Meilės baimės. II dalis

Kaip meilę suvokia šizoidinės asmenybės, ir kokios baimės joms kyla, galite paskaityti pirmoje straipsnio dalyje. Na o dabar tęsiame.

Noras mylėti ir būti mylimam depresiškai asmenybei yra svarbiausias dalykas gyvenime. Šie žmonės iš tiesų moka mylėti, suprasti, jie nuoširdūs, pasirengę atsiduoti ir aukotis, gali dėl mylimojo iškęsti visus sunkumus. Tačiau drauge meilė jiems yra ir didžiausių pavojų šaltinis.

Kadangi depresiškas žmogus bijo tapti savarankišku, nepriklausomu AŠ (jam trūksta saugumo), bendraujant su partneriu kylanti įtampa, nesutarimai ir konfliktai jį labai kankina, nes suaktyvina praradimo baimę. Perdėtas rūpinimasis partneriu, mėginančiu išsilaisvinti nuo ypatingos globos, dažnai išprovokuoja santykių krizes. Depresiškam žmogui sunku suprasti, kad partneriui nereikia tokio ypatingo artumo, kad jam gali „trūkti oro“, todėl net į menkiausią mylimojo atsitraukimą jis reaguoja skaudžiai ir mano, kad partneris jo nebemyli.

Depresiškesnių žmonių meilės santykius praradimo baimė veikia stipriau, todėl ir santykiai tampa dar sudėtingesni. Dažniausia forma gali atrodyti taip: mėginama gyventi vien tik mylimojo gyvenimą, visiškai su juo identifikuotis. Dėl to atsiranda ypatingas artumas, tampama tarsi kitu asmeniu ir liaujamasi būti savimi. Tuomet mąstoma ir jaučiama kaip partnerio, atspėjami net jo norai – dažnai depresiškas žmogus žino, ko jo partneris nemėgsta, kas jį trikdo, ir tai pašalina jam iš kelio.

Perimamos mylimojo pažiūros ir pritariama jo nuomonei – trumpai tariant, gyvenama, tarsi kitoks mąstymas, kitokia nuomonė, kitas skonis, apskritai skyrimasis nuo partnerio ir buvimas savimi būtų pavojingas. Žmogus visiškai atsiduoda ir gyvena pasiaukojimu. Toks santykis daugeliu atžvilgių patogus partneriui, tačiau tas, kas iš partnerystės tikisi daugiau, ne tik rasti savo paties aidą ar visada paslaugią sielą, neišvengiamai nusivils.

Kita forma būna tokia: bijodamas prarasti depresiškas žmogus atsisako savęs tiek, kad iš esmės vėl tampa vaiku. Tada partneriui jis jau perduoda viską, ką galėtų ir turėtų daryti pats, tampa nuo jo vis labiau priklausomas ir be jo jaučiasi bejėgis. Žmogus įsivaizduoja, kad jeigu taps savarankiškesnis, kitas pamanys, kad jo nebereikia.

Dar sudėtingesnė forma yra šantažuojamoji meilė. Demonstruojamas perdėtas rūpestingumas, už kurio paprastai slypi valdžios troškimas (ir vėl iš praradimo baimės). Dažniausiai naudojamas ginklas – stengiamasi partneriui sukelti kaltės jausmą. Manipuliuojama, grasinama („jeigu tu manęs nebemyli, aš nenoriu gyventi“); partneriui užkraunama atsakomybė, kad nuo jo elgesio priklauso kito gyvybė. Kaip šantažo priemonė gali būti naudojama net liga. Tokius santykius partneris palaiko tik iš baimės, gailesčio ir kaltės, o po šių jausmų išore tvenkiasi neapykanta.

Depresiškiems žmonėms seksualumas yra ne toks svarbus kaip pati meilė, simpatija ir švelnumas. Jeigu jausmai „pamaitinti“, toks žmogus gali save palaimingai dovanoti ir fiziškai – tuomet meilėje jam nėra jokių ribų tarp to, kas leistina ar neleistina, jis geba visiškai atsiduoti.

Depresiškų žmonių baimės ir konfliktai turi daugeliui būdingą bruožą: kuo stipriau mes mylime, tuo daugiau turime ką prarasti, o kadangi gyvenimas kupinas pavojų, visi ieškome nors trupučio saugumo, kurio daugiausia ir tikimės rasti meilėje. Tačiau individualizacijos vengimas nelaiduoja, kad praradimo baimė dings. Priešingai, kadangi vengiame to, kas mus skiria, mes „auginame“ būtent tai, ko norėtume išvengti. Brandi meilė ne tik skatina abiejų partnerių savarankiškumą, bet ir kelia reikalavimą būti savimi, savarankiška asmenybe.

Comments are closed.