasės moksleivis susipažino ir su 11 metų gimnaziste Sofija Chodauskaite.

Baigusi Mintaujos gimnaziją, Sofija 1904 m. ištekėjo už Antano Smetonos ir persikėlė su ju

uo gyventi į Vilnių.

Smetoną labiau traukė istorija ar filologija, bet žinodamas, jog su šia specialybe darbo Lietuvoje negaus,

pasirenka studijuoti teisę Peterburgo universitete. Čia tarp lietuvių studentų jau veikė nemaža draugijų, tad

Smetona tampa veikliu jų nariu, dainuoja chore, slaptai išspausdina P. Avižonio parengtą lietuvių kalbos

gramatiką, kurią išdalijo norintiems gerai išmokti kalbėti ir rašyti lietuviams studentams.

Universitete, matyt, įvyko ir Smetonos idėjinis apsipsrendimas. Jis buvo priešiškas socialistinei ideologijai,

pasisakė prieš marksizmą. 1899m. už dalyvavimą protestuose dėl studentų teisių suvaržymų buvo suimtas, dvi

savaites kalintas ir ištremtas į Vilnių. Dalyvavimą lietuvių nacionaliniame judėjime pastebėjo žandarai. Už

lietuviškų knygelių laikymą 1902 m. Antanas Smetona vėl suimamas ir pasodinamas į tvirtovę, tačiau po

dviejų savaičių paleidžiamas. Tais pačiais metais jis baigia studijas ir grįžta į Lietuvą.

Vilniuje Smetona susiranda raamią, nors ir menkai apmokamą tarnybą Žemės banke ir įsitraukia į lietuvių

visuomeninę veiklą; verčia knygeles į lietuvių kalbą, kartu su žmona pamėgsta meno saviveiklą.

Vilniuje, matyt, galutinai susiformavo Antano Smetonos tautiškumo nuostata.

Revoliucijai pralaimėjus, carizmui puolant, sustiprėjo Smetonos konservatizmas, jam per daug revoliucinga

atrodė ir Lietuvos demokratų partija. Jis pasitraukė iš „Lietuvos ūkininko“ bendradarbių ir jau 1907 m. drauge

su J. Tumu- Vaižgantu kelis mėnesius bandė sutelkti nerevoliucingai nusiteikusią inteligentų grupę,

ragindamas plėtoti nuo politines kovos apsiribojusią kultūrinę veiklą. Tačiau ši grupė pr

rie „Vilniaus žinių“ taip

ir nesusitelkė, nes laikraščio savininkas P. Vileišis perdavė jį grupei LDP ir socialdemokratų atstovų. Taip

nutrūko pirmasis Smetonos sumanytas bendradarbiavimas su katalikų kunigais, kuris vėl atgijo 1907 m. spalio

mėnesį, pradėjus leisti triskart per savaitę laikraštį „Viltis“.

Priešiški revoliucinei spaudai Smetonos straipsniai pamažu veikė dešiniuosius, taip pat nusivylusius pralaimėta

revoliucija ar įbaugintus carizmo represijų inteligentus ir telkė juos apie „Viltį“. Taip susidarė tautiškoji srovė.

Nemažą Smetonos nerimą kėlė vis auganti emigracija. Lietuviai sudarė beveik 10% šalies emigrantų. Daugiausia

į JAV išvykdavo jauni, energingi ir darbingiausi žmonės.

Publicistikoje Smetona kėlė skurdžią to meto Rytų Lietuvos valstiečių ir dvarų dabininkų dalią. Kaimai dėl

emigracijos netekdavo daug jaunimo.

Smetona kėlė ir valstiečių materialinės padėties gerinimo klausimus, rašė, jog būtina telkti valstiečių lėšas

dvarininkų žemei pirkti. Jam rūpėjo lietuvių kapitalo įstaigų kūrimo problema.

Antanas Smetona rūpinosi kylančių Lietuvos kaimų ir miestų socialinių grupių įtakos augimu, jų pozicijų

žemės ūkyje ir pramonėje stiprinti. Jo siūlymai turėjo aktyvinti ne tik lietuvių ekonominio ir visuomeninio

gyvenimo vaidmenį Lietuvoje, bet ir apskritai spartinti kapitalizmo vystymąsi.

Jis nurodė, jog Rusijos ir Prūsijos paskutiniuose gyventojų surašymuose lietuvių skaičiai tyčia sumažinti, nes abi

monarchijos bijojo lietuvių tautinio atgimimo, be to, juose daug netikslumų dėl dalies lietuvių tautinės

savimonės silpnumo.

Antanas Smetona aktyviai dalyvavo lietuvių kultūros draugijų veikloje: „Aušros “ knygų leidimo bendrovėje,

/p>

dėstė lietuvių kalba kai kuriose Vilniaus gimnazijose. Pasitraukęs iš „Vilties“ leidėjų tarpo, A. Smetona pradėjo

leisti ir redaguoti tautininku dvisavaitinį žurnalą „Vairas“. Jis turėjo telkti aktyviausiąją tautinės pakraipos

lietuvių inteligentiją, kurios uždavinys- vadovauti tautos gyvenimui, o A. Smetona, be abejo, turėjo būti pačiu

vairininku.

“Vairas” buvo tikras lietuvių tautinio atgimimo šauklys, suformavęs ir išvystęs Lietuvių Tautininkų Sąjungos

programą. Žurnale bendradarbiavo bene visi ano meto lietuviai šviesuoliai: kalbininkai Jonas Jablonskis ir

Kazimieras Būga, rašytojai Juozas Tumas-Vaižgantas, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Marija Peškauskaitė

“Šatrijos Ragana”, Pranas Mašiotas, Istorikas Augustinas Voldemaras ir daugelis kitų

Karo metais, slegiant okupaciniam rėžimui, Rusijos imperijai pralaimint frontuose, į pirmą vietą kyla Lietuvos

politinės ateities klausimas. Antanas Smetona buvo vienas iš tų lietuvių inteligentijos atstovų, kuris pradėjo

orientuotis į Vokietiją, ieškodamas galimybės ateityje su jos pagalba išspręsti Lietuvos valstybės sudarymo

klausimą.

Politinės ateities klausimą aktualino ir sunki Lietuvos padėtis. Okupantai galutinai sunaikino Lietuvos pramonę,

plėšė žemės ūkį, išnaudojo valstiečius, baudė gyventojus kontribucijomis ir pan. 1916 m. sustiprėjo Lietuvos

darbo žmonių kova, vokiečiams buvo aišku, jog krašto gyventojai priešiški jų aneksinei politikai.

Liepos mėnesį buvo įteiktas memorandumas ir Rytų fronto vadui P. Fon Hindenburgui, kuriame parodyta

sudėtinga Lietuvos padėtis, keliami klausimai, ką reikėtų keisti Lietuvos ūkiniame ir kultūriniame gyvenime.

Iš šių veikėjų susibūrimų pamažu išsirutuliojo kelios svarbios visai Lietuvai šalpos draugijos.

A. Smetona buvo vi

ienas steigėjų Lietuvos draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti.

Sunkūs karo veiksmų padariniai, mažai kam žinomos Lietuvos apiplėšimas, anksčiau vykdyta carizmo engimo

politika negalėjo nekelti Vilniaus lietuvių nerimo.

1915 m. pabaigoje vilniečių ūpas krito. Daugeliui lietuvių pasitraukus į Rusiją, visuomeninė veikla, okupantų

griežtai varžoma, vos rusena.

Politinėse diskusijose 1916 m. kovo mėnesį kyla ir bemaž aiškus lietuvių grupės nusistatymas- siekti Lietuvos

nepriklausomybės ir savarankiškumo.

1917 m. rugsėjo 6d. po ilgo laukimo okupacinė valdžia davė leidimą laikraščiui „Lietuvos aidas“, kuris pradėjo

eiti triskart per savaitę.

Lietuvių konferencijoje Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18- 22 d. buvo priimtas kompromisinis nutarimas: „jeigu

Vokietija sutiktų dar prieš Taikos konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir pačioje konferencijoje paremti

Lietuvos reikalus, tai Lietuvių konferencija, turėdama omenyje, jog Lietuvos interesai yra normalinėse taikos

sąlygose pasvirę ne tiek į rytus ir ne tik į pietus, kiek į vakarus, pripažįsta galimu sueiti būsimajai Lietuvos

valstybei, nepakenkiant savitam jos plėtojimuisi, į tam tikrus dar nustatytinus santykius su Vokietija“. Šis

nutarimas rodė siekimą sukurti nepriklausomą valstybę, sušaukti Steigiamąjį seimą, tačiau, žinoma, buvo paisyta

ir vokietijos interesų.

Vilniaus konferencijoje 1917 m. rugsėjo 21 d. buvo sudaryta Krašto, o pačių lietuvių veikėjų vadinta Lietuvos

Taryba, o rugsėjo 24 d. išrinktas prezidiumas, kurį sudarė penki nariai: A. Smetona (pirmininkas), S. Kairys

(pirmasis vicepirmininkas), V. Mironas (antrasis vicepirmininkas), J. Šaulys (pirmasis sekretorius), P. Klimas

(antrasis sekretorius).

A. Smetona pirmininku išbuvo iki 1919 . pradžios.

Svarstant Lietuvos sienų klausimą, konferencijoje buvo pasisakyta už etnografinį teritorijos formavimo principą.

Tačiau keli delegatai, tarp jų ir J. Gabrys, siūlė Lietuvai įsigyti kuo daugiau žemių, nes tik būdama didelė

valstybė ji galės susilaukti Antantės palankumo.

Nors okupantai Lietuvos Tarybai jokios valdžios neperleido, Berno konferencija suteikė Lietuvos Tarybai visas

„valstybines funkcijas“, teisę atstovauti lietuvių tautai ir perspektyvoje numatė ją tapsiant būsimos, o tiksliau, kol

kas planuojamos suverenios Lietuvos valdžios branduoliu.

Krašto Taryba ne kartą svarstė Lietuvos būsimos konstitucijos klausima. 1917 m. gruodžio 8d. svarstymo

protokole pažymėta, jog Lietuvos Taryba mano, kad, esant dabartinei padėčiai, būsimajai Lietuvos valstybei

tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, karalystė, valdoma demokratiškai parlamentariniu būdu.

A. Smetona stojo už monarchiją. Jis pereiškė, jog svarbi yra ne tiek valdymo forma, kiek turinys. Jo nuomonę

tuo metu parėmė A. Stulginskis, K. Bizauskas.

1917 m. gruodžio 11 d. pareiškime Lietuvos Taryba skelbė, kad ji „vidaus ir užsienio lietuvių pripažinta

vienintele įgaliota lietuvių tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 . rugsėjo 18-

23 dienomis vilniuje įvykusios lietuvių konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės

atkūrimą su sostine Vilniumi ir visų jos valstybinių ryšių, kuriuos ji yra turėjusi su kitomis tautomis,

nutraukimą.“

Toks aktas labai pravertė Vokietijai Bresto taikos derybose, tačiau jo pasirašymas sukėlė didelį Lietuvos žmonių

nepasitenkinimą; nerimas kilo ir pačioje Lietuvos Taryboje, kuri jautė, kad jos prestižas smuko. Taryba buvo

priversta veikti taip, kaip norėjo okupantai, neleidę keisti formuluotės gruodžio 11 d. akte.

Sausio 8d. nutarimu Taryba norėjo be vokiečių žinios ir pritarimo savarankiškai deklaruoti Lietuvos

nepriklausomybę tokiu būdu, kad nusikratytų slegiančių konvencijų.

Tačiau tą pačią dieną paaiškėjo, kad Oberostas nenusileidžia ir nesutinka, jo kas nors būtų pakeista gruodžio 11

d. formuluotėje. Sausio 9 d. pirmame ir paskutiniame bendrame oficialiame posėdyje su vokiečių okupacinės

valdžios atstovais paaiškėjo, jog vokiečiai ir toliau laiko Tarybą tik patariamuoju organu.

A. Smetonos viltys, jog vokiečiai padarys nuolaidų, vėl žlugo.

Taryboje iškilus ilgiems deabatams, A. Smetona su J. Šauliu jau grasino oponentams, jog, anuliavus gruodžio 11

d. nutarimą, bus anuliuota ar išvaikyta ir pati Taryba.

S. Kairys dar kartą pasiūlė vokiečiams notifikuoti sausio 8 d. formuluotę.

Taryboje užvirė kova dėl naujo dokumento priėmimo.

Krizė Taryboje buvo pavojinga, todėl likę joje dešinieji nariai nutarė grįžti prie Vilniaus konferencijos nutarimų

ir siekti vienybės. Taryba paprašė dėl komrpromiso tarpininkauti P. Klima, kuris buvo artimiausias

„maištininkams“.

Kompromisas tarp dešinės ir kairės buvo surastas taip: vasario 15 d. Tarybos komisijai įteikė savo siūlomą

formuluotę, kuri ir tapo būsimo Vasario 16 d. akto tekstu.

Akto gimimo data išskiria dvi Lietuvas: iki jo- Lietuvos valstybė egzistavo tik idėjų pasaulyje, po jo pasirašymo-

ji pradeda materializuotis, tampa jau ne vien geografine sąvoka. Tiesa, Vokietija pripažino Lietuvą tik 1918 m.

kovo 23 d. ir tik gruodžio 11 d. dokumento pagrindu. Lietuvos vyriausybė sudaryta po ilgos kovos 1918 m.

lapkričio mėnesį. Tada pradėta formuoti ir valstybinės valdžios organus.

Aktą pasirašius Tarybos pirmininku vėl išrenkamas A. Smetona.

Vokietijos aneksijos tikslai iš esmės nepasikeitė ir po Vasario 16 d. akto pasirašymo, be to, jokio

savarankiškumo negavo ir pati Taryba. Vokiečių toliau spaudžiamas, 1918 m. vasario 28 d. Tarybos prezidiumas

laiške Vokietijos vyriausybei, tikėdamasis pripažinimo, pabrėžė, kad Tarybos vasario 16 d. nutarimas jokiu būdu

neprieštarauja 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimui, kuris nėra panaikintas ir tebegalioja. Ši pastaba turėjo nuraminti

Vokietijos vyriausybę, iš jos buvo laukiama pripažinimo. Tik tokiu pagrindu Vokietijos kaizeris 1917 m. kovo

23 d. aktu paskelbė Lietuvos pripažinimą.

Pažadėjus „amžinus ryšius“, Lietuvos Taryba negavo iš karinės okupacinės valdžios jokių teisių ar galimybių

bent kurioje nors srityje administruoti kraštą.

1918 m.spalio pabaigoje vokiečiai jau pažadėjo Lietuvai suteikti įstatymų leidžiamąją galią, leisti kurti Lietuvos

ginkluotąsias pajėgas. Lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė laikinąją Lietuvos konstituciją, lapkričio

9 d. A. Voldemaras sudarė primąją vyriausybę, o po dviejų dienų ji buvo patvirtinta.

Lietuvos Laikinoji vyriausybė lapkričio 13 d. kreipėsi į gyventojus, ragindama vietose kurti valdžios organus-

komitetus. Lietuvių veikėjai perėjo nuo propagandinių koncepcijų, deklaracijų ir nutarimų prie konkretaus

vaklstybės santvarkos kūrimo, siekė sudaryti nors laikus valstybinės santvarkos pagrindus, organizuoti valdžios

organus, valstybės aparatą.

Gruodžio 16 d. Manifestu deklaravus Tarybų valdžią, sukurtos tarybos realios valdžios neturėjo, nebuvo ir jėgos-

Raudonoji armija tik artėjo link Rytų Lietuvos.

1918 m. gruodžio pabaigoje artėjant prie Vilniaus Raudonajai armijai, pasirodė, kad A. Voldemaro vyriausybė

neturi jokių realų ginkluotųjų pajėgų. Vokiečiams traukiantis į Vakarus, Lietuvos Laikinąją vyriausybę apėmė

panika. Ministras pirmininkas A. Voldemaras ir finansų ministras M. Yčas 1918 m. gruodžio 20 d., suradę

pretekstą- prašyti iš Vokietijos finansinės paskolos ir karinės pagalbos, skubiai išvyko į Berlyną.

Besikurianti Lietuvos valstybė atsidūrė pavojuje. Partijų atstovai, vadovaujami M. Sleževičiaus, gelbėjo jos

egzistenciją.

Situacija Lietuvoje buvo sudėtinga ne tik valstybei, ber ir A. Smetonai, vėl grįžusiam į Kauną sausio 1- 14

dienomis. Jis suskubo išsiųsti į Šveicariją šeimą, tačiau su M. Sleževičiumi, kuris orientavosi į Antantas pagalbą,

suderinti stygų nepavyko. Vyriausybė išsiuntė A. Smetoną su diplomatine misija į Skandinavijos šalis.

Panašiai kaip ir A. Smetona, spaudžiamas revoliucinų jėgų, išvyko iš Latvijos ir latvių ministras pirmininkas

Karlis Ulmanis. Vasario mėnesį A. Smetona pažadėjo K. Ulmaniui 5mln. markių paskolą iš tų lėšų, kurias

Lietuvos Laikinoji vyriausybė gavo ir Vokietijos.

Paskola Latvijai A. Smetona siekė stiprinti Lietuvos užnugarį, nes savarankiška Latvijos valstybė, palaikanti su

Lietuva gerus santykius, turėjo tai, ko dar negalėjo turėti Lietuva- uostus.

Tik 1919 m. kovo pabaigoje, atsistatydinus jau kitai vyriausybei, prasidėjus pasitarimams dėl naujo koalicinio

ministrų kabineto sudarymo, buvo sutarta pakeisti laikinąją Lietuvos konstituciją, įvesti valstybės prezidento

instituciją vietoj trijų Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumo narių, kurie iki tol vykdė valstybės prezidento

funkcijas. Prezidentui numatytos plačios teisės, kurių anas prezidiumas net neturėjo, jam buvo pavaldi ir

kariuomenė.

Šiuose partijų lyderių pasitarimuose nutarta Lietuvos prezidentu išrinkti A. Smetoną. O jis pats tuo tarpu „štai

trečias mėnuo, mandagiai ištremtas skandinavijon <.>, nežinodamas, kas darosi Lietuvoje, ūmai gauna iš Kauno

per Berlyną telegramą po telegramos, kad kuo veikiausiai grįžtų namo“- rašė vėliau būsimasis pirmas Lietuvos

prezidentas.

Skubiai iškviestas iš Danijos, 1919 m. kovo 31 d. A. Smetona išlipo Kauno geležinkelio stotyje, kur buvo

iškilmingai sutiktas. Valstybės Taryba 1919 m. balandžio 4 d. posėdyje jį išrinko „valstybės prezidentu“.

Balandžio 6 d. A. Smetona prisiekė konstitucijai.

Prezidentas Smetona neslėpė, kad padėtis krašte nuolat sunkėja ir kad dažnai vyriausybė nebežino nei ko

griebtis. Jis skundėsi žmonėmis, kurie skersomis žiūri į valdžią ir nerodo jai reikalingo respekto laikydami ją

vokiečių primesta Lietuvai valdžia. Užsieniai juo toliau, juo bedraugiškesni Lietuvai. Bet yr ir džiugių

prošvaisčių: Lietuva jau apsivaliusi nuo bermontininkų gaujų, sėkmingai rengiamasi deryboms su Maskva, bet tų

prošvaisčių vis dėlto tiek maža, kad valdžiai sunku būti optimistiškai.

1920 m. birželio 19 d. A. Smetona perdavė prezidento pareigas Steigiamojo seimo pirmininkui A. Stulginskiui,

kuris kartu pradėjo eiti prezidento paeigas, o 1922 m. buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu. Pirmame

Steigiamojo seimo posėdyje A. Smetona atsisakė prezidento pareigų, kurias perdavė Steigiamojo seimo

primininkui, ir išėjo iš Seimo.

Antanas Smetona mirė 1944 m. sausio 9d. JAV, Klivlende, kur žuvo gaisre.

Labai gedėjo tautininkai ir jų spauda. Velionis buvo pašarvotas sausio 13 d. šv. Jono katedroje. Palaidotas

Kalvarijos kapinėse, kiek vėliau jo palaikai perkelti i Nolvudo (Knollwood) mauzoliejų, tikintis juos perkelti į

Lietuvą, kai ji bus laisva.

Leave a Comment