Japonija

Japonija – kitas pasaulis, lyg dalelė dar nepažintos civilizacijos būtų įsikūrusi ir suklestėjusi mažame mūsų planetos kraštelyje. Japonai kruopščiai puoselėja, saugo senąją savo kultūrą. Jie gali girtis nuostabiu patiekalu – suši, gražiausiais margaspalviais kimono, grakščiais geišos šokiais, kovos menais ir samurajaus garbės žodiu – visa tai paverčia Japoniją fantastiškjų įspūdžių šalimi. Šalia viduramžių egzotikos Japonijoje klesti naujas pasaulis. Paskutiniai technikos ir mokslo pasiekimai pavertė Japoniją XXI amžiaus sinonimu. Tokį įspūdį palieka ne tik Tokijas – vienas didžiausių miestų pasaulyje, bet ir nemažiau išsivystę Japonijos sričių centrai: Osaka, Kyoto. Šią nuostabią valstybę sudaro daugiau nei 6800 salų. Dauguma jų labai mažos: tik 340 salų yra didesnio nei 1 km2 ploto. Keturios sudaro 99,37 proc. šalies teritorijos. Tai Hokaidas, Honsiu, Sikoku ir Kiusiu. Visos šalies teritorija yra beveik 378 000 km2 – maždaug kaip Suomijos (338 000 km2) arba Paragvajaus (407 000 km2) – tačiau ji plona kreive yra nusidriekusi daugiau kaip per 3800 km.Nors Japonijos teritorija nedidelė, gyventojų skaičiumi – 126,64 milijono – ji užima aštuntą vietą pasaulyje. Todėl Japonija yra viena tankiausiai gyvenamų šalių pasaulyje. Japonijoje viename kvadratiniame kilometre gyvena vidutiniškai 338 žmonės. O kadangi daug kur žemė nėra labai lygi, kad būtų galima statyti namus ar tiesti kelius, kai kuriose vietovėse gyvenama dar tankiau. Dauguma japonų gyvena itin pažangios ekonomikos rytinėje pakrantėje ir pietiniame regione. Šiose srityse įsikūrę pagrindiniai ir didžiausi Japonijos miestai. Keturi penktadaliai japonų gyvena didžiuosiuose ar mažesniuose miestuose. Maždaug 26,1 proc. japonų gyvena Tokijyje ir gretimose prefektūrose. Municipaliniuose rajonuose aplink tris miestus – Tokiją, Osaką ir Nagoją – dabar gyvena 49,25 proc. visų japonų.Japonų tauta susidarė iš žmonių, gyvenusių įvairiose vietovėse: išeiviai iš žemyninės Azijos įsikūrė japonų ir artimiausiose Ramiojo vandenyno salose greta čiabuvių. Vėliau įtaką japonų kalbai ir kultūrai padarė atvykėliai iš Kinijos bei Korėjos.

Japonai vadina savo šalį „Nippon“ arba „Nihon“ – kas reiškia – „Saulės Pradžią“. Japonų legendose pasakojama, kad visų japonų ir Japonijos motina buvo Saulės deivė – tai ir paaiškina pavadinimą. Vakaruose Nippon labiau žinoma kaip Japonija – nuo kinietiško hieroglifų „Saulės Pradžia“ skaitymo. Juk Vakarai pirma karta sužinojo apie Japonija iš Kinijos, po Marko Polo kelionės.

“Paslaptingas” kraštas

Turbūt nė apie vieną kitą valstybę nėra prirašyta tiek knygų ir straipsnių, sukurta tiek patrauklių ir paslaptingų, tikrų ir išgalvotų pasakojimų bei legendų, kiek jų yra apie “tekančios saulės”, “žydinčios sakuros”, “paslaptingųjų salų” šalį – Japoniją. Kai kas japonų salas vadina dar ir “nepaskandinamu lėktuvnešiu”. Dar ir šiandien europiečiai į japonus žiūri nevienodai. Vieniems jie jautrūs ir subtilūs meno vertintojai ir gamtos garbintojai, kitiems karingi ir paklusnūs samurajų palikuonys, išugdę Antrojo pasaulinio karo mirtininkus – kamikadzes (“dievų vėjas”), tretiems darbo fanatikai, savos firmos patriotai, nežinantys kas tai yra ekonominis streikas… Dar kiti nuoširdžiai tvirtins, kad japonai – patys protingiausi, kiti dar tvirtina, kad jie sukurs visiškai naują technologizuotą pasaulį, nes sugeba žaibiškai įsisavinti naujausius pasaulio mokslo ir technikos laimėjimus ir viską pagaminti kur kas geriau…Tokią situaciją sukūrė keletas aplinkybių, nuo kurių dar ir šiandien daug kuo priklauso Japonijos ekonomika ir politika, pačių japonų psichologija, gyvenimo būdas. Pirmiausia, salose išsidėsčiusi Japonija šimtmečius kūrė savitą gyvenimą, kuriam didelę reikšmę turėjo gamtinės ir geografinės sąlygos. Ji ilgiau nei kitos valstybės buvo izoliuota nuo viso pasaulio, netgi nuo savo vakarinių kaimynų – kinų, korėjiečių, Sibiro tautų. Be to, japonų siogūnai ir nenorėjo tų kaimynų matyti. Gal ir neįtikėtina, bet akivaizdu – Vakarų šalys į Japoniją duris atidarė, tiksliau sakant taranavo, tiktai XIX a. viduryje, kai amerikietis Metju K.Peris (Matthew C.Perry), vadovaudamas beveik ketvirtadaliui JAV laivyno, 1853 m. pagrasino užblokuoti įlanką ir sugriauti sostinę Edą (Tokiją). Antra, daugybė tradicijų, papročių, šalies valdymo sistema sukūrė ir įtvirtino stiprią savisaugos sistemą, kuri saugojo nuo viso to, kas buvo ne japoniška. Netgi iš kinų perimti hieroglifai (552 m. Korėjos imperatorius atsiuntė dovaną – budistų sutras) tariami kitaip. Ir šiandien japonų kalbos ir rašto sudėtingumas daugeliui žmonių uždaro duris į turtingą ir savitą japonų kultūros lobyną.

Pasaulis keičiasi, o Japonijoje jis keičiasi ypač sparčiai. Tą gali pamatyti lankydamasis Japonijos didmiesčiuose ar nuošaliuose kaimuose. Vakarais prašmatniame bankų, klubų, parduotuvių, verslo būstinių Ginzos rajone Tokijyje gali pamatyti iš naujausio automobilio modelio išlipantį frakuotą solidų turtuolį ir jo žmoną, apsirengusią spalvingu kimono, kurio kaina prilygsta tam automobiliui. Japonas su visa savo šeima šviesią mėnesienos naktį gali išsėdėti miesto skvere ir gėrėtis žydinčios japoniškos vyšnios – sakuros – žiedais. Sename tradiciniame kaime gali išvysti naujausius technikos ir technologijos laimėjimus, vėlgi harmoningai derančius su valstietiškomis tradicijomis.

Didelis gyventojų tankumas

Japonijos fenomenas, regis, iki šiol yra sunkiai suvokiamas pasauliui, bet nuo to dėmesys ir domėjimasis tik didėja. Tas dėmesys pirmiausia krypsta į žmones. Ne veltui sakoma, kad norint turėti Japonijos ekonomiką pirmiausia reikia būti japonu. Šalyje šiandien gyvena 127 mln. žmonių. Be to, apie 1 mln. japonų gyvena užsienyje, daugiausia JAV. Japonai tarp kitų tautų išsiskiria keletu ypatybių. Pirmiausia – nacionaline sudėtimi. Japonai sudaro net 99 proc. visų šalies gyventojų. Dažnai jie save vadina dar ir Jamato žmonėmis, apeliuodami į Jamato lygumų, besitęsiančių aplink senąją sostinę Kiotą, regioną, kuriame suklestėjo japonų kalba, raštija, visa kultūra. Vėliau japonai asimiliavo okinavus, kalbančius savitu dialektu. Žemiausią pakopą tarp šalies gyventojų užima burakuminai, kurie keletą šimtmečių buvo diskriminuojami. Kaip patys burakuminai, taip ir daugelis kitų žmonių ieško darnesnių santykių tarp įvairių žmonių grupių. Gyvena šiek tiek korėjiečių, kinų, tajų, filipiniečių, kurie dirba mažiau apmokamus darbus.Japonai – ilgaamžiai gyventojai. Vyrai gyvena vidutiniškai 77, moterys – 84 metus. Tai ne riba. Mokslininkų projektuose jau numatyta sukurti pasaulyje sveikiausią ir ilgiausiai gyvenančią naciją. Į tai jau ir einama. Kūdikių mirtingumas (3,5 mirtys 1000 gimusiųjų) yra mažiausias pasaulyje, nes kūdikiai, jei jie serga, dažnai išgydomi dar motinos įsčiose. Japonų šeimos yra stiprios, skyrybos retos (1-2 skyrybos 1000 gyventojų). Tačiau nei aukštas medicinos lygis, nei didelė materialinė parama šeimoms, turinčioms vaikų, neišsprendžia vienos problemos – gimstamumo. 1950 m. 1000 gyventojų dar gimdavo per 28 vaikus. Dabar šis skaičius tesiekia 9-10. To priežastis – per “baby boom” (pokario metu didelio gimstamumo) laikotarpį buvusi agitacija už nedideles šeimas. Tokią pačią politiką šiandien propaguoja Kinija, tačiau jai to padaryti nepavyksta, o japonų šeimos šiandien išties turi po 1, rečiau 2 ar daugiau vaikų. Kai kurių demografų nuomone prie to prisideda ir vėlyvos vedybos: moterys pirmą kartą išteka vidutiniškai 27 metų, vyrai veda sulaukę 29, kai jau yra užsitikrinę tam tikrą materialinę ir socialinę padėtį. Dėl mažėjančio gimstamumo mažėja ir bendras gyventojų skaičius. Po 50 metų Japonijoje gyvens tik 100 mln. žmonių. Galima manyti, kad tankiai gyvenamoje šalyje, kokia yra Japonija, žmonių skaičiaus natūralus sumažėjimas nėra jau toks blogas reiškinys, bet iškyla kitos rimtos problemos. Tarp jų – gyventojų senėjimas: sumažės dirbančiųjų, o pensininkų (po 65 metų) dalis bus per 32 proc. (dabar 17 proc.). Dėl to japonai kryptingai ir ramiai ieško išeities – kas atliks daugybę darbų, kuriuos šiandien dirba būsimieji pensininkai? Viena iš išeičių – robotų kūrimas ir darbų, ypač sunkių ir sveikatai kenksmingų, robotizacija.

Apie dirbantį japoną ar japonę pasaulyje sklinda juos šlovinančios legendos. Tuo teko įsitikinti lankantis įvairiose įstaigose ir gamyklose. Kai japonas dirba, jis dirba iš tikrųjų ir jam aplinkinis pasaulis nustoja egzistavęs. Darbas ir darbo aplinka apgalvoti iki smulkmenų. Kai vienos ekskursijos metu paklausiau jauną gidę, kodėl ji turi tokį paprastą, kuo nors nepagražintą laikrodį, ji nustebusi atsakė: misteri, aš gi darbe ir laikrodis turi rodyti tikslų laiką, o ne savo puošmenomis atitraukti dėmesį. Tą patį galima pasakyti ir apie apsirengimą: jis paprastas, funkcionalus, kartais dėl savo vienodumo net primenantis uniformas.

Japonijos ūkis

Japonijos ekonomikos spartus augimas pokario metais ir jos sugebėjimas ne tik prisitaikyti prie pasaulio rinkų, bet ir tikslus poreikių prognozavimas traukia ne tik politikų ir ekonomistų dėmesį, bet ir verčia kitas valstybes neatsilikti nuo to tempo, kurį siūlo Tekančios saulės šalis. Pastaraisiais dešimtmečiais suklestėjo ne tik ikikarinės Matsushita, Canon, Sharp, YKK (didžiausia pasaulyje užtrauktukų gamintoja) kompanijos, bet ir tapo žinomos jau po karo išaugusios Honda, Sony, Sanyo. Šiandieninė Japonija pagal ekonominį išsivystymą užima antrąją vietą pasaulyje po JAV. Japonija turi 16 proc. bendrojo pasaulinio produkto, o pagal jo dydį, tenkantį vienam gyventojui, aplenkia JAV. Nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio šalis tapo ir vienu didžiausių pasaulio kreditorių. Japonijai tenka 12 proc. pasaulio pramoninės gamybos. Žydinčių sakurų šalis pasaulyje pirmauja pagal pramoninių robotų (per 48 mln., arba per 50 proc. pasaulyje gaminamų robotų), puslaidininkių (40 proc. pasaulinės gamybos), lengvųjų automobilių (60-70 mln. kasmet), plieno (apie 100 mln. t kasmet, nors visas žaliavas importuoja) gamybą, laivų statybą (52 proc. pasaulyje pastatomų laivų). Tarp pirmaujančių šalių yra ir pagal spalvotųjų televizorių (per 6 mln.), kopijavimo mašinų (per 2 mln.), vaizdo kamerų (beveik 10 mln.), laikrodžių (550 mln.), sintetinių audinių (1,7 mlrd. kv. m) ir kt. pramonės produkcijos gamybą. Kalbant apie Japonijos pramonę, nereikėtų pamiršti, kad šalis beveik neturi jokių kuro ir rūdinių išteklių. Išimtį sudaro nedidelės cinko rūdų ir akmens anglių atsargos. Energetinius išteklius iš dalies kompensuoja geoterminės, vandens ir 48 atominės elektrinės. Visas kitas kuras ir žaliavos yra įvežama.

Unikalus yra žemės ūkis. Dirbama žemė (5,3 mln. ha) užima tik 14,3 proc. šalies ploto. Vyrauja nedideli individualūs valstiečių ūkiai. Priskaičiuojama iki 2497 tūkst. ūkių, iš kurių 59 proc. yra mažesni nei 1 ha. Vyksta spartus ūkių skaičiaus mažėjimas (1985 m. jų buvo 4267), o kartu ir stambėjimas. Apie pusė visų dirbančiųjų žemės ūkyje yra 65 metų ir vyresni. 67 proc. ūkių didesnes pajamas gauna ne iš savo žemės, o iš papildomų užsiėmimų (turizmo, verslų, darbo transporte, pramonėje ir pan.). Žemės ūkis patenkina apie 70 proc. maisto poreikių. Žemės ūkyje, šalia tradicinių produktų, didėja jautienos, avienos, arklienos, paukštienos, ožkienos, pieno produkcijos gamyba. Ryžiai tradiciškai išlieka svarbiausia kultūra; 1 hektare išauginama 51 cnt ryžių grūdų. Japonijos žemės ūkis pasižymi dideliu produktyvumu.Maisto produktus japonai gauna ne tik iš žemės ūkio, bet ir iš vandenynų, jūrų. Juose žvejoja ir jūros augalus renka 215 tūkst. žmonių. Daugiausia (12,6 mln. t) žuvų žvejai sugavo 1986 metais. Vėliau laimikių mažėjo. Šiuo metu kasmet sugaunama 7,4 mln. t žuvų, austrių, krabų, perluočių. Apie 67 tūkst. t. žuvų (daugiausia ungurių, upėtakių ir karpių) išauginama vidaus vandenyse. Per metus kiekvienas japonas suvalgo 69,6 kg žuvų ir kitų jūros produktų (geldelių, jūros kopūstų, laminarijų ir pan.).

Žmonės, mokslas ir politika – valstybės stiprėjimui

Japonijos ūkio spartų augimą lėmė ir tebelemia palankiai susiklosčiusių visa aplinkybių ir veiksnių sistema. Iš jų svarbiausiais reikėtų laikyti ūkio struktūrą ir valdymą, valstybės politiką, žmonių darbštumą ir požiūrį.Japonijoje labai mažą dalį sudaro išlaidos gynybai. Japonija, Antrajame pasauliniame kare kariavusi fašistinės Vokietijos pusėje, karą skaudžiai pralaimėjo. 1945 m. pasaulį sukrėtė Hirosimos ir Nagasakio tragedija, kai ant šių miestų buvo amerikiečių numestos pirmosios atominės bombos, nors tokios būtinybės nebebuvo – jau aišku buvo, kad kapituliacija neišvengiama. Sąjungininkų (amerikiečių) kariuomenė išsilaipino Tekančios saulės šalyje ir ją okupavo. Okupacija truko iki 1952 m. – tada buvo pasirašyta taikos sutartis. Taikos sutartis iki šiol nepasirašyta su Rusija. Tam trukdo Rusijos sudėtyje esančios “šiaurinės žemės” – Etoforu, Kunaširo, Šikotano ir Habomajaus salos, į kurias Japonija reiškia pretenzijas. 1947 m. Japonija priėmė naują Konstituciją, pagal kurią neturi teisės turėti kariuomenės, nors šiandien turima gynybos armija iš esmės gali atlikti reguliarios kariuomenės funkcijas. Iš biudžeto jai skiriama tik 1 proc. BVP, t.y. nepalyginamai mažiau nei daugelyje kitų valstybių. Minimalios išlaidos šalies gynybai leido padidinti išlaidas ekonomikai ir mokslui ugdyti. Būdama demilitarizuota valstybė, Japonija neatsisakė kai kurių JAV užsakymų jos karo Korėjoje (1950 m.) metu, iš to gerai pasipelnydama.

Antra, Japonija skiria ypač daug dėmesio moksliniams tyrimams, be kurių jokia šalis šiandien negali įsivaizduoti ekonominės pažangos ir išvis ateities. Švietimui skiriama 18 proc. viso biudžeto. Šalyje yra 649 universitetai (444 iš jų privatūs) ir 572 kolegijos, studijuoja 2,8 mln. studentų. Šiuolaikinė technika ir technologijos reikalauja vis aukštesnio dirbančiųjų išsimokslinimo. Pamažu nyksta tradiciniai darbininkai, modernias technologines linijas aptarnauja kvalifikuoti universitetų ir kolegijų auklėtiniai. Kasmet moksliniams tyrimams iš biudžeto skiriama apie 8 proc. nuo BVP. Didelę dalį lėšų šiam tikslui skiria patys universitetai ir privačios kompanijos. Be to, Japonijos mokslininkai gauna daug pelningų užsakymų iš užsienio. Tuo pat metu Japonija iš užsienio perka nemažai licencijų ir patentų. Ypač daug dėmesio skiriama tokiems fundamentaliems tyrimams, kaip atominės energijos panaudojimas, kosminės erdvės įvaldymas, informacinių sistemų kūrimas. Tačiau nereikėtų manyti, kad visi japonai tik ir sėdi prie kompiuterių ir studijuoja tik techninius mokslus. Daug dėmesio skiriama humanitariniams ir socialiniams mokslams, menui.Trečia, spartų ekonomikos augimą lėmė ir darbo santykiai bei japonų požiūris į darbą. Ilgą laiką buvo propaguojama darbo sutartys visam gyvenimui. Dažnas, pradėjęs dirbti vienoje kompanijoje, išdirbdavo visą gyvenimą, nes kompanija ne tik mokėjo atlyginimus, bet dažnai teikdavo paskolas būsto ar automobilio įsigijimui, vaikų išsimokslinimui ir pan. Ir dabar darbo santykiai yra grindžiami principu “firma – mūsų bendri namai”. Darbo jėgos panaudojimas remiasi “žmogiškuoju potencialu”, kai ne žmogus derinamas prie gamybos, o pastaroji prie žmogaus. Gal dėl to japonų dirbantieji neprieštarauja ir ilgesnei nei Vakarų šalyse darbo savaitei. Dėl to ir darbo užmokesčio sistema paremta trimis dalimis: pagrindiniu (minimaliu), viršvalandžių apmokėjimu ir premijomis. Tokia darbo filosofija neleidžia net pagalvoti apie ekonominius streikus, piketus ar demonstracijas. Beje, ir bedarbystė yra mažiausia (iki 2 proc.) tarp išvystytų valstybių.
Dar kita priežastis – tai sugebėjimas planuoti ir prognozuoti gamybą ir rinkos poreikį keletui metų į priekį, numatyti būsimą vartotojo modelį ir jo poreikius. Japonijos kompanijos pagrindines gamybos priemones keičia vidutiniškai kas 5-6 metai (JAV – kas 9), naujus gamybos modelius sukuria kur kas greičiau nei JAV. Japonijos planavimas remiasi patikimomis prognozėmis apie vartojimo poreikius, atsižvelgiama į geografines ir socialines rinkų ypatybes, vartotojų išsimokslinimą, skonį ir pan. Tam padeda ir didžiulės lėšos, skiriamos iš pirmo žvilgsnio kartais tarsi nereikšmingiems tyrimams. Valstybė, susipažinusi su ekonomine situacija šalyje ir pasaulyje, gali paremti net visiškai naują ir dar mažai žinomą firmą.Be abejo, Japonijos pramonės ir verslų konkurencingumą pasaulio rinkose užtikrina ir žemesnė gaminių savikaina, kurią lemia mažesni darbo užmokesčiai, robotų taikymas gamyboje ir kt.Tos ir kitos priežastys, aplinkybės ir veiksniai užtikrina spartų Japonijos ekonominį kilimą. Žiūrint iš šalies krinta į akis ir tai, kad šalyje skiriama ne tik daug dėmesio, bet ir lėšų tradicijoms išlaikyti, kultūrai visapusiškai puoselėti. Šalyje veikia 17 819 visuomenės klubų, 2396 bibliotekos, 985 muziejai. Nepaisant to, kad televizorių skaičiumi 1000 gyventojų Japonija nusileidžia tik JAV, kasmet 1 žmogui šalyje spausdinama 13 knygų, 17 savaitraščių ir 24 mėnesiniai žurnalai. Pagal laikraščių tiražus Japonija taip pat pirmauja pasaulyje. Tarp išleidžiamų knygų vyrauja grožinė, istorinė ir socialinė literatūra, knygos apie meną. Japonijos mokslininkai ir politikai vis labiau įsisąmonina, kad civilizacija be humanitarinės kultūros gali būti net pavojinga. Dėl to vyksta spartus techninių ir tiksliųjų bei gamtos mokslų humanizavimas. Todėl galima tikėtis, kad ir naujausi išradimai bei gaminiai atsiras žiūrint į švelnų sakuros žiedą. Ir kad jie visi tarnaus žmonijos pažangai ir taikai.

Japonijos pramonė ir ekonomika

1949 m. Japonijos pramonė buvo 20-čia metų atsilikusi nuo JAV. 1950 m. buvo priimtas įstatymas dėl užsienio investicijų ir tada prasidėjo tikros importo lenktynės. Patentinis-licencinis importas padėjo atkurti nusmukusią Japonijos ekonomiką. Tad 6-ame dešimtmetyje skirtumas tarp Japonijos ir JAV stipriai sumažėjo. 7-ojo dešimtmečio antroje pusėje išsivystė elektroninė technika, kaip antai, kompiuteriai ir integrinės schemos. Svarbiausias Japonijos savitumas – tai didesnis priklausomumas nuo užsienio licencijų ir patentų importo bei puikiai suderinta adaptacijos ir tobulinimo priemonių sistema. Japonija, pasiekusi aukštą technologijų kokybės lygį, pirmauja elektronikos srityje. Elektronika prasiskverbia beveik į visų prekių gamybos ir technologijų procesus. Tokiu būdu visur įsiskverbiantis techninis atsinaujinimas, kuris visų pirma remiasi pramonės elektroniniu išsivystymu, labai stipriai pakeičia industrinės visuomenės paradigmą į informacinę visuomenę. Kitaip sakant, vystantis kompiuterių ir telekomunikacijų tinklams pagreitėja perėjimo į informacinę visuomenę procesas. Informatizavimo progresas remiasi kompiuterių ir ryšių sistemų suderinamumo santykiais ir sudaro sąlygas naujais elementais papildyti vartotojų gyvenimą. Kai Japonija pasiekė techninį išsivysčiusių šalių lygį, prasidėjo naujas etapas – konkurencija su JAV. Bendra visur vykstanti elektronikos prasiskverbimo epocha parodo viską, kas yra geriausia, kuo disponuoja Japonijos techninis potencialas. Japonija rėmėsi tradicine praktika, kai pačiomis mažiausiomis kainomis įsigijo pažangiausią technologiją, už ką Vakarų šalys ją kritikavo. Reikiamos informacijos operatyvi atranka – viena iš svarbiausių ir labai sudėtingų problemų. Japonų specialistai pažymi socialinės ir ekonominės Japonijos informacijos parengimo svarbą, kuri vystosi labai greitai. Peržiūrima socialinė ir ekonominė informacija, taip pat pažymima ypatinga gamybinės informacijos svarba, kuri panaudojama vadovavimo gamybinėms įmonėms procese. Japonija, iškėlusi informacinės visuomenės sūkurimo idėją, yra viena iš pirmųjų šalių ją ir realizuojanti.Dalis informacijos parengimo įmonėse sunkumų susiję su gamybinių paslapčių išsaugojimu, o tai skatina vidinės informacijos platinimą apriboti. Dėl efektyvaus informacijos panaudojimo įmonėse Japonijoje įvedama tokia perdirbimo ir platinimo sistema: informatoriai surenka informaciją, po to įvairūs mokslo ir technikos sričių specialistai ją analizuoja ir įvertina.

Dar keli faktai apie Japoniją

• Geografine padėtis: Rytų Azija. Salų grandinė, įsiterpusi tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, į rytus nuo Korėjos pusiasalio. Vietovė kalvota, pereinanti į lygumas.• Valstybės valdymo forma: Konstitucinė monarchija.• Šalies plotas: 377.852 km2• Gyventojai: 125.931.533• Sostinė: Tokijas (28.447.000 gyventojų).• Kalba: Oficiali kalba – japonų.• Valiuta: Japonijos piniginis vienetas – Japonijos jenas. Naudojami banknotai – 10.000, 5.000 ir 1.000 jenų.• Elektros energija: Japonijoje naudojama 100V, 50-60Hz elektros srovė.• Laikas: Japonijos laikas yra +9 valandos, lyginant su Grinvičo laiku.• Klimatas: Vidutinis Šiaurinėje šalies dalyje, pereinantis į tropinį pietuose.• Nusikalstamumas: Japonija yra viena saugiausių šalių nusikalstamumo atžvilgiu pasaulyje. Kartais pasitaiko kišenvagystės atvejai, tai pat gali neatsirasti pamesti daiktai, tačiau tinkamai prižiūrint savo daiktus ar vertybes nemalonumų tikrai išvengsite.

Svarbios istorinės datos

1871m. – Feodalinės valdos (kunigaikštystės) buvo pakeistos prefektūromis. 1889m. – Pagal konstituciją tapo monarchija.1895 06 02 – 1945 10 25 – Prijungta Formoza (Taivanis) 1904 02 04 – Japonai apgulė Port Artūrą – taip prasidėjo Rusijos ir Japonijos karas.1905 09 05 – 1945 08 25 – Prijungta Karafuto (Pietų Sachalino sala) 1910 08 29 – 1945 08 15 – Prijungta korėja 1920 01 10 – Japonija tapo Tautų Lygos narė 1933 03 27 – Japonija paskelbė išstojanti iš Tautų Sąjungos ir išėjo iš Tautų Lygos. 1940 09 27 – Pasirašytas Berlyno paktas tarp Vokietijos, Italijos ir Japonijos.1945 04 03 – 1972 05 15 – JAV okupavo Okinavą 1945 04 06 – Amerikiečių kariai išsilaipino Okinavos saloje1945 08 06 – JAV bombonešis numetė atominę bombą į Hirosimą.Po 3 dienų antra bomba numesta Nagasakyje.1945 08 10 – Japonija paskelbė apie savo kapituliaciją.1945 08 14 – Japonija priėmė sąjungininkų sąlygas ir kapituliavo – baigėsi II Pasaulinis karas.1945 09 02 – Besąlyginės kapituliacijos akto pasirašymas.1945 09 02 – 1952 04 28 – tarptautinė Japonijos okupacija. 1946 08 24 – Priimta nauja konstitucija.1947 05 03 – Įsigaliojo nauja konstitucija.1951m. – JAV grąžino valstybinį suverenitetą.1951 09 08 – Pasirašyta taikos sutartis su JAV, D.Britanija, Prancūzija ir eile kitų valstybių.1952 04 28 – Įsigaliojus 1951 metų San Francisko sutarčiai, Japonija atgavo suverenitetą ir nepriklausomybę. 1956m. – Priimta į JTO.

Naudota Literatūra

o Entkartos enciklopedija 2003m.o http://www.worldstatesmen.org/Japano http://www.ipc.lt/wg

o http://www.ninjutsu.lto http://www.anima.projektas.lt/apie/japonija