Vaikystėje bijojome baubo, tykančio tamsoje. Arba juodosios rankos, kuri gali čiupti už kojų iš palovio. Arba kažkokio neaprėpiamos vaizduotės vaisiaus, nenusakomai skambiu pavadinimu…
Kai augame ir įžengiame į suaugusiųjų pasaulį, mūsų baubai įgauna realesnį vaizdą, nes laikui bėgant gyvenimas leidžia paragauti tikrosios baimės jausmo…
Pavyzdžiui, vėlų vakarą iš tamsaus skersgatvio netikėtai išnyra praeivis, o baimė „trenkia“ į smilkinius staiga padidėjusiu adrenalino kiekiu, užspaudžiančiu iki maksimumo pulso akseleratorių. Bet tokia baimė greitai ir išblėsta, atnešdama palaimingą palengvėjimą, kad pavojaus signalas buvo netikras.
Baimės tyrimas
„Wall Street Journal Europe“ užsakė tyrimą, kuriame dalyvavo 21 tūkst.žmonių. Jis buvo atliktas 20 Europos šalių, Indijoje ir JAV bei atskleidė, kad žmonės labiausiai bijo:
- ligų,
- mirties,
- teroro ir karo.
Per tyrimą paaiškėjo, kad žmonių baimės skirtingose šalyse gerokai skiriasi. Štai, pavyzdžiui, Švedijoje ir Bulgarijoje daugiau nei kas antras žmogus bijo mirties ar ligų šeimoje, o JAV (16 proc.) ir Didžiosios Britanijos (12 proc.) piliečiai dėl to jaučiasi gana ramiai.
Ko bijome asmeniškai, o ko – visuomeniškai?
Antrojoje asmeninių baimių vietoje yra finansinės krizės baimė, pavyzdžiui, darbo vietos praradimas. To bijo maždaug kas dešimtas respondentas, daugiausiai – graikai (24 proc.) ir vengrai (20 proc.). Mažiausiai rūpesčių darbo netekimas kelia prancūzams (5 proc.) ir olandams bei indams (po 6 proc.).
Vertinant visuomenines baimes, teroro ir karo baimė yra pirmojoje vietoje. Vakarų Europoje dėl to labiausiai sunerimę ispanai (47 proc.) ir prancūzai (38 proc.), Vidurio ir Rytų Europoje – rusai (41 proc.) ir lenkai (37 proc.). Jungtinėse Valstijose tokia baimė kamuoja tik ketvirtadalį piliečių.
Nebaisu, nes… toli?
Užtat kur kas mažiau mus kankina baimės iš tos srities, kuri kol kas „įkalinta ateityje“ arba mūsų asmeniškai nepalietė. Visuotinis klimato atšilimas ir aplinkos problemos kelia nerimą vos 14 proc. žmonių. Vakarų Europoje to labiausiai bijo švedai ir graikai (po 34 proc.). Mažiausiai galvą suka vokiečiai, rusai ir čekai (maždaug po 8 proc.). JAV klimato pokyčių bijo 14 proc. piliečių.
Kol nesuvaldomus potvynius, pražūtingas audras, tornado ir cunamius matome tik per TV žinias, tol klimato staigmenos mus labiau džiugina nei kelia baimę.
Baubas visiems
Psichologai sako, kad mirties baimė būdinga mums visiems. Viniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovo, psichoterapeuto Raimundo Aleknos teigimu, mirties bijome todėl, kad mus gąsdina nežinomybė, kelianti nesaugumo jausmą.
Pasak Ericho Frommo, nors mirties baimė gali atrodyti iracionali, tačiau ji tokia nėra, kai gyvenimas laikomas nuosavybe. Tada bijoma ne mirties, bet prarasti tai, ką turime.Savo kūną, savo ego, savo artimuoius, savo nuosavybę. Kuo labiau įveikiame troškimą turėti: visas jo formas, ypač prisirišimą prie savo ego, tuo mažiau bijome mirti, nes neturime ko prarasti…
Tiesa, yra ir tokių keistuolių, kurie nori „trumpam numirti“, kad pamatytų, kam iš tiesų rūpi, kad kas graudžią ašarėlę nubrauktų. Bet tokių yra daug mažiau nei tų, kurie nešiojasi dar vieną baimę…Ir tai beveik 87 procentai. Jie turi baimę… nieko nebijoti…
Viešai prisipažinti – aš nieko nebijau – atrodo labai drąsu, o galų gale ir nesaugu. Tik kol kas dar niekas neištyrė, ar labai labai labai bijant to užtenka, kad nesėkmė tave aplenktų…
Bebaimiai
Egzistuoja dar viena nepaprasta žmonių rūšis, kuri nebijo nieko. Ir tai yra net 23 proc. visų apklaustųjų. Jie tikino neturintys jokių asmeninių baimių, nes nėra kam jų pasėti sielos dirvonuose. O gal jie tiesiog suvaldė savo baimes, perlipo per visas nuosavybes ir turėjimus, mirties kraupų šešėlį – kaip samurajai, ginantys imperatorių. Tik šiuo atveju jie gina save.
Psichologo komentaras
Kaip sako psichologas Ginas Dabašinskas, baimė – tai natūrali reakcija į permainas, į tai, kas nauja ir nežinoma. Viena vertus, baimė subjektyviai išgyvenama kaip nemalonus jausmas, būsena, kurios siekiama išvengti. Antra vertus, baimė signalizuoja apie situacijas, susijusias su vienokiais ar kitokiais pokyčiais, siejamais su realiomis ar įsivaizduojamomis grėsmėmis.
Praradę baimės jausmą žymia dalimi netektume galimybių įvertinti galimos (tegu ir įsivaizduojamos) grėsmės mastą. Todėl galima kalbėti apie tai, jog nesugebėjimas patirti baimės jausmą ne tik apriboja išlikimo galimybes, bet ir pats sukelia baimės jausmą. Tai vadinamoji „antrinė baimė“, kuri dažniausiai kyla iš to, jog bebaimiškumas (čia svarbi individuali patirtis) sukelia skaudžias pasekmes, apie kurias nebuvo iš anksto signalizuota. Įvertinę savo neadekvatumą, kurio nekoreguoja instinktyvus baimės jausmas, pradedame jausti nerimą dėl nesugebėjimo tinkamai reaguoti į besikeičiančias aplinkybes. Tuomet tenka susidurti su „antrinės baimės“ jausmu, kuris iš pirmo žvilgsnio susijęs su paradoksaliu dalyku – su baime nebijoti. Baime, kurią drąsiai galime pavadinti civilizuoto, nuo instinktyvių organizmo signalų atitrūkusio žmogaus liga.
Kaip įveikti savo baimę?
Populiarių savipagalbos knygų autorius Brian Tracy siūlo tokį būdą: išsirink savo baimę, užrašyk ją ir raštu atsakyk ant to pačio lapo į šiuos klausimus:
- Kaip ta baimė mane sulaiko?
- Kaip ji man padeda? Ar yra padėjusi anksčiau?
- Ką aš gaučiau panaikinęs šitą baimę?
Dažnai pakanka savo baimę raštu identifikuoti, užfiksuoti ir pabandyti atrasti jos teigiamas ir neigiamas savybes, kad galėtum ramiai toliau gyventi, nevaržoma baimių…
