Turinys
Įvadas 3Filosofija kaip problema 4Filosofijos kilmė 6Filosofijos esmė 9Filosofijos prasmė 12ĮvadasAntanas Maceina ilgokai dėstęs Rytų Europos filosofiją-visų pirma marksistinė, iš dalies betgi ir senąją rusiškąją Münsterio i. W. universitete vėliau atsidėjo “savam, dalykui”, kuriam jis jautėsi ir geriau pasiruošęs ankstesnėmis teologijos studijomis, ir artimesnis savo dvasios polinkiais. Tačiau religijos filosofija turi vieną keblumą: ją lengva dėstyti, jei iš jos išjungiamas Dievo buvimo klausimas, paliekant jį metafizikai, ją sunku dėstyti, jei Dievo buvimas padaromas religijos filosofijos išeities tašku. Metodiškai Dievo buvimo išskirti iš religijos filosofijos galima visiškai teisėtai: religijos filosofas remiasi metafizikos išvada, kad Dievas yra, ir todėl apmąsto tiktai žmogaus santykį su šiuo esančiuoju Dievu. Argi galėtų religijos filosofas būti savo sąžinėje ramus, apmąstydamas žmogaus santykį su Dievu, o ne atskleisdmas kelio į patį Dievą kaip Būtį? Dievo buvimas yra lyg religijos pagrindas. Metodinis Dievo buvimo išskyrimas iš religijos filosofijos yra sąžiningas tik tuo atveju, kai religijos filosofas žino kelią į Dievą ir pats jį klausytojams nurodo. Ilgą laiką A. Maceina tokios kelio nežinojo, jis Dievą tikėjo. Tačiau atskleisti protu jo buvimo jis nemokėjo. Filosofijai tai pagrindinis dalykas. Atremta į tikėjimą, o ne į žinojimą, filosofija virsta slapta teologija, nešiojančia filosofinę kaukę, po kuria slypi teologinis veidas. A. Maceina savo gyvenime net du kartus buvo perstudijavęs aristoteliškai sholastinę filosofijos sistemą ir joje radęs ištisą Dievo įrodymų aibę. Vis dėlto, jie A. Maceinai atrodė įtartini, nors jis ir aiškiai nesuvokė, kodėl taip yra. Tik įsigylinęs į marksistinę filosofiją, jis suprato Dievo įrodymų silpnybes, butent: jie galioja tik tam tikros metafizikos rėmuose ir yra įimti į šios metafizikos pagrindus, jie yra ne išvada, o prielaida.
A. Maceina tarė lietuviškai tai, ką jis mąsto žmogiškai. Todėl svetimybių čia reta, jos reiškia tik sustabarėjusias sąvokas, kurios filosofijoje teturi įrankinį pobūdį.Filosofija kaip problema Filosofija žmogiškojo būvio apraiška, nes tai iš tikro didžios nuostabos apraiška. Savo esme ji neturi nei pradžios, nei galo, kartu betgi ji perstogės kyla ir praeina: kyla kaip klausimas ir praiena kaip atsakymas. Savo turiniu ji yra išnešiojusi ir pagimdžiusi visus mokslus, su jais tačiau nesusileidama ir jų neatstojama: visų mokslų motina, pati nėra mokslas. Savo prasme ji yra viena vienintelė, o vis dėl to šią prasmės vienybę ji skleidžia neaprėpiama išorės įvairybe ir net priešingybe: amžinoji vienos tiesos ieškotoja niekad neina vienu keliu. Mus stebina istoriniai jos matmenys ir sykiu nuvilia pasiektieji jos laimėjimai.Filosofijos abejotinumas yra visapusis: mes nežinome, kas filosofija yra savyje, ką ji ilgoje trukmėje yra veikusi, ko siekusi ir ko pasiekusi. Be, abejo kol apie visa tai nemąstome kiek įtampiau, atrodo, kad atskyti į šiuos klausimus yra lengva. Pabandę betgi savus atsakymsu kiek tiksliau, čia pat suglumstame ir esame pripažinti, kad nei filosofijos esmė, nei jos veikla, nei jos išvados negali būti nusakomos taip, jos šis nusakymas būtų nebeabejotinas: priešais vienokį nusakymą kyla čia pat visiškai kitoks, manąsis esąsas lygiai pgrįstas kaip ir pirmasis. Jau vien tai, kad kiekvienas mąstytojas aptaria filosofiją vis savaip, įspėja mus nepasitikėti iš anksto nė vienu apatarimu. Tuo būdu, filosofijos abejotinumas išplinta lygi jos būvio prasmės, tai yra lygi to, kas senovejė kaip tik buvo akivaizdžiausia – pagal Sokrato dėsnį: “Kas padoriai nefilosofuoja, nebus nė pats padorus”.Tarp daugybės įvairių žmogiškosios kūrybos sričių filosofija yra vienitelė, turinti savimonę, vadinasi, savo pačios priemonėmis galinti suprasti, kad ji esanti filosofija: filosofijos apibrėžtis yra jos pačios klausimas, sprendžiamas ne iš šalies, bet iš jos vidaus. Filosofija aptaria save pati iš savęs. Filosofija neturi nieko viršum savęs ir nieko šalia savęs, jos negalima išvesti iš nieko kito, kiekviena filosofija apibrėžia pati save savęs vykdymu, vadinasi, filosofavimu. Būtų iš tikro per pigu, filosofinės minties dužlumą suvesti į protinį jos kūrėjų nepajėgumą, nes tai reikštų, kad visi žmonijos mąstytojai yra buvę metafiziniai bukapročiai. Filosofinių atsakymų abejotinumas glūdi žymiai giliau, būtent pačiame jų pobūdyje, kad jie yra filosofiniai. Būtų jie fizikiniai ar biologiniai, tai būtų ir pastovūs, jei tik atitiktų medžiaginės ar gyvybinės tikrovės savybes kaip jų tiesos mąstą. Kiekviena sistema manosi esanti pasaulio galas ir istorijos atbaiga, bet istorija vis rieda toliau. Tačiau tai daugiau ar mažiau tinka kiekveinai filosofijai. Teorinė filosofijos pusė pasirodo iš tikro esanti abejotina visais savo sandais.Filosofijos abejotinumas yra pagrindas, kodėl norime, kad ji susimąstytų savo pačios atžvilgiu. Tačiau, kas yra šis susimąstymas savyje? Ko mes ištikrųjų siekiame klausdami, kas filosofija esanti ir ką ji veikianti? Formalinė filosofijos aptartis nėra mūsų siekinys, nes jokia aptartis nėra tikslas savyje. Pats gi susimąstymas eina žymiai toliau: filosofija susimąsto būties klausimo šviesoje. Būties klausimas yra pats pagrindinis bei galutinis klausimas.Filosofijos kilmėFilosofijos galima ieškoti jo laikinės pradžios ir galima žvelgti į jos nuolatinę tėkmę. Pirmuoju atveju, norime patirti, kada ir kur yra prasidėjusi filosofija kaip istorinė apraiška arba (mąstymo kultūra). Kitu atveju stengiamės atskleisti tąją paskatą, iš kurios tarsi iš kokio šaltinio teka filosofija kaip žmogiškojo būvio apraiška. Tuo tarpu kilmė nusako trunkančią paskatą, kuri paskatintajame buvoja kaip šiojo pagrindas. Kilmė yra nuolatos dabartinė ir tuo pačiu nepraeinanti. Kilmės galas reikštų ir kildinio galą: užvertus šaltinį, upelis liautųsi tekėjęs. Užtat kilmė ir yra ne istorinė, o esminė apraiška.Filosofijos pradžią mes laikome tiesiog akivaizdybe, nė kiek neabejodami, kad filosofija turinti tikslų savo atsiradimo laiką ir aiškiai aprėžtą geografinę šio atsiradimo erdvę: ji esanti pasirodžiusi VI šimtmetyje prieš Kristų Mažosios Azijos pakrantėse – Milete, Klazomenuose, Kolofone, Same ir kt. Mums yra žinomas net “filosofijos tėvas” kaip jį yra pavadinęs Aristotelis, būtent Talis iš Mileto. Taip pat yra žinoma ir pradinio filosofijos tarpsnio problematika. Net pats vardas šiai “mąstymo kultūrai” yra garikų duota: filosofija – išminties meilė, kuklus vardas, nes patys išminčiai esą tik dievai, žmogus galįs išminties tik siekti ir todėl būti tik jos draugas. Filosofija kyla iš mąstymo ryšium su būtimi. Tai reiškia: ji yra istorinė tik tokia prasme, kokia istorinis yra pats žmogiškąsis būvis. Ji prasideda ne istorojoje, o su istorija. Nėra buvę istorinio tarpsnio be filosofijo kaip nėra buvę istorinio tarpsnio be mąstymo. Be abejo, pradinė filosofija galėjo būti labai paprastutė, kaip ir pradinis menas ar pradinė raligija yra buvę paprastučiai. Tačiau kaip pirmoji dainelė prie snaudžiančio kūdikio buvo menas, kaip pirmasis atodūsis Dievo buvo religija, taip ir pirmasis gyvenimo bei mirties klausimas buvo filosofija. Filosofija yra žmogui neišvengiama, ji visados yra čia pat – viešumoje, patarlėse įparstiniuose posakiuose, vyraujančiuose įsitikinimuose, šviesuomenės kalboje, politinėse pažiūrose, o ypač istorijos pradžioje, mituose. Filosofija yra žmogaus susimąstymas savo būvio akivaizdoje. Todėl ne būtinai ji turi būti sisteminga ar net sąmoninga: Žmogus filosofuoja net nežinodamas, kad filosofuoja. Kaip ne kunigai išrado religiją, o religija kildino kunigus, taip ir ne filosofai sukūrė filosofiją, o filosofija kildino filosofus. Filosofija nėra tokia apraiška, kuri atsirastų susimąstymo ar apmąstymo pabaigoje, kaip šiųjų vaisius. Pats šis susimąstymas ar apmąstymas yra filosofija ir todėl stovi pačioje žmogaus būvio pradžioje kaip jo tapsmo gairė. Tačiau, prieš pradėdami apmąstyti esminę filosofijos kilmę, turime išsiaiškinti filosofijos santykį su dviem dalykais, būtent su mitologija ir su klausimu, kadangi jie abu ne kartą taip pat laikomi filosofijos kilmės šaltiniais. Šiandienos polinkis regėti filosofijos esmę radikaliajame klausime, peržiangiančiame kiekvieną atsakymą, savaime pastūmi ne vieną mąstytoją ieškoti klausime ir pačios filosofijos kilmės: filosofija iš klausimo kylanti ir klausimu išsisementi, klausimas esąs gryna pradžia, be jokio duomens. Žmogus esąs “klausianti būtybė”, ir klausiamasis jo pobūdis žądinas nerimą bei veržimąsi pralenkti kiekvieną pasiektą laimėjimą, peržengti kiekvieną radinį, kaip nevertingą ir visados siekti naujybių. Kiekvienas “todėl” slepia savyje “kodėl”, ir kiekveinas išpręstas klausimas kildina dešimtį naujų neišpręstų. Ir juo labiau mokslas žengia priekin, juo labiau jis šakojasi. Tačiau ne tik mokslas gyvena klauismu, juo gyvena ir metafizika. Pirmasis – ne istoriškai ir ne esmiškai, o tik mūsų svarstymų eilėje – iš anų pagrindinių patyrimų, kurie suardo neklausiančiają būklę ir pažadina klausimą, yra nuostaba. Nuostabos galia sukrėsti žmogaus būtybę bei pažadinti klausimą kaip tik ir paverčia ją “filosofijos gimimu”. Nuostaba kaip pradmuo negli dingti. Ji visados filosofavimo priekyje kildinanti nuotaika, todėl filosofavime nuolatos ir buvojanti: “nuostaba –… valdo kiekviena filosofijos žingnį”. Todėl sugebėjimą stebėti galime pagrįstai laikyti filosofinės kultūros lygmečiu. Asmuo, tauta, istorinis tarpsnis ne tekę gabumo stebėtis netenka ir filosofijos atkirisdami į neklausiančiąją būklę. Nuostabos stoka yra visados filosofijosnuosmukio ženklas. Kas nesistebi, tas nefilosofuoja, kadangi gyvena būties aiškumo tariamybe. Tačiau, kuo gi mes stebimės arba, kitaip sakant, kas gi mus stebina? Kas yra nuostabos objektas? Mes stebimės tuo, kas yra šis tas, o ne niekis. Filosofijos kilmė, kaip matome nėra vienalytė. Ji apima tris pradmenis arba tris pagrindinius pergyvenimus bei patyrimus, kurie akstina žmogų klausti ir tuo būdu kildinti filosofija. Kalbėdami tačiau apie tris prademenis, arba šaltinius, anaiptol nenorime teigti, kad tokiu pradmenų arba šaltinių negalėtų būti ir daugiau. Bet užuomazgomis galime jų filosofijos istorijoje rasti gana apsčiai. Sakysime: laimė yra šaltinis iš kurio kylo ne tik Epikūro mąstymas, bet kuris tarsi požeminė versmė gaivino tiek renesansine gyvenimo nuotaika, tiek natūralizmą, tiek mūsų amžiaus vadinamą “gyvenimo filosofiją”. Nauda yra šaltinis, kildinės ne tik sofistiką, bet apsrendęs pragmatizmą ir tebesąs pogrindinė srovė dabartiniame anglosaksų mąstyme.Filosofijos kilmė suskalado pačia filosofiją į įvairių įvairiausius pavidalus, tačiau ta pati filosofijos kilmė labai vieningai nusako ontologinę būtybės sąrangą. Kitaip tariant, filosofijos įvairybė virsta vienybe, kai tik filosofija yra pasiklausiama būtybės reikalu. Filosofijos pavidalas, kilęs iš nuostabos, yra visiškai kitoks negu kilęs iš abejonės ar kančios. Ir vis dėl to visi filosofijos pavidalai vienigai taria, kad jų kilmė – vis tiek kokia ji būtų – atskleidžia būtybėje “kitą matmenį” arba būtybę kaip gelmę, kuri žadina tiek nuostabą, tiek abejonę, tiek kančią.Gali viena filosofija nuo kitosir labai skirtis savo kilme ir turiniu, tačiau kiekviena yra filosofija, vadinasi, kiekviena yra tos pačios formalinės esmės. Jei tai iš tikro pasitvirtintų, tuomet galėtume būdingo atsakymo, ką filosofija daro su būtybe, ją pasiklausdama būties reikalu. Filosofijos kilmės sklaida mūsų lūkestį pateisina, būtent: filosofijos kilmėje atsikleidžia kitas būtybės matmuo arba būtybė kaip gelmė. Yra visiškai vis tiek, kokio filosofijos kilmės pradmenį sklaidome – nuostabą, abejonę, kančią, – kiekveiname atsiveria būtybės gelmė, kiekviename pasirodo būtybė kitokia, negu atrodė esanti neklausiančiojoje būklėje, kiekveinas filosofijos kilmės pradmuo tarė, kad būtybė nėra vienamatė.Būtybės kaip gelmės matmens šviesoje darosi ryškesnis ir pats filosofijos kilmės klausimas: filosofijos kilmė atveria būtybę kaip gelmę, o būtybės gelmė nušviečia filosofijos kilmę. Anie trys filosofijos kilmės pradmenys – nuostaba, abejonė ir kančia – pasirodo nesą pats giliausias šaltinis, iš kurio filosofija teka: jie yra tik antropologinės apraiškos būtybės ontologinės gelmės. Filosofijos kilmė veda mus į būtybės gelmę ir joje randa galutinį išaiškinimą.Filosofijos esmėKas yra filosofija, galėsime suprasti tik sugriatinę ją ir jos priešingybę, būtent moksle. Tai skamba gana neįprastai, nes nuo to laiko, kai Aristotelis paskelbė, kad esama “būtybės kaip būtybės mokslo”, filosofija visados laikė save šio vardo, ir vargu ar pastaraisiais šimtmečiais rastume tokia filosofijos linkmę, kuri nebūtų stengusis pabrėžti savo moksliškumą. Filosofija visados pavydėjo mokslui jo galios verčiamai įrodinėti, jo metodo tikslumo, jo išvadų patikrinamumo. Pakilti ligi mokslo aukščio yra buvusi nuolatinė filosofijos svajonė. Antra vertus, filosofijoje esama ir nenugalimos atgrasos tapatintis su mokslu ar net jungtis į jo eilę. Tiesa, filosofija nuo pat senovės yra vadinusis mokslas, tačiau ji visados yra jautusi turinti visai kitokią vidinę sąrangą ir todėl negalinti būti mokslas ta pačia prasme, kaip fizika ir biologija. Filosofijos sumokslinimas buvo ir tebėra ne vieno pergyvenamas kaip jos pažeminimas ir net pražudymas. Mokslinis filosofijos sakinys esąs iš viso neįmanomas. Kaip laisvės negalima įjungti į būtinybę, paverčiant ją viena šiosios lytimi, taip ir filosofijos negalima įjungti į mokslo sritį, padarant ją viena šiojo apraiška. Palenkti filosofiją mokslui reikštų palenkti laisvę būtinybei. Šių dviejų priešingų pažiūrų šviesoje mums dabar tenka spęsti klausimą, kas yra mokslas filosofijai: siektinas idealas ar vengtina pražūtis?Filosofijos ir mokslo išsiskyrimo klausimui spręsti yra filosofijos ir mokslo išsisiskyrimas žmonijos mąstymo istorijoje. Mokslo išsiskyrimas iš filosofijos anaiptol nėra kiekybinis vyksmas, tarsi mokslas gyventų tol, kol pakanakamai praturtėtų skirtingais duomenimis, ir tarsi šiaisi duomenimis mokslą praturtintų filosofiją. Mokslas pasidaro savarankiškas ne tuo, kad filosofija, jį praturtinusi paleistų iš savo šventovės, bet tuo, kad jis pats sau laisvę išsikovoja, atsigįždamas prieš filosofinio klausimo būdą. Nesirūpindamas tuo, “kas yra”, o atsidėdamas tam, “kaip vyksta”, mokslas savaime virsta filosofijos priešybe ir pradeda su ja kovą už savo pažinimą. Mokslo esmė pasipriešino filosofijai esmei kaip tik tuo, kad mokslas sąmoningai atsisakė tirti esmę bei visumą, suvokdamas, kaip ne filosofinį pačia savo prigimtimi. Mokslas yra tik apraiškų tyrimas bei pažinimas. Esmių mokslo nėra ir negali būti. Mokslas taip pat yra tik atskirybių tyrimas bei pažinimas. Visumos mokslo nėra ir negali būti. Tikrovėje esama ne “ mokslo”, o tik “mokslų”. Aukščiau minėtas mokslo atitrūkimas nuo “metafizinių savo šaknų” yra iš tikro tokių šaknų neigimas, jų iš viso mokslui neprisiimant kaip savųjų.Be abejo, filosofija ir mokslas turi gilų, juos abu jungiantį bendrą pradą, būtent, pažinimą. Tiek filosofija, tiek mokslas priklauso gnoseologinei mūsų būvio sričiai. Kitaip sakant, filosofija ir mokslas yra savitos žmogiškojo pažinimo rūšys. Mokslas ir filosofija negali ne tiek vienas su kitu suartėti, jog pamirstų, esą kitokios pažinsenos yra susilietų į vieną pažinimo rūšį, kaip juodu yra save laikę pradinės vienybės metu. Kova tarp filosofijos ir mokslo yra ne kas kita, kaip dialektinė jų santykių išraiška istorijoje. Tai kova už mokslinės ir filosofinės pažinsenos savarankiškumą. Aiškiau kalbant kai filosofija bando mokslą sufilosofinti ar kaip mokslas stengiasi filosofiją sumokslinti, tuomet prasiveržia sankirta, kuriuo – gal ne visados sąmoningai – ir yra gynamas tikrasis tiek filosofijos, tiek mokslo savitumas. Mokslo išsiskyrimas iš filosofinio pažinimo erdvės yra ne kas kita, kaip šios erdvės apvalymas nuo jai svetimu sandų ir tuo būdu jos esmės nuskaidrinimas. Senas posakis, kad filosofija esanti visų mokslų motina, pasirodo, yra teisingas tik tiek, kiek teisinga yra, kad šarka esanti gegužiuko motina, būtent: jį išperėjo svetimą kiaušinį.Filosofijos ir mokslo išsiskyrimas – iš dalies net ir kova tarp jų – kelia įtarimą, ar pastanga filosofiją versti mokslu nėra kartais tik apgailėtinas nesusipratimas. Juk jeigu mokslas yra savita pažinimo rūšys ir užtat negali sugyventi su fil…osofija po vienu tos pačios “šventovės” stogu, tai kaipgi būtų įmanoma padaryti filosofiją mokslu nepaneigiant jai rūšinės jos pažinimo skirtybės? Būdama mokslas, filosofija turėtų turėti ir savą objektą, kaip jį turi ir kiekvienas kitas mokslas. Kas gi būtų šisai filosofijos kaip mokslo objektas? Kodėl filosofija būdama gyva tūkstančius metų, neišvystė savo savito metodo, kad pajėgtų savo objektą tyrinėti iš tikro moksliškai. Kodėl visi kiti mokslai, žymiai jaunesni nei filosofija sugebėjo rasti savo metodų ryšium su savais objektais, o tik filosofija to nepadrė? Argi ne objektas nurodo, kaip jis turi būti tyrinėjimas? Pradmenys, kuriuos svarsto filosofija, yra tokie dalykai, kurių nebegalima suvesti į jokius kitus dalykus. Jie yra pati pradžia, patys pagrindai, nebegalimi peržengti, tikintis už jų dar ką nors rasti: už pradmenų yra tik nebūtis, vadinasi niekis. Kitaip jie nebūtų pradmenys. Tačiau jie yra ir šio mokslo objektas arba tai, kas tyrinėjama bei stengiamasi pažinti. Bet nei tyrinėjimas, nei pažinimas nėra galimi be pradmenų. Kiekviename mąstymo veiksme ar jo išvadoje glūdi pradmenys kaip visa ko apsrendėjai. Galinis taškas, prie kurio pradmenų mokslas vis turėtų artėti ir jį pasiekti, pradmenų atveju jau buvoja pradiniame taške. Tirdami pradmenis pradedame tuo, kuo turėtume baigti. Laikome aiškiu dalyku tai, ką turėtume išaiškinti. Pradžia ir pabaiga virsta viena bet ta pačia.Filosofijos ir mokslo skirtybių negalima suvokti, kas jis yra pats savyje, mokslas tuo pačiu negali nesuvokti, kuo jis skiriasi nuo filosofijos. Ir atvirkščiai, galėdama apibrėžti pati save, filosofija savaime aptaria ir savo skirtumą nuo mokslo. Kitaip sakant, filosofijos ir mokslo skirtybių klausimas yra filosofijos savimonės klausimas: ryškindama šias skirtybės filosofija iš tikro ryškina savi esmę. Būdama mokslo priešybė ir suvokdama mokslą kaip savęs pačio neiginį filosofija stengiasi atskleisti šio neiginio prigimtį tam, kad paregėtų pati save. Bet kaip tik todėl ir klausiame: kame gi slypi šisai filosofinės plotmės kitoniškumas, kuris ją skiria nuo mokslo tiek, jog ji niekad nekyla iš moksloar mokslo pagalba. Užtat filosofijos skirtybių klausimas nėra antraeilis, tai klausimas, kuris mus veda į pačią filosofijos gelmę, nes ne mokslas kelia šį klausimą, o filosofija tuo pačiu atskleisdama ir šią gelmę. Tad “kas manoma sakant, kad kas nors yra filosofas?”- klausiame su Aristoteliu.Ieškant filosofijos esmės, paprastai pradedama jos objektu, būten tuo, ką filosofija svarsto. Tačiau galutinis filosofijos uždavinys yra atskleisti būtį, pasikslusiant būtybę, tai savaime darosi aišku, kad visų pirma reikia suvokti, kas yra šis pasiklausimas pats savyje arba tai, kaip filosofija savo objektą svarsto. Jei mokslas yra filosofijos priešingybė, tuomet filosofijos pažinsena yra mokslo pažinsenos arba tyrimo priešingybė. Tyrimo priešingybė yra interpretacija: filosofiškai pažinti reiškia objektą interpretuoti. Interpretacija savo ruožtu gali būti dvejopa: galima interpretuoti daikto reikšmenį arba ženklą ir galima interpretuoti patį daiktą. Klausimas, kas yra interpretacijos objektas, yra ne kiekybinis, o kokybinis. Tai reiškia: jo norime neišskaičiuoti, kokie dalykai yra interpretuojami tikrybėje, bet atskleisti, koks dalykas gali būti interpretuojamas iš viso. Menas kiekveinas savo pavidalu – poezija, muzika, šokiu, tapyba, skulptūra architektūra – yra pirmaeilis interpretacijos objektas: interpretacija yra vienitelė mūsų santykiausena su menu. Kas yra interpretacijos objektas? Interpretacijos objektas yra tai, kas kilę ne iš gamtinės butinybės, o is žmogiškosios laisvės kaip šiosios regimybė. Visa tai, kas yra kilę iš būtinybės ir kas ją regimai išreiškia, vadiname daiktu, o visa, kas kilę is laisvės ir ją regimai įkūnija vadinasi kūriniu. Daiktų neinterpretuojame, daiktus tiriame. Kūrinys yra vienintelis interpretacijos objektas….Filosofijos prasmėFilosofavimas neišsisemia vien būtybės apmąstymu. Išsisvystydama filosofija virsta klausimu, kuris negali laikytis tik būtybe. Būtybės pažinimas užtat nėra filosofijos prasmė, vadinasi, pilnutis bei vidinis jos uždavinio įvykdymas. Kitaip tariant, filosofija yra tik tada filosofija, kai žino “kurlink ji keliauja”. Šis “kul link” ir yra būtis. Būtybė yra tik pakopa pakeliui į būtį. Klausti būties visų pirma reiškia klausti būtybės kaip būtybės. Filosofavimo kaip būtybės interpretacija esame nusakę, kas yra būtybė kaip tokia. Belieka sklaidyti pasiektąjį būtybės aptarimą ir iš jo kildinti atsakymą, kas yra būtis. Būtis gali būti atskleista tik būtybėje. Kas yra būtybė kaip būtybė, virsta savaiminga nuoroda atsakymo, kas yra būtis. Filosofija yra ne egzistencijos, o būties filosofija: pagrindinis jo klausimas krypsta ne į egzistenciją arba žmogų, bet į būtį. Priėję santykį su būties tiesa, mąstymas pasieka žmogaus esmę. Žmogus kaip būties atsivėrimo vieta įgalina mąstymą žengti šion atvirybėn, betgi tai, ką jis ten sutinka yra ne žmogus, o būtis, ir tik sutiktos būties tiesoje grįžtamuoju būdu nušvinta ir pats žmogus. Filosofijos prasmę būties atskleidime yra pravartu ir net būtina visų pirma pažvelgti į kelią būties linkui ir pasiklausti, ar šis jo kelias nėra kartais buvęs iš anų girios šuntakių, apie kuriuos kalbama, esą jie yra užžėlę ir staiga baigiasi neišbrendamybėje, ir kuriais eidamas kiekvienas pasiklysta skyrium, tačiau tame pačiame miške. Būties ir būtybės neskyrimas, o tuo pačiu būties pamiršimas – būtybės pamiršti negalima, kadangi ji visados buvoja mums priešpriešiais kaip ši ar ana. Aiškiam mąstyme yra ir peržiangimo objektas: jis yra būtybė jos visumoje. Tai kas peržengiama yra ne kokie nors atskiri daktai, bet “pati būtybė, būtent kiekviena būtybė”. Būtybės buvimo plotmėje nėra nieko, ko žmogus neperžengia. Gali ši plotmė būti ir labai įvairi bei skirtinga sava sąranga ir atskirais savo požymiais bei savybėmis, kiekvienu atveju ji yra peržiangiama savo visumoje. Tuo tarpu peržiangimo arba transcedencijos pradas – ana ontologinė kryptis bei erdvė, kurios linkui žmogus peržiangia būtybę jos visumoje. Savotiškai suskilęs, todėl gana tamsus. Iš tikro, kur link žmogus žengia, peržengdamas būtybę kaip tokia? Kur jis atsiduria šiuo peržiangimu? Žmogaus laikimąsis niekyje, tai būtybės peržiangimas yra galimas tik arba nebūties, arba būties linkui. “Kiekveina būtybė turi savo pagrindą”, laikydama šį teiginį svarbiausiu filosofijos rūpesčiu, nes būtybės pagrindo klausė filosofija kiekvieną kartą. Šiuo klausimu filosofija prasidėjo, šiuo klausimu ji ir baigsis.Vienkartinio žmogaus santykio su būtimi nėra tol, kol apie būtį sakoma: ji yra/ santykis betgi atsiranda čia pat, kai būtis taria: aš esu, nes tuomet žmogus kaip Aš-būtybė atsiduria būties kaip Aš-Būties akvaizdoje, vadinasi, kaip vienkartybė kitos – transcendentinės, kuriančios, laisvos – vienkartybės akivaizdoje. Tai reiškia, kad būties akiratyje žmogus gali pagrindinius savo būvio klausimus gali kelti ir spręsti tik tada, kai būtis yra Dievas. Jeigu gi šių klausimų sprendime slypi filosofijos prasmė, tai filosofija įvykdo savo prasmę, tik pasiekusi būties ir sofavimas pasiekia savo esmės pilnatvę. Tai būtinas filosofijos kelias. Būties ir Dievo sąsaja yra nuolatinis istoriškai ir galutinis esmiškai metafizikos klausimas. Būties mąstymas yra tuo pačiu Dievo mąstymas, o Dievo mąstymas yra tuo pačiu būties mąstymas. Kas gi ištikrųjų yra Dievas? Nors Dievas, kaip sakoma, “turi šimtą vardų”, tačiau šie visi vardai yra pagrįsti viena ir ta pačia ištara: “mano Dievas” , tai yra, vienu ir tuo pačiu kreipiniu: “mano Dieve”. Žodis “mano” reiškia priklausymą man arba tai, kas mane būtinai liečia. Dievas visados yra mano Dievas. Žodžiu Dievas nusakome Kitą, kuris buvoja ne šalia manęs, bet “anapus” arba “viršum” manęs kartu tačiau priklauso man taip, tarsi buvotų šalia manęs. Bebūdamas “mano Dievas”, Dievas yra ne-Dievas. Štai kodėl nepakanka atskleisti būtį kaip tra…nscendenciją ir absoliutą, kad atskleistume Dievą, nes nei transcendencija, nei absoliutas nėra ir negali būti “mano”, šios sąvokos reiškia nuotolį savyje, tuo tarpu “mano Dievas” reiškia artumą savyje. Būtis yra “mano Dievas” tada, kai ji yra tiesioginis kaip Aš – būtybės kūrėjes, nes tik tuomet ji yra “mano kūrėjęs”: man artimas ir tolimas, buvojęs manyje ir anappus manęs, man priklausąs ir mane peržiangęs. Tuomet aš galiu kerptis į būtį kreipiniu “mano Dieve”, nes tai, kas mane grindžia buvime, kaip manęs patį tiesioginiu būdu yra ir “mano“ ir “Dievas”. Tuomet aš esu kūrinys buvoju savo kūrėjo veikme, kaip šios veikmės regimybę arba atvaizdą. Galimas daiktas, kad mano prigimtis arba tai, ką tik turiu bet kuo aš nesu, yra daiktas, kilęs pasauliui išvystant kaip ir kiekveinas kitas gamtos padaras. Bet kaip tik dėl to, kad mano prigimtis yra daiktas, palenktas būtinybei ir veikiąs pagal jos dėsnius, ji nėra tiesioginis būties veikalas, užtat neturi nė “Dievo”. Kaip jo neturi vabzdžiai, paukščiai, žvėrys ir gyvuliai. Mano prigimtis – neišskyrus nė proto, nei valios, nei jausmo – tarė “mano Dieve”, bet aš tai tariu. Tik aš kaip Aš esu kūrinys, turiu kūrėję ir tuo pačiu “savo Dievą”. Žmogus yra hermeneutinė būtybė – ne tik tuo, kad interpretuoja apskiritai, bet visų pirma ir iš esmės tuo, kad interpretuoja pats save. Prie žmogaus kaip hermeneutinės būtybės artinamės todėl, kad pratęstume būtybės kaip tokios sklaidą į žmogų kaip į Aš-būtybę ir pasiklaustume, ar ir žmogus kaip Aš-būtybė yra kūrinys, vadinasi, ar jis buvoja kūrybiškai, būdamas būties veikmės pagrįstas savame buvime. Tai buvo logiškia būtina, kad galėtume atsakyti, ar būtis yra Dievas. Žmogaus kaip hermeneutinės būtybės atskleidimu šį atsakymą laimėjome: būties ir Dievo tapatybė atskleidžia žmoguje Abraomo ir Jokūbo Dievas ir filosofų Dievas yra tas pats Dievas.Dievo kaip savo Kūrėjo šviesoje nušvinta ir žmogus kaip kūrinys. Juk yra visai kas kita, suvokti žmogų kaip rųšinę būtybę, buvojančią savo giminės tyriniu ir jos akivaizdoje ir vėl kas kita suvokti žmogų kaip Aš-būtybė, buvojančią Dievo veikme ir jo akivaizdoje. Apmąstymai savo išsivystyme byloja apie Dievą ir tuo užbaigia metafizinį savo kelią, metodiškai pereidamas į religijos filosofiją, o egzistenciškai virsdamas religiniu aktu.Literatūra: A. Maceina. Bendrieji filosofijos klausimaiA. Maceina. Religijos filosofija