Japonija

GEOGRAFINĖ PADĖTIS

Japonija yra salų valstybė Ramiajame vandenyne, netoli Rytų Azijos krantų. Arčiausiai Japonijos yra tokios šalys, kaip Rusija, Kinija ir Korėja.
Japonijos valstybę sudaro daugiau nei 6800 salų. Dauguma jų labai mažos: tik 340 salų yra didesnio nei 1 kvadratinio kilometro ploto. Keturios sudaro 99,37% šalies teritorijos. Tai Hokaidas, Honšius, Šikokus ir Kiušius. Visos šalies teritorija yra beveik 378 000 km – maždaug kaip Suomijos (338 000 km) arba Paragvajaus (407 000 km) – tačiau ji plona kreive yra nusidriekusi daugiau nei per 3800 km. Palyginkime: Australijos teritorija užima 7 741 000 km, Didžiosios Britanijos – 244 000 km ir Juungtinių Amerikos Valstijų – 9364000 km.

SAUSUMA

Dabartinės Japonijos salos susiformavo, lėtai besigrūdant įvairioms paslankioms žemės plutos dalims, veikiant ugnikalniams ir dėl to vis keitusis vandenyno krantų vingiams. Japonijos sausumos forma atspindi audringą geologinę praeitį. Didelę Japonijos dalį sudaro aukšti kalnai ir tarp jų įsispraudę siauri slėniai. Net 68% Japonijos yra kalnuota. Daugeliui žmonių labiau patinka gyventi lygumose ar neaukštų kalvų rajonuose, kur daug lengviau dirbti žemę ir pervežti prekes.
Japonijos kalnai yra viena didžiausių jos grožybių. Labai garsios japonų alpės Honšiaus saloje, bet geriausiai žinomas neeabejotinai yra 3776 metrų aukščio Fudžijamos kalnas, aukščiausias šalyje. Japonijoje yra dešimtadalis pasaulio ugnikalnių.
Šalies gamta graži, tačiau sudaro tam tikrų sunkumų, prie kurių japonai išmoko prisitaikyti. Pavyzdžiui, 1995 m. sausio mėnesį Kobės miestas ir jo apylinkės nukentėjo nuo smarkaus žemės drebėjimo. Per jį

į žuvo 6398 žmonės.
Valstybinės ir privačios organizacijos sutelkė pastangas atstatyti šį Japonijos ekonomikai nepaprastai svarbų ir gyvybingą rajoną. Tokiomis pastangomis daug nuostolių buvo likviduota.

VANDENYS

Japonija iš visų pusių supama vandens: rytuose Ramiojo vandenyno, vakaruose Japonijos jūros, pietuos Rytų Kinijos jūros, šiaurėje Ochotsko jūros ir tarp Šikokaus ir Honšiaus – Seto Naikajaus jūros. Dėl vandenyno kaimynystės japonų mityboje bei ekonomikoje labai svarbi yra žuvis.
Japonijos vulkaniniuose kalnynuose yra daug karštų versmių. Iš žemės kunkuliuojantis vanduo naudojamas gaivinamosioms vonioms. Be to, Japonija yra sėte nusėta gražių ežerų ir upių.
Tačiau vanduo, kaip ir žemė, gali kelti didelę grėsmę. Vasarą ir rudenį dažnai užeina galingi taifūnai, didelės tropinės audros, sukeliančios potvynius, nuošliaužas ir pridarydamos kitų eibių. Dideli povandeniniai žemės drebėjimai taip pat sukelia galingas griaunamąsias potvynio bangas, vadinamas cunami.

KLIMATAS IRR METŲ LAIKAI

Kadangi Japonijos salų virtinė driekiasi labai toli, klimatas labai įvairus. Nuo ledinio Hokaido šiaurėje iki mažų subtropinių salelių pietuose klimatas visur vis šiek tiek kitoks.
Orai keičiasi ir su metų laikais. Pavasaris (haru) prasideda kovo mėnesį, kai pražysta medžiai ir dienos tampa šiltesnės. Visų pirma ištisa spalvų gama pražysta vyšnios, o po to persikai. Apie kovo pabaigą ar balandžio pradžią visi nekantriai laukia, kada per televiziją praneš, kurią dieną jų mieste pražys vyšnios. Tuomet po vyšniomis rengiamos grožėjimosi jomis iš

škylos hanami. Švelnūs rožiniai vyšnių žiedai žydi tik savaitę ar dvi, po to nubyra, užleisdami vietą kitoms pavasarinėms gėlėms, tarkime, visterijoms.
Po pavasario ateina vasara (nacu). Ji tęsiasi nuo gegužės iki rugsėjo pradžios. Pirmiausia būna trumpa vasaros pradžia (šioka), kai dienos šiltos, saulėtos. Po to stoja lietingas sezonas (cuju), kai kartais lyja kasdien. Vsarą visoje Japonijoje karšta ir drėgna, išskyrus Hokaidą, kur oras gali būti gana švelnus. Per vidurvasarį (manacu) rugpjūčio mėnesį, kada karšta ir giedra, daugelis važiuoja stovyklauti, eina į pėsčiųjų žygius, maudosi.
Ruduo (aki) trunka nuo rugsėjo mėnesio iki lapkričio pabaigos. Orai atvėsta, tampa sausesni, nors kartkartėmis lyja ir netgi gali pasitaikyti viesulų,taifūnų. Tuo metu medžių lapai pakeičia spalvą. Rudenį nuimamas ryžių bei kitų kultūrų derlius ir gausiai švenčiamos vietinės derliaus šventės.
Žiemą (fuju), nuo lapkričio pabaigos iki vasario mėnesio galo, Japonijoje siaučia šalti vėjai nuo Sibiro ir Mongolijos. Pietuose temperatūra būna vidutinė, o štai Tokijuje dažniausiai vos aukščiau nulio. Šiauriniuose Honšiaus rajonuose, Tohokuje ir Hokurikuje siaučia didelės pūgos, o Hokaide būna itin šalta. Tačiau šiaurinis oras neatbaido keliautojų. Jie iš viso pasaulio atvyksta pasižiūrėti milžiniškų sniego bei ledo skulptūrų Hokaido sostinėje Sapore.

AUGALIJA IR GYVŪNIJA

Japonija yra 4000 – 6000 augalų rūšių tėvynė.
Kai kurie augalai turi simbolinę reikšmę. Pavyzdžiui, žydinti vyšnia (sakura) reiškia trumpalaikį grožį, o pu

ušys (macu) simbolizuoja ilgaamžiškumą.
Japonai maistui naudoja ne tik vaisius ir grūdus, bet netgi kai kuriuos žiedus bei lapus. Augalijos pasaulis atsispindi gėlių puokščių komponavimo mene (ikebanoje), tapyboje, audiniuose, keramikoje ir lakuoto medžio dirbiniuose. Japonai augalus naudoja vaistų, dažų, drabužių, popieriaus bei įrankių gamybai.
Japonijos gyvūnija yra unikali. Ją sudaro tokios genių, fazanų, laumžirgių, krabų, ryklių, gyvačių, salamandrų ir jūros žinduolių rūšys, kurių nerasi kitur. Nors Japonijoje tėra 118 laukinių sausumos žinduolių rūšių, dauguma jų smulkūs graužikai. Bet taip pat yra meškų, elnių, šernų, voverių skraiduolių, šikšnosparnių, beždžionių ir viena rūšis meškėnų giminaičių mangutų. Į kai kuriuos gyvūnus Japonijoje nuo seno žiūrima nepatikliai – pavyzdžiui, lapės laikomos klastūnėmis, – bet apskritai japonai jaučia labai artimą ryšį su gamta.

GYVENTOJAI

Nors Japonijos teritorija nedidelė, gyventojų skaičiumi – 126,64 milijono – ji užima aštuntą vietą pasaulyje. Todėl Japonija yra viena tankiausiai gyvenamų šalių pasaulyje. Japonijoje viename kvadratiniame kilometre gyvena 338 žmonės. O kadangi daug kur žemė nėra labai lygi, kad būtų galima statyti namus ar tiesti kelius, kai kuriose vietovėse gyvenama dar tankiau. Dauguma japonų gyvena itin pažangios ekonomikos rytinėje pakrantėje ir pietiniame regione. Šiose srityse įsikūrę pagrindiniai ir didžiausi japonijos miestai. Keturi penktadaliai japonų gyvena didžiuosiuose ar mažesniuose miestose. Maždaug 26,1% japonų gyvena Tokijuje ir gretimuose rajonuose. Municipaliniuose rajonuose aplink tris miestus – Tokiją, Osaką,Nagoją –

dabar gyvena 49,25 % visų japonų.
Japonų tauta susidarė iš žmonių, gyvenusių įvairiose vietovėse. Išeiviai iš žemyninės Azijos įsikūrė japonų ir artimiausiose Ramiojo vandenyno salose greta čiabuvių. Vėliau įtaką japonų kalbai ir kultūrai padarė atvykėliai iš Kinijos bei Korėjos. Kiekvienas rajonas turi savo papročius, šventes, pasakas ir valgius. Pavyzdžiui, Kanto rajono, kur yra Tokijas, gyventojai dažnai valgo raugintų sojos pupelių patiekalą nato, o Kansajaus rajone, supančiame Osaką, jis vadinamas tik retkarčiais. Kiekviename rajone kalbama vis kita tarme, taigi visur vis kiti žodžiai ir posakiai.

VALDYMO SISTEMA

Japonijoje valdymo sistema yra demokratinė. Visi šalies piliečiai turi teisę balsuoti ir kandidatuoti per valstybinius bei regioninius rinkimus.
Japonų valdymo sistema grindžiama Japonijos konstitucija. Ji kartais vadinama Taikos konstitucija, nes įtvirtina ištikimybę taikai ir karo išsižadėjimą. Taikos konstitucija taip pat apibrėžia imperatoriaus vaidmenį, žmonių teises ir pareigas, įvairių valdžios skyrių atsakomybę bei kitas vyriausybės veiklos nuostatas.
Japonijos valstybinis įstatymų leidžiamasis organas vadinamas parlamentu. Parlamentas susideda iš iš dvejų rūmų: Atstovų rūmų ir Tarėjų rūmų. Daugumą valstybinių įstatymų turi priimti abeji rūmai. Tačiau kai kurie įstatymai yra priimami tik Atstovų rūmų, jei tarp dvejų rūmų iškyla nesutarimų.
Ministras pirmininkas yra parlamento narys ir yra renkamas parlamento. Ministras pirmininkas skiria Ministrų kabinetą. Dauguma kabineto narių vadovauja vyriausybinėms ministerijoms ar institucijoms.

SOSTINĖ

Nuo 1868 m. Japonijos sostinė yra Tokijas. Tikriausiai didžiausias ir daugiausia gyventojų turintis metropolis pasaulyje, Tokijas yra vienas švariausių bei saugiausių pasaulio miestų. Jis ne tik vilioja tarptautinį verslą, bet ir pasižymi didele kultūrine įvairove. Čia daug restoranų, prekyviečių, parduotuvių bei pramogų, būdingų kiekvienam pasaulio didmiesčiui. Tokijas yra valstybinės valdžios būstinė ir ajme gyvena jų didenybės japonijos imperatorius su imperatoriene. Tokijo, kaip politinės ir ekonominės Japonijos širdies, įtaka plačiai juntama visame pasaulyje.

DARBAS

Japonijoje darbo sąlygos labai įvairios. Kai kurios Japonijos yra vienos didžiausių pasaulyje ir samdo daugybę žmonių. Kompanijų tarnautojai daug laiko praleidžia įstaigoje ir dažnas sukaria ilgaą kelią iš namų į miestą. O kartais kompanijos savo darbuotojus perkelia į kitus, netgi dar tolimesnius skyrius.
Japonijoje yra daug smulkaus verslo įmonių. Šeimyninės parduotuvės, menininkų dirbtuvės, maži restoranėliai, namudiniai fabrikėliai ir vietinės rajono parduotuvės tėra keli pavyzdžiai. Smulki įmonė paprastai priklauso šeimai, joje dirba visi šeimos nariai. Šeimos verslą tėvai perduoda vaikams ir kartais jis keliauja per daugelį kartų.
Japonijos darbo jėga kinta. Daugiau moterų dirba kompanijose, žmonės dažniau keičia darbą, o studentams ir senyviems žmonėms daugiau galimybių dirbti ne visą darbo dieną ar laisvai samdytis. Bet kartu Japonijos darbdaviai išsaugo geriausias japonų darboviečių tradicijas – vadovai bendradarbiauja su darbininkais, todėl Japonijoje nekyla gamybinių nesutarimų.

TARPTAUTINĖ PAGALBA

Kaip atsakinga tarpatutinės bendrjos narė, japonija stengiasi padėti kitoms šalims. Pavyzdžiui, pagal Oficialios Pagalbos Plėtrai programą Japonija kitoms šalims skiria arba skolina pinigų, teikia dalykines konsultacijas, specialistų pagalbą, organizuoja mokymą ar siunčia į pagalbą savanorius. Per Oficialią Pagalbą Plėtrai Japonijos valdžia labai padeda besivystačioms šalims – 1998 m. Japonija ir vėl buvo didžiausias OPP donoras, tam skyrusi 10,78 milijardo JAV dolerių. Be to, Japonija skatina bei remia nevyriausybines organizacijas visame pasaulyje.

IMPERATORIŠKOJI ŠEIMA

Pagal Japonijos konstituciją, imperatorius yra valstybės ir tautos vienybės simbolis. Jis neturi jokių galių, susijusių su valdymu.
Japonų imperatoriškoji šeima gyvuoja daug amžių. Tai seniausia nenutrūkstama dinastija pasaulyje. Imperatorius Akihitas įžengė į sostą 1989 m. Jis su žmona imperatoriene Mičiko turi tris vaikus. Imperatorius su imperatoriene gyvena imperatoriškuose rūmuose Tokijuje.

VALSTYBĖS VĖLIAVA IR VALSTYBĖS HIMNAS

Japonų vėliava – didelis raudonas skritulys baltame fone – Hinomaru. Vėliava, vaizduojanti saulę, yra valstybės simbolis ne vėliau kaip nuo septyniolikto amžiaus.
Japonijos valstybinis himnas, Kimigajo, muziką įgijo maždaug prieš šimtmetį, o žodžiai yra kokių 1000 metų senumo. Jais meldžiama šaliai nepaliaujamos gerovės ir taikos.
Japonijos valstybės vėliava ir valstybės himnas buvo įteisinti 1999 m. rugpjūčio mėnesį priimtu įstatymu.

ŠEIMA

Japonų šeima pagal tradiciją yra laikoma labai glaudi. Net mūsų laikais dažnai vaikai, tėvai ir seneliai gyvena drauge. Tokios trijų kartų šeimos iki šiol sudaro 11,5% japonų šeimų. Skyrybos yra ne tokios dažnos, kaip daugelyje Vakarų šalių: 1000 žmonių tenka 1,94 skyrybų. Jungtinėse Valstijose – 4,4, o Didžiojoje Britanijoje – 3,0.
Mūsų dienomis dauguma šeimų turi tik vieną ar du vaikus. Todėl Japonijos gyventojų amžiaus vidurkis sparčiai auga. Dabar šalyje yra 18,86 milijono vaikų iki 15 metų amžiaus, tačiau 20,99 milijono gyventojų yra vyresni nei 64 metų. Daugiau senesnių žmonių gyvena vieni, o jauni žmonės tuokiasi vėliau: vyrai vidutiniškai 28,6 metų amžiaus, o moterys 26,7. Tad Japonija mokosi naujais būdais padėti jauniems ir seniems gyventi šiuolaikinėje visuomenėje.
Japonija keičia sveikatos bei socialinės apsaugos programas, pritaikydama jas seniems žmonėms, ir mokosi, kaip jiems padėti likti aktyviems, kad jie darbuodamiesi, mokydamiesi ir per visuomeninę veiklą galėtų dalyvauti visuomenės gyvenime. Prieš dešimt metų daugelis kompanijų, priverstinai išleisdavo į pensiją 55 – 59 metų amžiaus darbuotojus, o šiuo metu 99,2% tų kompanijų pensinį amžių nustatė 60 arba daugiau metų. Gyventojams senstant, Japonija tikisi išsaugoti vyresnių žmonių sveikatą, kad jie ir toliau prisidėtų prie visuomenės gyvenimo.
Jaunimas taip pat siekia gyventi ir dirbti naujoviškai. Kai kurios jaunos poros linkusios neturėti vaikų, o kiti sutuoktiniai, turintys ar neturintys vaikų, abu nori profesinės veiklos. Į darbą eina vis daugiau moterų; 199 m. 40,8% Japonijos dirbančių žmonių buvo moterys. Beveik visos dirbančios japonės yra ištekėjusios ir susiranda naujų būdų derinti darbą su vaiku auginimu. 1996 metais 60,8% kompanijų moterims suteikė vaiko priežiūros atostogas. Kai vaikai užauga, dažna keturiasdešimtmetė ar net penkiasdešimtmetė grįžta į darbą.
Dauguma jaunų žmonių įsitikinę, kad santuokai svarbu draugystė ir meilė. Vis daugiau tėvų padeda auklėti vaikus ir namie atlieka kitus darbus.

ŠVIETIMO SISTEMA

Japonai yra įsitikinę, kad išsilavinimas yra turtas. Valstybinė švietimo sistema Japonijoje buvo sukurta daugiau nei prieš šimtą metų ir gyvuoja ilgiau nei daugelyje šalių. Mokymasis čia visad buvo laikoma svertybe. Šiuo metu 99,11% pradinukų mokosi valstybinėse mokyklose, o iš vyresniųjų tik 29,86% lanko privačias aukštesniąsias vidurines mokyklas.
Visi 6 –15 metų amžiaus japonų vaikai privalo lankyti mokyklą. Daugelis mokosi toliau. Darželį kai kurie vaikai lanko nuo trejų, ketverių metų. Visi vaikai nuo šešerių iki dvylikos metų amžiaus mokosi pradžios mokykloje, o iki penkiolikos metų – žemesnėse vidurinėse. Apie 96,8% mokinių toliau mokosi aukštesnėje mokykloje ir ją baigia aštuoniolikos metų amžiaus. Trys ketvirčiai jų mokosi bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose, o ketvirtis lanko specializuotas profesine smokyklas. Apie 32,77% abiturientų įstoja į koledžus ar universitetus, o daugelis – į žemesniuosius ar technikos koledžus.
Beveik visos privačios žemesnės ir aukštesnės vidurinės mokyklos sprendžia, kuriuos iš norinčiųjų priimti pagal stojamųjų egzaminų rezultatus. Kiekvienoje mokykloje egzaminai vis kitokie. Visi, norintys patekti į kurią nors mokyklą, privalo išlaikyti egzaminus, nebent jau yra lankę žemesnes tos mokyklos klases. Kartais mokiniai lanko tos pačios mokyklos pradines, žemesnes ir aukštesnes klases.
Kdangi stojamieji egzaminai labai sunkūs, mokiniai, greta įprastinės mokyklos, savaitgaliais lanko parengiamąsias mokyklas (džiuku arba jobiko).
Vaikai gali pradėti lankyti džiuku dar prieš pradžios mokyklą.

MOKYKLOS GYVENIMAS

Japonijoje mokslo metai prasideda balandžio mėnesį. Vasaros atostogos trunka kelias savaites ir dvi savaitės atostogų būna per Naujuosius Metus. Mokslo metai baigiasi kovo mėnesį ir iki kitų mokslo metų pradžios vaikai dvi savaites atostogauja.
Mokiniai paprastai mokosi šešias dienas per savaitę, bet kiekvieno mėnesio antras ir ketvirtas šeštadienis būna laisvas. Mokoma įprastiniais metodais ir pasitelkiant tokias šiuolaikines technikos priemones, kaip kompiuteriai. Darbo dienomis pamokos trunka nuo 8.30 val. ryto iki 3 ar 3.30 val. dienos. Šeštadieniais pamokos baigiasi apie vidurdienį. Po pietų daug mokinių lanko džiuku, sportuoja ar turi kitokios užklasinės veiklos.
Pradžios mokyklos klasėje gali būti net 40 vaikų. Todėl mokymo procesui ir kitoms mokyklos gyvenimo sritims svarbu mokinius skirstyti į grupes. Kiekvienoje klasėje mokinių grupės paeiliui valo klases, koridorius, tualetus, žaidimų aikšteles ir kitas vietas.
Mokinių apranga visų pirma turi būti tvarkinga. Kai kuriose mokyklose reikalaujama, kad vaikai dėvėtų uniformas. Pagal tradiciją berniukai vilki juodą uniformą su varinėmis sagomis ir stačiomis apykaklėmis, tačiau šiais laikais berniukų uniformos mėlynos ir kitokių spalvų, o vasarinių uniformų kelnaitės dažnai būna trumpos. Mergaičių uniformos tamsiai mėlynos, su klostėtu sijonėliu, tačiau šis fasonas taip pat jau keičiamas. Žemesniųjų klasių mokiniai nešioja ryškiaspalves kepuraites, kad juos lengviau pastebėtų automobilių vairuotojai. Šiais laikais uniformos patogesnės ir patrauklesnės nei praeityje, bet, kaip ir anksčiau, reikalaujama, kad mokykloje vaikai būtų apsirengę tvarkingai.
Mokiniai valstybinę mokyklą beveik visada lanko esančią prie namų, o į privačiąją kartais tenka keliauti toliau. Mokiniai daug laiko praleidžia kartu tiek mokykloje, tiek po pamokų – per ekskursijas, mokyklos baigimo išvykas, sporto varžybas ir kitą užklasinę veiklą.

PAMOKOS

Japonijoje kone visi vaikai mokosi anglų kalbos. Jie pradeda jos mokytis nuo pirmos žemesniosios vidurinės mokyklos klasės ir dauguma jos mokosi bent šešerius metus.
Japonų kalba, be abejo, yra taip pat labai svarbi mokymo programos dalis. Japoniškai rašyti išmokstama negreitai ir reikia nuolat lavinti įgūdžius.
Japonų kalbos rašmenys yra trejopi. Kinų hieroglifai (kandži) į Japoniją atkeliavo šeštame amžiuje ir buvo pritaikyti japonų kalbos rašybai. Jais naudotis buvo keblu, nes tarp kinų ir japonų kalbų yra daug skirtumų. Todėl atsirado dar dvi rašybos sistemos. Jos vadinamos hiragana ir katakana. Abi šios japoniškos abėcėlės turi po 46 raides. Kiekviena raidė atitinka tam tikrą garsą kaip ir lotyniškoje abėcėlėje. Jos naudojamos rašyti tiems žodžiams, kuriems netinka kandži hieroglifai.
Kandži hieroglifas gali reikšti visą žodį ar ištisą sąvoką. Daugelis šių hieroglifų labai įmantrūs ir jie tariami keliais skirtingais būdais. Paprastai vartojama 2000 kandži, tačiau tradicinėje literatūroje, vardams ir specializuotuose tekstuose jų vartojama kur kas daugiau. Baigdami pradžios mokyklą, japonų mokiniai turi mokėti perskaityti ir parašyti apie 1000 kandži, o daugumą kitų jie išmoksta žemesnėje vidurinėje mokykloje.
Žemesnėje vidurinėje mokykloje privalomi dalykai yra japonų kalba, socialiniai, gamtos mokslai, matematika, muzika, dailė, kūno kultūra ir namų ruoša. Šie dalykai kiekvieną savaitės dieną dėstomi skirtingu laiku, tad pamokų tvarkaraščiai savaitės dienomis retai būna panašūs.

JAPONŲ NAMAI: seno ir naujo samplaika

Per pastarąjį šimtmetį Japonijoje namai gerokai pasikeitė. Tradicinių namų dar galima rasti kaimiškuose šalies rajonuose. Jie iš medžio ir molio, dengti čerpių stogais.
Mūsų dienomis dauguma namų yra šiuolaikiški. Jie daugiausia statomi iš plieno, betono ir medžio. Kadangi žemės stokojama, ypač miestuose, namai yra brangūs ir gana maži. Kaimo vietovėse namai paprastai didesni, su atskiru kambariu sueigoms bei ceremonijoms, kurias miestiečiai rengia restoranuose ar bendruomenės centruose. Nors žmonės norėtų turėti nuosavus namus, privačių namų statoma mažiau nei daugiabučių (danči).
Vasaros Japonijoje karštos ir drėgnos, tad namai statomi taip, kad juose dvelktų vėjelis. Kambariai paprastai su stumdomomis durimis ir langais, kad iš dviejų kambarių galima būtų padaryti vieną didesnį.
Tradiciniame name prieangio (genkan), prieškambarių ir virtuvės grindys medinės, o kitų kambarių išklotos pintais kėstųjų vikšrių dembliais (tatami). Tačiau šiais laikais daugumos namų ir butų grindys yra poliruoto medžio arba užklotos kilimine danga, o tatamiais išklotas tik miegamasis. Įžengus į japonų namus, reikia nusiauti batus ir įsispirti į šlepetes. Įeinant į tatami kambarį, reikia nusiauti ir palikti prieškambaryje šlepetes.
Naktį žmonės miega arba ant lovos, arba ant minkšto vatinio čiužinio, vadinamo futon.Lova yra įprastinis baldas daugelyje namų, o tie, kurie miega ant futono, rytą jį sulanksto ir deda į specialią spintą, saulėtomis dienomis išvėdinę balkone. Jie visą dieną miegamuoju gali naudotis kaip valgomuoju ar svetaine.
Be abejo, visuose namuose yra elektra ir vandentiekis. Tačiau centrinis šildymas – daugiausia tik Hokaido saloje, kur žiemos labai šaltos. Kitur Japonijoje kambariai tik pašildomi – tuomet, kai jais naudojamasi. Tradicinis praktiškas apšildymo būdas yra kotacu – žemas apklotas stalas, su apačioje įtaisytu šildytuvu (dabar – elektriniu). Norėdamas sušilti žmogus atsisėda prie stalo ant kvadratinės plokščios pagalvėlės (dzabuton) ir pakiša kojas po apklotu. Žinia, gausu ir modernesnių šildymo prietaisų. Daugelyje parduotuvių galima rasti it mažų elektrinių šildytuvų, ir oro kondicionierių, kuriais galima ir šildyti, ir vėsinti.
Japonų name atskirai nuo tualeto kambario dar yra specialus vonios kambarys (ofuro) vien maudymuisi. Vonia būna keturkampė ir pripilama karšto vandens. Prieš lipdamas į vonią, žmogus nusiprausia su muilu ir nusiplauna sėdėdamas ant mažos kėdutės greta vonios. Kadangi visi į vonią lipa švarūs, visa šeima gali išsimaudyti tame pačiame vandenyje.

VALGIAI IR GĖRIMAI

Tradicinėje japonų kulinarijoje labai svarbūs yra švieži ingredientai. Jei ateitumėte į svečius pietų, jums būtų patiekta ryžių, galbūt sriubos iš sojos pupelių pastos (miso), raugintų agurkų ir žuvies arba mėsos. Tarp japonų mėgstamų padažų ir prieskonių yra sojos padažas (šioju), žali krienai (vasabi) ir padžiovinti jūros dumbliai (nori).
Nors japonų mityboje pagrindinis produktas yra ryžiai, neapsieinama ir be žuvies. Mėgstamas japomnų patiekalas – apkeptos jūros gėrybės su daržovėmis (tempura) – šešioliktajame amžiuje buvo atvežtas portugalų prekeivių. Japonų patiekalai sašimi, šviežios žuvies juostelės, ir suši, šviežios žuvies gabalėliai sudėti ant nedidelės porcijos ryžių, pagardintų actu, yra gerai žinomi visame pasaulyje. Nors tokie patiekalai atrodo paprasti, juos paruošti reikia daug metų mokytis.
Mėsa nėra tradicinis japonų valgis, bet per pastarąjį šimtmetį sukurta naujų skanių patiekalų iš vištienos, kiaulienos ir jautienos. Japonai mėgsta keptą ant iešmo viščiuką (jakitori), taip pat sukijaki – jautiena kepama gilioje geležinėjekeptuvėje kartu su daržovėmis ir pupų varške (tofu).
Grikių (soba) ir kviečių (udon) lakštiniai yra japonų mėgstami ryžių patiekalai. Šie lakštiniai paprastai patiekiami giliame dubenyje, užpylus karštos sriubos ir uždėjus daržovių, keptos pupų varškės arba tempuros. Šalti lakštiniai, užpilti padažu, yra gaivūs pietūs vasarą.
Žalia arbata (oča) Japonijoje yra mėgstamiausias gėrimas. Ji tiekiama po kiekvieno valgio ir per kiekvieną žmonių susiėjimą. Oča geriama karšta ir gryna. Kiti mėgiami gėrimai yra juoda arbata (koča), ryžių vynai (sake) ir alkoholiniai gėrimai iš salyklinių ružių ir kitų grūdų (šiočiu) arba iš tokių vaisių, kaip slyvos.
Tačiau tradiciniai valgiai anaiptol neatspindi visos japonų virtuvės. Japonų restoranuose ir namuose galima paragauti patiekalų kone iš visų pasaulio kampelių. Japonai mėgsta kinų valgius, korėjietiškai virš anglių kepamą mėsą, kari, spageti, žlėgtainius, mėsainius ir picas. Mūsų laikais jaunimas ypač mėgsta greitai patiekiamą valgį, bet tarp kadienių šeimos valgių ir užkandžių yra omletas, makaronai, dešrelės, bulvių traškučiai, jogurtas, šokoladas, ledai, pyragėliai ir daug kitų užsienietiškų valgių bei tokių gėrimų, kaip alus, sodos vanduo ir kava.

SPORTAS

Japonijoje yra palitusios ir tradicinės, ir tarptautinės sporto šakos. Populiariausios – futbolas, kovos menai, žiemos sportas, beisbolas ir vandens sportas.
Daugelis japonų mokosi tradicinių kovos menų dziudo ir kendo. Šios sporto šakos reikalauja daug didesnės savidrausmės ir susikaupimo nei komandinis sportas. Dziudo populiarėja kitose šalyse ir leidžia daugeliui susipažinti su dar viena japonų kultūros puse. Dziudo įtrauktas į Vasaros olimpiados programą.
Kita tradicinė japonų sporto šaka – sumo imtynės – irgi gerai žinoma daugelyje šalių. Du labai stambūs imtynininkai, kūną prisidengę vien per strėnas juosiama plačia sunkia medvilnės ar šilko juosta (mavaši), stengiasi vienas kitą pargriauti ar išstumti iš šiaudine virve apjuosto ringo. Susirėmimas netrunka nė minutės, o kartais baigiasi akimirksniu. Kiekviena dvikova pradedama ritualu, priešininkai ringą barsto saujele druskos – “apvalymui”. Sumo imtynininkai nepaprastai populiarūs ir daug treniruojasi nuo paauglystės.
Mokykloje vaikai žaidžia beisbolą, krepšinį, tenisą, tinklinį ir futbolą. Beveik kiekvienoje mokykloje yra baseinas. Šaltuose, snieginguose rajonuose vaikai mokykloje taip pat mokosi slidinti ir čiuožti.
Ypač populiarūs – futbolas ir beisbolas. Futbolo aistruoliai didžiuojasi savo profesionaliomis komandomis, kuriose žaidžia garsenybės iš viso pasaulio. Profesionalus futbolas Japonijoje pradėtas žaisti 1992 m. Tuomet įkurtoji J lyga iš karto susilaukė sėkmės. Nuo tada futbolas nepaprastai išpopuliarėjo ir daugelis jaunų žaidėjų mokosi, stebėdami savo mėgstamas futbolo žvaigždes. 2002 metų vasarą Japonijoje ir P. Korėjoje vyko Pasaulio futbolo čempionatas. Japonijos nacionalinė komanda, įveikusi Rusiją, Tunisą bei lygiosiomis sužaidusi su Belgija, savo grupėje užėmė pirmąją vietą ir pateko tarp šešiolikos geriausių planetos komandų. Tačiau aštuntfinalyje pralaimėjusi Turkijos futbolininkams, iš tolesnių varžybų pasitraukė. Japonų sporto aistruoliams ne mažiau įdomus ir beisbolas. Kasmet pavasarį ir vasarą vyksta nacionalinis vidurinių mokyklų turnyras. Šiomis žaidynėmis labai domimasi, ir dvi savaites iš eilės ir seni, ir jauni sirgaliai nesitraukia nuo televizorių ar radijo imtuvų.
Japonija didžiuojasi ir savo sportininkais mėgėjais, ir Olimpinių žaidynių dalyviais. 1964 m. Tokijuje pirmajame iš Azijos miestų vyko Vasaros olimpinės žaidynės, o 1972 m. taip pat išgarsėjo Saporas, surengęs žiemos olimpines žaidynes. 1998 m. ir Naganui teko garbė surengti Žiemos olimpines žaidynes.

VIDEOŽAIDIMAI

Viena populiariausių vaikų ir suaugusiųjų pramogų Japonijoje yra videožaidimai. Japonijoje aštuntajame dešimtmetyje juos pirmosios paskleidė amerikiečių kompanijos, bet jie greit prigijo, ypač japonų kompanijoms pradėjus gaminti namų žaidimų aparatus, prijunsiamus prie televizorių.
Jaukioje svetainėje šeimos nariai su draugais gali žaisti ne tik golfą ar beisbolą, bet ir palenktyniauti formulės 1 automobiliais, boksuotis ar kautis karatė, arba fantastiniuose žaidimuose susiremti su pabaisomis, drakonais, ateiviais iš kosmoso. O kai nesi namie, gali žaisti nešiojamu aparatuku, parankiu ilgoje kelionėje traukiniu ar automobiliu.
Kad ir kokie populiarūs namų videožaidimų aparatai, paaugliai ir jaunimas lankosi videožaidimų centruose. Čia gausu įvairiausių žaidimų – nuo amerikietiškojo biliardo iki komandinių nuotykinių videožaidimų.

APRANGA

Nuo 1868 metų, kai po Meidži revoliucijos buvo atkurta imperatoriaus valdžia ir Japonija atsivėrė prekybai bei užmezgė santykius su Europa ir Šiaurės Amerika, japonai ėmė atsisakyti tautinių drabužių. Mūsų dienomis kone visi dėvi vakarietiškai. Japonai laikosi europietiškų ir amerikietiškų madų – nuo mėlynų džinsų iki dalykinio kostiumo.
Tačiau ypatingomis progomis daugelis mėgsta vilkėti tradicinį kimono. Jis apsivyniojamas aplink kūną ir surišamas plačia juosta(obi). Per Naujuosius Metus ar mokyklos baigimo iškilmėse galima pamatyti daug jaunų ir senų moterų gražiais raštuotais kimono. Per vestuves ir kitomis labai oficialiomis progomis ištekėjusios moterys ir vedę vyrai dėvi juodus kimono su giminės herbu. Vyrai taip pat mūvi plačias kelnes (hakama) ir dėvi laisvą švarką (haori) ant kimono.
Geras šilkinis kimono labai brangus. Žmonės labai saugo savo kimono ir motinos juos perduoda dukterims, o tėvai sūnums. Tinkamai apsivilkti kimono ir susirišti obi nelengva. Daugelis moterų ima kimono vilkėjimo pamokas.
Panašus į kimono yra jukata, paprastas lengvas medvilninis drabužis, dėvimas per vasaros šventes ar ilsintis po vonios.
Vilkint kimono, neavima paprastų batų nei puskojinių. Avima sandalais aukštais mediniais padais(geta) arba žemais sandalais iš medvilnės ar odos(dzori). Apsiaunamos specialios medvilninės puskojinės(tabi) su tarpu tarp nykščio ir antrojo kojos piršto, skirtu sandalo dirželiui.

ŽEMĖS ŪKIS IR MIŠKININKYSTĖ

Japonija importuoja daugiausia žemės ūkio produktų pasaulyje, nes Japonijoje dirbamos žemės tėra 13,3. Vidutinis ūkis yra 1,84 hektaro, arba 18400 kvadratinių metrų. Japonų ūkiai palyginti maži, bet japonų ūkininkai labai sunkiu darbu išgauna iš savo nedidelių sklypelių kiek tik įmanoma. Taigi ūkininkaujama labai našiai.
Japonų ūkininkai našumui kelti naudoja traktorius, sunkvežimius, elektrinius kultivatorius, ryžių sodinimo mašinas ir kombainus. Taikydami intensyvią sėjomainą, naudodami trąšas, sudėtingą techniką, itin ištobulintais metodais ūkininkai pajėgia išauginti pusę Japonijai reikalingų vaisių ir daržovių, dargi dalį žemės skirdami galvijams. Tad Japonijos žemės ūkis pateikia nemažą dalį jai reikalingų maisto produktų.
Dėl šiuolaikinės technologijos tapo galimos naujos žemdirbystės rūšys. Kai kurios kultūros dabar Japonijoje auginamos hidroponikos būdu – ne dirvoje, o vandenyje. Taikant genų inžineriją Japonijoje gaunamas gausesnis ir sveikesnis derlius.
Japonų ūkininkai augina labai įvairias kultūras ir įvairius gyvulius bei paukščius. Tarp jų tokios grūdinės kultūros,kaip ryžiai ir kviečiai; daržovės – bulvės, baltieji ridikai ir kopūstai; gyvulininkystės produktai – jautiena, vištiena, kiauliena, pienas ir kiaušiniai.
Didžioji Japonijos žemės dalis apaugusi miškais – 67. Tad miškininkystė yra labai svarbi Japonijos ekonomikoje. Kadangi Japoniją sudaro salos ir ji savo gamtos ištekliais turi naudotis labai rūpestingai, 40 jos miškų yra sodinti jaunuolynai.
Japonijos salyne klimatas įvairus, tad miškuose labai įvairūs medžiai. Japonijoje daugiausia auga kedrai, kiparisai, pušys, kaštonai, bukai ir kamparmedžiai.
Jau daugelį šimtmečių miškininkystė Japonijoje yra svarbus verslas. Nuo aštunto amžiaus Kiote ir kituose miestuose buvo statomi mediniai rūmai ir šventyklos. Tačiau šiais laikais medienos paklausa yra tokia didelė – ir ne tik statyboms, bet ir popieriaus, baldų ir kitų vartojimo prekių gamybai,- kad japonija importuoja 79,57 medienos.

ŽVEJYBA

Žuvis yra svarbus japonų maisto šaltinis, todėl žvejyba – viena pagrindinių Japonijos pramonės šakų. 1996 m. Japonijoje buvo 378431 registruotas žvejybos laivas. Kasmet sugaunama apie 6,07 milijono tonų žuvies , o dar 1,35 milijono tonų žuvies ir vėžiagyvių gaunama iš specialių ūkių, kur jų auginama apie 100 rūšių. Nepaisant klestinčios jūros produktų pramonės, Japonijai tenka importuoti 40 reikalingos žuvies iš viso pasaulio. Todėl kiekvienas japonas gali kasmet suvartoti iki 37,9 kilogramo žuvies.

ENERGETIKA

Japonija elektrą gauna iš šiluminių, atominių ir hidroelektrinių, taip pat iš geoterminių šaltinių ir saulės. Nors Japonijoje yra nepaprastai didelė gamtos išteklių įvairovė, jos pramonei reikalingi didžiuliai gamtos išteklių ir energijos kiekiai, ir daug žaliavos tenka importuoti. Tiesą sakant, pati Japonija patenkina tik 18,95savo energijos poreikių. Japonija importuoja beveik visą jai reikalingą naftą – apie 99,7.

PRAMONĖ

Ekonominė Japonijos galia labiausiai remiasi jos pramone. Lengvieji automobiliai yra geriausiai žinomi japonų gaminiai. 1998 m. Japonija pagamino apie 10,05 milijono lengvųjų automobilių, autobusų ir sunkvežimių. Pagal transporto priemonių gamybą ji užima antrą vietą pasaulyje.
Daugelį automobilių surenka robotai – sudėtingi mechanizmai, skirti konkrečioms operacijoms. Jie puikiai dirba monotoniškus darbus ir leidžia žmonėms imtis įdomesnių ir sudėtingesnių.
Beveik pusė Japonijoje pagaminamų lengvųjų automobilių eksportuojami. Japonijos kompanijų gaminami automobiliai surenkami ir ekspoatuojami visame pasaulyje. Daug jų pagaminama užsienio gamyklose. Be to, Japonija eksportuoja ne vien lengvuosius automobilius, bet ir savo gaminamus autobusus, sunkvežimius, laivus ir kitas transporto priemones.
Japonija ne mažiau garsi puikiais elektros prietaisais ir elektronikos pramone. Tarp populiarių gaminių yra stereosistemos, radijo aparatai, televizoriai, vaizdo magnetofonai, fotoaparatai ir kompiuteriai. Tikslieji elektronikos prietaisai, naudojami viso pasaulio pramonėje, yra dar viena svarbi japonų eksporto šaka. Japonija taip pat pirmauja pasaulyje telekomunikacijų srityje. Tokijo rajonas Akihabara vadinamas “Elektronikos miestu”, nes ten, kiek akys užmato, visur elektronikos prietaisų parduotuvės.
Japonija gaminair eksportuoja daug kitokios technikos, be to, metalus, metalo ir chemijos gaminius. Japonų pramonė yra ekonominės Japonijos galios pagrindas.
Pasimokiusi iš praeities, Japonija ieško naujų būdų, kaip sumažinti pramoninę taršą. Visos pramonės šakos dabar plėtoja pažangias technologijas aplinkos apsaugai.

PREKYBA IR INVESTICIJOS

Importui iš kitų šalių 1998 m. Japonija išleido 366,54 milijardo jenų. Eksportuodama prekes bei paslaugas, ji uždirbo 506,45 milijardo jenų. Japonija prekiauja su daugeliu pasaulio šalių. Tačiau apie 30,5 viso Japonijos eksporto tenka JAV ir 23,9 viso importo yra iš šios šalies. Kiti svarbūs prekybos partneriai yra Australija, Kinija, Honkongas, Indonezija, Korėjos respublika, Malaizija, Singapūras, Taivanas ir Tailandas, taip pat Kanada ir tokios Europos šalys, kaip Vokietija ir Didžioji Britanija.
Daugelis japonų kompanijų steigia gamyklas kitose šalyse. 1998 m. jos išleido apie 52,16 milijono jenų naujų gamyklų ir biurų steigimui visame pasaulyje. Nors beveik pusė Japonijos tiesioginių užsienio investicijų eina į Šiaurės Amerikos šalis, japonų kompanijos taip pat daug investuoja į Europos, Azijos, Lotynų Amerikos šalis bei kitur.
Daugelis svetur įsikūrusių japonų kompanijų tampa neatskiriamos nuo vietinių bendruomenių, samdo darbuotojus iš tų miestų, kur įsikūrusios, dalyvauja visuomeniniame gyvenime, gamtos apsaugos bei kultūriniuose projektuose ir bendradarbiauja su vietiniais verslais. 1997 metais japonų kompanijų užsienio padaliniuose dirbo 2,83 milijono darbuotojų.
Užsienio kompanijos į Japoniją taip pat investuoja daug pinigų. 1998 m. užsienio kompanijos į Japoniją per metus investavo beveik 13,4 milijono jenų, ypač į tokias pramonės šakas, kaip mašinų įrengimų apdirbimas, paslaugų sfera, prekyba ir komercija.
TRANSPORTAS

Japonijoje naudojamasi visomis įmanomomis transporto priemonėmis – nuo dviračio iki Šinkansen, vieno greičiausių traukinių pasaulyje.
Viena pačių svarbiausių Japonijos transporto sistemos grandžių yra greitkeliai. Čia – 1,15 milijono kvadratinių kilometrų kelių ir vienam kvadratiniam kilometrui žemės jų tenka beveik trys kilometrai, arba maždaug dvigubai daugiau nei Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje ir puspenkto karto daugiau nei JAV.
Japonijoje labai efektyvi transporto priemonė yra geležinkeliai. Traukiniai važiuoja pagal griežtą tvarkaraštį ir visada atvyksta tiksliai laiku. Šinkansenai jungia kai kuriuos didžiuosius miestus miestus nuo Hakatos Kiusije iki Moriokos Honšiaus šiaurėje. Šis traukinys gali važiuoti 300 kilometrų per valandą greičiu. 515,4 km kelią nuo Tokijo iki Šin-Osakos jis įveikia per pustrečios valandos. Tokaido ir Sanjo Šinkanseno magistralėmis kasdien pralekis 545 tarpmiestiniai traukiniai. Tohokaus ir Jamagatos magistrale – 182, Džioecaus – 97, Hokuriko – 56 ir Akitos magistrale – 30 traukinių per dieną. Be Šinkansenų, aktyviai funkcionuoja priemiestinių traukinių ir metro sistema, įmantriai išraižiusi didžiuosius miestus ir užmiesčius. 1998 m. dešimtyje Japonijos miestų veikė 37 metro magistralės. Kasdien Tokijo metro pravažiuoja daugiau nei 7,29 milijono žmonių. Ant stoties platformų nudažytos linijos rodo, kur atsidarys durys, traukiniui sustojus. Piko valandomis traukiniai būna pilnutėliai.
Japonijoje yra daug tarptautinių oro uostų ir kas savaitę tarp Japonijos ir kitų šalių įvyksta 1960 tarptautinių skrydžių. Daugelis šalies vidaus oro uostų taip pat labai apkrauti, juose kasdien vidutiniškai nusileidžia 2198 lėktuvai. Kadangi Japonija yra salų valstybė, šie oro uostai atlieka itin svarbų vaidmenį – jungia ją su visu pasauliu.
Keturios pagrindinės Japonijos salos dabar yra jungiamos jūros, oro ir sausumos keliais. 1988 m. Honšius buvo sujungtas su Hokaidu ilgiausiu pasaulyje tuneliu, o su Šikoku – tiltu per Seto Naikajo jūrą.

DAILĖ

Medžio raižiniai yra vienas iš daugelio japonų dailės žanrų. Ukijo-e, garsi medžio raižinių rūšis, atsirado septynioliktame amžiuje. Ukijo-e raižiniuose vaizduojami žmonės, gamta, vaizdai iš kasdienio gyvenimo ir teatro pasaulio. Medžio raižiniai vis dar labai populiarūs.
Dar daug kur, ypač budistų ir šintoistų šventyklose, galima išvysti tradicinės architektūros.

PUOKŠČIŲ SUDARYMO MENAS

Japonų puokščių sudarymo menas – ikebana – atsirado penkioliktame amžiuje. Ikebana turi daugybę stilių, ir kiekvienas grindžiamas vis kita filosofija. Puokštės komponuojamos pagal griežtas taisykles simbolizuojant dangų, žemę ir žmogų. Kai kurie stiliai visai paprasti, kiti – ekstravagantiški. Dabar Japonijoje veikia daugiau nei 3000 ikebanos mokyklų. Jose mokosi daugiau nei 15 milijonų mokinių.

ARBATOS GĖRIMO CEREMONIJA

Arbatos gėrimo ceremonija – čianoju – yra maždaug 800 metų senumo. Budistų vienuoliams arbata padėdavo susikaupti meditacijai. Atsirado arbatos pilstymo ritualas. Šiuolaikinėje arbatos ceremonijoje šeimininkas pats ruošia ir patiekia svečiams užkandžius bei arbatą. Ir šeimininkui, ir svečiams besilaikant griežtų taisyklių, visa ceremonija būna paprasta ir maloni, neperkrauta nereikalingais judesiais. Šeimininkas rūpestingai papuošia arbatos kambarį ir sutvarko prie jo esantį sodelį. Svečiai garsiai žavisi ir įvertina jo pasiruošimus. Arbatos ceremonijos meistrai išmano architektūrą, sodininkystę, keramiką, kaligrafiją, istoriją ir religiją.

DIPLOMATINIŲ SANTYKIŲ RAIDA

1922 m. gruodžio 20 d. Japonija pripažino Lietuvą de jure.
1991 m. rugsėjo 6 d. Japonija pripažino Lietuvos Respubliką de jure.
1991 m. spalio 10 d. atkurti diplomatiniai santykiai.
Kasmet Japonijos vyriausybė Lietuvos atstovams skiria stažuotes, finansuoja Japonijos ekspertų siuntimo į Lietuvą programas, plėtros studijas įvairiose srityse.

Parengta pagal Užsienio Reikalų Ministerijos, Japonijos Ambasados Lietuvai, įvairių kelionių agentūrų ir keliautojų informaciją.

Leave a Comment