Palyginimai — savigraužos esmė. Prieš juos aptardami prisiminkime vienos pasakos siužetą. Gerbiama aplinkinių, pasiturinti, mylima vyro, viena gražiausių šalies moterų iš pavydo, kad kita moteris irgi puikiai atrodo, ryžtasi sunkiems nusikaltimams. Veikiausiai toks pasakojimo siužetas daug kam pasirodys menkai įtikinamas. Bet prisiminkime Snieguolę ir jos pamotę. Kodėl karalienei niekas nepasakė, jog ji turi daugybę pranašumų: valdžią, burtų išmanymą, vyrų pažinimą, apie kuriuos jos tariama konkurentė, nepatyrusi paauglė, gali tik svajoti? Tikriausiai dėl karalienės liūdno likimo kalčiausias nuolat šnabždėjęs piktą palyginimą veidrodis.
Kai mergina nori sužinoti draugės nuomonę apie vaikiną, su kuriuo neseniai susipažino, ji klausia: „Kaip jis tau patinka?”. Atsakymai „gavęs gerą darbą jis sugebės pasireikšti”, „jis gali daug išgerti ir to nebus matyti”, „jis vairuoja, tarsi nebūtų kelių policijos”, „jis moka įsiteikti moterims”, „jis labai rūpinasi savo mamyte” skamba tarsi pritarimas draugės pasirinkimui. Tačiau tikroji jų prasmė — „su tokiu nevykėliu aš negaiščiau laiko, bet tu nieko geresnio nesusirasi”.
Galima draugę apkaltinti nenuoširdumu, bet jei kalboje liktų tik aiškūs, vienareikšmiai tvirtinimai, kuo mūsų pokalbiai skirtųsi nuo kompiuterio ekrane pasirodančio teksto, kuris konstatuoja faktus bei patvirtina informaciją. Tokia kalba taptų pernelyg dalykiška, o taip šnekantys žmonės atrodytų nejautrūs ir šiurkštūs. Todėl žodžiai retai kada visiškai atskleidžia kalbančiojo jausmus ir mintis. Jie gali reikšti gana skirtingus dalykus. Norintieji suprasti kitus turi mokytis suvokti užuominas.
Mes apsupti prietaisų, kurie skirti matuoti ir lyginti. Mums nuolat siūlo įvairius palyginimų sąrašus – TOP dešimtuką, politikų reitingus, šimtą didžiausią pelną gavusių bendrovių, penkiasdešimt turtingiausių žmonių ir t.t. Lygindami vieną galimybę su kita, renkamės, kur dirbti, ką samdyti, kokį automobilį pirkti, kuriame miesto rajone gyventi.
Nenuostabu, kad įpratę viską ir visada lyginti, imamės ir svarbiausio palyginimo – imame vertinti save bei kitus ir svarstyti, kas pranašesnis, gražesnis, protingesnis, kam labiau sekasi, kas nusipelno daugiau laimės.
Niekas neverčia mūsų lyginti save su tais, kuriems turime ko pavydėti. Pasirinkti savo gyvenimo vertinimo matą galime visiškai laisvai. Bet neretai kenčiame nuo palyginimų, kuriuos JAV psichologė Rose Wolf pavadino „sugretinimų karštlige”. Ši „liga”, kaip ir kitos ligos, turi savus sukėlėjus. Svarbiausi iš jų:
•dažniau lyginame save su tais, kurie turi daugiau nei mes, ir rečiau — su turinčiais mažiau. Net ir sunkiai besiverčianti anksčiau ar vėliau susitiks turinčią dar mažiau, bet tik reta kuri apsidžiaugs: „Kaip man pasisekė, galėjau būti jos vietoje”. Užtat sutikusi geriau besiverčiantį tuoj pat ims graužti save: „Kodėl ne man teko sėkmė?”;
•lyginame save su tariamais konkurentais: mes ramiai žavimės įžvalgaus politiko išmintimi, TV žvaigždės karjera, bet jei šis politikas yra bendraklasis, o TV žvaigždė — antros eilės pusseserė, iškart prisimename jų trūkumus ir piktinamės neteisingai sutvarkytu pasauliu, nenorinčiu įvertinti mūsų talentų;
•lyginame vienas savo savybes ar pasiekimus su kito žmogaus kitokiomis savybėmis bei laimėjimais: lengva pasakyti: „Aš rūpinuosi šeima, stengiuosi gerai išauklėti vaikus, o kaimynė triskart skyrėsi, bet jos namas didesnis”. Tokių samprotavimų problema yra jungtukas „bet” ir naivi nuostata, kad vienos teigiamos savybės bus atlygintos kažkuo kitu;
•lyginame save šiandieninį su savimi prieš keliolika metų: keičiasi visi, mes irgi — ne šios taisyklės išimtis. Moteriai, manančiai, kad jos figūra šiandien gerokai prastesnė nei seniau, jausmai išblėso, galimybių nebeliko, ir su liūdesiu vartančiai mokyklinių nuotraukų albumą, tiktų paklausti savęs, ar po dešimties metų ji vėl nepriekaištaus sau dėl tuščiai praėjusio laiko;
•lyginame savo realų gyvenimą su svajonėmis: milijonai vyrų tikisi apstulbinti pasaulį savo išmintimi ar jėga, milijonai moterų viliasi sutikti meilę, apie kurią rašys poetai. Jeigu lyginsime savo gyvenimą su šiomis svajonėmis, su Napoleonu, Džiuljeta ar kitu simboliu, sunku bus džiaugtis savo nepakartojamu ir jau vien todėl įdomiu gyvenimu.
Jeigu jau susirgome „sugretinimų karštlige”, reikia įvertinti „ligos” pavojus. Menkesnė „liga”, kai neprotingi lyginimai silpnina pasitikėjimą savimi, kliudo siekti tikslo, nes vidinis balsas nuolat sako: „Yra už tave gabesnių, labiau nusipelniusių, kuriems ir turi atitekti viskas, kas geriausia”. Sunkesnė „liga” — beprasmiškas lenktyniavimas su žmonėmis, kuriems mes visai nerūpime, kurie net nežino, jog mes esame, o vėliau bandymai kenkti kitiems, užuot rūpinusis savimi.
Nustačius „diagnozę” reikia imtis „gydymo”. Nuo kenksmingų lyginimų geriausiai saugo keli sau užduoti klausimai: ką lyginame (laimę, šeimą, turtą ar žmogaus pasiekimų visumą ir už juos sumokėtą kainą); ar tikslus palyginimas (dažnai žinome toli gražu ne viską apie tą, su kuriuo lyginame save); ar lygindami pabrėžiame kito privalumus ir savo trūkumus (akivaizdu, jog taip lygindami visada atrodysime menkesni).
O po tokių protingų pasvarstymų tereikia užduoti sau dar vieną klausimą: „Na, ir kas, kad yra už mus daugiau pasiekusių. Ar dėl to pasikeitė mūsų gyvenimas? Ar dėl to tai, ką turime, yra mažiau vertinga?“
Comments are closed.