Meilės baimės. IV dalis

Bet kokių apribojimų, taisyklių ir įsipareigojimų vengimas – būdingiausia isteriškų bruožų turinčio žmogaus – visiškos suvaržytos asmenybės priešingybės – savybė. Jis labiau už viską myli pačią meilę. Jis karštas, aistringas ir reiklus, trokšta apsvaigti nuo savo ir partnerio meilės. Sugeba sukurti erotinę atmosferą, yra įvaldęs visus niuansus – nuo flirto, koketavimo iki suvedžiojimo. Meistriškai moka parodyti, kad partneris yra mielas, o tai dar labiau didina jo žavumą ir patrauklumą. Jam sunku atsispirti, juo neįmanoma nepatikėti.

Meilėje jis lengvai vadovaujasi devizu veni, vidi, vici (lot. „atėjau, pammačiau, nugalėjau“) ir tvirtovę ima šturmu, o ne ilga apgultimi. Jis moka bendrauti su priešinga lytimi, santykiai su juo niekada nebus nuobodūs. Jis mėgsta spindesį ir prabangą, šventes, moka jas rengti, moka „pasinaudoti momentu“. Dėl savo žavesio, temperamento, nuoširdumo jis yra kompanijos siela, tačiau mirtina nuodėmė yra nepripažinti jo vertu meilės – tai jis sunkiai pakelia ir vargu ar kada atleis. Jis „savas bičas“ ir nemėgsta būti vienas, nes tuomet pradeda nuobodžiauti. Taigi isteriški žmonės yra spalvingi, gyvybingi ir dėmesingi partneriai, spoontaniškai reiškiantys savo jausmus. Ištikimybė jiems nėra labai svarbi, nes slapti romanai duoda peno jų romantiškai fantazijai.

Erotiniai žaidimai, švelni preliudija dažnai jiems svarbiau negu seksualinių norų patenkinimas. Jie mielai pasakytų: „Sustok, akimirka žavinga“, – ir mėgautųsi ta akimirka kuo ilgiau, vilkindami pab

baigą. Norėtų, kad medaus mėnuo tęstųsi amžinai, todėl sunkiai pakelia povestuvinį nugrimzdimą kasdienybėn.

Tiek vyrams, tiek moterims seksas dažnai tėra priemonė tikslui pasiekti. O šis tikslas – savivertės didinimas. Tai isteriškiems žmonėms daugiausiai priklauso nuo to, kiek jais žavisi ir kiek jų geidžia kiti. Savaime suprantama, dėl amžiaus tai darosi vis sunkiau, nes patrauklumas, grindžiamas išoriniais dalykais, mažėja. Todėl senatvės krizes šie žmonės išgyvena sunkiausiai.

 

Depresiškam žmogui reikia partnerio, nes be jo jis mano negalėsiąs gyventi, o isteriškam žmogui partnerio reikia kaip veidrodžio, kuriame šis trokšta matyti save, atspindėtą kaip vertą meilės. Jo narcisizmui ir savimeilei reikia nuolatinio patvirtinimo, todėl jis lengvai pasiduoda meilikavimui ir noriai juo tiki. Jis linksta ir į narcisistinį partnerio pasirinkimą, bet ne dėl to, kad bijotų priešingos lyties „visiško kitooniškumo“, kaip šizoidinė asmenybė, bet todėl, kad ieško to, kas panašiausia į jį, kad partneryje vėl galėtų atrasti ir mylėti patį save.

Neretai abiejų lyčių isteriški žmonės ieško ir menkos išvaizdos partnerių, kad šie jais be išlygų žavėtųsi. Tai primena pasakėčią apie povą, kuris nori vesti paprastą vištą. Metrikacijos biuro darbuotoja varna nusistebi, kad toks prašmatnus povas norįs vesti pažiūrėti nekokią vištą, o į tai jis oriai pasipūtęs atsako: „Mes su žmona beprotiškai mylime mane“.

Meilė tokiems žmonėms yra žaidimas, kuriame reikia laimėti bet koki

ia kaina. Dažnai jų gyvenimas išvagotas nusivylimų, nepasitenkinimo, kaprizų, blogos nuotaikos ir partnerio „graužimo“, reikalaujant vis naujų įrodymų. Kadangi savivertės jausmas daugiausia grindžiamas vien meilės įrodymais, tų „įrodymų“ visada trūksta. Todėl partneris būna lyginimas su kitais, kurie „iš tikrųjų“ myli; dažnai priekaištaujama, kad kitas partneris dėl jo „padarytų viską“.

Dažnai meilės ir santuokos atžvilgiu būna puoselėjami iliuziniai lūkesčiai ir reikalaujama daugiau, negu kitas pasiryžęs į tai investuoti. Todėl tenka nusivilti ir toliau ieškoti „didžiosios meilės“. Tad skyrybos ir naujos meilės paieškos būdingiausios būtent isteriškoms asmenybėms.

Pagrindinė isteriškų žmonių problema yra iliuziniai lūkesčiai iš gyvenimo, meilės, santuokos ir artimo žmogaus. Iliuzijos neišvengiamai sukelia nusivylimus. Tai pasireiškia jau renkantis partnerį – materialinė gerovė, socialinė padėtis bei fizinis partnerio grožis jiems svarbesni nei charakterio savybės.

Paprastai ypač sudėtingi būna isteriško ir suvaržyto partnerių ryšiai – kuo daugiau suvaržytas žmogus nepermaldaujamai nuosekliai, primygtinai reikalauja visapusiškai išnagrinėti kokią nors situaciją ir stengiasi įrodyti, kad jis teisus, tuo labiau isteriškas partneris išsisukinėja savo nesuprantama „logika“, mąsto „eidamas žirgu“. Jis junta kito norą primygtinai parodyti jo klaidą ir priešinasi tam visais įmanomais būdais.

Isteriškas žmogus instinktyviai vengia šizoidiškų partnerių – šie lengvai jį permato ir negali patenkinti jo poreikio būti pripažintam ir dievinamam. Užtat jie mielai renkasi depresiškus partnerius, kurie gali šį poreikį patenkinti. Dviejų isteriškų žmon

nių ryšiai gerai klostosi tik tuomet, jeigu isteriški bruožai nėra pernelyg ryškūs – kitaip konkuravimas ir noras vienam kitą pralenkti tampa neįveikiama kliūtimi.

Negali būti bendrų nurodymų, kiek konkrečiam žmogui reikia laisvės ar susisaistymo, čia kiekvienas turi rasti jam tinkamą sprendimą. Patys žmonės, jų polinkiai, jų gyvenimo istorija ir socialinė situacija pernelyg skirtingi, kad galėtume suformuluoti tinkamus partnerystės reikalavimus, o nukrypimą nuo jų smerktume kaip netinkamą ar blogą elgesį. Mums reikia daugiau tolerancijos ir abipusio supratingumo, kad galėtume gerbti mums svetimas meilės formas. Kitaip per lengvai pasmerksime tuos, kurie jau vaikystėje patyrė nusivylimų, todėl vargiai galėjo pasirengti brandžiai meilei ir dabar už tai yra baudžiami.

<Apie kitus asmenybės tipus skaitykite pirmose straipsnio dalyse.>

Leave a Comment