Japonija

Japonijos valstybę sudaro daugiau nei 6800 salų. Dauguma jų labai mažos; tik 340 salų yra didesnio nei 1 km2 ploto. Keturios salos sudaro 99,37 proc. šalies teritorijos. Tai Hokaidas, Honsiu. Sikoku ir Kiusiu. Visos šalies teritorija yra beveik 378 000 km2 – maždaug kaip Suomijos (338 000 km2) arba Paragvajaus (407 000 km2) – tačiau ji plona kreive yra nusidriekusi daugiau kaip per 3800 km.
Nors Japonijos teritorija nedidelė, gyventojų skaičiumi – 126,64 milijono – ji užima ašutntą vietą pasaulyje. Todėl Japonija yra viena tankiausiai gyvenamų šalių pasaulyje. Japonijoje viename kvadratiniame kilometre gyvena vidutiniškai 338 žmonės. O kadangi daaug kur žemė nėra labai lygi, kad būtų galima statyti namus ar tiesti kelius, kai kuriose vietovėse gyvenama dar tankiau. Duaguma japonų gyvena itin pažangios ekonomikos rytinėje pakrantėje ir pietiniame regione. Šiose srityse įsikūrę pagrindiniai ir didžiausi Japonijos miestai. Keturi penktadaliai japonų gyvena didžiuosiuose ar mažesniuose miestuose. Maždaug 26,1 proc. japonų gyvena Tokijyje ir gretimose prefektūrose. Rajonuose aplink tris miestus – Tokiją, Osaką ir Nagoją – dabar gyvena 49,25 proc. visų japonų. Japonų tauta susidarė iš žmonių, gyvenusių įvairiose vietovėse. Išeiviai iš žemyninės Azijos įssikžrė japonų ir artimiausiose Ramiojo vandenyno salose greta čiabuvių. Vėliau įtaką japonų kalbai ir kultūrai padarė atvykėliai iš Kinijos bei Korėjos.

Tekančios saulės šalis
Daugumai Lietuvos gyventojų Japonijos vardas asocijuojasi su žodžiais samurajus, karatė, dziudo, kamikadzė ir kitais, kurie sukuria labai karingos ir

r paslaptingos šalies įvaizdį. Per pastaruosius XX a. dešimtmečius Japonija išsiskyrė naujausiomis technologijomis, nepaprastai greitais plėtotės tempais ir įpatingai aukštu gyvenimo lygiu. Šalis, kurią nuo Lietuvos skiria daugiau, kaip dešimt tūkstančių kilometrų, kurios tradicijos ir senovinė kultūra yra tolima ir kartu labai dominanti mūsų tautiečius; šalis, kuri jau daugiau kaip penkiasdešimt metų turi glaudžias istorines sąsajas su Lietuva, kaip ir mes bandaome labiau suprasti tos šalies istoriją, geriau pažinti jos žmones ir užmegsti glaudesnius kultūrinius ir ekonominius ryšius.
Norint puikia išmokti šnekėti japoniškai, reikia gimti ir augti Japonijoje, nes japonų kalba yra ne tik žodžiai, bet ir bendravimo kultūra, kai skirtingų žmonių tarpe ir skirtingoje aplinkoje vartojami visiškai skirtingi žodžiai, ir kartais atrodo lyg tai būtų visiškai skirtinga kalba.

Pagarba amžiui ir mookslui
Pats pagarbiausias žodis Japonijoje yra mokytojas (sensei). Šį žodį žino ir daugelis mūsų, mokęsi Rytų kovos menų, nes ir treneris, ir dėstytojas, ir vyresnysis kolega, turintis daugiau patyrimo ir žinių, pagarbiai vadinami mokytojais. Kai kurios šios šalies tradicijos pastebimos ir Lietuvoje. Štai pirmąjį naujojo seimo posėdį visada pradeda vyriausio amžiaus seimo narys. Pagarba vyresniems žmonėms ir mokytojams japonams įaugus į kraują, nors nauja epocha įnešė ir naujų pasikeitimų. Iki pastarųjų dešimtmečių, išėjus iš darbo skyriaus ar departamento vadovui, be jokių abejonių jo vi

ietą užimdavo vyriausio amžiaus jo pavaldinys. Universitetuose profesoriui išėjus iš katedros, vyriausiam katedros docentui būdavo pasiūloma eiti profesoriaus pareigas ir t. t. pastaraisiais matais vis jaunėja privačių įmonių vadovų amžius, tačiau to negalima pasakyti apie valstybės tarnautojus. Aukštesnės pareigos vis dar neatskiriamos nuo solidaus amžiaus.
Žinios, pedagoginė patirtis ir mokslas yra vertinami, ir pagarba suteikiama labiau už vardą negu už postą. Nes postą gali gauti, o vardą reikia užsitarnauti.dėl to net ir aukščiausias valdininkas jaučiasi labiau pagerbtas, jei į jį kreipiamasi, pavyzdžiui, profesoriaus vardu, negu ministre ar mere. Pas mus profesoriams dar toli iki tokio vertinimo.

Vyrai ir moterys
Japonijoje nuo vaikystės ugdoma pagarba vyresniems, užaugę vaikai rūpinasi senstančiais tėvais. Pastaruoju metu japonų šeima dažnai augina tik vieną vaiką. Merginos nenori tekėti už vienturčio, nes žino, kad turės padėti rūpintis jo tėvais. Bet tai dar ne didžiausia bėda. Kai kurios motinos įpratusios perdėtai rūpintis sūnumi: kartu ruošiasi paskaitoms, atlieka namų užduotis, baiminasi, kad šis nesusirastų anksti merginos, ir kuo ilgiau stengiasi jį globoti. Neduok Dieve, ištekėti už tokio vyro.Dar ir šiandien Japonijoje galima dažnai pamatyti, kaip į autobusą pirmieji įlipa vyrai. Keistai atrodo vyresnės japonų poros. Iš parduotuvės eina vyras, skaitydamas laikraštį, o iš paskos su pilnais pirkinių krepšiais ir dar tempdama įsikabinusį vaiką smulkiais ži

ingsneliais tipena žmona. Tokios elgesio normos yra tradicinės, nes vyrai daug ir ilgai dirbdavo, o žmonos rūpindavosi namų ūkiu, vaikais. Buvo manoma, kad padėti žmonai gėda ir kad tai žemina vyrišką orumą. Tačiau jaunosios kartos japonų požiūris į švelniąją lytį gana ryškiai kinta. Kadaise japonėms buvo taikomas Konfucijaus posakis, kad moteris jaunystėje turi paklusti tėvui, brandos metais – vyrui, o senatvėje sūnui. Tačiau laikai keičiasi. Dabar japonės neskuba tekėti, kuria šeimas būdamos 28-29 metų. Kad vėliau būtų mažiau priklausomos nuo vyrų, merginos stengiasi susitaupyti pinigų. Jos siekia susikurti gerovę, pakeliauti po užsienį, pamatyti pasaulio.
Nuo senovės tradiciškai moterims buvo sukurti įvairūs tabu. Anksčiau japonijoje vyras galėdavo dėl smulkmenos palikti žmoną. Išsiskirti būdavo labai paprasta: vyrui užtekdavo pasakyti žmonai “eik iš namų” ir pasirašyti dokumentus. Moteris, norėdama skirtis, privalėjo kreiptis į vienintelę Edo (dabar Tokijas) šventyklą, kurios šventikas palaimindavo skyrybas. Prieš keletą metų nuskambųjo įvykis Osakoje, kai pasibaigus Sumo turnyrui į kovos areną įteikti apdovanojimo nugalėtojui nebuvo įleistas Osakos regiono gubernatorius, nes tai buvo moteris. Dabar juntamos didelės permainos tiek vyrų ir moterų santykiuose, tiek lyčių lygių teisių sferoje. Japonija netgi gali kai kur būti pavyzdžiu ir mūsų šaliai. Trys moterys šiuo metu naująjame Ministrų kabinete, o viena jų – užsienio reikalų ministrė. Japonijos parlamente pirmininko postą pr
rieš keletą metų užėmė moteris, visi parlamentarai norom nenorom turėjo pasitempti, tapo džentelmeniškesni. Gal ir mums būtų verta pabandyti.

Darbas ir atsipalaidavimas
Japonai nepaprastai daug dirba. Tad japonų šeimos galva yra visiškai atitrūkęs nuo šeimos. Tačiau pastaraisiais metais dauguma įstaigų riboja savo pavaldinių darbo viršvalandžius. Pavyzdžiui, leidžiama per savaitę ne daugiau kaip tris vakarus ilgiau užsibūti darbe, per dieną viršvalandžių skaičius apribojamas iki keturių valandų ir panašiai. Tai susiję ir su sveikatos sutrikimais (pastaraisiais metais dėl pervargimo įvyko ne vienas mirtinas atvejis darbo vietoje), užtrukusia ekonomine krize (trūksta darbo vietų, o už viršvalandžius pagal įstatymą mokami dideli priedai), ir didesniu produktyvumu, naudojant modernias inžinierines technologijas. Net ir universitetuose vyresniųjų kursų studentai užtrunka laboratorijose ir kabinetuose iki vėlumos, o tik šeštadieniais mokslai baigiami “labai anksti”: šeštą ar septintą vakaro. Po tokių įtemptų darbų tradicija yra visiems bendradarbiams atsipalaiduoti prie alaus ar sakės bokalo, sekmadienį surengti bendros visiems (tiksliau, viršininko mėgiamos) sporto šakos varžybas. Darbas, darbo aplinka ir bendradarbiai japonui yra labai svarbu gyvenimo procesas, nes daugumą jų vienoje firmoje išdirba visą gyvenimą, pereidami nuo žemiausio iki aukščiausio karjeros laiptelių. Jei mums už viršvalandžius mokėtų tokius priedus (dabar dar, ačiū Dievui, jei laiku išmoka pagrindinį uždarbį), gal ir mes sėdėtume ir dirbtume per naktis, gal ir mūsų Lietuvos pažanga būtų greitesnė.

Namų švara
Japonus nėra apėmusi švaros manija, tačiau gyvenimas švarioje aplinkoje dar niekam nesugadino nuotaikos. Galbūt nė vienoje pasaulio šalyje nerasime tiek šunų vedžiotojų su maišeliais, ir nė vieno pridergto šaligatvio ar pievos. Tai ne tik švara, bet ir pagarba šalia esantiems žmonėms. Kai pamatai anksti ryte prie įstaigų su šampūnu ir stipria vandens srove plaunamus šaligatvius, tikrai pamanai, kad iš tokio lauko drąsiai galima žengti į namus su batais. Tačiau tik ne Japonijoje. Ne tik manuose, bet ir mokyklose, ligoninėse ir daugelyje kitų įstaigų batai paliekami už slenksčio, basą koją keliant ant švarios pakylos. Toliau einama apsiavus šlepetes. Dar viena švaros oazė – tatamio kambarys, ant kurio nendrių kilimo lipama tik su kojinėmis. Dar galima paminėti virtuvę, į kurią einant persiaunamos kitos šlepetės, o ypač tualetą, kurio šlepetės būna pažymėtos specialiais ženklais, kad užsimiršęs su jomis neslampinėtum po visus namus. Tokios švaros gal ir nebūtina siekti, bet prisiminus mūsų laiptinių ir ypač liftų švarą, vargu ar gerai tais pačiais batais vaikščioti po kambarius.

Požiūris į svečia
Kiekvienas darbas, net ir pats juodžiausias, yra garbingas, o kiekvienas svečias arba interesantas yra tiesiog šventas. Tai reiškia, kad gatvių šlavėjas po darbo vietoj darbininko chalato apsivelka baltus marškinius su kaklaraiščiu ir, užėjęs į bet kokią kavinę, būna palaiminamas pribėgančių tarnautojų ir aukščiausio lygio aptarnavimo. Degalinės darbuotojai net trise pribėga prie automobilio, pila degalus, plauna stiklus, o išvažiuojant visi kartu nusilenkdami padėkoja ir palinki gero kelio. Tačiau tie patys darbuotojai, nuėję į kitoje gatvės pusėje esančią parduotuvę, sulaukia tokio pat nuolankaus dėmesio. Tau nereikia užėjus į nepažįstamą įstaigą slampinėti koridoriais, ieškant vieno ar kito reikalingo kabineto. Vienas, du o gal net ir trys pirmieji svečią pamatę darbuotojai puls siūlyti savo paslaugas. Karštą dieną užėjus į parduotuvę ventiliatorius bus atsuktas į pirkėją, o ne vėsins sėdintį ir kažką valgantį parduotuvės darbuotoją, nė vienas pardavėjas nekalbės tarpusavyje, jei prie prekystalio prieis pirkėjas. Pagalvokim, kaip elgiamės savo darbe, ir pamąstykim, ar mus ten kas nors laikytų. Jei negerbi svečio, nenorėk, kad jis gerbtų tave ir tavo įstaigą.

Valdininkų biurokratizmas
Kiekviena šalis turi savo valdininkus, o šie plėtoja biurokratinę sistemą, kuri vienaip ar kitaip yra reikalinga. Keista, bet kuo aukštesnio išsivystimo lygio šalis, tuo daugiau popierėlių ir kitų dokumentų reikia apiforminti. Jie reikalingi tvarkai palaikyti, bet netinkamai sureglamentuotas biurokratinis aparatas, gali tapti korpuracijos ir kyšininkavimo priežastimi. Tikriausiai niekur nėra tiek daug blankų, formų, formelių, anketų ir kitų dokumentų, kaip Japonijoje. Tačiau jų parengta informacinė sistema užtikrina, kad vienam ar kitam konkrečiam leidimui gauti reikia, pavyzdžiui, 16-os arba 24-ių įvairių pažymų ar formų. Bet jei jos bus surinktos ir pristatytos, nė vienas valdininkas nepeprašys jokio papildamo pažymėjimo, negaišins jūsų daugiau valandų ar dienų, negu numatyta įstatymuose, priešingu atveju jis netektų premijų, darbo ir pagarbos. Pas mus popierių reikia mažiau, bet niekas negali pasakyti, kiek ir kada jų reikia iš viso. Kiekvienas valdininkas reikalauja pagal nuotaiką. Gal todėl mes ir gyvename ne taip kaip japonai.
Gražu tai, kas naudinga, paprasta
Kad pajustumę japonišką dvasią, reikia suprasti, kas yra arbatos ceremonija. Ceremonija paprastai vyksta arbatos namelyje, stovinčiame puikiame sode. Visi sodo komponentai – takelis, žibintas, akmuo su įduba vandeniui, laukimo suolelis – paprasti daiktai, kurie skelbia, kad naudinga tai, kas gražu, paprasta. Pats statinys suręstas iš medžio ir bambuko stiebų, šiaudais dengtu stogu, skirtas tyliai bendrauti nedideliame bendraminčių ratelyje, yra pavyzdys japonų architektūros, kuri labai skiriasi nuo vakarietiškos. Namelis pakeltas ant polių per pusmetrį nuo žemės, stogą laiko medinės kolonos, surištos gembių tinklu, sienos – slankiojančios pertvaros iš ryžių popieriaus, be langų ir durų – pastatas nuteikiantis poezijai. Arbatos namelis dar vadinamas tuštumos buveine. Jame nėra puošmenų, išskyrus tai, kas šiuo momentu numalšina estetinį poreikį. Nėra baldų, nišoje kabantis kaligrafijos ritinėlis ir dekoratyvinė gėlių puokštė išsako šeimininko mintis ir nuotaiką, viskas labai gražu ir paprasta, nieko nėra pasikartojančio: jeigu nišoje stovi ikebana, tai niekur daugiau nepasikartos gėlių motyvas, jei arbatinukas apvalus, tai lako dėžutė bus stačiakampė, puodeliai bus skirtingi – visur viešpatauja asimetrija. Prieblandoje skęstantį kambarį apšviečia keli saulės spinduliai, kaistantis virdulys dėl įmestų geležies gabalėlių “groja” savo melodiją. Įėjimas į namelį – 90 cm aukščio anga, pro kurią eidami klupom susilygina visų luomų žmonės. Ir jokių nindzių, samurajų, karatė, dziudo.
Ateikit Lietuvoje prie sakurų, kai jos pražys. Pasėdėkite po žydinčiais medžiais su artimais žmonėmis. Pabandykite pajausti gamtos, kurią tūkstantmečius puoselėjo japonų kartos, dvelktelėjimą. Nors iki Japonijos daugiau kaip dešimt tūkstančių kilometrų, pajuskite, kad atstumas tirpte tirpsta.

“Paslaptingas kraštas”
turbūt nė apie vieną kitą valstybę nėra prirašyta tiek knygų ir straipsnių, sukurta tiek patrauklių ir paslaptingų, tikrų ir išgalvotų pasakojimų bei legendų, kiek jų yra apie “tekančios saulės”, “žydinčios sakuros”, “paslaptingųjų salų” šalų – Japoniją. Kai kas japonų salas vadina dar ir “nepaskandinamu lėltuvnešiu”. Dar ir šiandien europiečiai ų japonus žiūri nevienodai. Vieniems jie jautrūs ir subtilūs meno vertintojai ir gamtos garbintojai, kitiems karingi ir paklusnūs samurajų palikuonys, išugdę Antrojo pasaulinio karo mirtininkus – kamikadzes (“dievų vėjas”), tretiems darbo fanatkai, savo firmos patriotai, nežinantys kas yra ekonominis streikas. Dar kiti nuošordžiai tvirtins, kad japonai – patys protingiausi, kurie sukurs visiškai naują technologizuotą pasaulį, nes sugeba žaibiškai įsisavinti naujausius pasaulio mokslo ir technikos laimėjimus ir viską pagaminti kur kas geriau.
tokią situaciją sukūrė keletas aplinkybių, nuo kurių dar ir šiandien daug kuo priklauso Japonijos ekonomika ir politika, pačių japonų psichologija, gyvenimo būdas. Pirmiausia, salose išsidėsčiusi Japonija šimtmečius kūrė savitą gyvenimą, kuriam didelę reikšmę turėjo gamtinės ir geografinės sąlygos.

Japonija – ne tik žydinčių sakurų ir robotų kraštas
Ji ilgiau nei kitos valstybės buvo izoliuota nuo viso pasaulio, netgi nuo savo vakarinių kaimynų – kinų, korėjiečių, sibiro tautų. Be to, japonų siogūnai ir nenorėjo tų kaimynų matyti. Gal ir neįtikėtina, bet akivaizdu – Vakarų šalys į Japoniją duris atidarė, tiksliau sakant tarnavo, tiktai XIXa. Viduryje, kai amerikietis Metju K. Peris, vadovaudamas beveik ketvirtadaliui JAV laivyno, 1853 m. pagrasino užblokuotu įlanką ir sugriauti sostinę Edą (Tokiją). Antra, daugybė tradicijų, papročių, šalies valdymo sistema sukūrų ir įtvirtino stiprią savisaugos sistemą, kuri saugojo nuo viso to, kas buvo ne japoniška. Netgi iš kinų perimti hieroglifai tariami kitaip. Ir šiandien japonų kalbos ir rašto sudėtingumas daugeliui žmonių uždaro duris į turtingą ir sąvitą japonų kultūros lobyną.
Pasaulis keičiasi, o Japonijoje jis keičiasi ypač smarkiai. Tą gali pamatyti lankydamasis Japonijos didmiesčiuose ar nuošaliuose kaimuose. Vakarais prašmatniame bankų, klubų, parduotuvių, verslo būstinių Giznos rajone Tokijyje Gali pamatyti iš naujausio automobilio modelio išlipantį frakuotą solidų turtuolį ir jo žmoną, apsirengusią spalvingu kimono, kurio kaina prilygsta tam automobiliui. Japonas su visa savo šeima šviesią mėnesienos naktį gali išsėdėti miesto skvere ir gėrėtis žydinčios japonijos vyšnios – sakuros – žiedais.sename tradiciniam kaime gali išvysti naujausius technikos ir technologijos laimėjimus, vėlgi harmoningai derančius su valstietiškomis tradicijomis.

Japonija – tai pirmiausia japonai
Japonijos fenomenas, regis, iki šiol yra sunkiai suvokiamas pasauliui, bet nuo to dėmesys ir domėjimasis tik didėja. Tas dėmesys pirmiausia krypsta į žmones. Ne veltui sakoma, kad norint turėti Japonijos ekonomiką pirmiausia reikia būti japonu. Šalyje šiandien gyvena 127 mln. žmonių. Be to, apie 1 mln. japonų gyvena užsienyje, daugiausia JAV. Japonai tarp kitų tautų išsiskiria keletu ypatybių. Pirmiausia – nacionaline sudėtimi. Japonai sudaro net 99 proc. visų šalies gyventojų. Dažnai jie save vadina dar ir Jamato žmonėmis, apeliuodami į Jamato lygumų, besitęsiančių aplink senąją sostinę Kiotą, regioną, kuriame suklestėjo japonų kalba, raštija, visa kultūra. Vėliau japonai asimiliavo okinavus, kalbančius savitu dialektu. Žemiausią pakopą tarp šalies gyventojų užima barakuminai, kurie keletą šimtmečių buvo diskriminuojami. Kaip patys burakuminai, taip ir daugelis kitų žmonių ieško darnesnių santykių, tarp įvairių žmonių grupių. Gyvena šiek tiek korėjiečių, kinų, tajų, filipiniečių, kurie dirba mažiau apmokamus darbus.
Japonai – ilgaamžiai gyventojai. Vyrai gyvena vidutiniškai 77, moterys – 84 metus. Tai ne riba. Mokslininkų projektuose jau numatya sukurti pasaulyje sveikiausią ir ilgiausiai gyvenančią naciją. Į tai jau ir einama. Kūdikių mirtingumas (3,5 mirtys 1000 gimusiųjų) yra mažiausias pasaulyje, nes kūdikiai, jei jie serga, dažnai yra išgydomi dar motinos įsčiose. Japonų šeimos yra stiprios, skyrybos retos (1-2 skyrybos 1000 gyventojų. Tačiau nei aukštas medicinos lygis, nei didelė materialinė parama šeimoms, turinčioms vaikų, neišspendžia vienos problemos – gimstamumo. 1950 m. 1000 gyventojų dar gimdavo per 28 vaikus. Dabar šis skaičius tesiekia 9 –10. To priežastis – per “baby boom” (pokario metu didelio gimstamumo) laikotarpį buvusi agitacija už nedidelias šeimas. Tokią pačią politiką šiandien propaguoja Kinija, tačiau jai to padaryti nepavyksta, o japonų šeimos šiandien turi po 1, rečiau po2 ar daugiau vaikų. Kai kurių demografų nuomone prie to prisideda ir vėlyvos vedybos: moterys pirmą kartą išteka vidutiniškai 27 metų, vyrai veda sulaukę 29, kai jau yra užsitikrinę tam tikrą materialinę ir socialinę padėtį. Dėl mažėjančio gimstamumo mažėja ir bendras gyventojų skaičius. Po 50 metų Japonijoje gyvens tik 100mln. žmonių. Galima manyti, kad tankiai gyvenamoje šalyje, kokia yra Japonija, žmonių skaičiaus natūralus mažėjimas nėra jau toks blogas reiškinys, bet iškyla kitos rimtos problemos. Tarp jų – gyventojų senėjimas: sumažės dirbančiųjų, o pensininkų (po 65 metų) dalis bus per 32 proc. (dabar 17 proc.). Dėl to japonai kryptingai ir ramiai ieško išeities – kas atliks daugybę darbų, kuriuos čiandien dirba būsimieji pensininkai? Viena iš išeičių – robotų kūrimas ir darbų, ypač sunkių ir sveikatai kenksmingų, robotizacija.
Apie dirbantį japoną ar japonę pasaulyje sklinda juos šlovinančios legendos. Kai japonas dirba, jis dirba iš tikrųjų ir jam aplinkinis pasaulis nustoja egzistavęs. Darbas ir darbo aplinka apgalvoti iki smulkmenų.

Japonijos ūkio fenomenas
Japonijos ekonomikos spartus augimas pokario metais ir jos sugebėjimas ne tik prisitaikyti prie pasaulio rinkų, bet ir tikslus poreikių prognizavimas traukia ne tik politikų ir ekonomistų dėmesį, bet ir verčia kitas valstybes neatsilikti nuo tempo, kurų siūlo Tekančios saulės šalis. pasataraisiais dešimtmečiais suklestųjo ne tik iki karinės Matsushita, Canon, Sharp, YKK (didžiausia pasaulyje užtrauktukų gamintoja) kompanijos, bet ir tapo žinomos jau ir po karo išaugusios Honda, Sony, Sanyo. šiandieninė Japonija pagal ekonominų išsivystymą užima antrą vietą pasaulyje po JAV. Japonija turi 16 proc. bendrojo pasaulinio produkto, o pagal jo dydį, tenkantų vienam gyventojui, aplenkia JAV. Nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio šalis tapo ir vienu didžiausių pasaulio kreditų. Japoniajai tenka 12 proc. pasaulio pramoninės gamybos. Žydinčių sakurų šalis pasaulyje pirmauja pagal pramoninių robotų, puslaidininkių, lengvųjų automobilių, plieno gamybą, laivų statybą. Tarp pirmaujančių šalių yra ir pagal spalvotųjų televizorių, kopijavimo mašinų, vaizdo kamerų, laikrodžių, sintetinių audinių ir kt. pramonės produkcijos gavybą. Kalbant apie Japonijos pramonę, nereikėtų pamiršti, kad šalis beveik neturi jokių kuro ir rūdinių išteklių. Išimtį sudaro nedidelės cinko rūdų ir akmens anglių atsargos. Energetinius išteklius iš dalies kompensuoja geometrinės, vandens ir 48 atominės elektrinės. Visas kitas kuras ir žaliavos yra įvežama.
Unikalus yra žemės ūkis. Dirbama žemė (5,3 mljn. ha) užima tik 14,3 proc. šalies ploto. Vyrauja nedideli individualūs valstiečių ūkiai. Priskaičiuojama iki 2497 tūkst. ūkių, iš kurių 59 proc. yra mažesni nei 1ha.vyksta spartus ūkių skaičiaus mažėjimas, o kartu ir stambėjimas. Apie pusė visų dirbančių žemės ūkyje yra apie 65m. ir vyresni. 67proc. ūkių didesnes pajamas gauna ne iš savo žemės, o iš papildomų užsiėmimų (turizmo, verslų, darbo transporte, pramonėje ir kt.). žemės ūkis patenkina apie 70proc. maisto poreikių. Žemės ūkyje, šalia tradicinių produktų, didėja jautienos, avienos, arklienos, paukštienos, ožkienos, pieno produkcijos gavyba. Ryžiai tradiciškai išlieka svarbiausia kultūra; 1 hektare išauginama 51cnt ryžių grūdų. Japonijos žemės ūkis pasižymi dideliu produktyvumu.
Maisto produktus japonai gauna ne tik iš žemės ūkio, bet ir iš vandenynų, jūrų. Juose žvejoja ir jūros augalus renka 215tūkst. žmonių. Daugiausia (12,6 mln. t.) žuvų žvejai sugavo 1986 metais. Vėliau laimikių sumažėjo.šiuo metu kasmęt sugaunama 7,4 mln. t. žuvų, austrių, krabų, perluočių. Apie 67tūkst. t žuvų (daugiausia ungurių, upėtakių ir karpių) išauginama vidaus vandenyse. Per metus kiekvienas japonas suvalgo 69,6kg. žuvų ir kitų jūros produktų (geldelių, jūros kopūstų ir pan.).

Žvilgsnis į Japonijos mokslą ir technologijas
Ex oriente Lux – šviesa ateina iš rytų, sakoma, šviesą suprantant kaip mokslą, kuris šviečia pasauliui naujomis idėjomis ir viltimis. Iš Rytų šalių bene labiausiai mokslo vaisius skleidžia Japonija, kuri, būdama bene skurdžiausia gamtos išteklių, gyvendama ant nuolat drebančių uolų ir niokojama taifūnų, tapo viena turtingiausių pasaulio šalių.
Jau prieš 20 metų Panasonic firma, be šimtų elektronikos gaminių, gamino ir namų elektronikos kompleksus, kurių kompiuteris valdo dujų, vandens, šilumos ir elektros tiekimą, priima informaciją iš išorės ir naudoja ją namie, sujungia telefoną su draugais ir pažįstamais, primena jų gimtadienius ir šventes, skaičiuoja optimalų valgiaraštį šeimai atsižvelgiant į sveikatos būklę, amžių, sezoną ir darbo pobūdį. Komplekse ir apsaugos nuo gaisro bei įsilaužimo priemonės, šeimos narius atpažįstantys durų užraktai. Tada tai atrodė fantastika, bet dabar ji dar tobulesnė. Net tualetuose gausu elektros.
Daug dirbdami japonai sukūrė ir kuria vis naujus mokslo ir technologijos stebuklus. Japonai seniai suprato, kad didėjant tarptautiniai tarpusavio priklausomybei daugiausia pastangų dedama harmonizuoti žmonių veiklai su mokslu ir technologija, skatinant bendradarbiavimą mokslo ir aukštųjų technologijų srityse. Mokslas labiausiai sieja tautas, nes jis neturi sienų. Universitetiniams moksliniams tyrimams Japonija visada skirdavo daug lėšų. Mokslininkų atlyginimui skirtos lėšos sudaro 10-15proc. mokslui skiriamų lėšų, kitos skiriamos moderniai įrangai įsigyti, nes vienas mokslininkas gerai įrengtoje laboratorijoje padaro daugiau, nei šimtas tuščioje. Lietuvoje mokslininkų atlyginimams skiriamas beveik visas 100proc. lėšų, skirtų mokslui. Prieš porą metų Japonija , sekdama JAV ir kai kuriomis Europos šalimis, dar padvigubino universitetiniams tyrimams skirtas lėšas.
Japonijoje miškų nedaug, tačiau svarbiausias Japonijos medis yra elektronikos medis. Tą medį maitina žemė – tai gerai išplėtota aukšta technologija, jo šakos – įvairios elektronikos ir telekomunikacijų sritys, o šviečianti ir šildanti saulė – rinka, tiekainti jam energiją ir gyvybę. Technologijos yra varomoji jėga, o pelnas, gautas rinkoje, yra jo gyvybingumo šaltinis.
Japonijoje miškų nedaug, tačiau svarbiausias Japonijos medis yra eltronikos medis. Tą medį maitinanti žemė – tai gerai išplėtota aukšta technologija, jo šakos – įvairios elktronikos ir telekomunikacijų sritys, o šviečianti ir šiladanti saulė – rinka, tiekianti jam energiją ir gyvybę. Technologijos yra varomoji jėga, o pelnas, gautas rinkoje, yra jo gyvybingumo šaltinis.
Japonija pirmauja pasaulyje kai kuriose mokslinių tyrimų ir aukštųjų technologijų srityse (informacinių sistemų, puslaidininkių prietaisų, didelio tankio duomenų saugojimo sistemų ir kt.). Japonijos mokslininkai ir inžinieriai pateikia ir užfiksuoja daugiau patentų nei bet kurios kitos šalies, Japonijos aukštųjų technologijų eksportas nuolat auga ir lenkia JAV ar bet kurios kitos šalies eksportą. Privačių firmų lėšos mokslui ir technologijoms gerokai pranoksta vyriausybės skiriamas lėšas. Naujų technologijų skaičius nuolat auga. Japonija jau pirmauja pasaulyje daugiau nei 30 iš 101 ateities technologijų, žengia kartu dar 24 iš 28 ir yra trečioji dar 20-tyje. 2001-2010 m. pasirodys 38, po 2011 m. dar 37 naujos technologijos, daugiausia elktronikos, informatikos, medžiagų ir gyvybės mokslo srityse. Prieš dešimtmetį Japonija pralenkė JAV elektronikos ir informacijos srityje, Europą – elektronikos, ryšių ir erdvės tyrimuose. Šį dešimtmetį tikimasi sukurti terabitinę kompiuterių atmintį ir terabitines optinių ryšių sistemas, superparalelius kompiuterius, superprotingus lustus, protingąsias medžiagas, fotovoltinius elektros generatorius, protingus robotus ir įvairias mikromašinas, optinius ir biokompiuterius, bei daug kitų naujovių.
Anglų patarlę “Rūpinkis pensu, jei nori turėti svarą” japonai savaip perfrazavo: “Rūpinkis elementais, jei nori turėti gerą gaminį. Jie tiria naujas medžiagas – superlaidininkus, puslaidininkius ir feroelektrikus, unikalias daugiafunkcines keramikas, fotoaktyvias ir fotonines medžiagas, polimerus, iš jė kuria protingąsias medžiagas, reaguojančius į visokius aplinkos pokyčius, plėtija biotechnologiją, ieško naujų efektų ir reiškinių, kuria bioelektronikos ir kvantinius prietaisus.
Jponų gyvenimo trulmė yra viena iš ilgiausių pasaulyje ir jie rūpinasi gyvenimo kokybės gerinimu. Todėl naujausia elktronika ir technologijos (branduolio magnetinio rezonanso, ultragarso, radiacinės terapijos ir kt.) taikomos žmonių gydymui.
Sukurti dirbtiniai inkstai, rankos, kojos ir kiti organai, klausos ir kalbos aparatai, pacientų nuolatinio sekimo sistemos, aplinkos kontrolės, vėžio terapijos, erdvinio vaizdo diagnostikos, erdvinio matymo aparatai akliesiems ir t.t.
Sparti pažanga telekomunikacijų srityje. 1985m. faksas ir mobilusis telefonas buvo naujovė, o dabar jais naudojasi net vaikai. 1988m. telekomunikacijų minsterija sukūrė tyrimų programą aukštųjų telekomunikacijos technologijų (didelio informacijos perdfavimo greičio, dirbtinio intelekto, naujų ryšių tinklų) plėtrai. Visko pradžia yra fundamentiniai tyrimai, nes jie kuria naujas skaitmeninių ir mobiliųjų ryšių technologijas bei Hi-Vision telekomunikacijų sistemas. Dabar 4500 gamyklų sukuria apie 300mlrd. jenų vertės šios rpodukcijos per metus. Svajojama, kad pasitelkus kompiuterius ir telekomunikacijas šių dienų technologija ateityje bus pajėgi sukurti gaminius malonesniam žmogių gyvenimui ir našesniam darbui.
Dėl globalinės ekonomikos ekspancijos energijos suvartojimas pasaulyje kasmet padidėja 3 proc., o Japonijoje-6proc. skrendant naktį virš Japonijos ji visa šviečia, nors Japonija beveik neturi savų energijos šaltinių, išskyrus vandens. Todėl Japopnijoje gerai išplėtota ekonomiška ir ekologiškai švari branduolinė energija. 46mln. kilovatų elektros energijos tiekia 55 atominiai reaktoriai, iš jų 52 yra lengvojo vandens reaktoriai. 2000m. 22 proc.eletros energijos gamino atominės elktrinės, 19 proc. – hidroelktrinės, 12 proc. gauta deginant anglis, 20 proc. – naftą. 2010m. Japonija ketina atominiais reaktoriais gaminti 72,5 mln. kilovatų elektros energijos. Tai iš tikrųjų modernių technologijų įrenginiai, naudajantys uždarą branduolio kuro ciklą. Reaktorių neutronų, protonų ir rentgeno spindulių šaltiniai taikomi žemės ūkio ir pramonės technologijose, medicinoje, pavyzdžiui, bakterijoms naikinti medicinos gaminiuose, diagnostikai, augliams naikinti ir kt.
Negalima būtų nepaminėti įspūdingų ir brangių erdvės tyrimo išmtinai taikiems tikslams programų, kuriose naudojami naujausi mokslo laimėjimai ir pažangiausios technologijos. Nuo 1969m. visus darbus kontroliuja Japonijos nacionalinė erdvės tyrimo agentūra (NASDA) ir vyriausybinė komisija. NASDA metinis biudžetas didesnis kaip 150mlrd. jenų. Ji kuria ir leidžia į erdvę raketas ir ryšių, meteorologinui bei medžiagų tyrimo mikrogravitacijos ir didelio vakuumo sąlygoms pritaikytus palydovus. Iš jų numatoma leisti laivus į Mėnulio, Marso ir Veneros orbitas. Tarptautinėje erdvės stotyje buvo numatytas japonų eksperimentų modulis. Jie sukūrė ir savąjį lėktuvą HOPE skirtą žmonėms gabenti į vakuumą ir atgal.
Japoniją supa vandenynas, kuris yra vienas iš paskutinių žmonių dar neįsisavintų sričių. Jame yra dideli biologiniai, mineraliniai šaltiniai ir raktai tokiems aktualiems Japonijai žemės drebėjimamas numatyti. Vandenynas Japonijos ekonominėje zonoje 12 kartų pranoksta sausumos plotą. Todėl nuo 1971m. veikia Japonijos jūrų mokslo ir technologijos centras. Jis kuria tyrimo laivus, kurie dabar gali pasinerti į 10km. gylį ir ištirti 100proc. pasaulio vandenyno dugno, jo lūžius, vulkanus, florą, fauną. Japonijos visas kasmetinis milijardo tonų žaliavų importas ir produkcijos eksportas vyksta vandenynais, todėl ši šalis sukūrė galingą laivyną. Japonijai labai svarbus nerimą keliantis globalinis planetos atšilimas ir vandens lygio pakilimas pasauliniame vandenyne, kuris užima 70 proc. Žemės paviršiaus. Todėl vandenyno temperatūrą nuolat seka elektronikos priemonėmis NASDA palydovai. Ne veltui Kioto konvencija įpareigojo visas šalis mažinti atmosferos taršą. Jponijoje nuo 200m. sparčaia kuriamos sualės, geometrinės vėjo, bangų ir biologinės energijos naudojimo technologijos. Jos padeda sumažinti atmosferos taršą CO2, SOx ir NOx dujomis. Jau veikia minėtosios eksperimentinės elekrinės. Sukurtos dešimtys įspūdingų energijos taupymo visose srityse technologijų. Saulės energijos elektrinių gaminamos elektros 1kW kaina 2000m. buvo 20 JAV centų, tačiau ji sparčiai mažėja. Nuo 2000m. taip pat prasidėjo spartus kietakūnių kuro elementų (Fuel cells) taikymas elektros energijos gamybai iš dujų. Energijos srityje yra tokia valstybės filosofija: sukurti stabilų energijos tiekimą ir sumažinti priklausomybę nuo naftos taupant energiją, mažiau teršiant aplinką ir mažinant globalinį atšilimą.
Kas nežino nuolat tobulėjančių japoniškų automobilių? 13 automobilių gamintojų kasmet parduodą jų maždaug už 32 tūkst. mlrd. jenų. Tai sudaro daugiau nei 13 proc. bendros šalies produkcijos.
Įspūdingos yra namų statybos technologijos Japonijoje, kur žemė dreba kasdien. Tokijyje, Ikeburako rajone, jau stovi 30 šešiasdešimties aukštų pastatų. Aukščiausias yra 75 aukštų 295m. aukščio. Parengta daugiau nei 12 fantastinių namų projektų. Pavyzdižui: Takenana firma parengė projekta Sky City 1000 satyti 1 km. Aukščio ir 400m. skersmens kūgio formos pastatą, kuriame dyvens ar dirbs 165 tūkst. žmonių. Tokijo disneilendo kaimynystėje rengiamas statyti Aeropolis 2001, t. y. 2001 m aukščio 500 aukštų pastatas, kuriame gyvens 300 tūkst. žmonių. Šimizu firma parengė projektą TRY 2004 dviejų kilometrų aukščio pastatui, kuriame gyvens 1 mln. gyventojų. Jau visą dešimtmetį kuriamos medžiagos ir technologijos tokių namų statybai.Taisei korporacija rengiasi statyti 4000 m aukščio X – SEED 4000 pastatą, kuriame gyvens, dirbs, mokysis ir džiaugsis visais malonumais 700 tūkst. žmonių nepaisant drebančios žemės. Tikėkimės, kad Amerikos pasaulio prekybos centro istorija nepasikartos. Namas plaukios jūroje ant 6 km skersmens dirbtinės salos. Žemės drebėjimų ir taifūnų zonoje Japonija turėjo sukurti ypatingas medžiagas ir technologijas, judrias struktūras, įterpiant procesorius, žemės drebėjimų jutiklius ir įtaisus, kurie priderina namų struktūras prie veikiančių jėgų. Tokie pastatai tampa “protingi” ir atveria naują statybos erą. Tačiau šios technologijos kainuoja dešimtis trilijonų.
Žmonės ilgai galvojo apie Žemę ir gamtą. Ir žmonės joje gali gyventi, kol gamta klesti. Japonai kuria technologijas, kurios yra harmonijoje su gamta, iš kur mes kilę. Tačiau daugelis šalių gamtą vis labiau niokoja. Shimizu firma sukūrė fantastinį XXI a. ervės viešbučio projektą, o Hazama kompanija kuria raketų leidimui į erdvę projektą. Raketos kils iš 2 km gylio požeminės stoties. Suspaustas oras ir linijiniai varikliai jas pakels iki žemės paviršiaus ir suteiks tam tikrą greitį. Tada įsijungs pagrindiniai varikliai. Taip šiame šimtmetyje ruošiamasi įgyvendinti Žiulio Verno idėjas. Obayashi korporacija 2057 m. rengiasi sukurti buveines žmonėms Marse.

Poledinė neutrinų žvejyba
Pietų ašigalyje giliai po ledu įrengtas nepaprastas teleskopas pradeda naujo tipo astronomiją, pagrįstą ne šviesa, o neutronais – vaiduokliškomis dalelėms, atkeliaujančiomis pas mus iš supernovų ir kvazarų. Antarktidos miuonų ir neutrinų detektorių masyvas – tai teleskopas be sferino veidrodžio, be okuliaro, be kupolo. Jis sudarytas iš maždaug 700 kamuolio dydžio stiklinių jutiklių, pusantro kilometro gylyje fiksuojančių silpnus melsvus žybsinčius, neutrinams susidiriant su ledo atomais.
Be elktrinio krūvio ir praktiškai be masės, neutirnai, keliauja per visatą netrukdomi nei gravitacijos, nei magnetinių laukų, kiaurai praeidami pro žvaigždes, planetas, žmonių kūnus. Bet vienas iš milijardo neutrinų pataiko į protoną. Susidūrimo metu išspinduliuojamas sunkusis elektronas, arba miuonas, kuris keliauja ta pačia kryptimi, kaip ir neutrinas, palikdamas paskui save melsvos šviesos pėdsaką, panačiai kaip atmosferoje degantis meteoritas.
Kadangi neutrinai beveik nesąveikauja su materija, jie pasiekia Žemę, išsaugoję nepakitusią informaciją apie tuos kosminius įvykius, kurie juos sukūrė. Jutiklių masyvą sujungę i vieną kompiuterizuotą sistemą, mokslininkai tikisi daug sužinoti apie masyvias žvaigždžių “rijikes” – juodąsias skyles.

Dažai – jutikliai
Netrukus apie tiltų subyrėjimo pavojų įspės dažai, kuriuos sukūrė Niūkaslio universiteto mokslininkas Džekas Heilas. Jis sako, kad tao leis inžinieriams statyti lengvesnes, pigesnes ir elegantiškesnes konstrukcijas.
Dėl vibracijų tiltų ir kitų statybinių konstrukcijų metalas pavargsta ir ima rtūkinėti, o besiplečiantys įtrūkimai gali sukelti katastrofą. Apsidrausdami inžinieri stengiasi projektuoti stipresnes konstrukcijas, negu iš tikrųjų reikalinga – ypač jei gali susidaryti pavojus žmonių gyvybei.
Heilio dažai sugeba “jausti” vibracijas, nes jų sudėtyje yra smulkių pjezoelektrinės medžiagos dalelių. Spaudžiami arba tempiami, šie kristalėliai generuoja elktros įtampą, proporcingą juos veikiančiai jėgai.
Pasak Heilio, inžinieriai galės pasinaudoti dažais, stebėdami konstrukcijų vibracijas per visą jų tarnavimo laiką. Tai leis labai tiksliai nustatyti metalo nuovargio pradžią.

Leave a Comment