Amerika rašytojų biografijose ir kūryboje

Amerika rašytojų biografijose ir kūryboje

(Marius Katiliškis, Antanas Škėma, Henrikas Radauskas)

JAV – valstybė Šiaurės Amerikoje, kuri yra trečia pagal dydį visame pasaulyje. Po masinės politinės XXa. viduryje emigracijos į šią valstybę atvyko daug lietuvių, tarp kurių buvo daug talentingų mūsų šalies menininkų. Kaip pavyzdį galiu pateigti ne vieną menininką: mano kraštietis Marius Katiliškis, didžiausias novatorius lietuvių literatūroje Antanas Škėma ir poetas Henrikas Radauskas. Nors juos visus sieja tai, kad jie yra išeivijos rašytojai, tačiau, mano nuomone, jie yra skirtingi. Vieni iš jų sugebėjo prrisitaikyti svečioje šalyje, o kiti gyveno su tėvynės ilgesiu, bandė susikurti lietuvišką salelę.

Marius Katiliškis vienas žymiausių mano krašto rašytojų. 1914 metais gimė Gruzdžiuose, bet visą vaikystę ir ankstyvąją jaunystę praleido Katiliškise. Būdamas 27-erių jis vedė moterį vardu Elzė Avižonytė, kuri, beje, buvo gimusi Čikagoje. Tais pačiais metais M.Katiliškis pradėjo dirbti Pasvalio bibliotekoje, vėliau buvo paskirtas vedėju. Šioje bibliotekoje man teko lankytis ne kartą. Prieš kelis mėnesius su klase ėjome į šią biblioteką, kur aplankėme atminimo kambary, kur gausu įvairios informacijos ir nuotraukų appie jį ir jo gyvenimą, kūrybą. Domėdamasis Mariaus Katiliškio biografija aš dar kartą apsilankiau jo atminimo kambary.

Žymiausi Mariaus Katiliškio išeivijoje parašyti kūriniai yra: „Užuovėja“, „Miškais ateina ruduo“ ir „Išėjusiems negrįžti“. Novelių romanas „Užuovėja“ – ilgiausiai brandintas ir savyje išnešiotas kūrinys. Nors ir

r negavo Rašytojų draugijos premijos, bet buvo visuotinai pripažintas ir įvertintas. Garsiausias jo kūrinys ,,Miškais ateina ruduo“ įvertintas trimis premijomis. Bostone suorganizavusi rašytojų ir kultūrininkų grupė įsteigė Lietuvių Enciklopedijos premiją ir paskyrė ją Mariui Katiliškiui. Kitame kūrinyje „Išėjusiems negrįžti“ prabyla karo išgyvenimai. Apmatai kūriniui užmesti dar pačiame aprašomų įvykių sūkuryje, knyga planuota ilgą laiką, pirmieji rankraščiai pragulėjo keliolika metų ir, tik atsiradus progai, virto knyga. 1960 metais Kanadoje įteikta Vinco Krėvės premija.

Brangiausias Marius Katiliškis atminimas – jo skausmingu tėvynės ilgesiu persunkta kūryba. JAV rašytojas antrąkart vedė – jo antroji žmona poetė Zinaida Nagytė, kitaip žinoma kaip Liūnę Sutemą. Atvykus į Ameriką iš pradžių dirbo duobkasiu, vėliau dirbo plieno liejykloje. Prabėgus ketveriems metams po įsikūrimo Amerikoje jis metė darbą ir nusipirko sklypą netoli Lemonto, Ilinojaus vaalstytoje. Ketinimas išsikelti iš miesto vis stiprėjo. Pirkti sklypą galutinai įkalbėjo stovyklinių Vokietijos laikų bičiulis žurnalistas Jonas Palaukaitis. Neapsikentęs miesto, nusipirko šešis akrus klaikiai apleistos žemės. Kadangi rašytoją kankino Lietuvos ilgesys, gyvenimas didmiestyje jam buvo svetimas ir tai jį paskatino išsikelti į mažesnį miestelį. Ieškodamas ramybės ir artimes­nio kontakto su žeme jis pasistatė namą, pasisodino medžių ir įsikūrė sodyboje. Tačiau tėvynės ilgesys nenuslopo, visą gyvenimą išliko skaudus.

Antras rašytojas, apie kurį noriu pakalbėti yra Antanas Škėma, gimęs 1910 metais, Lenkijoje, Lodzėje. 1949 metais po ma

asinės politinės emigracijos rašytojas atvyko į „Betoninių džiunglių“ tituluojama Niujorką. Atvykus į svetimą šalį, jam įsitvirtinti nebuvo lengva. Iš pradžių jam teko dirbti įvairius fizinius darbus. Tik atvykęs jis įsidarbino fabrike. Ilgai ten neiškentęs, jis pakeitė darbo vietą ir įsidarbino liftininku viešbutyje. Laisvu laiku jis dalyvavo kultūriniuose sambūriuose, vaidino Čikagos teatre, Bostono dramos sambūrio pastatymuose. 1960 – 1961 metais dirbo „Vienybės“ redakcijoje. 1961 m. žuvo autokatastrofoje Čikagoje, grįždamas iš Santaros-Šviesos sambūrio suvažiavimo, kuriame vaidino savo paties režisuotoje Kosto Ost­rausko pjesėje. Po mirties draugų išleistuose Škėmos „Raštuose”, be minėtų kūrinių, dar išspausdinta pluoštas anksčiau neskelbtų dramų, apysaka „Izaokas”, novelių, literatūros kritikos.

Garsiausią savo kūrinį „Balta drobulė“ jis parašė gyvendamas JAV. Geresnio gyvenimo ieškojęs svetur, tačiau jo neradęs pagrindinis kūrinio veikėjas Antanas Garšva dirba nemėgstamą darbą ir myli ištekėjusią moterį. A.Garšva Amerikoje neturi tapatybės. Apsivilkęs uniformą jis nebeturi teisės būti savimi, jį pradeda varžyti taisyklės. Pagrindinis kūrinio veikėjas net praranda savo vardą, jis darbe tebėra numeris „87“, o tai savotiškai jį padaro robotu. Skaudžiausia jam, jog privalo nešioti baltas pirštines, kurios dengia jo motinos dovanotą žiedą, kuris sukelia jam nostalgiškus prisiminimus. Nors ta praeitis jam ir nėra pati maloniausia, tačiau jis vis dar nori turėti kažkokių sąsajų su gimtine.

Beje, didelis autoritetas rašytojui Antanui Škėmai buvo intelektualusis poetas Henrikas Radauskas. Poetas Henrikas Radauskas sa

avo karjeros viršūnę pasiekė išeivijoje. Lietuvių poetas gimė 1910 metais, Krokuvoje. Jis kaip ir kiti mano minėti rašytojai persikėlė už Atlanto per masinę politinę emigraciją 1949 metais. Gyveno Baltimorėje, netoli Čikagos. Po ilgų metų alinančio darbo jam pasisekė gauti vietą Vašingtono kongreso bibliotekoje. Mažinant darbuotojų skaičių bibliotekoje darbą jis paliko ne savo noru. Radauskas buvo toks žmogus, kurį visiškai teisėtai galėjai pavadinti menų alkoholiku. Menai jam buvo absoliutus pasaulio centras. Praradus širdžiai mielą darbą jis pasijautė, lyg būtų nutraukęs sąsajas su menu, mano nuomone, tai galėjo prisidėti prie netikėtos jo mirties.

Bendroji poeto nuostata išreikšta programiniame eilėraštyje “Pasaka”. Šį eilėraštį galime vadinti visos H.Radausko poezijos kredo. Šio lietuvių rašytojo, prisikariamo estetizmo poezijai, kūryba atsiremia ne į tikrovę, tėvynės istoriją ar asmeninius išgyvenimus, bet į meną, mitą, vaizduotę. Eilėraštyje matome būdingąsias poeto poezijos ypatybes. Pirmiausia tai – poeto kelionė iš tikrovės į pasaką. Pasaulis žiaurus, šaltas, klastingas, jis tyčiojasi iš žmogaus svajonių, jo kančių: “Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą”. Žiauriai tikrovei priešinasi Pasaka. Joje viskas galima, ji – laisvė. Poetas nusivylęs pasauliu rašo: „Pasauliu netikiu – pasaka tikiu“.

Apibendrinant galima teigti, jog Amerika ne be reikalo yra tituluojama „Svajonių šalimi“. Dėl politinės situacijos emigravusiems rašytojams Amerika tapo naujais namais, kur vieni iš jų ilgėjosi gimtinės ir savo ilgesį atskleidė susikurdami lietuvišką salelę sv

večioje šalyje, o kiti pasinėrė į kūrybą ir užmiršo tėvynės ilgesį, prisitaikė gyventi naujoje aplinkoje.