Monopolija

by

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………………3

  1. Monopolijos rinkos apibūdinimas …………………………………………………………………..4

1.1. Monopolinės rinkos esmė ir pagrindiniai bruožai………………………………………………………4

1.2. Monopolijų rūšys ir formos…………………………………………………………………………………….6

1.3. Įėjimo į monopoliją kliūtys ……………………………………………………………………………………7

  1. Monopolinės kainos ir pelnas. Ekonominiai ir socialiniai monopolijos padariniai…………………………………………………………………………………………………………………….9
  2. Antimonopolines valstybės politika……………………………………………………………10

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………..13

Literatūros sąrašas………………………………………………………………………………………………14

Įvadas

Monopolija yra tokia rinkos struktūra, kai kurioje nors pramonės arba paslaugų šakoje yra vienintelis prekių ar paslaugų pardavėjas. Monopolija – tai rinka, kai yra tik vienas produkto ar paslaugos tiekėjas. Šis terminas yra priešingas monopsonijai, nes ten yra tik vienas pirkėjas. Monopolinei rinka būdinga konkurencijos stoka, parduodamų prekių ir paslaugų pakaitalų trūkumas ir taip pat gana dideli kliūtys galimiems konkurentams patekti į rinką.

Šio referato tikslas- apibrėžti monopoliją, monopolines rinkos esmę ir pagrindinius bruožus, monopolijų rūšys ir formos, bus apžiūrimi įėjimo į monopoliją kliūtys, bus išdėstomos monopolinės kainos ir pelnas, bei ekonominiai ir socialiniai monopolijos padariniai. Pabaigoje bus apžiūrėta antimonopolines valstybės politika.

Referato uždavinys- ištirti monopolinę rinką, apžvelgti antimonopolinę politiką.

Monopolinės rinkos apibūdinimas.

Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė tobulai konkurencijai – monopolija.

Monopolija (iš graikų kalbos: monos – vienintelis + poleo – parduoti) – tokia rinkos struktūra, kai yra tik vienas tam tikros prekės ar paslaugos pardavėjas, kurioje nors pramonės arba paslaugų šakoje.

Monopolijos gali būti ne būtent dideles įmones, pavyzdžiui kaip „Lietuvos geležinkeliai“ ar „Teo“, bet ir visai mažos firmos, pavyzdžiui, vienintelė maža parduotuvė, vienintelė firma mažame miestelyje, teikianti kažkokia paslauga ir t.t. Galima daryti išvadas, kad ne retai susiduriame su vieninteliu paslaugu, bei prekių tekėjų, kuris turi rinkos galią, kuri leidžia kontroliuoti pasiūlos apimtį, kaina.

Svarbiausia monopolijos ypatybė ta, kad monopolijos gali siekti maksimalaus pelno be jokių kliūčių nes kitos firmos negali įeiti į šią šaką, todėl neatsiras naujų pardavėjų (konkurentu).Esant vienam pardavėjui, pirkėjai priversti mokėti didesnes kainas, palyginti su tuo atveju, kai rinkoje yra keli ar daug tarpusavyje konkuruojančių pardavėjų. Firmos, kurios kontroliuoja įėjimą į rinką, jos gali kontroliuoti prekių kainas ir pasiūlos apimtį, neleisdamos prekių kainoms sumažėti iki vidutinių bendrųjų kaštu žemiausio lygio ilguoju laikotarpiu, kaip kad yra tobulos konkurencijos rinkoje. Dėl tos priežasties monopolija gauna ekonominį pelną, kuris skatina firmas išlaikyti monopolinę padėtį rinkoje.

Monopolijos skirstomos pagal geografiją: nacionalines ir vietines. Daugiau galime stebėti vietinių monopolijų, nei nacionalinių monopolijų. Vietinės monopolijos- vietinėse rinkose yra vieninteliai paslaugu, prekių pardavėjai. Pavyzdžiui, vienintelė taksi firma teikia paslaugas, kurios neturi artimų pakaitalų. Todėl ji, kaip ir kitos panašios firmos, yra vietiniai monopolistai. Dažniausiai šios firmos yra reguliuojamos vietinės valdžios, o nacionalinės monopolijos – centrinės valdžios. Be to, vietinės monopolijos žymiai labiau veikia šalies ekonomiką, nei nacionalinės monopolijos.

Monopolinės rinkos esmė ir pagrindiniai bruožai.

Vykstant konkurencijai, prekių gamintojai diferencijuosi: vieni iš jų nusigyvena, o kiti priešingai turtėja. Šakoje lieka mažai firmų, kurios žino viena kitos finansines ir gamybines galimybes. Konkurencija tuoj pat pasidaro nenaudinga. Geriau, tarpusavyje susitarti ir veikti išvien ( kartu), siekiant gauti kuo didesnio pelno. Taip susiformuoja monopolistinė rinkos struktūra. Yra ir kitų keletą priežasčių jos susidarymo:

1.Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus, dažniausiai retus, išteklius. Pavyzdžiui, viena firma gali būti svarbiausio gamybinio ištekliaus savininku (tarkim- boksitų) ir kontroliuoti aliuminio gamybą bei jo pardavimą rinkoje. Kaip kitą pavyzdį galime paimti- patento turėjimą. patentas garantuoja savininkui išskirtinę teisę. Jis gali ilgus metus kontroliuoti naujų produktų gamybą arba naujų technologijų naudojimą. Kai veikianti firma turi reikšmingą patentą ar išskirtinę ištekliaus kontrolę, tai naujos firmos ir norėdamos patekti į veiklos sferą neįstengtų to padaryti. Dėl to pastaroji veiklos sritis ar pramonės šaką lieka monopolizuota.

  1. Įteisinta (legalizuota) monopolija. Kartais yra draudžiama daugiau negu vienai firmai pardavinėti tam tikrą produktą. Pavyzdžiui, kartais vienai privačiai autobusų kompanijai suteikiama išskirtinė teisė aptarnauti keleivius, važinėjančius tam tikru maršrutu.
  2. Monopolija atsiranda susijungiant keliems gamintojams. Jei įstatymai nedraudžia, tai keli gamintojai (pardavėjai) gali susijungti į vieną firmą ir šitaip sustiprinti rinkos galią, pakelti prekių kainą bei padidinti gaunamą pelną. Taip sukurtai monopolijai nėra lengva išsilaikyti rinkoje. Aukštos kainos gali privilioti į rinką naujas firmas, t. y. potencialius konkurentus.
  3. Natūrali monopolija. Tokia monopolija atsiranda tuomet, kai masto ekonomija yra itin svarbus veiksnys, leidžiantis visą tam tikros ūkio šakos produkcijos apimtį gaminti mažiausiomis vidutinėmis išlaidomis vienoje firmoje, o ne dviejose ir daugiau. Pavyzdys gali būti vietinė telefonų tarnyba. Akivaizdu, kad daug pigiau nutiesti gatve vieną telefonų liniją, o ne dvi (jei būtų dvi telefonų tarnybos). (P.Wonnacott, R.Wonnacott. Mikroekonomika. – K., 1993, p. 214-215).

Monopolinėje rinkoje viešpatauja tik vienas gamintojas- pardavėjas. Dėl tos priežasties, gaminamos produkcijos paklausos kreivė (PM) sutampa su rinkos paklausos kreive (Dš):

 

 

         P4

Dm =Dš

 

P3

 

P2

 

P1

                                  

                                                                            Q

 

Šaltinis: V. Lukoševičius „Teorine Ekonomika“, Vilnius. p.94

Brėžinyje tiksliai matosi, kad kreivė yra krintanti žemyn, tai mums rodo, kad kaina priklauso nuo teikiamu paslaugų kiekio, bei nuo parduodamų prekių. Pavyzdi kaina kinta nuo P1 iki P4, o gamybos apimtis nuo Q1 iki Q4. Kadangi net ir monopolinėje rinkoje galioja paklausos dėsnis, akivaizdu, kad monopolininkas neturi teisės tam tikra kaina parduoti bet kokį produkcijos kiekį. Monopolininkas pasirenka optimalų kainos ir gamybos apimties variantą, kuris įgalina gauti didžiausią pelną.

Dėl visų minėtų, bei kitų priežasčių kai kuriose ūkio šakose susiformuoja monopolinės rinkos struktūra, jai būdinga:

  1. Ribotas gamintojų , pardavėjų (kitaip sakant dalyvių) skaičius.
  2. Kainą nustato firmos monopolistės, arba jų susivienijimas.
  3. Išleidžiama produkcija neturi panašių pakaitalų. Monopolinės firmos gaminami, bei parduodami produktai skiriasi nuo kitų firmų prekių. Dėl šios priežasties, pirkėjai moka nustatyta kainą arba jiems teks atsisakyti tų produktų arba paslaugų.
  4. Konkuruojančios firmos negali patekti į rinką, kurioje vyrauja monopolininkas.
  5. Informacija visiškai slapta.

Monopolinėje rinkoje vyrauja tik viena didelė firma, kainos yra visiškai kontroliuojamos, nėra produktų diferenciacijos. Be to, patekti į monopolinę rinką yra labai sunku.

Monopolijos rūšys ir formos.

Išskiriamos keletą monopolinių rūšių:

1) natūrali monopolija,

2) teisinė monopolija,

3) socialinė monopolija,

4) neteisėta monopolija.

Šios rūšys daugiausia priklauso nuo ankščiau išvardytų monopolinės susidarymo priežasčių.

  1. Natūrali monopolija. Natūrali monopolija atsiranda dėl ribotos žaliavų pateikimo rinkai galimybės. Pavyzdys yra nikelio gavyba Kanadoje. Ribota pasiūla šiuo atveju sukūrė monopoliją, nors ir yra metalų, kurie jį gali pakeisti (A. Jakutis, V. Petraškevičius, A. Steponovas, L. Šečkutė, S. Zaicev. Ekonomikos pagrindai. – K., 2000, p.87). Dar vieną kaip pavyzdi galima paimti telefonų linijų tiesinimas- pigiau gatve nutiesti vieną telefonų liniją, o ne dvi.

Natūralias monopolijas vyriausybės dažniausiai arba reguliuoja, arba valdo. Vienose šalyse tam tikras paslaugas (tokias kaip telekomunikacija, šildymas ir t.t) teikia vyriausybė, kituose- jas reguliuojančios firmos.

  1. Teisinė monopolija. Naujiems konkurentams, ketinantiems įeiti į šaką, gali atsirasti kliūtis: įstatymai. Siekiant išvengti nesąžiningos veiklos.

Yra keletas teisinės monopolijos palaikymo ir apsaugos būdų:

  1. Firma gali gauti vyriausybės (savivaldos) institucijų privilegiją veikti tam tikroje šakoje ar veiklos srityje, neįleidžiant į ją konkurentu. Kaip pavyzdi galima pateikti: pašto tarnybą, kabelinę televiziją.
  2. Daugelyje šalių kai kuriu šakų specialistams (farmacininkams, teisininkams ir pan.) išduodamos centrinės ar vietinės valdžios licencijos. Neturint šios licencijos, bet kokia veikla yra draudžiama. Kuo mažiau gavusiųjų licenciją, tuo didesnės jų pajamos. Tai reiškia, kad teikiant licencijas, kai kuriems asmenims ar firmoms, sukuriamos monopolistinės teisės užsiimti profesine ar ūkine veikla.
  3. Patentai arba autorinės teisės suteikia išradėjui išimtinę teisę naudoti išradimą tam tikrą laiką. Taigi patentas yra įėjimo į rinką kliūtis.
  4. Socialinė monopolija. Ji yra susijusi su vandens, dujų, elektros energijos tiekimu, pašto ir telefono paslaugomis. Kompanijos, teikiančios šias paslaugas, turi monopoliją, kylančią iš techninių aprūpinimo sąlygų. Visai nepraktiška ir netgi neįmanoma būtų konkrečioje vietovėje verstis tokių rūšių veikla daugiau nei vienai kompanijai – tai sukeltų nepatogumų visuomenei, būtų švaistomi ištekliai.
  5. Neteisėtos monopolijos. Monopolija kai firmos tarpusavyje susitaria dėl žaliavų supirkimo, gamybos kvotų ir realizavimo kainų, siekdamos išstumti iš rinkos konkurentus ir užsitikrinti monopolinį pelną. Pirmieji monopoliniai susivienijimai buvo konvencijos, ringai, korneriai, pulai. Tai trumpalaikiai kelių firmų susitarimai nustatant vienodas prekių pardavimo kainas.

Monopolijos formos:

Kartelis- kartelio susitarimo objektas yra produkcijos gamybos kovotos, pardavimo kainos, realizavimo rinkų paskirstymas, pelno pasidalijimas ir kt.

Sindikatas- vienarūšę produkciją gaminančių įmonių susivienijimas, kurio dalyviai lieka gamybos priemonių savininkais, o pagaminta produkcija realizuojama kaip sindikato nuosavybė.

Trestas- įmonė kurios nariai netenka gamybinio, komercinio savarankiškumo. Organizuodami trestą įmonių savininkai šiam susivienijimui parduoda savo gamybos priemonių, taip pat technologijos, patentų ir kt. nuosavybę, o kartu ir pagaminto produkto nuosavybę. Už parduotą kapitalą įmonių savininkai gauna tresto akcijų.

Koncernas- monopolija, kuri jungia grupę formaliai nepriklausomų įmonių, jas finansiškai kontroliuodama.

Monopolijų tikslas- garantuoti monopolinį viršpelnį. Tai pasiekiama pašalinant tiesioginius konkurentus ir nustatant  monopolines kainas.

Bankų monopolijos- tai bankų susivienijimai. Pagrindinės bankų monopolijų susivienijimų formos yra bankų karteliai, bankų sindikatai arba konsorciumai, bankų trestai ir bankų koncernai.

Bankų karteliai- stambių bankų susitarimai, padedantys šalinti tarpusavio konkurenciją, vykdant vieną dividendų politiką, nustatant vienodas palūkanų normas už suteiktus kreditus ir pan.

Bankų sindikatai (arba konsorciumai)- bankų susitarimai bendrai vykdyti plataus masto pelningas finansines operacijas, leisti ir realizuoti vertybinius popierius, teikti ypač didelius kreditus ir t.t.

Bankų trestai- monopolijos, atsiradusios sujungiant kelių stambių bankų nuosavybę.

Bankų koncernai- formaliai nepriklausomų bankų susivienijimai, kuriuos finansiškai kontroliuoja vienas stambus bankas.

Įėjimo į monopoliją kliūtys.

Įėjimo į monopolinę šaką kliūtys– dirbtinai sukurtos ribos, kurios neleidžia naujų papildomų gamintojų ir tiekėjų atsiradimą monopolinėje rinkoje. Įėjimo į monopolinę šaką kliūtys reikalingos tam, kad palaikyti pačia monopoliją ilgalaikiame plane. Jeigu būtų galimybė laisvam įėjimui į rinką, tai ekonominis pelnas, gaunamas monopolisto, pritrauktų į rinką naujus gamintojus ir tiekėjus, vadinasi atsirastų didesnė ir platesnė prekių pasiūla. Monopolinė kontrolė kainoms išnyktų ir rinka taptų konkurencinga.

Galima išskirti pagrindinius įėjimo į monopolinę šaką kliūčių tipus:

  1. Išimtinės teisės, suteiktos valstybės. Kartais vyriausybė sąmoningai siekia, kad suteikti vienai įmonei išskirtinį monopolisto statusą tam tikroje šakoje ar atskiroje nacionalinio sektoriaus rinkoje.

Dažnai tokio monopolisto vietoje gali būti pati valstybė.

  1. Patentai ir autorinės teisės. Patentai ir autorinės teisės suteikia naujų prekių sukūrėjams ar literatūros, muzikinių kūrinių, meno darbų kūrėjams išskirtines pardavimo teises, naudojimosi jomis, licenvijas jų sukurtiems darbams ir kūriniams. Patentai gali būti išduodami ir gamybos technologijoms. Bet patentai ir autorinės teisės suteikia monopolines galimybes tik ribotam laiko tarpui, atsižvelgiant į vietos įstatymų leidybos ypatumus. Po patento ar autorinių teisių galiojimo termino pasibaigimo įėjimo į monopolinę šaką kliūtys dingsta. Patentų ir autorinių teisių idėja stimuliuoja atskirus individus, bei įmones atrasti naujus produktus ir ieškoti kitų sprendimo būdų, kadangi išradingumas garantuoja išskirtines gaminio realizacijos teises.
  2. Svarbiausių žaliavų šaltinių nuosavybė. Monopolija gali išsilaikyti, jeigu ji turi ar valdo visas žaliavas, reikalingas to produktai gamybai. Firmos, kurios turi technologinių paslapčių, taip pat galima vadinti monopolininkės , jeigu kitos firmos negali pagaminti tokio pat produkto. Kaip pavyzdį galima paimti „Coca-cola“. Ši firma labai saugo savo sirupo formulę, sudėtį. Paslaptinga formulė garantuoja kompanijai monopolinę galią, bet esama daugybės artimų gėrimų, todėl firma nėra gryna monopolija.
  3. Didelės monopolijos maži gamybos kaštai. Didelių gamintojų kaštų pranašumai gali leisti vienam gamintojui, tiekiančiam prekes visai rinkai, gaminti produktus su mažesniais gamybiniais kaštais, nei tai būtų galima daryti, jeigu rinka aptarnautų du ar daugiau pardavėjų. Monopolistas siekiantis apsaugoti savo rinką, gali nustatyti satyriškai mažas kainas, kurios bus nepasiekiamos kitiems, kadangi pastariesiems tai nebus pelninga. Gamintojai, siekdami išlaikyti rinką, mažinti kainas, tenkindami rinkos paklausą, vienas po kito atsisakys tai daryti, kol galiausiai liks tik vienas gamintojas – monopolistas. Atsiradus dominuojančiam gamintojui, naujai susikūrusios įmonės negalės patekti į rinką, todėl, kad jos bus santykinai mažos, kad pasiektų vidutiniškai panašų prekių realizavimo lygį, koki turi gamintojas – monopolistas. Gamintojas, kuris gali patenkinti rinkos poreikį paklausiai prekei su mažesniais, nei vidutiniais kaštais, negu tie, kurie būtų, jeigu du ar daugiau gamintojų – tiekėjų pateiktų tą patį prekės kiekį, yra vadinama natūraliąja monopolija

P,AC

 

 

LRAC2

 

 

 

 

P1=LRAC1                                                                    LRAC

 

D

Q1                    Q1/2                     Q

 

Šaltinis: KTU „Mikroekonomika“, Kaunas. p.220

 

 

Grynojoje monopolinėje rinkoje LRAC kreivė gali žemėti viso reikšmių intervalo ribose, kuriam paklausos kreivė yra aukščiau LRAC. Natūralioji monopolija gali išleisti į apyvartą pagamintų prekių kieki Q1 su mažesniais ilgalaikiais gamybiniais kaštais, nei tai gali padaryti kitos gamybinės

įmonės, kurios išleidžia į rinka prekių kieki Q1/2. Q1= 2Q1/2.

Tačiau rinkoje pasitaiko ir tokių monopolijų rūšių, kai firmos tarpusavyje susitaria dėl žaliavų supirkimo, gamybos kvotų ir realizavimo kainų, siekdamos išstumti iš rinkos konkurentus ir užsitikrinti monopolinį pelną. Priėmus atitinkamus įstatymus, neteisėtų monopolijų mažėja, jos viešai neforminamos, tačiau vis dėlto egzistuoja, padarydamos žalos visuomenei ir valstybei.

Monopolinės kainos ir pelnas. Ekonominiai ir socialiniai monopolijos padariniai.

Monopolinėje rinkoje kainą lemia monopolijų viešpatavimą. Monopolinės kainos- tai kainos, kuriu dydį nustato monopolijos.

Monopolijos kainos skiriamos į dvi rūšys:

1) monopoliškai aukštos kainos

2) monopoliškai žemos kainos

Kalbėdami apie monopoliškai aukštas kainas, jos gali būti palaikomos tokiomis priemonėmis:

Pirma, monopolijos trukdo kapitalui laisvai pereiti, neleisdamos konkurentams mažinti kainų.

Antra, monopolijos riboja prekių apyvartą vidaus rinkoje.

Trečia, monopolijos riboja vienų ar kitų prekių gamybą

Ketvirta, monopolijos valstybės pagalba, nustato didelius muitus įvežamos prekėms ir kartu mažina konkurencines užsienio monopolijų galimybes.

Monopolinėje rinkoje, norint užtikrinti aukštus monopolinius pelnus taip pat naudojama kainų diskriminacija. Kainų diskriminacija- tai vienos firmos tos pačios prekės pardavimas skirtingomis kainomis. Galime išskirti trys rūšys kainų diskriminacijos:

Pirmo laipsnio kainų diskriminacija tai reiškia, kad skirtingus prekės vienetus monopolistai parduoda skirtingomis kainomis. Tai dažnai vadinama tobuląja arba grynąja kainų diskriminacija.

Antrojo laipsnio kainų diskriminacija- tai diskriminacijos forma, kai monopolistai parduoda skirtingus prekių vienetus vienodomis kainomis.

Trečio laipsnio kainų diskriminacija įvyksta, kai monopolistas parduoda prekę atskiriems žmonėms skirtingomis kainomis.

Be šių visų laipsniu yra dar vienas būdas paveikti kainas – pardavimas rinkiniais ir dviejų dalių tarifas. Pardavimas rinkiniais (pavyzdžiui kompiuteris ir programinės įrangos) taikomas dėl mažesnių kaštų, taip pat dėl to, kad susijusios prekės vieną kitą papildo.

Dviejų dalių tarifas: kaip pavyzdį galima pateikti naudojimąsi pramogomis atrakcionų parke. Galima mokėti už kiekvieną pramogą atskirai, arba nusipirkti bilietą į parką ir naudotis atrakcionais nemokamai. Galima teigti, kad būtent tokiu būdu parko savininkas dažniausiai išlošia.

Visos priemonės, siekia vieno pagrindinio tikslo- užtikrinti monopolinį pelną. Monopolinis pelnas- tai kompleksas pajamų, kurias gauna monopolijos įvairiais metodais išnaudodamos žaliavų tiekėjus.

Taigi monopolinis pelnas turi daug įvairių šaltinių, tai gali būti: vidutinis pelnas; viršpelnis dėl techninių naujovių monopolizavimo; dalis nemonopolizuotų įmonių pelno ( per kainų ženklus); darbo užmokesčio fondo dalis (monopolija ir monopsonija darbo rinkoje); dalis smulkiųjų prekių gamintojų pajamų; valstybės užsakymų teikiamos pajamos; pajamos, gaunamos atliekant įvairias finansines operacijas su akcijomis, obligacijomis ir kitais vertybiniais popieriais.

Galimi ir kiti monopolinio pelno šaltiniai. Monopoliniai susivienijimai dažniausiai gyvena iš samdomo darbo. Be to, vyksta ir vartotojų ir vartotojų pajamų perskirstymas monopolijų naudai. Tam tikru požiūriu stabdoma ir mokslo bei technikos pažanga, nes monopolijos nelinkusios dalytis su kitais rinkos dalyviais. Todėl monopolijų viešpatavimas yra nepageidaujamas reiškinys šiuolaikinėje visuomenėje.

Antimonopolines valstybės politika.

Antimonopolinė (antitrestinė) politika – valstybinės programos, skirtos monopolijos plėtimuisi kontroliuoti ir visuomenei nepageidaujamoms monopolijos apraiškoms išvengti. Antitrestinės politikos įstatymai nukreipti prieš ekonominės galios (ji išreiškia vienos ar kelių firmų viešpatavimo rinkoje laipsnį, t. y. galimybę veikti rinkos sąlygas) demonstravimą, firmų susijungimus ir panašiai. Jų pagrindinė paskirtis – konkurencinių sąlygų palaikymas. Įvairiose šalyse, antimonopolines įstatymai yra ne vienodi.

Paprastai neteisėtais skelbiami veiksmai, kuriais gali būti įgyta monopolinės rinkos jėga:

  • Slapti sandoriai tarp įmonių, dėl prekių kainos padidinimo, bei gamybos apimties sumažinimo;
  • Prekybos žlugdymas, sudarant kontraktus visiems ištekliams pirkti iš vieno pardavėjo;
  • Per didelis prekių kainos nustatymas, kuris verčia jungtis į firmą tų pačių prekių gamintojus, nes kitaip gresia bankrotas.
  • Akcijų supirkimas, siekiant prijungti prie firmos konkurentus.
  • Kelių nepriklausomų įmonių sujungimas į vieną (A. Jakutis, V. Petraškevičius, A. Stepanovas, L. Šečkutė, S. Zaicev. Ekonomikos teorijos pagrindai. – K. 2000, p.94-95).

JAV antimonopolinio reguliavimo praktika pradėta 1890 metais, kai buvo priimtas antitrestinis Šermano aktas. Šis aktas siekė dviejų pagrindinių tikslų: uždrausti rinkos monopolizavimo siekimą ir bet kokius prekybos laisvę apribojančius suokalbius. Šermano aktas, taip pat ir vėlesni antitrestinių įstatymų papildymai draudžia prekybos laisvę ribojančius suokalbius, pirmiausia suokalbius dėl kainų.

1914 metai JAV kongresas patvirtino 2 naujus antitrestinius įstatymus: Kleitono aktą ir Federalinės prekybos komisijos aktą. Kleitono aktas siekė apginti smulkias firmas nuo nedoros stambių firmų

konkurencijos: diskriminavo kainomis, kitos firmos akcijų įsigijimo, jei tai galėtų sumažinti konkurenciją. Kitas 1914 metų aktas įsteigė nepriklausomą Federalinę prekybos komisiją, kad ji ištirtų nesąžiningos kovos praktiką ir užkirstų jai kelią ateityje. Tačiau šis “nedorumas” yra labai konkretus ir santykinis dalykas, todėl įsteigta komisija savo darbe turėjo nemažai sunkumų. 1938 m. jai buvo suteikta papildoma funkcija – vartotojų apsaugojimas nuo klaidinančios reklamos ir jos demaskavimas. Šiai funkcijai ir buvo skirtos pagrindinės komisijos jėgos.

Po pirmojo pasaulinio karo antitrestiniam reguliavimui buvo skiriama vis mažiau dėmesio. Nagrinėjant bylas, teismai priimdavo monopolijoms tolerantiškus sprendimus. Tačiau priėmus 1936 m. Robinsono – Patmeno aktą , antitrestinis reguliavimas suaktyvėjo. Šiuo aktu buvo tęsiamas smulkių prekybinių firmų saugojimas nuo stambių pardavėjų nedoros konkurencijos. Kaip jau minėjau rinkos galios laipsnį nulemia ne tik koncentracijos rodikliai, bet ir firmų susijungimo galimybės. Šios galimybės buvo apribotos Kleitono aktu, tačiau praktikoje jis būdavo dažnai apeinamas, nuperkant konkurento įmonę ar įrengimus tiesiogiai (ne akcijų forma). Šiems reiškiniams išvengti 1950 metais buvo priimtas Kelerio – Kefauverio susijungimą reguliuojantis aktas. Jis draudžia tuos susijungimus, kurie mažina konkurenciją arba siekia atitinkamos rinkos monopolizavimo.

Remiantis vėlesniais įstatymų papildymais, firmos privalo iš anksto pranešti antitrestinio reguliavimo tarnyboms apie numatomą susijungimą. Be to, visos firmos, kurių nekilnojamo turto vertė arba realizavimo įplaukos viršija 100 mln dolerių, privalo iš anksto įspėti valstybės tarnybas dėl numatomo akcijų ar kitų aktyvų įsigijimo. Praėjus 15 – 50 dienų nuo tokių pareiškimų pateikimo, antitrestinio reguliavimo tarnybos parengia savo nutarimą šiuo klausimu; taigi visi didesni susijungimai galimi tik valstybės tarnyboms pritarus.

Valstybinė susijungimo kontrolė yra žymiai efektyvesnė priemonė, palyginus su egzistuojančių monopolijų likvidavimu. Be to, nesunku įrodyti, kad bet koks firmų susijungimas gali sumažinti konkurenciją ir netgi tapti postūmiu monopolijai susidaryti. Sprendžiant firmų susijungimo problemas, būtina atsižvelgti į skirtingus jo tipus:

  • Horizontalus susijungimas (susiliejimas) – apima įmones, kurios gamina panašias prekes. Susijungus keliems gamintojams, sujungiama ir jų rinkos galia. Buvę konkurentai išnyksta, galima didinti kainas ir mažinti produkcijos apimtį.
  • Vertikalūs susiliejimai – vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos išteklius arba parduoda viena kitai prekes.
  • Konglameracinis susijungimas – skirtingų šakų (tiek susijusių, tiek ir tarpusavyje nesusijusių) firmų sąjunga.

Be abejo, labiausiai žalingas konkurencijai yra pirmas tipas. Efektyvaus antitrestinio reguliavimo dėka JAV ekonomika yra daug mažiau monopolizuota, negu kitose išsivysčiusiose šalyse.

Tokie butu pagrindiniai antimonopoliniai įstatymai JAV, o Lietuvoje antimonopolinio įstatymo projektas parengtas tik 1990 metais.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 metų spalio mėnesį priėmė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą, kuriame įvertinami ir konkurenciją ribojantys veiksniai, o 1994 m. – Konkurencijos įstatymu draudžiamo piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi išaiškinimą ir priežiūros tvarką.

Remiuosi 1999 m. kovo 23 d. priimtu LR konkurencijos įstatymu. Šiuo įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje.

Šis LR įstatymas draudžia visus susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant:

  1. Susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas;
  2. Susitarimą nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas;
  3. Susitarimą panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas sąlygas atskiriems ūkio subjektams ir tuo sudaryti – jiems skirtingas konkurencijos sąlygas.

Be to, LR konkurencijos įstatymo 9 straipsnis draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus.

Šis įstatymas taip pat draudžia ūkio subjektams atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant:

  1. Savavališką naudojimą žymens, kuris yra tapatus ar panašus į kito ūkio subjekto pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prekės ženklą, jeigu tai sukelia ar tikėtina, kad gali sukelti painiavą su šiuo subjektu arba jo veikla, arba jeigu siekiama nesąžiningai pasinaudoti šio ūkio subjekto reputacija.
  2. Ūkio subjektų klaidinimą, pateikiant jiems neteisingą arba nepagrįstą informaciją, apie savo ar kito ūkio subjekto prekių kiekį, kokybę, sudėtines dalis, vartojimo savybes, pagaminimo vietą, būdą, kainą ar nutylint apie riziką, susijusią su šių prekių vartojimu, perdirbimu ar kitokiu naudojimu.
  3. Reklamos, kurie pagal LR įstatymus laikoma klaidinančia naudojimą. Taip pat nurodoma, kad apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jei koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją metais yra didesnės negu 30milijonų eurų ir jei kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės nei 5 milijonai eurų.

LR konkurencijos įstatymo 18 straipsnis skelbia, kad konkurenciją ribojančių veiksmų kontrolės institucija yra Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba. Ji skiria atsakomybę už konkurencijos įstatymo pažeidimus. Ši taryba, nustačiusi, kad ūkio subjektai įvykdė šio įstatymo draudžiamus veiksmus ar kitus šio įstatymo pažeidimus turi teisę:

  1. Įpareigoti ūkio subjektus nutraukti neteisėtą veiklą;
  2. Įpareigoti ūkio subjektus, įvykdžiusius koncentraciją, dėl kurios buvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ar dėl to itin sumažinta konkurencija atitinkamoje rinkoje, parduoti įmonę ar jos dalį, reorganizuoti įmonę, nutraukti ar pakeisti sutartis, taip pat nustatyti šių įsipareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas.
  3. Skirti ūkio subjektams įstatyme nustatytas pinigines baudas.

Įstatyme nustatyti ir kiti apribojimai bei išimtys, skatinančios laisvą konkurencija. Svarbu, kad šių įstatymų būtų laikomasi ir būtų užtikrinta laisvos plėtra Lietuvoje.

Išvados

  1. Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė tobulai konkurencijai yra monopolija. Pagrindinis monopolizuotos rinkos bruožas yra vienos įmonės viešpatavimas joje.
  2. Skiriamos keturios monopolijos atsiradimo priežastys: • dėl išteklių kontrolės; • vyriausybės įteisintos monopolijos; • dėl masto ekonomijos ir mažų gamybos kaštų; • dėl kuriamų sąjungų tarp firmų (jei to nedraudžia įstatymai). 3. Yra išskiriamos tokios monopolijų rūšys: natūralios, teisinės ir socialinės monopolijos.
  3. Monopolinė padėtis ir monopolinės pajamos gali būti pasiekiamos ir individualioms įmonėms sudarant susitarimus
  4. Firmų susijungimai gali būti vertikalūs ir horizontalūs. Horizontalus susijungimas apima įmones, kurios gamina panašias prekes. Vertikalus susijungimas vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos resursus arba parduoda viena kitai produktus.
  5. Monopolija nors ir turi galimybes diktuoti kainas, tačiau ribotas.
  6. Ne visuomet monopolinė įmonė siekia didžiausio pelno. Ji gali siekti sumažinti konkurencijos galimybę.
  7. Monopolinė firma gamina mažiau nei yra efektyvi gamybos apimtis.
  8. Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių kainų diskriminaciją: • pirmojo laipsnio diskriminaciją kainoms (ji įdomi nagrinėjimui teoriškai, bet praktikoje sunkiai pritaikoma); • antrojo laipsnio diskriminacija kainoms (nuolaidos už didesnį prekės kiekį); • trečiojo laipsnio diskriminacija kainoms (tai praktikoje labiausiai paplitusi diskriminacijos kainoms forma).
  9. Antimonopolinė (antitrestinė) politika – valstybinės programos, skirtos monopolijos plėtimuisi kontroliuoti ir visuomenei nepageidaujamoms monopolijos apraiškoms išvengti.

Literatūros sąrašas

  1. Jakutis A. „Ekonomikos teorijos pagrindai“. K.:Smaltija, 1999.
  2. Ramanauskienė Jolita et al.“ Mikroekonominės aplinkos tyrimas restruktūrizuojant regiono ekonomiką. Mikroekonomika“. Kaunas, 2003.
  3. Zaicevas Stepas “Monopolinė rinka“. Vilnius, 1992.
  4. Wonnacott Paul, Robert Wonnacott „Mikroekonomika“. Kaunas, 1998.
  5. Gediminas Davulis „Ekonomikos teorija“. Vilnius,2009.
  6. Hal. R. Varian „Šiuolaikinis požiūris Mikroekonomika“. Vilnius, 2011.
  7. Kauno Technologijos Universitetas „Mikroekonomika“. Kaunas, 2006.
  8. LR konkurencijos įstatymas.
  9. https://lt.wikipedia.org/wiki/Monopolija
  10. https://lt.wikipedia.org/wiki/Rinka