Turinys:1. Įvadas;2. A. Smetonos gyvenimo faktai;3. Publicistikos analizė;4. Išvada;5. Literatūros sąrašas
Iš tiesų žmonės Antaną Smetoną prisimena kaip autoritarinio režimo Lietuvoje įtvirtintoją, bet ne kaip publicistą. Tik po 1940 metų įvykiu žmonės galėjo geriau susipažinti su jo publicistika, jo, kaip prezidento kalbomis, nusibrėžtomis valstybės valdymo gairėmis, ideologinėmis pozicijomis.
Antanas Smetona gimė 1874 metais, Taujėnų valsčiuje. Studijavo teisę ir dalyvavo lietuvių būreliuose, buvo persekiojamas carizmo už lietuvišką veiklą. Pirmo pasaulinio karo metais A. Smetona dirbo lietuvių draugijose nukentėjusiems nuo karo šelpti, o kai Vokietija okupavo Lietuvą, ėmė ginti lietuvių reikalus, įsitraukė į politiką. 1917 metais rugsėjo 18 – 22 dienomis vykusioje konferencijoje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos pirmininku . 1918 m. vasario 16 dieną pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo aktą. 1919 m. tapo pirmuoju Lietuvos prezidentu (tiksliau, buvo išrinktas Lietuvos Valstybės Tarybos). A. Smetona – vienas iš lietuvių tautininkų sąjungos steigėjų ir vadovų. Kol buvo opozicijoj, jis redagavo ir rašė į tautininkų laikraščius, polemizavo su valstybės vadovais. Kaip politikas jis buvo tvirtos valdžios šalininkas, partijų tarpusavio kovoje matęs tik žalą tautai ir valstybei. Po 1926 metų valstybės perversmo jis įvedė valstybėje autoritarinį (autoritãrinis [pranc. autoritaire – valdingas]: 1. paremtas vienvaldyste, diktatoriška valdžia; 2. siekiantis įtvirtinti savo valdžią, įtaką, autoritetą; valdingas) valdymą, kuris buvo įtvirtintas 1928 ir 1938 metų konstitucijose. Vidaus politikoje jis rėmėsi tautininkais, kariuomene ir policija, socialinėje politikoje atstovavo pasiturinčių luomų interesus. Nacionalsocializme A. Smetona įžvelgė pavojų Lietuvos nepriklausomybei, todėl jį kritikavo. Savaime suprantama, kad tai atsispindėjo ir jo publicistiniuose rašiniuose.
Mano nagrinėjamos Antano Smetonos publikacijos yra šios: Pirmutinis žodis (Lietuvos Aidas, 1917 m.), Mažumos ir lietuvių kalba Lietuvoje (Lietuvos Aidas, 1917 m.), Mūsų sulenkėjusiai bajorijai (Lietuvos Aidas, 1917 m.), Būkime nepriklausomi (Lietuvos Aidas, 1918 m.), Spaudos reikšmė (interviu, Lietuvos Aidas, 1931 m.), Tautiškas ir valstybiškas auklėjimas (Lietuvos Aidas, 1934 m.). Šios publikacijos skelbtos dar tuomet, kai A. Smetona dar nebuvo prezidentas, ir tuomet, kai juo tapo. Taigi, nagrinėdama jas galėsiu suvokti, ar pasikeitė A. Smetonos pasaulėžiūra, skelbiamos tiesos atėjus į valdžią, palyginti, kaip jis pateikia problemas iki prezidentavimo ir nuo jo.
Pirmosiose publikacijose (Pirmutinis žodis (Lietuvos Aidas, 1917 m.), Mažumos ir lietuvių kalba Lietuvoje (Lietuvos Aidas, 1917 m.), Mūsų sulenkėjusiai bajorijai (Lietuvos Aidas, 1917 m.), Būkime nepriklausomi (Lietuvos Aidas, 1918 m.)) Antanas Smetona remiasi patriotizmu ir tarsi aušrininkas kviečia visus susivienyti ir kovoti dėl valstybės nepriklausomybės, dėl etnografinės Lietuvos sukūrimo. Savo rašiniuose A. Smetona remiasi ir tuo, kad laisvės reikalauja daugelis užspaustų tautų: „nepriklausomos, savarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisės ir tautų laisvės vardu“.Rašydamas A. Smetona atstovauja visai tautai – nuolat sako „mes“, „mums“, vartoja daugiskaitą. Šitaip jis tampa tautos atstovu ir stengiasi išsakyti tarsi visų lietuvių nuomonę, nors iš tiesų, jis priklauso tautininkų partijai ir greičiausiai atstovauja jos nuomonę. Ir visgi galima teigti, kad tautininkų partija tuomet buvo vienas iš veiksnių, kurių reikėjo norint išjudinti tautą. Pačios pirmosios jo publikacijos daugiau lyriškos. Maža ten tikrosios publicistikos (tačiau vargu ar galima jos tikėtis skaitant 1917 metų tekstus?), daug emocingų sakinių, žodžių. Tačiau savo teiginius A. Smetona stengiasi pagrįsti pavyzdžiais iš užsienio, stengiasi argumentuoti. Tačiau pirmąją nagrinėjamą publikaciją drįsčiau pavadinti greičiau atviru laišku, nei straipsniu. Iš tiesų 1917 metų A. Smetonos rašiniai greičiau yra filosofiniai pamąstymai apie vieną ar kitą tuo metu beatsikuriančios valstybės problemą. Ir vienodai svarbu, ar kalbama apie ketinimą reikalauti nepriklausomybės, ar siekį, kad lietuvių kalba taptų valstybine Lietuvoje. Kad ir kaip A. Smetona stengiasi, argumentų jo rašiniuose mažoka, labiausiai jis kliaujasi savo asmenine arba partijos nuomone. Dažnai kalbama abstrakčiai, argumentuojama abstrakčiais pavyzdžiais, neįvardijant konkrečių veikėjų ar kaltininkų. Rašiniai kupini raginimų ir šūkių nepasiduoti, kovoti, neklausyti tų, kurie juodina valdžią ir taip toliau. Kita publikacija – Spaudos reikšmė (interviu, Lietuvos Aidas, 1931 m.) – skelbta tuomet, kai pasaulį krėtė ekonominė krizė, į valdžią Vokietijoje ruošėsi ateiti Hitleris su savo nacistine partija, prieš penkerius metus Lietuvoje buvo įvykęs valstybinis perversmas – nuversta K.Griniaus vyriausybė, Klaipėdos krašto nacistai stengėsi, kad Klaipėdos kraštas būtų atplėštas nuo Lietuvos. Iki 1926 metų spaudos laisvė Lietuvoje buvo adekvati žodžio laisvei, suprantamai kaip galimybė ir būtinybė viešai išreikšti tik laimėjusios partijos mintis – taip teigia kai kurie šaltiniai. Priimta Konstitucija (1922) ir Spaudos įstatymas tik teoriškai sudarė prielaidas žodžio laisvei, tačiau ta laisvė tuojau pat buvo apribojama kitais įstatymais. Informacinė politika turėjo būti bet kuriuo atveju palanki vyriausybę sudarantiems nariams ir periodinė spauda buvo vertinama ne kaip visuomenei reikalingas, jos poreikio nulemtas reiškinys, bet kaip suinteresuotųjų savo nuostatas skleisti reiškinys. Per 1926 metų rinkimus į Seimą, tautininkų partija gavusi daugumą balsų pagaliau panaikino cenzūrą. Tačiau „panaikino“ vėlgi tik sąlyginis žodis, mat nusiskundimų netrūko. Naujoji vyriausybė leido savo oficiozą „Lietuvos aidą“, kuriame be kada galima buvo duoti atkirtį į bet kurį nepatikusį kitų partijų straipsnį arba užsipulti valdančiai partijai nepatinkantį asmenį. Kalbėdamas apie spaudos reikšmę A. Smetona pripažino, kad „spauda gali tiek gero, kiek ir blogo pridaryti“. Kritiškai jis kalba apie tai, kad spauda pataikauja masėms, yra persisunkusi purvu bei melu. Be to, ironiškai Smetona pastebi, kad mūsų laikraščiai daug ką nusirašo iš svetur, t.y. remiasi kitų kraštų informacija. Labiausiai jaudinasi A. Smetona dėl nutautėjimo pavojaus. Iš tiesų jau tuomet jis jautė kylančią grėsmę iš Vokietijos, t.y. ten vykdomos nacistinės politikos. Kritikos susilaukia ir tai, kad spaudoje dirba ne profesionalai, kalbos neišmanantys žmonės. Smetona spaudą – žiniasklaidą – suvokia kaip tą instituciją, kuri turėtų mokyti ir šviesti tautą, tačiau, kaip jis sako, žiniasklaida „deja, nejaučia pareigos mokytis savo krašto kalbos“ ir sutinka, kad žiniasklaida tarnauja ir propagandai. Ir visgi – į raštingumo stoką jis sugeba pažvelgti prisimindamas spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą.Paskutinė nagrinėjama publikacija publikuota tuomet, kai Vokietijoje įsigalėjo nacistinis režimas – įkuriamas Trečiasis Reichas, sukuriama nacistinė armija. Pasaulis pamažu artėja prie Antrojo pasaulinio karo ribos ir Lietuvą iš visų pusių ima spausti agresyvios kaimynės. Smetona, gerai suvokdamas, kad kartu su nacistine Vokietija Lietuvai gresia prapultis, skaito paskaitą Tautiškas ir valstybiškas auklėjimas (Lietuvos Aidas, 1934 m.). Čia jis pabrėžia, kad politika turi būti dora tam, kad tauta būtų auklėjama. Taip pat griežtai piktinasi nacistine, šovinistine ir rasine politika, sakydamas, tokia politika mažai ko verta, mažai kuo remiasi. Taip pat jis aiškina, kad dabartinė valdžia, tegu ir ne demokratišku būdu išrinkta, visgi žino, kas naudingiausia Lietuvai ir lietuvių tautai. Tuo tarpu tuomet, kai valdžia renkama „demokratiškiausiais dėsniais“, galima sulaukti nelaimės. T.y. vieni partijų atstovai žino, ko nori tauta, kiti žino, ko nori jie patys. Jei palygintume paskutinę nagrinėjamą publikaciją su pirmąja, pamatytume labai ryškų skirtumą. Jei ankstesnė publikacija prilygo atviram laiškui, ši, paskutinė, tapo panaši į žurnalistinį kūrinį. Čia Smetona remiasi daugybe faktų, antikine filosofija, Antikos filosofų mintimis, nagrinėja užsienio politinius reiškinius, juos drąsiai kritikuoja ir visas savo mintis argumentuoja. Pirmuosiuose rašiniuose visos iškeltos problemos bei pateikti pavyzdžiai buvo labai abstraktūs, sakykim, net banalūs, o šioje publikacijoje konkrečios problemos, tokios kaip rasizmas, šovinizmas, kalbos mokymas Lietuvoje, partijų nesutarimo problema, jaunimo išsilavinimas, menas valstybėje, nagrinėjamos, nebijant pasekmių, neigiamos visuomenės nuomonės. Skatinama kritiškai vertinti naujai susiformavusias politines sroves per jų pažinimą. Žinoma, kad A. Smetona negalėjo rašyti kritiškai bei pamiršdamas savo politinius interesus. Juk jis buvo tautininkų partijos atstovas, valstybės vadovas, turėjęs vykdyti autoritarinę politiką, suvaldyti naujai besiformuojančias politines jėgas valstybėje, stengtis, kad demokratinės idėjos nesugriautų statomų valstybingumo pamatų bei neįvestų suirutės šalyje. Taip pat turėjo atsižvelgti ir į užsienio valstybių vykdomą politiką Lietuvos atžvilgiu. Todėl ieškoti jo publikacijose objektyvumo naivu, tačiau stebėti, kaip tobulėja jo, kaip žurnalisto rašymo stilius, kaip kinta argumentacija, pažiūros, problemų vertinimas – pravartu. Pasitelkdami papildomus istorinius, literatūrinius šaltinius galėsime išties gerai suvokti laikotarpio dvasią ir įvertinti tuometines problemas.Literatūros šaltiniai:1. Smetona A. Rinktiniai raštai\ 1990, Kaunas;2. Letukienė N., Gineika J. Istorija. Politologija\ 2004, Vilnius;3. Vaišnys A. Spauda ir valstybė 1918 – 1940\ 1998, Vilnius.