Stresas kamščiuose

Ar atsimenate mūsų didmiesčius, ypač Vilnių, kai automobilį turėjo toli gražu ne kas antras tautietis? Grūstis gatvėje reikšdavo avariją arba kelio remontą, rečiau – šiokį tokį susigrūdimą dėl oro sąlygų, tačiau šios eilės nė iš tolo neprilygsta šiandienos kamščiams keliuose. Rodos, nieko jau nestebina, kad į darbovietę važiuojame valandą ar ilgiau, dar tiek pat gatvėse užtrunkame grįždami namo.

O apie ką galvojate jūs, kai kasdien įlendate į tą mirguliuojančių šviesų, burzgiančių ir išmetamosiomis dujomis kosėjančių duslintuvų, pavargusių piliečių ir, dažniausiai, purvais aptaškytų automobilių sangrūdą?

Anot Villniaus psichoterapijos ir psihoanalizės centro vadovo, psichoterapeuto Raimundo Aleknos, automobilių kamščiuose žmonės patiria stresą ir savotišką gedėjimo procesą – mums gaila to, ką prarandame dėl šio, daugelio Europos didmiesčių kasdienybe tapusio reiškinio. Taigi, vieni kamščiuose gailisi, kad yra priversti kvėpuoti smalkėmis ir praranda sveikatą, kiti svarsto, ką galėjo per šį laiką nuveikti, tretiems gaila, kad užuot bendravę su vaikais ar mylimaisiais, jie priversti sėdėti metalo dėžutėse.

Valdžios vyrai, kurie bando spręsti užsikimšusių gatvių problemą, dažniausiai akcentuoja aplinkelių, darnaus šviesoforų veikimo, tramvajaus svarbą. Taip, apllinkeliai iš tiesų padalins automobilių srautą. O štai dėl tramvajaus dar galima ir pasiginčyti – moksliniai tyrimai įrodė, kad atsiradęs mieste, tramvajus sulėtina eismą gatvėse maždaug penkiais kilometrais per valandą. Taigi, jei dabar piko metu gatvėmis judame maždaug 10 km/h greičiu, ateityje važ

žiuosime.5 kilometrais per valandą lėčiau!

Tuo tarpu psichologai neabejoja, kad kamščiai gatvėse ir dėl jų patiriami praradimai – ne ekonominė, bet psichologinė problema. Bėda ta, kad pykdami dėl užsikimšusių gatvių pamirštame, kas sukuria kamščius – ogi mes patys. Dėl to, ko netenkame šliauždami keliais vėžlio greičiu galime kaltinti verslininkus ir statybininkus. Mat išdygus naujam, dažnai dangų remiančiam biurų pastatui,prie jo suformuojama žymiai mažiau automobilių stovėjimo vietų, nei reikėtų iš tiesų. Statomas namas? Puiku! Tačiau ar požeminių ar antžeminių vietų saugiai ir patogiai pasistatyti automobilį pakanka? Ne. Tiesiog todėl, kad dažnai svarbiausia – gautas pelnas, pastatytų butų skaičius, o ne tai, ar gatve galima bus greitai ir patogiai pravažiuoti. Taip mes patys sumažiname gatvių pralaidumą tuo pat metu, kai gyventojų ir jų turimų automobilių – vis dauugėja. Saugaus, patogaus būsto, darbo vietos, apskritai – saugios aplinkos svarbą pabrėžia ir Pasaulinė sveikatos organizacija, tačiau Lietuvoje kalbos lieka kalbomis, o mes ir toliau prarandame dalį savo gyvenimo spalvų tupėdami kamščiuose, teigia psichoterapeutas R. Alekna.

Paklausite, ką siūlome daryti? Visų pirma, kuo daugiau viešai kalbėti apie tai, kodėl mūsų gatvės užsikemša. Antra, – turime pareikalauti, kad statant naujus pastatus būtų iš tiesų, o ne popieriuje įvertintas užterštumo, gatvių pralaidumo, parkavimosi ir kiti, mums svarbūs aspektai. To iš statybos institucijų turėtų išreikalauti valstybė.

Be abe

ejo, padėtų ir labai jau nepopuliarus siūlymas jei tik įmanoma, naudotis visuomeniniu transportu ar pasivaikščioti pėsčiomis. Na ne tuomet, kai važiuoti iš tiesų toli. Bet juk kartais tingime nueiti net iki artimiausios parduotuvės.Kamščiai gatvėse dings ne tuomet, kai nutiesime n naujų gatvių (nors tai irgi svarbu), bet tada, kai pakeitę mąstymą, matysime kitokią miesto viziją.

Beje, nors apie tai galvojame retai, dabartinės investicijos į stovėjimo aikšteles, platesnes gatves ir tinkamus atstumus tarp pastatų atsipirks greičiau, nei galvojate. Mat stovėdami kamščiuose, mes prarandame ne tik laisvalaikį, nuotaiką ar galimybę ilgiau pailsėti. Dėl patiriamo streso ir įkvepiamų nuodingų medžiagų prarandame sveikatą, tad vėliau valstybei prireiks daug daugiau lėšų, mat reikės gydyti ne tik kamščiuose paaštrėjusias neurozes ar panikos priepuolius, bet ir astmą, lėtinį bronchitą, vėžinius ir kitus susirgimus.

Leave a Comment