Lietuva autoritarinio valdymo metais

LIETUVA AUTORITARINIO VALDYMO LAIKOTARPIU
(1926 – 1939 metais)

ISTORIJOS REFERATAS

Turinys

1. 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmas.....................2
2. A. Smetonos įsitvirtinimas valdžioje ir opozicija jo rėžimui............3
3. Tautininkų vyriausybių vidaus politika .......................5
4. Vidaus ir užsienio politika autoritarinio valdymo metais...............5
5. A. Smetonos biografija..............................7
6. Literatūra..............................13

LIETUVA AUTORITARINIO VALDYMO LAIKOTARPIU
(1926 – 1939 METAIS)

1926 metų gruodžio 17 dienos perversmas.

Perversmo priežastys:
1. dalies gyventojų nepasitenkinimas kairiųjų partijų politika (sprendimu nemokėti kunigams algų buvo nepatenkinti dvasininkai, karinės padėties panaikinimu ir reformomis kariuomenėje buvo nepatenkinti karininkai);
2. komunistų įsigalėjimo grėsmė ir baimė, kad sustiprės Lenkijos pozicijos Lietuvoje (politinių kalinių, tarp jų ir komunistų, amnestija, Lietuvoje leista įkurti 75 naujas lenkiškas mokyklas);
tautininkai ir krikdemai nebesitikėjo at teiti į valdžią parlamentiniu būdu, jie norėjo suteikti daugiau galių prezidentui;
3. sudėtinga ekonominė šalies padėtis.
4. 1926 m. rugsėjo 19 d. Buvo sudarytas komitetas sukilimui rengti, į kurį įėjo tautininkų ir krikdemų atstovai. Perversmą turėjo vykdyti 2-asis pėstininkų pulkas, vyriausiuoju perversmo vadu buvp paskirtas P. Plechavičius. Persversmas įvyko 1926m. gruodžio 17 d. (prezidento K. Griniaus gimimo dieną). Buvo užimtas Kauno paštas, telegrafo ir telefono stotis, prezidentūra ir Seimas. Po ilgų įkalbinėjimų prazidentas K. Grinius 1926 m. gruodžio 18 d. Sutiko perduoti valdžią į A. Smetonai ir A. Voldemaro rankas.
Perversmas pasuko Li ietuvos valstybės gyvenimą nauja linkme. Parlamentarizmo laikotarpis baigėsi. Prasidėjo naujas tarpsnis, vadinamas autoritariniu režimu. Smetonai pavyko įvesti autoritarine diktatūrą be partijos diktatūros ir tai jį visai patenkino.

Augustinas Voldemaras (1883-1942 m.)

Gimė Ignalinos raj., baigė Peterburgo universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. 1911 m. gavo do

ocento laipsnį, jis buvo pirmasis lietuvis, gavęs tokį laipsnį Rusijoje, 1916-1917 m. buvo Peterburgo universiteto profesorius. Grįžęs į Lietuvą įsitraukė į politinį atsikuriančios Lietuvos gyvenimą. 1918 11 11-12 26 buvo pirmosios Lietuvos vyriausybės vadovas, paskui iki 1920 05 – visų vyriausybių užsienio reikalų ministras. Dalyvavo tautininkų partijos veikloje, dėstė Kauno universitete. A. Voldemaras buvo vienas iš 1926 12 17 valstybinio perversmo organizatorių, po perversmo tapo ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru (iki 1929 m. rugpjūčio mėn.). Dėl nesutarimų su A. Smetona buvo pašalintas iš vyriausybės, ištremtas į Platelius, vėliau gyveno Zarasuose. Už dalyvavimą kariniame perversme prieš A. Smetoną 1934 m. birželio mėn. buvo įkalintas, o 1938 m. ištremtas iš Lietuvos. 1940 06 18 grįžo į Lietuvą, bet sovietų valdžios buvo suimtas ir vėl išsiųstas iš Lietuvos. Mirė Butyrkų kalėjime 1942 m.

Veikla:
1. pirmosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės vadovas 1918 11 11-12 26;
2. Lietuvos delegacijos vadovas Versalio taikos konferencijoje, ku uri 1919 m. vyko Paryžiuje;
3. vienas iš tautininką partijos kūrėjų 1924 m.;
4. vienas iš 1926 m. gruodžio mėn. valstybinio perversmo organizatorių;
5. A. Smetonos bendražygis ir ministras pirmininkas 1926-1929 m.

A. Smetonos įsitvirtinimas valdžioje.

1. 1926 m. gruodžio 19 d., pasinaudojus 1922 m. Konstitucijos spragomis, A. Smetona buvo išrinktas prezidentu;
2. pradėtas Lietuvos KP ir kitų kairiųjų organizacijų persekiojimas, 1926 m. gruodžio mėn. Keturi LKP CK nariai nuteisti mirties bausme;
3. 1927 m. balandžio 12 d. Paleistas Seimas;
4. iš ministrų postų buvo išstumti krikdemai, suvaržyta jų spaudos laisvė;
5. 1928 m. priimta nauja Konstitucija, kuri išplėtė prazidento įgaliojimus (prezidentui suteikta teisė leisti įstatymus, skirti ir at

tleisti vyriausybę, bet kada savo nuožiūra paleisti Seimą), prezidentas renkamas 7 metams, jį renka ypatingieji tautos atstovai, išrinkti apskričių tarybų;
6. 1929 m. rugsėjo 19d. Iš ministro posto buvo atleistas A. Voldemaras, kurio per daug savarankiška veikla nebepatiko prezidentui A. Smetonai;
7. 1938 m. buvo priimta nauja Konstitucija, kuri galutinai įtvirtino A. Smetonos valdžią (prezidentas renkamas 7 metams, jis vadovauja valstybei, skiria ir atleidžia savo nuožiūra ministrą pirmininką, ministrus, valstybės kontrolierių, prazidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, skelbia mobilizaciją, taiką ir karą, leidžia potvarkius, kuria turi įstatymų galią, gali atmesti Seimo priimtus įstatymus, paleisti Seimą, išrinkus naują Seimą, prezidentas neperrenkamas), prezidentas pasidarė niekam nepavaldus, neatsakingas ir niekieno neatšaukiamas.

Opozicija A. Smetonos rėžimui.
A. Smetonos valdymu buvo nepatenkinta dalis Lietuvos gyventojų ir politikų, todėl per visą jo valdymo laikotarpį egzistavo opozicija:
1. šešis kartus bandyta įvykdyti valstybinį perversmą, paminėtini Tauragės pučas
1927 m. bei karininkų perversmas 1934 m.;
2. 1935-1936 m. Suvalkijos ir Dzūkijos ūkininkų streikas, kurio metu, be ekonominių, iškelti ir politiniai reikalavimai (surengti demokratinius rinkimus);
3. filosofo S. Šalkausko memorandumas 1935 m., kuriame kritikuojamas A. Smetonos valdymas;
4. J. Šliūpo laiškas A. Smetonai 1936 m., kuriame raginama keisti valdymo principus;
5. Nuo 1936 m. nelegaliai vykdavo valstiečių liaudininkų ir krikdemų pasitarimai, vadinami „politine ašimi”, kuriuose būdavo svarstomi Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimai.
Kritikai A. Smetona buvo nepakantūs, tačiau visuotinio kitaminčių persekiojimo Lietuvoje nebūta.

Opozicija Seimui
Opozicinės jė

ėgos bandė nuversti A. Smetonos ir A. Voldemaro valdžią. Vienas tokių mėginimų – Tauragės pučas (1927 m. rudenį). Smetonos valdžia buvo nepatenkinti ir krikdemai. 1927 m. pab. jų lyderis L. Bistras sudarė perversmininkų štabą, siekė atkurti demokratine santvarką. Perversmas nepavyko.
Voldemarininkai norėjo grąžinti į valdžią Voldemarą.
J. Tūbelio vyriausybe kritikavo ir kariuomenė. Pašalinus Voldemarą iš valdžios, kariuomenėje 1929 m. susidarė slapta karininkų sąjunga, kurios tikslas – grąžinti Voldemarą į valdžią.
Pablogėję santykiai su Vokietija dėl Klaipėdos krašto paveikė Lietuvos žemės ūkį. Vokiečių represijas labiausiai pajuto Užnemunės ūkininkai, glaudžiai susiję su Vokietijos rinka. 1935 m. kilo ūkininkų streikai Dzūkijoje, Suvalkijoje. Be ekonominių, buvo keliami ir politiniai reikalavimai. Vyriausybė streiką žiauriai numalšino. 1936 m. pavasarį 4 valstiečiai buvo sušaudyti. Streikas privertė vyriausybę peržiūrėti vidaus politiką.
Opozicija Smetonos režimui stiprėjo.
Dėl nesėkmių santykiuose su Lenkija komplikavosi vidaus politikos padėtis.
1938 m. priėmus Lenkijos ultimatumą Smetonos prestižas krito.. 1939 m,. praradus
Klaipėdos kraštą, politinė padėtis dar labiau paaštrėjo. Tokia situacija kėlė Lietuvos
gyventojų nerimą. Ypač nepatenkinti buvo kariškiai. Smetonai teko nusileisti ir
1939 m. buvo sudaryta J. Černiaus vyriausybė, į kurią įėjo krikdemai, liaudininkai.

Tautininkų vyriausybių vidaus politika
Įsitvirtinęs valdžioje, A. Smetona įrodinėjo, kad į parlamentarizmą pasukti negalima, nes tai būtų politinė klaida. Jis siekė politinių jėgų konsolidacijos, bet ne koalicijos. Jis apibūdino savo valdžią kaip pastovesne ir naudingesne valstybei. Bet faktai rodo ką kita. Nuo 1920 05 15 iki 1926 12 17 buvo sudarytos 8 vyriausybės, ku

urios vidutiniškai valdė 9,9 mėn. Smetonos prezidentavimo metu nuo 1926 12 19 iki 1940 06 15 pasikeitė 14 ministrų kabinetų, valdžiusių vidutiniškai po 11,5 mėn. Be to, įvyko 6 valstybinio perversmo bandymai.
Tautininkų valdomoje Lietuvoje nebuvo genocido arba bandymų asimiliuoti tautines mažumas (žydai naudojosi savotiška kultūrine autonomija). Lietuvių tautos santykį su kitataučiais Smetona suprato labai paprastai – lietuviai yra savo valstybės kūrėjai, o tautinės mažumos – jų padėjėjo Smetonos valdymo metais buvo galutinai sumodeliuotos valstybės politinės struktūros, tradicijos.
1931 m. buvo išleistas Respublikos prezidento rinkimo įstatymas, kuris numatė, kad prezidentą rinks ypatingi tautos atstovai. Taip Smetona sudarė sau sąlygas vėl tapti prezidentu.
1936 m. Smetonai teko atgaivinti Seimo instituciją (kad nebūtų kritikuojamas prezidentas). 1936 m. gegužės 9 d. buvo paskelbtas naujas Seimo rinkimų įstatymas. Pagal jį kandidatus į Seimą siūlė ne politinės partijos, bet apskričių ir miestų tarybos. Seimo veikla buvo ribota. Išrinkus IV Seimą, buvo baigta formuoti nauja valdžios sistema, pagrįsta prezidento galia.
Autoritarine valdžią įtvirtino 1938 m. konstitucija:
1. Prezidentas vadovauja valstybei, ją reprezentuoja; skiria ir atleidžia
ministrą pirmininką, kitus ministrus, valstybės kontrolierių.
2. Prezidentas yra vyriausiasis karo pajėgų vadas.
3. Jis skelbia mobilizaciją, karą ir sudaro taiką; galutinai tvirtina biudžetą.
4. Kai nevyksta sesija, prezidentas leidžia įstatymus arba juos atmeta; gali
paleisti Seimą, o išrinkus naują, prezidentas neperrenkamas.
Išvada: Prezidentas tapo niekam nepavaldus, niekam neatsakingas, niekieno neatšaukiamas

Vidaus padėtis autoritarinio valdymo metais
A. Smetonos prezidentavimo metais tvarkant ekonomiką svarbų vaidmenį suvaidino J. Tūbelis, kuris 1929-1938 m. buvo ministras pirmininkas. Ekonominė Lietuvos padėtis buvo gana sunki, vienam gyventojui per metus tekdavo prekių ir paslaugų už 207 dolerius (paskutinė vieta Europoje). Daugiausia pajamų valstybė gaudavo iš žemės ūkio, verslo ir nekilnojamojo turto mokesčių. Didžiausią gyventojų dalį sudarė valstiečiai, Tačiau gyvenimo lygis Lietuvoje nebuvo žemas, nes lito kursas išliko stabilus ir net kilo. 1929-1933 m. pasaulinė ekonomikos krizė pasireiškė ir Lietuvoje, tik vėliau – apie 1931 m. (kaip ir kituose žemės ūkio kraštuose). Žemės ūkio nuosmukis itin išryškėjo 1935 m., dėl to ir kilo Suvalkijos ir Dzūkijos valstiečių streikas. Vyriausybė ėmėsi griežtų priemonių prieš streikininkus (apie 500 žmonių buvo perduota teismui, 5 nubausti mirties bausme). Tačiau vyriausybė buvo priversta padaryti ir nuolaidų: 10% buvo sumažinti žemės mokesčiai, nustatytos tvirtos javų kainos, išsikėlę į vienkiemius ūkininkai 3 metams atleisti nuo mokesčių. Dėl pablogėjusios ekonominės šalies padėties ir nesėkmių užsienio politikoje A. Smetona buvo priverstas atgaivinti Seimo instituciją. 1936 m. birželio mėn. buvo išrinktas IV Seimas, jame absoliučią daugumą turėjo tautininkai (nes visos kitos Lietuvos partijos pagal Draugijų įstatymą buvo neperregistruotos). Svarbiausias vidaus politikos įvykis: 1938 m. priimta nauja Konstitucija. Užsienio politikos įvykiai: po Lenkijos ultimatumo su ja užmegzti diplomatiniai santykiai, prarastas Klaipėdos kraštas, pasirašyta Lietuvos ir SSRS savitaipio pagalbos sutartis, pagal kurią į Lietuvą buvo įvesti Raudonosios armijos daliniai.

Užsienio politika autoritarinio valdymo metais

1) Santykiai su Lenkija. Jie išliko įtempti, oficialios derybos tarp valstybių nevyko, diplomatiniai santykiai iki 1938 m. užmegzti nebuvo. 1938 m. kovo mėn. 17d. Lenkija, pasinaudodama pasienyje įvykusiu incidentu, pateikė Lietuvai ultimatumą. Jame buvo reikalaujama per 48 val. užmegzti diplomatinius santykius, Lietuva ultimatumą priėmė, diplomatiniai santykiai su Lenkija buvo užmegzti. Dėl to labai smuko A. Smetonos prestižas.
2) Santykiai su Vokietija. Juos galima skirstyti į du etapus: iki ir po fašistų atėjimo į
valdžią Vokietijoje 1933 m. Iki 1933 m. Lietuvos ir Vokietijos santykiai buvo normalūs (buvo pasirašytos ir vykdomos prekybos sutartys, pagal 1928 m. sienų sutartį Vokietija pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai). Fašistams atėjus į valdžią Vokietijoje 1933 m. santykiai tarp valstybių pradėjo blogėti. Vokietija pradėjo ekonominį spaudimą, Lietuva buvo priversta pakeisti savo eksporto srautus ir daugiau prekių eksportuoti į Angliją. Klaipėdos krašte
buvo įkurtas VNSDP skyrius, jam vadovavo E. Noimanas ir T. Zasas. Jie ėmė rengti sąmokslą. 1934 m. sąmokslininkai buvo suimti ir nuteisti, tačiau Vokietijos reikalavimu 1938 m. amnestuoti. 1939 m. kovo mėn. 20 d. Vokietija įteikė Lietuvai ultimatumą, pareikalauta ati duoti Klaipėdos kraštą. Kovo mėn. 22 d. Lietuva ultimatumą priėmė. Klaipėdos krašto netektis padarė Lietuvos ekonomikai didelę žalą: Lietuva prarado uostą, per kurį išgabendavo apie 80% krovinių. A. Smetona buvo priverstas sudaryti naują vyriausybę, nes tarp gyven tojų kilo nepasitenkinimas.
3) SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutarties reikšmė Lietuvai. 1939 m. rugpjūčio mėn.
SSRS ir Vokietija pasirašė nepuolimo sutartį, o slaptaisiais protokolais pasidalijo įtakos
sritis. Lietuva pateko į Vokietijos įtakos sritį.

Prezidentas A. Smetona – Diktatorius ar Lietuvos kūrėjas?

A. Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo (Ukmergės rajonas) neturtingo valstiečio šeimoje (tėvas turėjo 20 ha žemės). Seniau jo protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai.

Istorikas M. Biržiška rašo, jog ,,Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvojimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugelio, net daugumos nusistatymui, sugebėjimu apie save spiesti žmones, kad ir be didelės atrankos, bet pasiduodančius jo autoritetui, kitus net, dėl per didelio jo pasitikėjimo prisiartinusiais prie jo žmonėmis, vėliau tat piktam panaudojančius, svarbiose savo ar tautos valandose ne kartą pasireiškė nelauktu tvirtumu ir ryžtingumu” .
Pirmas A. Smetonos konfliktas su caro valdžia įvyko 1896 m., kai jis mokėsi Mintaujos gimnazijoje. Tuo metu visi vaikai buvo versdami prieš pamokas kalbėti maldą rusiškai. Smetona ir keliolika kitų mokinių atsisakė tai daryti ir buvo pašalinti iš gimnazijos. Tada A. Smetonai teko važiuoti į Peterburgą pas Rusijos Švietimo ministrą ir prašyti leidimo baigti mokslą. Jo prašymas buvo patenkintas, ir Smetona pratęsė mokslą Peterburgo gimnazijoje.
Vėliau A. Smetona įstojo į Peterburgo universitetą, kur studijavo teisę. Jį visada labiausiai traukė filologijos mokslai, bet teisės pasirinkimą lėmė perspektyvesnės karjeros siekimas.
Nepaisant Smetonos priešiškumo marksizmo idėjoms, jis dalyvaudavo studentiškuose protestų mitinguose ir už tai 1899 m. buvo ištremtas į Vilnių, bet po mėnesio jam buvo leista grįžti į Peterburgo universitetą.
1902 m. A. Smetona buvo suimtas už lietuviškų knygų laikymą, bet po dviejų savaičių paleistas dėl įkalčių stokos. Tais pačiais metais jis baigė studijas Universitete ir grįžo į Lietuvą.
1904 m. jis vedė Sofiją Chodakauskaitę, su kuria susipažino dirbdamas jos brolio korepetitoriumi.
Grįžęs iš Peterburgo A. Smetona iš pradžių dirbo advokato padėjėju, vėliau susirado darbą Žemės banke. Dirbdamas banke, pradėjo įsitraukti į visuomeninę veiklą: vertė knygas į lietuvių kalbą, dalyvavo Lietuvių demokratijos partijos suvažiavimuose.
Kiek vėliau A. Smetona buvo išrinktas į Seimą, kaip LDP kandidatas. Būdamas LDP atstovas, A. Smetona dirbo ne vien savo partijos labui, bet daugiausia dėmesio skyrė visai tautai dominančioms temoms.
1914 m. A. Smetona pasitraukė iš ,,Vilties” leidyklos, tapo dvisavaitinio žurnalo ,,Vairas” redaktoriumi.
A. Smetona visada labai norėjo išvykti studijuoti į užsienį, bet jo noras neišsipildė (mirė dukra, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas).
A. Smetona didžiausią dėmesį skyrė kultūriniam lietuvių vystymui, nes manė, jog to meto politinė situacija nebuvo palanki Lietuvai siekiant nepriklausomybės aktyviais politiniais veiksmais. Kartą lietuvių politikos veikėjams svarstant, kieno pergalė – Vokietijos ar Rusijos – būtų naudingesnė Lietuvai, Smetona pasakė esąs nepalaikantis nė vieno varianto: ,,Nei vienas, nei kitas mums neduos nepriklausomybės” .
1917 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus konferencijoje buvo išrinkta Krašto Taryba, kurią patys lietuviai vadino Lietuvos Taryba. Į jos sudėtį įėjo ir A. Smetona, kurį rugsėjo 24 d. išrinko Tarybos pirmininku.
1918 metų pabaigoje, Vokietijai pralaimint karą ir artėjant prie Lietuvos Raudonajai armijai, A. Smetona patraukė į Vokietiją. Jį bandė raminti M. Sleževičius, tikindamas, kad ,,bolševikai dar taip greitai į Vilnių neįžengs, kad reikia organizuoti gynybą” , tačiau A. Smetona vis tiek išvažiavo.
Išvažiavimo priežastimi A. Smetona paskelbė ketinimą prašyti paskolą iš Vokietijos. Beje, jis tą paskolą Lietuvai gavo (100 milijonų markių).
Politiniai veikėjai, tuo metu pasilikę Lietuvoje, neigiamai vertino Smetonos išvažiavimą. Vienas jų, K. Škirpa sakė, kad išvažiavus Smetonai ir Voldemarui, ,,mes pasijutome likę be jokio vairo. Valstybės viršūnių išvykimas tokiu metu, kai priešas artėjo prie sostinės vartų, visų buvo suprastas kaip visiškas supasavimas, mažiausia – netekimas visų vilčių.”
Tačiau užsienyje A. Smetona nesiliovė rūpintis Lietuvos reikalais. Skandinavijos šalyse jis ieškojo savanorių Lietuvos kariuomenei, taip pat įvairiai stengėsi kelti Lietuvos nepriklausomybės problemas tose šalyse. Būdamas Švedijoje, A. Smetona susitarė su Latvijos ministru-pirmininku dėl Lietuvos galimybės naudotis Liepojos jūros uostu. Tačiau kaip Lietuvos lyderis A. Smetona buvo visai neaktyvus.
1919 m. kovo 31 d. A. Smetona grįžo į Lietuvą, ir balandžio 4 d. buvo išrinktas valstybės prezidentu. Tada jis užleido Tarybos pirmininko pareigas S. Šilingui.
1920 m. birželio 19 d. Smetona atsisakė prezidento pareigų ir perdavė jas Steigiamojo seimo pirmininkui A. Stulginskiui.
1920-1921 m. A. Smetona dalyvavo Arbitražo komisijoje, nustatant Lietuvos ir Latvijos sienas. To darbo rezultatas – Lietuva atgavo Palangą ir Mažeikius.
1923 m. sausio pabaigoje A. Smetona buvo paskirtas Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Klaipėdos krašte. Tačiau tų pačių metų balandį šių pareigų atsisakė, motyvuodamas savo sprendimą nepakankama turima realia valdžia.
Nuo 1923 m. sausio A. Smetona Lietuvos universitete dėstė etiką, filosofiją, poetiką, stilistiką, mokslinėje literatūroje paskelbė kelis straipsnius, išvertė į lietuvių kalbą Platono veikalų.
Nuo 1924 m. jis pradėjo eiti Tarptautinio banko vicepirmininko pareigas.
Savo nutolimo nuo valdžios metais A. Smetona redagavo žurnalus ,,Vairas” ir ,,Lietuvis”. Už išspausdintą ,,Vairo” žurnale straipsnį jis buvo dviems mėnesiams pasodintas į kalėjimą. Bet po keturių dienų jį paleido, nes J. Tumas-Vaižgantas su kitais visuomenės veikėjais surinko 2000 litų ir išpirko Smetoną nuo bausmės. Tai buvo tikrai didelė sensacija: pirmasis Lietuvos prezidentas – kalėjime!
Tautininkų partija, kuriai priklausė A. Smetona, kelis metus neturėjo Seime nė vieno atstovo. Vėliau, atsiradus galimybei, Tautininkai delegavo tris savo atstovus: A. Smetoną, A. Voldemarą, V. Mironą.
A. Smetona kartu su tautininkais jau 1920-25 m. propagavo diktatūrą. Be to, jie labai žavėjosi Italijos fašizmu, apie tai rašė ,,Vairo” laikraštyje: ,,Fašistų perversmas atnešė Italijai tikrą išvadavimą, pakėlęs italų prestižą užsieny ir ekonominę krašto gerovę viduje” . Pats Smetona tautininkų polinkį diktatūrai aiškino taip: ,,Jie ne revoliucionistai, o evoliucionistai; būdami beribės laisvės priešininkai, jie yra griežtai teisėtos tvarkos šalininkai” .
Negalima neigti, kad A. Smetona buvo nacionalistas. Tačiau jo nacionalizmas reiškėsi tik kaip kuriamoji jėga. Jis visada gėrėjosi ukrainiečių ir baltarusių tautinio atgimimo judėjimais ir ragino siekti jų pavyzdžiu.
1926 m. birželio 7 d. Seimo posėdyje buvo išrinktas naujas Lietuvos prezidentas – Kazys Grinius. Po pusmečio, gruodžio 16 d. įvyko perversmas, ir valstybės prezidentu vėl buvo išrinktas A. Smetona.
Perversmo organizatoriai, norėdami pasiteisinti prieš tautą, perversmą motyvavo noru neleisti įvykti planuotam komunistiniam perversmui. Norėdami dar labiau tai pabrėžti, jie skubotai nuteisė keturis komunistų veikėjus mirties bausme. Kaip žinia, Smetona tam neprieštaravo.
Eidamas prezidento pareigas, Smetona dažnai išeidavo į liaudį, bendravo su paprastais žmonėmis. Tuo metu jis jautė nesąs labai populiarus, todėl jo kulto formavimas buvo organizuotas dirbtinai.
Smetona daug dėmesio skyrė kariuomenei: dalyvavo įvairiose jos šventėse, karininkams buvo mokamos bene didžiausios algos.
A. Smetonai valdant, Lietuvoje įsigalėjo fašistinė politikos santvarka. Manoma, kad jis netgi norėjo grąžinti monarchijos valdymą, o sau pasiskirti Lietuvos karaliaus titulą.
Po truputį Smetona pradėjo nesusitarti su A. Voldemaru, nes pastarasis eidamas vyriausybės vadovo pareigas dažnai menkindavo Smetonos valdžią ir pats priiminėdavo svarbius sprendimus. Konfliktui įgavus didesnį mastą, Voldemaras buvo atleistas iš vyriausybės.
1933 m. pabaigoje A. Smetona pasisako prieš Vokietijos fašizmą, įtardamas kylančią grėsmę Lietuvai.
1934 m. Lietuvoje prasidėjo teisminis procesas prieš hitlerininkus, per kurį buvo nuteisti 87 asmenys. Vokietija dėl to pradėjo ekonominį Lietuvos spaudimą, taip pat pareiškė pretenzijas dėl Klaipėdos krašto.
Nepaisant Vokietijos fašizmo netoleravimo, pats A. Smetona Lietuvoje įvedė gana griežtai vykdomą autoritarinį režimą. 1935 m. valstiečiams organizavus streiką (nepardavinėjo ,,Pienocentrui” pieno, nes buvo mažai mokėta), policija 3 streikininkus nušovė, vėliau teismas 5 paskyrė mirties bausmę.
1938 m. kovo 19 d. Lenkija paskelbė Lietuvai ultimatumą: atkurti diplomatinius santykius arba Lenkija pradės karinius veiksmus. Ultimatumą priėmus, Smetonos autoritetas gerokai smuko, tačiau kitos išeities prezidentas tuo metu nematė.
Dar sudėtingesnė situacija tapo 1939 m. kovą, kai Vokietija atėmė iš Lietuvos Klaipėdą.
Reikia pažymėti Smetonos garbei, kad prasidėjus Hitlerio agresijai, jis neįtraukė Lietuvos į avantiūrą kartu su Vokietija pulti Lenkijos, nors motyvų tam tikrai turėjo (Vilniaus krašto grąžinimas Lietuvai).
1940 m. birželį SSRS pradėjus įgyvendinti Lietuvos užgrobimą, Smetona nedviprasmiškai pareiškė: ,,Aš nenoriu savo rankomis subolševikinti Lietuvą” . Dėl to jis atsistatydino ir pagal Konstituciją perdavė valdžią ministrui pirmininkui A. Merkiui. Oficialiame pareiškime atsistatydinimo priežastį aiškino sunegalavimu: ,,<.> Man sunegalavus (pabraukta – D. U.) <.>, prašau Tamstą pavaduoti mane Respublikos Prezidento pareigose.<.>” . Tokį žodį, anot J. Audėno, Smetona specialiai pasirinko, mat jį rusams labai sunku išversti. Taigi bent tokiu būdu Smetona bandė keršyti. Dar pabrėžtina, kad oficialiai A. Smetona neatsistatydino, o paskyrė A. Merkį jį pavaduoti. Matyt, A. Smetona vis dar tikėjosi sugrįžti į Lietuvą kaip jos prezidentas.
Po šito apsisprendimo Smetona su šeima patraukė į Vokietiją. Sovietų valdžia tuo buvo labai nepatenkinta ir bandė jį sugrąžinti, tačiau pastarajam visgi pavyko gauti iš Vokietijos leidimą pasilikti jų šalyje su sąlyga, kad jis neves jokios politinės veiklos. Jį nuolat lydėjo vokiečių paskirtas pareigūnas, be kurio leidimo A. Smetona netgi neturėjo teisės išeiti pasivaikščioti.
1940 m. rugsėjo 18 d. Smetona išvyko iš Vokietijos į Berną, vėliau į Braziliją, ir 1941 m. kovo 10 d. A. Smetona jau buvo Niujorke. JAV vyriausybė leido jam apsigyventi šalyje kaip paprastam žmogui, bet ne kaip prezidentui. Tad Smetona pasižadėjo nepasirašyti jokių dokumentų kaip Lietuvos politikos veikėjas ir apskritai nedalyvauti politikos veikloje.
JAV A. Smetona apsigyveno Juozo Bačiūno vasarvietėje Mičigano valstijoje, skaitė paskaitas tautininkams apie uzurpacinę SSRS užsienio politiką. Jo tikslas buvo sudaryti užsienyje vyriausybę in exile (tremtyje) .
Nepaisant visų apribojimų A. Smetona bandė kelti Lietuvos nepriklausomybės klausimą Amerikoje viešai. Žinodamas, jog daugelis lietuvių jautė antipatiją jo nustatytam autoritariniam režimui, A. Smetona pabrėždavo, kad ,,pokarinė Lietuva turėsianti būti atsteigta tik 1918 m. sukurtosios demokratinės Lietuvos pagrindais. Jos vadovybės klausimo sprendimas priklausąs visai tautai” .
Iš pradžių JAV nepripažino Lietuvos Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, JAV ir TSRS tapo sąjungininkais, ir į Lietuvos okupavimą jau buvo žiūrėta kiek atlaidžiau.
Dauguma Amerikos lietuvių organizacijų, organizuotų Lietuvos išvadavimui, nebuvo linkę bendrauti su Smetona bei tautininkais, nes neigiamai vertino autoritarizmą, organizuotą Lietuvoje Smetonos valdymo metais.
Todėl tautininkai įsteigė savąją organizaciją, kurią pavadino Lietuvai vaduoti sąjunga (LVS). Jos garbės pirmininku buvo paskirtas A. Smetona, tačiau realios valdžios jis neturėjo. Be to, LVS ne tik nepadėjo Smetonos tariamas tarptautinis autoritetas, bet netgi kentė jos bendravimui su kitomis valstybėmis.
A. Smetona žuvo 1944 m. sausio 9 d. Klyvlende. Namo, kuriame jis gyveno, rūsyje buvo kilęs gaisras. Visi gyventojai spėjo išbėgti, o Smetona – ne. Gaisrininkai rado jo lavoną virtuvėje: bandydamas gelbėtis nuo smalkių, jis užsidengė galvą kailiniais. Buvo įtarimų, kad gaisras buvo organizuotas SSRS agentų, tačiau tai nėra įrodyta.
Palaidojo A. Smetoną Kalvarijos kapinėse, kiek vėliau palaikai buvo perkelti į Nolvudo (Knollwood) mauzoliejų.
Taigi kokį vaidmenį A. Smetona suvaidino Lietuvos istorijoje? Ar jis buvo tik ambicingas karjeristas, kuriam akivaizdžiai sekėsi, ir jo vadovavimas valstybei išsiskyrė tik tuo, kad jis buvo pirmas prezidentas, ar vis dėlto būtent jo dėka Lietuva šį tą pasiekė, ko nebūtų pasiekusi su kitais valdovais?
Be abejo, Nepriklausomybės akto paskelbimas, kur A. Smetona vaidino ne paskutinį vaidmenį, svarstytinas pirmiausia, ir lyg tai atperka viską. Tačiau nereikia pamiršti, jog tai įgyvendinti padėjo idealiai susiklosčiusios po Pirmojo pasaulinio karo politikos aplinkybės, ir turbūt retas patriotas pasielgtų Smetonos vietoje kitaip. Bet toje vietoje vis dėlto buvo A. Smetona, o alternatyvi istorija retai kelia pasitikėjimą. Tad šis A. Smetonos indėlis į Lietuvos istoriją yra svarbiausias ir jo negalima nesumenkinti.
Kitų tokios svarbos pėdsakų A. Smetona, tikriausiai nepaliko. Bet ar galima buvo ko nors tikėtis, kai agrarinę šalį supo dvi galingiausios to meto Europos valstybės, negana to, karingai nusiteikusios? Juk tik labai neparanki (karo atžvilgiu) geografinė padėtis sutrukdė Lietuvai išlaikyti neutralitetą.
Kita vertus, ambicingajam A. Smetonai buvo anksta tokioje mažoje šalyje, ir autoritarinis režimas buvo viena iš priemonių padidinti valdžios įtaką valstybės gyvenimui. Pažymėtina, jog smetoniška autoritarinė santvarka turėjo ir fašistinių, ir demokratinių požymių, kurių dauguma, beje, buvo teigiami.
Tikriausiai A. Smetona, pasirinkdamas politikos kursą, stengėsi garantuoti lėtą, bet stabilų Lietuvos augimą ir vystymąsi, tačiau sutrukdė karas.
Ir pats jis buvo kūrėjas-diktatorius, tačiau antrąjį vaidmenį tomis aplinkybėmis buvo vaidinti daug lengviau, ir tai jam turbūt pasisekė geriau, kad ir kaip būtų gaila.

Literatūra

1. Eidintas A. – “Antanas Smetona: Politinės biografijos bruožai”. – Vilnius: Mintis, 1990. – 245 p.
2. A. Kasperavičius ir R. Jokimaitis – istorijos vadovėlis X kl “Naujausiųjų laikų istorija”. – Vilnius: Kronta, 1998 m.
3. Aušrelė Cibienė – “Istorijos konspektas moksleiviui. Lietuva ir pasaulis nuo Pirmojo pasaulinio karo iki šių dienų”. – Vilnius: A. Varno personalinė įmonė, 2002 m.
4. Janina Varnėnienė – “Istorijos konspektai: Civilizacijos, Lietuva, Pasaulis”. – Vilnius: A. Varno personalinė įmonė, 1999 m.

Leave a Comment