Šiaurės Amerika

ŠIAURĖS AMERIKA

Faktai apie žemyną

Plotas – 24.247 mln. km²
Gyventojų skaičius – 466 mln.
Šiauriausia vieta – Marčisono kyš. 71°50′ š.pl.
Piečiausia vieta – Marjato kyš. 7°12′ š.pl
Vakariausia vieta – Velso Princo kyš. 168°00’v.ilg.
Ryčiausia vieta – Šv. Karolio kyš. 55°40’v.ilg.
Aukščiausia viršūnė – Makinlio kln. 6194 m
Žemiausia vieta – Mirties slėnis -86 m
Ilgiausia upė – Misisipė 5971km.
Didžiausias ežeras – Aukštutinis 84 130 km²
Didžiausia valstybė – Kanada 9.97 mln.km²
Didžiausias miestas – Meksikas 16.9mln.gyv.
Aukščiausias ugnikalnis Orsabos 5700 m

Dižiausios valstybės
(plotas mln.km², gyventojų skaičius mln.)

Kanada – 9.97 30.7
JAV – 9.36 273.8
Meksika – 1.96 99.2
Nikaragva – 0.13 4.6
Hondūras – 0.11 6.0

Šiaurės Amerikos žemynas yra vakarų pusrutulyje. Jo plotas drauge su gretimomis salomis – 24.2 mln. km² Žemynas neatrodo toks moonolitiškas kaip Pietų Amerika. Jo krantai ypač šiauriniai ir rytiniai, išraižyti daugybės įlankų. Didžiausios jų – Meksikos, Hudzono ir Aliaskos įlankos. Daug ir užutėkių patogių laivams stovėti. Šiaurės Ameriką iš rytų pusės skalauja Atlanto vandenynas, iš vakarų – Ramusis, o iš šiaurės – Arkties vandenynas. Šiaurėje ir pietuose prie žemyno šliejasi daugybė salu, tarp jų ir didžiausia pasaulyje – Grenlandija.
Šiaurės Amerikos paviršius labia įvairus: vakaruose, pačiose Ramiojo vandenyno pakrantese, aukšti kalnai – Kordiljerai, rytuose šiek tiek žemesni – Apalačai. Tarp jų – didžiulės lygumos, kuriomis teka plačios irr ilgos upės – Misisipė, Musrė, Ohajas, Arkanazas ir daugybė kitų, taip pat tyvuliuoja Didieji ežerai.
Žemyno klimatas daugiausia vidutinių platumu ir šaltas, tik pačiuose pietuose – atogrąžų.
Šiaurės Amerikoje yra trys didelės valstybės – Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Meksika, o kitos, mežesnės, &#

#8211; Centrinėje Amerikoje. Karibų jūros salose yra susikūrusi pirmoji socialistinė vakarų pusrutulio valstybė – Kubos Respublika.
Junginės Amerkos valstijos – labaiausiai išsivysčiusi kapitalistinio pasaulio šalis. Joje yra labai daug didelių miestų.
Indėnai
Prieš Naujojo Pasaulio atradimą dabartinėje JAV teritorijoje gyveno apie 400 indenų genčių – iš viso maždaug 1 milijonas žmonių. Jie kalbejo apytirkiai 200 skirtingų kalbų. Pirmieji žmonės į Šiaurės Ameriką atsikėlė iš Azijos daugiau kaip prieš 20 000 metų. Sekdami paskui medžiojamus žvėris, jie klajojo po Beringo sąsiaurį, kuris tuo metu buvo dar sausuma, o dabar skiria Aziją ir Šiaurės Ameriką. Ilgainiui tie ankstyvieji žmonės įsikūrė gentimis. Amžiams bėgant gentys tapo organizuota visuomene. Pirmieji europiečiai į Šiaurės Ameriką atvyko XVI a. Jie manė, kad atsidūrė Indijoje, t.y. Azijoje, ir pavadino vietinius amerikiečius klaidingu vardu – indėnais. Europiečiai ieškojo žemių. Vietiniams Šiaurės Amerikos gyventojams ėmmė grėsti pavojus. Daug sykių indėnai kovojo su naujaisiais ateiviais. Gentys priešinosi ir XIX a., kai Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė ėmė juos spausti, kad paliktų tėvynę. Po žiaurių mūšių indėnai buvo iškelti i rezervacijas – jiems atskirtus plotus. Daug jų ir šiandien ten gyvena, nes dabar JAV vyriausybė ėmė rūpintis indėnais – ten įvesta elektra, tiesiami keliai, kiti šiuolaikiški dalykai.
Aliaska
Aliaska – didžiausia JAV valstija; čia apskritai daug kas “didžiausia”, išskyrus gyventojų skaičių. Čia aukščiausi Šiaurės Amerikos kalnai, giliausi ežerai, didžiausi lokiai, ilgiausia ir ša
alčiausia žiema, kai šaltis siekia -60°, ir pačios didžiausios produktų ir būtiniausių daiktų kainos. Šiaurinėje Aliaskos pusiasalio pakrantėje, Šelechovo sąsiauryje, stųkso kūgiškas kalnas – Katamajaus ugnikalnis (2047m). Pažvelgus į jį iš viršaus, plokščioje viršūnėje galima pamatyti didžiulį ežerą (1.5 km skersmens) su pieniškai žalzganu vandeniu ir pusmėnulio formos sala viduryje. Didžiausias ir paskutinis katamajaus išsiveržimas įvyko 1912m. liepos 6 dieną.
Išsiveržimo dundesys buvo girdėti už 1200 km nuo ugnikalnio. Iš kraterio buvo išmesta 2mlrd tonų pelenų. Pelenai krito netgi Vankuverio saloje (už 2100 km nuo ugnikalnio). Išsiveržimo metu dujų spaudimas nunešė viršutinę kalno pusę, ir susidarė naujas didžiulis krateris su stačiomis sienomis, einančiomis žemyn į ugnikalnio gelmes.
Žemės drebėjimai Aliaskoje, seismologų nuomone, buvo smarkiasui iš visų, užregistruotų Šiaurės Amerikoje, ir vienas stipriausių pasualyje. Netgi už tūkstančių kilometrų nuo žemės drebėjimo epicentro Akoroidžo, esančio Alisakos pietuose, sugedo seisminiai prietaisai, nepritaikyti matuoti tokiems galingiems smūgiams. Jų jėga siekė daugiau kaip 11 balų. Žemės poslinkių pastebėta net JAV pietuose
Grenladija
Šiaurės Amerikos šiaurės vakaruose yra Grenlandija – didžiausia sala Žemėje. Jos plotas per 2mln.km². IX a. pabaigoje jos pietiniame krante išsilaipino normanai. Išvydę žemus berželius ir gluosnius, vešlias lankas ir kadagių sąžalynus, jie pavadino naują žemę “Žaliąja šalimi” – Grenlandija.
Tas pavadinimas taip ir liko salai, nors vėliau paaiškėjo, kad 1.9 mln.km² iš 2mln.km² – padengta ledu, o Centrinėje Grenlandijoje vidutinė va
asaos mėnesių temperatūra – 12° C, žiemos, nuo -7°C pakrantėje iki -36°C šiaurėje. Absoliutus minimumas -70°C
Grenladijos ledo šarvas susidarė tuo pat laiku, kaip ir Antarktidos ledo danga. Sniegas, kaupęsis tūkstantmečiais, susipresavo į ledo sluoksį, kurio storis vietomis siekia 3km. Dabar šerkšnas ir sniegas nuolat papildo tą sluoksnį (ypač salos center ir šiaurėje). Savo sunkumo slgeiamas, ledas lėtai slenka į pakrantę, palei kurią tęsiasi kalnagūbriai.
Svarbiausia Grenladijos vietovė – Gothobas. Iki 1953 m. sala buvo Danijos kolonija. Paskui arktinis gigantas įgijo Danijos provincijos statusa.
Kaip ir prieš šimtus metų, svarbiausias salos gyventojų verslas – žvejyba. Šaltuose pakrantės vandenyse veisiasi menkės, uotai. Medžioklė praranda buvusią reikšmę: sumažėjo ruonių ir jūrų vėplių, elniu ir baltųjų lokių, beveik išnyko unikalusis avijautis. Dalis Grenladijoje gyvenančiu žmonių dirba naudingųjų iškasenų gavyboje.
Kordiljerai
Visu vakariniu Šiaurės Amerkos žemyno pakraščiu, nuo šaltų arktinių Aliaskos krantų iki karštų tropinių Meksikos įlankos pakrančių ir Panamos sąsmaukos, nusitęsė (6 tūst. km) didžiulėmis pasipuošusiomis sieguotomis viršūnėmis Kordiljerų kalnų gandinės.
Sudėtingoje Kordiljerų sistemoje išsiskiria trys aukštų kalnų kalnų grandinių juostos. Viena jų apjuosta plokščiaklnių zona iš rytų, kita – iš vakarų, o trečioji nusidriekia palei Ramiojo vandenyno pakrantę. Tolimoje šiaurėje ir pietuose visos trys juostos suartėja, o centre, kur tarp jų įsiterpia plokščiakalniai, jos nutolsta viena nuo kitos. Kalnų sistemos plotis šioje vietoje yra daugiau nei 1.
.5 tūkst.km.
Didžiausia kalnų juosta – Rytinė. Ji prasideda prie Arkties vandenyno krantų. Čia kalnų viršūnės amžinai aptrauktos tirštais debesimis ir padengtos sniego marška. Kuo toliau į pietus, tuo aukštesni darosi kanalgūbriai. Meksikos sienų, 3000 km tarpe, jie vadinami Uolianis kalnais
Vakarinė Kordiljerų kalnų juosta prasideda Aleutų salose, Aleutų kalnagūbriu, kurį sudaro jaunos vandenyno užlietos kalnų grandinės viršūnės. Aliaskos pusiasalyje kalnai palengva aukštėja. Dauguma Aleutų ir Aliaskos kalnagubrių viršunių – veikiantys ugnikalniai.

Didysis Kanjonas
JAV pietvakariuose didžiulį Kolorado plokščiakalnį kerta upė, sudaranti giliausią pasaulyje kanjoną. Tai Didysis Kolorado kanjonas. Uolos, stačios jo sienos leidžiasi į svaiginačią gilumą. Apačioje, kanjono dugne, į senas granitines uolienas įsirėžusi upės vaga. Visas slėnio dugnas pripildytas putojančio vandens. Maždaug 300 metrų aukščiau upės lygio tarpeklis praplatėja, todėl čia daugiau šviesos ir spalvų. Kanjono šlaitai papuošti milžiniškomis “kolonomis”, “bokštais”, “piramidėmis”. Sunku patikėti, kad ši sudėtinga milžiniška skulptūra ne dirbtinis įrenginys, o gamtos jėgų – svilinančių saulės spindulių, lietaus, vėjo, staigių temperatūros svyravimų – graiunamosios veiklos rezultatas.
Šiaurės Amerikos gamta
Šiaurės Amerikos yra neapsakomai turtinga augmenija ir gyvūnija: čia rasi kilniųjų erelių, rudųjų lūšių ir kojotų, kaktusų ir milžiniškų sekvonijų. Tolimoje šiaurėje amžino įšalo salos ribojasi su šalta tundra, kur žemės kas met įšala ilgiems mėnesiams ir kur neauga medžiai. Tundroje karibūs kapsto sniegą ieškodami samanų ir kerpių. Tundros pietuose yra didelė juosta spygluočių miškų – juose auga pušys, melsvosios kandanės eglės, maumedžiai ir paprastosios eglės. Dabar dideli šių miškų plotai jau iškirsti, tačiau tyrlaukiuose dar gyvena vilkai, meškos ir lųšys. Vidurio vakaruose yra didelės pievų prerijos, rytuose auga kadaise buvę didžiuliai klevų, ir karijų miškai; o vakaruose stūkso kalnai ir driekiasi sekvonijų miškai. Pietryčiuose yra nesvetingos, sausos dykumos, tokios kaip Mirties slėnis, dar toliau į pietryčius – pelkės, o į Centrinės Amerikos atogrąžų miškus braunasi dykuma..
Šiaurės Amerikoje prerijomis yra vadinamos savanos. Dauguma prerijų, kadaise dengusių Šiaurės Amerikos vidurio vakarus, dabar yra dirbamos žemės. Tačiau daug gyvūnų sugeba čia gyventi, ypač tokie maži urviniai graužikai kaip prerijų šuniukai. Jų urvai špurena dirvą pagerina vandens nutekėjimą ir maistingų medžiagų apykaitą.
Josemičio macionaliniame parke, JAV vakaruose, išliko nedidelės dviejų rūšių sekvonijų – amžinai žaliuojančių ir milžiniškų medžių – giraitės. Aukštų, šimtametrinių jų kamienų sersmuo – 6-10 m. Bet kai kurios milžiniškosios sekvonijos užauga iki 150-160 m. aukščio ir iki 15metrų sersmens. Tokį medį gali apkabinti susikibę rankomis, ne mažiau kaip 10 žmonių. Vieną medį pjauta 7 metrų ilgumo pjūklu 13 dienų. Jam pervežti prireikė 30 geležinežkelio ptalformų. Yra žinoma atvejų, kai ant milžiniškosios sekvonijos kelmo sutilpdavo šokių aikštelė su orkestru arba kai sekvonijos drevėje būdavo įrengiamas automobilio garažas. Sekvonijos gyvena paprastai apie 2 tūkst. Metų, kartais 3-4 tūkst. Suskaičiavus metines tieves ant nukirstos sekvonijos kelmo pasirodė, kad ji rekordinio amžiaus – 4830 metų. Sekvonijas galima vadinti gyvosiomis iškasenomis. Tai reliktinis augalas. Jos augo dar prieš atsirandant Žemėje žinduoliams.
Prerijų šuniukas, jie taip vadinami todėl, kad jis skardžiai viauksi, panašiai kaip maži šuniukai. Perijų šuniukai gyvena nedieliais būreliais, kurie susideda iš patino, kelių patelių ir jauniklių. Būreliai telkiasi į didesnius būrius, o šie – į miestus. Kai kurie prerijų šuniukų miestai užima 40 hektarų plotą ir yra ištisi tarpusavyje susiekančių urvų labirintai.

Amerikinis triušis kaip daugelis sausumos žolėdžių gyvūnų. Dykumų medvilniauodegis amerikinis triušis gyvena prie uolų arba po žeme ir, pajutęs artejantį grobuonį sprunka į savo priebėgą. Jis todėl taip vadinamas, kad jo balta striuka uodegytė panaši į medvilnės dėžutę

Dykumos
Kalfironijos įlankos šiaurinėje pakrantėje iškrinta per metus tik apie 100 mm kritulių. Čia labai sauas klimatas. Esant dideliam garavimui, o garavimas šiame Žemės turulio rajone labai didelis dėl karšto klimato, tokio kritulių kiekio aniptol nepakanka, kad augtų nors kokie augalai, ir todėl abipus Kolorado upės žemupio Kalifornijoje plyti dvi pačios didžiausios smėlio dykumos Šiaurės Amerikoje – Mohavis dešiniajame krante ir Hila – kairaiajme.
Šiose dykumose vasarą oro temperatūra siekia +50°C o Mirties Slenyje,esančiame kiek toliau į šiaurę , buvo užregistruota aukščiausia temperatūra vakarų pusrutulyje – +56.7°C
Misisipė
Milžiniškas Misisipės – didžiausios Šiaurės Amerikos upės – baseinas.I ją įteka ir mažos ir didelės upės iš senų miškingų Apalačų kalnų ir iš aukščiausių uolotų Kordiljerų kalnagubių; plotas nuo Didžiųjų ežerų šiaurėje iki melsvų Meksikos įlankos platybių pietuose – visa tai Misisipės baseinas.
Pažvelgus į žemėlapį, matyti, kad Misisipė su visais savo intakais panaši į mižinišką medį, plačiai išskėtojusį daugiašakį savo vainiką. Upės ir jos intakų pakrantėse gyvena apie pusę visų šalies gyventojų.
Indėnų kalba “Misisipė” reiškia “didžioji upė”. Jos ilgis beveik 4 tūkst. km, o jeigu Misurę laikysime jos ištaka, tai daugiau negu 6tūkst. km. Misisipė – vandeningiausia Šiaurės Amerikos upė. Ji nuplukdo į Meksikos įlanką 2.5 karto daugiau, vandens, negu Volga į Kaspijos jūrą.
Misisipė ilgai klaidžioja tarp miškų, ežerų ir pelkių, paskui perkerta aukštą plynaukštę, išteka į didelę derlingą žemuma, susidariusią iš jos sąnašų, ir plukdo per ja savo galingus vandenis ligi Meksikos įlankos.
Seniau Misisipė plačiai ištvindavo po žemumą, apsemdama apylinkes per keliasdešimt kilometrų. Paskui žmonės pastatė aukštas žemių dambas ir tėkmės plotį susiaurino ligi 1-3km. Dambos dabar tėsiasi palei upę ir kai kuriuos jos intakus daugybę tūktančių kilometrų.
Ir vis delto Misisipėje ir jos intakuose Misuryje ir Ohajuje dar būna potvynių, tokių didelių, kad jie virsta tikromis šalies nelaimėmis.
Iki europiečių atejimo didžiuls upės baseino plotus užėmė tankūs miškai ir prerijos. Dabar prerijos suartos, o miškai iškirsti. Bet kuo didesniuose plotuose buvo iškertamas miškas, tuo labiau mažėjo vandens upėse, per poplūdžius jis pakildavo aukščiau, padažnėjo potvyniai.
Be to Misisipės žemupys yra “didelių štormų” – šiltų dregnų vėjų, pučiančių nuo Meksikos įlankos, – kelyje. Kai šiltos pietų oro masės susiduria su atejusiomis iš poliarinių kraštų šalto oro masėmis, prasideda liųtys, ir upės patvinsta.
Pavyzdžiui, per dešimt metų, nuo 1940 iki 1950 m., Misisipės beseine buvo apie 100 potvynių, o penki iš jų buvo ypač dideli.
1927m. Buvo milžiniškas potvynis. Misisipės žemupyje dambos neišlaikė poplūdžio ir vandens spaudimas jas pralaužė. Buvo apsemta 6imtai gyvenviečių. Žuvo paseliai, buvo žmonių aukų.
Galinga šiuolaikinė techika, daugybė inžinierių ir ilgametė kovos su potvyniais patirtis sutramdė aikštingąsias upes. Misisipės aukštupyje iki įtekant į ją Misurei pastatyta šliuzų, kurie sudaro tarytum laiptus iš 26 pakopų. Čia dabar plaukioja dideli garlaiviai.
Niagara
Niagaros upė prasideda vandens šaka tarp didelių ežerų. Niagara teka iš Erio ežero į Ontariją slenkstėta ir akmenuota vaga, kurios nuolydis 100 m. Niagaros upė trumpa, bet visuomet vandeninga. Ji neša vandens perteklių iš Didžiųjų ežerų į Atlanto vandenyną. Pusę kelio vanduo teka gana tolygiai, bet paskui staiga krinta iš 50m aukščio. Tai niagaros krioklys.
Vienodas ir labai smarkus krioklio griausmas girdęti per 20km aplik. Irokėzų genties indenai krioklį pavadino Niakare – “didelis triukšmas”. Dabar krioklys vadinamas Niagara.
Europiečiai pamatė niagaros krioklį XVII a.. Tai buvo pranciškonų vienuolis Luisas Hanepas, o prieš 150 metų čia buvo pastatytas pirmasis viešbutis. Dabar netoli krioklio yra Niagara Folso miestas, kuris labai panašus į didelį bityną. Avilia-motelia sutatyti vienas prie kito. Ilgainiui numatyta visa Niagara Folse pajungti turizmui. Bet jau ir dabar tvarkingi takelia, gazonai ir metalinės tvorelės nuveda turistą tiesiai prie šniokščiančio vandens.

Didžiausi JAV miestai
Vašingtonas – Jungtinių Amerikos Valsijų sostinė – įsikūręs potomako upės žemupyje, ten kur ji susilieja su Anakostijos intaku atskiroje Kolumbijos apygardoje. Dabar miestas išaugo ir išsiplietė i trijų valstijų teritoriją. Šiuo metu jame gyvena, įskaitant priemiesčius, beveik 2mln. žmonių.
Vašingtonas buvo įkurtas 1791 m. ir iš pat pradžių skirtas būti sostine. Jį planavo inžinierius Lanfanas, pagal kilmę prancūzas. Veikiausiai tuo aiškintinos kai kurios Vašingtono išplanavimo įdejos, nusižiūrėtos iš Paryžiaus
Sakoma, kad Niujorkas – tai dar ne Amerika. Bet sykiu jis amerikietiškiausias iš visu Amerikos miestų. Jame sutelpa pritrenkiant prabanga ir siaubą keliantis skurdas, techninės pažangos stebuklai ir buržuazinės kultūros menkystė.
Nera tautybės, kurios nerastumėte Niujorke. Tai aišikinama tuo jog kadaise Niujorkas buvo jūros vartai milijonams emigrantų iš viso pasaulio. Daugelis jų apsigyveno čia.
Niujorkas užima ilgos Long Ailendo salos vakarinę dalį. Manheteno salą ir dar keletą dešimčių mažesnių salų, iš kurių labiausiai žinoma Laisvės sala su Laisvės statula.

Leave a Comment