Meilės baimės. I dalis

Vaikai tiki pasakomis, o suaugusieji – nebe. Sako: „Taip nebūna“. Vaikai dar nežino, kad meilę reikia saugoti ir prižiūrėti lyg kokią auksinę žuvytę akvariume. O suaugusieji jau žino, kad jiems nepavyko, todėl rašo eilėraščius, šunis vadina „geriausiais draugais“ ir svarsto, ginčijasi – kas tarpusavyje, kas pats su savimi. Nes visų širdis ilgisi laimės – to visa apimančio pilnatvės išgyvenimo, kurį teikia ir įprasmina meilė.

Suaugusieji jau turi patirties, bet dar daug ko nežino. O yra ir tokių, kurie net „nežino, kad nežino“. Todėl mes nieekada nesiliausime kalbėję apie meilę ir ieškoję, kaip sau atskleisti šio jausmo paslaptį.

Kiekvienas meilę suprantame savaip, galime ją apibrėžti labai skirtingai ir visi, ko gero, būsime teisūs. Tačiau būdami tokie skirtingi ne visada suprantame kito žmogaus jausmų raišką ir todėl klystame. Neretai tikimės to, ko kitas žmogus mums duoti negali, nes paprasčiausiai neturi. Tuomet nusiviliame ir imame kaltinti. O argi realu iš raišo žmogaus tikėtis gerų bėgimo rezultatų arba iš sotaus – kad jis suprastų alkaną?

Straipsnyje „Keturi baimės veidai“ jau rašėme, kad žmogaus gyvenimui įtakką daro keturios pagrindinės baimės, kurios būdingos visiems žmonėms. Vienos iš baimių įsivyravimas lemia keturis asmenybės struktūrinius tipus, kuriuos psichoanalitikas Fritzas Riemannas apibūdino neurozių teorijos sąvokomis: šizoidija, depresija, įkyriųjų būsenų neurozė ir isterija. Šiuo atveju minėti terminai neturi nieko bendra su p

psichikos sutrikimais. Tačiau jeigu žmogaus asmenybės struktūra gan ryški ir vienpusiška, jo patiriami psichologiniai sunkumai ir problemos ilgainiui gali lemti ir vienos iš minėtų neurozių atsiradimą.

Šįkart noriu kalbėti apie tai, kaip atskiros baimės įsivyravimas atsispindi žmogaus sampratoje apie meilę, kaip veikia jo elgesį su mylimuoju, kokios asmeninės savybės gali žlugdyti arba, atvirkščiai, puoselėti dviejų žmonių meilę.

Artumo baimė, arba pabėgimas nuo altoriaus

Šizoidinio asmenybės tipo žmonės labiausiai bijo atsiduoti, pervertina savisaugą ir atsiribojimą, siekia būti nepriklausomi, nenori įsipareigoti, todėl vergia artimų asmeninių kontaktų. Kiekvienas artumas jiems kelia baimę, todėl šie žmonės visuomet atsitraukia, jei kyla pavojus įsimylėti ar būti mylimiems, nes artimus santykius suvokia kaip visišką atsidavimą kito žinion ir priklausomybę.

Mylėdami mes labiausiai dvasiškai ir fiziškai priartėjame vienas prie kito, o kuo labiau kitam asmeniui atsiveria šizoidiškas žmogus, tuo didesnę grėsmę jis jaučia savo nepriklausomybei. Kaip toks žmogus gali parodyti, kad jis iš tiesų trokšta abipusio artumo, švelnumo, meilės, kaip parodyti seksualinį geismą? Bendraujant su žmonėmis jam trūksta elgesio „vidinių tonų“: jis nesugeba nei siekti ir užkariauti, nei suvilioti, nei atsiduoti. Jam svetimas švelnumas, jis nemoka nei žodžiais, nei emociškai parodyti simpatijos, jam taip pat itin trūksta įsijautimo, sugebėjimo „pabūti kito kailyje“.

Bandymas spręsti primygtinio geismo ir žmogiškojo artumo baimės konfliktą gali atro

odyti įvairiai. Dažnai būna taip, kad toks žmogus leidžiasi tik į neįpareigojamus, lengvai nutraukiamus arba grynai seksualinius santykius, kuriuose seksualumą jis tarsi atskiria nuo savo emocinio gyvenimo. Tad partneris jam tampa „seksualiniu objektu“ jusliškumui patenkinti, o kitais atžvilgiais visai nedomina.

Šizoidiškas žmogus dažnai keičia savo partnerius – ne todėl, kad jis emociškai abejingas, o tiesiog norėdamas apsisaugoti. Jis baiminasi, kad netrukus taps akivaizdu, jog jausmų srityje jis visiškas bejėgis ir nepatyręs. Jis vengia pavojaus įsimylėti, todėl linksta į trumpalaikius, intensyvius, bet nenuolatinius santykius. Dėl tos pačios priežasties jis dažniausiai atmeta ir partnerio rodomus palankumo ženklus – jis tiesiog nežino, kaip į juos reaguoti. Jo nuomone, neištikimybė yra neišvengiama ilgalaikio ryšio palydovė, jis reikalauja laisvės sau bei tvirtina, jog pasirengęs laisvę suteikti ir savo partneriui, tačiau tai būna veikiau teorija, o ne praktika.

Seksualiniuose santykiuose dažnai nepripažįsta jokių švelnių preliudijų, jokios erotikos ir, nesirūpindamas partnerio poreikiais, toks žmogus siekia pasitenkinimo, o pasitenkinęs stengiasi kuo greičiau išsilaisvinti iš partnerio, net išvyti jį, kad tik netektų išgirsti emocinių pretenzijų.

Vyrai kartais sąmoningai renkasi mažiausiai patrauklią moterį, nes ji „nepavojinga“, negali sukelti meilės jausmų, arba partnerę, kuri turi vyriškų bruožų ir jam atrodo „visai kitokia“ nei labai moteriška moteris. Tada santykiai tampa labiau broliški, draugiški, remiasi daugiau bendrais interesais, o ne erotine lyči

ių trauka.

Būna moterų, kurios fiziškai gali atsiduoti tik tokiam vyrui, kurio daugiau niekuomet gyvenime nebesutiks.

Šie pavyzdžiai rodo, kokia didelė šizoidiškų žmonių baimė prisirišti, įsipareigoti, tapti priklausomiems ar „suvystytiems“. Ši baimė gali būti tokia stipri, jog žmogus ryžtasi pabėgti net savo vestuvių dieną. Pagal tokį siužetą sukurta daug filmų, tačiau komedija ekrane iš tiesų slepia nepakeliamą jausmų sumaištį, didžiulę baimę ir žmogiškųjų santykių tragediją.

Nusivylimų nestokoja ir daugelis internetinių „meilės“ istorijų. Artumo vengiantys žmonės neretai rašo gražius ir šiltus laiškus, tačiau kai tenka bendrauti akis į akį, tuoj pat atsitraukia ir užsisklendžia savyje. Bendraudami virtualioje erdvėje mes nematome žmogaus veido išraiškos, jo akių, gestų, negirdime balso tembro. Ten nėra tiesioginio kontakto teikiamų niuansų, reiškiamų nežodiniais signalais ir fiziniais prisilietimais, todėl šizoidiško tipo žmonėms tai saugi ir priimtina erdvė bendrauti.

Sudėtingiausi santykiai būna tuomet, kai kategorišką prieštaravimą tarp meilės ir neapykantos jausmų, savo didžiules abejones („ar tikrai mane myli?“) šizoidiškas žmogus primeta ir partneriui. Tuomet jis pradeda partnerį nuolatos tikrinti, reikalauja vis naujų meilės įrodymų jo abejonėms išsklaidyti, o tų įrodymų niekuomet negana. Elgesys gali tapti akivaizdžiai destruktyvus, virsti net dvasiniu ar tikruoju sadizmu: partnerio meilės įrodymai nuvertinami, sumenkinami, analizuojami, jais abejojama arba tendencingai interpretuojama. Pavyzdžiui, spontaniškas partnerio dėmesys aiškinamas kaip nešvarios sąžinės, kaltės išraiška arba

a bandymas papirkti („baik tuos kvailus meilės prisipažinimus ir einam pagaliau prie reikalo“).

Šizoidas junta, kad jo elgesys nevertas meilės, todėl neretai visur „užuodžia“ varžovus, kuriuos – dažnai pagrįstai – laiko vertesniais meilės. Tuomet visai natūralų partnerio elgesį pradeda apsukriai interpretuoti kaip mįslingą ar tyčinį. Tai gali virsti savotiška manija ilgainiui partnerystę padaryti nepakenčiamą ir galų gale ją sugriauti. Žmogus pats kenčia, bet kitaip elgtis negali. Tada motyvuojama kad ir šitaip: jeigu jau neįmanoma būti mylimam, geriau pats sunaikinsiu tai, ko vis tiek negaliu turėti.

Jei partneris nutraukia santykius, tai šizoidiško tipo žmogui mažiau skausminga, nei būtų tuomet, jei jis iš tikrųjų būtų rūpinęsis partneriu ir vis tiek būtų paliktas. Tokios „nusivylimų profilaktikos“ šizoidiški žmonės griebiasi ne taip jau retai; ja – dažniausiai nesąmoningai – kartu norima ir išbandyti partnerį: „Jeigu jis mane myli, nepaisydamas to, kaip elgiuosi, tai jo meilė „tikra“. Šie dalykai tik dar kartą patvirtina, kaip sunku tokiems žmonėms laikyti save vertais meilės.

Dar vienas būdingas bruožas. Jei anksti nutrūksta ryšys su motina arba ja nusiviliama, neretai šizoidiški vyrai užmezga santykius su vyresnėmis, motiniškomis moterimis. Tokios moterys gali duoti tai, ko vyras negavo vaikystėje. Jos suteikia šilumos ir saugumo pačios daug nereikalaudamos; tai yra dovanojančios moterys, kurios adekvačiai vertina situaciją ir nelaukia iš vyro to, ko jis negali duoti. Ir būtent dėl to jį pririša labiau, negu jis šiaip jau leistųsi pririšamas.

Apibendrinti šizoidiškos struktūros žmogų galėtume taip: jis be galo jautrus viskam, kas kelia grėsmę laisvei ir gali apriboti jo nepriklausomybę; jis šykščiai reiškia jausmus ir būna labiausiai dėkingas, jeigu partneris simpatijas jam rodo neįkyriai, suteikia truputį jaukumo ir saugumo. Kas sugeba suprasti tokį žmogų, gali tikėtis jo didelės simpatijos, tik jis dažniausiai nemoka jos tinkamai parodyti, o kartais – net pripažinti ją jaučiąs.

3 thoughts on “Meilės baimės. I dalis”

  1. Galetumet ir ka nors naujo parasyt. O tai dabar tas pats keleriu metu senumo straipsnis zodis i zodis kopijuojamas is vieno portalo i kita ir tiek.

    Reply

Leave a Comment