Filosofijos įvado santrauka

7 tema: Istorijos sampratos
Paradoksaliai istorija yra ir prasmės kriterijus, ir absoliutinančių tezių reliatyvumas, o gal ir visiškas atmetimas.
Įtampa tarp istorijos prasmės ir beprasmškumo, vienu iš istorijos filosofijos metodų laikomas toks: tyrinėti ypatingą žmogaus santykį su istorija praeityje, kad būtų geriau suprastas savas laikotarpis.
Sen. Graikams istorijos tema buvo suvokiama kaip nepraeinanti, o tapsmas ir nykimas suvokiami, kaip paviršinio pasaulio reiškiniai. Aukštasis pažinimas privalėjo pakilti virš jų. Amžinojo idėjų pasaulio akivaizdoje istoriškumas buvo suvokiamas kaip nereikšminga nuokrypa arba kaip iš esmės amžinas to paaties sugrįžimas. Istorijų raida buvo mastoma kaip sukimasis ratu.
Teologiškai aiškindamas istoriją, Augustinas antikinei sanpratai priešpriešina biblinę krikščioniškąją tiesialinijinės raidos su vienkartiniais įvykiais sampratą: Dievas kūrėjas sukūrė pasaulį iš nieko ir panorėjęs savo valia jį sugrąžins.
Krikščionybė suvokia save kaip istorinę religiją,grindžiamą vienkartiniu istoriniu įvykiu, kuris, kaip Dievo apreiškimas, atveria mums antiistorinę perspektyvą.
Istorija yra vidinių šio pasaulio negandų sąvoka, pasaulio, kuris pilnas beviltiškos painiavos, o drauge įžanga ir ruošimasis Dievo per Kristų paskelbtam išganymui, amžinąjai Dievi Karalystei, kuri yra “ne iš šio paasaulio”.
Žmogaus buvimo – pasaulyje požiūriu istorijos pramė yra ta, kad ji yra dabartinio buvimo- pasaulyje genezė.
Istorijos prasmė yra tokia, kokią mes jai suteikiame veikdami.
Istorija suprantama pagal analogiją gamtai, ar tai būtų žvaigždynų sukimasis, ar gyvybės procesai. Tokiu būdu atsiranda cikliška istorijos sa

amprata, o kraštutiniu atveju kalbama apie amžiną vieno ir to paties pasikartojimą.
Istorija suprantama kaip žmogaus pažangos, tolesnis vystymosi ir emancipacijos procesas. Šis procesas iš pradžių buvo mąstomas teologiškai: Dievas yra proceso priežastis. Pasaulio istorijai jis suteikia išganymo istorijos reikšmę. Istorijoje jis auklėja žmoniją
Istorijos procesą galima skirstyti į epochas, kurios viena vertus atitinka kūrimo dienas (gamta) ir, antra vertus, žmogaus gyvenimo laikotarpius.
9 tema: Kas yra utopija ir kaip ji pasireiškia socialinėse teorijose.
Utopija – vieta kurios nėra.
Socialinė utopija – tai idealios, praktiškai neįgyvendinamos visuomenės santvarkos arba socialinių problemų idealus sprendimo projektas.
Utopija yr afantazijos kūrinys ir socialinės tikrovės neadekvatuas atspindėjimo forma, idėjiniu tyrimu kartais panaši į socialinį mitą.
Dažniausiai utopija remiasi tikėjimu, kad visi prieštaravimai yra išsprendžiami iš karto pagal universalią scemą, galinčią išgelbėti visuomenę nuo blogybių. Utopijai būdingas anntiistoriškumas, atitrūkimas nuo realių sąlygų. Utopija tiesiogiai ir netiesiogiai kritikuoja ir neigia esamą santvarka, jos tam tikrus aspektus, kuria siektiną soc. idealą.
Fašizme utopija pasireiškė tarpatautinės taikos idėjos neigimą ir liberalizmo bei demokratijos idėjų neigimą. Kaip ypatinga iškrypimą fašistai įtraukia anarchizmą. Fašizmas neigia kai kurių tautų teisę egzistuoti.
Viešosios nuomonės formavimosi iš apačios laisvę ir individo gyvenimo privatumą fašistai laikė absurdiškais, klaidingais ir kenksmingais bendruomenai prietarais. Vadas sprendė galutinai ir neklystamai- visais gyvenimo atvejais. Vadas absoliučiai valdo partiją, valstybę, visuomenę ir kiekvieną in
ndividą. Fašistinė ideologija atmeta Dievo idėjos sampratą.
Į pirmą planą iškėlė ne ideologinį paveldą, o prievartą priešiškomis laikomų jėgų atžvilgiu.
Atoritarizmo ideologija remiasi prielaida, kad egzistuoja nustatyta darna, kurią reikia ginti. Kai kurios visuomenės ir individo egzistavimo sferos iš principo nepasiekiamos. Stipri nepriklausoma valstybė autoritaristams svarbesnė už visuomenę ir tautą. Kaip tik valstybė įgalina bedriją egsistuoti ir išlikti istorijoje. Dažnai autoritariniai vadai svajoja sukurti monopartiją
Komunizmas. Lenino nuomone, kartą iškovota valdžia negalėjo būti prarasta. Partija turėjo būti organizasija pasiekiama tik geriausiems ir visiškai atsidavusiems komunizmui žmonėms. Jos gretose turėjo likti tik materialistinei filosofijai ir ją gridžiamai pasaulėžiūrai ištiki žmonės.
Stalino nuomone, kelias valstybės nunykimo link turėjo eiti per jos sustiprinimą. Centralizuota totaritarinės valdžios veikla galutinai sunaikino teisėtumą ir piliečių teises. Vado valdžia apėmė visas individo gyvenimo sritis. Užsibrėžta buvo suvienodinti pažiūras.
Chruščiuovas teigė, kad galima taiki revoliucija. Pasikeitė “ vienintelės teisingos” strategijos taktika.
Anarchizmas- tai santvrakos be valstybės ideologija, nes valstybė visų atmainų anarchistams visada buvo grėsmingiausias kiekvieno individo laisvės, brangiausio žmogaus turto priešas. Atgrasiausia yra valstybė, valdžia ir jos aparatas. Vergovės formos- privati nuosavybė, grynieji pinigai, šeima ir religija.
10 tema:1)Valstybės saprata ir visuomenės valdymo ribos
Valstybė svarbiausia klasinės visuomenės politinės sistemos organizasija, per kurią valdoma visuomenė ir saugoma jos ekonominė ir socialinė struktūra.
Žmogaus visuomeniškumas yra orentuotas į valstybę (Aristotelis)
Valstybė yra vi
isuomenės visuma, kuri privalo veiksmingai ir plačiai užtikrinti savo piliečių savirealizacijos sąlygas. Jos tikslas- piliečių visuotinė gerovė.
Pesimistinė nuostata gravituoja į valstybę su visa apimančia valdžia, o optimistinė bus linkusi patikėti žmogui plataus diapazono savikūrą, valstybei paliekant tik minimumą rūpesčių.
12 seminaras. Kultūros samprata ir reikšmė visuomenės gyvenime.
Žmogaus ir jo materialaus pasaulio vystymasis visada buvo ir visada yra susijęs su dvasinės kultūros raida. Svarbiausios šios kultūros formos yra papročiai, mitai, magija, religija, menas, filosofija, mokslas. Nors kai kurios kultūros formos šiandien atrodo naiviai, tačiau tai nėra “kvaila išmonė”. Jokia ilgalaikė kultūros forma nebuvo paprastas išsigalvojimas, o tam tikro bendro žmonių gyvenimo būdo produktas ir kartu to gyvenimo reguliatoriais.
Papročiai. Papročių laikymasis yra toks pat būtinumas kaip mityba, miegas ir pan. Papročiai išugdomi paties praktinio gyvenimo ir perduodami iš kartos į kartą.
Mitai. Dvasios, kaukai, demonai, dievai mitinės kultūros žmogui buvo iš dalies gamtinio, iš dalies daiktinio žmogaus pasaulio dalys. Jie turėjo didelės įtakos žmogaus gyvenimui ir likimui.
Religija. Viena iš seniausių dvasinės kultūros formų yra religija. Pagrindinis jos turinys yra tikėjimas antgamtinėmis jėgomis ir tuo, kad nuo jų priklauso viso pasaulio procesai ir žmogaus likimas. Bendrai paėmus, religinę žmogaus poziciją gimdo jo bejėgiškumo pojūtis prieš tam tikrus realius reiškinius, kurie sąlygoja jo likimą, o jis pats jiems neturi jo
okios įtakos.
Faktinį žmonių elgesį valdo visų rūšių normų mišinys. Grynai moralinių normų dalis tame mišinyje tikriausiai nėra per daug didelė, nors kiekviena bendrija suinteresuota jos didėjimu. Tačiau to bendro visuomeninio intereso realizavimas yra apsunkintas žmogaus gerovės, kuri turi būti moraliai saugoma, skirtingo supratimo. O tas skirtingas supratimas išplaukia iš asmeninių ir visuomeninių interesų skirtingumo.
13 seminaras. Globalios pasaulio problemos ir jų priežastys.
Socialinė neteisybė, badas, infliacija, nedarbas, išteklių trūkumas, neraštingumas, aplinkos išsekinimas ir užteršimas, dorovinių vertybių nuosmukis yra vienos iš pagrindinių globalinių problemų pasaulyje. Ekonominis augimas, priešingai lėmė dar didesnį skirtumą tarp turtingų ir neturtingų pasaulio nacijų, ypač pablogino apverktiną skurdžiausių tarp skurdžių padėtį. Ekologines problemas lemia suardytas ryšys tarp žmogaus ir gamtos, tarp turtingųjų ir vargšų, didžiulis neatitikimas tarp trumpalaikių egoistinių korporacijų, vyriausybių ir šalių tikslų ir ilgalaikių pasaulinių tikslų, materialinių ir dvasinių žmonių poreikio tenkinimo. Dabartinė pasaulinė krizė yra tiesioginė pasekmė žmogaus nesugebėjimo pakilti iki lygio, atitinkančio jo naują galingą vaidmenį pasaulyje, suvokti savo naujas pareigas ir atsakomybę.
14 seminaras. Šiuolaikinio žmogaus santykio su kitais žmonėmis problema, priežastys, apraiškos, pasekmės.
Žmonijos krizė glaudžiai susijusi su tuo, kad žmogus nesupranta savo vaidmens dabarties pasaulyje, kad “niekas iš mūsų iki galo dar neprisitaikė nei psichologiškai, nei funkciškai prie pasikeitusio pasaulio ir naujos žmogaus padėties jame”. Žmonijos krizė esanti žmogaus krizės, jo vidinio pasaulio suirimo padarinys. Dabarties žmogus dažnai vadovaujasi antihumaniškomis vertybėmis, o tai skatina savanaudiškus tikslus, kurie dažnai sukelia tarptautinius konfliktus ir karus. Taigi esą būtina perorientuoti žmonių sąmonę, nukreipti ją į kitas vertybes ir tikslus.

Leave a Comment