Konkurencija, jos modelis

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS
UNIVERSITETAS

VERSLO EKONOMIKOS KATEDRA

EKONOMIKA

ATLIKO:

PRIĖMĖ: J.Vėlyvis

VILNIUS

2002
KONKURENCIJA, JOS MODELIS
IR EKONOMINIS EFEKTYVUMAS

Visos įmonės, kaip įmanydamos siekia kuo didesnio pelno. Tad kaip įmanydamos stengiasi plėsti savo veiklą, kurios gali būti apibūdinamos produkto apimties, kaštų, pelno kategorijomis.

Savaime suprantama, jog įmonė negalės veikti, jeigu jos vidutinės pajamos bus mažesnės už vidutinius kintamuosius kaštus. Jei ši sąlyga patenkinta, įmonė didins gamybos apimtį, jeigu pelningumas didės, arba mažins ją, jei pelningumas mažės.

Didėjant gamybos apimčiai, pelnas didės, kol ribinės pajamos bus didesnės už ribinius kaštus. Kiekviena paarduota prekė padidins bendrąsias pajamas didesne suma, negu padidėjo bendrieji gamybos kaštai, susiję su tos ribinės prekės gamyba. Kai didėjantys ribiniai kaštai susilygina su ribinėmis pajamomis, būtina sustabdyti gamybos apimties augimą, nes kiekviena papildomai parduota prekė duos ribines pajamas, kurios padidina buvusias pajamas tokiu dydžiu, kaip kad ribiniai kaštai, susiję su prekės vieneto gamyba, padidina bendruosius kaštus. Taigi, skirtumas tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų nebedidėja. Tas skirtumas vadinamas – pelnu

Visos aukščiau išvardintos taisyklės turi prasmę tik tada, kai žinomos prekių kaainos, tokiu atveju galima nustatyti pajamas ir pelną.

Bendrovė, norėdama padidinti realizacijos apimtį, gali sumažinti savo materialinių gėrybių kainas. Tačiau ar kito įmonės nepaseks jos pavyzdžiu, to įmonė negali žinoti ir tuo labiau kontroliuoti kitų įmonių elgsenos. Įmonė gali tik stebėti ri

inkos paklausos kitimus.

Pagrindinės rinkos struktūros sudėtis: pardavėjų skaičius, produkto identiškumo laipsnis, įėjimo į rinką barjerų dydis, atskirų įmonių gamybos apimties lyginamasis svoris.
Esama kelių pagrindinių rinkos struktūrų ir organizavimo formų. Svarbiausias kriterijus analizuojant prekių rinką yra konkurencija, t.y. daug ar mažai yra pardavėjų šakoje. Galima skirti keturias pagrindines rinkos struktūras ir organizavimo formas:
1.)Tobula konkurencija
2.) Monopolija
3.) Oligopolija
Realybėje sunku rasti tobulos konkurencijas arba grynos monopolijos pavyzdžių. Tobulos konkurencijos rinka yra abstraktus modelis. Šio modelio nėra realybėje ir neturėtų būti pavyzdžiu krašto ekonomikai. Nors šis modelis paremtas realiomis rinkos funkcijomis, bet didelio abstraktumo dėka yra tik vien tyrimo priemonė, kurią labai patogu naudoti tiriant ekonominę tikrovę.

Tobulos konkurencijos rinkos aplinka apibūdinama keturiomis sąlygomis:
1.) Didelis dalyvių skaičius
2.) Produkto vienareikšmiškumas
3.) Įėjimo ir išėjimo laisvė
4.) Išsami informacija.
Pirmasis ir antrasis reikalavimai privalo užtikrinti vieną – jokia firma riinkoje neįgauna monopolinio poveikio.
Trečioji ir ketvirtoji sąlygos turi apsaugoti nuo monopolinio pelno atsiradimo. Pramonės šakų, kurias tiksliai patenkintų tobulos konkurencijos sąlygos, praktiškai nėra. Tobula konkurencija yra išeities taškas, kurio analizė padės ištirti ekonomiką, kaip visumą.
Į rinką galima pažvelgti iš vartotojo ir iš gamintojo pusės kartu.
Vartotojo ir gamintojo elgsenos efektyvumas. Vartotojo teorija teigia, kad vartotojas maksimizuoja savo naudą, kai jo perkamų produktų ribinis naudingumas lygus tų produktų kainai. Vartotojas gali pasiekti šią sąlygą priimdamas sprendimą, kokį prekių kiekį pirkti.
Vartotojo mokama kaina už pr

roduktą sudaro jo ribinius kaštus. Siekdamas maksimaliai patenkinti savo poreikius, jis didina perkamų prekių kiekį, kol ribiniai kaštai yra mažesni už ribinį naudingumą. Taigi vartotojo elgsenos efektyvumas rodo, kokiu mastu vartotojui pavyksta operuojant perkamų prekių kiekiu.
Gamintojų elgsenos teorija rodo, kad didžiausią pelną galima gauti pasirinkus tinkamą gamybos apimtį, kuriai esant ribinis gamintojo efektyvumas yra lygus gamintojo ribiniams kaštams tai prekei gaminti.
Visuomeninis efektyvumas – yra lyginama visuomenės gaunamą naudą su jos kaštais ūkiui funkcionuojant pagal tobulos konkurencijos principus.
Paprasčiausias būdas identifikuoti visuomeninę naudą ir visuomeninius kaštus. Ne visų gėrybių požiūriu tai teisinga. Pavyzdžiui, skiepai nuo užkrečiamų ligų duoda individualią naudą potencialiam ligoniui ir tuo pat metu visai visuomenei, kad jie neužsikrės. Tai išorinis teigiamas skiepų efektas.
Galimi ir išoriniai neigiami efektai, išoriniai kaštai, kurie padidina individualių kaštų sumą. Pavyzdžiui, jei gaminant produktus teršiama gamta, reikalingos išlaidos neigiamoms pasekmėms likviduoti. Šios išlaidos dažnai neįeina individualaus gamintojo kaštus, bet yra reikšmingos visai visuomenei.

Ekonomika sudaryta iš šakų turinčių tarpines organizavimo formas. Pavyzdžiui, JAV apdorojamosios pramonės prekių didžioji dalis gaminama oligopolijose susidedančiose iš palyginti nedidelio skaičiaus firmų, kurios kartais pasiekia milžiniškų gamybos mastų. Šios firmos aktyviai konkuruoja tarpusavyje.
Oligopolinė – tai tokia rinka, kurioje yra keletas stambių įmonių ir kiekvienos jų kainų ir gamybos apimties kitimas paveikia kitų įm
monių kainas ir gamybos apimtį. Tokio ryšio nėra nei tobulos konkurencijos, nei monopolinėje rinkoje.
Oligopolinėje rinkoje reikšmingais tampa ne tik ryšiai tarp gamintojo ir vartotojo, bet ir tarp gamintojų.
Oligopolija – rinka, kurioje visi produktai yra identiški arba artimi pakaitalai, produkciją tiekia nedaugelis firmų, tačiau nors kelios iš jų yra palyginti didelės. Firma yra santykinai didelė, jeigu jos sprendimas pakeisti gamybos apimtį, kaip įprastinė jos veiklos operacija, juntamai veikia rinkos kainą.
Oligopolija išsivysčiusios ekonomikos sąlygomis yra plačios ūkinės veiklos sinonimas.

Skiriamoji oligopolijos savybė yra ta, kad kelios paprastai žinomos firmos tiekia lemiamą bendros produkcijos kiekį duotai rinkai.
Oligopolijos sąlygomis firmų konkurencija įgauna tiesioginę ir labai aktyvią formą. Konkurencija dažnai virsta ilgalaike kova, kurioje taktika planuojama kasdien, o kiekvienas esminis sprendimas paprastai sulaukia tiesioginio kontrsprendimo.
Oligopolijos ne taip smarkiai priklauso nuo rinkos jėgų, jos privalo rūpintis kainomis, pardavimui skatinti išleisti milijonus, tarp jų ir reklamai, stengtis perprasti savo konkurentų elgsenos modelius bei psichologiją.
Prekių kainų pastovumą skatina ir tai, kad jų keitimas susijęs su papildomais kaštais – prekių kainų pakeitimu, klientų informacija, kuri kelia jų nepasitenkinimą, apskaitos kartojimu naujomis kainomis ir pan. Kai firma gamina daugelio pavadinimų prekes, tie papildomi kaštai gana dideli.
Įmonė nustato prekės kainą, kuri būtų vidutinė galimiems pokyčiams, kintant paklausai.
Ši kaina nustatoma pasirinkus produkcijos apimtį, kuri leidžia ma
aksimizuoti pajamas, t.y. kai ribiniai kaštai lygūs ribinėms pajamoms. Jeigu firma atitinkamai didina ir mažina gamybos apimtį, o ne kainą, kai paklausa kinta, ši kaina yra vadinama – “lipnia”.
Esant “lipniai” kainai, firmas iš rinkos pasiekia signalai apie prekių paklausos kitimą ne kainų, o realizavimo apimties kitimo forma.
Kainų stabilumas oligopolinėje rinkoje aiškintinas ir naudojant laužtą paklausos kreivę. Ypatingą formą ši kreivė įgauna dėl tos priežasties, kad į firmos prekių kainų kitimą reaguoja ne tik klientai, bet ir kitos firmos – prekiautojai.
Pavyzdžiui, jeigu viena įmonė sumažina kainą, ja paseka ir kiti prekiautojai, todėl įmonės realizavimo apimtis šiek tiek padidėja. Taip yra todėl, kad kitų prekiautojų elgsena daro individualios firmos paklausą neelastingą. Todėl įmonės bendrosios pajamos mažėja.
Tačiau jeigu įmonė padidins kainas, o kitos firmos nedidins, tai paklausos kiekis gerokai sumažės. Bendrosios įmonės pajamos irgi sumažėja, kaip ir sumažinus prekių kainas.
Laužta kreivė rodo, kodėl oligopolinėje rinkoje vengiama kainų lenktyniavimo, bet pasirenkamos kitos jos formos.
Kadangi gamintojai gali veikti rinkos kainą, jie išnaudos galimybę patikslinti savo sąnaudų ar produkcijos apimtį taip, kad turėtų palankesnes pirkimo ir pardavimo kainas. Tikėti, kad ši veikla vyksta vartotojo sąskaita ir trukdo ekonomikos išteklių efektyviam naudojimui.
Oligopolinės elgsenos diapazonas per daug įvairus ir sudėtingas, kad galima būtų jį visą atspindėti viename modelyje.
Konkurencija verčia rungtyniaujančias oligopolijas nustatyti vienodas arba labai panašias produktų kainas, nes vartotojas gali nesunkiai pasirinkti kitą firmą.
Dėl nuolatinės konkurencijos grėsmės firmos priverstos greitai prisitaikyti prie besikeičiančios paklausos.
Šiuolaikinėje ekonomikoje monopolijų egzistavimas yra realybė, su kuria tenka skaitytis. Tai didelė problema, kurią reikia spręsti keičiant ir Lietuvos ūkio mechanizmą. Kita ne mažiau sudėtinga problema iškyla plėtojant nuosavybės formų įvairovę, privatizuojant smulkias įmones.
Daugumoje realaus pasaulio rinkų konkuruojančių firmų produktai nėra standartinės prekės. Vienos firmos siūlomos prekės kuo nors visada skiriasi nuo konkurento pasiūlos. Tam plačiai naudojama reklama, įpakavimas, firmos ženklas, kredito laikas, papildomos sąlygos ir paslaugos. Tokia rinkos struktūros organizacinė forma, kai veikia daug firmų gaminančių labai artimus substitus, yra monopolinė konkurencija.
Monopolinės konkurencijos rinkos aplinka apibrėžiama keturiomis sąlygomis:
1.) Didelis dalyvių skaičius
2.) Įėjimo ir išėjimo laisvė
3.) Produkto įvairiarūšiškumas
4.) Išsami informacija
Monopolinė konkurencija skiriasi nuo laisvosios konkurencijos tik vienu aspektu – kiekvieno pardavėjo produkto skirtingumu. Laisvojoje konkurencijoje visų pardavėjų produktai identiški, o monopolinėje jie skiriasi savo kokybe, kaina, įpakavimu arba papildomais patarnavimais. Esminiai prekių skirtumai yra tik tie, kuriuos pripažįsta pirkėjai. Jeigu vieno gamintojo produktų pardavėjai dirba efektyviai ir yra mandagesni už kitus, jo produktas gali tapti žymiai pranašesnis. Su monopoline konkurencija dažnai susiduriama realioje ekonomikoje.

NACIONALINIS PRODUKTAS

IR JO SKAIČIAVIMAS

Kiekviena šalis gamindama prekes ir paslaugas, savo gyventojus aprūpina maistu, drabužiais, pastoge, vienu žodžiu tenkina jų poreikius.
Vienos šalys pagamina daug žaliavos, o kitos gamina pramoninius gaminius (plieno, automobilių). Kitos šalys daugiau pagamina maisto produktų, o kitos teikia įvairias paslaugas (draudimo arba banko). Jei produktai ar paslaugos yra nesuvartojamos šalies viduje, jas galima parduoti kitoms šalims, vienu žodžiu sakant – eksportuoti.
Kai susumuojama visa šių prekių ir paslaugų piniginė išraiška, gautą rodiklį galima palyginti su kitų šalių rodikliais. Nors valiuta jose skirtinga, kiekvienos šalies bendra prekių ir paslaugų suma, naudojant valiutų kursus, turi būti perskaičiuota, kad galima būtų palyginti vienos ir kitos šalies ekonomikos apimtis.
Žmonių ekonominė veikla yra nenutrūkstama. Produktų ir paslaugų gamyba lydi jų vartojimas, kuris yra naujų gamybos procesų priežastis ir sąlyga.
Rinkos ūkio sąlygomis beveik visa įvairi produkcija turi vieną bendrą vardiklį – prekių ir paslaugų kainas.
Norint apskaičiuoti visos pagamintos produkcijos (nacionalinio produkto, visuminio visuomeninio produkto) apimtį, reikia sudėti visų gaminių ir suteiktų paslaugų kainas.
Rodikliai, nusakantys nacionalinio produkto apimtį, fiksuoja procesą, o ne momentą. Jie rodo gamybos “srovės” mastą, galingumą ir tos srovės kitimą. Dažniausiai šalies visuomeninė gamyba įvertinama pagal jos metinio produkto dydį.
Jei darbo pasidalijimo sąlygomis kuris nors ūkio subjektas ima naudoti išteklius, tai vienintelė tokios veiklos sąlyga yra patenkinti visuomeninį poreikį, o ne savo. Konkretus ribotų išteklių naudojimo rezultatas – daiktas ar paslauga – neturi reikšmės. Jei žemė, darbas ir kapitalas naudojami, tai visuomenėje yra atitinkamo veiklos rezultato poreikis. To rezultato rinkos vertė yra nacionalinio produkto sudėtinė dalis.
Pagrindinis nacionalinio produkto rodiklis yra bendrasis nacionalinis produktas. Jis yra visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį, piniginių verčių suma.
BNP apima ne visas prekes ir paslaugas, kurias pardavė tais metais rinkoje jų gamintojai/
1.) BNP į kurių nors metų įeina būtent tais metais pagaminta produkcija. Tai reiškia, kas yra eliminuojamos visos turto perpardavimo operacijos. Jei prekė pagaminta tais pačiais metais, bet lieka neparduota, jos vertė pateks į BNP tuo atveju, jei dėl to padidės gamybinių atsargų bei nerealizuotos gatavos produkcijos apimtis – šių atsargų prieaugis įeina į BNP.
2.) BNP sudaro vien baigtinių prekių ir paslaugų vertė.
3.) Kai kurios baigtinės prekės ir paslaugos yra kuriamos ir teikiamos vartotojui be jų pirkimo – pardavimo (švietimas, policijos, gaisrininkų ir kt. paslaugos). Šiuo metu tokios rūšies paslaugos daugelyje šalių sudaro žymią nacionalinio produkto dalį. Jų apimtis apskaičiuojamas pagal tų paslaugų kaštus. Ekonomistai pripažįsta, kad tai išeitis, bet ne ideali.
4.) BNP skaičiavimas apima, tik oficialiai patvirtinta tvarka atliekamas rinkos operacijas. Nelegalūs sandėriai, “šešėlinės” ekonomikos procesai BNP dydyje neatsispindi, nors kartais jie gali sudaryti žymią dalį.
5.) Į BNP neįeina vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas. Keičiantis akcijų ir obligacijų savininkui, jokio papildomo visuomeninio poreikių tenkinimo nėra, taip pat nėra ir gamybinio išteklių naudojimo.
Baigtinė paslauga ir prekė – tai ta, kuri pasiekia savo galutinį vartotoją, kuri nėra vartojama kaip sąnaudos kitai prekei ar paslaugai pagaminti. Savo esme baigtinis produktas ar paslauga – tai asmeniniams žmonių poreikiams tenkinti skirtas dalykas. Esant šiuolaikiniam gamybos specializavimo lygiui daugelis įmonių gaminamų produktų pereina per kelias gamybos ar vartojimo stadijas, kol jų vartojimas baigiasi baigtinio produkto sukūrimu ar baigtinės paslaugos suteikimu.
Kartotiniai skaičiavimai padidintų nacionalinį produktą tarpinio produkto dydžiu. Anglis, nupirkta individualaus namo krosniai kūrenti yra baigtinis produktas. Anglis, kuri bus sunaudota kaimo mokyklai šildyti, yra tarpinis produktas. Į BNP jos vertė paklius netiesiogiai, o per to kaimo gyventojams teikiamų švietimo paslaugų vertę. Išimtis daroma investicinėms prekėms – gamybinių fondų prieaugiui, šios prekės taip pat laikomos baigtinėmis prekėmis ir įeina į BNP sudėtį pagrindinių gamybinių fondų prieaugio dydžiu.
Kartotinių prekių ir paslaugų skaičiavimo išvengiama, jei apskaičiuojant BNP yra sumuojama kiekvienoje gamybos stadijoje sukurtą pridėtinę vertę.
Pridėtinė vertė – skirtumas tarp pagamintos firmos produkcijos rinkos kainos ir jos gamybai pirktų prekių ir paslaugų kainų.
Naudojant pridėtinės vertės sumavimo būdą, galima apskaičiuoti ir valstybės bendrąjį nacionalinį produktą. Bendrajam nacionaliniam produktui apskaičiuoti naudojami ir kiti du būdai – pagal išlaidas ir pajamas.
Susumavus visų baigtinių prekių ir paslaugų kainas yra išmatuojamas šalies metinės produkcijos dydis. Bet kainos irgi keičiasi, tad suskaičiavus, kad šalies BNP ir palyginus su praėjusiais metais, išaugo 10 procentų, negalima būti užtikrintais, kad pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų kiekis padidėjo dešimtadaliu. Norint lyginti paskirų metų BNP rodiklius, reikia eliminuoti prekių kainų kitimo įtaką.
Taip yra nustatomas bazinis kainų lygis (pasirinktų kurių nors metų prekių kainų lygis). Gaunamas tikslūs duomenys apie realųjį BNP dydį. Einamųjų metų kainos vadinamos faktinėmis kainomis. Apskaičiuojant baigtinių prekių ir paslaugų apimtį faktinėmis kainomis, nustatomas nominalusis BNP, apskaičiuojant sugretintomis kainomis – realusis BNP. Realaus bendrojo nacionalinio produkto padidėjimas per tam tikrą laiką vadinamas ekonominiu augimu. BNP padidėjimas 1991-1996 metais išreiškiamas formule:

Realusis BNP 1996m.
BNP padidėjimas 1996 m. = ——————————— x 100

Realusis BNP 1991m.

BNP kitimo tempai priklauso nuo gamybos apimties ir kainų svyravimo.
Kainų pasikeitimas nustatomas naudojant kainų indeksus. Kainų indeksas yra santykis tarp prekės arba jų grupės vertės faktinėmis kainomis ir jų vertės sugretinamosiomis kainomis.
Populiariausias iš visų naudojamų kainų indeksų yra vartojimo prekių ir paslaugų indeksas. Daugelyje šalių jis paprastai apskaičiuojamas kaip vidutines pajamas gaunančios miestiečių šeimos vieno mėnesio išlaidų apibrėžtam tipiškam prekių ir paslaugų “krepšiui įsigyti santykis su ankstesnių metų to paties laikotarpio išlaidomis tam pačiam “krepšiui”.
Taip yra naudojami ir kiti kainų indeksai (didmeninių kainų, atskirų prekių kainų indeksai). Realiajam BNP apskaičiuoti naudojamas specialus kainų indeksas, kuris yra vadinamas BNP defliatoriumi.

nominalusis BNP
BNP kainų defliatorius = ——————————— x 100

Realusis BNP

Šis indeksas išreiškia BNP sudarančių prekių ir paslaugų kainų kitimą. Jis mažai kuo skiriasi nuo vartojimo prekių kainų indekso. Vartojimo prekių indeksas parodo, kaip pakito vartotojų perkamų prekių ir paslaugų vidutinės kainos. Paprastasis indeksas rodo prekių ir paslaugų, kurias nupirko miestiečių šeima, kainų pokyčius. Kainos vertinamos tokių prekių kaip maistas, automobiliai, butas, baldai, medicininės paslaugos ir t.t.

Nacionalinio produkto sudarančių prekių ir paslaugų kainos per tam tikrą laikotarpį pvz.: nuo 1985 iki 1988 m. pakilo 6 procentais, tai realiųjų nacionalinių pajamų augimą galima nustatyti taip:

Kainų indeksas 1985m.
Realusis BNP (1988) = nominalusis BNP (1988) x = ——————————— x 100,

Kainų indeksas 1988 m.

BNP apskaičiavimas sudedant visų įmonių ir ūkinių organizacijų metinę produkciją iš gautos sumos atimant tarpinį produktą reiškia, kad kiekvienos įmonės indėlis į BNP lygus vertei, kurią toji įmonė pridėjo prie įsigytų medžiagų ir patarnavimų .

BNP skaičiavimas pagal pridėtinės vertės dydį vadinamas skaičiavimu pagal produkciją. BNP apskaičiuoti naudojami ir dar du kiti būdai – pagal pajamas ir išlaidas.

Šiuo būdu BNP apskaičiuojamas sudedant visas išlaidas pirkti baigtoms prekėms ir paslaugoms. Baigtinės produkcijos visumines išlaidas sudaro keturios išlaidų grupės:
1.) privatus vartojimas,
2.) investicijos,
3.) vyriausybės pirkimai,
4.) grynasis eksportas.
Visa šalies ekonomika susideda iš daugelio milijonų atskirų ekonominių vienetų. Visi ekonominiai vienetai, atliekantys ūkines operacijas, kurios yra skirstomos :
– namų ūkį,
– įmones,
– vyriausybę,
– užsienio šalies subjektus.
Namų ūkis apima gyventojus, šeimas kaip vartotojus, taip pat labdaros organizacijas, privačias nekomercines visų grandžių mokyklas, ligonines ir panašiai.
Įmonėms priklauso įmonės, organizacijos turinčios juridinio asmens statusą ir veikiančias komerciniais pagrindais, t.y. realizuojančios savo prekes ir paslaugas rinkoje kainomis, padengiančiomis gamybos kaštus.
Vyriausybei priklauso visi valstybės valdymo aparato elementai – administracija, teismai, policija, mokyklos, ligoninės, jei jos išlaikomos valstybės lėšomis.
Visų jų individualūs sprendimai sąlygoja bendrąsias išlaidas, visuomenės pajamas, bendrą pagamintų prekių ir paslaugų apimtį šalies viduje. Nacionalinėje sąskaityboje bet kurios prekės ar paslaugos vartojimo pobūdis išreiškiamas per jos naudotojus.
Ekonominė sistema, susidedanti iš atskirų šalies vidaus ekonominių vienetų, vadinama atvira ekonomine sistema.
Tarp atskirų ekonominės sistemos vienetų yra daugybė ryšių, tarp jų sudaromi įvairūs sandėriai, kiekvieno veiklos rezultatai veikia visos ekonominės sistemos būklę ir vystymosi tempus.
Trys būdai, kuriais galima būtų nustatyti ekonominės sistemos veiklos rezultatus yra tokie:
1.) sumuojant pagamintų prekių ir paslaugų kainas;
2.) sudedant išlaidų dydį prekėms ir paslaugoms įsigyti;
3.) apskaičiuojant gamybos veiksnių, rodančių paslaugų vertę, lygį.

Vartojimas yra ekonominės veiklos galutinis tikslas. Dirbame ir gaminame daiktus tam, kad galėtume jais naudotis. Asmeninio vartojimo išlaidos sudaro didžiausią nacionalinio produkto dalį. Jos apima visas išlaidas, kurias padaro namų ūkis, nekomercinio pobūdžio įstaigos, pirkdamos prekes ir paslaugas.

Investicijos. Išlaidos investicinėms prekėms – tai išlaidos pagrindiniams fondams, atsargoms ir rezervams. Rinkos ūkio teorija skirsto išlaidas į:
– Investicijas gamykloms ir įrenginiams;
– Investicijas gyvenamųjų namų statybai;
– Investicijos gamybinių atsargų ir gatavos produkcijos prieaugiui.
Visa investicijų suma vadinama bendrosiomis investicijomis. Jas sudaro dvi dalys – atsistatymo investicijos (susidėvėjusioms darbo priemonėms atstatyti) ir grynosios investicijos (naujoms, papildomoms darbo priemonėms įsigyti. Visa investicijų suma sudaro BNP dalį, nes visos investicinės prekės – tiek pagrindiniam kapitalui atnaujinti, tiek jam plėsti yra einamųjų metų gamybos produkcija, kuri nepakliūna į tarpinio produkto sudėtį.
Vyriausybės išlaidos. Jos nėra taip paprasta įvertinti nacionaliniame produkte. Jos nėra vienalytės ir apima tiek išlaidas esamam vartojimui valstybės išlaikomose įstaigose ir organizacijose.
Iš vyriausybės išlaidų, apskaitomų kaip BNP dalis turi būti eliminuoti transferiniai išmokėjimai (tiesioginiai vyriausybės lėšų pavedimai). Transferiniai pavedimai yra lėšų išmokėjimai asmenims, organizacijoms ne už jų prekes ar paslaugas, o be jokio ekvivalento, dovanai (įvairios pašalpos šeimoms ir invalidai). Valstybės skolos aptarnavimas bei lėšų pervedimai iš aukštesniųjų žemesniesiems valstybinės valdžios organams. Visi šie pinigų pervedimai nepadidina nacionalinio produkto, todėl jie neįtraukiami į vyriausybės išlaidas, skaičiuojant BNP.
Grynasis eksportas – BNP yra tautos ūkio visuminio produkto išraiška. Tai, kas esamais metais buvo įvežta iš užsienio ir panaudota privačiam vartojimui, investicijoms ar vyriausybės programos vykdymui, turėtų būti išskaičiuota iš BNP rodiklio. Kita vertus bet kuri šalyje pagaminta ir užsienio subjektams parduota produkcija nepatenka nei į vienos toje šalyje padarytų išlaidų grupės. Tai reiškia, kad eksporto apimtis turėtų būti pridėta prie išlaidų sumavimo būdu apskaičiuoto BNP: BNP + E
E – eksporto apimtis.
Rasti skirtumą tarp importo ir eksporto ir jį pridėti prie bendrojo nacionalinio produkto. Natūralu, kad net ir dalyvaujančios tarptautiniuose ekonominiuose mainuose šalies grynojo eksporto rodiklis sudarys nežymią jos bendrojo nacionalinio produkto dalį.
Sudėjus visas keturias išlaidų grupes:
Privatus vartojimas + investicijos + vyriausybės išlaidos + grynasis eksportas = BNP

Gauname bendrąsias nacionalines išlaidas. Ekonominėje literatūroje tai vadinama visuminėmis išlaidomis.
BNP kaip pajamų suma – šiuo metodu bendrasis nacionalinis produktas apskaičiuojamas sudedant visas pajamas, kurias gauna visų gamybos veiksnių savininkai už savo paslaugas ir pridedant amortizacinius atskaitymus ir netiesioginius verslo mokesčius.
Pajamos susideda iš keturių pagrindinių elementų:
1.) Atlyginimai. Stambiausia pajamų grupė. Apima darbo užmokestį ir algas, mokamas samdomiems darbuotojams. Į šia pajamų grupę įeina ne tik visos samdomųjų darbuotojų pajamos, gautos darbovietėje, bet taip pat ir įmonininkų įnašai į valstybinius ir privačius pensijų bei kitus socialinius fondus, t.y visos išlaidos, susijusios su darbo jėgos išlaikymu.
2.) Nuomos mokesčiai. Mokėjimai už žemės, pastatų ar kitų ilgai tarnaujančių daiktų naudojimą per tam tikrą laiko tarpą.
3.) Palūkanos. Piniginio kapitalo pajamos. Apima palūkanas už indėlius banke, kompanijų, obligacijų turėtųjų gaunamas pajamas, bankų gaunamų už paskolas palūkanų. Vyriausybės obligacijų, iždo, vekselių, kitų vyriausybės vertybinių popierių turėtųjų gaunamos palūkanos į šią grupę neįeina – jos apskaičiuojamos kaip transferiniai išmokėjimai.
4.) Pelnas. Pelnas nacionalinėje sąskaityboje skirstomas į dvi dalis: pavienių ar susijungusių savarankiškų savininkų grynąsias pajams ir bendrovių pelną. Dalis bendrovių pelno yra išreiškiama kaip dividendai akcijų savininkams. Likusi dalis – nepaskirstytasis pelnas (jis apskaitomas bruto, t.y. iki sumokant bendrovių pajamų mokestį.
5.) Amortizacija. Dalis baigtinių produktų vertės įgyja amortizacijos formą, t.y pasireiškia kaip kapitalo vartojimo atskaitymai. Jie atspindi per metus suvartoto kapitalo vertę. Amortizacijos lėšos nepriskiriamos kuriam nors gamybos veiksniui kaip jo pajamos. Jos yra reinvestuojamas į gamybą, išsaugant pradinį darbo priemonių gamybinį pajėgumą.
6.) Netiesioginiai verslo mokesčiai. Bendrasis apyvartos mokestis, akcizai, muitai. Juos visus verslininkai traktuoja, kaip gamybos kaštų elementus. Tokie mokesčiai yra netiesioginiai – nustatomi ne pačiai firmai, o jos gaminamai produkcijai. Firma sumoka juos iš pajamų, gautų realizavus produkciją. Tokiu būdu dalis BNP tiesiogiai patenka į valstybės centrinį arba vietinius biudžetus ir turi būti apskaitoma atskirai.
Bendrasis nacionalinis produktas, apskaičiuotas išlaidų sumavimo būdu, yra per metus gautų atlyginimų, palūkanų, nuomos mokesčių, pelno, amortizacijos bei netiesioginių verslo mokesčių suma.

NAUDOTA LITERATŪRA

B. MARTINKUS V. ŽILINSKAS “ EKONOMIKOS PAGRINDAI”

A.JAKUTIS, V.PETRAŠKEVIČIUS, A.STEPONAS, S.ZAICEV
“EKONOMIKOS PAGRINDAI”

Leave a Comment