Įvadas
Po 1945 metų karo pabaigos, kai Japonija patyrė triuškinantį paralaimėjimą, buvo sunaikinta maždaug ketvirtis viso šalies turto. Labai daug žmonių neteko darbo. Gamybos lygis smuko maždaug 40% lyginant su prieškariniu laikotarpiu. Daugumai šis laikotarpis buvo kova dėl tolimesnio gyvenenimo. Bet galiausiai Japonijai pavyko atsigauti ir jau 6-ame dešimtmetyje čia prasidėjo spartus ūkio kilimas, kam pagrindą sudarė ekonominiai institutai. Tam visiškai netrugdė tai, kad Japonija palyginus su kitomis valstybėmis, turėjo labai mažai gamtinių išteklių. Jau 7-ame dešimtmetyje čia prasidėjo didelis ekonomikos augimo laikotarpis, kuomet naudos turėjo visos socialinės grupės. Į valstybės ūkio reorganizavimą buvo įtraukti visi ekonomiškai aktyvūs gyventojai. Beveik visos energetikos, metalurgijos, automobilių, laivų statybos, chemijos bei kt. pramonės šakos buvo pertvarkytos arba sukurtos iš naujo. Japonijoje labai greitai buvo pastatytos vienos didžiausių pasaulio metalurgijos įmonių, atominių elektrinių. Naujos įmonės sukūrė daug darbo vietų, todėl paspartėjo miestų augimas (urbanizacija). Valstybė rėmė ir skatino mokslinius tyrimus, stengėsi, kad pramonėje būtų naudojama kuo daugiau įvairiausių technologijų . Be to tuo metu Japonijoje buvo pigi darbo jega, o tai sėkmingai leido jos monopolijoms konkuruoti pasaulio rinkoje. 8-ame dešimtmetyje Japonija vėl buvo sukrėsta stiprių smūgių – aplinkos užteršimas, naftos kainų augimas, perėjimas prie „plaukiojančio“ valiutos kurso. Tačiau kiekvienu atveju nebuvo nuleidžiamos rankos ir šalis be niekieno pagalbos atlaikydavo visus išbandymus, rodydama savo stulbinančią gyvenimišką patirtį. Šiuo metu Japonija, nepaisant to ką ji patyrė praeityje, lyginant su kitomis valstybėmis sukaupė gamybinę jegą ir tapo pirmaujančia pasaulinėje rinkoje technologijų srytije. Be to stipriai išaugo Japonijos nacionalinis produktas ir šalis tapo viena svarbiausių pasaulio eksportuotojų . Šiandien japonų kompanijos vygdo operacijas visame pasaulyje. Žiūrint į pokarinį stovį ir šiandienos situaciją, matome jog Japonijoje ypač ryškus – japonų ekonomikos progresas.
Šiame referate aš noriu parodyti kokie Japonai yra žmones. Aš papasakosiu apie jų ekonomine situacija po II pasaulinio karo ir dabar, apie Japonijos išsivystymą technikoje ir apie Japonų šeimos papročius.1. Japonijos ekonominės situacijos po antrojo pasaulinio karo
Į karo veiksmus Japonija buvo įsitraukusi nuo 1931metų. Karą šalis baigė kaip parijaus statusą turinti tauta, akis nuo jos suko visos valstybės su kuriomis ji turėjo prekiauti , galima teigti, kad japonai buvo atstumti nuo pasaulio, nuskurdę, demoralizuoti. Taigi, pagrindinis rūpestis buvo išlikti.Bet be palyginti stabilios politinės raidos pookupacijos metais, negalima nepaminėti vadinamojo ekonominio stebuklo, kuris pradėjo ryškėti prasidedant šeštajam dešimtmečiui. Japonai nuo seno pasižymi daugeliu bruožų, kurie prisidėjo prie šiuolaikinės ekonominės sėkmės. Vienas jų – darbštumas, kitas – mokslo troškimas, uolios pastangos siekti meistriškumo, sugebėjimas greitai perimti naujas technologijas. Ekonomikos augimas iš esmės buvo pirmaeilės reikšmės dalykas. Kai Japonija palaipsniui ėmė klestėti, japonai suvokė, kad dėl gyventojų ir didesnės pramonės reikšmės jie labai priklauso nuo pasaulio išteklių ir prekybos, todėl vienintelė likusi galimybė – taikus santikiniai atviros prekybos pasaulis. Taigi vyriausybė suteikė didelį dėmesį į japonų pramonės atgaivinimą bei augimą.1968 metais į valdžią atėjusi Meili vyriausybė iškart griebėsi gelbėti pramonės. Ji įdiegė ir įkūrė modernias ekonomines institucijas – vieningą nacionalinę pinigų sistemą, šiuolaikinius bankus, vakarietiško pobūdžio mokesčius ir nacionalinį biudžetą. Bet atgimimas vyko daug lėčiau nei bet kurioje karo nuniokotoje Vakarų šalyje. Bet aukštas japonų išsilavinimo lygis, gyventojų, kuriems pažįstamas indrustinis darbas, įgūdžiai, didelė technikų, pramoninkų ir verslininkų patirtis, taip pat puiki vyriasybės valdininkija, trokštanti atkurti ekonomiką, ilgainiui suteikė jam pagreitį. Investicijos ir pastangos vyriasybė nukreipė į tokias pramonės šakas kaip laivų statybą ir metalurgijos pramonė, elektroenergetika, trąšų gamyba, chemijos pramonė. 1955 metais pragyvenimas per capita pasiekė ikikarinį lygį, ekonominė pažanga vis spartėjo. Galima teigti, kad japonai iš dalies vėl pakartojo klasikinį pramonės modelį, tik šį kartą daug spartesniu tempu. Ministro pirmininko Ikedos pasiūlymas per 10 metų padvigumbinti pajamas buvo gerokai pralenktas. Japonų fenomenas jau vyko. Septintajame dešimtmetyje Japonija jau klestėjo, šalį užplūdo plataus vartojimo prekės. Japonai vėl didžiavosi gimtaja šalimi – jausmas, kurio dar visai neseniai jie negalėjo patirti, – ir mėgavosi viso pasaulio nuostaba. Pagal bendrąjį nacionalinį produktą vienam gyventojui Japonija pralenkė Pietų Europą. Tuo pat metu iš Japonijos į pasaulį plūstelėjo visų rušių elektroninės ir pramoninės prekės . Jau septintame dešimtmetyje Japonija tapo svarbiausia, arba bent antrąja, beveik visų šalių prekybos partnere. Prekybos santykis be galo pasviro jos naudai. Vien tik su Jungtinėm Valstijom balansas išaugo tiek, kad po dešimtmečio jau sudarė 50 milijardų JAV dolerių perviršį. Japonija pradėjo daug investuoti užsienyje, ypač Jungtinėse Valstijose, Vakarų Europoje ir Rytų Azijoje. Devintame dešimtmetyje ji tapo didžiausia pasaulio kreditore. Japonijos pagamintos prekės tapo ne tik vienos geriausių, bet ir vienos pigiausių pasaulyje. Jos pagalba besivystančioms šalims vertinama kaip visa lemianti, jos dalyvavimas tarptautinėse struktūrose – kaip visų svarbiausias.
Be to, kylant kaimo žmonių gerovė kartu su įsigalėjančiomis komunikacijomis, ypač televizija, ištrynė daugumą visuomeninių ir intelektualinių skirtumų , kurie prieš karą egzistavo tarp modernių urbanizuotų sričių ir sustingusių, senamadžių; kaimo vietovių. Be šios įspudingos ekonominės pažangos, pokarinė Japonija tikriausiai nebūtų nei tokia politiškai stipri, nei jos demokratinės institucijos būtų taip sėkmingai išplėtojusios. Energingą ekonomikos raidą lydėjo socialiniai ir kultūriniai laimėjimai. Didžiausia sėkmė japonus lydėjo visų pirma eksportuojant gaminius tų pramonės šakų, kurių plėtrą paskatino neseniai baigęsis karas. Po karo iš pradžių daugiausia buvo eksportuojama tekstilės. Vėliau japonai pastangas nukreipė į plieno bei mašinų pramonę ir pradėjo eksportuoti motociklus, automobilius, traktorius. Daugiausiai prekybinių sandorių Japonija turi su JAV 1998m. – 30,5% eksporto ir iš jų pirko 23,9% importo. Nuo to žengta buvo prie elektronikos – Japonija tapo vienintele JAV varžove kompiuterių ir kitų aukštos technologijos gaminių srityse, o ėmė pirmauti Japonija gaminant robotus. Pradėjo ryškėti, kad ji ima keisti JAV ir kaip pasaulio finansinį centrą. Japonija tapo daugiausia pasaulyje kredituojančia valstybe, o JAV smuko į didžiausios pasaulyje valstybės skolininkės padėtį. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Japonija ne tik kad buvo pasivijusi Vakarų šalis, bet ir atrodė pasiryžusi išsiveržti į priekį.Visos pokarinės japonų ekonomikos sistemos dalis yra bendroji prekybos kompanija – išradinga naujovė, išplėtota specifiniams japonų poreikiams tenkinti. Prekybos kompanijos pradėjo teikti puikias paslaugas visam pasauliui. Vėliau bendrųjų prekybos kompanijų reikšmė sumažėjo, nes atsirado milžiniškų firmų, pajėgių savanoriškai bendradarbiauti su užsieniu. Japonijos zaibatsusistema paklojo tvirtą industrinį pamatą įspūdingai pastarųjų dešimtmečių šalies pažangai.Nuostabius japonų ekonomikos laimėjimus visų pirma lėmė japonų visuomenės prigimtis, Japonijos ikikarinė patirtis ir kai kurie ypatingi japonų verslo organizavimo bruožai. Mažos algos Japonijoje, kaip ir ribota vidaus rinka, iš tikrųjų ekonomikai buvo tiek pat stabdys, kiek ir privalumas. Pats ikikarinio ekonominio mechanizmo sugriovimas tam tikru būdu paskatino pokarinės ekonomikos augimą. Atsirado naujos gamyklos, kurios buvo aukštesnio techninio lygio, nei veikiančios Jungtinėse Valstijose ir Europoje. Suklestėjo smulkios ikikarinės ir visiškai naujos įmonės, kai kurios jų išaugo iki pirmaujančių, visame pasaulyje žinomų kompanijų ( Matsushita, Canon, Sharp ir kitos ).Be to, ekonominį atgimimą lėmė ir didelis palankių išorinių įtakų reikšmės. Vienas veiksnys – tai Korėjos karas, bet kur kas didesnės įtakos turėjo amerikiečių okupacija. Ypač naudingas buvo ekonomikos išlaidų sumažinimas 1949 metais ir verslo veiklos suaktyvinimas, išardant zaibatsu sistemą. Tačiau dar svarbesnis buvo naujos konstitucijos reformos, moters išlaisvinimas bei jos ir vyro socialinis sulyginimas, taip pat žemės reforma, kuri paklojo tvirtą socialinį demokratinės sistemos pamatą. Japonija vėliau sukūrė kuklias gynybos pajėgas jie nustatė joms skirti ne daugiau kaip vieną nuošimtį BVP. Japonija buvo taip sutriuškinta, o jos ekonomika tokia pažeista, kad amerikiečiai neįsivaizdavo, jog ji galėtų tapti rimta ekonominė varžovė. Svarbiausia išorės įtaka, daug prisidėjusi prie Japonijos industrinio atgimimo, buvo tarptautinės prekybos sąlygos, kurias amerikiečiai ir jų sąjungininkai sukūrė po karo. Tik amerikiečiai palaikė pilnateisį Japonijos dalyvavimą pasaulio bendruomenėje, pirmiausia laimėdami jai narystę Bendrajame muitų ir prekybos susitarime bei ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijose. Nuo 1975 metų Japonija – viena iš šešių (vėliau iš septynių) pagrindinių šalių, kurios dalyvauja kasmetiniuose viršūnių pasitarimuose. Šiandien Japonija – industrinė šalis ir viena tarptautinių investorių pasaulyje. Tarptautinė prekyba – tai Japonijos ekonomikos gyvybinės jėgos šaltinis bei langas, pro kurį daugumą žmonių regi Japoniją.2. Japonija – aukšto techninio lygio šalis
Japonijos šiuolaikinio mokslo ir technologijų istorija savo šaknimis siekia dar devinioliktojo amžiaus paskutiniuosius dešimtmečius, kai naujai atvėrusi valstybė pradėjo aktyviai siekti mokslo aukštumų. To meto Japonija negalėjo pasigirti gausiais gamtiniais ištekliais, tad vienintelis kelias tam, kad valstybė socialiai ir ekonomiškai vystytųsi, buvo per technologinę pažangą, pasiekta vienintelio Japonijos ištekliaus – žmonių.Dabartinės Japonijos priklausomybė nuo technologinio proceso niekuo nesiskiria nuo tos, kuri buvo prieš šimtmetį. Tačiau, Japonijos vieta, tarptautinėje bendruomenėje, pasikeitė – ją pripažino kaip vieną didžiausių industrinių valstybių. Turėdama tokį statusą, Japonija privalo skatinti tyrimus tokia linkme, kad padėtų išspręsti globalines pasaulio problemas.
Tokia pagrindinė nuomonė buvo suformuluota Mokslo ir technologijų politikoje, kurią 1992 metų balandžio mėnesį patvirtino Japonijos Vyriausybė. Pagrindiniai uždaviniai : 1) siekti rasti sprendimus aplinkos užterštumo, energijos ir kitų globalinių problemų srityje; 2) tęsti pagrindinius mokslinius tyrimus ir kitus pažangius mokslinius bei technologinius projektus; 3) gerinti žmonių gyvenimo sąlygas, tuo pat metu, spręsti senyvo amžiaus žmonių ir kitas socialines problemas.Vystymosi etapai.
Mokslo ir technologijų Agentūra suskirstė Japonijos mokslinių ir technologinių vystymosi pasiekimus į keletą atskirų periodų nuo pat Antrojo Pasaulinio karo. Penktojo dešimtmečio pabaigoje – šeštajame dešimtmetyje ypatingas dėmesys buvo skiriamas karo nuniokotų įrengimų ( skirtų moksliniams tyrimams) atstatymui, bei naujų įsigyjimui. Kitas dešimtmetis buvo skirtas įrengimų modernizavimui. Aštuntajame dešimtmetyje Japonija atsidėjo energijos ir aplinkos užterštumo problemų sprendimui. O devintajame dešimtmetyje skatino kūrybingumą moksliniuose projektuose. Pagal atliekamų tyrimų bei bandymų skaičių Japonija užima antrą vietą pasaulyje (pirmą-JAV). Pagal patentuotus atradimus Japonija pirmauja, 1996m. buvo užregistruota 270 000 naujų patentų (100 000 daugiau negu JAV) . Per labai trumpą laiką Japonijos mokslas ir technologijos iš mokymosi bei kartojimo stadijos perėjo į naujų pasiekimų bei atradimų erą. Japonai nuo seno pasižymi daugeliu bruožų, kurie prisidėjo prie šiuolaikinės ekonominės sėkmės. Vienas jų – darbštumas. Kitas – mokslo troškimas. Taip pat uolios pastangos siekti meistriškumo ir sugebėjimas įdiegti naujas technologijas. Todėl, šiandien, Japonija – labiausiai technologiškai išsivysčiusi šalis visame pasaulyje. Ji sugebėjo per pastaruosius penkiasdešimt metų ne tik pasivyti tokius “ aukštuosius “ technologijos centrus, kaip JAV ir Vakarų Europa, bet ir juos pralenkti. Japonija užima pirmąsias vietas pagal buitinės elektronikos ir elektrotechnikos gamybą ( 42 proc. pasaulio ) – ypač video ir stereomagnetofonai, spalvoto vaizdo televizoriai, mikrobangės krosnelės, radijo imtuvai, automobilių gamyba ir t.t.
3. Papročiai
Begant laikui, japonai keitesi ne mažiau, nei bet kurios kitos tautos žmonės, o gal net ir daugiau. Jie buvo ypatingai jautrūs kintančioms išorinėms sąlygoms. Žinoma, niekas nepaneigs nei kultūrinio tęstinumo, nei kai kurių pastovių bruožų, tačiau jie ne ryškesni nei visam likusiam pasaulyje. Kad ir ką sakytume, japonai išlieka itin savita tauta, kuriai būdingos nuostatos tam tikrose srityse absoliučiai skiriasi nuo vyraujančių Vakaruose. Svarbu, kad kai kurios jų turi ilgą priešistorę, todėl veikiausiai reikšis ateityje. Tačiau Japonų visuomenė per daug sudėtinga ir pernelyg kintanti sparčiai, kad galėtume ją tarsi įsprausti į standžią, išdailinta schemą. Be to, yra bruožų, kurie tarpusavije susiję glaudžiau nei kiti, tačiau visi jie susilieja į palyginti sklandžiai veikiančią visumą. Japonai daug labiau nei vakariečiai linkę veikti grupėse. Vakariečiai gali nebent vaidinti, kad jie nepriklausomi ir individualūs, o dauguma japonų drabužiais, elgsena, gyvenimo būdu, net ir mąstysena be širdies skausmo prisitaikys prie grupės normų. Japonijos šeimą, vadinamąją ie, ikimoderniais laikais galėjo sudaryti kelios giminystės linija susijusios šeimos, kurioms vadovavo pagrindinė šeima, ir kiti nariai, tolimi giminaičiai ar visai giminės ryšiais nesusiję žmonės. Visi privalėjo paklusti tėvui arba šeimos tarybai. Tokia šeima buvo būdinga iškiliausiems feodalinės karių klasės sluoksniams, turtingiems pirkliams ir tam tikroms valstiečių grupėms. Šiuolaikinės japonų šeimos struktūra nedaug skiriasi nuo amerikietiškos šeimos ląstelės. Japonai niekados nebuvo linkę garbinti protėvių – šitai labiau būdinga kinams, – tačiau lenteles su kelių artimiausių protėvių genealoginiu medžiu gali pamatyti ant lentynos prie budistinių relikvijų, jas dažniausiai perduoda vienam iš vaikų, paprastai vyriausiam sūnui, tuo simbolizuodami, kad jam lemta pratęsti šeimą, mat laikoma, kad likusieji vaikai įeina į kitas šeimas arba sukuria atskiras.
Taigi mes matome, kad Japonijos kultūra, istorija, ūkis, pačių japonų buitis, papročiai ir tautiniai bruožai visame pasaulyje žadina nemažą susidomėjimą. Ši šalis mums atrodo paslaptinga ir neįprasta. Ji maža, praktiškai neturinti naudingų iškasenų, tačiau ekonomiškai stipri valstybė. Nors Japonija gyvuoja šimtmečius vistiek galėtume ją pavadinti jauna , nes ji sugebėjo rasti savyje jegų pakilti po II-ojo pasaulinio karo ir per puse amžiaus pasiekti tokių ekonominių aukštumų.
Naudota literatūra:1. Edwin O. Reischauer, Marius B.Jansen „Japonai šiandien, permainos ir tęstinumai“.- K. Litterae Universitetas, 1996. 442 psl.2. http://www.jinjapan.org/today/econo/econo_6.html