Opozicijos padėtis A. Smetonos valdymo metu

Turinys

Turinys 1
Įvadas 2
A. Smetonos prezidentinio režimo pradžia. Opozicijos atsiradimas 4
Seimo paleidimas 5
Pučai 7
A. Smetonos ir A. Voldemaro kova 8
„Tautos valia“ 9
Organizacijų ir partijų uždarymas 10
Išvados 12
Šaltiniai 13Įvadas
Smetonos atėjimas į valdžią yra reikšmingas įvykis Lietuvos istorijoje. Todėl, kad Smetona kvalifikavo savo valdžia, tiksliau režimą,kaip pastovesnę ir naudingesnę valstybei jėgą, prikišdamas parlamentizmui kabinetų nedarbingumą, nepastovumą, kabinetų krizes. Jis stengėsi pritaikyti Lietuvos sąlygomis kiek modifikuotą itališkąjį fašizmą. Tautininkų buvo vadinamas tautos vadu .
Pokarinės atmosferos įtaka Lietuvos vidaus gyvenimui. Pokarinių revoliucijų atmosferos įtakoje Lietuvai teko pergyventi didelių politinių įtempimų ir viduje.
Partiškas susiskaldymas Lietuvoje jau buvo paasirodęs ir valstybės kūrimo laikotarpyje, o pirmuose nepriklausomosios respublikos metuose stipriai pasireiškė daugiausia iš Rusijos atsinešta socialinio radikalizmo ir neriboto demokratizmo įtaka. Ir steigiamasis seimas ir kiti paprastieji seimai tą radikalizmą reiškė tiek konstitucijoje, tiek visose reformose. Katalikiškosios ir socialistiškosios srovės viena su kita varžėsi, kuri demokratiškesnė ir radikalesnė. Visuotinio ir lygaus balsavimo sąlygose tos varžytinės ėjo ligi demagogijos ir rietenų, kurios visuomenę ne tiek auklėjo ir organizavo, kiek demoralizavo ir skaldė. Pati parlamentizmo sistema mūsų šalyje, – kur daugumą sudaro ūkkininkai be ryškios diferenciacijos, – parodė, kad dabartiniai susiskaldymai partijomis padaro vyriausybę nevieningą ir bejėgią .
Valstybės prezidentas buvo Kazys Grinius, bet po 1926m. Gruodžio 17 d. Karininkų padaryto perversmo, prezidentu tapo Antanas Smetona. Tą perversmą rėmė krikščioniškosios grupės kartu su tautininkais,o visuomenė ja

am karštai pritarė. Todėl viskas labai greitai ir lengvai įvyko. Naujoji vyriausybė buvo sudaryta iš tautininkų ir krikščioniškų-jų grupių bloko (krikščionių demokratų, ūkininkų sąjungos ir darbo federacijos). Valstybės prezidentas Kazys Grinius atsistatydino, o seimas jo vietoje išrinko A.Smetoną.Viskas ėjo legaliu konstitucijos keliu .
Subrendęs planas ateiti į valdžią sutapo su perversmo organizatorių noru ne tik nuversti parlamentinį režimą, bet ir pastatyti valdžioje savą,kieto režimo šalininką, pakankamai autoritetingą, žinomą lietuvių visuomenėje ir galintį imponuoti asmenį. Toks asmuo buvo Antanas Smetona – perversmo rengėjams jo kandidatūra tiko, kaip tiko ir jo politinės pažiūros .
Smetona, keisdamas konstitucijas, teigė J. Augustaitis, laužydamas priesaikas, griaudamas teisinius valstybės pagrindus ir susigriebdamas sau visą valdžią, ir stengėsi sudaryti ta“išmintingąjį valdžios sluoksnį, su išmintingais patarėjais (Valstybės taryba) gynėjais: (kariuomenė) ir jo reežimą palaikančia policija, saugumo departamento agentais ir valdininkija – biurokratija .
Smetonai atėjus į valdžią 1926m. Gruodžio 20 d. šalyje įsigalėjo ypatingieji įstatymai, kurie sukėlė daugelio opozicinę padėti Lietuvoje Smetonos valdymo laikotarpiu:
• Apskrityje buvo įsteigtos komendantūros su kareivių būriais; plačius įgaliojimus gavo karo komendantai;
• Smarkiai apribota susirinkimų laisvė(net vaidinimams, šokių vakarams ir pan. reikėjo gauti apskrities viršininko ir karo komendanto leidimą).
• Spauda griežtai cenzūruojama;
• Uždrausti mitingai ir demonstracijos;
Pamažu uždraustos visos partijos (išskyrus tautininkų) .

A.Smetonos prezidentinio režimo pradžia.
Opozicijos atsiradimas

Tautininkai ir krikščionys demokratai po perversmo įvedė Lietuvoje autoritarinio tipo re

ežimą.Pagrindinis smūgis pirmiausia buvo smogtas Komunistų partijai. Kartu persekioti ir visi aktyvesni demokratškai nusiteikę veikėjai.Represijomis buvo siekiama sunaikinti LKP, kuri buvo nelegali partija, planavusi nuversti konstitucinę Lietuvos vyriausybę ir kuriai tiesiogiai iš Maskvos vadovavo Komunistų internacionalas .
Lietuvių Komunistų Partija buvo pati negausiausia, ir joje daugiausia buvo nelietuviai, ypač labai maža lietuvių tebuvo komjaunime.LKP, būdama pati negausiausia, betgi buvo gana gerai pogrindiškai organizuota, nepaprastai agresyvi, kovoje su vyriausybe naudojanti visokiaus.ias priemones, greit prisitaikanti prie gyvenimo aplinkybių, siekianti pagrindinio savo tikslo-tarybinės arba sovietinės, Lietuvos. To savo tikslo ji viešai neskelbė, kol kas savo atšaukimuose pasitenkindama jam artimais šūkiais:“Šalin kruvinojo fašizmo valdžią“, „Tegyvuoja Lietuvos Komunistų Partija“, „Tegyvuoja SSRS“.
LKP savo tikslo galėjo pasiekti tik dviem keliais: arba Sovietų Sąjungai Lietuvą okupuojant, arba, jai padedant, sukelti Lietuvoje proletarinę revoliuciją.

Be to, perversmui reikėjo rimtų motyvų, nes gyventojams pirmiausia kilo dėsningas klausimas, kodėl viena valdžia tokiu būdu keičia kitą. Dėl to pirmomis po perversmo dienomis vien Kaune buvo suimta apie 350 komunistų, komjaunuolių ir kairiųjų profsąjungų aktyvistų.
Represijos prieš LKP ir jos šalininkus tapo būdingu A. Smetonos režimo bruožu. 1919-1940m. Lietuvoje 3096 asmenys buvo teisti už revoliucinę ir opozicinę veiklą, iš jų – 2324 komunistai ir komjaunuoliai.Per tą patį laikotarpį 6805 asmenys Lietuvoje bausti administracine tvarka, iš jų 3825 komunistai ir komjaunuoliai. Žinoma, represijų ma
astas po perversmo nebuvo toks, kaip įsigalėjus fašistinio tipo režimams Bulgarijoje ar vokietijoje, arba stalinistiniam terorui Tarybų Lietuvoje.
Penki LKP CK nariai – Kazys Požela, J. Greifenbergeris, K. Giedrys, R. Čiornyj, F. Abramavičius buvo suimti ir atiduoti karo lauko teismui. 1926m. Gruodžio 24 d. Karo lauko teismas „rado juos visus kaltais priešvalstybiniame bolševikiniame kurstyme, vyriausybei priešinimesi, ruošime sukilti prieš vyriausybę ir sudaryme bolševistinių, Lietuvai prieštaringų organizacijų“ ir nuteisė keturis komunistus mirties bausme, o F. Abramavičiui paskyrė sunkiųjų darbų kalėjimo bausmę iki gyvos galvos. Skubotai nuteisę keturis komunistus, perversmo rengėjai dar skubočiau įvykdė mirties bausmę .
Dėl keturių komunistų rūpinosi TSRS ambasadorius Lietuvoje Sergėjus Aleksandrovskis. Jis aplankė Smetoną ir priminė jam, jog karo lauko teismas vyko uždaromis durimis, kaltinamiesiems nebuvo garantuota normali gynyba, todėl tarybinių žmonių vardu Smetona buvo paprašytas panaikinti mirties nuosprendį. Tačiau Smetona į tai nekreipė dėmesio ir nesiėmė jokių veiksmų.
Režimas ir toliau skelbė tezę,jog gruodžio perversmas tik užbėgo už akių komunistų rengtam perversmui.
Krikščionys demokratai, nors ir buvo didžiausia grupė seime, matyt, net katalikiškoje šalyje nebesijautė tokie tvirti, jei ryžosi perversmo keliu užimti valdžią. Krikdemai susivienijo su tautininkais, kurie dar buvo nesusikompromitavę valdžioje (nes joje ir nebuvo) seimų laikotarpiu.Todėl naktį į gruodžio 17 d. , kai karininkai izoliavo buvusią vyriausybę, į Smetonos butą telefonu buvo iškviestas krikdemų lyderis M.
. Krupavičius ir čia, dalyvaujant ir A. Voldemarui, greitai buvo susitarta. Po šio trumpo pasitarimo dviejų partijų vadovai ir nužygiavo į perversmo rengėjų užimtą Generalinį štabą.Seimo paleidimas.
A. Smetonai ir tautininkams įsitvirtinti valdžioje trukdė Seimas.Todėl jau nuo

1927 m. Sausio mėnesio tautininkų spauda kėlė reikalavimus suteikti Smetonai diktatoriaus teises, buvo rašoma, „jog plačioji visuomenė nori, kad rinkimų visai nebūtų ir kad kraštą valdytų tautos vadas.“

Tačiau greitai prasidėjo abiejų sąjungininkų varžybos dėl valdžios, kurias laimėjo A. Smetona ir A. Voldemaras, išstumdami krikdemus iš vyriausybinių pozicijų.A. Smetona pasinaudojo palankia aplinkybe – kovingai nusiteikusi liaudininkų grupė viena pati rengė pučą. Žvalgyba jį susekė ir likvidavo, o areštuojant aktyviuosius pučistus buvo suimtas liaudininkų frakcijos Seime narys dr. J. Pajaujis. Jo areštas sukėlė Seime atstovų daugumos protestus. 1927 m. Balandžio 12 d. Seimas pareiškė nepasitikėjimą Ministrų kabinetu, kuris prezidento A. Smetonos potvarkiu buvo paleistas .

Krikdemai kol kas nieko blogo nenujautė.Tautininkai žadėjo rinkimus į Seimą, nors delsė juos surengti ir demagogiškai kėlė tautos, kaip galingesnio veiksnio negu Seimas, idėją. Balandžio pabaigoje tautininkai suvaržė krikdemų spaudą, traktuodami ją kaip opozicinę. Partijų vadovų pasitarimuose krikdemų vadai reikalavo rinkimų, nesitikėdami, jog tautininkai jau gali apsieiti be jų ir vieni išsilaikyti valdžioje.

1927 m. Gegužės 10 d., jau išstūmus iš ministrų postų krikdemus L. Bistrą,P. Karvelį, Ūkininkų partijos narį J. Jankevičių, Ministrų kabinetas priėmė atsišaukimą į tautą. Šis dokumentas, pavadintas „Vyriausybės pranešimu“, turėjo būti išplatintas visoje Lietuvoje. Jame buvo šlovinamas A. Smetona. Taip negausi tautininkų partija išstūmė pavojingą ir stiprų varžovą – krikdemus. Buvo pradėtos pulti jų ekonominės organizacijos, kiek apribota bažnyčios įtaka .

Užsimindamas apie dr. J. Pajaujo rengtą akciją, jis užsipuolė liaudininkų, socialdemokratų, lenkų, žydų ir klaipėdiečių atstovus Seime, kurie nepasmerkė J. Pajaujo, bet pareikalavo iš A. Smetonos, kad tasai pasodintas į kalėjimą Seimo narys būtų paleistas. Dėl to Seimas ir buvo paleistas. Dėdamasis geresnis negu buvo iš tikrųjų, A. Smetona rašė, jog „valdžia yra šiandien susirūpinusi ne partiniais sumetimais, o geresniu mūsų tautos ir krašto likimu, dėl to ji siekiasi nuominės ne partijų, o visų mūsų krašto“ .

Sulaužęs konstituciją ir pradėjęs formuoti naują santvarką su aiškiai išreikštomis diktatūros formomis,A. Smetona 1927 m. Vasarą lankosi daugelyje Lietuvos vietovių, aiškindamas tautininkų vyriausybės siekimus ir uždavinius. Iš tikrųjų tai buvo liaudies raminimas, savo politinės doktrinos aiškinimas ir teisinimas.Įtemta politinė padėtis krašte reikalavo nuraminti aistras, silpninti opozicijos įtaką .

J. Audėnas, buvęs Valstiečių partijos narys, emigracijoje apie A. Smetonos režimą rašė: „ Į kurią tik gyvenimo sritį bežiūrėdavai, visur matydavai administraciją, policiją ir vėl administraciją vadovaujant, sprendžiant, liepiant. Jokios visuomeninės iniciatyvos viešuose valstybės ir tautos interesuose pareikšti, esamąją padėtį įvertinti, streikuoti ir pan. nebuvo leista. Dirbti, jei tik darbą turėjai, valgyti, gerti, miegoti, linksmintis, mokytis, sportuoti buvo plati ir nekliudoma laisvė. Bet leisti į viešąjį politinį, socialinį, darbo, savivaldybės ir kt. gyvenimo sritis( o tai juk valstybėje pačios svarbiausios sritys) administracija neleido.“Uždarius viešąją politinę mokyklą – demokratinį parlamentą 1926 m. Gruodžio 17 d. padarytu perversmu, atėmus gyventojams spaudos, susirinkimų ir organizacijų laisvę, persekiojant buvusius politikos ir valstybės vyrus, buvo sudarytos nedovanotinai neleistinos sąlygos, trukdžiusios naujų politinių asmenybių ugdymą.Tuo pačiu buvo žlugdomas politiniai valstybinis supratimas ir pats valstybingumas. Mūsų politikų arsenalas skurdo, nyko, greitai išsisėmė, o naujam atžalynui kilti – nebuvo leista“ , – nurodė J.Audėnas .Pučai
Susekus žvalgybai kariuomenėje demokratinę organizaciją, kuri susikūrė 1927 m. Sausio – kovo mėnesį Kaune, jos vadovai J. Pajaujis, J. Žemaitis, E. Tornou buvo nuteisti.Tačiau socialdemokratai ir liaudininkų kairioji grupuotė 1927 m. Rugsėjo 8 –tosios naktį pradėjo sukilimą Tauragėje.Iš pradžių jis vyko sėkmingai, sukilėlių skaičius greitai pasiekė 200 žmonių. Lokalinis maištas, aišku, buvo nuslopintas. Iki 1927 m. Rugsėjo 13 d.buvo suimti 133 asmenys, įtariami Tauragės sukilimo organizavimu, o represijoms plečiantis visoje Lietuvoje – 324 žmonės. Aštuoni darbininkai karo lauko teismo sprendimu nuteisti mirties bausme ir sušaudyti, daugelis sukilimo dalyvių nuteisti įvairų laiką kalėti. Tauragės sukilimas buvo reikšmingas įvykis, ryškus protestas prieš diktatūrines tendencijas Lietuvoje .
Smetonos valdžia grasyte grasė demokratiniams sluoksniams, brutaliais veiksmais tarsi teigdama, jog su bet kokia opozicija nebus juokaujama. Kiek švelniau buvo elgiamasi su konkurentais – krikdemais ir kitų politinių srovių atstovais, jų organizacijomis.
Tauragės pučas Lietuvos politiniame gyvenime buvo kažkas visai naujo, savo ekstravagantiškumu primenąs amerikietiškas western stories. Pučiu pradėta ruoštis dar 1927 m. birželio mėnesį, kai tuometinio Tauragės burmistro J. Bildušo iniciatyva buvo sudarytas Respublikos Gelbėjimo Komitetas, kuris rengė ir vykdė patį pučą. Viskas buvo daroma labai slaptai, jog apie jo ruošimą nieko nežinojo saugumo policija.
Toks pats pučas ir tokiu pat laiku buvo numatytas suruošti ir Alytuje, sutelkiant 200 vyrų ir pirmiausia puolant kariuomenės ginklų sandėlius. Jam vadovauti buvo pasišovę buvę seimų nariai, veiklūs socialdemokratai:Jeronimas Plečkaitis, Juozas Paplauskas ie Juozas Kedys. Tačiau šiam pučui nebuvo lemta įvykti, ir jo vadai, palikę savo suklaidintus šalininkus, paspruko. Kadangi ruoštas Alytaus pučas dar nebuvo spėta pradėti, tai ir jo negausūs dalyviai daug mažiau nukentėjo, negu Tauragės pučo.
Abu tie pučai nesėkmingi ir, rodos, nereikšmingi, tačiau jie gerokai komplikavo Lietuvos užsienio politiką, ypač jos jau ir taip nedraugingus santykius su lenkais, o be to, turėjo nemaža pasėkų ir krašto vidaus politiniam gyvenimui, kompromituodami ir skaldydami augančią opoziciją.
Tad ir po nepavykusių Tauragės ir Alytaus pučų jų organizatoriams ir vadams vienintelis kelias tebuvo-sprukti į Lenkiją ir iš ten veikti prieš Lietuvos vyriausybę. Atbėgę į Vilnių, jie lenkų buvo panaudoti Lenkijai palankia kryptim. Iš Varšuvos atvykęs Lenkijos Užsienio Reikalų Ministerijos Rytų Skyriaus vedėjas Tadas Holowka, smarkiai persekiojęs Vilniaus krašto lietuvius ir gudus, juos paėmė savo globon, pažadėdamas aprūpinti reikalingomis lėšomis.
Jei jau aplamai lenkai buvo nepatenkinti Lietuvos vyriausybės politika jų atžvilgiu, tai juoba tas nepasitenkinimas padidėjo, kai prie valstybės vairo sėdo Antanas Smetona. Lenkai jį laikė didžiausiu savo priešu, ir ne be pagrindo:jau dvidešimt su virš jis savo publicistika bei kalbomis ir visuomenine bei politine veikla gynė Lietuvą nuo Lenkijos kėslų.Ir dabar kiekviena pasitaikiusia proga jis savo kalbose kėlė lenkų klastą, sulaužant S Suvalkų sutartį, ir stiprino viltį, kad Vilnių kada nors Lietuva atgaus .

A. Smetonos ir A.Voldemaro kova

Smetona nustūmė ne tik sąjungininkų partiją – krikdemus, bet ir artimiausią kolegą – A. Voldemarą, kuris siekė stelbti A. Smetoną ir turėti realią valdžią savo rankose.
Smetonos ir A. Voldemaro susidūrimas reiškė dviejų Lietuvos valdymo alternatyvų dvikovą. Sunku pasakyti, kokiu keliu nuvestų Lietuvą laimėjęs šią dvikovą A. Voldemaras, tačiau jo polinkis remtis stipria karinio pobūdžio organizacija perša mintį, jog jis galėjo pasukti kraštutinio dešiniojo tipo režimo keliu. Galimas dalykas, jog A. Voldemaras būtų pakentęs neveiksnų prezidentą ir šią instituciją išsaugojęs, nors vadovauti jis buvo linkęs viskam.
A. Merkelis A. Voldemaro pašalinimą aiškina tik paties A. Voldemaro
asmeninių ambicijų neatitikimu valstybės inter.esams: neva A. Voldemaras valdė Lietuvą diktatūros principais ir buvo „ agresyvus, arogantiškas, atkaklus, su niekuo nesiskaitąs ir visai nepaisąs viešosios opozicijos, kuri kaskart darės jam nepalankesnė“. A. Voldemaras, pasak A. Merkelio, valdžią suėmė į savo rankas ir stengėsi jos niekur nepaleisti, rėmėsi slaptomis organizacijomis kariuomenėje ir kitais šalininkais, kaip antai Lietuvos tautine apsauga
„Geležinis vilkas“. Paskelbus 1928 m. Gegužės 15 d. Konstituciją, pagal kurią ministras pirmininkas turi laikytis subordinacijos prezidentui, A. Smetona tai davęs suprasti ir
A. Voldemarui. A. Voldemaro ryžtingumą, matyt, gerokai sustiprino jo vizitas į Italiją ir
B. Musolinio režimo pavyzdys .
Tačiau Smetona ne visai buvo patenkintas ir prezidento postu, nes iki 1928 m. Konstitucijos jo rankose buvo sutelkta ribota valdžia. Neatmestina, kad monarchija ir toliau buvo jo idealas. A. Voldemaras 1931 m. Kovo mėnesį rašė: „ Jau 1928 m. Buvo išleista atsišaukimų, kad kariuomenė paskelbtų Smetoną Lietuvos karaliumi. Aš liepiau visus atšaukimus sunaikinti, išbarti jų autorius, o Smetonai išaiškinau, kad tokio žygio pasėka būtų vien tarptautiniais sumetimais, kad jis nebūtų nei Lietuvos karalius, nei liktų prezidentu. Jis sutiko su mano argumentais. Galimas dalykas, kad dabar norima pakartoti senas manevras. Tik ne „tautininkai“ paskelbtų Smetoną amžinu prezidentu, o jis pats turėtų tai padaryti“ .

Pašalinus prof. A. Voldemarą iš ministro pirmininko pareigų jis ir jo šalininkai visą laiką ir įvairiais būdais stengėsi, kad pašalintasis vėl grįžtų į savo senąsias pareigas.A. Voldemaras prezidentui rašinėjo įvairaus pobūdžio laiškus.A. Smetona jo nelaikė nei savo asmeniniu nei politiniu priešu, o tik žmogumi , su kuriuo, ė hipokrizės kitokių jo būdo savotiškumų nebuvo galima bendrauti.„Tautos valia“
Beje, A. Smetonos šalininkai nebuvo kraštutiniai dešinieji tautininkų stovykloje. Reakcingiausia buvo nedidelė radikali grupė, leidusi laikraštį „Tautos valia“, kurioje spietėsi nacionalistai, totalitaristai ir demokratijos priešai. Jie kategoriškai neigė Seimą, ragino rinkti 15 – 20 asmenų tarybą, išrinkti „valstybės vadą“ visam amžiui ir apskritai reikalavo greižtos, diktatoriškos valdžios. Net po gruodžio 17 d. Valstybės perversmo A. Smetonos ir A. Voldemaro vyriausybė jiems atrodė per daug liberali, jie garbino italų fašizmą.“Tautos valia“ griežtai kritikavo LTS ir krikdemus už nepakankamą, jų supratimu, kovą su demokratija. Ši grupė, kurioje, anot „Tautos valios“, telkėsi „veiklesnieji moksleivių kuopelių, jaunimo organizacijų, buržujų ir proletaru partijų, seimo frakcijų ir t.t..nariai“, 1927 m. Sausio mėnesį rengė pučą prieš A. Smetoną ir A. Voldemarą, tačiau, pasak pastarojo, ši „saujelė žmonių, apsimetusių fašistais ir ieškančių valdžios, mėgino sukelti ūpą prieš senąją vyriausybę. Užgaidos iš dešinės pašalinti teisėtąją krašto vyriausybę lengvai ir greitai buvo likviduotos.1927 m. Viduryje „Tautos valios“ redaktorius ats.mjr.Tomkus ir šio laikraščio bendradarbis kpt. P. Klimaitis buvo suimti ir išsiųsti į Varnių koncentracijos stovyklą. Nors „Tautos valia“ buvo sustabdyta, jos šalininkai nebuvo laikomi ypač pavojingais politiniais varžovais.J. Tomkus ir P. Klimaitis vasarą jau buvo laisvi ir pririmti į tarybą, o vėliau veikė kaip tautininkų propagandistai . Organizacijų ir partijų uždarymas
Permainingai klostėsi reikalai ir su katalikų organizacijomis. A. Smetonai įsitvirtinus valdžioje, 1928 m. gegužės pradžioje buvo pašalinti iš vyriausybės Darbo federacijos atstovai. Valstybės kontrolierius A. Milačius buvo suimtas, jo kanceliarijos viršininkas J. Katilius ištremtas 6 mėnesiams i Vilkaviškį.Darbo federacijos pirmininkas K. Ambrozaitis taip pat šešiems įkalintas Varnių priverčiamojo darbo stovykloje už feljetoną.

Tautininkų režimas smarkiai spūstelėjo ir katalikų kultūrines organizacijas, ypač Ateitininkų federaciją. 1928 m. pradžioje šios organizacijos buvo uždarytos Šiaulių, Raseinių, Ukmergės gimnazijose ir net Palangoje, kur A. Smetona 1927 m. konferencijoje teigė, jog Lietuvoje visi turi laisvę.1930 m. rugpjūčio 30 d. Švietimo ministras K. Šakenis aplinkraščiu Nr.244 uždarė ateitininkų organizacijas. Anot J. Griniaus,“šis aplinkraštis būdingai atspindėjo A. Smetonos autoritarinio režimo pagrindinę doktriną – tautinės vienybės identifikaciją su partine vienybe.

Lietuvos vyskupų konferencija Kaune(1930, rugsėjo 16-17 d.)pasisakė prieš aplinkraštį, vyskupus parėmė ir arkivyskupas R. Bartolonis, Vatikano vardu ministrui pirmininkui J. Tubeliui pareiškęs nepasitenkinimą dėl katalikų moksleivių organizacijų varžymo.Spaudos atstovų paklaustas, ar moksleivių ateitininkų organizacijų uždraudimas neprieštarauja konkordatui ir ar dėl to nenumatoma kokių komplikacijų, užsienio reikalų ministras D. Zaunius tiesmukiškai atsakė atsakė:“Apaštališkas Sostas neturi kariuomenės, ir čia negalima kalbėti apie istorinę komplikaciją. Tai yra tik moralinė jėga, kuri turi reikšmės tik viduje“. Vatikano pastangos rasti modus vivendi tarp A. Smetonos režimo ir Lietuvos katalikų vadovų baigėsi tuo, kad jo „linijos“ vykdytojai įsakė arkivyskupui R. Bartalioniui apleisti Lietuvą per 24 valandas. Katalikų veikėjai buvo tremiami į Varnius ar baudžiami administracinėmis baudomis .

Prezidentas atkakliai laikėsi kietos pozicijos katalikų organizuoto judėjimo atžvilgiu. 1932 m. jį bandė paveikti rašytojas J. Tumas-Vaižgantas, prašydamas nuraminti katalikus.Ir ką gi jis išgirdo iš prezidento?“Ponas Antanas Smetona paklausė paklausė nesklandžios mano kalbos ir nusikvatojo. Man pasirodė, kad tuo momentu tarp mudviejų užsileido šlagbaumas: aš likau su mikro visuomene savo širdyje, jis makro diktatorybe savo.Jis eis griežtu keliu, nebijodamas to ko aš bijau: jei opozicija taip susiorganizuos, kaip katalikai, tai diktatoriaus pusėje beliks ginkluotos kariuomenės, policijos pajėgos, dar skautai ir Jaunoji Lietuva, kur aš kiek kišdavausi .

Pagal naują draugijų įstatymą, paskelbtą 1936 metais vasario 1d. , buvo suvaržytos draugijos ir jos turėjo persiregistruoti, tačiau dauguma jų nebuvo perregistruotos.1936 m. vasario 6 d. Vidaus reikalų ministras gen. J. Čeplinskas uždarė Lietuvos politines partijas – Krikščionių demokratų partiją, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą, Lietuvos socialdemokratų partiją, „Ūkininkų vienybę“ ir visus jų padalinius.

Prezidentas tuo tarpu įrodinėjo, jog atgal į liberalizmą pasukti negalima, nes tai būtų“politinės ligos atkrytis“ .

Smetona apskritai pasisakydavo prieš kitų politinių partijų veiklą. 1933m. gruodžio 15 dienos LTS suvažiavime pasakytoje kalboje jis teigė, kad liberalizmas(politinės jam atstovaujančios partijos) sukelia krizę ir diktatūros būtinumą, sudaro sąlygas komunizmui atsirasti.

Tačiau kairiųjų ir komunistuojančių visuomenės atstovų režimas negalėjo pakęsti ir stengdavosi juos eliminuoti, ypač inteligentus, iš bent kiek įtakingesnės pozicijos.Taip atsitiko poetei Salomėjai Nėriai, pareiškus savo palankumą ir simpatijas komunistams. Greitai ji liko be pragyvenimo šaltinio. Tuomet susidomėjus jos likimu katalikų veikėjams, ja ėmė rūpintis rašytojas, kunigas M. Vaitkus. Tačiau ir jam buvo aišku, jog tokios žinomos poetės įsidarbinimo problema gali būti išspręsta tik kreipiantis į prezidentą .
Smetona pasidomėjo ar mokytojaudama S. Nėris nevarys komunistinės agitacijos. Paprašė dėl to .laiduoti M. Vitkų ir pasirašė rekomendaciją. Išvados
Antanas Smetona kaip valstybės vadovas ir politikas buvo stiprios, diktatūrinės, vieno asmens valdžios šalininkas, siekęs realizuoti savo politines nuostatas po 1926 m. gruodžio 17 dienos karinio valstybės perversmo .
Krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai smerkė Smetoną už jo autoritarinės diktatūros įvedimą po valstybės perversmo 1926 m. , jie visi ir dalis tautininkų – už išvykimą į užsienį 1940 metų vasarą, už Lietuvos Respublikos žlugimą, socialdemokratai- už darbininkų politinių laisvių ir organizacijų varžymą, valstietijos interesų nepaisymą ir turtingųjų protegavimą, biurokratinę – politinę valdymo sistemą, besiremiančią kariuomene ir saugumu, dešiniąsias politines pažiūras apskritai, ir galop komunistai – užjų persekiojimus, areštus ir administracines nuobaudas, kalėjimus.
Smetonos autoritarinis režimas sukėlė didelį sąmyšį Lietuvos respublikoje,atsirado daug opozicininkų,priešininkų ir t.t,su kuriais Smetona kovojo įvairiomis priemonėmis:persekiojimais,trėmimais, partijų ir organizacijų uždarymais ir kitomis jau minėtomis priemonėmis.
Dabar norėčiau supažindinti su savo darbu.Darbą pradėjau nuo literatūros apie Antaną Smetoną paieškos.Labiausiai patiko knyga Alfonso Eidinto „Antanas Smetona“, išleista 1990 metais.Ta knyga mane patraukė stiliaus paprastumu ir faktu tiksliu atskleidimu.Šios knygos dėka ne tik atsakiau į referato keliamą klausimą, bet ir praplėčiau savo žinias.Šis autorius išreiškia neutralią nuomonę Smetonos politikos atžvilgiu, akcentuodamas tikrus faktus ir minėdamas skirtingų požiūrių žmonių žodžius.Susidarė įspūdis, jog Antanas Smetona buvo neeilinė asmenybė, suvaidinusi didelį vaidmenį Lietuvos valstybės istorijoje.

Istoriniai šaltiniai:
Alfonsas Eidintas;“Lietuvos respublikos prezidentai“,A. Smetonos prezidentinio
režimo pradžia., Kaunas,1991
Alfonsas Eidintas;“Lietuvos respublikos prezidentai“,A. Smetona ir valstybės
problemos.Kaunas,1991
Alfonsas Eidintas;“Antanas Smetona“,Vienpartinio režimo link,Vilnius,1990
Alfonsas Eidintas;“Antanas Smetona“,Kodėl diktatūra?“,Vilnius,1990

Merkelis;“Antanas Smetona“

Petrauskaitė.“Istorija“

R. Šapoka“Istorija“

Leave a Comment