Atsikratykime etikečių!

Esame pripratę prie įvairių psichologinio įvertinimo kategorijų savo kasdienėje aplinkoje. Mokyklose ir universitetuose, populiariosios psichologijos brošiūruose ir, tiesiog, mūsų pokalbiuose nuolat šmėsčioja žodžiai „melancholikas“, „flegmatikas“, „cholerikas“ ir t.t. Taip mėgstame skirstyti ir lipdyti etiketes, kad lengva ranka kolegai mestelnam „na, tu ir flegma“ arba žmonai papriekaištaujame „isterikė, – na, bet tavo amžinai choleriškam charakteriui tai būdinga!“.

Žmogus labai įvairiapusis

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Agnė Grušauskaitė siūlo nepamiršti, kad žmogus, kaip ir visas gyvenimas, – labai įvairiapusiškas. Tad vertindami save ir aplinkinius pro pamėgtųjų tippažų prizmę apribojame savo mąstymą.

Kaip lengva manyti, kad štai, – akimirka, kita, ir jau žinome, kas yra prieš mus esantis žmogus. Deja deja, darydami tokias skubotas ir supaprastintas išvadas, rizikuojame smarkiai suklysti.

Kiekvienas žmogus gali elgtis skirtingai, – sykį, kaip melancholikas, kitą kartą – kaip karštakošis cholerikas. Tai priklauso nuo daugybės dalykų: nuotaikos, gyvenimo aplinkybių, kompanijos, savijautos ir t.t. Todėl neprisistatinėkime optimistais ar pesimistais, flegmatikais ar sangvinikais – visi šie tipai yra mūsų viduje, tik proporcijos, kuriomis pasireiškia jiems priskiriami bruožai, – skiriasi.

Nepamirškime, kad toks, anksčiau mėggtas klasifikavimas, nėra objektyvus, nes skirtingi žmonės mus mato skirtingai, vadinasi, jei vienam būsiu panašesnis į choleriką, kitam galiu atrodyti tiesiog aktyvus sangvinikas. O besimėtantiems „isterikų“ etikėte reiktų pamąstyti, ar taip jie neatsikrato atsakomybės už galbūt sukeltą reakciją ir nuvertintas kito žmo

ogaus emocijas.

Mąstymo būdai

Tyrimai rodo, kad žmogus turi savo paties vaizdinį, susidedantį iš daugybės dalių: kokiu norėčiau save matyti, kokį mane mato kiti, ką iš tikrųjų apie save galvoju ir pan.

Kai kurie autoriai, tyrinėjantys žmonių mąstymą, išskiria skirtingas jo rūšis: kritinį, pozityvų, negatyvų, apibendrinantį, perdėto optimizmo ar magiškąjį.

Kritinio mąstymo žmogus stengiasi surinkti kuo daugiau informacijos, įvertinti viską, kas įmanoma, išlaikydamas įvairiapusį matymą ir taip priimti tinkamiausią sprendimą. Šis mąstymas būdingesnis tam tikrų žinių ir noro gilintis nestokojantiems žmonėms, gebantiems priimti tiek malonią, tiek nemalonią informaciją.

Neigiamai mąstyti linkęs žmogus išsirankios iš gaunamos informacijos negatyvius momentus ir taip „surinkęs“ informaciją tarsi patvirtins jau anksčiau apie save ar kitus turėtą nuomonę. Be abejo, taip mąstant sunkiau priimti tinkamiausią sprendimą, nes vaizdinys vienpusis.

Pozityvaus mąstymo atstovai dažniau bet kurrioje situacijoje siekia įžvelgti pliusus – kuo konkretus dalykas gali būti man naudingas, ką gero duos patirtis. Tuo tarpu kai mąstant apibendrintai priimama ir negatyvi, ir pozityvi informacija. Ankstesnių patirčių ir šios informacijos pagrindu daromi dideli apibendrinimai, dažnai „linkstantys“ arba į pozityvą, arba į negatyvą.

Tam tikrose situacijose žmogus gali mąstyti neadekvačiai, tarkim, sužinojęs apie mirtiną ligą ar pavojų, juoktis, šypsotis, sakyti, kad viskas bus gerai ir t.t., – tai vadinamasis perdėto optimizmo mąstymas. Jį išprovokuoti gali ir stresas, ar stiprūs emociniai sukrėtimai.

Daugeliui mūsų būdinga ir kaž

žkokia magiškojo mąstymo dalis – taip mąstant vadovaujamasi ne loginiais ryšiais, bet nuojautomis, paties sugalvotais, ar kitų lemtingais laikomais ženklais, pavyzdžiui: „jei eidamas gatve suskaičiuosiu devynis mėlynus automobilius, egzaminą išlaikysiu puikiai, jei ne – susimausiu“. Atitrūkusiam nuo realybės magiškajam mąstymui priskiriamas ir tikėjimas horoskopais.

Tiesa, nebūtinai vienas ar kitas mąstymo būdas mums kenkia, tarkim, magiškasis mąstymas praplečia įprastą kasdienybę, daro ją įdomesnę. Anot psichologų, negerai, jei toks mąstymas dominuoja, nes toks žmogus negali pats priimti efektyvių sprendimų, gali tapti priklausomas nuo mistinių ženklų ar kitų žmonių. Daugiausiai aspektų ir argumentų aprėpiame mąstydami kritiškai, todėl šis būdas laikomas efektyviausiu.

Mąstymo būdą lemia situacijos

Joks žmogus nemąsto tik kažkuriuo vienu būdu. Tam tikroje situacijoje Jonas mąstys pozityviau, kitoje – negatyviau, o trečioje bus nusiteikęs kritiškai. Mąstymo būdų pažinimas naudingas tuo, kad kuo daugiau žinome apie save ir kitus, tuo lengviau randame įvairių problemų sprendimo būdus. Būtent todėl verta vystyti visas savo savybes: intuiciją, kritinį mąstymą, pozityvias įžvalgas, o ne įtikėjus kažkieno kito ar savo paties prikabinta etikete, ja dangstytis: „aš esu toks ir viskas!“.

Žmogus turi daugybę savybių. Kuo jis kūrybiškesnis, tuo labiau stengiasi pažinti žmones ir save. Iki šiol populiaru žmones vertinti pagal tai, kiek jie melancholiški, pesimistiški ar optimistiški. Bet iš tiesų, yra daug svarbesnių bruožų ar vertinimo kri

iterijų. Tos svarbiosios savybės būdingos tik žmogui.

Todėl paklauskite savęs, kiek esu švelnus ar užjaučiantis? Kiek egocentriškas ar sugebenatis suprasti kitą, įsijausti į jį? Ar esu tolerantiškas? Kiek moku būti suprantamas kitiems? Kiek aš suprantu kitus? Kiek esu aktyvus ar pasyvus, rodau iniciatyvos ar laukiu jos iš kitų? Ar aš energingas? Kiek esu agresyvus ar bambeklis? Ką duodu kitiems?

Mūsų turtingas ir įvairalypis vidus reikalauja nors retkarčiais padaryti „reviziją“ – pasitikrinti, koks aš. Sau ir kitiems. Nes svarbu ne tik, kaip pats save įsivaizduoju, bet ir ką, žiūrėdami į mane, mato aplinkiniai.

0 thoughts on “Atsikratykime etikečių!”

  1. Iš tiesų etikečių kabinimas (melancholikas, cholerikas ir t.t.) mus labai apriboja. Pati įsitikinau, kad žmogus yra visoks, nes pildydama temperamento nustatymo testus kartais tampu melancholike, kartais sangvinike, o kartais cholerike.

    Reply

Leave a Comment