Bankų raida ir funkcijos

TURINYS

1. BANKŲ ISTORIJOS APŽVALGA 3
1.1 Bankų kūrimasis 6
1.2 Pirmieji JAV bankai 9
1.3 Pirmasis bankas Lietuvoje 13
2. BANKŲ PAGRINDINĖS FUNKCIJOS 16
2.1 Bankų klasifikavimas pagal nuosavybės formas 17
2.2 Bankų klasifikacija pagal veiklos pobūdį 18
2.3 Banko pelno maksimizavimą apimantys etapai 19
3. KOMERCINIAI BANKAI IR TAUPOMOSIOS ORGANIZACIJOS 19
4. BANKAI LIETUVOJE 20
4.1 Bankai prieš Lietuvos okupaciją 22
4.2 Lietuvos bankas 26
4.2.1 Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai 38
4.2.2 Lietuvos banko funkcijos 38
IŠVADOS 42
LITERATŪRA 431. BANKŲ ISTORIJOS APŽVALGA
Bankai yra svarbiausia stambiausių kredito įmonių rūšis. Pats žodis “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banko”, reiškusio stalą, prie kurio viduramžiais prekymečiuose sėdėdavo žmonės, versdavęsi pinigų mainymu ir panašiomis operacijomis. Senovės Graikijos rinkoje šie stalai (graikų kalba – trappeza), ties kuriais sėdėdavo piinigų keitėjai, duoda ir jiems patiems vardą, kuris amžiams prigijo: trppezitai, t.y. stalininkai, arba mūsų laikais bankininkai. Šių laikų bankas – tai speciali finansinė institucija, kuri telkia laikinai laisvas lėšas, teikia kreditą, tarpininkauja atliekantiems piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Kitaip tariant, bankai yra specialios firmos, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu. Todėl, norint geriau išsiaiškinti, kaip atsirado šiuolaikiniai bankai – finansų tarpininkai, reikia pažvelgti į bankininkystės istoriją.
Bankininkystė yrra sena veiklos rūšis. Paskolas teikiantys bei užsienio valiutas keičiantys bankai egzistavo jau žilos senovės Babilonijoje ir antikinėse civilizacijose, ypač Romoje. Atsiradus mainams, pati paprasčiausia jų forma buvo tiesioginiai mainai, kuriuose pinigai nenaudojami. Jų trūkumas tas, kad turi sutapti norai. Ma

ainai tampa daug paprastesni, patogesni ir efektyvesni tarpininkaujant pinigams, nes nebūtina, kad norai sutaptų. Mainų plitimas, o kartu su tuo ir piniginės apyvartos augimas sąlygojo tam tikrą verslą, kurio tikslas iš pradžių buvo vykdyti kai kurias techniško pobūdžio operacijas, susijusias su pinigų vartojimu, t.y. jų saugojimas, keitimas, persiuntimas, o vėliau atsirado ir kredito operacijos. Senovės piemenų tautos, pavyzdžiui, hebrajai, nors ir turėjo pinigų skolintojus (kreditorius), bet dar neturėjo bankų sistemos, kiek panašesnės į mūsų laikus. Pirmosios mūsų laikų bankų užuomazgos atsirado tik centralizuotose Rytų valstybėse. Pavyzdžiui, Babilonijos bažnyčios buvo kartu ir bankai – saugiausia tais laikais brangenybių saugojimo vieta. Graikijoje, kaip ir Babilonijoje ir Egipte, iš pradžių bažnyčios ir panašios šventvietės buvo svarbiausios vietos pinigams ir vertybėms saugoti, todėl ir privatūs bankai illgą laiką sekė bažnytiniais bankais. Romos imperijos žlugimas ir ankstyvasis viduramžiais įsigalėjęs natūralinis ūkis beveik visiškai panaikino bankų verslą. Bankui plėstis labiausiai kliudė administracinė decentralizacija bei valdžios autoriteto susilpnėjimas ir dėl to atsiradęs komercinis netikrumas. Bažnyčios ir vienuolynai vėl tampa svarbiausia vieta brangenybėms saugoti.
Prekybinių santykių intensyvėjimas sudaro sąlygas atsirasti pinigų mainytojams. Monetų įvairumas ir netikrų monetų gausumas iš tų asmenų, kurie versdavosi pinigų mainymu, reikalavo didelio patyrimo, todėl pinigų mainytojai viduramžiais turėjo ypatingą reikšmę. Iš tokių pinigų mainytojų XII –
XIII amžiuose pirmiausia Italijoje, kadangi prekyba buvo daugiausia italų rankose, atsirado bankininkai, kurie ne tik mainė pinigus, bet ir priėminėjo indėlius saugoti, imdavosi pinigų persiuntimo kartu išplėsdami ir kredito operacijas – skolino pinigus kitiems mainytojams. Iš pradžių tų Italijos bankų pagrindinis tikslas buvo priimti klientų indėlius ir juos neliečiant saugoti. Už šį patarnavimą klientas turėjo sumokėti tam tikrą atlyginimą. Pinigų sumos, įteiktos saugoti, buvo įrišamos į tam tikras knygas, kuriose kiekvienas indėlininkas turėdavo savo sąskaitą. Jei atsiskaitymai vykdavo tarp pačių indėlininkų, tai reikėdavo tik nurašyti iš vienos sąskaitos į kitą, neperduodant pačių pinigų. Taip atsirado vadinamoji žiro operacija ir dėl to patys tokie bankai buvo pavadinti žiro (ital. giro – apyvarta, cirkuliacija) bankais. Tokios finansinės operacijos mūsų laikais labai paplitusios ir atliekamos dažniausiai čekiais. Ž i r a s (endorsement)– raštiškas kliento pavedimas bankui pervesti tam sumą iš jo einamosios sąskaitos į kurio nors kito asmens .einamąją sąskaitą.
Taigi šiuolaikinė bankininkystė prasidėjo Renesanso laikų Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet dar ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotuosius indėlius. Indėlių pervedimo nurodymas būdavo duodamas žodžiu savininkui užėjus pas sėdintį prie savo darbo stalo bankininką; tai buvo net ir vėliau, kai jau buvo žinomi čekiai. Žymiausi Italijos bankininkai buvo Medičiai(Medici); šeima kuri vienu metu va
aldė Florenciją ir teikė paskolas valdovams ir pirkliams Italijoje ir visoje Europoje. B a n k r o t a s (bancruptcy) – tai situacija, kai korporacija ar asmuo juridiškai pasiskelbia negalintys sumokėti savo skolų.
Platesne prasme bankrotas1 yra tokia situacija, kai juridinis ar fizinis asmuo nesugeba sumokėti savo skolų ir patiria finansinį krachą. Tokios sąlygos susidaro, kai asmens ar firmos įsipareigojimai kreditoriams pranoksta kapitalą. Dėl to jie, parduodami pagrindinį kapitalą, negali atsiskaityti už visus susikaupusius įsipareigojimus ir skelbia bankrotą. Kai kuriose šalyse bankrutuojančioms firmoms suteikiama galimybė, teisiškai prižiūrimoms, pertvarkyti savo struktūrą ir mėginti tęsti veiklą, kad grąžintų skolas. Tai panašu į automobilio taisymą, užuot vežus ją į sąvartyną. Panašiai ir verslas gali atsigauti ją reorganizuojant teismo nustatyta tvarka. Toks būtinas firmos pertvarkymas t.y. sanavimas (lot. Sanatio- gydymas), yra numatytas JAV bankroto įstatymo vienuoliktuoju straipsniu (shlapter eleven ), o kitose šalyse, pavyzdžiui Anglijoje,- administravimo (administration), paskiriant įgaliotinį ir suteikiant jam teisę tvarkyti bankrutuojančios firmos turtą. Tai suteikia firmoms galimybę reorganizuotis bei tapti pelningomis. Priešingu atveju, jei firma negali rasti kito sprendimo, tai ji bankrutuoja, ir įstatymas pasirūpina turimo pagrindinio kapitalo likvidavimo. JAV tai apibūdinama 7-uoju straipsniu (chapter seven), o Anglijoje- atgavimu (receivership). Tada jos turtas yra parduodamas ir gautomis pajamomis bandoma apmokėti kreditoriams kuo daugiau sk
kolų.
Lietuvoje bankroto procedūrą nustato Įmonių bankroto įstatymas, priimtas 1992m. rugsėjo 15d. Įstatymo numatyta teismo procedūra leidžia patenkinti kreditorių reikalavimus keliais būdais (taikos sutartis, įmonės pertvarkymas arba sanavimas). Jei šios priemonės nesėkmingos, įmonė panaikinama. Naujas bankroto įstatymas, priimtas 1995m. liepos 20d., įgalino valstybinį Lietuvos banką pradėti bankų ir kitų finansų institucijų bankroto procedūrą. Bankroto bylą gali iškelti vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, teismas arba gali būti taikoma neteisminė bankroto procedūra. Kreditoriams pateikus pareiškimą, teismas gali pradėti įmonės bankroto procedūrą, bet reikia, kad būtų bent viena šių aplinkybių: įmonė negali grąžinti paskolos arba grąžinti kredito sutartyje numatytais terminais; jos turo nepakanka esamiems finansiniams įsipareigojimams įvykdyti; įmonės turtas netinkamai naudojamas. Jei teismas nusprendžia pradėti bankroto procedūrą, skolininkas ir žinomi kreditoriai turi būti įspėti ir paskirtas įmonės administratorius, kuris proceso metu eina įmonės valdytojo pareigas. Turi būti sušauktas kreditorių susirinkimas, jame parinktos tinkamiausios jų ieškinio patenkinimo priemonės (pvz., taikos sutarties sudarymas, įmonės pertvarkymas, sanavimas ir t.t.) ir sutvarkyti kiti su procesu susiję reikalai (pvz., naujo administratoriaus paskyrimas, atsiskaitymų patvirtinimas). Jei įmonė pertvarkoma, turi būti parengtas planas ir per tris mėnesius nuo bankroto bylos pradžios įteiktas teismui. Teismas gali atmesti įmonės pertvarkymo planą, jei jis pažeidžia kreditorių interesus arba kaip nors kitaip neatitinka keliamų tikslų. Sanavimas vykdomas prisidėjus valstybei arba trečiajai šaliai, pvz., investuotojui, kurie imasi priemonių, kad būtų išvengta bankroto (antai paremiant finansiškai arba pakeičiant valdybą). Sanavimą atlikti skiriama 18 mėnesių (teismas gali pratęsti šį laikotarpį 6 mėnesiams). Jei kreditorių r.eikalavimai negali būti patenkinti nė vienu iš šių būdų, teismas nusprendžia įmonę panaikinti.1.1 Bankų kūrimasis
XVII a. jau ir kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus. Pavyzdžiui, pirmasis stambus akcinis bankas, kuris vedė komercines kredito operacijas šiuolaikine žodžio prasme, buvo Anglijos bankas (Bank of England), įkurtas 1694m. su teise leisti (emituoti) bankrotus. Juo pasekė daugelis akcinių bankų kitose šalyse, kurie iš pradžių savo operacijas grindė banknotų emisija. Anglijoje bankininkystė išsirutuliojo iš viduramžių auksakalių – bankininkų protėvių – tradicijų. Kaip sako jų pavadinimas, auksakaliai kalė brangųjį metalą. Tačiau jie užsiėmė ir kita veikla – priimdavo iš klientų saugoti jų aukso ir sidabro brangenybes. Priimdamas vertybę, auksakalys išrašydavo klientui sandėlio kvitą – pasižadėjimą grąžinti vertybę, kai savininkas jos tik pareikalaus. Taigi auksakaliai teikdavo paslaugas turtingajam elitui ir jos buvo labai panašios į paslaugas, kurias šiandieną mums suteikia bagažo saugojimo kamera. Auksakaliai saugojo auksinius ir sidabrinius vertingus dirbinius už mokestį ir grąžindavo juos savininkui. Kai šis pareikalaudavo. Bet auksakaliai saugojo ne vien unikalius dirbinius. Buvo saugojamos ir auksinės bei sidabrinės monetos. Todėl reikėdavo grąžinti ne būtinai tas pačias monetas, kurios buvo paliktos. Jie jau tad suprato, kad gali skolinti tiek pinigų, kad tam tikra jų dalis liktų kaip atsarga, mat tikimybė, kad visi klientai gali pareikalauti pinigus grąžinti tuo pačiu metu yra maža. Jie išduodavo indėlininkams pakvitavimus, kuriuos šie galėdavo perleisti kitiems žmonėms. Kad tokias operacijas būtų patogiau atlikti, pakvitavimuose būdavo rašomos apvalios sumos. Taip tie pakvitavimai tapo privačiais banknotais, t.y. bankininko išleistais ir pareikalavus apmokamais piniginiais ženklais. šitaip prasidėjo bankų era (B. Martinkus, V. Žilinskas EKONOMIKOS PAGRINDAI, 1997m., 529 – 532 psl.)
Tolesnis bankų evoliucijos etapas buvo atsiradimas stambių finansinių akcinių firmų, remiančių savo veiklą ne banknotų emisija, bet depozitais (indėliais). Ši bankų raidos stadija, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų, baigėsi jau XIX a. Būdingas naujausios bankų evoliucijos požymis yra bankų koncentracija ir privačių bankų išstūmimas. Toji tendencija ryškiausiai pareiškė Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pavyzdžiui, 1980 m. Anglijoje buvo 123 akciniai bankai, o 1927m. jau tik 35, iš kurių tik 5 didieji. Bankų koncentracija reiškiasi ir kitose šalyse ir priklauso nuo bendrų koncentracijos dėsningumų bei bankų akcinės formos, kuri formaliai tą koncentraciją palengvina
Ilgoje bankininkystės istorijoje yra ir kitų būdingų jos evoliucijos bruožų. Privatus bankų tinklas, vadinamoji korespondentinė bankininkystė (korrespondent banking), sujungė bankus ir pašalino daugelį trūkumų, atsirandančių, kai yra daug mažų, vienas nuo kito nepriklausomų bankų. Bankai turi plačius korespondentinius ryšius, kad smulkūs bankai galėtų naudotis didelių bankų paslaugomis. Pagal šią sistemą provincijų arba kiti smulkesnieji korespondentiniai bankai laiko indėlius, daugiausia indėlius iki pareikalavimo, dideliuose miesto, finansų centro, korespondentiniuose bankuose, dažnai keliuose. Šie indėliai būna nedideli, paprastai jų suma, pvz., JAV, neviršija 3 procentų visų indėlių sumos. Miesto bankai atsilygina už tuos indėlius teikdami provincijų korespondentiniams bankams daug paslaugų, kurias centrinio didelio banko būstinė teikia savo filialams. Kitas bruožas yra susijęs su bankų organizavimo forma – holdingo bendrovės. H o l d i n g o b e n d r o v ė (holding corporation company) – akcinė korporacija, superkanti vienos ar keleto kitų bendrovių akcijų kontrolinius paketus tam, kad galėtų jas valdyti ir kontroliuoti.
Holdingo bendrovių aktyvus sudaro vienos arba kelių kitų korporacijų kontroliniai akcijų paketai. Bankininkystėje kartais tai padeda griežtus bankininkystę reglamentuojančius įstatymus. Nors bankininkystė yra šaka, turinti daug firmų ir žemą koncentracijos lygį, tačiau ir toliau lieka n.epakankamos konkurencijos problema. Filialų steigimo suvaržymai bankininkystėje nyksta, nes keičiasi įstatymai, tačiau ir bankai randa galimybių aplenkti įstatymus. Pvz., JAV daugelyje valstijų, kur bankams neleidžiama turėti filialų, galima organizuoti holdingo bendrovę, turinčią kontrolinius keleto bankų akcijų paketus. Todėl dažnai bankas gali naudoti holdingo bendrovę, pavesdamas jai veikti kai bankų filialui kitoje valstijoje. Holdingo bendrove bankininkystėje galima pasinaudoti, norint aplenkti įstatymus, draudžiančius bankams skverbtis į kitas pramonės šakas, ir taip padidinti kapitalą, nes kitais būdais bankas šito padaryti negalėtų. Bet bankų holdingo bendrovės gali gauti leidimus turėti filialus tokiose pramonės šakose, kurios yra “glaudžiai susijusios” su bankininkyste2, pvz., tokiose kaip finansų firmos, bendrovės, teikiančios kompiuterių paslaugas; kredito kortelių bendrovės ir kt.
Holdingo bendrovė naudinga dar ir tuo požiūriu, kad ji gali kaupti lėšas tokiu būdu, kokiu bankui kaupti neleidžiama. Pvz., bankui neleidžiama pačiam leisti komercinius vertybinius popierius ir taip skolintis lėšų, o banko holdingo bendrovė gali tai daryti savo vardu ir vėliau perduoti lėšas savo bankui. Taigi nieko nuostabaus, kad beveik visus JAV šalies didžiausius bankus valdo holdingo bendrovės ir kad daugiau nei trys ketvirtadaliai visų komercinių bankų aktyvų priklauso bankams, susijusiems su holdingo bendrovėmis. Nors holdingo bendrovė teisiškai valdo banką, iš tikrųjų ji pati yra banko įsteigta ir jo valdoma. Ne bankiniai holdingo bendrovės aktyvai paprastai yra labai nedideli.
Ryškus šio amžiaus 8 ir 9 dešimtmečio bruožas buvo komercinės bankininkystės internacionalizavimas, nes JAV, Vakarų Europos ir Japonijos bankai įsteigė kitose šalyse savo filialų sistemas. Pagrindiniai JAV komerciniai bankai įvairiose šalyse įsteigė beveik tūkstantį skyrių; Londone tokių skyrių įsteigta daugiau negu bet kuriame kitame užsienio centre. Didžiausi konkurentai Londono užsieninėje rinkoje yra 50 tarptautinių bankų – pagrindiniai kiekvienos pramoninės valstybės bankai; be to, dalyvauja dar 300 bankų iš įvairių šalių. Beveik 500 užsienio bankų įsteigė savo skyrius Jungtinėse Amerikos Valstijose. Daugiausia jų yra Manhatane. Vienas iš tokio komercinės bankininkystės internacionalizavimo padarinių yra tai, kad dabar yra daug didesnė konkurencija nacionaliniuose finansų centruose. Mat atsiradę užsienio bankai stengiasi pasididinti savo paskolų teikimo bei indėlių priėmimo rinkos dalį ir todėl gana agresyviai konkuruoja vienas kito vidaus rinkoje.
Tarptautinės bankininkystės stiprėjimas sąlygojo užsieninės bankininkystės paplitimą – įsteigta bankų skyrių, veikiančių įvairiuose finansų centruose ir priimančių indėlius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia valiuta ( eurovaliuta). Bankai, pvz., Londone, įskaitant JAV bankų filialus priima indėlius JAV doleriais, Vokietijos markėmis, Šveicarijos frankais ar kitomis valiutomis. U ž s i e n i n ė b a n k i n i n- k y s t ė (foreign- owned banks), dar vadinama išorine bankininkyste (offshore banking), – tai bankininkystė kuriai netaikomas nacionalinis reguliavimas.
Užsieninė bankininkystė susitelkia finansinių lengvatų rajonuose, tokiuose kaip Londonas, Liuksemburgas, Honkongas, Singapūras,Panama, Bahamų ir Kaimanų salos. Taip pat užsieninę bankininkystę veikia palankaus apmokestinimo rajonai. Firmos ir investuotojai perkelia savo pajamas į palankaus apmokestinimo rajonus, norėdami pasinaudoti žemesnių mokesčių privalumais. Ir krovininių laivų savininkai dažnai registruoja savo laivus Liberijoje arba Panamoje, norėdami pasinaudoti švelnesniais įstatymais. Taip ir investuotojai užsieninius indėlius įgyja pirmiausiai todėl, kad už juos mokamos didesnės palūkanos negu už vietinius indėlius; ir jų visiškai pakanka papildomoms išlaidoms, nepatogumams ir rizikai kompensuoti. Užsienio bankai gali mokėti didesnes palūkanas negu vietiniai bankai todėl, kad jiems netaikomas palūkanų normų aukščiausios leistin.os ribos ir privalomųjų rezervų apribojimai ir reguliavimai, bankinė veikla. Kad konkuruotų su ofšoriniais, pavyzdžiui, Bahamų salų bankais, tokie tradiciniai bankininkystės centrai kaip Niujorko imasi priemonių tenkinti poreikius klientų, kurie savo pinigus nori laikyti neapmokestinamosiose sąskaitose. Paminėti ri Londono, Liuksemburgo, Singapūro bei Honkongo bankai, kuriems netaikomas nacionalinis reguliavimas.(B. Martinkus, V. Žilinskas EKONOMIKOS PAGRINDAI, 1997 m., 532 – 534 psl.).1.2 Pirmieji JAV bankai
Kolonijinio laikotarpio Amerikoje pirmasis atitinkantis šiuolaikinį supratimą bankas buvo Šiaurės Amerikos bankas, įkurtas 1782 metais. Vėliau bankininkystė plito, buvo registruojama vis daugiau ir daugiau bankų; kai kurie iš jų buvo valstijų nuosavybė. Tarp 1781 ir 1861 metų buvo įsteigta dagiau kaip 2500, bet daugelis iš jų nebuvo gyvybingi; beveik du penktadaliai aš jų per dešimtį metų nuo įkūrimo dienos turėjo užsidaryti

1791 metais Alexanderio Hamiltono (Alexander Hamilton) reikalavimu Kongresas įsteigė laikinai nacionalinį banką – Jungtinių Valstijų Pirmąjį banką, kuris iš dalies priklausė federacinei vyriausybei. Šis bankas, būdamas daug didesnis už valstijų bankus, laikė federalinės vyriausybės indėlius ir pervesdavo lėšas į įvairias šalies vietas. Jis bandė ir drausminti valstijų bankus, išleidusius per daug banknotų, atsisakydamas priimti jų banknotus mokėjimams arba rinkdamas juos ir paskui nelaimingajam bankui pateikdamas visus iš karto išmokėti auksą.
Nieko nuostabaus, kad kai 1811 metais Pirmojo banko statusas buvo pateiktas Kongresui perregistruoti, valstijų steigti bankai bandė jį sunaikinti tarp argumentų prieš buvo ir tokie, kad jis iš dalies yra užsieniečių nuosavybė, kad kišasi į politiką; buvo net suabejota, ar pagal konstituciją Kongresas gali registruoti banką, mėginta kaltinti, kad Pirmasis bankas turi per didelę monopolinę galią. Tie argumentai įveikė. Kongresas neatnaujino Pirmojo banko statuto.
1816 metais buvo įsteigtas Jungtinių Valstijų antrasis bankas, kuriame federalinė vyriausybė turėjo penktadalį akcijų; ji turėjo ir teisę skirti penktadalį direktorių. Nors bankas atliko didelį darbą pažabodamas valstijų bankus, jo statutas nustojo galioti 1836 metais. Taip atsitiko iš dalies dėl to, kad prezidentas Andrus Džeksonas (Andrew Jackson) buvo nusistatęs prieš ekonominės galios koncintraciją Šiaurės rytuose, be to, buvo banko prezidento Nikolo Bidlio (Nicholas Biddle) priešininkas.
XIX amžiaus 4 dešimtmetyje įvyko dar vienas svarbus pasikeitimas bankininkystėje. Iki tol valstijos galėdavo registruoti bankus tik išleisdamos specialų teisinį aktą. Dėl to įsigalėjo korupcija ir favoritizmas. 1837 metais Mičigano valstija įsivedė naują sistemą, vadinamąją laisvąją bankininkystę. Pagal šią schemą kiekvienas, kas atitinka tam tikrus gana liberaliai nustatytus reikalavimus, galėjo steigti banką, leisti banknotus bei priimti indėlius. Tuo metu jau buvo labai paplitę čekiai. Laisvoji bankininkystė padėjo išvengti buvusios sistemos skandalų, bet sukėlė naujų problemų. Buvo pristeigta daug naujų bankų, šie leido savo banknotus; atsiradus tiek skirtingų banknotų, buvo sunku atskirti tikrus banknotus nuo arba išleistų neegzistuojančių bankų. Be to, nelabai daug, bet vis dėlto keletas bankų, vadinamųjų slapukų, darė kliūtis išleistiems banknotams keisti į monetas, pavyzdžiu įsikurdavo labai nuošalioje nepatogioje vietoje. Bankų bankrotai buvo taip pat įprastas reiškinys. Nuostolių dėl bankrutavusių bankų nereikėtų perdėti, nes dauguma žlugusių bankų sugebėdavo apmokėti didelę dalį savo banknotų nominalinės vertės. Be to, dažniausiai bankrotai nebuvo tyčia daromi visuomenei apgauti, jie nebuvo ir per didelės rizikos padarinys. Artūras Rolnikas ir Vorenas Veberis (Arthur Rolnic, Warren Weber) iš Mineapolio federalinio rezervų banko teigė, kad tą sąlygojo valstybinių obligacijų kainų kritimas, o tos obligacijos pagal įstatymąturėjo būti banknotus leidžiančių bankų garantija.
Dėl šių problemų bei dėl to, kad reikėjo kurti papildomą valstybinių obligacijų rinką Pilietiniam karui finansuoti, Kongresas įsteigė Nacionalinę bankų sistemą, kuri pradėjo veikti, paskelbus 1863m. Nacionalinės valiutos aktą (jis vėliau buvo pakeistas ir pavadintas Nacionalinės bankininkystės aktu). Visų federalinės vyriausybės registruotų nacionalinių bankų išleisti banknotai buvo suvienodinti, tie banknotai buvo lygiai patikimi, nes visi nacionaliniai bankai už kiekvienus 9 dolerius išleistų banknotų privalėjo deponuoti (lot. deponere. – atiduoti saugoti, apsaugon; įnešti įmoką indėlį).Valiutos kontrolierių įstaigoje 10 dolerių vertės federalinės vyriausybės obligacijų (taigi bankas turėjo įdėti 1 dol. Kapitalo, 9 dol. Pasiskolinti iš indėlininkų ir laikyti palūkanas duodančias 10 dol. Vertės vyriausybines obligacijas). Jeigu toks bankas būtų žlugęs, nacionalinių banknotų savininkams nuostolius būtų padengęs Valiutos kontrolierius iš banko deponuotų obligacijų. Valstijų registruotų bankų banknotų leidimui kelią užkirto įvestas 10 procentų metinis mokestis už išleistus banknotus. Taigi buvo sukurta visiškai kitokia negu buvusieji banknotai valiuta, vienoda ir tvirta, visoje šalyje priimama nominaline (t.y. visa) verte. Nuo tol lėšos galėjo būti pervedamos visoje šalyje su mažomis išlaidomis nedidesnėmis už banknotų pervežimo kainą, o dažnai ir dar mažesnėmis. Bet valstijų bankai, kad ir nebegalėdami leisti banknotų neišnyko kaip galėjo įvykti, nes plintant čekiams, jie pradėjo priiminėti vidutinio ilgumo terminų terminuotuosius piniginius indėlius.
Nors Nacionalinė bankų sistema ir išsprendė daugybės banknotų rūšių problemą ir sumažino bankų bankrotus. Bankų sistema dar nebuvo tobula. Visų pirma ji nesukūrė efektyvios čekių surinkimo sistemos. Čekis, keliaudamas iš vieno banko į kitą, nueidavo ilgą kelią, kol galiausiai pasiekdavo banką, kuriam jis buvo išrašytas. Taigi, jei čekis būtų buvęs suklastotas, būtų praėję daug laiko, kol tai būtų paaiškėję.

Norėdama sumažinti nuostolius dėl bankroto federalinė vyriausybė reikalavo, kad nacionaliniai bankai laikytų rezervus indėliams apsaugoti. Kai kurie iš tų rezervų turėjo būti laikomi banko saugyklose, valiuta. Bet (išskyrus trijų didžiausių finansų centrų bankus) bankai galėjo laikyti dalį savo rezervų deponavę kituose didesniųjų miestų bankuose. Kai tie bankai savo rezervus atsiimdavo, finansų centrų bankams imdavo trūkti rezervų ir jie turėdavo imti trumpalaikes paskolas pinigų rinkoje arba skolintis fondų biržoje. Dėl to palūkanų normos staiga padidėdavo. Kartais rinką apimdavo finansinė panika; jai prasidėjus, bankai negalėjo atgauti savo rezervų3. Žinoma, bakai sukūrė raktą finansinės panikos įtakai mažinti. Jie vienu metu nustodavo mokėti pinigus klientams, vietoj to išduodavo kliringo kontorų sertifikatus, kurie buvo priimami indėliams, o daugeliu atvejų ir mokėjimams, nors dažnai tik diskontavus4. Be to, ir toliau galėjo būti mokama čekiais.

Nebuvo centrinio banko, kuris būtų galėjęs paveikti pinigų pasiūlą taip, kad atitiktų pinigų paklausą, todėl pinigų pasiūla negalėjo būti padidinta tiek, kiek buvo padidėjusi jų paklausa. Dažnai buvo skundžiamasi dėl pinigų trūkumo derliaus nuėmimo metu, kai pinigų paklausa ir palūkanų normos padidėdavo. Buvo reiškiamas dar vienas nepasitenkinimas– finansinės panikos metu nėra prieinamų pinigų šaltinių, kad būtų galima patenkinti padidėjusią pinigų paklausą, o indėlininkai, bijodami banko bankroto, bandydavo savo indėlius paversti grynais pinigais. Bankų, ypač valstijų registruotų bankų, kurie buvo mažiau kontroliuojami negu nacionaliniai ir augo sparčiau, bankrotai buvo dažni.

1907 metais padėtis labai pablogėjo, be to, jau ir anksčiau buvo nepasitenkinimų bankų sistema, todėl buvo sudaryta nacionalinė pinigų komisija. Gerai ištyrus padėtį, ji rekomendavo sukurti centrinio banko sistemą, kuria turėjo tapti Federaciniai rezervai. Bet dėl centrinio banko steigimo kilo didžiulis pasipriešinimas, mat nuogąstauta, kad jis bus valdomas bankininkų ir dėl to susidarys bankų kartelis. Tai buvo iki 1913 metų, kol opozicija buvo nugalėta ir prezidentas Vudrovas Vilsonas (Wudroow Wilson) pasirašė Federalinių rezervų aktą.

Užuot keliavęs per visą bankų grandinę, čekių kliringas galėjo būti atliekamas per Federalinius rezervus. Privalomuosius rezervus turėjo laikyti Federaliniai rezervai, o ne kiti bankai ( vėliau bankams buvo leidžiama laikyti rezervus savo saugyklose) sudarius galimybes bankams skolintis iš Federalinių rezervų, pinigų pasiūla tapo jautresnė pinigų. paklausai. Bet tikslas padidinti bankų saugumą liko neįgyvendintas. 1931– 1931 metais bankrutavo daugiau bankų negu bet kuriuo kitu laikotarpiu.

(Thomas Mayer, James S. Duesenberry, Robert Z. Aliber PINIGAI, BANKAI IR EKONOMIKA, 1995m., 101 – 102 psl.).1.3 Pirmasis bankas Lietuvoje
Seniausias Lietuvos bankas – Lietuvos Taupomasis bankas. Jo užuomazgos siekia XIX amžiaus vidurį, kai dabartinėje Lietuvos teritorijoje Prūsijai priklausiusiame Klaipėdos mieste 1830 m. buvo įsteigta pirmoji taupomoji kasa.
Dabartinio Lietuvos taupomojo banko ištakos – 1919 m. rugpjūčio 4 diena, kai Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovai patvirtino Taupomųjų valstybės kasų įstatus.

Taupomųjų valstybės
kasų iškaba (1930-1940)

Taupomosios valstybės
kasos indėlininko knygelė

Sovietmečio
taupomoji knygelė

Taupomoji knygelė, 1991 m.

Vilniuje pirmoji taupomoji kasa buvo įsteigta 1849 metais.
Pirmasis kredito kooperatyvas (unija) pradėjo veikti Vokietijai priklausančioje Šilutėje 1865 metais.
Taupomųjų valstybės kasų indėlių lyginamasis svoris visų Lietuvos bankų ir kredito įstaigų indėliuose ir einamosiose sąskaitose 1925 m. gruodžio 31 d. sudaręs tik 1,33 proc., 1931 m. gruodžio 31 d. pakilo iki 17,07 proc., o 1936 m. gruodžio 31 d. pasiekė rekordinį tarpukario laikotarpio lygį – 29,79 proc.
Taupomosios valstybės kasos sėkmingai veikė iki okupacijos 1940 metais. 1941 m. sausio 1 d. tuometinės sovietines Lietuvos vyriausybės nutarimu taupomosios valstybės kasos buvo likviduotos. Jų pagrindu buvo sukurtos Tarybų Sąjungos valstybinės darbo taupomosios kasos, vadovaujamos Respublikinės darbo taupomųjų kasų ir valstybinės kredito valdybos. Tuo pačiu nutarimu taupomųjų kasų indėliai, viršijantys vieną tūkstantį litų, buvo nacionalizuoti, indėliai iki vieno tūkstančio litų buvo išmokėti už vieną litą mokant po 90 kapeikų. Kitose kredito įstaigose laikomi gyventojų indėliai buvo nacionalizuoti nepriklausomai nuo indėlių sumos.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui respublikos taupomosios kasos nebuvo evakuotos. Vokiečių okupacijos metais (1941-1944) taupomųjų kasų valdyba buvo panaikinta, o visi rubliniai indėliai perskaičiuoti į reichmarkes. Pagrindinė tuometinių taupomųjų kasų pagrindinė funkcija buvo išmokėti atlyginimus vokiečių kariškių šeimoms.
Pasibaigus vokiečių okupacijai, 1944 m. rudenį Tarybų valdžia atkūrė Taupomųjų kasų valdybą.
1944 m. gruodžio 31 d. taupomosiose kasose buvo tvarkomos 8970 indėlininkų sąskaitos.
1947 m. pabaigoje jau buvo 24,3 tūkst. indėlininkų sąskaitų, 1960 m. – 330,5 tūkst., 1970 m. – 770,3 tūkst., 1973 m. – 1033,2 tūkst., 1979 m. – 1,8 mln., 1987 m. – 2,5 mln.
1987 m. perestroikos metu, reorganizuojant TSRS bankų sistemą taupomosios kasos tapo sąjunginio pavaldumo Lietuvos respublikiniu banku.
1988 m. bankas pradėjo dirbti visiškos ūkiskaitos sąlygomis.
Atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. Lietuvos Respublikos Ministrų Taryba nutarė reorganizuoti TSRS darbo santaupų ir gyventojų kreditavimo banką į Lietuvos taupomąjį banką ir suteikė jam valstybinio banko statusą.
1992 metų viduryje, priėmus Komercinių bankų įstatymą, buvo pradėtas rengti Lietuvos taupomojo banko statutas.
1992 m. spalio 26 d. Vyriausybė patvirtino Lietuvos taupomojo banko Statutą ir priėmė nutarimą reorganizuoti Lietuvos taupomąjį banką į valstybinį akcinį.
1993 m. rugsėjo 10 d. įvyko pirmasis Lietuvos taupomojo banko akcininkų susirinkimas, kuriame išrinkta banko Taryba ir Valdyba.
1993 m. gruodžio 28 d. Lietuvos bankui įregistravus Lietuvos taupomojo banko Statutą, bankas pradėjo funkcionuoti kaip komercinis bankas su valstybės akciniu kapitalu.
1997 m. gegužės 14 d. buvo įkurta pirmoji banko dukterinė įmonė UAB LTB Lizingas.
1998 m. kovo mėn. pabaigoje Vyriausybės sprendimu Lietuvos taupomasis bankas perėmė likviduojamo Lietuvos valstybinio komercinio banko turtą ir įsipareigojimus.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė patikėjo Lietuvos taupomajam bankui įgyvendinti svarbią socialinę programą – nuvertėjusių rublinių indėlių atkūrimą. 1998 m. pabaigoje ši programa pradėta įgyvendinti, iš viso bus atkurtos 1,2 mln. gyventojų santaupos ir joms bus skirta beveik 3,5 mlrd. litų.
1999 m. vasario 10 d. buvo įkurta dukterinė įmonė UAB LTB Investicijų valdymas.
1999 m. gegužės 20 d.. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą, pagal kurį Lietuvos taupomasis bankas buvo įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą.
2000 m. sausio 17 d. įkurta dar viena dukterinė įmonė – UAB LTB draudimas.
2000 m. gegužės 11 d. Lietuvos taupomojo banko privatizavimo patarėju patvirtinta bendrovė “Daiwa SBCM Europe”. 2000 m. birželio 2 d. su šia bendrove pasirašyta sutartis, kuri apima visą LTB privatizavimo procesą, įskaitant investuotojų paiešką, derybas, pardavimą bei kitas su privatizavimu susijusias procedūras. Ruošiant banką privatizavimui, atlikta daug būtinų darbų turto restruktūrizavimo, personalo ir valdymo, mokesčių, paslaugų ir produktų, informacinių technologijų bei visuomenės informavimo srityse. Po centrinio aparato pertvarkymo bendras LTB departamentų skaičius sumažėjo nuo 20 iki 14, o centrinio aparato darbuotojų skaičius – 200 žmonių. Buvo atsisakyta nebūdingos bankui veiklos, o jo organizaciniai ir intelektualiniai ištekliai sukoncentruoti bankui reikšmingomis kryptimis.
2001 balandžio 23 d. pasirašyta Lietuvos taupomojo banko akcijų pirkimo ir pardavimo sutartis, pagal kurią Valstybės turto fondas 90,733 proc. LTB akcijų pardavė Estijos bankui “Hansabank”. Už akcijas “Hansabank” sumokėjo 150 mln. litų ir dar tiek pat įsipareigojo investuoti į LTB modernizavimą. Birželio 15 d. akcininkų susirinkime išrinkta nauja Banko taryba, atstovaujanti privataus strateginio investuotojo interesus. Taryba paskyrė naują 7 asmenų valdybą. Valdybos pirmininku paskirtas Arūnas Šikšta.
2001 m. balandžio 30 d. duomenimis Lietuvos taupomojo banko užimama rinkos dalis sudarė:
• 27,07 proc. bankų turto rinkos,
• 33,05 proc. indėlių rinkos,
• 42,69 proc. gyventojų indėlių rinkos,
• 19,18 proc. ūkio subjektų indėlių rinkos,
• 15,43 proc. paskolų rinkos.
(www.LTB.lt)2. BANKŲ PAGRINDINĖS FUNKCIJOS
Galima teigti, kad banko vaidmuo ekonomikoje kaskart vis didėjo ir dabartiniu rinkos ekonomikos metu yra milžiniškas. Pagrindinės bankų funkcijos yra:
– tarpininkauti mokėjimuose;
– surinkti pinigines lėšas iš įvairių visuomenės narių ir kredituoti tuos, kuriems jų reikia; (B. Martinkus, V. Žilinskas EKONOMIKOS PAGRINDAI, 1997 m., 533 psl.)
– teikia laikinai laisvas lėšas ir santaupas;
– iš sukauptų lėšų bankai teikia kreditus ir dažnai tampa pramonės įmonių akcininkais. Bankų paskola – tai komercinis pasitikėjimas, kurį bankas išreiškia, skolindamas pinigus nustatytam laikotarpiui už tam tikras palūkanas;
– vykdant ūkinius sandėrius, bankai tarpininkauja piniginiuose atsiskaitymuose ir mokėjimuose;
– leidžia apyvarton pinigus, vertybinius popierius ir atlieka su jais susijusias operacijas;
– konsultuoja klientus, suteikdami jiems reikiamą ekonominę bei finansinę informaciją.
Atlikdami šias funkcijas, bankai veikia tam tikrus ūkio procesus ir net juos kontroliuoja. bankai gali perkelti pinigines lėšas į tas veiklos sritis, kur jų trūksta.2.1 Bankų klasifikavimas pagal nuosavybės formas
Pagal nuosavybės formas bankai skirstomi į:
1. Akcinius bankus – bankus, kurių įstatinis banko kapitalas sukauptas iš atskirų dalininkų lėšų;
2. Kooperatinius bankus – bankus, apimančius smulkaus kredito draugijas, jungiančias savo narių – miesto ar kaimo gyventojų – indėlius ir iš sukauptų lėšų teikiančius jiems trumpalaikes paskolas;
3. Municipalinius bankus – miestų savivaldos organų nuosavybę; jie teikia miesto ūkio finansavimui ilgalaikius kreditus;
4. Valstybinius bankus – valstybės nuosavybę; jie atlieka emisijos ir komercijos bankų funkcijas;
5. Mišriuosius bankus – bankus, kurių akcijų dalį turi namų ūkiai, firmos bei valstybė;
6. Tarptautinius bankus – bankus, atstovaujančius tarpvalstybiniams interesams. Pavyzdžiui, Pasaulio arba tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas yra tarpvalstybinė Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) kredito institucija, įkurta 1944 m. Breton Vude (JAV). Jos nariais gali būti tik tos pasaulio šalys, kurios priklauso tarptautiniam valiutos fondui (TFV). oficialus banko tikslas – skatinti TFV priklausančių šalių gamybinių jėgų plėtotę, teikiant ilgalaikį (5 – 25 metams) kreditą.2.2 Bankų klasifikacija pagal veiklos pobūdį
Pagal veiklos pobūdį bankai skirstomi į:
1. Centrinį banką – vadinamąjį pirmos eilės banką;
2. Komercinius bankus (KB):
2.1. komercinius universalius bankus;
2.2. komercinius specializuotus bankus;
– investicinius;
– taupomuosius;
– inovacinius;
– hipotekos.
3. nebankinius finansinius tarpininkus (NFT):
– taupymo ir paskolų asociacijas;
– kreditines sąjungas.

Šiuolaikiniai bankai – tai finansiniai tarpininkai, iš savo veiklos gaunantys pelną. Finansinis tarpininkas – tai institucija, esanti tarp kreditoriaus ir besiskolinančiojo. Finansinis tarpininkas pinigus pasiskolina savo vardu, o vėliau juos skolini savo skolininkams. Vadinasi, KB ir NFT yra:
a) finansiniai tarpininkai tarp skolintojų ir besiskolinančiųjų, t.y. paskolų tiekėjai;
b) finansiniai tarpininkai mainuose, t.y. tarpininkai mainuose tarp prekių savininkų ir pinigų savininkų, nes dalis bankų pasyvų, būtent čekiniai indėliai, plačiai naudojami kaip mokėjimo priemonė ir yra pagrindinė pinigų kiekio šalyje dalis.

KB, tiesiogiai negamindami materialinių vertybių, o tik aprūpindami ūkio subjektus finansiniais ištekliais ir organizuodami jų srautus, siekia visoms įmonėms būdingo tikslo – tikslo maksimizavimo`.2.3 Banko pelno maksimizavimą apimantys etapai
Banko pelno maksimizavimą apima du etapai:

1) būtina įtikinti žmones tekti jiems pinigus, atidarant indėlio sąskaitas. Kadangi pradedantis bankas turi konkuruoti su jau veikiančiais bankais, tai jis turi sudaryti palankesnes sąlygas potencialiems indėlininkams. Pavyzdžiui, naujame banke indėlininkai gali gauti šiek tiek didesnes palūkanas; nemokamą čekinį aptarnavimą ir panašiai.

Jei bankas turi kurių nors privalumų, palyginti su kitais bankais, tai jis taps patraukliu, ir žmonės noriai laikys jame savo indėlius.

2) pelningiausių kredito suteikimo variantų paieškos. Jei banko vadovybė optimaliai pasirenka savo skolininkus, tai bankas gaus dideles pajamas.
Bankas, teikdamas paslaugas, didina pinigų kiekį. Finansinis kapitalas, laisvas kiekviename individualiame ūkyje, gali būti suvartojamas kitame. Šitaip bankai ne tik mobilizuoja laisvą finansinį kapitalą, bet kredito būdu perkelia iš vienos ūkio šakos į kitą . (Kauno Technologijos Universitetas, MAKROEKONOMIKA, 2001 m., 223– 225 psl. ).3. KOMERCINIAI BANKAI IR TAUPOMOSIOS ORGANIZACIJOS
Istoriškai komerciniai bankai labai skiriasi nuo taupomųjų organizacijų. Pirmiausia, jų funkcijos buvo surinkti pinigus atidarant čekines sąskaitas ir paskirstyti juos kaip verslo paskolas. O taupomųjų organizacijų pagrindinė funkcija buvo rinkti pinigus terminuotųjų indėlių, tai yra indėlių, kuriems negalima išrašyti čekių, forma ir paskirstyti pirmiausiai kaip paskolas gyventojams, dažniausiai už užstatą.
Sunku net patikėti, kad dar visai neseniai, 8 dešimtmečio viduryje, šeimos paprastai turėdavo čekinę sąskaitą viename banke, negaudamos jokių palūkanų, o santaupas dėdavo į palūkanas duodančią sąskaitą banke arba taupomojoje organizacijoje. Vėliau skirtumas tarp bankų ir taupomųjų organizacijų sumažėjo. Komerciniai bankai vis daugiau paskolų duoda namų ūkiui, ir dabar terminuotųjų indėlių jie turi daugiau negu du kartus daugiau nei čekinių indėlių. Antra vertus, taupomosios organizacijos vis daugiau paskolų duoda verslui, be to, priima čekinius indėlius. Tiesa, kai kurios iš jų į savo pavadinimą įsirašė ir žodį bankas. Bet vis dėlto bankai daugiau skolina verslui, o taupomosios organizacijos labiau orientuojasi į ipotekines paskolas ir terminuotuosius indėlius.(Thomas Mayer, James S. Duesenberry, Robert Z. Aliber, PINIGAI, BANKAI IR EKONOMIKA, 1995 m. 100–101 psl.).4. BANKAI LIETUVOJE
Bankų steigimas Lietuvoje taip pat turi seną istoriją. Centrinės Rusijos valdžia ilgai neleido turėti savo kredito įstaigų arba labai varžė jų darbą, įžvelgdama čia, kaip ir kiekviename visuomenės susibūrime, pavojų valdžios politikai. Smulkiojo kredito įstaigų (kooperatyvų) kūrimas ir darbas buvo varžomas, o sąjunga ir visai neleidžiama. Kitoms smulkiojo kredito įstaigoms valdžia primetė savo globą, pavyzdžiui gminų kasoms (lenkiškai gmina – prieš Pirmąjį pasaulinį karą žemutinis administracinis teritorinis savivaldybės vienetas Suvalkų krašte, apėmęs visus luomus ir kartu skyrelis nuo valsčiaus, kur jam priklausė tik valstiečių luomas). Įsteigtosios stambesnės kredito įstaigos tarnavo ne krašto reikalams, bet rusų politikai, kaip, pavyzdžiui, valstybiniai bajorų arba valstiečių bankai, arba lenkų dvarininkų interesams, pavyzdžiui, Vilniaus žemės bankas, Suvalkų kredito draugija. Iš smulkaus kredito įstaigų svarbiausios buvo taupmenų (santaupų) skolinamosios bendrovės, kredito bendrovės ir gminų bei bendruomenių taupmenų (santaupų) skolinamosios kasos.
Taupmenų (santaupų) skolinamosios bendrovės, veikusios kooperatiniais pagrindais, Lietuvoje pradėjo kurtis 1871 m. . Išleidus 1895 m. Rusijoje tam tikrą įstatymą, buvo sudarytas naujas kredito kooperatyvų tipas, vadinamas kredito bendrove be pajaus įnašų (turkų k. pajus (pay) – piniginis arba kitoks turtinis bendrovės kooperatyvo nario dalies įnašas, kurį įmoka asmuo, stodamas į kooperatinę organizaciją). Pagrindinį kapitalą tokia bendrovė sudarydavo iš specialiai tam tikslui gautos paskolos, kurią galėjo suteikti valstybės iždas, savivaldybė ar atskiri asmenys. Suteikusieji paskolas turėjo globos teisę.
Lietuvoje pirmosios kredito bendrovės pradėjo steigtis 1907 m. ir iki 1915 m. jų jau buvo 52. Iš prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikusių taupmenų (santaupų) skolinamųjų bendrovių seniausia buvo PABIRŽĖS bendrovė, įkurta 1871 m.. Taigi tad kredito bei taupmenų (santaupų) skolinamosios bendrovės sudarė savotišką kredito kooperatyvų tipą. Be šių, bent savo juridine forma kooperatinių smulkaus kredito organizacijų, prieškarinėje Lietuvoje, Suvalkų krašte, dar veikė gminų taupmenų skolinamosios kasos, o Vilniaus bei Kauno gubernijose – bendruomenių taupmenų skolinamosios kasos. Pagal kasos statutą kreditu galėjo naudotis asmenys, kurie dirbo žemės ūkyje ir turėjo gminos (valsčiaus) ribose ne daugiau kaip trisdešimt dešimtinių žemės, taip pat ir bežemiai, dirbę žemės ūkio bei kitus darbus, susijusius su žemės ūkiu ir amatais. Kasos valdybą sudarydavo pirmininkas ir du nariai, renkami gminos susirinkimo. 1904 m. priimtu įstatymu buvo steigiamos bendruomenių taupmenų (santaupų) skolinamosios kasos.
Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus, kai 1915 m. rudenį rusai apleido Lietuvos teritoriją, jos žemes užplūsta nauji okupantai – vokiečiai – ir atneša mums savus pinigus – markes. Karo laikotarpiu ir pirmaisiais metais po Pirmojo pasaulinio karo kredito reikalus Lietuvoje tvarkė 1916 m. balandžio 17 d. prie Poznanės “Ostbank fur Handel und Gewerbe” įsteigta vadinamoji “Darlehens – kasse Ost” – Rytų skolinamoji (paskolų) kasa, kuri leido popierinius pinigus (iš pradžių – ostrublius, o vėliau – ostmarkes) ir kartu Lietuvoje atliko ir emisijos banko funkcijas. 1917 m. kovo 30 d. “Dalrehenskasse Ost” buvo atskirta nuo “Ostbank fur Handel und Gewerbe”, padaryta savarankišku juridiniu asmeniu, kuris leido popierinius pinigus ir vykdė iždo operacijas. Ta proga “Darlehenskasse Ost” buvo perkelta iš Poznanės į Kauną ir pavesta Vyriausiojo Rytų vado žiniai bei priežiūrai. Vyriausiasis vadas kasos veikimą prižiūrėjo ir kontroliavo per savo skirtą trijų asmenų kuratotiumą, kuris sudarė kasos valdybą, kuri turėjo teisę visose Vyriausiojo Rytų vado valdomose srityse steigti kasos skyrius. Kasa teikė paskolas ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikui. Tagi “Darlehenskasse Ost” buvo įpareigota leisti apyvarton pinigus, vadinamuosius “obosto” rublius bei markes, ir atlikti valstybinio banko bei iždinės funkcija.s.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos taryba paskelbė nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutrvarkytą Lietuvos valstybę. Tuo metu atstatomos valstybės teritorijoje vienintele teisėta ir privaloma mokėjimo priemone buvo Rytų paskolos kasos leidžiami popieriniai pinigai, kurie turėjo pakeisti rusų rublius ir vokiečių markes. (Vienas ostrublis buvo prilygintas dviem vokiečių markėms ir vienam rusų rubliui, o viena ostmarkė buvo lygi vienai vokiečių markei). Tą pačią dieną, kai vokiečiai pralaimėję karą turėjo pasirašyti preliminarias kapituliacijos sąlygas, 1918 m. lapkričio 11 d. pradeda veikti pirmoji atstatytosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybė, kurios sutikimu ostpinigai pasidarė valstybiniais mūsų šalies pinigais. Ostpinigų suvalstybinimas ir įsigalėjimas nepriklausomoje Lietuvoje yra artimai susietas su vokiečių duotomis paskolomis. 1918 m. gruodžio pradžioje buvo sudaryta 10 milijonų ostmarkių paskolos sutartis, kuria vokiečių “Darlehenskasse Ost” sutvirtino pagrindus ilgiau pasilikti Lietuvoje. Antroji šimto mln. ostmarkių (dabartiniais litais tai bus apie 123 mln.), paskolos sutartis, pasirašyta 1918 m. gruodžio 30 d. Berlyne, galutinai sutvirtino “Darlehenskasse Ost” Lietuvos notų banko pozicijas. Paskola buvo duota dviems metams, esant 5 proc. palūkanoms. Taigi 1918 m. gruodžio 30 d. Lietuvos vyriausybė ir “Darlehenskasse Ost” pasirašė sutartį, pagal kurią ši turėjo ir toliau eiti emisijos banko pareigas Lietuvoje, o jos leidžiamieji banknotai, ( oficialiai vadinami auksinais ), buvo teisėti Lietuvos pinigai iki 1922 metų pabaigos.
Kai atėjo paskolos mokėjimo terminas, Lietuva pasiūlė Vokietijai derybas tiek paskolos likvidavimo reikalu, tiek kitais daugiau ar mažiau su paskola susijusiais klausimais. Įvykusios derybos nedavė jokių rezultatų. Todėl Lietuva imasi pati viena be jokios sutarties savarankiškai likviduoti obostų pinigus. 1922 m. rugpjūčio 11d. Steigiamasis seimas priėmė Lietuvos banko įstatymą, kuriuo Lietuvos bankui buvo duota išimtinė teisė leisti notas. Lietuvos emisijos bankui teko išpirkti iš žmonių obostus ir tai jis atliko nežiūrėdamas paskolos sutarties, kad atiduoti juos “Darlehenskasse Ost“ . Išpirkti obustai buvo tuojau pardavinėjami per bankus Berlyno biržoje ir už juos gauti JAV doleriai iš dalies pakeičiami auksu, o iš dalies tiesiog naudojami naujų notų emisijai padengti. Pagaliau 1923 m. gegužės 31 d. pasirašoma Berlyne sutartis, kuri likviduoja karo nuostolius ir obostus. Seimas ratifikuoja tą sutartį 1924 m. liepos 31 d. Ta sutartimi Lietuva nubraukia karo nuostolius ir obostų emisijos pelną, vokiečiai atsisako reikalauti skolų grąžinimo ir atlyginimo už karo metu padarytus Lietuvoje įrengimus.4.1 Bankai prieš Lietuvos okupaciją
1919 – 1920 m. buvo įkurti pirmieji stambesnieji akciniai bankai, keletas savitarpio kredito draugijų ir daugybė įvairių smulkaus kredito draugijų. Dar prieš tai, 1919 metais, Martynas Yčas, Adomas Prūsas ir Saliamonas Banaitis įkūrė Prekybos ir pramonės banką. Tai ir buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos bankas, kuris savo veiklą pradėjo Vilniuje, kiek vėliau persikėlęs į Kauną. Šis bankas nemažai pasidarbavo, nors ir ne visuomet sėkmingai Lietuvos pramonės ir prekybos ugdymui. Dėl ne visai pamatuotos veiklos 1926 m. šis bankas bankrutavo, nes, kaip pažymėjo prof. V.Jurgutis, be kitų priežasčių, buvo per platūs banko užmojai.
Antrasis Lietuvos komercinis bankas buvo Ūkio bankas. Pirmieji šio banko įstatai buvo patvirtinti Finansų ministerijos valdytojo V.Černeckio 1919 m. vasario 16 d., kurie vėliau 1927 m. gegužės 31 d. buvo pakeisti Ministrų kabineto nutarimu. Banko steigėjais buvo Jonas ir Juozas Vailokaičiai, Andrius Dubinskas, Aleksandras Stulginskis, Kazimieras Bizauskas ir Pijus Grajauskas. Ūkio banko akcinį kapitalą sudarė 2 mln. auksinų, o 1921 m. kapitalas buvo padidintas iki 30 mln. auksinų. Nuo 1922 m. pabaigos Ūkio banko pagrindinis kapitalas buvo 15 mln. litų, kurį sudarė 15 mln. litų, kurį sudarė 15 tūkst. akcijų po 1000 litų kiekviena. Tai pirmasis lietuviškas bankas, veikęs pagal akcinių bendrovių, akcinių bankų įstatymus. Stambiausiais akcininkais ir banko vadovais buvo broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai, kurių pastangomis Lietuvoje buvo įsteigta daugelis akcinių bendrovių, kaip antai, “Metalas”, “Palemonas”, “Maistas”, “Linas”, “Medis”, “Venta” ir kt. Ūkio bankas daug prisidėjo įvedant litą į krašto rinką. Kai litas pasirodė rinkoje, Ūkio bankas paskelbė, kad litus keičia į markes JAV dolerio ir Vokietijos markės kursu. Ūkio bankas turėjo gerai savo išvystytą tinklą (1939 m. buvo 27 provincijų skyriai).
1920 metais buvo įsteigti trys bankai. Centrinis žydų bankas turėjo finansuoti Lietuvos žydų kooperaciją ir smulkiojo kredito bendroves, taip pat atlikti įvairias bankines operacijas. Banko steigėjais buvo dr. H.Rabinas, dr. S.Goldbergas, dr. M.Rachmilevičius, T.Šapiro ir adv. O.Finkelšteinas. Pagal 1920 m. įstatus pagrindinis kapitalas turėjo būti 3,01 mln. auksinų. Faktiškai apmokėto pagrindinio kapitalo iki 1922 m. pabaigos buvo 1,392 mln. auksinų. Įvedus savo piniginį vienetą – litą, banko pagrindinis kapitalas 1926 m. sudarė 3 mln. litų. Labiausiai išplėtotos šio banko operacijos – trumpalaikiai kreditų žydų liaudies bankams, kurių Lietuvoje per 85, taip pat pramoninkams ir prekybininkams. Centrinis žydų bankas buvo pagrindiniu žydų liaudies bankų finansavimo bei atsiskaitymo centru. Banko balansas 1933 m. siekė 20,7 mln. litų ir buvo ketvirtas tarp šešių komercinių bankų. Šio banko ataskaitose galima pamatyti puikius šio banko ryšius su garsiais to meto Anglijos, Austrijos, Belgijos, Danijos, Suomijos, Prancūzijos, Italijos, Olandijos, Vokietijos, JAV ir Šveicarijos bankais. Centrinio Žydų banko korespondentinės sąskaitos buvo ir šiandian sėkmingai klestinčiuose Šveicarijos bankuose: Kreditanstalt, Volksbank, Schweizeriche Bankge – selschaft, Bank Leu and Co.
1920 m. rugpjūčio 3 d. pradėjo veikti Komercijos bankas su 1 mln. auksinų kapitalu. Banką įsteigė Richardas Tilmansas, Leontijus ir Mykolas Soloveičikai, Ozeras Finkelšteinas, Povilas Olšauskas ir Povilas Medemas. Bankas vertėsi daugiausia vekselių diskonto ir paskolų teikimo už vekselius operacijomis. Daugiausia šis bankas kreditavo prekybą ir pramonę, turėjo 3 skyrius: Kybartuose, Šiauliuose ir Panevėžyje.
Lietuvos kooperatyvai 1920 m. rugpjūčio 16 d. kooperatiniais pagrindais įsteigė Kooperacijos banką. Jis organizavo trumpalaikį kreditą žemės ūkiui, organizavo kredito kooperatyvų steigimą, juos instruktavo ir realizavo jų veikimą bei rėmė kapitalu. Kooperaciniam bankui padedant šalyje buvo įsteigta 212 kaimo kredito kooperatyvų, kurie išgelbėjo tuometinį krašto žemės ūkį. Iki 1933 m. šis bankas buvo karti ir kredito kooperatyvų sąjunga: .tais pačiais metais jis buvo reorganizuotas akciniais pagrindais su 3 mln. litų akciniu kapitalu, iš kurių net 2,5 mln. litų Kooperacijos banko akcijų turėjo valstybė. Po to bankas labai sustiprėjo ir šioje srityje tapo monopolininku.
Tais pačiais 1920 m. buvo įsteigti M.Brauno bankiniai namai. Tai buvo vienos didelės JAV banko organizacijos “American Express Company” korespondentas Lietuvoje. Pagrindinį kapitalą nuo 1926 m. sudarė 0,5 mln. litų. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, kai laisvo kapitalo ypač stigo šalyje, M.Brauno namai sugebėjo pritraukti nemažai užsienio bankų kreditų, kuriuos teikdavo prekybai ir pramonei.
1921 metais Lietuvoje įsikūrė dar du komerciniai bankai, sėkmingai veikę iki pat jų nacionalizavimo 1940 metais. Prie šių abiejų bankų įsikūrimo ir veiklos prisidėjo Amerikoje gyvenę lietuviai.
1921 m. balandžio 15 d. pradėjo veikti Lietuvos kredito bankas. Iniciatyva steigti šį banką kilo iš Lietuvos ir Amerikos lietuvių. Amerikiečiams atstovavo “Lietuvos atstatymo bendrovė”, kuri turėjo tikslą paremti beatsikuriantį Lietuvos ūkį. Lietuvai atstovavę šio banko steigimui žmonės telkėsi apie A.Vosylių ir J.Smilgevičių. Steigimo metu akcinis kapitalas sudarė 3 mln. auksinų, vėliau buvo padidintas iki 10 mln. auksinų, o po nacionalinės valiutos įvedimo iki 2 mln. litų. Tačiau ir panaudodamas palyginti nedidelius piniginius išteklius, kredito bankas prisidėjo prie Lietuvos ūkio atkūrimo, ypač paremiant besikuriančią pramonę. Buvo įkurtos akcinės bendrovės “Nemunas” ir “Ringuva”. Šis bankas kreditavo metalo ir mašinų pramonę, medžio, tekstilės, spirito, augalinių riebalų pramonę bei kitas ūkio šakas.
Praėjus mėnesiui po Kredito banko įkūrimo, bendromis Lietuvoje ir Amerikoje gyvenančių lietuvių pastangomis 1921 m. gegužės 15 d. buvo įkurtas Tarptautinis bankas. Šio banko steigėjai: Amerikos lietuvių prekybos bendrovės Bostone įgaliotinis Jonas Romanas, chemijos daktaras Jonas Šimkus ir Juozas Cunis. Pagrindinis banko kapitalas – 2 mln. litų, kurį sudarė 20 tūkst. nevardintų po 100 Lt vertės akcijų. Daugiausia šis bankas kreditavo Amerikos lietuvių įkurtas įmones, vykdė visas komercinių bankų operacijas ir turėjo savo skyrių Skuode.
Tad iš septynių įsteigtų komercinių bankų 1918 – 1940 metais sėkmingai veikė šeši. Reikėtų pažymėti, kad Klaipėdos krašte dirbo dar keturi bankai. Įvedus 1922 m. pabaigoje nacionalinę valiutą – litą, Lietuvos kredito įstaigoms teko persitvarkyti ir prisitaikyti prie naujų veiklos sąlygų.
Pralaimėjus karą, pagal 1918 m. lapkričio 11 d. pasirašytas preliminarias kapituliacijos sąlygas visos okupacijos metu Lietuvoje veikusios vokiečių įstaigos 1919 m. liepos mėn. turėjo palikti mūsų žemes. Turėjo išsikelti ir “Darlehenskasse Ost”, tačiau, sukūrusi savo naują būstinę Vokietijoje, mūsų šalyje vis tęsė pinigų emisiją, teikė gausius ir nebrangius kreditus, keitė obostus vokiečių markėmis, už kuriuos vokiečių bankuose galima buvo įsigyti bet kurios kitos užsienio valiutos. Tai palengvino mūsų Lietuvos vyriausybei įsigyti kraštui reikalingų dalykų, buvo proga pasinaudoti markės keitimu ir be sunkumų grąžinti skolas. Susidarė palankios sąlygos spekuliuoti sumažėjusios vertės markėmis, kitų šalių valiuta, pelną paversti nekilnojamu ar pastovesne užsienio valiuta, kaupti kapitalą. Šiomis ir kredito teikimo prekybai, pramonei ir žemės ūkiui operacijomis labai pelningai vertėsi akciniai bei privatūs komercijos bankai, įsisteigę 1919 – 1921 m.
1920 m. liepos 12 d. pasirašius sutartį su Rusija, karo nuostoliams atlyginti buvo gauta 3 mln. aukso rublių fondas (t.y. 2256 kg. aukso), kuris vėliau sudarė Lietuvos banko finansinę bazę, jo aukso pagrindinę dalį. 1921 m. pagerėjus šalies politiniai padėčiai ir ekonominėms sąlygoms buvo susirūpinta organizuoti savajį emisijos banką ir savąją pinigų sistemą..4.2 Lietuvos bankas
LIETUVOS BANKAS pradėjo veikti 1922 m. spalio mėn. 2 d., kai buvo įvesta nacionalinė valiuta. 1922 m. rugpjūčio 9 d. (kai kuriuose kituose šaltiniuose teigiama, kad 1922 m. rugpjūčio 3 d.) Lietuvos steigiamasis seimas priėmė “Piniginio vieneto įstatymą”, kuriame sakoma, kad Lietuvos Respublikoje yra įvedamas aukso monometalizmas, t.y. pinigų sistema, paremta auksu. Įstatymas patvirtino Lietuvos piniginio vieneto – lito įvedimo sistemą, o jos įgyvendinimas pavedamas Lietuvos bankui. Litas turi 0,150462 gramo gryno aukso. Litą sudaro 100 centų. Lietuvos piniginio vieneto įvedimo dieną skelbia finansų, prekybos ir pramonės ministras, kuriam pavesta vykdyti šį lito įstatymą. Tas pats įstatymas nustatė, kad esamieji apyvartoje Lietuvos mokamieji ženklai – ostmarkės, ostrubliai, taip pat kursuojančios Lietuvoje vokiečių valstybės markės keičiami į litus per 3 mėnesius nuo piniginio vieneto įvedimo dienos finansų, prekybos ir pramonės ministro kiekvieną savaitę ar dažniau nustatomu kursu. Įvedus litą, visi aktai, dokumentai, skolų ir pasižadėjimų raštai, depozitai, įvairios sutartys, apmokėjimai ir atsiskaitymai daromi litais. Anksčiau sudaryti ostmarkėmis, ostrubliais, arba kitais piniginiais vienetais dokumentai ir aktai, vienai pusei reikalaujant, pildomi litais įmokėjimo termino dienos kursu.
Po kelių dienų, 1922 m. rugpjūčio 11 d., buvo patvirtintas Lietuvos banko įstatymas. Nepraėjus nė mėnesiui, 1922 m. rugsėjo 10 d., Lietuvos bankui oficialiai dar nepradėjus veikti, jau buvo išleisti vadinamieji laikinieji banknotai – litai.
1922 m. rugsėjo 27 d. įvyko pirmasis ir steigiamasis Lietuvos banko akcininkų susirinkimas, kuriame buvo išrinkta banko valdyba ir kiti valdymo bei kontrolės organai. Visos visuomenės neišpirktos akcijos atiteko Lietuvos iždui. Tokiu būdu valstybės ižde atsidūrė beveik 4/5 visų akcijų. Dėl tokios padėties Vyriausybė įgavo lemiamą vaidmenį ir visuotiniuose akcininkų susirinkimuose. 1922 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas pirmuoju Lietuvos banko valdytoju paskyrė prof. V. Jurgut, kuris iki tol dirbo užsienio reikalų ministru. Ir 1922 m. spalio 2 d. Lietuvos bankas su 5 tarnautojais pradėjo savo veiklą. Tuo būdu per pusantro mėnesio nuo atitinkamų įstatymų priėmimo Seime ir per vieną mėnesį nuo jų paskelbimo “Vyriausybės žiniose” (rugpjūčio 29 d.) buvo pasirašytos visos Lietuvos banko akcijos ir sudaryti valdomieji banko organai, o penktą dieną po steigiamojo akcininkų susirinkimo bankas jau pradėjo savo operacijas ir sėkmingai dirbo iki 1940 m. bolševikinės okupacijos.

Po prof. V. Jurgučio atsistatydinimo 1929 m. spalio 31 d. iki naujo valdytojo paskyrimo valdytojo pareigas ėjo Prezidento skiriamas vienas iš direktorių – banko valdytojo pavaduotojas J. Paknys. Vėliau Lietuvos banko valdytojais buvo skiriami VI. Stašinskas (1930 – 1938), J. Tūbelis (1938 – 1939), J. Paknys (1939 – 1940).

Lietuvos banko (tai nebuvo komercinis bankas, pagrindinė akcininkė buvo valstybė. Banko akcininkas galėjo būti valstybė, savivaldybės, bendrovės, draugijos ir atskiri asmenys. Svetimšaliai galėjo turėti ne daugiau kaip 1/3 pagrindinio kapitalo. Lietuvos banko pagrindinis uždavinys – įvesti ir išlaikyti stabilų litą, reguliuoti pinigų apyvartą, įgyvendinti pastovią pinigų sistemą) pagrindinis kapitalas 12 mln. litų buvo sudarytas iš 120 tūkst. vardinių akcijų po 100 lt. kiekviena. Be pagrindinio kapitalo buvo sudaromas atsargos kapitalas, kuris skiriamas banko nuostoliams padengti 5 jis sudaromas iki 10 proc. metinio grynojo pelno ir papildomas tol, kol bus lygus pusei pagrindinio kapitalo.

Lietuvos bankui įstatymo būdu buvo suteikta išimtinė teisė per 20 metų nuo įsteigimo pradžios spausdinti ir leisti apyvarton popierinius litus (banknotus), o metalinius pinigus kalti turėjo teisę Valstybės iždas. Lietuvos banko pagrindinės funkcijos buvo reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus Lietuvoje ir užsienyje, įtvirtinti pastovią bei patikimą pinigų sistemą bei skatinti žemės ūkio, .pramonės bei prekybos plėtrą. Banknotai trečdaliu turėjo būti padengti auksu, likusioji suma lengvai realizuojamomis vertybėmis ir buvo paskelbti teisėtai valstybiniais mokamaisiais ženklais. Lietuvos bankas savo įstatymais, nuostatais ir statuto dėsniais galėjo atlikinėti visas operacijas, išskyrus hipotekos paskolų davimą ir dalyvavimą verslo įmonėse.
Lietuvos bankui vadovavo banko valdyba, kurią sudarė banko valdytojas ir direktoriai. Banko valdybos darbą kontroliavo taryba ir revizijos komisija. Skirti ir atleisti Lietuvos banko valdytoją galėjo Respublikos Prezidentas Ministrų Kabineto teikimu. Banko direktorius, tarybos ie revizijos komisijos narius rinko visuotinis akcininkų susirinkimas. Banko direktorių skaičiaus įstatymas nenumatė, tačiau steigiamajame banko akcininkų susirinkime buvo išrinkti 4 direktoriai, ir šis banko direktorių skaičius vėliau buvo už fiksuotas banko statute. Tačiau bankas galėjo veikti ir su mažesniu direktorių skaičiumi. Pagal Lietuvos banko įstatymą valdybos narių darbą prižiūrėjo banko taryba, kurios 6 narius ir 3 kandidatus, kaip ir direktorius , trejiems metams iš akcininkų rinko visuotinis akcininkų susirinkimas. Tarybos pirmininką ir sekretorių rinko patys tarybos nariai iš savo tarpo. Lietuvos banko tarybos pirmininkas 1922–1940 m. buvo renkami M. Yčas, A Vasylius, J Tūbelis. Generalinę tarybą sudarė banko valdybos ir tarybos nariai, kurie buvo renkami bendrame posėdyje, pirmininkaujamame banko valdytojo. Lietuvos banko revizijos komisija iš trijų asmenų buvo renkama vieneriems metams visuotinio akcininkų susirinkimo, kuriam ir atsiskaitydavo. Lietuvos banko organizacijos forma – akcinė bendrovė su vardinėmis akcijomis ir preferencinėmis teisėmis akcininkų naudai, būtent: akcininkai, turintys ne mažiau kaip 4 akcijas, dalyvavo susirinkimuose su sprendžiamojo balso teise, o toliau kiekviena dešimtis akcijų duodavo vieną balsą, tačiau niekas negalėjo turėti daugiau kaip 1/5 dalį visų banko akcijų balsų . Nors Lietuvos bankas buvo privatus akcinis bankas, bet kadangi valstybė turėjo pirkusi daugumą akcijų, tai akcininkų susirinkimuose praktiškai viską nulemdavo finansų ministras. Kita statutinė ypatybė buvo ta, kad akcininkų nutarimams įteisinti buvo reikalingas finansų ministro patvirtinimas. Per visą Lietuvos banko veikimo laiką nėra buvę atsitikimo, kad finansų ministras nebūtų patvirtinęs visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo. Taip pat banko valdytojui neteko panaudoti jam įstatymo ir statuso teikiamos veto teisės prieš valdybos ar tarybos nutarimus.
Iš ilgalaikių kredito įstaigų Lietuvoje veikė ir Žemės bankas, įsteigtas valstybės iniciatyva 1924 m.., kurio tikslas buvo kredituoti žemės ūkį ir žemės ūkio organizacijas. Bankas nukreipiamas kredituoti ūkininkus, pagal įsigaliojusį žemės ūkio įstatymą besikeliančius į viensėdžius bei kooperatyvus. Šis bankas nuo 1903 metų pradėjo leisti ir įkaito lakštus, ir šitaip[ pavirto mišraus tipo hipotekiniu banku. Jo pagrindinis kapitalas sudarė 50 milijonų litų, kurį beveik visą išpirko vyriausybė.
Iš smulkaus kredito įstaigų pirmaujančią vieta užėmė smulkaus kredito draugijos (vadinamos dar kredito kooperatyvais), kurių tikslas buvo kredituoti ūkininkus ir amatininkus. Šių kredito ir kooperatyvų narių atsakomybė buvo ribota, būtent: narys atsakė už bendrovės pasižadėjimą (skolą) du kart tiek, kiek jam buvo skirta kreditorių. Tokių kooperatyvų nariai yra smulkūs gamintojai, bet jų bendras turtas vis dėlto susidaro pakankamai didelis, kad teiktų garantiją už kooperatyvo pasižadėjimus. Jų lėšas pirmiausiai sudarė savo kapitalas, pačių savo narių ir pašaliečių indėliai, taip pat ir kituose bankuose paimtos sąskaitos. Pinigus bankas skolindavo tik savo nariams. Norint išlyginti įvairiose valstybės vietose nevienodą pinigų pasiūlą ir paklausą, nes vieno valsčiaus gyventojai, negalėjo sudaryti didelės ir turtingos bendrovės, taip pat ir padėti joms ir kredito reikaluose, buvo kuriamos visos valstybės kredito draugijų sąjungos. Tokia centrin.e kredito kooperatyvų sąjunga Lietuvoje buvo Kooperacinis bankas.
Prie smulkaus kredito įstaigų reikia priskirti ir lombardus (pawnshop/hockshop), kurie teikė kreditą užstatant kilnojamąjį turtą.

Lietuvoje taip pat veikė ir valstybės taupomoji kasa. Taupomosios kasos yra kredito įstaigos, kurios turi saugoti žmonių santaupas ir teikti už jas palūkanas. Ši kredito įstaigų forma yra atsiradusi Anglijoje XVIII a. pabaigoje. Tokių taupomųjų kasų nauda dvejopa:: padeda mažiau pasiturintiems asmenims sutaupyti ateičiai ir įgalina mažas atliekamas sumas sujungti į didesnes, ir tuo pačiu palengvinti jų didesnį ekonominį naudojimą. Nors šios kasos gali būti ir privačios, tačiau pirmenybė teko valstybės ir savivaldybių organizuojamoms kasoms. Valstybė tokioms įstaigoms galėjo panaudoti pašto įstaigas, per kurias taupomosios kasos galėjo labiausiai išsiplėsti. Taupomųjų kasų pasyvines operacijas (indėlių priėmimas) atliko Lietuvos banko ir pašto skyriai, o aktyvines (kredito teikimas) – Taupomųjų kasų valdyba prie Finansų ministerijos.
Tarpukario Lietuvos, kaip ir daugumos kitų valstybių, įstatymai bankų definicijos6 nepateikia, tik nustato tas operacijas, kuriomis įvairaus tipo bankai gali verstis.

Formaliai juridiniu požiūriu Lietuvos bankai buvo skirstomi taip: akciniai bankai, bankų namai bei kontoros, savitarpio kreditų draugijos ir smulkaus kredito draugijos. Be to ,veikė valstybės taupomoji kasa. Galiojęs akcinių bankų įstatymas numatė dviejų rūšių bankus: trumpalaikio ir ilgalaikio kredito bankus. Apskritai akciniai bankai buvo steigiami ir veikė pagal akcinių bendrovių įstatymą ir nurodytomis to įstatymo taisyklėmis. Pvz., trumpalaikio kredito banko pagrindinis kapitalas negalėjo būti 2 mln. litų, o priimamų diskontuoti vekselių ir pasižadėjimų bei iš duotų paskolų terminas negalėjo būti ilgesnis kaip 9 mėn. Visi banko pasižadėjimai indėliais, perdiskontuotais vekseliai ir kt. negalėjo būti didesni kaip dešimteriopas jo pagrindinis ir atsargos kapitalas, o banko kasoje turėjo būti grynais pinigais, kaip 15 proc. visų netermininių indėlių. Ilgalaikio kredito akciniai bankai buvo steigiami įstatymų keliu, pvz., Žemės bankas. Prie ilgalaikio kredito bankų priklausė hipotekos bankai ir pramonę finansuojantieji (investiciniai) bankai, kurie vertėsi daugiausiai vertybinių popierių leidimu (emisija) ir verslo ilgalaikiu finansavimu.

Taigi galima teigti, kad iki Lietuvai tampant nepriklausoma valstybe bankininkystė joje nebuvo stipri, nors buvo pašlijusi ir šalies ekonomika. Bankai ir kitos finansines operacijas atliekančios institucijos daugiausiai orientavosi į paskolų bei kreditų teikimą žemės ūkiui– pagrindinei Lietuvos ekonomikos šakai.bankininkystė nebuvo vieninga, įstatyminį pagrindą turinti sistema. Svetimos valstybės įkurta Rytų skolinamoji kasa (darlehenskasse Ost ) atliko centrinės pinigų emisijos bei kredito įstaigos vaidmenį. Tačiau įkūrus Lietuvos banką 1922 m. ir ėmus daugiau rūpintis šalies pramone. Prekyba bei banko tarpusavio veiksmų ir ryšių plėtimo, pastebimai pakilo šalies ūkis bei pati bankininkystės sistema.
Didžiausi tarpukario nepriklausomos Lietuvos bankai, jų steigimo metai ir balanso suma yra nurodyta lentelėje:

Banko pavadinimas

Įsteigimo metai
Balanso suma
1940 m.. kovo 31 d., mln. lt.
1) Lietuvos bankas
2) Žemės bankas
3) Ūkio bankas
4) Komercinis bankas
5) Kooperacijos bankas
6) Centrinis žydų bankas
7) Tarptautinis bankas
8) Kredito bankas 1942

1924
1919
1920

1921

291,4

168,2
46,8
29,2

23,6

20,2

17,7

6,8

Pirmąsias savo operacijas Lietuvos bankas, pradėjo 1922 m. spalio 2 d., iš viso turėdamas tik 5 sekretoriato ir buhalterijos tarnautojus. Tačiau darbo pobūdis ir pati organizacija sparčiai plėtėsi ir 1922 m. pabaigoje buvo 100 tarnautojų. Pati organizacija ypač išsiplėtė 1923 m. kai buvo pradėta atidarinėti savarankiškus banko skyrius apskrityse, atlikti visas valstybės iždinių ir valstybės taupomųjų kasų o.peracijas visame krašte. 1939 m. pabaigoje veikė skyriai ir Vilniaus krašte. Klaipėdos krašte veikę du banko skyriai savo operacijas sustabdė 1939 m. kovo 22 d., kai Vokietija okupavo šį kraštą. Lietuvos bankas kiekvienais metais plėtė savo veiklą: leido banknotus, tvarkė jų padengimą, apyvartą, nemokamai tvarkė valstybės Iždo ir taupomųjų kasų operacijas, vykdė įvairias valiutines ir komercines operacijas. Lietuvos bankas pirmiausiai kreditavo eksporto pramonę. Būdamas emisinis bankas, jis negalėjo tiekti žemės ūkiui kredito ilgesniam laikui, tačiau ir šioje srityje šis tas padaryta, kredituojant įvairias kooperatinio ir visuomeninio pobūdžio žemės ūkio organizacijas, remiant įvairios rūšies šalies ūkio bankus. Kredito politikoje bankas naudojo diferencijuotus diskontus (6 – 8,5 proc.) – mažesnius eksporto pramonei ir prekybai, didesnius kitiems reikalams. Bene svarbiausiu Lietuvos banko uždaviniu jo vadovybė laikė Lietuvos banko įstatymo įpareigotą “ įgyvendinimą nuolatinai pastovios bei patvarios pinigų sistemos”. Tai ir buvo bankinės politikos pagrindas, lėmęs visus Lietuvos banko valdybos darbus.
Lietuvos banko įstatymas ir statutas leido jam daryti įvairias bankines operacijas, o kita vertus,– įpareigojo jį rūpintis visuomenės bei valstybės finansiniais reikalais. Taigi Lietuvos bankas buvo padarytas ne paprasta verslo įmone, suinteresuota vien tik didesniais komerciniais tikslais– didesniu pelnu, bet visuomenine įstaiga, kurios veikimas pelno sumetimais tik tiek tegali būti pagrįstas, kiek tai yra reikalinga banko egzistencijai ir visuomenės pasitikėjimui juo palaikyti. Kasmetinė Lietuvos banko apyvarta svyravo nuo 3 iki 6,5 mlrd. litų, grynasis pelnas sudarė 0,7– 2,8 mln. litų, dividendai – nuo 5 iki 12 proc. Mažiausia apyvarton išleistų banknotų auksu buvo padengta 1923 m. – 27,4 proc., o daugiausia 1937 m.- 67,8 proc. Litai įgijo visišką gyventojų pasitikėjimą, antai 1922 m. gale banknotų ir monetų bendra apyvarta buvo tik 30,38 mln. litų, o 1939 m. lau pasiekė 205,85 mln. litų. Tačiau Lietuvos banko veikloje buvo ir sunkių laikotarpių, ypač 1931 m. prasidėjus visuotinei finansinės santvarkos ir kredito krizei, kai daugelis valstybių ir emisijos bankų buvo priversti sustabdyti mokėjimus. Tačiau banko vadovų sumanumo, tarnautojų kruopštaus darbo dėka Lietuvos bankas pasižymėjo dideliu atsparumu ir kredito stiprumu. Darbui Lietuvos banke reikėjo patikimų, sąžiningų, pasiaukojančių žmonių. Lietuvos banko tarnautojai gerbė savo valdytojus ir direktorius, kurių bendromis pastangomis mūsų valiuta– litas 1923–1940 m., kritus JAV dolerio aukso paritetui apie 40 proc., Anglijos svarų sterlingų apie 50 proc., nuo pat įvedimo iki pat paskutinės galiojimo dienos išlaikė 0,150462 gramų aukso paritetą. Taigi Lietuvos piniginis vienetas– litas buvo viena pastoviausių ir tvirčiausių valiutų pasaulyje
Sovietų Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. okupavus Lietuvą, sėkminga mūsų valstybės bankų veikla buvo nutraukta. Buvo visiškai nutrakta ankstesnė bankininkystės sistema. Pagal 1940 m. liepos 23 d. Liaudies seimo deklaraciją “dėl bankų ir stambiausios pramonės nacionalizavimo” visa pramonė ir visi bankai buvo nacionalizuoti, iš žmonių atimtos jų santaupos. Nacionalizuojant bankus, iš Maskvos buvo duotas nurodymas– esamus indėlius “nupirkti “iki 1000 litų. Vietoj tvirtos valiutos– lito kuris 1941 m. kovo 25 d. buvo uždraustas, įvesti menkaverčiai rusiški pinigai.1940 m. spalio mėn.- 1941 m. sausio mėnesį vieni bankai buvo įjungti į TSRS kredito sistemą, o likusieji – likviduoti. Lietuvos bankas buvo pertvarkytas į TSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinę kontorą su skyriais apskrityse. Iš kitų Lietuvos bankų buvo sudarytos TSRS pramonės, prekybos, TSRS žemės ūkio bankų respublikinės kontoros ir Lietuvos Respublikos komunalinis bankas. Lietuvos bankininkystės sistema negalėjo toliau pilnavertiškai funkcionuoti.
Vokietijos okupacijos metais susidariusi Lietuvos vyriausybė pradėjo administruoti kraštą ir likvidavo sovietinius pertvar.kymus bei atnaujino bankų veiklą. Buvusiais įstatymais ir pavadinimais. Komunalinis bankas buvo paliktas. Atkurto Lietuvos banko valdytoju buvo 1941 m. tapo Juozas Paknys, kuris įtikinėjo okupacinę administraciją kad būtinai reikia išlaikyti pagal galimybę savarankišką Lietuvos ūkį ir patį banką. Deja, vokiečiai iš karto ėmė viską į savo rankas, nesiskaitydami su mūsų vyriausybe, kurios jie nepripažino, ir liepė jos nariams išsiskirstyti. 1941 m. liepos mėnesį vokiečiai paskelbė civilinę nacių valdžią Lietuvoje. Dėl jos daromų kliūčių bankai veiklos neišplėtė ir greitai buvo likviduoti. Kurį laiką toleravę Lietuvos banką, vokiečiai pasiryžo ir jį likviduoti, ir 1942 m. rudenį J. Paknys paliko užimamą postą. Buvo įsteigti vokiečių bankų – Rytų notų bankų skyriai Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose; vokiečių darbo banko, prekybos ir pramonės banko skyrius.
Po vokiečių okupacijos 1944 m. grįžo sovietų valdžia su visa jos pirmiau nustatyta santvarka. Lietuva vėl tapo viena iš Sovietų Sąjungos “respublikų”. Buvo atkurta prieškarinė sovietinė bankininkystės sistema, dar įsteigta TSRS prekybos banko respublikinė kontora. Bankai pradėjo atkurti karo sugriautą šalies ūkį. 1959 m. pertvarkius bankų sistemą, veikė TSRS valstybinio banko respublikinės kontoros. Nuo 1963 m. į šio banko sistemą įėjo taupomosios kasos. 1983 m. 965 kasos turėjo per 2 milijonus indėlių. Nuo 1978 metų veikė TSRS užsienio prekybos banko Vilniaus skyrius.
Devintajame dešimtmetyje, prasidėjus pertvarkos (‘perestroikos’) procesams susidarė prielaidos sukurti pilnavertį nacionalinį Lietuvos banką. Lietuva buvo pirmoji iš TSRS respublikų, drįsusių nukirsti sovietinės imperijos bankinius ryšius. Pirmąjį viešąjį žodį apie Lietuvos pinigus tarė Vilniaus universiteto finansų ir kredito katedros profesorius Stasys Uosis. Kai tiek daug buvo kalbama apie ekonominį Lietuvos savarankiškumą, kuris, neva, įmanomas Sovietų Sąjungos sudėtyje, vis rašė: “Psaulinė praktika rodo, kad negali būti tikro savarankiškumo (ekonominio) be savarankiško (tautiškos) pinigų sistemos” (ar Lietuvai reikėtų savų pinigų/ Vakarinės naujienos- 1988. 10. 19 . ).1988 m. pavasarį , kai Lietuvoje ėmė sklandyti nacionalinio atgimimo idėjos, susibūrė grupė žmonių, kuriai vadovavo Vilniaus universiteto docentas Vladas Terleckas. Buvo studijuojama tarpukario Lietuvos bakų, finansų sistema, nagrinėjami prof. Vlado Jurgučio darbai. Ši grupė, sudaryta iš ekonomistų mokslininkų ir bankininkų praktikų, siekė apibendrinti savarankiškos pinigų sistemos funkcionavimo Lietuvoje patirtį. 1988- 89 metais ji parengė Lietuvos banko atkūrimo, savarankiškos pinigų ir bankų sistemos koncepcijas, Lietuvos banko įstatymą. Tai ir tapo dabar galiojančių įstatymų pagrindu. Taigi “pradžioje buvo žodis”, t.y. Lietuvos banko ir savų pinigų idėja, jei vėliau- jų koncepcija.
Ritosi atgimimo banga atėjo laikas konkrečiam ekonomikos pertvarkymui. Lietuvoje jau gyvuoja Nepriklausomybės bei Lito idėjos. Vėlu ką nors ardyti. Lietuvos vyriausybė sudaro darbo grupes ekonominio savarankiško įstatymams rengti. Sudaroma ir Lietuvos savarankiškos pinigų – kredito sistemos kūrimo grupė. Tuomet, remiantis savarankiškos Lietuvos pinigų sistemos, bankų kūrimo darbo grupės surinktą ir apibendrintą medžiaga buvo parengta Lietuvos banko atkūrimo koncepcija. Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai (AT) paskutiniosios sesijos metu 1990 m. vasario 13 d. priėmus Lietuvos banko įstatymą buvo priimtas nutarimas “ dėl Lietuvos banko įsteigimo”, skelbiantis, kad nuo 1990 m. kovo 1 d. įsteigiamas Lietuvos bankas. Buvo tikėtasi, kad šis bankas bus TSRS valstybinio (emisijos) banko sudėtinė “suvereni” dalis. Tačiau, kaip pažymi ekonomistas Vladas Terleckas (pavainikio jubiliejus// Vakarinės naujienos- 1992.03.12), Lietuvos valstybė ir Lietuvos bankas yra neperskiriama pora, vienybė dvejybėje. Be valstybingumo negalimas toks bankas, o be jo – valstybė. Kitaip valstybė gali būti satelitinė, negalinti įgyvendinti nepriklausomos ekonominės politikos. Šį ryšį yra. įrodžiusi viso pasaulio istorija. Ir to pamiršti negalima. Taigi ir 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, po kelių dienų, t.y. 1990 m. kovo 13 d., Lietuvos Respublikos AT priėmė nutarimą paskirti Lietuvos banko valdybos pirmininku Bronių Povilaitį, buvusį 1988- 1990 m. TSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinio banko valdybos pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Šią data galima laikyti Lietuvos centrinio banko, kaip prieškarinio Lietuvos banko darbų tęsėjo, veiklos pradžia. Taigi po 50 metų pertraukos Lietuvos banko veikla buvo atnaujinta ir taip jis pradėjo ilgą bei sudėtingą kūrimosi kelią.
Lietuvos bankui niekad nebuvo lengva. Net ir trumpoje jo istorijoje išryškėja keli etapai. Pirmasis jų apima laikotarpį nuo 1990 m. kovo mėn. 1 d. vėl pradėjus savo veiklą iki rugsėjo mėnesio, kai Lietuvos bankas buvo ignoruojamas, kai negavo nei patalpų, nei kapitalo. Jis pradėjo veiklą tuometinio TSRS valstybinio banko padaliniu Lietuvoje patalpose. Paliktas vienui vienas Lietuvos bankas neįstengė rasti savo vietos bankų sistemoje. Todėl, nematydamas išeities, B. Povilaitis 1990 m. liepos 28 d. atsistatydino iš Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigų. Nauju Lietuvos banko valdybos pirmininku 1990 m. liepos 31 d. Lietuvos Respublikos aukščiausioji Taryba (AT) paskiria AT deputatą V. Baldišį, kurį vėliau 1993 m. pakeitė Romualdas Visotavičius, o šį 1994 m. Kazys Ratkevičius ir pastarąjį – 1996 m. Reinoldijus Šarkinas.
Lietuvos Respublikos AT 1990 m. rugsėjo 4 d. nutarimu “Dėl Lietuvos banko statuto ir pagrindinio kapitalo” patvirtino Lietuvos banko statutą (projektą parengė ankstesnioji vadovybė) ir 500 mln. rublių pagrindinį kapitalą, kuris turėjo būti suformuotas per 6 metus. Tuo pačiu nutarimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo įpareigota 1990 m. skirti 40 mln. rb. Iš biudžeto lėšų pagrindiniam kapitalui sudaryti ir suteikti bankai tinkamas patalpas. Finansų ministerija skyrė tik 21,7 ml. Rb. Arba 18,3 ml. rb. mažiau. 1990 m. rugsėjo 13 d. AT patvirtino Lietuvos banko valdybą. Taip buvo sustiprinti banko veiklos teisminiai pagrindai, sudarytas jo ”smegenų centras”. Nuo tad jo kūrimas dar labiau suintensyvėjo ir prasidėjo naujas Lietuvos banko realios veiklos etapas. Tiesa, dėl objektyvių priežasčių jis galėjo atlikti tik vieną centrinio banko funkciją – kontroliuoti ir reguliuoti kitus bankus. Lietuvos banko valdybos iniciatyva Lietuvos Respublikos AT 1990 m. spalio 2 d. priėmė įstatymą “Dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių TSRS bankų įstaigų nuosavybės” ir nutarė perimti Lietuvos Respublikos nuosavybėn šiuos sovietinius banku su jiems pavaldžiais banko skyriais bei su visais jų aktyvais ir pasyvais:
• TSRS pramonės ir statybos banko Lietuvos respublikinį banką ir jo skaičiavimo centrą;
• TSRS agropramoninio banko Lietuvos respublikinį banką;
• TSRS butų, komunalinio banko ir socialinio vystymosi banko Lietuvos respublikinį banką;
• TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinį banką;
Pagal šį nutarimą LR Vyriausybė ir Lietuvos bankas buvo įpareigoti perimti šių TSRS bankų Lietuvos respublikinius bankus su joms pavaldžiomis įstaigomis pagal 1990 m. spalio 1 d. duomenis ir iki 1990 m. gruodžio 31 d. atlikti šių bankų reorganizaciją, įjungiant juos į Lietuvos banko struktūrą. Taigi Lietuvos banko valdybos pasiūlymas AT nacionalizuoti sovietinių bankų Lietuvoje padalinius ir priimti AT nutarimai turėjo sugriauti ekonomiškai įtakingos svetimos valstybės struktūra, įtvirtinti LR valstybingumą ir sukurti pilnavertį nacionalinį Lietuvos banką. Šiame etape TSRS pramonės ir statybos bei TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo bankų pagrindu kuriamas Lietuvos bankas gavo materialinę techninę bazę – patalpas, inventorių, lėšas, galimybę pakviesti į darbą buvusius tų bankų darbuotojus. Lietuvos bankas ėmė disponuoti ne maža dalimi išteklių jaunos lietuvos valstybės , o ne TSRS interesais. Tačiau tai padaryti buvo nelengva, nes labai priešinosi TSRS valstybinis bankas ir jam iki tol priklausanč.ių anksčiau minėtų šakinių TSRS bankų Lietuvoje kai kurie vadovai, kurie nenorėjo prarasti užimamų postų ir dėl to bevelijo toliau pasilikti TSRS bankų sistemoje.
1991 m. pradžioje Lietuvos bankams užgulė TSRS premjero V. Pavlovo sumanyto 50 ir 100 rublių kupiūrų beprasmiško keitimo rūpesčiai ir ginkluoto užpuolimo pavojus. Prasidėjo naujasis banko veiklos etapas, paženklintas karo padėties žyme. Ir tai truko iki rugpjūčio pučo dienų. Lietuvos banko veiklą sunkino ir bendros kalbos nesuradimas su Lietuvos premjeru G. Vagnoriumi. Esant tokiam pasipriešinimui ir to meto ekonominei bei politiniai padėčiai, Respublikos Vyriausybė ne kartą svarstė, analizavo banko veiklos problemas. Tik 1991 m. Lietuvos bankas galutinai susiformavo ir buvo sukurta dabartinė jo struktūra. Lietuvos bankas pradėjo normaliai funkcionuoti ir vykdyti centrinio banko ir kai kurias komercines funkcijas. Šis Lietuvos banko ir bankų sistemos kūrimo etapas buvo baigtas 1992 metų viduryje.
1991 metais Lietuvos bankas dirbo pertvarkydamas ir automatizuodamas apskaitą ir atskaitomybės sudarymą, siekdamas tobulinti atsiskaitymą. Buvo pradėta kurti savarankiška tarptautinių atsiskaitymų sistema, imta rengti užsienio valiutos aukcionai, kuriuose valiutos pardavėjais galėjo būti Lietuvos Respublikos bei užsienio juridiniai bei fiziniai asmenys, o valiutos pirkėjai- tik Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys. 1991 m. gegužės mėn. Lietuvos bankas kreipėsi į Tarptautinį valiutos fondą (International Monetary Fond- IMF), prašydamas priimti Lietuvą į šią tarptautinę organizaciją. Lietuvos Respublikos Vyriausybei 1991 metų pabaigoje pasirašius sutartis “Dėl prekybinių ekonominių ryšių ir mokslinio techninio bendradarbiavimo”) su įvairių respublikų (Vengrijos, Čekijos, Slovakijos,Bulgarijos, Kazachstano, Tadžikijos, Azerbaidžano) vyriausybėmis, Lietuvos bankas sudarė tarptautines kliringinių atsiskaitymų sutartis.
Lietuvos bankas ruošdamasis nacionalinės valiutos įvedimui sistemingai rengė pasiūlymus Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir vyriausybei ekonomikos stabilizavimo ir kitais klausimais. Į šią veiklą aktyviai įsitraukė atkurto Lietuvos banko darbuotojai. Dokumentų rengimas suintensyvėjo, kai 1991 metų lapkričio 5 d. buvo priimtas pinigų išleidimo įstatymas ir sudarytas Lito komitetas, kuris 1991 m. gruodžio 9 d. priėmė nutarimą “Dėl pasiruošimo Lietuvos Respublikos pinigų sistemos pertvarkymui”. Lietuvos bankas paruošė pinigų įvedimo paruošiamųjų darbų organizavimo principus, padėjo organizuoti Respublikos miestų ir rajonų valiutų įvedimo komisijas, jas kontroliavo bei koordinavo jų veiklą ruošiantis nacionalinės valiutos įvedimui.
Nuo 1992 metų vidurio buvo pradėtas kitas Lietuvos banko kūrimo etapas- reorganizacija, atsisakant centriniui bankui nebūdingų komercinių funkcijų. Nuo 1992 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos banko komercinės funkcijos buvo perduotos naujai įsteigtam Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui.
Dėl pramonės ir žemės ūkio produkcijos sumažėjimo susikomplikavus Lietuvos Respublikos ekonominei padėčiai, augant rublio infliacijai, įvesti litą 1992 metais pasidarė netikslinga, nes jis, kaip ir rublis, būtų nuvertėjęs. Kai Rusija nuo 1992 m. liepos 1 d. faktiškai panaikino vieningo rublio apyvartos zoną ir vieningą emisijos centrą, Lietuvos banko valdyba nusprendė, kad Lietuvos Respublika turi atsiriboti nuo rublio ir tuo tikslu įvesti laikinąją valiutą -talonus, o ne litą, nes lito kompromituoti nenorėta. Buvo paruoštas ir pateiktas lito komitetui pasiūlymas”Dėl Lietuvos Respublikos laikinųjų pinigų- talonų įvedimo ir rublio išėmimo iš apyvartos”, kuris 1992 m. rugsėjo 16 d. ir buvo priimtas. Rubliai į laikinuosius pinigus – talonus buvo keičiami santykiu 1:1.
1992 m. spalio 1d. , įvedus Lietuvos Respublikoje savus laikinuosius pinigus- talonus ir pradėjus įgyvendinti savarankišką monetarinę politiką, Lietuvos banko veikla ir funkcijos ėmė atitikti klasikinį centrinio banko modelį. Taigi išėjus Lietuvai iš rublio zonos, buvo įgyve.ndintas pirmasis Lietuvos stabilios pinigų sistemos sukūrimo etapas, apsisaugota nuo rublio infliacijos tiesioginiais neigiamos įtakos bei nacionalinių pajamų ‘išsiurbimo” į užsienį. Tačiau Lietuvos banko valdyba, suprasdama, kad laikinaisiais pinigais- talonais pasitenkinti negalima, juos reikia pakeisti į litus, parengė ir pateikė Lito komitetui nutarimo projektą “Dėl lito įvedimo sąlygų”, kuris 1922m. spalio 30 d. ir buvo priimtas.
Atkurtos Lietuvos bankas buvo kuriamas orientuojantis į vakarietiško centrinio banko modelį, išlaikant geriausias Lietuvos banko tradicijas. Daug dėmesio buvo skiriama darbuotojų mokymui ir kvalifikacijai: organizuojami kursai, stažuotės užsienio šalių bankuose, buvo kviečiami specialistai iš vakarų šalių.
1992 m. Lietuvos banko veikla jau buvo susijusi daugiau kaip su 30-ties šalių centriniais ir komerciniais bankais. 1992 m. balandžio 29 dieną Lietuva tapo Tarptautinio valiutos fondo (TVF) nare.1992 m. birželio mėnesį Bazelyje vykusio 62-ojo kasmetinio Tarptautinio Atsiskaitymo banko (Bank of International Settlements- BIS) narių susitikimo metu buvo atkurta Lietuvos banko narystė Tarptautinių atsiskaitymų banke, gražinta 1000 jai priklausiusių akcijų ir 600 kilogramai aukso. Akcijos suteikia teisę į dalį pelno ir dividendus, kurių dalis skiriama šiai organizacijai išlaikyti.. tarptautiniai bankai daug padėjo konsultuodami konkrečias savų pinigų įvedimo, apskaitos, tarptautinių atsiskaitymų, banko monetarinės politikos, kreditų reguliavimo ir kitais bankininkystės klausimais.
Lietuvai išsikovojus tarptautinį pripažinimą, Prancūzija ir Anglija grąžino jos buvusias aukso atsargas, o Švedija kompensavo jos bankuose laikytą auksą pinigais.
1992 m. spalyje Lietuva gavo pirmąją paskolą iš TVF, siekiančią 17,25 mln. SDR (Special Drawing Rights – Specialiosios skolinimosi teisės – SST7, t.y. naujas tarptautinių rezervų aktyvas sukurtas TVF 7 – ame dešimtmetyje), kuri buvo pervesta į JAV dolerius ir padėta kasdien atnaujinamų indėlių pavidalu JAV Federalinių rezervų banke Niujorke.
Taigi pagal Lietuvos banko įstatymą Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, turintis savo statutą bei antspaudą, ir tai yra Respublikos centrinis bankas, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei ir tiesiogiai pavaldus Lietuvos Respublikos Seimui.4.2.1 Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai
Skiriami šie Lietuvos banko pagrindiniai uždaviniai:
• Parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito, atsiskaitymo ir valiutinių santykių srityje;
• Reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą;
• Vykdyti pinigų ir emisijos politiką;
• Nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą;4.2.2 Lietuvos banko funkcijos
Lietuvos bankas vykdo šias pagrindines funkcijas bei teises:

• Leidžia į apyvartą Respublikos pinigus;
• Organizuoja nacionalinės valiutos piniginių ženklų gaminimą, transportavimą ir saugojimą;
• Nustato piniginių ženklų kupiūras, jų formą, skiriamuosius ir mokumo požymius, susidėvėjusių ir sugadintų piniginių ženklų išėmimo iš apyvartos bei pakeitimo tvarką;
• Informuoja visuomenę apie išleidžiamus ir išimamus iš apyvartos piniginius ženklus;
• Sudaro rezervinius piniginių ženklų fondus, nustato piniginių ženklų ekspertizės tvarką;
• Nustato užsienio valiutos naudojimo šalyje tvarką;
• Saugo LR aukso ir kitų brangiųjų metalų atsargas bei užsienio valiutos valstybinius rezervus;
• Nustato nacionalinės valiutos keitimo į kitą valiutą sąlygas;
• Perka ir parduoda auksą, kitus brangiuosius metalus, užsienio valiutą ir užsienio mokamuosius dokumentus;
• Organizuoja bankų vidaus ir užsienio atsiskaitymus;
• Kartu su Finansų ministerija organizuoja kasinį valstybės biudžeto vykdymą;
• Nustato šalyje kasos operacijų, atsiskaitymo ir kreditavimo operacijų tvarką;
• Reguliuoja kreditų paklausą ir pasiūlą;
• Kartu su Finansų ministerija organizuoja LR Vyriausybės išleidžiamų vidaus ir užsienio paskolų obligacijų pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas išmokėjimą;
• Atstovauja Lietuvos interesams kitų šalių centriniuose, komerciniuose ir tarptautiniuose bankuose bei kitose tarptautinėse kredito institucijose;
• Duoda leidimus steigti kredito įstaigas bei atšaukia juos Lietos banko įstatymo numatytais atvejais;
• Duoda leidimus steigti šalyje bendrus su užsieniu bankus arba jų skyrius, filialus bei atstovybes;
• Teikia ir ima paskolas;
• Leidžia visoms šalies kredito įstaigoms privalomus normatyvinius aktus, reguliuojančius bankininkystę ir kontroliuoja jų veiklą;
• Konsultuoja Vyriausybę ir teikia jai informaciją kredito bei pinigų klausimais;
• Negali būti šalies komercinių bankų pajininku arba akcininku;
• Sudaro ir skelbia apžvalgas apie pinigų apyvartos ir bankų veiklos Lietuvoje būklę.
Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, jo pavaduotojai ir nemažiau kaip 3 valdybos nariai. Lietuvos banko valdybai vadovauja jos pirmininkas, kurį 7 metam skiria Lietuvos Respublikos Seimas Vyriausybės. Lietuvos banko valdybos pavaduotojus ir valdybos narius tvirtina LR Seimas Lietuvos banko valdybos teikimu taip pat 7 metams.
Lietuvos banko valdybos ir jo įstaigų bei organizacijų veiklą revizuoja Lietuvos banko Revizijos skyrius. Revizijų skyriaus viršininką skiria Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos banko teikimu 7 metam.
Lietuvos banko kapitalą sudaro pagrindinis kapitalas ir iš pelno kaupiamas bei kitas banko statute nurodytas kapitalas. Šį kapitalą Lietuvos bankas valdo, juo naudojasi ir disponuoja pagal įstatymus ir savo statutą. Pagrindinį kapitalą Lietuvos bankui skiria ir jo sumą nustato Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos banko pelno paskirstymą reglamentuoja banko statutas.
Lietuvos bankas gali būti likviduojamas Seimo nutarimu, kuriame taip pat numatoma kaip toliau turi būti naudojamas jo turtas.
Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami tokie bankai: centrinis emisijos bankas (leidžia apyvarton popierinius pinigus, telkia laikinai laisvus ir privalomus kitų bankų rezervus, kredituoja vyriausybę ir komercijos bankus, prižiūri visą šalies kredito sistemą, vykdo valstybės kreditinę monetarinę (piniginę) politiką, priima indėlius, teikia trumpalaikes paslaugas, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais ir pan.); komercijos bankai, kitaip dar vadinami depozitų bankai (priima indėlius, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais, teikia trumpalaikes paskolas); investicijų bankai (surenka gyventojų santaupas ir perduoda jas į kapitalų rinką); specialieji bankai: hipotekos bankas, žemės ūkio bankas (teikia paskolas žemės ūkiui plėtoti, melioracijos darbams ir pan.); užsienio prekybos bankai (kredituoja importo ir eksporto, tranzito sandorius, vykdo tarptautinius atsiskaitymus).. Užsienio prekybos bankų dar nėra.
Pagal teisinę formą skiriami akciniai bankai (padeda bankams sparčiau plėstis, sutelkti labai daug lėšų); kooperacijos bankai (jungia smulkaus kredito draugijas, kurios priima savo narių – miesto ir kaimų smulkiųjų gamintojų indėlius, ir iš sukauptų lėšų duoda jiems trumpalaikes paskolas); municipaliniai ir komunaliniai bankai (teikia ilgalaikį kreditą miestų ūkiui finansuoti; miestų savivaldos organų nuosavybė); valstybiniai bankai (yra valstybės nuosavybė, atlieka emisijos ir komercijos bankų funkcijas); mišrieji bankai (dalį jų akcijų turi valstybė, o dalį- privatūs asmenys, įvairios organizacijos); tarpvalstybiniai bankai (atstovauja tarptautinio finansinio kapitalo interesams).
Paversdami piniginį kapitalą funkcionuojančiu, t.y. duodančiu pelną, bankai atlieka aktyvines, pasyvines ir aptarnaujamąsias operacijas. Aktyvines operacijas jie atlieka kaip kreditoriai: skolina laisvas arba iš gyventojų sutelktas lėšas, imdami už tai palūkanas. Pasyvines operacijas atlieka kaip skolininkai: priima terminuotus indėlius arba atidaro einamąsias sąskaitas ir padeda jų savininkams atsiskaityti čekiais ir pervedimais. Aptarnaujamąsias operacijas jie atlieka kaip tarpininkai: perkelia lėšas iš vienos sąskaitos į kitą, saugo brangenybes ir vertybinius popierius ir t.t. Labai svarbi bankinių operacijų rūšis yra vadinamosios trastinės arba patikėtosios, operacijos. Šiuo atveju bankai priima įvairų turtą, vertybinius popierius pagal įgaliojimą disponuoti jais taip, kad būtų gaunamas kuo didesnis pelnas. Taigi bankai perkelia piniginį kapitalą iš tų ekonomikos šakų, kuriose jis yra susikaupęs, ten kur jis gali būti pelningai panaudojamas.
P a t i k ė t o j i n u o s a v y b ė (trust) – tai turtas, turimas ir valdomas patikėtinių asmens ar grupės vardu.
Kitaip tariant turtinis pasitikėjimas – tai turtiniai santykiai, kada visiška ar dalinė kapitalo kontrolė patikėta asmeniui, kuris nėra jo savininkas..Kadangi šis turtas valdomas pagal pasitikėjimo dokumentus, kiti suinteresuotieji asmenys negali jo valdyti. Pavyzdžiui, Anglijoje, siekiant kiek galima sumažinti pajamų ir turto mokesčius, patikėtoji nuosavybė yra plačiai paplitusi.
Taigi, kaip jau minėta, svarbiausią vietą bankininkystės sistemoje užima centrinis bankas. Nors ir vadinami bankais, centriniai bankai nėra bankai ta prasme kaip komerciniai bankai.Tai yra vyriausybinės įstaigos, nesirūpinančios savo pelno didinimu (maksimizavimu), nes jų tikslas – rūpintis visa ekonomika, pavyzdžiui, užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą ir pan. Centriniai bankai, nors formaliai gali būti ir privačių akcininkų nuosavybė, tačiau atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra vyriausybės dalis. (Bronius Martinkus, Vytautas Žilinskas EKONOMIKOS PAGRINDAI, 1997 m., 534 – 547 psl.).IŠVADOS
Paskolas teikiantys bei užsienio valiutas keičiantys bankai egzistavo jau žilos senovės Babilonijoje ir antikinėse civilizacijose, ypač Romoje. Iš pradžių labiausiai buvo paplitę mainai, kurie pasidarė efektyvesni tarpininkaujant pinigams, o bankai ir buvo tarsi tarpininkai. Taigi matome, jog bankai nesusikūrė iš kart, o bankininkystė vystysė palaipsniui, istoriškai.

Šiandien bankai užima labai svarbią vietą mūsų gyvenime. Šių laikų bankas – tai speciali finansinė institucija, kuri telkia laisvas lėšas, teikia kreditą, tarpininkauja atliekantiems piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias operacijas.

Bankai yra žmonių pasitikėjimo įmonės. Bankai gautus pinigus turi saugoti, valdyti ir leisti į patiems bankams pelningą, krašto ūkiui naudingą kūrybinį darbą. Neabejotinai, kad vienas svarbiausių mūsų dienų ekonominės galios veiksnių yra bankai, kurie valdo pasaulio pinigų ir kapitalų rinkas ir kurie savo nuožiūra skirsto kreditus. Tokiomis sąlygomis banko darbai virto visuomeniniu veikimu, pasidarė viešoji tarnyba, nuo kurios gero sutvarkymo ir tikslingo veikimo priklauso visuomeninio taupymo instinkto ugdymas, notų banko padėtis, krašto pinigų pastovumas ir visos taytos ūkinė gerovė.

Kai patsai gyvenimas iškėlė bankų reikšmę ir pavertė juos visuomeninio pobūdžio organizacijomis, ir pati valstybė turėjo daugiau susirūpinti bankinėmis įmonėmis, nes valstybė, stovėdama krašto gyventojų ūkinių reikalų sargyboje, ne tik turi žiūrėti, kad padėti banke pinigai nebūtų naudojami prieš krašto interesus, bet ir savo autoritetu kuria tą bankais žmonių akyse pasitikėjimą, kurio dėka žmonės neša pinigus į banką.

Akciniai bankai gal ne tik savo skelbiamais balansais, kiek savo visuotiniais susirinkimais yra lengviau kontroliuojami ne tik vyriausybės organų, bet ir pačios visuomenės. Visuomeniniais sumetimais nustatomas ir, palyginti, nemažas pagrindinių akcinių bankų kapitalas. Bankas, kaip svarbi visuomenės ūkio įmonė, turi būti galingas ir tvirtas ne tik svetimais depozitininkų pinigais, bet ir savininkų sudėtiniais kapitalais.

Bankų valdomi pinigai turi lygiai gaivinti visą tautos ūkio organizmą ir nesitenkinti vien stambesnių, dažnai patiems bankams artimesnių įmonių kreditavimu, bei palaikyti teikiamais kreditais ir amatininkus, ūkininkus ir smulkesnius pirklius, kurie sudaro tvirčiausius mūsų dabartinė ekonominės, politinės ir kultūrinės santvarkos pagrindus. Pagal pasikeitusias kultūrinio ir politinio gyvenimo sąlygas valstybė dabar nustato ir bankų veikimo gaires aiškia tautine bei valstybine linkme.

Bankai, kaip ir kiti kapitalistinės santvarkos kūriniai, yra vien tik istorinė kategorija, lygiai taip pat kaip ir pati kapitalistinė santvarka. Bankai yra kapitalizmo žiedai, todėl jie yra daugiau, negu bet kuri kita kapitalizmo įstaiga, persisunkia racionalistine pelno bei nuostolių skaičiavimo dvasia. Kas nuolat skaičiuoja pelnus ir nuostolius, tas lengvai kartais gali pamiršti ir kilnesnius žmogiškumo idealus. Jei mūsų bankų gyvenimas. Kada liautųsi vykdęs žmogiškumo idealus, tai monografija “Bankai” norėtų jiems priminti tuos idealus. “Bankai” norėtų tarnauti ne pinigui, bet žmogui.LITERATŪRA
• Bronius Marinkus, Vytautas Žilinskas EKONOMIKOS PAGRINDAI, “Technologija”, Kaunas 1997 m.
• V. Snieška, J. Čiburienė ir kt. MAKROEKONOMIKA, “Technologija”, Kaunas 2001 m.
• Thomas Mayer, James S. Duesenberry, Robert Z. Alibert PINIGAI, BANKAI IR EKONOMIKA, “Alma littera”, Vilnius 1995 m.
• Deivis Ivaškevičius, Algimantas Sakalas BANKŲ VADYBA, “Technologja”, Kaunas 1997 m.
• www.LTB.lt

Leave a Comment