V. Landsbergio indėlis į Lietuvos nepriklausomybę

TURINYS

Įvadas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3 psl

Biografiniai faktai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 4 psl

Tautinis atgimimas

 Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įsteigimo aplinkybės . . . . . . . . . . . .5 psl

 Tautos reakcija į LPS susikūrimą ir V. Landsbergio veiklą jame . . . . 6 psl

Lietuvos suvereniteto atkūrimas

 Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto pasirašymo aplinkybės. . 8 psl

 „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ . . . . . . . . . . . . . 9 psl

 Lietuvos iššūkis „stipriam centrui“ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .9 psl

 Moratoriumas – užkarda ekonominei blokadai . . . . . . . . . . . . . . . . 10 psl

 1991 m. sausio mėn. įvykiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11psl

 Komunistinio pučo pralaimėjimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12 psl

Išvados. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .13 psl

Literatūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 14 psl

Įvadas

Daugeliui lietuvių, išgirdus žodį „sąjūdis“ ir „nepriklausomybė“, jis siejasi su V. Landsbergio ir dar daugelio žymių Lietuvos politikos, mokslo, meno bei kultūros veikėjų vardais. Pamažu bėgant metams, žmonių mintyse blėsta lemtingi 1988 – 1991 m. įvvykiai, pakeitę visos Lietuvos valstybės tolimesnį gyvavimą. Pasipriešinimas tokios mažos, bet dvasiškai didelės valstybės galingajam TSRS milžinui yra reikšmingas posūkis istorijoje. Negarbė būti piliečiu nežinant savo valstybės istorijos ir svarbiausių asmenybių. Galima teigti, kad V. Landsbergis, jo tautiškumas ir tvirtas charakteris, padedant dar daugeliui šviesuolių, išplėšė Lietuvos nepriklausomybę iš egoistiškų ir besočių Rusijos gniaužtų.

Dėl šio darbo ribotos apimties, tebus siekiama apžvelgti šias temas:

1. V. Landsbergio veikla LPS
 LPS kūrimosi aplinkybės
 LPS veikla ir tautos reakcija į ją

2. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas
 Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto pasirašymas
 Lietuvos santykiai suu TSRS po 1991 m. kovo 11 d.
 Lietuvos Respublikos pripažinimas TSRS

Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos
Akto dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo
signataras

Vytautas
LANDSBERGIS

Gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje. Baigė vidurinę ir J. Gruodžio muzikos mokyklas. 1950 m. įstojo į Valstybinę ko

onservatoriją Vilniuje, ją baigė 1955 m.
1978-1990 m. – Lietuvos muzikos akademijos profesorius. Čia 1994 m. apsigynė habilituoto daktaro disertaciją.
1975 m. už monografiją „Čiurlionio kūryba“ apdovanotas valstybine premija. Nuo 1995 m. yra Tarptautinio M. K. Čiurlionio vargonininkų ir pianistų konkurso organizacinio komiteto pirmininkas – „M. K. Čiurlionio konkurso“ ne pelno įmonės tarybos pirmininkas.
1988 m. birželio 3 d. išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime spalio 22-23 d. – į jo Seimą ir Seimo Tarybą. Nuo 1988 m. lapkričio 25 d. iki 1990 m. balandžio 21 d. – Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, o nuo 1991 m. gruodžio 15 d. – Sąjūdžio garbės pirmininkas. 1993 m. gegužės 1 d. įsteigiant Lietuvos Konservatorių – Tėvynės Sąjungos partiją, išrinktas jos pirmininku. 1995 ir 1998 m. išrinktas pakartotinai.
1991 m. tapo Čikagos Lojolos universiteto teisės garbės daktaru, o 1992 m. – Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto Kaune filosofijos garbės daktaru ir Ogdeno (JAV) Weeberio universiteto humanitarinių mokslų daktaru. 1992 m. jis buvo nominuotas Yaale universiteto teisės daktaru.
1997 m. tapo Klaipėdos universiteto garbės daktaru bei Lietuvių Katalikų Mokslo akademijos akademiku, o 1998 m. – Vilniaus Gedimino Technikos universiteto garbės nariu.
2004 m. buvo išrinktas į Europos Parlamentą.

Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio įsteigimo aplinkybės

1985 m. balandžio mėn. M. Gorbačiovo paskelbta perestroika davė puikų ginklą Lietuvos intelektualams ir visuomenės veikėjams. 1988 m. birželio 2 d. Vilniuje, Mokslininkų rūmuose Verkiuose, aktyviausi permainų šalininkai surengė viešą diskusiją „Ar įveiksime biurokratizmą“. Susirinkusieji sutarė, kad reikia naujos visuomenės organizacijos konstitucinių teisių gy

ynimui. Diskusijos dalyviai pakvietė žmones kitą dieną vėl susirinkti Mokslų akademijos salėje. Ten turėjo būti svarstomas pertvarkos dvasia kiek patobulintas LTSR Konstitucijos projektas.
Birželio 3 d. į svarbiausią Akademijos konferencijų salę Lenino prospekte (dabartinis Gedimino prospektas) susirinko apie penki šimtai žmonių. Susirinkimui vadovavo E. Vilkas, kuris laikėsi nuostatų nagrinėti Konstitucijos projektą bei ekonominę reformą, vengdamas kitokių dalykų ta dingstimi, kad valdžios atstovai nesuardytų susirinkimo. Tačiau daugeliui susirinkusių rūpėjo ne Konstitucija ir ekonomikos reforma, o legali galimybė pirmą kartą tarybų valdžios metais suformuoti ne „iš viršaus“ primestos organizacijos branduolį. Kalbėtojams pasisakant vis karščiau ir karščiau. V. Landsbergis pareiškė: „Norime kažko konstruktyvaus, veiksmingo. Ne kada nors, dabar.“ Didėjant susirinkimo įtampai, Vilkas prarado susirinkimo kontrolę. Jis skundėsi, jog niekam nebuvo įdomios komisijos pažiūros. Vilkas vis bandė baigti susirinkimą . Renginio iniciatoriams pavyko nukreipti jį reikiama linkme ir patvirtinti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau – LPS) iniciatyvinę grupę daugiausia iš tų kandidatų, dėl kurių buvo iš anksto susitarta, papildžius ją dar keliolika spontaniškai pasiūlytų žmonių .
Į iniciatyvinę LPS grupę įėjo daug V. Landsbergio pažįstamų ir draugų: Julius Juzeliūnas, buvęs valdžios nemalonėje nuo tada, kai 1957 m. buvo statoma jo opera „Sukilėliai“, ir ją uždraudė dieną prieš premjerą. Taip pat dainininkas Vaclovas Daunoras, dailininkai Arvydas Šaltenis, Bronius Leonavičius, architektas Algimantas Nasvytis, plačiai žinomas dė
ėl pastangų išsaugoti istorinius pastatus, poetas Sigitas Geda, rašytojas Vytautas Petkevičius, keletas filosofų – Arvydas Juozaitis, Bronius Kuzmickas . Taip pat į iniciatyvinę grupę įėjo įvairių inteligentijos grupių lyderiai: Arvydas Juozaitis, Zigmas Vaišvila, Artūras Skučas, Gintaras Songaila bei intelektualai – Česlovas Kudaba, Vytautas Landsbergis, Meilė Lukšienė, Jokūbas Minkevičius, Kazimiera Prunskienė, Justinas Marcinkevičius, Regimantas Adomaitis, Vitas Tomkus, Algimantas Čekuolis ir kiti. Iš 35 LPS iniciatyvinės grupės narių net 17 tada priklausė komunistų partijai. Absoliuti dauguma buvo sostinės atstovai.

Tautos reakcija į LPS ir V. Landsbergio veiklą jame

Informacija apie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimą sklido po Lietuvą ir susilaukė plataus pritarimo. Greitai radosi pirmieji Sąjūdžio rėmėjų būreliai, prie kurių šliejosi vis daugiau visuomeniškai aktyvių žmonių. Rajonuose Sąjūdžio grupių kūrimosi banga per du tris mėnesius pasiekė apogėjų. Lietuvoje jau nebebuvo žmonių, nežinančių apie Sąjūdį. Svarbiausia, kad ėmė keistis daugelio žmonių santykių su biurokratija pobūdis. Žmonės kratėsi pasyvumo, nusižeminimo, reikalavo atsižvelgti į viešąją nuomonę, pagaliau apie valdžios piktnaudžiavimus galėjo pranešti Sąjūdžio aukštesnėms grandims; tokiu būdu lokaliniai faktai tapdavo visuomeninėmis problemomis.
Bet į susirinkimus ateinančių žmonių sąmonę dar labai dažnai buvo užgožusi baimė. Jų didžiausią nuostabą, nusistebėjimą ir džiaugsmą sukeldavo tai, kad štai atsirado kitokie žmonės, kurie kalba atvirai, matyt, jau galima gyventi be baimės. Vienas tokių pagrindinių kalbėtojų buvo ir V. Landsbergis.
Birželio 23 d. Sąjūdis laimėjo visuomenės si

impatijas, surengdamas Gedimino aikštėje susitikimą su XIX partinės konferencijos delegatais. Vytautas Landsbergis buvo svarbiausias Sąjūdžio kalbėtojas, išvardijęs visuomenės nusiskundimus ir pasakęs, kad jie, nors ir nebūdami „populiariai“ išrinkti, „gali tapti mūsų delegatais“, jeigu iš tikrųjų atstovaus Lietuvos interesams konferencijoje. Jis teigiamai priėmė delegatų intencijas „atkurti suverenitetą“, tačiau įspėjo, kad pirma „reikia sukurti teisinę valstybę ir garantuoti, kad teisiniai pagrindai nebus pažeidžiami.“ Jis tvirtino, kad delegatų programoje yra keletas prieštaravimų ir neaiškių teiginių. Baigdamas Landsbergis kvietė susirinkusius laikytis santūriai ir blaiviai, kad nebūtų sukompromituotas šio masinio susirinkimo poveikis .
V. Landsbergis dažnai kartodavo savo kvietimą būti blaiviems. Girtavimas Lietuvoje buvo skaudi tema. Galima būtų teigti, kad šis raginimas išlikti žmones blaivius buvo kaip garantas prieš sovietinę valdžią, kuri, teigdama, kad visi mitingai ir susirinkimai yra girtų kliedesiai, galėjo sėkmingai išsisukti iš susidariusios padėties.
Artėjant Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo minėjimui, kilo daug ginčų, kur bus organizuojamas minėjimas. Pagaliau rugpjūčio 20 d., šeštadienį vakare per Lietuvos televiziją pasirodė Vytautas Landsbergis, pranešdamas tautai, kad Vingio parke vyks valandos trukmės pamaldos pakto sukakčiai paminėti.
Žmonės rugpjūčio 23d. rinkosi į Vingio parką nešini tautinėmis vėliavomis, kai kurios buvo perrištos juodais kaspinais. Po mitingą pradėjusios Maironio dainos „Lietuva brangi“, V. Landsbergis pradėjo savo kalbą, pateikdamas 1939 m. rugpjūčio 23 d. vaizdą: „Du žmonės tą dieną pasirašė vieną

popierių. Jie vadinosi Molotovas ir Ribentropas/./.“ Kalbėtojas ragino žmones atsigauti ir pasveikti nuo stalinizmo viruso. V. Landsbergio ir kitų kalbėtojų šnekos įaudrino minią. Landsbergiui ne kartą teko įspėti minią laikytis rimties, kad čia vyksta ne mitingas, o minėjimas.
Buvo planuota, kad minėjimas vyks tik valandą, bet iš tikrųjų jis truko tris. Landsbergis savo kalboje pareiškė, kad Sąjūdis yra prieš bet kokį diktatą, susirinkusieji pirmą kartą taip viešai girdėjo kalbant apie trėmimus, KGB nuteistus nekaltus žmones, komunizmo i fašizmo susitarimus, ateities vizijas ir teisingumo siekį .Šis minėjimas-mitingas užbaigė didžiųjų mitingų metą. Jau buvo pasiektas žmonių dėmesys, jau patriotizmo dvasia pleveno kiekvieno tikro lietuvio širdyje. Dabar buvo atsivėręs tiesus kelias LPS dirbti savo pradėtą darbą.
Steigiamajame suvažiavime, kuris įvyko 1988 m. spalio 22-23 d., buvo įregistruotas 1021 delegatas: lietuvių – 980, rusų – 8, žydų – 6, lenkų – 9 ir kt. Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime pranešimus programos klausimais padarė A. Juozaitis, V. Landsbergis, Z. Vaišvila, K. Prunskienė, R. Ozolas ir kt. tai nebuvo gerai apgalvotos, darnios veiksmų programos metmenys. Pranešėjai daugiau ar mažiau išreiškė asmeninius požiūrius į tikrovę, savo Lietuvos ateities viziją. Vyravo subjektyvios nuotaikos, laki frazeologija ir metaforos, o labiausiai stokota dalykiškumo, analizės, aiškaus plano . Po pertraukos, pasitarus A. M. Brazauskui ir V. Landsbergiui, A. Buračas pranešė tautai apie Katedros grąžinimą tikintiesiems.
Steigiamajame susirinkime priimta Sąjūdžio programa, įstatai, išrinkti 220 delegatai į Sąjūdžio Seimą, kuris savo ruožtu išrinko 35 asmenų Seimo tarybą. Numatyta, kad Sąjūdžio darbo kryptis – Lietuvos valstybingumo atkūrimas, ,,viešumo, demokratijos ir suverenios Lietuvos valstybės atkūrimas“. Sąjūdžio programoje buvo sakoma, kad Sąjūdis – tai politinė iniciatyva, išreiškianti visuomenės moralinį ir tautinį atgimimą, reikalaujanti viešumo, demokratijos, LSSR politinio, ekonominio, kultūrinio suvereniteto, teisinės socialistinės valstybės. Sąjūdis siekė visiško Lietuvos suvereniteto atkūrimo, priešinosi LSSR vadovybės siūlomam Lietuvos suverenitetui SSRS sudėtyje. Prieš tokį „nepriklausomybės“ variantą LPS pasisakė griežtai ir vienareikšmiškai.
Lapkričio mėnesį Seimo Taryba savo pirmininku išrinko profesorių V. Landsbergį., kuris Steigiamąjį suvažiavimą pavadino „dvi dienos, kurios pakeitė Lietuvą.“ bei pridūrė: „Lietuvos Sąjūdžio diskreditavimas, skaidymas ir naikinimas tapo jo oponentų svarbiu politiniu uždaviniu.“
1989-ųjų gruodžio mėn. Lietuvos komunistų partija, vadovaujama A. Brazausko, XX-jame suvažiavime nutarė atsiskirti nuo SSKP. Be to, Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė sprendimą pakeisti LSSR Konstitucijos 6-ąjį ir 7-ąjį straipsnį: nuo tol įvairios partijos ir organizacijos galėjo laisvai veikti. Taip panaikintas išskirtinis LKP vaidmuo. Vyko rinkimai į Centro komitetą. Savo rinkiminį štabą sudarė ir Sąjūdis. Siekta, kad neliktų nei vienos apygardos, kurioje nebūtų Sąjūdžio kandidato. Paaiškėjus rinkimų rezultatam, tapo aišku, kad daugiau nei pusė Centro komiteto narių buvo „Sąjūdžio pakraipos“ , o tokie aktyvūs Sąjūdžio veikėjai kaip Ozolas, Prunskienė ir Genzelis įėjo į partijos biurą.

Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo aplinkybės

1990 m. sausio mėn. Lietuvoje viešint M. Gorbačiovui, V. Landsbergis pareiškė, „kad Lietuva esanti laisva bent jau savo dvasia, ir tvirtino, jog atvažiavę maskviečiai mano „keliaują po savo valstybę“. Iš tikrųjų jie svečiuojasi užsienio šalyje.“
1990 m. vasario 24 d. įvyko pirmieji laisvi ir demokratiški rinkimai į LSSR Aukščiausiąją Tarybą. Šiuose rinkimuose daugumą balsų surinko Sąjūdis, savo rinkiminėje programoje deklaravęs Lietuvos nepriklausomybę. Rinkimuose dalyvavo 71,72 proc., o pakartotinai balsuojant – 66,4 proc. rinkėjų . Kaip prisimena V. Landsbergis: „Iš karto patvirtinti rinkimų rezultatai 80 apygardų iš 141. iš 90 Sąjūdžio siūlytų kandidatų tapo 72 deputatai. Dar nepasibaigus antrajam balsavimo ratui, mes planavome pradėti parlamentinį darbą, jei tik būtų pasiektas 95 deputatų kvorumas. Antrieji balsavimai apygardose, kuriose nė vienas kandidatas negavo iš karto daugiau kaip 50% balsų, buvo numatyti – mūsų išreikalauti – kuo anksčiau – kovo 4, 7, 8 d. Kvorumą gavom!“ Kovo 10-oji tapo sesijos atidarymo diena, prieš pat SSRS deputatų suvažiavimą Maskvoje. Pirmąją dieną buvo nuspręsta aptarti procedūrinius klausimus, o pagrindinius spręsti kovo 11-ąją.
Kovo 10 d. šeštą valandą vakaro parlamentas pasivadino Lietuvos Aukščiausiąja Taryba (TSR – nebėra). Dar po kelių ar keliolikos minučių nauju įstatymu „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ tapo Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba. Naują valstybės būvį reikėjo remti kokia nors konstitucija. V. Landsbergis pasiūlė remtis 1989 m. versija, tik išvalyta nuo bet kokių užuominų apie SSRS. Pasitarę parlamentarai sutiko su profesoriaus nuomone ir dirbo kartu su juo per naktį. Buvo nutarta Konstituciją priimti iš karto po Nepriklausomybės akto, atidedant galimus taisymus ir įsipareigojant po kelių savaičių pabaigti viską, kas dar nepabaigta.
Kovo 11 d. buvo atmesta tarybinė konstitucija ir paskelbta 1938 metų Lietuvos Konstitucijos atstatymą, bet tuoj pat ją užšaldė ir priėmė Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą kaip naują laikiną Konstituciją. V. Landsbergiui buvo labai svarbu patvirtinti naują konstituciją, nes skaudi kaimynų latvių ir estų patirtis: „To nepadarė nei latviai, nei estai ir vėliau kankinosi, pakliuvę į dviprasmę teisinę padėtį, nes pas juos ir toliau galiojo SSRS Konstitucija.“

„Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“

Svarbiausias dokumentas, Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“, priimtas dvyliktuoju numeriu. Šis aktas savo dvasia artimas Lietuvos Tarybos paskalbtam 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktui, tačiau nuo jo skiriasi tuo, kad daugiau nebesiremiama visuotinai pripažinta tautų apsisprendimo teise. Už šį dokumentą balsavo 124 deputatai, susilaikė 6, prieš nebalsavo nė vienas .
Kovo 12 d. Vytautas Landsbergis išsiuntė M. Gorbačiovui pranešimą Lietuvos Aukščiausios Tarybos vardu, pabrėždamas: „Tikimės, kad Jūs pats ir visa Tarybų Sąjungos vadovybė geranoriškai supras mūsų sprendimus. Šį kreipimąsi į Jus prašome laikyti mūsų oficialiu pasiūlymu Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti derybas dėl sureguliavimo visų klausimų, susijusių su nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymu. “
Politiniu požiūriu tautų apsisprendimo teisės deklaravimas buvo pavojingas dėl Maskvos užmačių pritaikyti Lietuvai išstojimo iš TSRS mechanizmus su TSRS valdžios kuriamomis procedūromis, kurios pačios savaime atsiskyrimą darė neįmanomą, susietą su „visaliaudinio“ apsisprendimo referendumais, noru primesti dalį TSRS valstybės skolų bei tarptautinių įsipareigojimų. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba valstybingumo atkūrimo nesaistė su tarybine teise, lygiai tiek pat vengė ir Maskvos politinių žabangų kitaip užblokuoti lietuvių tautos nepriklausomybės siekius. Tačiau, priėmusi valstybės atkūrimo aktą, Lietuva ėmė elgtis kaip suvereni nepriklausoma valstybė, tuo itin suerzindama „stiprų centrą“ .

Lietuvos iššūkis „stipriam centrui“

Imperiniai TSRS interesai tiesiogiai kirtosi su lietuvių tautos siekiais, o visos „stipraus centro“ pastangos sudrausminti nepaklusniąją maištininkę Lietuvą liko bergždžios. TSRS prezidentas (demokratinė institucija) tuokart nesiryžo tiesiogiai ir be apribojimų panaudoti karinės galios. Sudėtingi tarptautinės konjunktūros ir pertvarkos vidaus politikos pokyčiai lėmė kitą Lietuvos santykių su Maskva scenarijų. Tai buvo kompleksas priemonių, įvardytas „ekonominės blokados“ terminu . Tarybų Sąjungos vadovai grasino, kad jeigu Lietuva per dvi dienas neatšauks savo priimtų nutarimų, bus duoti nurodymai nebeteikti Lietuvai iš kitų sąjungininkių respublikų produkcijos, kurią užsienio rinkoje galima realizuoti laisvai konvertuojama valiuta. V. Landsbergis į šį grasinimą

atsakė: „/./vakar gavę konkrečius pranešimus apie būsimas sankcijas, mes maža ką teturime pridėti prie Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos 1990 m. balandžio 16 d. pareiškimo, nebent išreikšti apgailestavimą dėl TSRS pozicijų ir metodų. “ Ekonomines sankcijas buvo pradėta vykdyti pagal TSRS valstybės grasinimus ir nustatytą terminą: balandžio 18 d. 21 val. 25 min. nutrauktas naftos tiekimas į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. Balandžio 19 d. gamykla turėjo apie 60 tūkst. tonų naftos, o normaliam darbui vienos paros ciklui reikėjo 40 tūkst. Jau pirmosiomis ekonominės blokados dienomis teko sustabdyti pusę įmonės pajėgumų. Smarkiai ( 6-7 kartus ) buvo sumažintas dujų, taip pat kitų žaliavų tiekimas įmonėms .
Nors ir buvo stengtasi, kad blokada nepakenktų šalies ekonomikai, padariniams kelio užkirsti nebuvo įmanoma. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, gegužės 17 d. dėl energetinių, kuro ir materialinių išteklių stokos pramonėje, statyboje ir transporte priverstinai nedirbo 10,7 tūkst. žmonių. Sustojo 4 cukraus fabrikai, Klaipėdos celiuliozės ir kartono kombinatas, Mažeikių naftos perdirbimo įmonė. Tautos ryžtas ir valia nebegalėjo kompensuoti politikos veikėjų sprendimų padarinių. Lietuvos vyriausybei teko imtis lankstesnės derybų taktikos su Maskva.

Moratoriumas – užkarda ekonominei blokadai

Balandžio 20 d. Aukščiausios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio laiške TSRS prezidentui M. Gorbačiovui vėl buvo pabrėžtas Lietuvos Respublikos vadovų pasirengimas konsultacijoms, dialogui ar kitokiems kontaktams, kurie padėtų išvengti konfrontacijos ir įgalintų konstruktyvių derybų keliu derinti abiejų šalių gynybos interesus . Taip pat laiškais buvo informuoti Vakarų demokratinių valstybių vadovai ( Prancūzijos – F. Mitterrandas, JAV – G. Bushas, Europos Bendrijos Komisijos Pirmininkas J. Delorsas, Vokietijos socialdemokratų partijos prezidentas W. Brantas, JAV senatorius C. Levinas ir kt.) apie TSRS vykdomą ekonominę blokadą, sukeltą nedarbą ir gyventojų nepasitenkinimą. Po dešimties dienų Prancūzijos prezidentas atsiuntė atsakomąjį laišką, kuriame pritarė Lietuvos nepriklausomybės siekiams, bet kartu ir rekomendavo nusileisti tam tikriem Maskvos reikalavimam.
Lietuvos Respublikos vadovai, nors ir nepritarė Vakarų valstybių patarimams, pamažu ėmė keisti taktiką, ieškodami galimybių pradėti tarpvalstybinį dialogą ir 1990 m. birželio 29 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė atitinkamą pareiškimą, kuriame pritarė tarpvalstybinėms deryboms su TSRS ir sutiko taikyti nuo tokių derybų pradžios moratoriumą, kuriame skalbiama, kad LR Aukščiausioji Taryba skelbia 100 dienų moratoriumą 1990 m. kovo 11 d. Aktui dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Jei derybos su Maskva nutrūktų, moratoriumas netenka savaime galios. Svarbiausia buvo tai, kad moratoriumas taikomas ne tiesiogiai Nepriklausomybės aktui, o iš jo kylantiems veiksniams. Šią esminę pataisą pateikė V. Landsbergis kartu su kitomis

redakcinėmis pastabomis, ir pareiškimas dėl moratoriumo buvo priimtas 69 balsais, 35 balsuojant prieš ir 2 susilaikant .
Moratoriumą reikia laikyti pavykusiu Lietuvos politikos manevru. Lietuvai nepalanki ir pavojinga ekonominė blokada buvo nutraukta. Greitai vėl Mažeikių naftos perdirbimo įmonė ėmė gauti naftos.

1991 m. sausio mėn. Įvykiai

1991 m. sausio pirmomis dienomis didžiuosiuose Lietuvos miestuose pradėtos telkti karinės rusų pajėgos. Sausio 7 d. V. Landsbergis kalbėjo per Lietuvos televiziją: „Sovietų vadovybė specialiai didina karinę įtampą, ypač Baltijos kraštuose. Matėme įvairius provokacinius jėgos veiksmus prieš žmones ir pastatus, tolydžiai skambėjo grasymai, buvo žinomi pasirengimai dar kažkam. Šiandien jau žinome, kam: smurtiniam rekrūtų gaudymui po visą Lietuvą, kaip ir po Latviją ir Estiją. Ir tai dar ne tikslas – sugaudyti apie 10 tūkst. jaunuolių Lietuvoje, o priemonė: gal pavyks išprovokuoti susirėmimus, gal pavyks priblokšti, išgąsdinti arba turėti priekabę diktatūros ir karinio valdymo įvedimui. Kažkam labai reikia neramumų Lietuvoje. Žinome kam ir kodėl. /./ Būkime ištvermingi. Palaukime porą dienų ir nepasiduokime neramumų kurstytojams. Tie, kurie kursto kaip jedinstvininkai, turi savo tikslus. Tai ne mūsų reikalas.“
Sausio 11 d. nuo pat ryto vyksta neramumai visoje Lietuvoje. Apie 12 val. užimami Spaudos rūmai. Akcijoje dalyvauja šarvuočiai, tankai, desantininkai. Panaudojami koviniai šoviniai. Keturi žmonės su šautinėm žaizdom išvežami į ligoninę. 13 val. 30 min. V. Landsbergis skambina TSRS prezidentui M. Gorbačiovui. Pokalbis neįvyksta, nes prezidentas „pietauja.“ Neramumai nesiliauja. Vadovauti kariuomenei atvyksta gynybos ministro pavaduotojas generolas Ačialovas. Sausio 12 d. 1 val. 30 min. Vilniaus gatvėse intensyviai pradeda patruliuoti šarvuočiai ir kitas karinis transportas. Apie 24 val. NGK vadovai kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą peticija, reikalaudami, kad ji atsistatydintų ir būtų įvestas prezidentinis valdymas. Tuo pačiu laiku NGK nutarė paimti kontrolėn Radijo ir televizijos pastatus. Užimant Lietuvos televizijos ir radijo objektus žuvo 14 ir sužeista per 600 beginklių žmonių.
Sausio 22 d. M. Gorbačiovas buvo priverstas paskelbti pareiškimą, kuriame pasmerkė ginkluotojų pajėgų veiksmus, siekiant smurtu užgrobti valdžią. „M. Gorbačiovas mėgino išvengti atsakomybės, norėjo parodyti save lyg iš šalies arba stovintį aukščiau, bet jo vertinime nuskambėjo ir mums labai svarbus Lietuvos valdžios teisėtumo pripažinimas ir, pučistų puolikų, įskaitant sovietų kompartijos žmones, pasmerkimas.“

1991 m. liepos 18 d. Maskvoje įvyko RTFSR prezidento B. Jelcino ir Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos pirmininko V. Landsbergio susitikimas, kuriame buvo derinami principiniai sutarties „Dėl tarpvalstybinių santykių tarp Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos ir Lietuvos Respublikos pagrindų“ parengimo klausimai. Derybų rezultatai buvo apvainikuoti bene svarbiausiu to laikotarpio Lietuvos Respublikos diplomatinės ir tarptautinės politinės reikšmės laimėjimu – 1991m. liepos 29 d. „Sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų.“

Komunistinio pučo pralaimėjimas

1991 m. rugpjūčio 19 d., kai M. Gorbačiovas atostogavo Kryme, Maskvoje buvo surengtas komunistinių ortodoksų, vadovaujamų TSRS viceprezidento G. Janajevo, TSRS gynybos ministro V. Kriučkovo ir kt., pučas. Jie paskelbė, kad prezidentas dėl sveikatos būklės negali eiti savo pareigų ir valdžia pereina į „Valstybės gelbėjimo komiteto“ rankas. Bet pučistams pasipriešino RTFSR prezidentas B. Jelcinas. Demokratinės Rusijos jėgos laimėjo lemtingą mūšį prieš perversmininkus.
Pučo pralaimėjimo padariniai Baltijos kraštams buvo lemtingi. 1991m. rugpjūčio 22-23 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos atitinkamais aktais krašte buvo nutraukta LKP (TSKP), TSRS VSK, karinių komisariatų veikla, sudaryta B. Gajausko vadovaujama laikinoji komisija Tarybų sąjungos VSK veiklai ištirti . Lietuvos valdžia perėmė visas valstybines funkcijas krašte ir ėmė kontroliuoti valstybinę sieną.
O 1991 m. rugsėjo 6 d. TSRS Valstybės Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo“. TSRS pasižadėjo gerbti tarptautinius įsipareigojimus ir paremti Lietuvos Respublikos kreipimąsi dėl stojimo į Jungtinių Tautų Organizaciją, į kurią rugsėjo 17 d. ir buvo priimta.
V. Landsbergis: „Juk ne vienam ir Lietuvos viduje jau seniai jau būtų laikas pripažinti nepriklausomą Lietuvą. Tai reikštų: suprasti, kad kitaip nebus. Ir suprasti, kad abejonės, lūkuriavimas, pasikliovimas gandais ir gąsdinimais, o juo labiau trukdymai, veikla prieš nepriklausomybę buvo asmeninė arba grupinė klaida././ Ir visuomenė tada sparčiau sveiks, eidama į šviesą ir tiesą, ne tik iš valstybinės nelaisvės, kurios jau atsikratėme, bet ir iš dvasinės nelaisvės namų.“

Išvados

Sugebėjimas valdyti minią, oratoriaus gabumai ir mokėjimas būti tautos lyderiu sėkmingai, be jokio kraujo praliejimo ir kovinių veiksmų padėjo Vytautui Landsbergiui suburti žmones į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį ir nuvesti juos link Nepriklausomybės atkūrimo.

Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo, tvirtas ir griežtas profesoriaus charakteris neleido Lietuvai pasiduoti ir atsitraukti nė žingsneliu atgal nei ekonominės blokados, nei kruvinųjų sausio mėnesio įvykių metu.
Diplomatinių santykių sferoje jis pasirašė sutartį su Rusijos Tarybų Federacijos Socialistinės Respublikos prezidentu dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Ši sutartis labai pasitarnavo žengiant link realios Lietuvos Nepriklausomybės.
Esminiu lūžiu Lietuvos Respublikos ir TSRS santykių sferoje tapo 1991 m. rugpjūčio 19 d. Maskvoje įvykdytas nepavykęs komunistų ortodoksų pučas.
Kas galėtų paneigti, kad Vytautas Landsbergis buvo pagrindinis asmuo, be kurio drąsos bei sunkaus, nuoširdaus, pasiaukojančio darbo Lietuva nebūtų atgavusi laisvės ir nepriklausomybės. Šis Lietuvos patriotas amžiams įeis į Lietuvos Respublikos istoriją kaip viena ryškiausių asmenybių.

Literatūra

1. LIETUVA 1991.01.13. Vilnius, 1991
2. LIETUVOS SUVERENITETO ATKŪRIMAS 1988-1991 metais. Vilnius, 2000
3. Landsbergis V. Lūžis prie Baltijos. Vilnius, 1997
4. Landsbergis V. Sunki laisvė. Vilnius, 2000, II knyga
5. Landsbergis V. Laisvės byla. Vilnius, 1992
6. Senn A. E. Bundanti Lietuva. Vilnius, 1992

Leave a Comment