PASAULIO CENTRINIAI BANKAI. JŲ VYSTYMASIS, UŽDAVINIAI IR VAIDMUO

PASAULIO CENTRINIAI BANKAI
JŲ VYSTYMASIS, UŽDAVINIAI IR VAIDMUO

TURINYS

ĮVADAS..............................2

I. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų Bankas..........................4
Federalinės rezervų sistemos istorija..............................4
Ankstyvosios JAV bankininkystės sistemos sunkumai.....................4
Federalinės rezervų sistemos sukūrimas............................5
Ankstyvosios federalinės rezervų sistemos struktūra......................6
Federalinės rezervų sistemos vaidmuo..............................6

Federalinės rezervų sistemos tikslai ir politika..........................7

Funkcijos..............................8
Kanalai, kuriais veikia centriniai bankai..............................9
Federalinės rezervų sistemos veiklos organizavimas......................11
Federalinės rezervų sistemos valdytojų taryba.........................11
Federalinis atvirosios rinkos komitetas ir atvirosios rinkos apskaitos sistema........12
Federalinės rezervų sistemos galios paskirstymo įvertinimas................12
Federalinės rezervų sistemos finansai..............................12
Federalinės rezervų sistemos bankai..............................13
II. Vokietijos Federalinis Bankas..............................14
Vokietijos federalinio banko veikla, uždaviniai................15
Banko organizacinė struktūra........................15
Pinigų politikos priemonės..............................17
Refinansavimo politika.........................17
Diskonto politika..............................17

Lombardo poolitika..............................17
Atvirosios rinkos politika..............................18
Privalomųjų rezervų politika..............................20
Indėlių politika..............................20
Valiutų rinkos politika..............................21
Pinigų politika..............................21
III. Anglijos Bankas..............................22
Istorija. Vystymasis..............................22
Centrinio banko vaidmuo..............................22
Funkcijos..............................23
Banko pareigos..............................24
Banko struktūra ir uždaviniai..............................24
Bankų priežiūra..............................25 IV. Rusijos Federacijos Centrinis Bankas.....................27

Istorija ir vystymasis..............................27

Vaidmuo. Uždaviniai..............................27

IŠVADA..............................29

ĮVADAS

Aprašydama centrinių bankų vystymąsi, veiklą bei uždavinius, kaip ir įprasta, norėčiau pradėti nuo istorijos, bakų kilmės remdamasi Visuotinė lietuvių enciklopedija. Centriniai bankai išsirutuliojo dviem būdais – vienas iš būdų – lėtas evoliucijos procesas. Žodis “bankas” kilęs iš italų kalbos “banco”, kuris reiškė stalą, už kurio sėdėjo pinigų keitėjai. Bankinių operacijų užuomazgų jau buvo senovės Babilone, Egipte, Grraikijoje, Romoje. Šventyklos, stambūs pirkliai, iš dalies ir valstybės žinybos priimdavo saugoti monetas, aukso ir sidabro lydinius, brangenybes, keisdavo monetas, persiųsdavo jas nurodytam adresatui, už dideles palūkanas teikdavo paskolas. Žlugus Romos imperijai bankinės operacijos Europoje beveik visai išnyko. Bažnyčios ir vi

ienuoliai kelis šimtmečius buvo saugiausia vieta brangenybėms saugoti. Viduramžiais plėtojantis prekybai, ypač Italijoje, didėjo pinigų keitimo operacijų paklausa. Atsirado pinigų keitėjo profesija, iš kur XII – XIII a. atsirado bankininkai. Viduramžių pabaigoje istoriniuose šaltiniuose minimi pirmieji bankai Italijoje, Olandijoje ir kituose šalyse, buvo luominiai, skirti pirklių veiklai finansuoti. 1338 m. Florencijoje (Italija), Belgijoje. Bankų kūrimąsi skatino valstybės valdžia, savo aktais įsteigusi depozitų bankus Barselonoje 1401m., Casa di San Giorgia Genujoje 1407m., Banco della Piazza di Rialto Venecijoje1587m., Milano 1593m., Amsterdamo 1609m. Hamburgo 1619m., Niurnbergo 1621m., Stokholmo 1656m. o nuo 1668m. Švedijos bankas, Anglijos bankas 1694m., pastarasis turėjo teisę leisti banknotus, kuriuos buvo galima iškeisti į aukso monetas. Po 1929 – 1933 m. pasaulinės ekonominės krizės padidėjo valstybės kišimasis į bankų veiklą ir buvo suvalstybinti daugelio valstybių centriniai baankai.

Bankas – finansinė institucija, telkianti laikinai laisvas įmonių, įstaigų ir organizacijų lėšas bei namų ūkių santaupas, teikianti paskolas, atliekant piniginius atsiskaitymus, vykdanti pinigų ir vertybinių popierių emisiją, atliekanti su jais , užsienio valiuta bei auksu susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Pagal veiklos pobūdį ir atliekamas funkcijas, bankai skiriami į dvi pagrindines rūšis: centrinis bankas ir komercinis bankas. Šiame darbe aprašysiu įvairių pasaulio šalių centrinių bankų vystymąsi, vaidmenį bei uždavinius.
Pasaulyje veikia 60 įvairių pasaulio šalių centriniai bankai:

 Argentina – the Central Bank of Argentina
 Armėnija – Central Ba

ank of the Republic of Armenia (CBRA)
 Australija – the Reserve Bank of Australia’s
 Austrija – Oesterreichischen Nationalbank
 Azerbaidžanas – the National Bank of Azerbaijan
 Bahreinas – Bahrain Monetary Agency
 Baltarusija – Национальный банк Республики Беларусь
 Belgija – the National Bank of Belgium’s
 Brazilija – the Banco Central do Brasil
 Čekija – Česká národní banka – Czech National Bank
 Danija – the National Bank of Denmark

 Egiptas – Central bank of Egypt
 Estija – Bank of Estonia
 Graikija – National Bank of Greece
 Gruzija – National Bank of Georgia
 Honkongas – The Hong Kong Monetary Authority
 Indija – The Reserve Bank of India
 Ispanija – The Banco de España
 Italija – La Banca d’Italia
 Izraelis – The Bank of Israel
 Jamaika – Bank of Jamaica
 Japonija – Bank of Japan
 JAV – The Federal Reserve, the central bank of the United States
 Jungtinė Karalystė – The Bank of England
 Jungtiniai arabų emiratai – Central Bank of the United Arab Emirates
 Kanada – the Bank of Canada’s
 Kazachstanas – Национальный Банк Казахстана
 Kinija – the People’s Bank of China
 Kirgizija – The National Bank of the Kyrgyz Republic
 Kuveitas – The Central Bank of Kuwait
 Latvija – Bank of Latvia
 Lenkija – Narodowy Bank Polski
 Liuksemburgas – Banque centrale du Luxembourg
 Lietuva – The Bank of Lithuania
 Makedonija – National Bank of the Republic of Macedonia
 Malaizija – The Central Bank of Malaysia
 Moldavija – The National Bank of Moldova
 Naujoji Zelandija – The Reserve Bank of

f New Zealand
 Nyderlandai – The Nederlandsche Bank
 Norvegija – Norges Bank
 PAR – South African Reserve Bank
 Portugalija – Banco de Portugal
 Prancūzija – Banque de France
 Rumunija – The National Bank of Romania
 Rusija – Банк России
 Saudo Arabija – Saudi Arabian Monetary Agency (SAMA)
 Singapūras – Monetary Authority of Singapore
 Slovakija – National Bank of Slovakia
 Slovėnija – Banka Slovenije – Bank of Slovenia
 Sudanas – The Central bank of Sudan
 Suomija – Suomen Pankki – Bank of Finland
 Švedija – Sveriges riksbank
 Šveicarija – Schweizerische Nationalbank
 Tailandas – The Bank of Thailand
 Tanzanija – Bank of Tanzania
 Tunisas – Banque Centrale De Tunisie
 Turkija – Central Bank of the Republic of Turkey
 Ukraina – National Bank of Ukraine
 Vokietija – Die Deutsche Bundesbank
 Zimbabvė – The Reserve Bank of Zimbabwe

Tačiau įvairių šalių bankų sistemos turi ir skirtumu. Išskirsiu keturis pasaulio šalių centrinius bankus.
JAV centinio banko funkcijas atlieka Federalinė rezervų sistema, vienijanti 12 regioninių federalinių rezervų bankų. Ši sistema kontroliuoja daugiau kaip 6000 komercinių bankų ir kredito

buveinių. Vokietijoje – finansų sistemai sukurti, veikia speciali savarankiška institucija – Vokietijos federalinis bankas (“Bundesbank”). Didžiosios Britanijos banko sistemą sudaro Anglijos bankas ir daug skyrių turintys įvairių rūšių (universalieji, taupomieji, prekybos bankai, diskonto namai, žiro atsiskaitymų sistemos bankai – National Girobank) komerciniai bankai.

I. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų Bankas

Jungtinės Amerikos Valstijos – The Federal Reserve, the central bank of the United States. Da

augumoje kitų išsivysčiusių šalių centriniai bankai buvo daug anksčiau, o JAV savo Federalinę rezervų sistemą įsteigė tik 1913 metais. Iki tol iždas vykdė kai kurias beveik centrinio banko funkcijas. Užuot įsteigus vieną centrinį banką, pagal aktą, kurį pasirašė prezinentas Vilsonas 1913m.gruodžio mėnesį, buvo įkurta dvylika federalinių rezervų bankų įvairiose šalies dalyse. Įkurtos Federalinės rezervų sistemos pirmutinis tikslas buvo surinkti bankų FRS narių rezervus. Iš surinktų rezervų buvo tikimasi teikti paskolas bankams, kuriems tų rezervų trūksta, kadangi tai buvo bendri bankų FRS narių rezervai, juos buvo galima mobilizuoti tada, kai labiausiai reikia. Bet didelės Federalinės rezervų sistemos kūrėjų viltys nepasiteisino ir ketvirtajame dešimtmetyje FRS aiškiai nepakankamai pasirūpino, kad patenkintų rezervų paklausą ir JAV patyrė skaudžiausias finansines krizes ir daugiausia bankų bankrotų per visą savo istoriją. Daugiausia ta patirtis nulėmė, kad dabartinė FRS gerokai skiriasi nuo tos, kurį buvo įkurta1913m. Ji buvo pakeista pagal du svarbius 1935 ir 1980metų įstatyms; pakeitė ją ir evoliucija – pamažu buvo pertvarkoma jos vidinis funkcionavimas, bet be dideliu pakeitimų išsaugotas statusas. Ir taip 1935 m. Bankininkystės aktu centralizuota Valdytojų tarybos valdžia, sumažinta Federalinių rezervų bankų galia, pasidarė mažiau priklausoma ir nuo prezidento, nes buvo panaikintas punktas, kad Iždo sektorių ir valiutos kontrolierių skiria Federalinių rezervų taryba, dabar pavadinta Valdytojų taryba, kurį susideda iš septynių prezidento skirtų narių.

Federalinės rezervų sistemos istorija.

JAV buvo viena iš paskutiniųjų didžiųjų Vakarų valstybių, suteikusių centriniam bankui išskirtines teises. Anglijos bankas (The Bank of England) buvo įkurtas 1694 m.; Prancūzijos bankas (Bank of France) bei centriniai Šveicarijos ir Italijos bankai buvo įkurti XVIII a. Dauguma didžiųjų industrinių valstybių anksti pripažino institucijos, kuri padėtų palaikyti pinigų ir kreditų kiekio augimo stabilumą, poreikį. Tačiau JAV pareigūnai abejojo dėl centrinio banko sukūrimo ir didesnių teisių nei kitiems bankams suteikimo, baimindamiesi, kad jis įgus didelę finansinę jėgą, apribos kreditų prieinamumą ekonomiškai besivystančiai tautai ir bus sunkiai kontroliuojamas. Tačiau ekonominės ir finansinės krizės XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje privertė Kongresą veikti.

Ankstyvosios JAV bankininkystės sistemos sunkumai.

Kad gerai suprastume, dėl ko buvo sukurta FRS, reikia išanalizuoti problemas, su kuriomis susidūrė JAV finansų sistema ankstyvaisiais periodais. Dauguma šių problemų atsirado prieš Pilietinį karą, kuomet bankininkystę reguliavo ir kontroliavo valstijos, o ne federalinė valdžia. Deja, neskaitant keleto išimčių, valstijos šį darbą atliko blogai. Valstijųįstatymų leidėjai suteikė išskirtines teises keletui bankų, taip sukurdami dirvą politiniam lobizmui ir spekuliavimu savo įtaka. Jei naujų bankų kūrėjai turėdavo reikiamus politinius ryšius, buvo galima savo bankui gauti išskirtines teises, nors ir turint menką bankininkystės patirtį ir minimalias investicijas.
Bankininkystė, paremta indėliais, tada nebuvo tokia populiari kaip šiandien. Dauguma žmonių santaupas laikydavo banknotų ir monetų pavidalu. Todėl bankai skolindavo pinigus paprasčiausiai spausdindami popierinius banknotus, kurie patekdavo į rinką ir joje cirkuliuodavo. Kadangi nebuvo reikiamos kontrolės teikdami paskolas bankai spausdindavo banknotus nepaisydami jų finansinės galios. Dažnai bankai, turintys privilegijas, išleisdavo didelius banknotų kiekius ir po to dingdavo. Kai kurie bankai žadėdavo supirkti popierinius banknotus, pakeisdami juos auksinėmis ir sidabrinėmis monetomis ir įkurdavo “keitimo centrus” visuomenei beveik nepasiekiamose vietose, kur nors viduryje pelkių. Tenka pabrėžti dažnus tų varganą kapitalą turinčių ir liguistai valdomų institucijų žlugimo atvejus, kuomet nelaimingi indėlininkai patirdavo žymių nuostolių.

Atsižvelgdamas į šias problemas ir į tai, kad Pilietinis karas labai nualino finansų sistemą, 1863 m. Kongresas išleido Nacionalinį bankininkystės įstatymą. Šis įstatymas (vėliau pataisytas) įteisino atvirą federališkai licenzijuotų komercinių bankų kūrimąsi, o jiems kontroliuoti buvo sukurtas naujas JAV iždo padalinys – Valiutos kontrolė. Tai buvo JAV iždo departamento dalis.

Bet kuri verslo žmonių grupė galėjo organizuoti vadinamojo nacionalinio banko kūrimą, tačiau turėjo parodyti, kad naujasis bankas taps pelningu per tam tikrą laiko tarpą (paprastai per trejus metus), atitinka minimalius Valiutos kontrolės nustatytus įstatinio kapitalo reikalavimus ir nekelia pavojus kitų to regiono jau egzistuojančių bankų normaliai veiklai. Priėmus Nacionalinį bankininkystės įstatymą privilegijos kuriant komercinius bankus buvo iš esmės perkeltos iš politinių spekuliacijų lygmens į aiškiai apibrėžtų taisyklių lygmenį. Tuo pačiu metu Kongresas bandė įtraukti atskirus tam tikrų valstijų bankus į nacionalinę bankininkystės sistemą, imdamas 10% mokestį tų bankų banknotams. Buvo manoma, kad dauguma bankininkų pasirinks liberalesnę valstijų bankų reguliavimo sistemą ir vengs būti įtraukti į nacionalinę bankininkystės sistemą, nebent kas nors priverstų juos tai padaryti. Kad padėtų finansuoti Pilietinį karą, Kongresas įgaliojo nacionalinius bankus leisti savo valiutą kaip cirkuliacijos priemonę. Tačiau tie banknotai turėjo būti padengti JAV vyriausybės popieriais. Pagal Nacionalinį bankininkystės įstatymą federaliniai licenzijuoti bankai galėjo leisti banknotus, kurių vertė galėjo sudaryti iki 90% vertybinių popierių apimties, kuriuos bankai padėdavo į Valiutos kontrolę. Buvo siekiama sukurti federalinei kontrolei pavaldžią pinigų masę ir finansuoti Pilietinį karą, sukuriant Jungtinių Valstijų vyriausybės vertybinių popierių paklausą bankuose.

Dar svarbiau, Nacionalinis bankininkystės įstatymas sukūrė dvilypę bankininkystės sistemą, kur teisę kontroliuoti komercinius bankus turėjo ir federalinė, ir valstijų valdžia. Tačiau kai kur abiejų valdžių įgaliojimai sutapo, ir tai sukūrė konkurenciją tarp federalinių ir valstijų bankininkystės reguliavimo institucijų, kuri kartais neigiamai atsiliepdavo visuomenės interesams. Dar daugiau, vieno iš pagrindinių federalinės programos tikslų – sužlugdyti privilegijuotus valstijų bankus – pasiekta nebuvo. Valstijų bankai išgyveno tik dėl to, kad po pilietinio karo labai išaugo bankų depozitų populiarumas. Užuot leidę naujus banknotus, komerciniai bankai teikė paskolas paprasčiausiai sukurdami depozitą besiskolinančiojo vardu savo apskaitos knygose. Ši praktika naudojama iki šiandien. Tai privedė prie atskirų bankų banknotų išnykimo ir padarė neefektyvius federalinės valdžios mokesčius.

Nors valstijų bankų skaičius nuo 10,000 sumažėjo iki 500, valstijų bankai vėl atgijo XIX a. gale ir greitai kiekiu pralenkė nacionalinius. Kaip žinoma, šiandien valstijų bankų yra dvigubai daugiau nei nacionalinių, tačiau vidutiniškai federalinės institucijos gerokai didesnės ir jos priskiriamos prie stambiausių Jungtinių Valstijų finansų institucijų.

Federalinės rezervų sistemos sukūrimas.

Federalinės rezervų sistemos sukūrimą lėmė keletas labai aktualių to laiko problemų. Viena iš jų buvo ta, kad naujieji nacionaliniai bankai pasirodė esą neadekvačiai jautrūs didėjančiam pinigų poreikiui. Pinigų ir kreditų poreikis sparčiai augo dėl greitos sunkiosios pramonės plėtotės ir migracijos į Vakarus. Fermeriams ir ūkininkams naujų žemių apdorojimui reikėjo “elastingų” kreditų ir paskolų – atitinkančių jų poreikius ir palyginti žemomis kainomis. Kaip matysime toliau, FRS ėmėsi spręsti šią problemą išleisdama savo pinigų ir labiau kontroliuodama šalies grynųjų pinigų ir kreditų augimo procesą.

Kai depozitų ir čekių pasirašymo sistema tapo labai populiari, atsirado dar viena rimta problema. Čekių surinkimas ir atsiskaitymas už juos pasirodė lėtas ir brangus. Dauguma čekių buvo pervedami iš vienos sąskaitos į kitą toje pačioje vietoje. Todėl vietinių bankų tarnautojai kiekvieną dieną per atsiskaitymų namus apsikeisdavo čekiais. Atsiskaitymas už čekius, kurie buvo siunčiami toliau – už vietinio rajono ribų ir kurie eidavo per keletą bankų, kol pasiekdavo galutinį tikslą, buvo daug sudėtingesnis.

Prieš sukuriant FRS daug ypač smulkesnių bankų už čekių išpirkimą ar atsiskaitymą imdavo mokestį. Paprastai tai būdavo tam tikras procentas nuo nominaliosios čekio vertės. Bankai, imantys mokestį, buvo vadinami neparitetiniais (no – par) bankais, nes jie atsisakydavo atsiskaityti už čekį visa jo verte. Kad išvengtų čekių keitimų mokesčių, gaunamus nevietinius čekius bankininkai nukreipdavo per bankus, kurie priimdavo ir išgrynindavo juos be mokesčių. Dažnai tai reikšdavo,

kad čekiai keliauja per grupę bankų įvairiuose miestuose, taip gaišdami dienas ir savaites, kol čekiu būdavo išgryninami. Tokie išsiuntinėjimai buvo ne tik įkyrūs ir erzino, bet buvo ir kliūtis komerciniams sandoriams bei lėšų perkėlimams iš vienos vietos į kitą.

Be to, čekių išgryninimo mokesčiai labai didino biznio operacijų sąnaudas. Reikėjo naujos nacionalinių čekių atsiskaitymo sistemos, kuri nemažintų jų vertės keičiant ir užtikrintų greitą judėjimą tarp mokėtojo ir gavėjo. Kaip matysime vėliau, FRS taip pat buvo įpareigota aptarnauti čekius be mokesčių.

Trečia tų laikų ir finansų sistemos, ir bankininkystės sistemos problema buvo pasikartojančios likvidumo krizės. Tada, kaip ir dabar, pinigai ir bankų rezervai turėjo tendenciją telktis svarbiausiuose šalies finansų centruose, tokiuose kaip Niujorkas, Čikaga, Dalasas ir San Franciskas, kur paskolų poreikis buvo didžiausias. Bankų rezervai plaukė į didžiuosius miestus, kadangi mažesni ir nuošaliau esantys bankai įdėdavo savo rezervus į didesnius bankus, taip gaudami didesnį pelną. Tačiau kai kaimo vietovėse padidėdavo kreditų paklausa žemės ūkio reikmėms, vietiniai bankai buvo priversti panaudoti savo rezervus iš didžiųjų mietų bankų, o šie savo ruožtu turėjo pardavinėti vertybinius popierius ar pareikalavimo paskolas, kad sudarytų reikiamas lėšų apimtis. Kada smulkiųjų, šalies viduje esančių bankų rezervų paklausa tapdavo didesnė negu tikėtasi, didieji bankai imdavo pardavinėti savo portfelio vertybinius popierius. Jų kainos stambiuose finansų centruose krisdavo dėl masinės ir intensyvios jų pasiūlos. Paniškoms pardavinėjimų nuotaikoms pasiduodavo ir kiti investuotojai, keldami chaosą finansų rinkose.

Nacionalinei bankininkystės sistemai aiškiai reikėjo šaltinio, kuris galėtų aprūpinti grynaisiais pinigais tuos bankus, kuriems jų tuo metu labiausiai reikėjo ir taip palaikyti finansų sistemos normalų funkcionavimą ir stabilumą. Rimta finansinė panika 1907 m. galiausiai privedė prie FRS sukūrimo. 1908 m. Kongresas sukūrė Nacionalinę monetarinę komisiją, kad išsiaiškintų finansinius šalies poreikius. Komisijos rekomendacijos buvo pateiktos Kongresui ir tada buvo išleistas Federalinio rezervo aktas, kurį 1913 m. prezidento Wilsono parašas pavertė įstatymu. Federalinio rezervo bankai pradėjo veikti tuo metu, kai Europoje prasidėjo I pasaulinis karas.

Ankstyvosios federalinės rezervų sistemos struktūra.

Pirmoji FRS pakankamai skyrėsi nuo dabartinės. Pradiniame Federalinio rezervo akte buvo keleto svarbiausių idėjų mišinys – tai buvo pastangos suderinti vieną su kitu konkuruojančius politinius ir ekonominius interesus. Viena vertus, tai buvo baimė, kad FRS įgaus per daug kontrolės šalies finansinei veiklai ir veiks prieš svarbiausių Amerikos visuomenės segmentų interesus. Pavyzdžiui, smulkus verslas, fermeriai ir ūkininkai buvo susirūpinę, kad FRS sieks riboti kreditų prieinamumą, didindama už juos palūkanas. Taip pat buvo pripažinta, kad FRS tapo pagrindine finansų institucija nepaisant geografinės padėties. Buvo tikėtina, kad miestas ar valstija, kurioje yra FRS, bankas taps finansų centru.

Atsižvelgdamas į reikmes ir interesus, Kongresas sukūrė visiškai “decentralizuotą” centrinį banką. Svarbiausiuose JAV miestuose (daugiausia rytinės pakrantės), kuriuose buvo stambūs bankai, buvo išskirta 12 pagrindinių Federalinio rezervo bankų. Kiekvienam iš jų buvo priskirta sava apygarda, kurioje bankas atliko savo funkcijas. Buvo sukurti dar 24 papildomi FRS priklausantys bankų filialai (branch banks) vietovėse, kuriose nebuvo pagrindinių FRS bankų. Siekiant laikytis bendros nacionalinės monetarinės politikos Vašingtone buvo įkurta koordinacinė 7 narių taryba. Tačiau ankstyvuoju FRS laikotarpiu pagrindiniais monetarinės politikos vykdymo įrankiais faktiškai disponavo regioniniai Federalinio rezervo bankai, kurie ir priimdavo esminius sprendimus.

Federalinės rezervų sistemos vaidmuo.

Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais palaikant savo vykdoma politika. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga už pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus. Šiame ir dviejuose sekančiuose skyriuose smulkiai nagrinėjama centrinio banko operacijų prigimtis ir įtaka šalies ekonomikai, taip

pat pagrindinės centrinio banko vykdomos politikos problemos, su kuriomis susiduria šio banko vadybininkai.

Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčiu dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.

FRS turi didelę nepriklausomybę. Tačiau ji yra ribota. Oficialiai Federalinę rezervų sistemą gali kontroliuoti Kongresas. FRS įsteigė Kongresas ir jis tuo pasinaudodamas mėgsta apie tai priminti, kad FRS – jo kūrinys. Bet Kongresas nėra taip organizuotas, kad galėtų nuolat ją kontroliuoti, taip pat pagal dabartinius įstatymus jis nė neturi tokios teisės.

Federalinės rezervų sistemos tikslai ir politika.

Tų dienų ekonominių problemų sprendimui Federalinio rezervo aktas leido kiekvienam regioniniam Rezervo bankui atidaryti diskonto sąskaitas, kuriomis galėtų naudotis kiti reikalavimus atitinkantys bankai, t.y. skolintis pinigų trumpam periodui. Tačiau siekiant garantuoti, kad skolos bus grąžintos, iš besiskolinančiųjų bankų buvo reikalaujama keisti komercinius popierius kaip skolos grąžinimo garantą. Pagrindinis FRS politikos įrankis buvo palūkanų normų šioms paskoloms keitimas, kur kiekvienas FRS bankas galėjo nustatyti savo normų dydžius. Kaitaliuodami palūkanų normas, Rezervo bankai galėjo sudaryti arba, atvirkščiai, nesudaryti palankių sąlygų komerciniams bankams skolintis iš FRS. Centriniai bankai galėjo sudaryti lengvas arba sunkias kreditų paėmimo sąlygas, taip netiesiogiai veikdami bendrą paimtų paskolų kiekį.

Federalinio rezervo bankams buvo suteikta teisė išleisti savo banknotus kaip cirkuliuojančią valiutą apskritai, tačiau turėjo būti garantija, kad jie 100% padengti FRS vertybiniais popieriais, plius 40% aukso rezervo. Pavėlavusi šio reikalavimo mintis buvo Kongreso įgaliojimas FR bankams prekiauti Jungtinių Valstijų vyriausybės vertybiniais popieriais atviroje rinkoje, žinomas kaip atvirosios rinkos operacijos (open market operations). Tai yra FRS politikos pagrindinis įrankis ir šiandien. Lėtai, bet užtikrintai ekonominės, finansinės ir politinės jėgos darydavo reikalingus pakeitimus originaliame Federalinio rezervo akte ir suformavo centrinio banko charakterį ir veikimo metodus. Pagrindinės pakeitimų priežastys buvo karas, ekonominės depresijos ir vėliau nuolatinė infliacija. Pavyzdžiui, kad įveiktų ekonominius nuosmukius, kariautų ir įgyvendintų norimas programas, JAV vyriausybė išleido milijardus dolerių paskolų. Kai skola pradėjo augti, liko vienintelis “logiškas” būdas išmokėti skolas – padidinti JAV vyriausybės vertybinių popierių naudojimą Federalinio rezervo operacijose. Bankams greitai buvo leista operuoti šiais popieriais, kurie tuo pat metu buvo ir užstatas už paskolas iš Federalinio rezervo. FRS buvo pavestas pagrindinis vaidmuo stabilizuojant rinką vyriausybės vertybiniams popieriams, kurie buvo pagrindinis būtinų grąžinti skolų refinansavimo šaltinis. Vyriausybės popieriai tapo užstatu išleidžiant naujus banknotus.

Labiau negu bet kuris kitas istorinis įvykis, FRS pobūdį pakeitė 1930-ųjų Didžioji depresija. Tiesiogiai susidūręs su bankininkystės sistemos žlugimu ir milžinišku nedarbo lygiu, – skaičiavimai rodo, kad per 1930-uosius ketvirtadalis šalies darbo jėgos neteko darbo, – Kongresas patikėjo FRS didelę monetarinės politikos vykdymo galią. Buvo padaryti svarbūs centrinio banko valdymo struktūros ir ryšių su valdžia pakeitimai.
Septynių narių valdytojų taryba Vašingtone tapo centrine FRS administracijos ir politikos formavimo grupe. Pradedant 1933 m., bet kurie sistemos bankų palūkanų normos keitimai pirmiausia turėjo būti suderinti su valdytojų taryba. Taryba nustatydavo minimalių privalomųjų rezervų reikalavimus ir maksimalias palūkanas už depozitus. Kad kontroliuotų spekuliacijas perkant akcijas, tarybai suteikta teisė nustatyti maržos reikalavimus, nurodančius, kokią vertybinių popierių vertės dalį investuotojas gali pasiskolinti rinkoje, užstatęs tuos vertybinius popierius. Pripažįstant, kad pagrindiniu FRS politikos vykdymo įrankiu pradėjo darytis atviros rinkos operacijos su vyriausybės vertybiniais popieriais, šių operacijų priežiūrai buvo sukurtas Federalinis atvirosios rinkos komitetas. Dauguma balsų jame buvo atiduota Federalinio rezervo tarybai. Galima teigti, kad

Didžioji depresija lėmė koncentraciją FRS viduje, kad FRS skatino vieningą politiką ir kalbėjo “vieninteliu balsu” apie šalies monetarinės politikos reikalus.

Po Antrojo pasaulinio karo JAV ir keletas kitų industrinių valstybių nusprendė, kad vyriausybė yra atsakinga už aukštą užimtumo lygį, kovą su infliacija ir ekonomikos augimo rėmimą. Tai buvo palyginti nauja idėja. Ankstesniais laikais vyriausybė skyrė daug mažiau dėmesio ekonomikai, o ir šalies piliečiai iš vyriausybės tikėdavosi kur kas mažiau. Buvo manoma, kad ekonominį stabilumą ir aukštą užimtumo lygį “automatiškai” turi užtikrinti tuometinės ekonomikos mechanizmas. Karti pamoka, kad sistema gali subyrėti, buvo 1930-ųjų metų Didžioji depresija. Tapo aišku, kad ekonominio stabilumo išsaugojimui reikalinga inovacinė ir protinga vyriausybės politika.

JAV ir daugelyje šalių centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:
1. visiškas išteklių panaudojimas;
2. bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;
3. ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;
4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.

Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, centrinis bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi siekiant šių tikslų. Tačiau kaip rodo ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai sunku. Viena iš priežasčių yra tai, kad šie tikslai dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir stabilų mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo kreditų prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą. Todėl centrinio banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp savęs nesikirstų. Pavyzdžiui, centrinis bankas gali siekti sumažinti infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.

Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV centrinio banko sistema pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikiniai centriniai bankai veikia kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių judėjimus ten, kur jų trūksta, ir iš ten, kur jų per daug. Jie stengiasi užtikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to, reiškia, kad išvengiama panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant su infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dydžiai siekiant sumažinti kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprendžia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.

FUNKCIJOS

• Pinigų pasiūlos kontrolė.

Kaip minėta, centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų sistemą (FRS), atlieka nemažai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė, naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir kitas svarbias, vertės išsaugojimo ir pan., funkcijas. Pinigai yra finansinis turtas, išsaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų savininkui. Jei apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir įsakomieji indėliai.

Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume kaip vertės išsaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją.

Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu viesuomenės naudojamų grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į tarptautinę valiutų rinką. Kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra tokia svarbi? Viena iš priežasčių yra tai, kad piniginių

atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai parodė reikšmingą statistinį priklausomumą tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir BNP augimo. Šie tyrimai įrodė, kad jei centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.

Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms vyriausybėms centriniai bankai reikalingi kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatoriai ir saugotojai. FRS nuolatos veikia šalies vidaus finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje, o laikas nuo laiko įsiterpia į užsienio valiutų rinkas.

• Pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas.

Kita svarbi centrinio banko funkcija yra pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas. Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo sistema veiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis ir patikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios, palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų institucijos dažnai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema gali būti prarastas. Kapitalo judėjimas sumažėja, lėtindamas ekonomikos augimą ir didindamas nedarbą. Todėl centrinis bankas turi imtis ryžtingų veiksmų reguliuojant finansų rinkų būklę ir užtikrinant stabilų pinigų judėjimą tose rinkose.

Siekdama šio tikslo FRS laikas nuo laiko suteikia lėšų pagrindiniams vertybinių popierių dileriams, kad jie galėtų palaikyti popierių rinkos likvidumą. Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar mažėja greičiau nei tai reikalinga ekonomikos stabilumui, čia vėl įsikiša FRS. Centrinis bankas gali keisti palūkanų normos dydį, kurią jam moka kiti bankai, suaktyvinti vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota pinigų ir kapitalo rinkos būklė.

• Paskutinis išteklių šaltinis.

Dar viena svarbi centrinio banko funkcija – būti paskutiniu resursų šaltiniu. Tai reiškia aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti skolinimuosi šaltiniai jau yra išsekę. Pavyzdžiui, FRS vadinomojo “diskonto lango” pagalba gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas, kad jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prieš FRS sukūrimą viena iš silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio išteklių šaltinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms finansų institucijoms.

• Mokėjimų mechanizmo palaikymas ir tobulinimas.

Galiausiai dar vienas centrinio banko vaidmuo yra mokėjimų mechanizmo veikimo užtikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą, reikiamą grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėšų kompiuterinį perdavimą ir visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu palaikymą. Patikimas ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra labai svarbi verslo ir komercijos plėtros prielaida. Jei, čekių kliringas neatliekamas laiku arba verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų operacijoms atlikti, verslas gali sustoti. Dėl to, gali padidėti nedarbas, mažėti investicijos, ekonomikos augimas.

Kanalai, kuriais veikia centriniai bankai.

Toliau panagrinėkime, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos būklę. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikiniai centriniai bankai daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (žr. 1 pav.):
1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;
2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;
3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;
4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.
Nemaža būdų ir priemonių leidžia centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV centrinio banko politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis (open market operations), keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir tikriausiai infliacijos mažėjimu. Antra, jei centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Įvairių šalių centriniai bankai įgyvendindami savo politiką teikia pirmumą skirtingiems įrankiams. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.
Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčiu dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.

1 pav. Centrinio banko poveikio ekonomikai politikos įgyvendinimo būdas

Federalinės rezervų sistemos veiklos organizavimas.

Šių dienų FRS organizacinė struktūra primena piramidę (žr. 2 pav.). Šios piramidės viršūnėje yra valdytojų taryba – aukščiausioji politikos vykdymo ir administracinė grupė. Piramidės viduryje yra Federalinio rezervo bankai, kurie vykdo FR politiką ir teikia paslaugas to regiono bankams ir kitoms finansų institucijoms, bei Federalinis atviros rinkos komitetas. Piramidės apačioje yra bankai, kurie yra sistemos nariai, kuriuos FRS prižiūri ir reguliuoja, taip pat bankų sistemos atvirosios rinkos vadybininkas, kuris yra atsakingas už vertybinių popierių pirkimus ir pardavimus.

2 pav. Federalinių rezervų sistemos organizacinė struktūra

Federalinės rezervų sistemos valdytojų taryba.

Kaip jau minėta, pagrindinis administracinis FRS vienetas yra valdytojų taryba. Tarybą sudaro 7 nariai, kuriuos skiria prezidentas ir patvirtina Senatas, maksimaliam 14-os metų laikotarpiui. Vienas narys keičiasi kas dveji metai. Kai tarybos narys atsistatydina ar miršta, prezidentas į jo vietą gali skirti naują žmogų, kuris eis tas pareigas tiek, kiek buvo likę antrajam, be to, jis gali būti paskirtas ir kitai kadencijai. Tačiau nariai, ištarnavę visą kadenciją, negali būti paskirti iš naujo. Prezidentas vieną narį skiria pirmininku ir vieną jo pavaduotoju. Abu jie šias pareigas eina ketverius metus. Atrinkdamas naujus narius prezidentas turi atsižvelgti, kad jis garbingai atstovautų finansinius, industrinius, žemės ūkio ir komercinius interesus bei geografinį šalies regioną ir negali skirti nariu daugiau kaip vieną asmenį iš tos pačios Federalinio rezervo apygardos.

Valdytojų tarybos valdžia yra didelė. Taryba nustato reikalavimus bankų, FRS narių bei kitų finansų institucijų rezervams; nustato diskonto normą paskoloms, kurios išduodamos depozitinėms institucijoms; nustato maržos reikalavimus, perkant vertybinius popierius: vadovauja vykdant atvirosios rinkos operacijas. Be monetarinės politikos vykdymo funkcijų, valdyba prižiūri ir kontroliuoja 12-kos FRS bankų ir kitų sistemos bankų veiklą. Ji taip pat reguliuoja bankų holdingo, užsienio bankų, pradedančių dirbti JAV bei JAV bankų veiklą užsienyje.

Iš principo taryba yra nepriklausoma nei nuo Kongreso, nei nuo Federalinės vyriausybės vykdomos valdžios. Nepriklausomumą dar sustiprina tai, kad tarybos narių tarnybos trukmė yra ilgesnė nei prezidento, o valdymo lėšomis FRS operuoja nepriklausomai nuo Kongreso. FRS gauna pajamas, parduodamas savo paslaugas, tokias kaip čekių išgryninimas, valiutos bei monetų pakeitimas, ir teikdamas trumpalaikes diskontuotas paskolas (discount window) bei prekiaudamas vertybiniais popieriais atviroje rinkoje. Tačiau tie pinigai nesulaikomi sistemos viduje, kadangi FRS dirba visuomenės interesams, o ne pelnui. Pajamos, likusios po visų išlaidų, yra pervedamos į JAV iždą. Pavyzdžiui, 1986 m. FRS pajamos viršijo 18 mlrd. USD, iš kurių 17,8 mlrd. buvo pervesta į JAV iždą, kad padėtų sumažinti mokesčius privačiame sektoriuje.

Federalinis atvirosios rinkos komitetas ir atvirosios rinkos apskaitos sistema.

Be FR tarybos, kita svarbi sistemos politikos vykdymo grupė yra Federalinis atvirosios rinkos komitetas (FOMC). Jis buvo pavadintas svarbiausiuoju Jungtinių Valstijų komitetu todėl, kad jo sprendimai dėl šalies monetarinės politikos ir kreditų prieinamumo turi įtakos milijonams žmonių. FOMC sudaryta iš septynių FRS tarybos narių ir Rezervo bankų prezidentų. Kada priiminėjami sprendimai dėl ateities monetarinės politikos, balsuoti gali tik tarybos nariai ir penki Rezervo bankų prezidentai. Nuolatos vieną balsą turi Niujorko FRS banko prezidentas, tuo tarpu, kai kitiems vienuolikai prezidentų rotacijos būdu tenka keturi balsai. Kiekvienas prezidentas turi balso teisę vienerius metus, pradedant kovo 1-ąja.

Pagal tradiciją FRS tarybos pirmininkas ir Niujorko FRS banko prezidentas yra FOMC pirmininkas ir vicepirmininkas. Įstatymu numatyta, kad FOMC susitinka Vašingtone, mažiausiai keturis kartus per metus. Praktikoje komitetas renkasi mažiausiai kartą per keturias ar šešias savaites ir dar dažniau, jei būtina. Be tvarkaraštyje numatytų susitikimų, kartais vyksta telefoninės “konferencijos”, ir FOMC nariai balsuoja telefonu arba telegrama. FOMC narių susitikimai yra uždari, nes aptariama neskelbtina finansinė informacija, be to, FRS nori išvengti klaidingos informacijos patekimo į finansų rinką. FOMC susitikimuose gali dalyvauti tiktai tarybos nariai, tarybą aptarnaujantis personalas, Rezervo bankų prezidentai ir jų padėjėjai, Atvirosios rinkos sąskaitos (SOMA) vadybininkas ir jo pavaduotojas.

Pavadinimas “Federalinis atvirosios rinkos komitetas” sako, kad jo funkcijos yra kontroliuoti Federalinio rezervo atvirosios rinkos operacijas – svarbiausią FRS politikos vykdymo priemonę. Savo susitikimuose FOMC apžvelgia esamas ekonomines bei finansines sąlygas ir visais aspektais apsvarsto monetarinės politikos vykdymo eigą. Kai kuriuo nors klausimu yra pasiekiamas konsensusas, atitinkamos direktyvos žodžiu ir raštu yra perduodamos SOMA vadybininkui, kuris yra Niujorko FRS banko viceprezidentas. SOMA vadybininkui pagrindinėmis sąvokomis yra pateikiama informacija apie ateinančių savaičių atvirosios rinkos operacijas bei FOMC tikslai, liečiantys pinigų pasiūlos augimą ir palūkanų normos keitimąsi. FOMC priimti sprendimai bei SOMA vadybininko veiksmai Niujorke turi įtakos visai FRS.

Federalinės rezervų sistemos galios paskirstymo įvertinimas.
Federalinės rezervų sistemos pirmininkas turi didelę galią, ji remiasi penkiais šaltiniais:
– Jo, kaip Tarybos pirmininko, nuomonė ir pareiškimai turi didelę įtaką visuomenei.
– Daug sprendimų net nepateikiama Tarybai, o būna pirmininko, kaip tarybos atstovo, priimama vieno paties.
– Pirmininkas rengia dienotvarkę ir vadovauja Tarybos posėdžiams.
– Pirmininkas vadovauja tarybos nariams, kurie dėl to labiau suinteresuoti įtikti pirmininkui, o ne kitiems Tarybos nariams.
– Pirmininkui suteikta valdžia sudaro aurą, kuri kitus Tarybos narius paveikia taip, kad jie balsuoja kaip ir pimininkas, tačiau pirmininkas ne visada nugali (žr. 3 pav.)

Vidaus veiksniai Procentai Išorės veiksniai Procentai
Pirmininkas 45 Administracija 35
Tarybos ir FARK darbuotojai 25 Kongresas 25
Kiti valdytojai 20 Visuomenė (tiesiogiai) 20
Federaliniai rezervų bankai 10 Finansiniai interesantai 10

Užsienio interesantai 5

Kitos reguliavimo agentūros 5
Iš viso: 100 100

3 pav. Federalinės rezervų sistemos galios paskirstymo įvertinimas

Federalinės rezervų sistemos finansai.

Federalinių rezervų bankų kapitals priklauso bankams FRS nariams, gaunantiems už tą kapitalą tvirtus 6% dividendus. Grynasiąs federalinių rezervų bankų pajamas sudaro pajamos iš turimų vertybinių popierių ir mažą dalelytę – suteiktų paskolų palūkanos. Be to jie ima mokesčius iš

finansų įstaigų už suteiktas paslaugas, pavyzdžiui už kliringą (piniginiai atsiskaitymai, lėšų pervedimas).

Svarbiausias šaltinis yra leidžiami FRS banknotai, tai yra valiutos banknotai (pinigai).
Pagrindiniai FRS remėjai yra finansų bendruomenė ir tvirtas pajams gaunančios grupės.

Federalinės rezervų sistemos bankai.

1913 m. sukūrus FRS šalis buvo padalinta į 12 apygardų ir kiekvienoje iš jų buvo po vieną FRS banką, kuris prižiūrėjo vietinių bankų veiklą bei teikė jiems paslaugas. Rezervo bankai buvo įkurti Atlantoje, Bostone, Čikagoje, Klyvlende, Dalase, Kanzas Sityje, Mineapolyje, Niujorke, Filadelfijoje, Ričmonde, San Franciske ir Sent Luise. Greta šių bankų, buvo sukurti dar 24 (vėliau išsiplėtė iki 25) filialai, aptarnaujantys tam tikrus regionus kiekvienoje iš 12 apygardų. Rezervų bankų ir jų padalinių sukūrimas yra dalis pastangų, kurias deda FRS, prižiūrėti ir kontroliuoti bankininkystės sistemą, užtikrinti tolygią mokėjimų eigą ir kontroliuoti pinigų bei kreditų augimą.
Naudodami kompiuterius ir sparčiai dirbančias rūšiavimo mašinas, regioniniai Rezervo bankai sutikrina čekius, išrašytus ir deponuotus skirtinguose miestuose. Dauguma čekių yra išgryninami ne per FRS, ir per metus jų susikaupia milijonai. FRS naudojasi elektroniniu tinklu, kuriuo pervedimai daromi per kelias minutes. Dirba apie 30 FRS bankų valdomų elektroninių kliringo namų, kurie automatiškai perveda į sąskaitas pinigus, garantinius mokėjimus ir kitus pervedimus, taip atsikratant popierių. Rezervo bankai siunčia popierinius pinigus ir monetas į bankus ir kitas depozitines institucijas, kada yra visuomenės grynųjų pinigų poreikis, ir laiko pinigus jų saugyklose, kai poreikis sumažėja.

Rezervo bankai yra federalinės vyriausybės fiskaliniai agentai. Jie tvarko JAV iždo einamąją sąskaitą, tvarko JAV vyriausybės vertybinius popierius, moka palūkanas už vertybinius popierius, kuriuos išleidžia iždas ar kitos federalinės agentūros. Į Rezervo bankus taip pat įplaukia federaliniai pajamų, akcizo ir nedarbo mokesčiai, gryninami iždo čekiai. Be šių funkcijų, kaip jau minėta, Rezervo bankai glaudžiai prižiūri kitų savo apygardos bankų veiklą. Rezervo bankų atstovai dažnai tiria kitų savo regiono bankų ir valdymo kompanijų veiklą.
FRS bankai vaidina didelį vaidmenį vykdant šalies monetarinę ir kreditų politiką. Kiekvienas Rezervo bankas turi tyrimų tarnybą, kuri tiria regiono ekonominę ir finansinę plėtrą ir pateikia surinktą informaciją valdytojų tarybai bei FOMC. Nors iš 12 Rezervo bankų prezidentų FOMC-e turi balsus tik 5, jie visi dalyvauja komiteto susirinkimuose ir pateikia ataskaitą apie jų regiono ekonomines sąlygas ir įvykius, bei išsako savo nuomonę dėl monetarinės politikos kurso. Dar viena tiesioginė pinigų ir kreditų augimo reguliavimo priemonė yra ta, kad Rezervo bankai administruoja vadinamuosius diskonto langus (trumpalaikes paskolas), teikiamus to regiono finansų institucijoms, taip darydami įtaką pinigų pasiūlai ir kreditų apimtims.

Kiekvienas FRS bankas yra kongreso įsteigta korporacija. Oficialiai, Rezervo banko savininkai yra tos apygardos bankai-nariai, kurie renka Rezervo banko direktorių tarybą. Faktiškai regioniniai Rezervo bankai yra artimai kontroliuojami Federalinės rezervo tarybos, kuri skiria tris iš devynių direktorių bei patvirtina kitų tarnautojų skyrimus. Jei pagal Federalinio rezervo akto pradines sąlygas rezervo Bankai patys galėjo nustatyti palūkanų normas, tai dabar pakeitimai turi būti patvirtinti Taryboje Vašingtone. Regionų bankai privalo dalyvauti visose atvirosios rinkos operacijose, kurias vykdo FRS. Pirkimais ir pardavimais daugiausiai užsiima FOMC, tačiau Rezervo bankai turi aprūpinti atvirąją rinką vertybiniais popieriais, reikalingais pardavimui, taip pat įnešti savo dalį į pirkimus, atliekamus FRS.

Bankai – federalinės sistemos nariai.

Federalinės rezervų sistemos nariai yra nacionaliniai bankai, kurie privalo prisijungti prie sistemos, ir valstybės įsteigti bankai, kurie sutinka laikytis FRS taisyklių. Šiandien FRS bankai nariai sudaro 40% visų JAV bankų. 1988 m. JAV buvo 4700 nacionalinių ir 110 valstybės įsteigtų bankų, FRS narių, palyginti su 8000 bankų ne narių.
Bankai nariai privalo nupirkti savo apygardos Rezervo banko akcijų už 6% savo įstatinio kapitalo vertės. Tačiau sumokama tiktai pusė sumos, kitą pusę laikant paruoštą sumokėti sistemos nurodymu. Bankai nariai yra apriboti FRS taisyklių, nusakančių kapitalo struktūrą, depozitus,

paskolas, holdingo kompanijų formavimą, direktorių tarybos ir tarnautojų veiklą. FRS bankus narius gali bet kada tikrinti ir egzaminuoti, tačiau dauguma bankų yra tikrinami kartą per metus. Dar daugiau, bankai nariai savo rezervus turi laikyti tam tikru FRS tarybos apibrėžtu lygiu. Bankams nariams yra numatyta privilegijų. Jie yra legalūs FRS bankų “savininkai”, kadangi jie turi šių institucijų akcijas ir gali rinkti šešis iš devynių banko direktorių. Bankams nariams už FR banko akcijas yra mokami 6% dividendai. Bankai nariai gali skolintis iš savo apygardos Rezervo banko “diskonto lango”.
Bankai nariai gali naudotis plačiai šalyje paplitusia čekių, atėjusių iš kitų miestų, išgryninimo sistema. Tačiau tai nėra labai išskirtinė privilegija, kadangi šia sistema taip pat naudojasi bankai ne Rezervo nariai, susitarę su savo apygardos Rezervo banku ir sutinkantys čia laikyti savo čekių išgryninimo sąskaitą. Materialioji narystės nauda yra prestižas, kad bankas priklauso FRS. Daugelis bankininkų jaučia, kad narystė sistemoje pritraukia didesnius stambaus verslo indėlius ir korespondencines sąskaitas iš mažesnių bankų, kurios kitu atveju atsidurtų kitur.

II. Vokietijos Federalinis Bankas

Vokietijos federalinio banko veikla, uždaviniai.

Finansų sistemai sukurti Vokietijoje veikia speciali savarankiška institucija – Vokietijos federalinis bankas (“Bundesbank”). Šis bankas praktiškai yra nepriklausomas, jam nedaro įtakos politinės jėgos. Kaip finansų sistemos globėja valstybė kuo mažiau kišasi į rinkos santykius ir jų neriboja. “Bundesbankas” praktiškai niekada neteikia kreditų įmonėms ar valstybei. Tai paliekama komerciniams bankams ir kapitalo rinkai.

Svarbiausias “Bundesbanko” uždavinys finansų srityje – nacionalinės valiutos stabilumo garantija pinigų politikos priemonėmis.

“Bundesbankas” atlieka pagrindinį vaidmenį pinigų apyvartoje: leidžia naujus banknotus, keičia susidėvėjusius, plečia atsiskaitymus negrynaisiais pinigais.
Užsienio ekonomikos srityje “Bundesbankui” tenka svarbus vaidmuo tvarkant nacionalinės valiutos rezervus. Tačiau tai nereiškia, kad su užsieniu atsiskaitoma tik per “Bundesbanką”. Dviejų pakopų bankų sistemoje tai yra komercinių bankų ir valiutų rinkos uždavinys. “Bundesbanko” valiutos rezervai susidaro dėl eksporto perviršio bei kapitalo įplaukų. Jų paskirtis – didinti pasitikėjimą nacionaline valiuta ir daryti poveikį keitimo kursui intervencijomis į valiutų rinkas.

Svarbi tvirtos finansų sistemos sudėtinė dalis yra stabili komercinių bankų sistema. Stabilumas yra bankų priežiūros tikslas. Vokietijoje už stabilią bankų sistemą atsakinga Federalinė kredito įstaigų priežiūros žinyba, tačiau didelę praktinę pagalbą jai teikia ir“Bundesbankas”.
“Bundesbankas” yra ne tik federalinis bankas, bet ir atskirų Vokietijos žemių centrinis bankas. Per jį vykdoma didelė dalis Vokietijos ir atskirų jos žemių atsiskaitymų negrynaisiais pinigais, jis koordinuoja Vokietijos Federacijos ir atskirų žemių pinigų paskolas kapitalo rinkoje.

Nacionalinės valiutos stabilumas garantuojamas reguliuojant pinigų masę.
Siekdamas apriboti apyvartinių pinigų kiekį, “Bundesbankas” naudojasi pinigų prigimtimi: pinigai į cirkuliaciją dažniausiai patenka kaip bankų teikiami kreditai. Kuo brangesni kreditai, tuo mažiau jų ima verslininkai iš komercinių bankų; dėl to sumažėja cirkuliuojančių pinigų kiekis. Komercinių bankų imamos palūkanos savo ruožtu priklauso nuo to, kokias palūkanas jie moka už centrinio banko skolinamus pinigus.

Komerciniai bankai negali apsieiti be centrinio banko pinigų dėl dviejų priežasčių: pirma, jiems reikalingi grynieji pinigai, antra, jie privalo centriniame banke laikyti privalomuosius rezervus. Tie rezervai yra svarbi grandinė, jungianti komercinius bankus su centriniu banku ir sudaranti galimybę diktuoti palūkanų normą visai bankų sistemai.

Centrinio banko pinigai į cirkuliaciją patenka daugiausia kaip jo teikiami kreditai komerciniams bankams. Tų kreditų apimtį ir už juos imamų palūkanų dydį reguliuoja centrinis bankas. Kitas labai svarbus cirkuliuojančių pinigų kiekio reguliavimo veiksnys – pinigų rinka. Pinigų rinkoje komerciniai bankai prekiauja centrinio banko pinigais. Centrinis bankas, nustatydamas

komerciniams bankams skolinamų pinigų palūkanų normą, netiesiogiai nustato ir palūkanų normą pinigų rinkoje. O palūkanų normos pakitimas pinigų rinkoje yra tik pradžia ilgos poveikių grandinės, kurios gale yra svarbiausias tikslas – kainų stabilumas. Palūkanų normos pokyčiai turi įtakos verslininkų sprendimams.

Svarbus centrinio banko uždavinys – pinigų stabilizavimo priemonėmis kovoti su infliacija. Žinoma, vien centrinio banko pastangų tam nepakanka, reikalinga ir derama vyriausybės finansų ir atlyginimų politika, o jai “Bundesbankas” gali daryti tik netiesioginį poveikį.

Kadangi finansų rinkos vis labiau internacionalizuojasi, “Bundesbanko” vykdoma nacionalinės valiutos stabilizavimo politika kelia pasitikėjimą Vokietijos valiuta užsienyje.

Vokietijos federalinis bankas priklauso federacijai. Jis išsilaiko iš palūkanų už kreditus, suteiktus komerciniams bankams, bei iš palūkanų už indėlius užsienyje. “Bundesbankas” privalo remti federalinės vyriausybės bendrąją ekonominę politiką, jei tai netrukdo bankui vykdyti savo uždavinių, kurių pats svarbiausias ir prioritetinis – nacionalinės valiutos stabilumas.

Nuo vyriausybės nepriklausomą “Bundesbanko” pinigų politiką šiek tiek riboja tai, kad vyriausybė pasiliko sau teisę keisti markės kursą kitų valiutų atžvilgiu. “Bundesbankas” priklausomas nuo parlamento, nes jis priima Vokietijos federalinio banko įstatymą ir gali jį keisti. Vokietijos visuomenė labai vertina “Bundesbanko” savarankiškumą ir tai labai mažina įstatymų leidėjų galimybes keisti ar menkinti jo nepriklausomumą.

Federaliniam bankui labai svarbi visuomenės parama. Norėdamas įrodyti, kad banko politika atitinka visų piliečių interesus, “Bundesbankas” nuolat aiškina savo monetarinę politiką ir daugelyje publikacijų analizuoja šalies ekonominę situaciją, atskleidžia banko veiksmų ir ekonomikos stabilumo sąveiką. Tai ir užtikrina bankui visuomenės paramą – svarbiausią jo nepriklausomumo garantą: įstatymų leidėjams sunku prieš visuomenės valią bandyti apriboti centrinio banko teises.

Didelę reikšmę pinigų politikos stabilumui turi ir “Bundesbanko” sprendimus priiminėjančių pareigūnų asmeninis nepriklausomumas. Jį praktiškai garantuoja pareigūnų atrankos būdas. Nors federalinė vyriausybė ir daro nemažą įtaką aukščiausiųjų “Bundesbanko” organų personalo sudėčiai, tačiau kandidatų siūlymo ir pareigūnų tvirtinimo procedūra numato, kad kandidatai būtų kompetentingi ir kuo tolygiau pasiskirstytų partinio priklausomumo požiūriu. Ilgos centrinio banko tarybos narių kadencijos (jų trukmė paprastai 8 metai) sudaro efektyvią apsaugą nuo bandymų daryti bankui spaudimą iš šalies.

Banko organizacinė struktūra.

Organizacinė “Bundesbanko” struktūra (žr. 4 pav.) yra federalinė ir turi daug pakopų. “Bundesbanką” sudaro direktoratas Frankfurte ir 9 žemių centriniai bankai. Jie atsakingi už veiklą atskirose žemėse. Visoje šalyje yra 190 “Bundesbanko” skyrių ir filialų.

“Bundesbanko” pinigų ir kredito politiką nustato jo centrinė taryba. Ją sudaro 7 “Bundesbanko” direktorato (valdybos) nariai ir 9 žemių centrinių bankų prezidentai. Siūlyti žemių centrinių bankų prezidentus turi teisę žemių vyriausybė, “Bundesbanko” direktorato narius – federalinė vyriausybė, o juos skiria Vokietijos prezidentas. “Bundesbanko”. federalizmo ir nepriklausomumo nuo vyriausybės principai atsispindi ir EEB šalių Mastrichto sutartyje. Būsimasis Europos centrinis bankas, kaip ir “Bundesbankas”, svarbiausiu savo uždaviniu laikys kainų stabilumą ir vykdys nepriklausomą pinigų politiką.

Bankų priežiūra ir indėlių apsauga. Svarbiausias Vokietijos bankų priežiūros tikslas – užkirsti kelią procesams, galintiems pakenkti indėlių saugumui. Praktiškai bankų priežiūra siekia užbėgti už
akių bankų bankrotams, galintiems pakenkti visos ekonomikos stabilumui. Žinoma, tai nereiškia, kad bankų bankrotų apskritai negali būti. Tai prieštarautų rinkos ekonomikos dėsniams.

Egzistuoja prieštaravimas: bankų priežiūros tikslai dideli, o jos poveikio, įsikišimo galimybės labai ribotos, ir su tuo reikia susitaikyti, nes rinkos ekonomikoje kitaip ir negali būti. Kuo daugiau teisių suteikiama bankų priežiūrai, tuo siauresnė rinkos principų veikimo sfera bankininkystėje.
Be to, bankų priežiūra reikalinga ir rinkos ekonomikos socialiniams tikslams įgyvendinti. Bankuose savo menkas santaupas laiko ir neturtingiausi gyventojai, kurie neturi reikiamo išsilavinimo, kad galėtų patys susiorientuoti, kur saugiausia laikyti santaupas. Todėl jais, nors ir netiesiogiai, turi pasirūpinti bankų priežiūra.

Bankų priežiūros pagrindinė koncepcija. Vokietijos ekonomikoje laikomasi principo, kad valstybė nesikiša į įmonių bei privačių asmenų ūkinę veiklą. Taigi ir bankų priežiūra neturi daryti įtakos kredito institucijų ekonominiams sprendimams, reglamentuoti jų veiklą. Egzistuoja tik keli bendri reikalavimai, garantuojantys veiklos stabilumą: minimalus likvidumo bei savo kapitalo lygis, pakankamas kapitalo išsklaidymas, pareiga reguliariai teikti informaciją.

Sandėrio sudarymo laisvė pažeidžiama tik tada, kai bankui kyla bankroto grėsmė. Tada, pavyzdžiui, jam gali būti uždrausta priiminėti indėlius ar išdavinėti kreditus.

Dar vienas svarbus Vokietijos bankų priežiūros principas – visiems bankams galioja tos pačios bankų priežiūros taisyklės. Valstybės bankams išimčių taip pat nedaroma.

Vokietijoje bankų priežiūrą vykdo ne viena įstaiga, o įvairios institucijos bei asmenys. Tai nėra neįprastas dalykas: pavyzdžiui, JAV tuo užsiima 4 įstaigos.

Svarbiausia bankų priežiūros institucija Vokietijoje yra Federalinė kredito įstaigų priežiūros žinyba Berlyne. Ji dirba vadovaudamasi Federalinės finansų ministerijos nurodymais.

“Bundesbankas” taip pat aktyviai dalyvauja bankų priežiūroje. Itin daug šioje srityje dirba žemių centriniai bankai. Remdamiesi gaunama medžiaga (pavyzdžiui, apie kreditus, metines ataskaitas) jie atlieka einamąją bankų priežiūrą. Tam jie pasitelkia ir savo informaciją.
Svarbiausi bankų priežiūros institucijų pagalbininkai yra nepriklausomi auditoriai. Tai asmenys iš kitų žinybų. Jų darbo kokybę garantuoja jų atranka: leidimus verstis tokia veikla išduoda valstybės
įstaigos, atidžiai patikrinusios jų kvalifikaciją bei asmenines savybes, be to, reikalingas ilgas bankininkystės darbo stažas.

Auditorių atsiliepimai apie bankų metines ataskaitas yra vienas iš svarbiausių bankų priežiūros informacijos šaltinių.

“Bundesbanko” personalo struktūra (2003m.gruodžio 31d.)

“Bundesbanko” darbuotojų struktūra pagal išsilavinimą (2003m. gruodžio 31d.)

4 pav. Personalo organizacijos struktūra.
Pinigų politikos priemonės.

Vokietijoje, palyginti su kitomis šalimis, centrinio banko kišimosi į pinigų rinką galimybės gana ribotos, jis beveik netrukdo laisvai reikštis rinkos jėgoms ir konkurencijai. “Bundesbankas” stengiasi netiesiogiai reguliuoti bankų kreditų pasiūlą bei įmonių pinigų ir kreditų paklausą, keisdamas bankų likvidumus ir palūkanų normas finansų rinkose.

Pagal pinigų politikos priemonių naudojimo sritis jas galima skirstyti į dvi grupes: palūkanų politikos ir likvidumų politikos sferas. Pagal priemonių veikimo trukmę jie skirstomi į strateginio reguliavimo ir tikslaus reguliavimo metodus, nors tikslios ribos tarp jų nėra. Likvidumų politikos strateginio reguliavimo priemonėmis siekiama patenkinti ilgalaikį bankų poreikį centrinio banko pinigams, o palūkanų politikos strateginio reguliavimo priemonės nustato palūkanų normos ilgalaikius orientacinius rodiklius pinigų bei kredito rinkose.

Tikslaus reguliavimo metodais, priešingai, siekiama kuo daugiau išlyginti laikinus bankų likvidumų ir palūkanų normų svyravimus pinigų rinkose. Jie iš esmės pradėti naudoti tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir vis aktyviau naudojami pinigų rinkos trumpalaikiam reguliavimui.

Palūkanų politikos priemonėms priskiriamos diskontinės palūkanų normos ir lombardo palūkanų normos, o likvidumų politikos priemonėms – rediskontinių kontingentų, kiekybinė lombardinė, privalomųjų rezervų, atvirosios rinkos, indėlių bei valiutinė politika. Strateginio reguliavimo būdai palūkanų politikos srityje – tai diskontinių ir lombardinių palūkanų normų pakeitimai, o likvidumų politikos srityje – privalomųjų rezervų normos bei rediskontinio kontingento pakeitimai. Siekdamos apsirūpinti centrinio banko pinigais, kredito institucijos plačiai naudojasi vertybinių popierių įkeitimo sandoriais su išpirkimo įsipareigojimu. Tai taip pat strateginio reguliavimo priemonė.

Refinansavimo politika.

Refinansavimas – tai centrinio banko kreditų teikimas kredito institucijoms, perkant iš jų vekselius (diskontavimo kreditas) arba skolinant pinigus už užstatą vekseliais ar vertybiniais popieriais (lombardo kreditas). Refinansavimo tikslas – daryti poveikį pinigų cirkuliacijai ir kreditavimui. Svarbiausia refinansavimo poveikio priemonė – palūkanų norma.

Diskonto politika.

“Bundesbankas” turi teisę pirkti iš bankų ir jiems parduoti komercinius bei iždo vekselius, laikydamasis jo paties nustatytos diskonto normos. Diskonto normos keitimas – jautri diskonto politikos priemonė, daranti įtaką pinigų politikos ir visos ekonomikos raidai. Pavyzdžiui, ją didinant didėja bankų refinansavimo išlaidos, bankai traukiasi iš pinigų rinkos, palūkanos pinigų rinkoje didėja, bankai, siekdami prisivilioti daugiau indėlininkų, didina palūkanas už indėlius, kartu ir palūkanas už teikiamus kreditus, dėl to mažėja kreditų paklausa, mažėja cirkuliacijoje esančių pinigų kiekis ir jų paklausa.

Vykdant diskonto politiką naudojami tam tikri kokybiniai ir kiekybiniai apribojimai. Kokybiniai apribojimai reiškia, kad vekseliai turi atitikti “Bundesbanko” įstatymo numatytus minimalius reikalavimus, t.y. vekselius turi laiduoti trys mokūs laiduotojai, per tris mėnesius jie turi būti apmokėti, tai turi būti geri komerciniai vekseliai. Kiekybiniai ribojimai reiškia, kad ribojamas bendras bankams teikiamų diskontinių kreditų kiekis nustatant diskontinio kredito bendros sumos limitą. Tą limitą Vokietijoje nustato Centrinių bankų taryba, atsižvelgdama į bendrus dabartinius ir perspektyvinius kredito politikos interesus. Bendras limitas išdalijama konkrečioms kredito institucijoms vadovaujantis nustatytais kriterijais. Vadinasi, kiekviena kredito institucija gauna individualų diskontinio kredito limitą, kuris galioja vienerius metus.

Pastaraisiais metais jo reikšmė mažėja, ir dabar diskontinis kreditas sudaro maždaug trečdalį bendro bankų finansavimo. Refinansavimas naudojant vekselius atitinka Vokietijos bankų sistemos struktūrines ypatybes, sudaro gerą galimybę visiems bankams, nepaisant jų dydžio, lygiomis teisėmis gauti centrinio banko kreditų, stiprina centrinio banko ryšius su regionais ir įmonėmis.

Lombardo politika.

Lombardo kreditai – tai centrinio banko kredito institucijoms už atitinkamas palūkanas teikiami kreditai už įkeistus vertybinius popierius. Jie skiriami tik trumpalaikiam likvidumų

trūkumui kompensuoti ir išduodami ne ilgiau kaip trims mėnesiams. Užstatai už šiuos kreditus gali būti tokie vertybiniai popieriai:
a) vekseliai (įskaitant ir iždo vekselius), atitinkantys diskontuojamiems vekseliams keliamus reikalavimus;
b) bepalūkiniai iždo įsipareigojimai, kurie turi būti apmokėti per metus, kiti Federacijos ar atskirų žemių skoliniai įsipareigojimai;
d) į skolos knygą įtraukti kompensavimo reikalavimai.
Kredito dydis priklauso nuo užstato tipo ir sudaro nuo 75 iki 90 % jo nominalo vertės. Kokybiniai apribojimai teikiant lombardo kreditą iš esmės neegzistuoja, o kiekybiniai apribojimai dažnai keičiasi; kartais lombardo kreditai visai neišduodami. Kadangi lombardo kreditai yra trumpalaikiai, jų bendra suma nėra didelė. Pastaruoju metu jų vidurkis per mėnesį sudarė apie 1 mlrd. markių.
Lombardo kredito palūkanų norma visada aukštesnė negu diskontinio kredito. Skirtumas paprastai ne didesnis kaip 1 %, nors kartais pašoka ir iki 3 %., o ypatingos lombardo palūkanų normos atveju gali būti ir daugiau kaip 4 %.

Diskontinės ir lombardo palūkanų normos nustatymas – “Bundesbanko” palūkanų politikos pagrindas. Labai didelis jų vaidmuo formuojant bendrą palūkanų lygį pinigų rinkoje. Diskontinė palūkanų norma yra palūkanų apatinė riba, o lombardo palūkanų norma – viršutinė riba. Žinoma, konkretus palūkanų dydis pinigų rinkoje priklauso dar ir nuo likvidumo situacijos, pavyzdžiui, kai lombardo kreditų pasiūla ribota, palūkanos už vienadienes paskolas gali smarkiai padidėti. Nuo 1967 m. Vokietijoje liberalizuotus bankų palūkanų, jų lygį daugiausia lemia konkurencija ir rinkos santykiai. Tačiau palūkanų normos pinigų rinkoje ir dabar dar dideliu mastu pakartoja diskontinių ir lombardinių palūkanų normų svyravimus.

Atvirosios rinkos politika.

Atvirosios rinkos politika vadinami centrinio banko veiksmai perkant ir parduodant vertybinius popierius savo lėšomis atviroje rinkoje.

Atvirosios rinkos sandoriai – tai ne savitikslė, o pinigų politikos įgyvendinimo priemonė. Jos teisinį pagrindą sudaro “Bundesbanko” įstatymas, leidžiantis “Bundesbankui” pinigų rinkos reguliavimo tikslais pirkti ir parduoti rinkos kainomis atviroje rinkoje šiuos vertybinius popierius:
a) vekselius, tinkamus sandoriams su “Bundesbanku”;
b) iždo vekselius, taip pat Federacijos bei kai kurių organizacijų trumpalaikius bei vidutinės trukmės iždo skolinius įsipareigojimus;
c) Federacijos, jos specialių fondų bei žemių skolinius įsipareigojimus bei skolinius reikalavimus;
d) kitus “Bundesbanko” nustatytus skolinius įsipareigojimus.
Taigi sandoriai atviroje rinkoje įforminami įvairiais vertybiniais popieriais, priklausančiais iš dalies pinigų, o iš dalies kapitalo rinkai. Tačiau pažymėtina, kad atvirosios rinkos sandorius įforminti ilgalaikiais vertybiniais popieriais leidžiama tik pinigų rinkos (t.y. bankų likvidumų) reguliavimo tikslais. Tiesioginė intervencija į emisinę rinką kursui palaikyti ar kredito poreikiams finansuoti draudžiama. Emisinis bankas negali tiesiogiai pirkti skolinių įsipareigojimų iš jų leidėjo, nes tai jau būtų ne atvirosios rinkos sandoris, o kreditavimas. Atvirosios rinkos politikai nepriskiriamos ir centrinio banko atliekamos einamosios kurso palaikymo operacijos.

Atvirosios rinkos sandoriai Vokietijoje pradėti sudarinėti 1933 m. Pagrindinius atvirosios rinkos politikos principus gali nustatyti ir keisti Centrinių bankų taryba. Šie principai c) kiti banko nustatyti skoliniai įsipareigojimai ir reikalavimai pagal skolos knygą; apima sandorių rūšis, jų mastus, palūkanų normas, trukmę.

Kad atvirosios rinkos politika būtų tikra pinigų politikos priemonė, centrinis bankas privalo turėti galimybę veikti visiškai nepriklausomai nuo valstybės interesų. Institucinės prielaidos atvirosios rinkos politikai yra šios:
1. atvirosios rinkos (efektyvios pinigų rinkos);
2. pakankamas potencialių dalyvių skaičius;
3. pakankamas vertybinių popierių kiekis ir asortimentas;
4. bankų likvidumų palaikymo nusistovėjusios tradicijos ir principai.

Pinigų rinką sudaro dvi dalinės rinkos:
1)tarpbankinė pinigų rinka, kurioje bankai tarpusavyje keičia centrinio banko aktyvus (perskirstomi individualūs likvidumai);
2)centrinio banko ir bankų pinigų rinka, kurioje išlyginami likvidumų svyravimai ir pateikiami centrinio banko pinigai. Ji negali veikti be emisinio banko, nes tik jis gali suteikti reikalingus centrinio banko pinigus privalomiesiems rezervams ir cirkuliacijai. “Bundesbankas” atviros rinkos sandorius su bankais sudaro šioje dalinėje rinkoje.

Atvirosios rinkos sandorių objektas – pinigų rinkos vertybiniai popieriai (iždo vekseliai ir bepalūkiniai iždo įsipareigojimai) arba trumpalaikiai susitarimai dėl vėliau išperkamų vertybinių popierių įkeitimo.
Prekyba pinigų rinkos vertybiniais popieriais tarp bankų bei tarp bankų ir ne bankų praktiškai vyksta dalyvaujant centriniam bankui, kuris iš esmės ir nulemia palūkanų normas.

Sandorius atviroje rinkoje “Bundesbankas” pradėjo sudarinėti 1955 m., siekdamas kredito institucijoms sudaryti galimybę likvidumų perviršius investuoti į aktyvus, duodančius palūkanas. Tam iš pradžių jis naudojo vadinamuosius mobilizacinius vertybinius popierius – iždo vekselius ir bepalūkinius iždo įsipareigojimus, kuriuos išleido mainais už kompensacinius reikalavimus Federacijai dėl 1948 m. pinigų reformos. Kai jų pritrūko, 1971 m. “Bundesbankas” Federacijos leidimu, pradėjo leisti likvidumų popierius, kurių bendra vertė negalėjo būti didesnė kaip 50 mlrd. markių. Nuo tų metų “Bundesbankas” į atvirosios rinkos operacijas vertybiniais popieriais įtraukė ir ne bankus. Pastaraisiais dešimtmečiais mobilizacinių ir likvidumų vertybinių popierių kiekis rinkoje smarkiai svyravo. Dabar jų reikšmė sumažėjo. Nuo 1980 m. bankai jų nuolat nelaiko, “Bundesbankas” parduoda juos tik trumpam laikui absorbuoti rinkoje likvidumų perteklių.

Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos “Bundesbankas” pradėjo intensyviau naudoti naujus atvirosios rinkos politikos metodus. Pavyzdžiui, nuo 1979 m. jis sudarinėja atvirosios rinkos sandorius su įsipareigojimu anksčiau laiko išpirkti stabilias palūkanas duodančius vertybinius popierius, o paskolas už įkeistus vekselius jis pradėjo teikti dar 1973 m. Visa tai yra atvirosios rinkos terminuotieji sandoriai. Jie ypatingi tuo, kad pagal juos centrinio banko aktyvai perduodami bankams tik ribotam laikui. Pinigų politikos požiūriu tokie sandoriai pranašesni už galutinį aktyvų įsigijimą tuo, kad jie yra trumpalaikiai ir grįžtamieji. Be to, jie sudaromi centrinio banko iniciatyva, jų sąlygas galima kaitalioti pagal likvidumų padėtį. Jienedaro tiesioginio poveikio ir vertybinių popierių su fiksuotomis palūkanomis kursams. Taigi jų vienintelė paskirtis – pinigų rinkos reguliavimas.

Nuo 1985 m. “Bundesbankas” pakeitė pinigų rinkos valdymo būdą, daugiau dėmesio skiria atvirosios rinkos politikai, pirmiausia paskolų išdavimui už įkeistus vekselius bei vertybinius popierius. Ankstesnis pinigų rinkos valdymo būdas, daugiausia pagrįstas diskonto ir lombardo politika, turėjo du didelius trūkumus. Bankų priklausomybė nuo centrinio banko lombardo kreditų trukdė jiems operatyviai reaguoti į finansų rinkų, kurias vis labiau veikė tarptautiniai procesai, permainas. Tokiomis sąlygomis trumpalaikės grįžtamosios operacijos yra lankstesnės. Nuo 1985 m. “Bundesbankas” siūlo kredito institucijoms kas mėnesį po keturis paskolos suteikimo už įkeistus vertybinius popierius sandorius. Paskolos paprastai suteikiamos vienam ar dviem mėnesiams. Nuo 1992 m. spalio mėn. “Bundesbankas” pradėjo teikti 14 dienų paskolas. Tokių paskolų bendra suma ilgainiui labai kito, tačiau bendra tendencija aiški – jos pamažu tampa svarbiausiu kredito institucijų refinansavimo šaltiniu, į antrą vietą nustumdamos tradiciškai pirmavusį diskonto kreditą.

Nuolat atnaujinamų paskolų teikimas už įkeistus vertybinius popierius “Bundesbanko” palūkanų ir aprūpinimo likvidumais politiką padarė lankstesnę. Tokie sandoriai tarsi buferis, leidžiantis lengvai ir greitai prisitaikyti prie naujų apsirūpinimo likvidumais sąlygų. Be jų, lanksčiam pinigų rinkos valdymui “Bundesbankas” naudoja ir kitas priemones – valiutinius svopus, paskolų suteikimą užstačius valiutą, trumpalaikius iždo vekselių pardavimus, greitus tenderius. Tačiau šios priemonės naudojamos tik frgmentiškai. Be to, trumpalaikiams bankų likvidumų pertekliams absorbuoti “Bundesbankas” retkarčiais pasiūlo prieš laiką negrąžinamus iždo vekselius (paprastai 3 dienų trukmės).

Sandorius atviroje rinkoje ilgalaikiais vertybiniais popieriais “Bundesbankas” įformina didesniu mastu gana retai, apsiribodamas tik valstybinių paskolų obligacijomis. Tokias operacijas “Bundesbankas” atlieka nuo 1967 m., tačiau jų mastai nėra dideli. Pavyzdžiui, 1992 m. pabaigoje “Bundesbankas”turėjo tik 6 mlrd. markių vertės tokių vertybinių popierių. Taigi taip jis išvengė

įtarinėjimų, kad finansuoja valstybę ar siekia kapitalo rinkos politikos tikslų. Beje, ir šalyse, kur atvirosios rinkos politika yra nuo seno labai reikšminga, centriniai bankai ilgalaikių vertybinių popierių perka daug mažiau, negu daugelis mano.

Privalomųjų rezervų politika.

Privalomieji rezervai yra svarbi “Bundesbanko” pinigų politikos priemonė. Vokietijoje jie nustatyti 1948 m., siekiant centrinio banko likvidumų politiką padaryti lanksčią ir efektyvią.

Privalomųjų rezervų esmė ta, kad kredito institucijos privalo savo sąskaitose centriniame banke laikyti tam tikrą savo įsipareigojimų procentą. Šį procentą nustato centrinis bankas. Nevienodas įvairių tipų indėlių procentas nustatomas todėl, kad įvairus jų likvidumo laipsnis. Konkretus privalomojo rezervo dydis kredito institucijoms nurodomas “Bundesbanko” leidžiamose privalomųjų rezervų instrukcijose. Konkretaus mėnesio privalomojo rezervo norma skaičiuojama centrinio banko nustatytą privalomojo rezervo procentą padauginus iš kredito institucijos vidutinio įsipareigojimų dydžio. Vidutinis įsipareigojimų dydis nustatomas dviem būdais: pagal visų dienų nuo praėjusio mėnesio 16 d. iki esamo mėnesio 15 d. galutinius rezultatus ir pagal tų įsipareigojimų lygį praėjusio mėnesio 23 d. ir paskutinę dieną bei esamo mėnesio 7 d. ir 15 d.

Už privalomųjų rezervų lėšas centrinis bankas kredito institucijoms palūkanų nemoka Per mėnesį privalomasis rezervas gali smarkiai svyruoti, tik svarbu, kad mėnesio vidurkis ar rezervo dydis atsiskaitymo dienomis nesumažėtų žemiau nustatytos normos. Taigi privalomojo rezervo indėlius kredito institucijos gali naudoti savo einamosioms mokėjimų operacijoms; jie yra jų “darbiniai indėliai”.

Privalomųjų rezervų sistemai papildomo lankstumo teikia tai, kad faktinio ir norminio rezervo apskaičiavimo laikotarpiai skiriasi puse mėnesio: norminis rezervas skaičiuojamas to mėnesio 15 d., faktinis – paskutinę mėnesio dieną. Taigi kredito institucija turi dar pusę mėnesio trūkstamoms iki normos lėšoms sukaupti.

Likvidumų politikos požiūriu galima skirti du privalomųjų rezervų aspektus. Pirmiausia privalomieji rezervai sukuria pastovų centrinio banko pinigų poreikį ir gan stabilią centrinio banko pinigų paklausą. Būtent dėl to bankų ir centrinio banko ryšiai gana glaudūs, be to, jie sušvelnina likvidumų ir palūkanų svyravimus pinigų rinkoje.

Kita vertus, centrinis bankas, keisdamas privalomųjų rezervų dydį, gali koreguoti ilgalaikį savo pinigų leidimą. Keičiant šių rezervų dydį išlaisvinami arba suvaržomi centriniame banke esantys bankų aktyvai. Be to, privalomieji rezervai turi įtakos ir palūkanų normai pinigų rinkoje. Kadangi už juos bankams palūkanos nemokamos, tai jų laikymas centriniame banke bankams yra nuostolingas. Šiems nuostoliams kompensuoti bankai didina palūkanas už klientams teikiamus kreditus. Privalomieji rezervai yra svarbi “Bundesbanko” pinigų politikos priemonė. Jų svarbą rodo ir tai, kad šiuo metu jų bendra suma sudaro apie 78 mlrd. markių. Nors šis metodas yra ne rinkos politikos, o labiau administracinio pobūdžio, tačiau manoma, kad jis išliks ir kuriamoje Europos centrinių bankų sistemoje.

Indėlių politika.

Vadovaudamiesi “Bundesbanko” įstatymu, Federacija, žemės ir kai kurie specialūs fondai privalo savo laisvas lėšas laikyti “Bundesbanke”. Taip siekiama pritraukti laisvas valstybės ir jos institucijų lėšas, kad jas būtų galima panaudoti pinigų rinkai reguliuoti. Įstatymas įpareigoja jas laikyti centriniame banke dėl kelių priežasčių. Pirmiausia tai leidžia koncentruoti šias lėšas vienoje vietoje. Išnyksta netolygaus pasiskirstymo problema: jei šios lėšos būtų laikomos komerciniuose bankuose, vieni gautų daugiau, kiti – mažiau, treti – nieko. Ne mažiau svarbus ir saugumo veiksnys: centrinis bankas negali bankrutuoti, taigi jame laikomos lėšos niekada nežus.

Centrinis bankas turi teisę naudoti šias lėšas trumpalaikiam pinigų rinkos reguliavimui. Kai jis šias lėšas įdeda į bankų sistemą, tai likvidumų kiekis joje padidėja, kai išima – sumažėja. Paprastai organizacijos (šių lėšų savininkės) tuo nesuinteresuotos, nes bankai moka palūkanas, o centrinis bankas – ne. Tiesa, tai, ką jos praranda negaudamos palūkanų, kompensuojama keliais būdais. Federacija atgauna jas “Bundesbanko” pelno pavidalu. Vokietijos žemių vyriausybės “Bundesbanko” pelno negauna, todėl nuostoliams kompensuoti joms suteikiama teisė tam tikrą savo laisvų lėšų kiekį, vadinamąjį globalinių kontingentą, laikyti komerciniuose bankuose, mokančiuose

už jas palūkanas. Visų žemių globalus kontingentas sudaro 7,505 mlrd. markių. Kaip savotišką kompensaciją galima vertinti ir tai, kad minėtų lėšų savininkus “Bundesbankas” aptarnauja nemokamai. Disponavimas valstybės ir kai kurių jos organizacijų laisvomis lėšomis – svarbi ir labai lanksti “Bundesbanko” pinigų rinkos reguliavimo priemonė.

Valiutų rinkos politika.

Iki 1973 m. Vokietijoje pagal susitarimą su Tarptautiniu valiutos fondu galiojo fiksuoto valiutos keitimo kurso sistema. Tai reiškė, jog centrinis bankas, valiutos kursui rinkoje pasiekus leistiną ribą, privalėdavo įsikišti ir supirkti ją neribotais kiekiais, kad numuštų tą kursą iki leistinos ribos. Dabar markės kursas laisvai svyruoja kitų valiutų atžvilgiu. Visos centrinio banko vykdomos valiutinės operacijos turi įtakos likvidumų situacijai rinkoje: jei centrinis bankas valiutą superka (nesvarbu, kokiais tikslais), tai likvidumų kiekis rinkoje didėja, jei parduoda – atvirkščiai. Beje, likvidumų kiekiui rinkoje turi įtakos ne tik Bundesbanko valiutinės operacijos, bet ir kitų šalių centrinių bankų operacijos Vokietijos markės atžvilgiu.

Dar fiksuotų valiutos keitimo kursų metu “Bundesbankas” sukūrė tokius valiutos politikos metodus, kuriais jis galėjo veikti tarptautinius pinigų srautus. Tai svopai (apsikeitimo valiutomis) ir išankstinės (forward) operacijos valiutų rinkose. Keitimo operacijų metu “Bundesbankas” valiutą perka (parduoda) esamu ir kartu nustatytu terminu. Taigi keitimas reiškia sandorio einamojo kurso suderinimą su terminuotuoju sandoriu. Keitimo norma čia yra palūkanų ekvivalentas. Keitimus naudoti “Bundesbankas” pradėjo 1958 m., norėdamas padėti Vokietijos kredito institucijoms sukaupti reikiamą kiekį trumpalaikių užsienio indėlių.

Nuo 1979 m. “Bundesbankas” likvidumams absorbuoti kartu su kredito institucijomis laikinai atlieka vadinamąsias valiutines operacijas, teikdamas paskolas. Todėl bankai įgyja teisę ribotą laiką naudotis “Bundesbanko” užsienio aktyvais, kurie yra “Bundesbanko” nuosavybė ir jis už juos gauna palūkanas.

Minėtos valiutinės operacijos iš esmės yra terminuotos atvirosios rinkos operacijos. Tai labai lankstus valiutos rinkos reguliavimo būdas, turintis tik tą trūkumą, kad apima tik nedidelę kredito institucijų dalį.

Pinigų politika.

Europos ekonominės ir valiutinės unijos kūrimas susijęs ir su pinigų politikos problemų sprendimu. Šioje unijoje turės būti bendra pinigų politika. Už ją bus atsakinga Europos centrinių bankų sistema. Bendra pinigų politikos strategija ir centrinių bankų priemonės turės būti naudojamos nepriklausomai nuo nacionalinių vyriausybių bei EEB organų.

Pinigų politikos strategijos srityje rekomenduojama nustatyti tarpinius tikslus, orientuotus į pinigų masę, kaip daroma Vokietijoje. Juos nustatant reikėtų remtis potencialiu ekonomikos kilimu.
Pinigų politikos priemones reikės parinkti taip, kad, jas naudojant, pinigų masę būtų galima reguliuoti ir vidutinės trukmės laikotarpiu. Kiti jų parinkimo kriterijai – tai paprastumas ir konkurencinis neutralumas. Valiutų srityje pinigų politika taip pat turės būti visur vienoda. Centrinių bankų pinigai visur turės būti teikiami vienodomis sąlygomis. Tam visoje valiutinėje erdvėje reikės nustatyti vienodas pinigų rinkos palūkanas. Apie kai kurių pinigų politikos priemonių likimą integruotoje Europoje galima pasakyti štai ką:
a) atvirosios rinkos politika turėtų būti svarbiausias centrinių bankų pinigų pasiūlos būdas. Ji turėtų būti vykdoma decentralizuotai, ne tik valstybiniais, bet ir privačiais vertybiniais popieriais, ypač stengiantis įtraukti ir nebankinio sektoriaus vertybinius popierius;
b) privalomieji rezervai turėtų papildyti atvirosios rinkos paklausos politiką. Jie turėtų stabilizuoti centrinių bankų pinigų paklausą ir padaryti ją tam tikru mastu prognozuojamą;
c) lombardiniai kreditai nepraras savo reikšmės tenkinant staigius, nenumatytus centrinių bankų pinigų poreikius. Jų palūkanų norma turėtų būti viršutinė palūkanų pinigų rinkos riba;
d) visos Europos mastu diskontinį kreditą naudoti galimybės menkos, nes daugelyje šalių jis egzistuoja tik rudimentiniu pavidalu.

III. Anglijos Bankas

Istorija, vystymasis.

Anglijos bankas yra centrinis Jungtinės Karalystės bankas. Kartais žinomas kaip „Old Lady“ esantis Threadneedle gatvėje. Bankas buvo įkurtas 1694m., nacionalizuotas 1946m. kovo 1d. pagal šį įstatymą Anglijos karalienė skirią valdytoją, valdytojo pavaduotoją ir 16 valdybos narių. 1997m. įgyjo veiklos nepriklausomybę. Stovintis centre Jungtinės Karalystės finansinės sistemos, Bankas vykdo palaikymą ir tvirtumą, stabilumą ir efektyvią monetarinę ir finansinę politiką, kuri yra ekonomikos sveikata. Banko vaidmuo ir funkcijos buvo įtrauktas ir keitėsi per jo 309 metų istoriją. Nuo jo įkūrimo jis buvo Valdžios bankas ir nuo vėlyvaus 18a. jis buvo bankininku bankininkystės sistemoje iš esmės bankų bankininkas. Taip pat sąlyga bankininkavimo paslaugų klientams, kaip Anglijos Bankas.

‘Old Lady’ cartoon depicting the Bank of England
(“Old Lady” karikatūros vaizdavimas Anglijos Banke)

Centrinio banko vaidmuo.

Anglijos bankas yra svarbiausia Jungtinės Karalystės finansų institucija. Jungtinė Karalystė “valdžia”- dažniausiai galvoja turimas iždas ir Anglijos bankas. Iždas, kaip vyriausybės ekonominis ir finansinis departamentas, formuoja finansinę politiką, o Anglijos bankas parenka priemones šiai politikai įgyvendinti ir yra atsakingas už jų vykdymą. Dauguma banko darbo apima bendradarbiavimas ir bendra veikla su valdžia, organizacijomis ir kitais centriniais bankais. Nustatytos Londono pozicijos kaip didžiulis tarptautinis finansinis centras. Tarptautinis banko bendradarbiavimas toks pat geras, kaip vidinis augimas. Banko dalyvavimas daugelyje tarptautinių forumų yra įtrauktas į tarptautinės ekonomikos ir globalios finansų sitemos stiprinimą. Bankas taip pat dirba tam, kad užtikrintų jog Jungtinės Karalystės (JK) finansų sistema būtų aprūpinta efektyviu

palaikymu kitoms Jungtinės Karalystės (JK) ekonomikos sritims ir JK būtų patraukli vieta tarptautiniam finansų verslui. Šis dalyvavimas užtikrinant tokį firmų finansavimą ir dabartiniu metu įvedant Eurą ir vystant jo finansinę rinką ir infrastruktūrą.

Gold bullion in the vaults at the Bank of England
(Aukso lydiniai Anglijos Banke.)

Funkcijos.
Bankas turi didelę įtaką finansų rinkos būsenai ir finansų institucijų elgsenai. Ją sąlygoja trys pagrindinės banko funkcijos:
 priežiūros;
 nacionalinių skolų valdymas;
 vyriausybės ir monetarinio sektoriaus.

Pagal 1987m. Bankų aktą Anglijos bankas atsakingas už bankų, kaip monetarinio sektoriaus sudėtinės dalies, priežiūrą, t.y. išduoda licenzijas, teikiančias teisę priimti depozitus, ir reikalaudamas, kad bankai pateiktų ataskaitas apie savo veiklą, pagal šias ataskaitas bankas galėjo kontroliuoti pagrindinius rodiklius, atspindinčius nuosavo kapitalo pakankamumą, likvidumą paskolų rizikos laipsnį ir kita. Šis priežiūros įstatymas suteikė bankui papildomus įgaliojimus. Buvo sukurta bankų priežiūros tarnyba, galinti konsultuotis su atskirų bankų auditoriais ir buhalteriais, nustatyti reikalavimus asmenims, galintiems valdyti banką, riboti pavienių asmenų įsigyjamo akcinio kapitalo dalį. Įstatymas numatė baudžiamąją atsakomybę už sąmoningą klaidingos informacijos pateikimą. Pagal 1844m. Banko įstatus, banko, kaip pinigų emitento, veikla apskaitoma atskirai nuo kitos banko veiklos.

Kita Anglijos banko funkcija – Nacionalinės skolos valdymas, tai funkcija leidžianti daryti įtaką finas rinkoms. Nuo 1945 m. vyriausybė beveik kiekvienais metais išleidžia daugiau nei gali ar nori surinkti mokesčiais. Deficitas gali būti finansuojamas įvairiomis paskolų formomis. Vienas iš būdų yra išleisti vertybinius popierius, kurie turi aktyvią antrinę rinką: iždo vekselius arba vyriausybės obligacijas. Vekseliai turi būti apmokėti per 91dieną nuo jų išleidimo datos. Obligacijų padengimo terminai gali svyruoti nuo 5metų iki 30 metų, yra obligacijų, kurios neturi termino pabaigos. Anglijos bankas atsakingas už šių priemonių pardavimo organizavimą, tai pat už jas įsigyjančių savininkų registro tvarkymą. Taip pat bankas rūpinasi nacionalinių skolų, kurias atėjo laikas išmokėti, refinansavimu išleidžiant naujus vertybinius popierius. Būdas, kurį bankas pasirenka refinasuodamas senas skolas, veikia tiek finansų rinkų likvidumą, teik palūkanų normų struktūrą laiko atžvilgiu. Dėl šių priežąsčių bankas turi spręsti, kokio tipo vyriausybės skolų pasižadėjimus išleisti, turėdamas omenyje savo pasirinkimo pasekmes. Išlesdamas iždo vekselius bankas sukuria ypatingai likvidžius vertybinius popierius, kurie yra artimas substitutas pinigams. Obligacijas keičiant iždo vekseliais sutrumpinamas nacionalinių skolų mokėjimo terminas, dėl to finansų rinkos tampa labai likvidžios.

Vykdydamas Centrinio banko funkcijas dėl savo dydžio ir santykių su vyriausybę Anglijos bankas valdo finansų rinkas. Kaip Centrinis bankas – atlieka šias funkcijas:
1. Vyriausybės bankininko funkcija – jo įsipareigojimus sudaro “valstybės depozitai”, t.y. iždo depozitai (vyriausybės pagrindinė pinigų sąskaita), Mokesčių (Inland Revenue) departamento sąskaita, Nacionalinių skolų fondo ir Nacionalinių skolų komisionierių (commisioners) sąskaitos. Kiekvieną dieną yra gaunamos ir išmokamos didelės pinigų sumos. Grynųjų pinigų

srautas pakeis valstybės depozitų atsargas – sudarys skirtumą. Toks skirtumas gali atsirasti spontaniškai vyriausybės ir privataus sektoriaus tarpusavio atsiskaitymų metu: privataus sektoriaus instituciniai vienetai moka mokesčius ir perka vyriausybės teikiamas paslaugas, vyriausybė taip pat perka prekes ir paslaugas ir atsiskaito už jas su privačiu sektoriumi.
2. Bankų Banko funkcija – paprastai tariant – aptarnauja kitus bankus. Mažmeniniai arba komerciniai bankai (retail) dalį savo depozitų laiko Centriniame banke. Šių depozitų tikslas yra akivaizdus. Kai mažmeninių bankų klientai perveda pinigus vieni kitiems, didžioji šių pervedimų dalis dalis bus anuliuota atsiskaitymų tarp bankų metu. Grynasis vieno banko įsiskolinimas kitam bankui bus apmokėtas, kai Anglijos bankas iš pirmo banko sąskaitos perves pinigus į kito banko sąskaitą. Atkiekant tokio tipo tarpbankinius atsiskaitymus bankų depozitų, esančių Centriniame banke, suma nesikeis, pasikeis tik jų nuosavybė.
Bankų depozitai Centriniame banke gali pasikeisti ir dėl sandorių tarp vyriausybės ir privataus sektoriaus. Grynas šių pervedimų rezultatas bus valstybinių depozitų padidėjimas. Bet koks valstybinių depozitų pasikeitimas bus tolygus bankų depozitų pasikeitimui, todėl bus ir tolesnių pasikeitimų. Pavyzdžiui grynųjų pinigų srautas, kurį gauna vyriausybė po to, kai privatus sektorius išrašo čekius mokesčiams apmokėti. Čekiai yra pevedami į Centrinio banko Mokesčių departamento sąskaitą. Bankas atitinkamai kredituoja valstybės depozitų sąskaitą ir debetuoja bankų depozitų sąskaitas. Dėl to sumažėja komercinių bankų depozitai Centriniame banke.
3. Kaip paskutiniojo skolintojo funkcija – Anglijos bankas gali suteikti paskolą, tačiau jos dydį ir kainą nustato pats bankas. Palūkanų norma, imama už šias paskolas, rodo, kokia rinkos palūkanų norma yra tinkama banko požiūriu. Jei bankas mano, kad palūkanų norma turėtų būti aukštesnė, jis gali padidinti paskolinto kapitalo palūkanų normą, versdamas finansų institucijas didinti palūkanų normą savo klientams, kartu didindamas palūkanas visoje ekonomikoje.

Taigi Anglijos bankas monetarinėmis priemonėmis gali veikti ūkio sąlygas. Tačiau norint sudaryti visą vaizdą atskiro dėmesio reikalauja spontaniški ir sąmoningai sukurti grynųjų pinigų srautai tarp vyriausybės ir privataus sektoriaus. Tarkime, kad valdžia nori didinti palūkanų normas tuo laikotarpiu, kai numatomas teigiamas grynųjųpinigų srautas į vyriausybės sektorių. Tokį pinigų srautą galima sukurti parduodant vyriausybės VP. Privatus sektorius mokės už šiuos popierius išrašydamas čekius, dėl to sumažės bankų įsipareigojimai ir operaciniai balansai Centriniame banke. Anglijos banke laikomi valstybės depozitai padidės, o bankų depozitai sumažės dydžiu, prilygstančių parduotų VP vertei.

Banko pareigos.

Anglijos banko tikslų, pareigų ir veiklos principų deklaracijoje išvardintos tokios Anglijos banko pareigos:
• Atsiskaityti parlamentui už savo veiklą ir jautriai reguoti į visuomenės poreikius;
• Teikti vyriausybei ir jos institucijoms gerai pagrįstus, profesionalius patarimus, padėti įgyvendinti jų politinį kursą;
• Prižiūrėti finansų institucijas ir rinkas, suprasti jų poriekius, adekvačiai į juos reguoti;
• Savo išteklius tvarkyti taip, kad tai neapsunkintų viso bankininkystės sektoriaus darbo ir kad Finansų ministerijai nekiltų abejonių dėl kapitalo naudojimo efektyvumo;
• Siekti, kad kiekvienas Anglijos banko darbuotojas mokėtų savo darbą, būtų apmokytas ji atlikti aprūpintas viskuo, ko jam reikia, kad jam už tai būtų deramai atlyginta.

Banko struktūra ir uždaviniai.

Valdytojas skiriamas penkeriems, valdybos nariai ketveriems metams (galima skirti pakartotinai). Keturi valdybos nariai vadinami direktoriais, gali užimti pagrindines Anglijos banko pareigas kaip vykdomieji direktoriai (žr. 5 pav.) Prieš kelerius metus įvestos ir jaunesniųjų direktorių pareigos. Likusieji valdybos nariai – ne vykdomieji direktoriai – atstovauja įtakingiems finansų ir pramonės sluoksniams. Valdyba posėdžiauja kas savaitę, atsakydama už visus Anglijos banko reikalus.

5 pav. Anglijos banko organizacinė struktūra

Bankų direktoriai, vadovai ir kontrolieriai – jie turi atlikti Centrinio banko reikalavimą – turi tikti užimamoms pareigoms.Tas tinkamumas nustatomas pagal Bankininkystės įstatymo ir kitų instrukcijų nurodymus, atsižvelgiant į sąžiningumą, kompetenciją, uolumą, nuovokumą.

Centrinis bankas vykdo bankų, kuriems jis išdavęs licencijas, priežiūrą, rinkdamas informaciją iš statistinių ataskaitų, iš buhalterių – ataskaitininkų ataskaitų, lankydamasis tuose bankuose ir rengdamas reguliarius pokalbius. Centrinis bankas neturi trukdyti jiems priiminėti savarankiškų komercinių sprendimų. Priežiūros vykdytojai nebando prisiimti bankų vadovų vaidmens ir nurodinėti bankams, kokia turi būti jų strategija. Tačiau prižiūrėtojams rūpi, kad bankų rizikos laipsnis būtų įvertintas adekvačiai, o indėlininkų interesai deramai apginti. Kaip tik tai ir yra svarbiausias bankų priežiūros uždavinys, ir jei tik indėlininkams iškyla grėsmė, Centrinis bankas turi teisę atimti iš banko licenciją arba apriboti jo veiklą tam tikromis operacijomis ir licenciją galima atsiimti tik po įvertinimo, kurį vykdo specialūs komitetai, susidedantys iš bankų priežiūros skyriaus vadovų ir vyresniųjų darbuotojų. Tie komitetai nusprendžia, ar pribrendo reikalas pasinaudoti Bankininkystės įstatymo suteiktomis teisėmis. Po to komitetai rekomenduoja tam Centrinio banko direktoriui, kuris atsakingas už bankų priežiūrą, veiksmų programą, ir direktorius priima galutinį sprendimą. Centrinio banko sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

Pagal 1987 m. Bankininkystės įstatymą sudaroma ir Bankų priežiūros taryba – svarbus patariamasis organas bankų priežiūros klausimais. Jai pirmininkauja Centrinio banko valdytojas, į ją įeina valdytojo pavaduotojas, už bankų priežiūrą atsakingas direktorius ir dar šeši nepriklausomi nariai – bankininkystės, teisės ir apskaitos specialistai. Centrinis bankas privalo informuoti tarybą apie priežiūros būklę. Taryba rengia metinę ataskaitą, kuri sudaro Centrinio banko metinės ataskaitos dalį.
BANKŲ PRIEŽIŪRĄ.

Vienas svarbiausiu Anglijos banko uždavinių – šalyje veikiančių bankų priežiūrą, kuri 1979 metais buvo juridiškai įteisinta Bankininkystės įstatymu. Bankų priežiūra vykdoma vadovaujantis minėtu įstatymu ir Europos Sąjungos įstatymais direktyvomis.

Svarbiausias bankų priežiūros tikslas – apsaugoti bankų indėlininkus. Anglijoje niekam neleidžiama priiminėti indėlių iš gyventojų, neturint Anglijos banko leidimo. Leidimai išduodami

nelengvai: tikrinama pretendentų finansinė būklė, vadovybės sąžiningumas ir kompetencija. Leidimus gavusių bankų veiklą seka Anglijos banko Bankų priežiūros departamentas.

Priežiūros uždavinys – nustatyti, ar bankas yra finansiškai stabilus. Norėdamas gauti leidimą veikti, bankas turi įrodyti Anglijos bankui, kad turi adekvatų kapitalą, likvidumą, realų verslo planą ir adekvačias sistemas bei kontrolę, adekvačius rezervus beviltiškoms ir abejotinoms skoloms padengti, kad sugeba kvalifikuotai ir apdairiai vykdyti finansines operacijas. Atliekant bankų priežiūrą, daugiausia dėmesio skiriama kapitalui, rizikos laipsniui, likvidumui, atsargoms.

 Kapitalo reikalavimai.

Pastovus kapitalas bankams reikalingas galimiems nuostoliams kompensuoti. Remiantis vadinamąja aktyvų rizikos normos (RAR) sistema, kurią rekomenduoja ir Europos Sąjungos direktyvos, jau daug metų skaičiuojama, kiek bankui reikės kapitalo. Banko aktyvai yra skirstomi į į kategorijas, besiskiriančias rizikos laipsniu, ir apskaičiuojama rizikingų aktyvų svertinė suma. Kapitalą dalijant iš tos sumos, nustatoma aktyvųvrizikos norma (RAR), išreikšta procentais. Kiekvienam bankui nustatoma riba, žemiau kurios RAR neturi nukristi. Ji priklauso ir nuo individualių banko ypatumų.

 Rizikos laipsnis.
RAR rodiklis veikia patikimai, kai banko paskolų ir investicijų porfelis yra įvairus, tačiau kai bankas suteikia dideles paskolas vienam klientui, rizika smarkiai padidėja. Todėl 1987 m. Bankininkystės įstatymas reikalauja, kad bankai praneštu apie tokius didelės rizikos atvejus, o Anglijos banko nuomone, paskola vienam skolininkui neturi viršyti 10% banko kapitalo ir tik labai išimtiniais atvejais ji gali viršyti 25%. Anglijos bankas taip pat reikaluja iš bankų, kad pasterieji praneštų apie savo paskolas atskiroms ekonomikos šakoms ir svarsto didelės konsentracijos vienoje šakoje, padidinančios risiką, atvejus.

 Likvidumo galimybė.

Bankai paprastai neturi tiek lėšų, kad jų užtektų dengti visus jų įsipareigojimus vienu metu, bet privalo turėti pakankamai pinigų ar likvidumų dengti tuos įsipareigojimus, kurių terminai jau baigėsi. Tam reikia turėti ne tik grynųjų pinigų, bet ir subalansuoti jų srautą abiem kryptimis ateityje. Svarbu, kad indėliai būtų įvairūs.

Centrinis bankas nenustato kokios nors vienodos visiems bankams likvidumų normos, tačiau svarsto šį klausimą su kiekvienu banku individualiai ir reguliariai analizuoja grynųjų pinigų srautą kiekviename banke.

 Atsargos.

Bankai privalo turėti savo sąskaitose atsargas beviltiškoms ir abejotinoms skoloms dengti. Nors tų rezervų dydį nustatinėja patys bankai ir juos tikrinantys auditoriai, Centriniam bankui nesikišant, pastarasis vis dėlto turi nuspręsti, ar tų atsargų pakanka ir įvertinti kiekvieno banko paskolų sudarymo politiką.

Anglijos bankas 1987 m. išleido lentelę, palengvinančią bankams rizikos laipsnio skolinant lėšas užsienio valstybėms skaičiavimą. Lentelė kas keleri metai koreguojama.

 Sistemos kontrolė.
Joks bankas negali patikimai veikti, neturėdamas geros operacijų registravimo sistemos. Vidaus kontrolė turi garantuoti aktyvų apsaugą ir tinkamą įsipareigojimų bei mokėjimų tvarką. Bankai turi įpareigoti buhalterius-ataskiatininkus periodiškai rengti ataskaitas apie banko sistemas bei kontroles ir patvirtinti, ksd buvo laikomasi Centrinio banko direktyvų. Je taip pat pranešinėja apie Centriniam bankui pateikiamų statistinių duomenų tikslumą ir išsamumą. Tai paprastai atlieka jų auditoriai.
Kitas kontrolės įrankis – tikrintojų grupės, sudarytos iš Centrinio banko darbuotojų – profesionalių bankininkų ir auditorių, privalančių periodiškai nušviesti Centriniam bankui visus bankų operacijų aspektus, įskaitant sistemas ir kontrolę, paskolų knygų kokybę ir kt.

Anglijos banke yra speciali tyrimų grupė, tirianti nusikalstamos veiklos (pvz. sukčiavimo) požymius finansinėje veikloje. Jei reikia, ji bendradarbiauja su kitomis tyrimų bei prievartos institucijomis.

IV. Rusijos Federacijos Centrinis Bankas

Istorija ir vystymasis.
Rusijos federacijos centrinis bankas buvo įsteigtas 1990m. liepos 13d. buvusio SSRS banko Gosbanko vietoje, pavaldus Rusijos federacijos aukščiausiai tarybai.
1990m. gruodžio 2d. Aukščiausia federacijos taryba priėmė įstatymą dėl centrinio banko, pagal kurį Rusijos bankas yra juridinė organizacija, pavaldi Rusijos Federacijos vyriausybei. Įstatyme buvo numatytos banko funkcijos, organizuojant pinigų apyvarta, kreditus, reguliuojant ekonominius išorės veiksmus, kooperatiniu bankų veiklą. 1991m. liepos mėn. buvo priimti centrinio banko nuostatai.
1991m. gruodžio 20d. visi buvusio SSRS banko aktyvai ir pasyvai, o taip pat ir turtas buvo perduoti Rusijos federacijos centriniam bankui – Rusijos bankui. 1991-1992m. vadovaujant Rusijos bankui, šalyje vykstant spec. bankų komercilizacijai, buvo sukurtas platus tinklas komercinių bankų. Panaikinus Gosbanką, buvo pakeista apskaitos sistema, sukurti kompiuterizuoti atsiskaitymo kasų centrai. Prasidėjo įvarių šalių valiutos pirkimo pardavimo opercijos organizuotose valiutos rinkose, oficialiai nustatyti valiutos kursą rublio atžvilgiu. Rusijos bankas savo funkcijas atlieka nepriklausomai nuo valstybinių organų, t.y. savo funkcijas vykdo savarankiškai. 1992-1995m. kad palaikytų bankines sistemos stabilumą, sukūrė komercinių bankų priežiūros ir kontrolės sistemą, o taip pat valiutos reguliavimo kontrolę. Rusijos Federacijo centrinis bankas prie finansų ministerijos organizavo prekyba valstybės vertybiniais popieriais ir dalyvauti jų funkcionavimę. 1995m. Rusijos bankas nutarukė tiesioginį federalinio biudžeto deficito finansavimą ir nutraukė centralizuotą finansavimą atskiroms ekonomikos šakoms.

Vaidmuo. Uždaviniai.

Rusijos bankas daugiausia pastangų skiria infliacijai mažinti ir valiutos kurso kontrolei, kad butu sukurtos bendros sąlygos, palankios investicijom, ypač finansų rinkos raidai.
Tuo pat metu Rusijos bankas, bendradarbiaudamas su Rusijos Federacijos vyriausybę, stengiasi pgerinti visos finansų rinkos ir atkirų jos dalyvių veiklos reguliavimo sistemą.
Rusijos bankas reguliuoja užsienio valitos rinką siekdamas stabilizuoti nacionalinę valiutą . Rublio stabilizavimas laikomas subalansuotos visos finansų rinkos raidos sąlyga. 1995m. įvestas rublio ir dolerio keitimo kurso koridorius, apsaugantis eksportuotojams ir importuotojams, taip pat panaikinantis netikėtų valiutos kursų svyravimų pavojų. Nuo 1996m. Rusijos bankas kasdien nustato oficialų rublio keitimo kursą užsienio valitų atžvilgiu. Šiuo metu Rusijos bankas kiekvieną dieną skelbia JAV dolerio kursą tarbankinėje valitų rinkoje atliekamoms operacijoms.
Tobulėjant bankinės sistemos raidai, kūrėsi rinkos sektoriai. Rusija turėjo nedelsdama kurti įvairius rinkos sektorius, nes vyriausybės vertybinių popierių sektorius turėjo šalyje atlikti varomosios jėgos vaidmenį skatinantį bankinės sistemos kūrimasi ir dėl to Rusijos centrinio banko, kaip reguliuojančios institucijos, vaidmuo šiame procese buvo labai svarbus. 1996m. pradžioje Valstybės dūmos priimtas pirmasis Rusijos įstatymas dėl Federacijos vertybinių popierių rinkos, taip pat atliko svarbų vaidmenį spartinant rinkos raidą. Šis įstatymas pakeitė pagrindinius vertybinių popierių rinkos apibrėžimus, nustatė vertybinių popierių leidimo procedūrą ir profesionalių rinkos dalyvių funkcijas, aiškiai apibrėžė visas pagrindines vertybinių popierių rinkos reguliavimo ir kontrolės sistemos struktūras, tuo siekdamas tvirtą pagrindą pagrindiniam Rusijos ekonomikos infrastruktūros plėtros elementui.
Rusijos banko įstatyme įtvirtinta nuostata nuo 1995m. panaikinti centrinio banko tiesioginius kreditus federalinio biudžeto deficitui finansuoti. Taip pakeitė visą santykių tarp Rusijos banko ir federalinio biudžeto sistemą. Šį priemonė leido apriboti pinigų pasiūlą ekonomikoje, o tai savo ruožtu sumažino infliaciją. Tuo pat metu Rusija pradėjo taikyti neinfliacines biudžeto deficito

finansavimo priemones, būtent vyriausybės vertybinius popierius (daugiausia Rusijos iždo vekselius – trumpalaikes vyriausybės obligacijas, vadinamas GKO-OFZ obligacijomis). Praėjusiais metais trumpalaikių vyriausybės obligacijų (neapmokėtos skolos) apimtis padidėjo daugiau negu tris kartus ir 1997m.spalio 1d. sudarė 326 trilijonus rublių (daugiau kaip 52 mlrd. JAV
dolerių.)

Siekdamas palaikyti rinkos stabilumą jos dalyvių pastangomis ir pagerinti jos infrastruktūrą, Rusijos bankas nuolat deda pastangų kurdamas pirmines GKO-OFZ rinkos maklerių instituciją. Tai profesionalūs rinkos dalyviai, kuriuos pirminių maklerių statusas įpareigoja palaikyti rinką bei suteikia papildomą galią – teisę kotiruoti prekiavimo sistemoje, panaudoti atviros trumpos pozicijos limitą, ir sudaryti atpirkimo sandorius su Rusijos banku. Priminiai makleriai veiksmingai atlieka savo funkcijas kaip rinkos formuotojai ir vykdo visus reikalavimus, susijusius su kotiravimu, kainų pasiūlymų ir portfelių apimtimi bei dienos apyvartą. Investuotojų požiūrių trumpalaikiai vyriausybės VP buvo patrauklios finansinės priemonės, suderinančios dideles pajamas ir likvidumą. Tai vertė vyriausybę pereiti prie pajamų mažinimo politikos šioje rinkoje ir skolinimosi trukmės išplėtimo. Galiausiai pajamos iš vyriausybės vertybinių popierių sumažėjo iki lygio, kuris labiau atitiko infliacijos tempą.
Dar vienas Rusijos banko sprendimo įsileisti ne rezidentus į vyriausybės vertybinių popierių rinką motyvas buvo siekti strateginio tikslo – Rusijos integravimo į pasaulio finansų rinką.
1996m. liepos mėn. Rusija prisijungė prie Tarptautinio valiutos fondo Sutarties (Articles of Agreement) VIII straipsnio, tai reiškė, kad rublis tapo konvertuojamas einamosiose operacijose ir kad Rusijos prisijungimą prie TVF Sutarties VIII str. panaikinta apribojimus ne rezidentų investicijoms į vyriausybės vertybinius popierius ir jų pajamų repatrijavimui. Svarbus Rusijos banko finansų rinkos reguliavimo politikos elementas yra jos infrastruktūros raidos skatinimas. Vyriausybės vertybinių popierių rinka turi lemiamą įtaką visų kitų Rusijos finansų rinkos segmentų raidai. Todėl Rusijos banko koncentruotos pastangos gerinti šios rinkos infrastruktūrą ir užtikrinti maksimalų jos stabilumą gali būti vertinamos kaip siekimas sukurti palankų klimatą visos finansų rinkos plėtrai.
Nevyriausybinių įmonių vertybinių popierių rinką reguliuoja Federalinė vertybinių popierių komisija, kuri yra vyriausybinė organizacija. Šiuo metu ir užsienio, ir vietiniai investuotojai pirmenybę teikia privatizuotų įmonių akcijoms, ypač perspektyviausiuose Rusijos pramonės sektoriuose. Rusijos finansų rinka yra viena iš nacionalinių rinkų, atsiradusių ir besivystančių tuo metu, kai egzistuoja veiksmingos pasaulio finansų rinkos.

Vėliau klestint ekonomikai, plečiant ir tobulinant visuomeninius materialinius poreikius 1998m., norėdama įveikti finansinę krizę Rusijos bankas vykdė bankinės sistemos restruktūrizacija komercinių bankų pagerinimui ir jų likvidumo pakėlimui. Tuo metu įstatymų tvarka buvo iš rinkos išstumti neveiklūs bankai. Atstatant bankų veiklą daug įtakos turėjo restruktūrizuotų kredito organizacijų įkūrimas ir tarpžinybinio koordinacinio komiteto bendradarbiavimas, išvystant bankininkystę Rusijoje. 2001m.viduryje Banko ekonomikos sektorius įveikė krizės padarinius.

Viso to pasakoje pinigų, valiutos kurso politikoje, padidėjo aukso rezervai, nėra staigių valiutos keitimo kurso svyravimų. Rusijos banko veikla, vystant atsiskaitymų sistemą, buvo nukreipta finansinio sektoriaus patikimumo ir efektingumo kėlimui, bei stabilumui ir šalies ekonomikai gerinti. Siekiant pagerinti informacijos skaidrumą mokėjimo sistemoje, Rusijos bankas įvedė kreditiniu atsiskaitymu apskaitą teritorinių bankų skyriuose.

Iki šių dienų vis dar vyksta reforma bankininkystės sektoriuje. Šios reorganizacijos strateginiai tikslai:
• bankinės sistemos stabilumo gerinimas;
• banko sektoriaus funkcijų kokybės gerinimas visuomenės santaupoms ir įmonių finansams.

IŠVADA

Pabaigoje norėčiau išskirti šių bankų kai kuriuos skirtumus. Nors bendrai apibūdinant, daugelyje valstybių – centrinis bankas – siekdamas garantuoti indėlių saugumą ir apsaugoti bankus nuo bankroto grėsmės, atlieka komercinių bankų ir kitų kredito įstaigų veiklos priežiūrą: išduoda ir anuliuoja banko veiklos licenzijas, leidžia steigti filialus (skyrius, vykdančius visas arba dalį bankų operacijų), draudžia atlikti tam tikras operacijas, stebi bankų likvidumą bei mokumą, taip pat Centrinis bankas – turi išimtinę pinigų emisijos teisę, prižiūri komercinių bankų veiklą, vykdo valstybės pinigų politiką, taip pat išleidžia valiutą. Daugelyje šalių visi apyvartoje esantys valiutos banknotai yra išleisti Centrinio banko.

Tačiau kai kurie centriniai bankai vykdo veiklą kaip savarankiška nepriklausoma instituciją, pvz. Vokietijos bankas, kuris veikia kaip speciali savarankiška institucija – Vokietijos federalinis bankas (“Bundesbank”). Šis bankas praktiškai yra nepriklausomas, jam nedaro įtakos politinės jėgos. Kaip finansų sistemos globėja valstybė kuo mažiau kišasi į rinkos santykius ir jų neriboja. Rusijos bankas, bendradarbiaudamas su Rusijos Federacijos vyriausybę, stengiasi pgerinti visos finansų rinkos ir atkirų jos dalyvių veiklos reguliavimo sistemą.
Kiti bankai, pvz. JAV Centrinis bankas – veikia kaip vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga už pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus.
Taip pat Centriniai bankai turi galią kurti rezervus. Rezervai susideda ne vien iš valiutos, bet ir iš įnašų centrinio banko sąskaitose. Ir jeigu centrinis bankas nori, kad bankai turėtų daugiau rezervų, jam pakanka pirkti iš jų vertybinius popierius ir mokėti už juos padidinant sąskaitose jų rezervus.
Centriniai bankai veikia ir kaip vyriausybių patarėjai, ypač tarptautinių finansų klausimais. Be atliekamų funkcijų komerciniams bankams, centrinis bankas teikia daug paslaugų vyriausybei, taigi jis veikia kaip vyriausybės bankas. Vyriausybė turi sąskaitą centriniame banke, išrašinėja tai sąskaitai čekius, o kai kuriuose šalyse per centrinį banką pardavinėja ir savo vertybinius popierius.
Kita paslauga vyriausybei atsiranda iš glaudžių centrinio banko ryšių su komerciniais bankai. Kadangi centrinis bankas paprastai atlieka tam tikrą komercinių bankų kontrolę, pavyzdžiui FRS kontroliuoja bankų susijungimus ir tikrina bankus FRS narius.

Kai kuriuose šalyse, paprastai silpnos ekonomikos šalyse, centrinis bankas teikia paskolas iždui. Pavyzdžiui centrinis Anglijos bankas – pradėjo savo veiklą (1694m.) kaip komerciniai bankai, teikdami paskolas vyriausybei ir naudodamiesi tam tikromis privilegijomis. Bet kai centrinis bankas teikia paskolas iždui, gali kilti infliacija, nes centrinis bankas tuo atveju leidžia naujus pinigus, o pinigų pasiūlos padidėjimas dažniausiai ir sąlygoja infliaciją. Kad taip neatsitiktų, Jungtinėse Amerikos Valstijose Federalinei rezervų sistemai neleidžiama tiesiogiai skolinti Iždui. Tačiau tai gali būti padaryta netiesiogiai, pasinaudojant visuomene kaip tarpininku: Iždas parduoda vertybinius popierius gyventojams, o ARS tiek pat vyriausybės vertybinių popierių iš gyventojų superka.
Taigi, neabejotina, kad centrinis kiekvienos šalies bankas yra svarbiausia finansų institucija šių institucijų sistemoje, vienaip ar kitaip projektuojanti ir valdanti centrinio banko veiklą, visų finansinių institucijų, kartu ir finansų sistemos veiklą.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Visuotinė lietuvių enciklopedija II . Bankai. Vilnius: 2002. – 799 p.

2. Rutkauskas A.V. Finansų rinkos ir institucijos. – Vilnius: VGTU, 1998. – 420 p.

3. Ališauskas L., Vaškelaitis V. Šiuolaikinės bankų sistemos. – Vilnius: 1998. – 55 p.

4. Mayer T., Duesenberry J.S., Aliber R.Z. Pinigai, bankai ir ekonomika. – Vilnius: 1995. – 639p.

5. http://www.lnb.lt/e-biblioteka/soc/Ekonomika/bankai.htm. Lietuvos ir pasaulio bankai. www.bankofengland.lt ; www.bundesbank.lt ; www.federalreserve.lt ; www.cbr.lt ;

6. http://finansai.tripod.com

Leave a Comment