Lietuvos bankai ir pinigų politika

Turinys

2. LIETUVOS BANKAS IR PINIGŲ POLITIKA 6
2.1 Lietuvos banko veiklos apžvalga 6

2.4 Pinigų politikos priemonės 10
2.4.1 Atviros rinkos operacijos 10
2.4.2 Diskonto politika 12
2.4.3 Privalomųjų rezervų politika 12

IŠVADOS 15
LITERATŪROS SĄRAŠAS 16

1. PINIGŲ APIBRĖŽIMAS IR RAIDA

1.1. Kas yra pinigai?

Pradžioje reikėtų nuspręsti – kas yra pinigai.

Kasdieniniame gyvenime pinigais vadiname grynuosius pinigus, kuriuos vartojame kasdieniniuose mokėjimuose ar atsiskaitymuose. Tačiau modernioji ekonomika neapsiriboja vien grynaisiais pinigais, nes čekiniai indėliai atlieka tas pačias funkcijas – jais galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Taigi, čekiniai indėliai turėtų būti įtraukti į pinigų apibrėžimą. Tačiau yra prieštaravimas, kuris neleidžia besąlygiškai indėlius vadinti pinigais – čekiais juk negalima užmokėti užž smulkias prekes ar paslaugas (pavyzdžiui, troleibuso bilietą). Bet kitu atveju, operuojant didelėmis sumomis (pavyzdžiui, perkant vertybinių popierių už kelis milijonus dolerių), grynieji pinigai nėra ir negali būti naudojami. Šiuo atveju jau grynieji pinigai negali atlikti pinigų funkcijos.

Kitas pinigų apibrėžimas, tai jų sutapatinimas su turtu. Sakydami “jis turi daug pinigų”, turime omeny, kad jis yra turtingas. Jeigu toks apibrėžimas būtų vartojamas ekonomikoje, tai nekilnojamas turtas, akcijos, obligacijos ir kitas turtas būtų vadinamas pinigai, o tai reikštų, kad ignoruojami pinigams būūdingi bruožai.

Trečias apibrėžimas – pinigų sutapatinimas su pajamomis. “Kiek jis uždirba pinigų?” reiškia kokios jo pajamos. Bet pajamos yra tik pinigų srautas per tam tikrą laikotarpį, ir negali atspindėti pinigų kiekio.

Ekonomistai atmeta pernelyg siaurą pinigų apibrėžimą, reiškianti grynuosius pinigus, ir

r pernelyg platų, reiškiantį turtą. Pinigai yra apibūdinami pagal jų funkcijas: pinigai yra viskas, kas funkcionuoja kaip mainų tarpininkas, kaip vertės matas, kaip būsimų mokėjimų priemonė arba kaip likvidi kaupymo priemonė.

3. KREDITINĖS IR DEBETINĖS KORTELĖS

Didelė dalis kasdieninių atsiskaitymų vyksta naudojantis kreditinėmis kortelėmis. Populiariausios iš jų yra Access, Barlykard, VISA. American Express ir Dinners Club yra taip pat visame pasaulyje žinomos kortelės tačiau dėl vieno skirtumo, kurį parodysime vėliau jos vadinamos debetinėmis kortelėmis. Svarbu pažymėti, kad kreditinės kortelės nėra pinigai. Pagrindinis bruožas skiriantis kreditines korteles nuo valiutos, banko depozitų ir kitų pinigų formų yra tai, kad kreditinės kortelės pačios savaime nereiškia jokios vertės. Jos greičiau yra tik dokumentas padedantis gauti paskolą.

Tarkime parduotuvėje pateikiame kreditinę kortelę ir įsigyjame prekę. Tačiau tuo mes dar neeužmokame už pirkinį. Viską, ką mes padarėme – gavome paskolą iš banko ir tuo pačiu instruktavome banką, kažkokiu tai būdų už pirkinį sumokėti. Vėliau bankas persiųs pinigus į parduotuvę ar tai čekio forma ar kredituodamas parduotuvės sąskaitą. Tuo bus užmokėta už įsigytą prekę. Dar vėliau norėdami išlyginti kreditinės kortelės sąskaitos balansą mes persiųsime pinigus bankui.

Kaip jau buvome minėję egzistuoja dvi kortelių kategorijos. Kreditinių kortelių, pavyzdžiui Access ar VISA kortelių savininkas kiekvieną mėnesį gauna banko pranešimą apie jo padarytus pirkinius. Balansas gali bū

ūti išlygintas iš karto ir tuo atvejų kreditinės kortelės savininkui nereikės mokėti palūkanų už skolą. Skola gali būti atiduota ir per kelis mėnesius, tačiau per 25 dienas nuo pranešimo gavimo dienos privaloma gražinti 5% skolos.

Debetines korteles, pavyzdžiui Dinners Club ar American Express, aptarnaujančios organizacijos išsilaiko iš surenkamų įstojimo ir kasmetinių nario mokesčių. Leidžiamas neribotas pirkinių dydis. Kortelių savininkai privalo per 25 dienas padengti visą skolą.

Access ar VISA kreditinės kortelės išduodamos be jokio mokesčio, tačiau kiekvienai kortelei yra nustatoma paskolos
Kreditinės kortelės yra kritikuojamos už tai, kad jos leidžia per daug lengvai pasiskolinti pinigus ir tuo sukelia infliaciją, tačiau kreditinių kortelių įtaka infliacijos dydžiui kokybiškai tikrai nėra didesnė už kitų skolinimosi būdų įtaką.

2. LIETUVOS BANKAS IR PINIGŲ POLITIKA
2.1 Lietuvos banko veiklos apžvalga

Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų.
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:
– vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
– formuoja ir vykdo pinigų politiką;
– nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
– valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
– atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
– kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
– renka pinigų ir ba

ankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis,
– skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą.

Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko vienuolika departamentų: Ekonomikos, Statistikos, Rinkos operacijų, Kredito įstaigų priežiūros, Tarptautinių ryšių, Mokėjimo sistemų, Kasos, Apskaitos, Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiški skyriai (Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis, Ryšių su visuomene).

1 pav. Lietuvos banko struktūra.

Atskaitomybė ir informavimas apie veiklą
Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš visuomenę ir skaidrumo principais.
Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada. Taip pat viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.

2.4 Pinigų politikos priemonės

Centrinis bankas kontroliuodamas pinigų pasiūlą naudoja kai kurias priemones, iš kurių svarbiausios:
1. Atviros rinkos operacijos (ARO).
2. Diskonto paskolų palūkanų norma.
3. Privalomosios atsargos (i).
Centrinio banko naudojamos pinigų pasiūlos kontrolės priemonės turi tiesioginį poveikį ekonomikos aktyvumui, todėl svarbu išsiaiškinti kaip centrinis bankas praktiškai naudoja minėtas priemones ir kokiu būdu kiekviena iš jų veikia pinigų pasiūlos šalyje.
Finansinės rinkos, pr

riklausomai nuo požymių skirstomos į:
1. Rinkos skirstomos į atvirą ir derybų. Atvira yra tokia, kurioje skoliniai įsipareigojimai parduodami pirkėjams, pasiūliusiems aukščiausią kainą. Priešingai derybiniai, bendrovės savo vertybinius popierius parduoda vienam ar keliems pirkėjams, sudarydami kontraktą.
2. Rinkos taip pat skirstomos į pirmine ir antrines. Pirminėje rinkoje prekiaujama naujai išleistais vertybiniais popieriais. Šie vertybiniai popieriai parduodami bendrovėms, bankams, vyriausybės agentams ir gyventojams. Pirminės rinkos būtinybė kyla iš verslo firmų ir vyriausybės finansinio kapitalo būtinumo investicijas, vyriausybės išlaidoms finansuoti. Priešingai antrinėje rinkoje, perpardavinėjami ankščiau išleisti vertybiniai popieriai. Šios rinkos paskirtis – užtikrinti investitorių vertybinių popierių likvidumą, t.y. sudaryti galimybę ankščiau pirktus vertybinius popierius pakeisti į grynus pinigus.

2.4.1 Atviros rinkos operacijos
Atviros rinkos operacijos, kurias vykdo centriniai bankai gali būti kelių rūšių:
1. Centriniai bankai gali dalyvauti antrinėje vyriausybės vertybinių popierių rinkoje, pirkdami vyriausybės vertybinius popierius jie padidina pinigų pasiūlą. Be to sumažina iždo vekselių pasiūlą kitiems vartotojams, o tuo pačiu padidina jų kainą, bei sumažina palūkanas. Parduodami vyriausybės vertybinius popierius centriniai bankai sumažina pinigų pasiūlą. Kitaip tariant, centrinių bankų dalyvavimas atviroje rinkoje keičia pinigų pasiūlą LR. (Lietuvos bankas kol kas antrinėje rinkoje nedalyvauja).
2. Atpirkimo sandoriai (REPO). Centriniai bankai trumpam laikotarpiui, dažniausiai 7 dienom perka iš komercinių bankų vyriausybės vertybinius popierius, o šie įsipareigoja po 7 dienų juos atpirkti. Tokie atpirkimo sandoriai gali būti vykdomi arba nuolatos, arba atsiradus būtinybei, kai komerciniams bankams trūksta atsargų. Centriniai bankai taip pat gali vykdyti atvirkštinius atpirkimo sandorius (reverse REPO). Šiuo atveju centrinis bankas parduoda komerciniams bankams, siekdamas sumažinti komercinių bankų perteklinę atsargą, o po to vyriausybės vertybinius popierius atperka.
3. Centrinis bankas gali pirkti ir parduoti vyriausybės vertybinius popierius užsienio centriniams bankams ir kitoms finansinėms institucijoms, turinčioms sąskaitas savo šalies centriniuose bankuose. Užsienio pirkėjai perveda atitinkamą sumą į tos šalies centrinį banką.
4. Besivystančiose šalyse centriniai bankai tiesiogiai perka vyriausybės vertybinius popierius iš iždo, o suėjus mokėjimo terminui grąžina juos arba keičia į naujus vertybinius popierius. Tačiau demokratinėse šalyse, kuriose centriniams bankams garantuojama ekonominė nepriklausomybė, jie paprastai nedalyvauja VVP pirminėje rinkoje.
Taigi atviros rinkos operacijos – tai centrinių bankų operacijos perkant ir parduodant vyriausybės vertybinius popierius atviroje antrinėje rinkoje, t.y. perkant ne tiesiogiai iš vyriausybės ir parduodant ne tiesiogiai vyriausybei. Atviros rinkos operacijos yra svarbiausia pinigų politikos priemonė, nes jis yra svarbiausias veiksnys, lemiantis pinigų pokyčius, o dėl to ir palūkanų normos svyravimus.
Centrinis bankas, norėdamas pristabdyti ekonominę recesiją ir padidinti Ms , paspartinti ekonominio augimo tempus, perka vertybinius popierius iš komercinių bankų ar kitų juridinių asmenų.
Abiem atvejais rezultatas bus tas pats, nes pinigai atsidurs komercinių bankų sąskaitose. Jeigu centrinis bankas nori sumažinti infliacinius tempus, tada parduoda vertybinius popierius ir taip vykdo ribojančią, restrikcinę pinigų politiką.
Pagal funkcinę paskirtį atviros rinkos operacijos skirstomos į dinamines ir gynybines. Tokios atviros rinkos operacijos, kurių pagalba centrinis bankas siekia paveikti komercinių bankų atsargų dydį ir pinigų bazę, vadinamos dinaminėmis atviros rinkos pinigų operacijomis. Gynybinės atviros rinkos pinigų operacijos yra siekimas kompensuoti kitų veiksnių, turinčių poveikį CB kitimui, pvz. iždo indėlių pokytis centriniame banke.
Centrinis bankas atviros rinkos operacijas vykdo pirkdamas ir parduodamas trumpalaikius iždo vekselius, nes jie yra pakankamai likvidūs ir jų prekybos apimtys yra pakankamai didelės.
Atviros rinkos operacijos yra veiksmingiausia priemonė, kontroliuojant pinigų bazę, nes ji padidėja tiek, už kiek centrinis bankas perka iš komercinių bankų vyriausybės vertybinių popierių (reikia padauginti iš multiplikatoriaus įtakos).

2.4.2 Diskonto politika
Diskonto politika yra ribotų trumpalaikių paskolų suteikimas komerciniams bankams:
a) turintiems likvidumo problemą
b) negalintiems papildyti savo atsargų iki reikalavimo lygio
c) patiriantiems didelius sezoninių indėlių ir paskolų svyravimus
Diskonto paskolos teikiamos tik tuo atveju, kai bankams kyla laikinų sunkumų, todėl šios paskolos įgalina užkirsti kelią finansinei panikai, kai bankams iškyla laikinų likvidumo problemų.
CB paskolų norma yra vadinama diskonto norma. Kuo mažesnė diskonto norma, tuo didesnė pinigų pasiūla, tuo mažesnė palūkanų norma.
Svarbiausias diskonto politikos pranašumas yra tas, kad ja naudodamasis centrinis bankas gali vykdyti paskutinio skolintojo funkcijas. Diskonto paskolos padeda išvengti panikos. Tačiau ekonomistai abejoja, ar tikslinga diskonto politiką naudoti kaip pinigų politikos kontrolės priemonę. Jei centrinis bankas nustato pastovią diskonto normą, tai svyruojant rinkos palūkanų normai, keisis skirtumas tarp diskonto normos ir rinkos palūkanų normos, dėl to svyruos diskonto palūkanų apimtys ir pinigų pasiūla. Jei diskonto norma būtų keičiama atsižvelgiant į rinkos palūkanas, tai vėl sukeltų nepageidaujamus pinigų pasiūlos svyravimus. Pvz., didinant diskonto normą, didėja bankų išlaidos papildomoms atsargoms, dėl to didėja rinkos palūkanos ir indėlių palūkanos, taip siekiama privilioti daugiau investicijų, tačiau dėl paskolų palūkanų normos padidėjimo, sumažėja paskolų paklausa, o tai daro neigiamą įtaką ūkiui.

2.4.3 Privalomųjų rezervų politika
Privalomųjų rezervų esmė yra ta, kad komerciniai bankai privalo centriniame banke laikyti tam tikrą procentinę savo įsipareigojimų dalį. Privalomųjų rezervų paskirtis yra garantuoti komercinių bankų likvidumą. CB keisdamas privalomųjų rezervų normą, daro poveikį pinigų pasiūlai ir atitinkamai rinkos palūkanų normai.
Centrinis bankas, keisdamas privalomą atsargų normą, įtakoja pinigų multiplikatorių, o per jį ir pinigų pasiūlą. Privalomųjų indėlių paskirtis – garantuoti indėlius renkančių institucijų likvidumą, sugebėjimą laiku atsiskaityti su indėlininkais. Susiformavus patikimai bankų sistemai, privalomųjų atsargų norma gali būti mažinama ar net jos visai atsisakoma.
Privalomųjų atsargų politika turi trūkumų. Pvz., privalomųjų atsargų normos padidinimas gali būti bankų sistemos likvidumo priežastis, ypač tų, kurie turi mažas perteklines atsargas. Todėl centrinis bankas privalomų atsargų normos didinimą turi derinti su kitomis pinigų pasiūlos priemonėmis, pvz., su diskonto paskolų sąlygų palengvinimu. Privalomosios atsargos normos padidinimas, kai CB nekompensuoja komerciniams bankams, didina paskolų palūkanų normą, kas mažina investicijas. Todėl manoma, kad likvidumo problemas reiktų ir galima spręsti kitokiais būdais.

IŠVADOS
Siekdamos spręsti ekonomikos problemas, įvairios koncepcijos pabrėžia skirtingų jos aspektų svarbą.
Monetaristai, siekdami nepabloginti ekonomikos funkcionavimo, pasisako už jos reguliavimą ne vyriausybės, o centrinio banko veiklos priemonėmis – monetarine politika, t. y. pinigų masės kontroliavimu. Sudarę lygybę MxV=PxQ (M – pinigų pasiūla, V – jų naudojimo dažnis, P – kainų lygis, Q – pagaminta produkcija), monetaristai mano, kad pinigų naudojimo dažnis stabilus, todėl dešiniąją lygybės pusę – NBNP – galima didinti tik didinant pinigų masę. Yra 3 monetarinės politikos priemonės: (1) centrinio banko paskolų kitiems bankams reguliavimas, nustatant tam tikrą diskonto normą, (2) privalomųjų komercinių bankų rezervų reguliavimas, lemiantis ne tik “perteklinių” rezervų kiekį, bet ir pinigų multiplikatorių, bei (3) vyriausybės vertybinių popierių pirkimas arba pardavimas. Ilguoju laikotarpiu, pasak monetaristų, įmanomas tik kainų, bet ne gamybos didėjimas, nes, esant natūraliajam nedarbui, agreguotoji pasiūla yra visiškai neelastinga. Taigi AD skatinimas kelia tik kainas.
Keinsistai, kurių pagrindinis tikslas – sumažinti neigiamą verslo ciklų įtaką vyriausybės kišimosi priemonėmis, tvirtina, kad geriausiai tai galima padaryti fiskaline politika. Tvirtindami, kad gamybos dydis reaguoja į visuminę paklausą automatiškai ir visiškai, kol ekonomika pasiekia visišką užimtumą (AS iki to taško absoliučiai elastinga), ir pateikdami formulę AD=AS=C+I+G+E (C – vartojimo išlaidos, I – investicijos, G – vyriausybės išlaidos, E – grynasis eksportas), keinsistai mano, kad reguliuojant vieną iš keturių dešinėje lygybės pusėje esančių veiksnių, galima padidinti visuminę paklausą, o tai artintų ekvilibriumą prie visiško užimtumo ir nesukeltų infliacijos.
Vertindami infliaciją, monetaristai teigia, kad ją sukelia staigus pinigų masės padidėjimas, o stabdyti ją reikia, mažinant pinigų pasiūlą. Keinsistai sako, kad ji kyla, kai AD didesnė už AS. Trumpuoju laikotarpiu ją galima sustabdyti mažinant vyriausybės išlaidas. Ilgu laikotarpiu ji neišvengiama, mažinti ją galima restrikcine monetarine politika. Pasiūlos pusės atstovai, sutikdami su monetaristais, mano, kad dar reikia ir mažinti pajamų mokestį ir taip didinti visuminę pasiūlą.
Fiskalinę politiką lemia politikai, todėl laikotarpis nuo ekonomikos pokyčio ir jo pastebėjimo iki priemonių jai reguliuoti pailgėja dėl politikų nekompetentingumo. Tuo tarpu monetarinę politiką vykdo centrinio banko profesionalai, tačiau jos poveikis mažiau nuspėjamas.

Per pastaruosius dešimt metų fiskalinę politiką daugiausia lėmė pereinamojo laikotarpio uždaviniai. Kitą dešimtmetį fiskalinės politikos reikšmė privalės palaipsniui didėti, nes ji bus tas valstybės valdymo instrumentas, kurio dėka bus siekiama plėtoti šalies ekonomiką ir įgyvendinti visuomenės tikslus. Daugelyje valstybės finansų sričių būtina atlikti esmines reformas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Ekonomikos teorija: II dalis: Makroekonomika (visuminė paklausa ir pasiūla) Ats. red. J. Čičinskas.- V., 1991.- 232 p.
2. Skominas V. Makroekonomikos konspektai
3. http://www.lb.lt/statistics/statbrowser.aspx?group=7224〈=lt&orient=horz
4. http://www.lb.lt/statistics/statbrowser.aspx?group=7228〈=lt&orient=horz
5. http://www.lb.lt/statistics/statbrowser.aspx?group=7227〈=lt&orient=horz
6. http://www.lb.lt/statistics/statbrowser.aspx?group=7225〈=lt&orient=vert
7. http://www.lb.lt/lt/apie/index.html
8. http://www.lb.lt/lt/aktai/law_lb.htm
9. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=246624&Condition2=
10. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=192579&Condition2=
11. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=130305&Condition2=
12. http://www.lb.lt/home/default.asp

Leave a Comment