Tobuloji konkurencija

TOBULOJI KONKURENCIJA

Tobulos konkurencijos modelį, kaip saviregulecijos dėsniais pagrįstą ekonominę sistemą, pradėjo kurti A. Smitas, 1776m. parašęs savo garsųjį „Tautų turtą“, nors tokios sąvokos ir nevartojo. Paklausos ir pasiūlos principai kordinuoja pirkėjo ir pardavėjo interesus. „Nematomoji ranka“ nukreipia skirtingus interesus turinčių pirkėjų ir pardavėjų elgseną tokia linkme, kad jiedu susitaria dėl produkto kainos. Taigi kainos, kuri palaiko ekonomikos pusiausvyrą, savaiminio susidarymo mechanizmas yra kertinis šio modelio akmuo.
Konkurencija (competition) – tai rinkos situacija, kai yra pakankamai daug pirkėjų ir pardavėjų, egzistuoja laisvo įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos galimybės bei prieinama informacija apie kitų gamintojų kainas; tai tokia rinkos sandaros (struktūros) forma, kurioje firmų aptarnaujančių rinką skaičius parodo, kokia yra rinka.
Kitaip tariant, konkurenciją galima suvokti kaip varžybas tarp pirkėjų ir pardavėjų, perkant ir parduodant prekes ar paslaugas. Tai toks reiškinys, kai firmos konkuruoja vienos su kitomis dėl savo prekių pirkėjų (ryški firmų kova, remiantis kainų skirtumais, prekių ir paslaugų įvairove). Tobulos konkurencijos rinkoje atskiras pardavėjas ar atskiras pirkėjas savo sprendimu negali paveikti (pakeisti) riinkos kainos. Kiekvienas pirkėjas ir pardavėjas prisitaiko prie kainos. Kaina nusistovi savaime. Tobula konkurencija yra tada, kai yra pakankamai daug pardavėjų ir pirkėjų, o atskiras pirkėjas ar pardavėjas neturi jokios įtakos rinkos kainoms. Tobula konkurencija trumpinama tiesiog konkurencija.
Tobuloji konkurencija (perfect co

ompetition or atomistic competition)- rinkos sandaros tipas, kurį apibūdina:
a) daug firmų ir pirkėjų, t.y. didelis skaičius nepriklausomai veikiančių firmų ir pirkėjų; kiekviena firma ir pirkėjas yra pakankamai smulkūs, kad galėtų daryti įtaką parduodamo produkto kainai;
b) vienarūšiai produktai, t.y. konkuruojančių firmų siūlomi produktai, kurie yra vienodi ne tik fizinėmis ypatybėmis, bet taip pat laikomi vienodais pirkėjų, neteikiančių pirmenybės skirtingų gamintojų produktams;
c) laisvas įėjimas į rinką ir išėjimas iš jos, t.y. nėra kliūčių įeiti naujoms firmoms arba trukdymų esamiems pardavėjams išeiti;
d) visiškas pirkėjų ir pardavėjų rinkos pažinimas.
Tobulosios konkurencijos rinkose pardavėjai nekontroliuoja tos kainos, kuria jie parduoda. Kainą lemia bendroji rinkos paklausa ir pasiūla. Atskira firma gamina mažą bendros pramonės gamybos apimties dalį, todėl jos pačios gamybos padidėjimas ar sumažėjimas neturės labai didelės įtakos visai pasiūlai, o kartu irr kainai. Be to, turint galvoje begalinį kryžminį paklausos elastingumą tarp konkuruojančių pardavėjų vienarūšių prekių, joks pardavėjas negali pakelti savo kainos, palyginti su vyraujančios rinkos kaina, neprarasdamas visų savo klientų. Taigi, paklausos kreivė, su kuria susiduria firma, esant vyraujančiai rinkos kainai, bus horizontali tiesė. Todėl ribinės pajamos (MR) lygios vidutinėms pajamoms (AR). Konkuruojanti firma yra kainos gavėja ir priima kainą, tiesiog laisvai priderina savo produkciją prie pelningiausio lygio. Taigi, firma toliau gamins papildomas prekes tol, kol kaina pranoks ribines sąnaudas. Ka
ai MR=AR, firma maksimizuos pelną. Brėžinys a vaizduoja firmos ir pramonės šakos trumpos konkurencinės pusiausvyros būklę.
Vienodų skaičiaus firmų atskiros pasiūlos grafikai (MC S) yra lygiagrečiai sudedami ir gaunama pramonės šakos pasiūlos kreivė (SS). Atsižvelgiant į pramonės šakos paklausą (DD), trumpo laikotarpio pusiausvyros kaina ir produkcijos apimtis bus lygi P 6 ir Q E.
Imdama pusiausvyrą atskaitos tašku, konkuruojanti firma nustato savo pelną maksimaliai didinančią produkciją Q F lygiu (P=MC) ir šiuo atveju gauna ekonominį pelną. ( PF xyz).
Ilgo laikotarpio pusiausvyros būklė gali būti nustatyta, įvertinant pelno maksimizavimo, laisvo įėjimo į rinką bei išėjimo iš rinkos sąlygas. Jeigu pardavėjai gauna antpelnį, tuomet naujų išteklių pritraukta į tą pramonės šaką, tuo padidinant visą rinkos pasiūlą ir sumažinant rinkos kainą. Šis procesas tęsis tol, kol bus nurungtas viršpelnis.
Brėžinys b rodo firmos ir pramonės šakos ilgosios konkurencinės pusiausvyros būklę. Atsižvelgiant į nepakitusią pramonės šakos paklausą (DD), ilgalaikės pusiausvyros kainą ir produkcija pramonės šakoje atitinkamai yra P1E ir Q1E. Pagal pusiausvyros kainą firma nustato savo pelno maksimizavimą taške Q1f, kur P=MC minimalių trumpo laikotarpio vidutinių sąnaudų taške.

Tobuloji konkurencija rinką padaro veiklesnę negu kitos rinkos organizavimo formos. Rinkos produkcija optimizuojama mažiausiomis tiekimo sąnaudomis; vartotojams nustatoma kaip tik minimalioms tiekimo sąnaudoms lygi kaina, tiekėjai gauna įprastą pelną. Tačiau konkurencinio parankumo išvada remiasi keletu sąlygų, ku
urių viena yra ta, kad smulkių laisvai konkuruojančių firmų ir didelių oligopolinių bei monopolinių tiekėjų sąnaudų sandaros yra vienodos.
Tobula konkurencija. Verslo firmų modelis parengtas naudojant 2 prielaidas:
1) firma gamina tik vieną gaminį;
2) pagrindinis firmos tikslas yra pelno maksimalizavimas iš gaminių realizavimo. Iš tikrųjų firmos gali turėti ir kitų tikslų.
Firmos pelnas tiesiogiai priklauso nou kainų, kurių gamintojai užsiprašo už savo gaminius. Tačiau nevisuomet aukštos kainos reiškia didelį pelną, įtakos turi ir elastingumas bei paklausos dėsnis.
Todėl labai svarbu gamintojui suprasti, kaip kaina gali paveikti realizavimą. O tai priklauso ir nuo rinkos struktūros: ar ji yra konkurencinė, ar monopolinė.

Tobulos konkurencijos rinkai būdingos šios sąlygos:
1. Daug pirkėjų ir pardavėjų. Tai reiškia, kad vienos firmos dalis rinkoje pagal parduodamos produkcijos kiekį yra mažesnė už 1% visų pardavimų konkrečiu periodu. Todėl firmų bus ne 3 ar 10, bet ne mažiau kaip porą šimtų.
2. Pavienis pirkėjas ar pavienis pardavėjas yra kainos “pripažintojas” (price taker: nė vienas neturi jokios kitos įtakos kainai. Jei firma turi pusę rinkos, tai jai išėjus, kaina iš karto pakils; firmai padidinus produkcijos apimtį 2 kartus, kaina iš karto kris,- firma turi rinkos jėgą.
Jei firma įeina ir išeina iš rinkos ir tai niekaip neveikia kainos, tai ji neturi tam įtakos. Todėl šioje rinkoje gamintojai gali tiktai prisitaikyti, „pripažinti“ kainą.
3. Produktas yra standartinis arba tapatus. Ta

ai reiškia, kad pirkėjas neturi jokių stimulų pirkti vieną kurę iš prekių ir nepirkti kitos, nes jem šios yra visos vienodos.
4. Kiekvienas pardavėjas ir kiekvienas pirkėjas turi išsamią informaciją apie kainas ir prekes.
5. Laisvas patekimas į rinką ir išėjimas iš jos.
Klasikinis tobulas rinkos pavyzdys yra žemės ūkio produkcija ir vertybiniai popieriai.
Vienokiu ar kitokiu būdu išreikšta konkurencija- varžymasis dėl viršenybės visuomenėje egzistuoja nuolat. Bet koks varžymasis dėl viršenybės buvo paremtas arba pačia grubiausia prievarta, arba asmens laisvės paneigimu ar apribojimu.
Konkurencijos koncepcija taip, kaip ji suprantama šiandien, gimė kartu su klasikine ekonomikos mokykla. Tik tada buvo atrastas ir darbo pasidalijimas, ir konkurencija, įvertinta šių reiškinių reikšmė, įsitikinta, kad tik šių natūralių žmonių sugyvenimo principų pripažinimas gali garantuoti taiką ir gerovę. Konkurencija nuo tol laikoma taikiu varžymusi dėl įtikimo vartotojui, o tuo pačiu- ir pažangos varikliu.
Vyraujančios konkurencijos koncepcijos pagrindas yra vadinamųjų susitarimų, ribojančių konkurenciją, ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas. Be to, prie jos prisišlieja tokie elementai, kaip susiliejimų kontrolė ir”sąžiningos” konkurencijos užtikrinimas. Deja, beveik visų šių elementų įgyvendinimas reikalauja vienaip ar kitaip apriboti privačių susitarimų laisvę. Deja, pamirštama, kad būtent tai yra pagrindinė vertybė, kuriai apsaugoti yra skirta teisė apskritai ir konkurencijos teisė.
Klaidinga konkurencijoje įžvelgti vien tik kainų konkurenciją. Visi girdėjome vadovėlines tiesas apie idealią rinką ir tobulą konkurenciją, tačiau nereikia pamiršti, kad tobula konkurencija visuomet yra tik teorinė konstrukcija, realybėje grynu pavidalu neįmanoma ir modifikuota daugelio veiksnių. Konkurencijos kintamieji nėra vien kaina, bet ir kokybė, nauja prekė, nauja pasiūla. Galimybės sėkmingai įsitraukti į konkurencinę kovą taipogi lemia daugybė veiksnių- pardavimo strategija, organizavimosi forma, nauja technologija ir kiti veiksniai. Pagrindinis konkurencijos tikslas- sąlygų konkuruoti sudarymas. Laisvas įėjimas į rinką, kurioje nėra valdžios teikiamų privilegijų, bet kokiu atveju yra esminė konkurencijos sąlyga. Šios sąlygos egzistavimui trukdo licencijos, mokestiniai barjerai (muitai, žyminis mokestis), smulkmeniški privalomi standartai, išstumiantys iš rinkos ne tiek blogas kiek kitokias prekes.
Terminas konkurencija yra skirtingai vartojamas ekonomikoje ir versle (biznyje). Konkurencinį pranašumą įmonė gali arba siūlydama pirkėjui panašios vertės prekes kaip ir konkurentai, bet jas kurdama, gamindama ir parduodama su mažesnėmis išlaidomis, arba siūlydama pirkėjui vertingesnes prekes, už kurias pirkėjas sutinka daugiau mokėti. Taigi konkurencinį pranašumą įmonė gali įgyti dviem būdais: mažindama išlaidas arba diferencijuodama prekes.
Mažindama išlaidas, įmonė siekia sukurti, pagaminti ir parduoti prekes su mažesnėmis negu konkurentų išlaidomis.Parduodama prekę tokia pat kaina kaip ir konkurentai parduoda ar net šiek tiek mažesne kaina, įmonė gauna didesnį pelną.
Diferenciacija- tai sugebėjimas aprūpinti pirkėją unikaliomis arba vertingesnėmis prekėmis, pasižyminčiomis ypatingomis vartotojiškomis savybėmis arba papildomomis paslaugomis (pvz., aptarnauti prekę po pardavimo). Diferenciacija leidžia įmonei nustatyti didesnes kainas ir garantuoja didesnius pelnus.
Sunku, bet įmanoma įgyti konkurencinį pranašumą taikant abi strategijas iš karto. Konkurencijos strategijos apibendrintos 1 lentelėje. Strategijos tipai čia išskirti remiantis konkurencinio pranašumo ir konkurencijos srities platumo krierijais.

KONKURENCINIS PRANAŠUMAS

1 LENTELĖ

Mažesnės išlaidos Diferenciacia

IŠLAIDŲ MAŽINIMO
STRATEGIJA DIFERENCIACIJOS
STRATEGIJA
KONCENTRUOTOJO IŠLAIDŲ MAŽINIMO STRATEGIJA KONCENTRUOTOSIOS DIFERENCIACIJOS STRATEGIJA

Konkurencijos
Sritis: plati , siaura

Konkurencijos strategijų tipai 1 LENTELĖ

Konkurentai gali būti grupuojami ir pagal konkurencijos strategija. M. Poter‘is išskiria keturis konkurencijos strategijas tipus: išlaidų mažinimo, koncentruotojo išlaidų mažinimo, diferenciacijos ir koncentruotosios diferenciacijos strategijas. Konkurencijos strategijos apibendrintos 1 LENTELĖJE. Strategijos tipai čia išskirti remiantis konkurencinio pranašumo ir konkurencijos srities platumo kriterijais.
Priš įeidama į užsienio rinką įmonė turi analizouti potencialių konkurentų veiksmus ir numatyti galimą jų reakciją į įmonės buvimą rinkoje.
Analizuodama konkurenciją užsienio rinkoje, įmonė turi atsakyti į klausimus:
1. Kiek yra konkurentų ir kaip juos grupuoti?
2. Kokia konkurencijos užsienio rinkose struktūra?
3. Kokią konkurencijos strategiją taiko pagrindiniai įmonės konkurentai? Kokie jų tikslai ir vaiklos rodikliai?
4. Kokie konkurentų veiklos privalumai ir trūkumai?

Veikiant įmonei užsienio rinkose, gerokai išauga konkurencijos mąstas. Padidėja tiek esamų, tiek potencialių konkurentų skaičius. Konkurentai grupuojami įvairiais būdais, pavyzdžiui pagal parduodamų prekių pobūdį (įmonės, parduodančios tokias pat prekes tose pačiose rinkose; įmonės, parduodančios tokias pat prekes kitose rinkose, bet ateityje galinčios įeiti į tą pačią rinką arba į tą patį rinkos segmentą; įmonės, parduodančios prekių pakaitus, kurie gali prekę išstumti iš rinkos). Tarptautiniame marketinge ypač svarbu konkurentus grupuoti į vietinius ir užsienio, nes kiekviena grupė turi savų konkurencinių pranašumų. Vietiniai konkurentai gali turėti daugiau patirties ir sugebėjimų užmezgant ryšius su vietinėmis institucijomis (valstybės institucijos ir vietiniai pateikimo tarpininkai dažnai teikia pirmenybę vietiniams ūkio subjektams). Užsienio konkurentai gali turėti išskirtinių privalumų ir priemonių tikslui pasiekti.
Nuo konkurentų skaičiaus ir jų pasiskirstymo rinkoje priklauso konkurencijos struktūra (monopolija, oligopolija, monopolistinės konkurencijos ar tobulos konkurencijos rinka). Konkurencijos struktūra sąlygoja paklausos ir kainos priklausomybę, kartu ir prognozuojamas įmoės pajamas bei pelną, gaunamus iš veiklos užsienyje.
Pagal įmonės veiklos įvairiose užsienio rinkose įtaką įmonės konkurencingumui konkrečioje užsienio rinkoje M.Porter‘is išskiria multinacionalinę ir pasaulinę konkurenciją.
Jai įmonės konkurencingumas vienoje šalyje nepriklauso nuo jos konkurencingumo kitose šalyse, tai yra multinacionalinė konkurencija. Šis konkurencijos tipas paplitęs prekyboje, bankininkystėje, draudimo veikloje.
Jei įmonės konkurencingumas vienoje šalyje priklauso nuo jos konkurencingumo kitose šalyse, t.y. pasaulinė konkurencija.
Tobulos konkurencijos rinkos modelio funkcionavimo sąlygos:
• Produkto homogeniškumas. Jis reiškia, kad rinkoje yra labai daug produktų, pagamintų didelio skaičiaus gamintojų, tačiau visi produktai nesiskiria savo kokybinėmis charakteristikomis. Vartotojas neteikia pranašumo atskiriems tos pačios rūšies produktams, jam nėra svarbu, kuris iš daugelio gamintojų pateikė į rinką jo perkamą konkretų produktą.
• Neribotas išteklių mobilumas. Tobulos konkurencijos sistemoje bendrovės gali laisvai pereiti iš vienos sferos į kitą, gali staiga nutraukti vienos prekės gamybą ir pradėti gaminti kitą. Jos gali laisvai perkelti išteklius iš vienos šakos į kitą. Sakoma, kad nėra įėjimo ir išėjimo į bet kokios prekės rinką barjerų. Jeigu kurios nors prekės kaina kyla, niekas negali sutrukdyti įmonei turimus išteklius panaudoti šios prekės gamybai, nutraukus kitų prekių tiekimą realizavimui.
• Įmonės yra pasyvios kainų atžvilgiu. Nė vienas iš pardavėjų ar pirkėjų negali paveikti laisvos rinkos kainos, nes dėl didelio jų skaičiaus kiekvienas parduoda aba parka tik nedidelę rinkoje esančių prekių dalį. Jai vienas kuris pardavėjas padidins savo produktų kainą, pirkėjai nepirks jo produktų ir jis patirs nuostolių, o jeigu sumažins kainą- irgi patirs nuostolių, todėl nėra suinteresuotas keisti laisvoje rinkoje susidariusę kainą. Įmonė gali parduoti bet kokį pagamintą prekių kiekį nemažindama jų kainos.
• Tobulas informuotumas. Visi pirkėjai ir pardavėjai turi informaciją apie paklausos ir kaštų kreives. Jie žino, kokiomis kainomis gali pirkti ir parduoti produktus. Ši informacija ir užtikrina tai, kad tos pačios kokybės produktų kainos būtų vienodos, kad ir kas jas parduotų ar pirktų.
Tobulos konkurencijos modelis gali paskatinti daryti iš pirmo žvilgsnio stulbinančią išvadą, kad tobulos konkurencijos rinkoje nėra nei galimybių, nei stimulų konkuruoti. Ši išvada, yra teisinga. Jeigu pardavėjas negali veikti laisvos rinkos kainos ir kitų pardavimo sąlygų, o tegali jas priimti kaip duotas ir joms paklusti, jis savo elgsena negali paveikti ir savo likimo draugu- kitų pardavėjų, su kuriais turi tik tiek bendra, jog visi yra vienodai paklusnūs laisvos rinkos sąlygoms. Jų tarpusavio interesai nesusikerta, nes kiekvienas gali realizuoti tiek prekių, kiek jų pagamina.
Ekonomikos vadovėliuose galima rasti įvairių rinos apibrėžimų. Paprastai rinkos aiškinimai ir apibrėžimai atspindi tą požiūrio aspektą, į kurį sutelktas vieno ar kito tyrėjo dėmesys ar mokslo disciplinos problematika. Studijuojant marketingą, pažinti rinką svarbu ne tik ekonomikos teorijos, bet ir paties marketingo prasme. Todėl čia pateikiami du rinkos apibrėžimai.
Ekonomikos teorijoje dažniausiai sutinkamas toks rinkos apibrėžimas.
Rinka- tai pirkėjų ir pardavėjų susitikimo vieta, kur prekių mainų proceso metu veikia pasiūlos ir paklausos pusiuasvyrą reguliuojantis mechanizmas, išreikštas kaina.
Marketingo požiūriu rinkos apibrėžimas galėtų būti toks.
Rinka-tai visuma esamų ir potencialių pirkėjų, siekiančių patenkinti savo poreikius pakeičiant ką nors vertinga su prekes ar paslaugas siūlančiais pardavėjais.
Priklausomai nuo to, kas perka prekes ir kokiam tikslui, marketinge skiriami penki rinkos tipai:
• Vartojimo prekių rinka. Čia vartotojai- pavieniai asmenys ar šeimos, perkančios prekes asmeniniam naudojimui.
• Gamybinės paskirties prekių rinka. Čia vartotojai- įmonės, perkančios prekes gamybiniam vartojimui.
• Prekybininkų- tarpininkų rinka. Čia vartotojai- asmenys arba firmos, perkančios prekes perpardavimui.
• Valstybinė rinka. Čia vartotojai yra valstybinės įstaigos ir organizacijos perkančios prekes ar paslaugas, kad užtikrintų savo funkcionavimą.
• Tarptautinė rinka. Ji gali apimti visus minėtuosius rinkos tipus.
Paprastai antras, trečias ir ketvirtas rinkos tipai vadinami rinka. Rinkos tipų išskyrimas padeda geriau suprasti atskirų vartotojų ar jų grupių poreikius, elgseną, perkamūjų prekių pobūdį. Analizuojant rinką svarbu išsiaiškinti rikos parametrus: rinkos potencialą ir rinkos talpumą.
Rinkos potencialas- tai rodiklis, rodantis kiek tam tikroje rinkoje gali būti suvartojama ar naudojama iš viso.
Rinka- tai prekinių piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius.
Rinka padeda koordinuiti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatintina su tam tikra prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo- pardavimo sandėliai. Toks požiūris yra per siauras. Bendresnis rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą. Prekių bei paslaugų kainų lygis ir kitima informuoja sąvininkus, kur panaudoti jų išteklius, ką gaminti, kaip gaminti, ir kam gaminti, garantuojant didžiausią naudą gamintojams ir vartotojams. Jeigu kurių nors prekių ar paslaugų paklausa didelė, o pasiūla nepatenkina paklausos, tai būtent jų gamyba ir reikia plėsti. Šiuo atveju gamintojai gaus didesnes pajamas, o vartotojai greičiau patenkins savo poreikius trūkstamoms prekėms ar paslaugoms. Didžiausią vaidmenį šioje situacijoje suvaidintų aukštesnės kainos. Taigi rinka yra išteklių paskirstymo įvairioms prekėms gaminti sistemą. 1 PAVEIKSLE pavaizduotas supaprastintas ekonomikos modulis išryškina rinkos vietą. Ji būdama tarp verslo įmonių ir vartotojų, užtikrina trijų pagrindinių ekonominių klausimų (ką gaminti, kaip gaminti, ir kam gaminti) sprendimą.
1 PAVEIKSLAS

2

Produkto rinka
3
Prekės

Prekės

Išlaidos Pajamos
Vartotojai Verslo įmonės

Pajamos Kaina

Ištekliai Išteklių rinka Ištekliai

1 4

1. Visi esamų išteklių savininkai, savo gebėjimą dirbti atiduodame išteklių rinkai, už tai gauname pajamas. Jei turime žemės, t.p. priklausome išteklių rinkai, nes už tai gauname nuomą.
2. Visi esame vartotojai ir įsigydami prekes iš produktų rinkos, mokame pinigus, t.y. išlaidos.
3. Verslo įmonės pateikia savo prekes (paslaugas) produktų rinkai, o to pasekoje iš produktų rinkos už prekes ar paslaugas gauname pajamas.
4. Verslo įmonės, gamindamos prekes ir paslaugas kurie mokami valstybei. Nors valstybė daro įtaką rinkoje, tačiau nekomanduoja, o tik reguliuja (tai iš dalies daroma ir per mokesčius).

Vartotoją (pirkėją) ir verslo įmonės (gamintojui) sieja paklausa ir pasiūla.
Ekonomistai nustatė 4 rinkos struktūras:
1. Tobuloji konkurencija
2. Monopolinė konkurencija
3. Oligopolija
4. Monopolija

Ekonominių rinkos struktūrų charakteristika

Tobuloji
konkurencija Monopolinė
konkurencija Oligopolija Monopolija
Firmų
skaičius Daug nepriklau-
somų firmų. Nė
viena jų
nevyrauja
rinkoje Panašias
prekes ir
paslaugas
teikia daug
firmų Panašias
prekes ir
paslaugas
teikia kelios
didelės firmos Viena didelė
firma
Kainų
kontrolė Nėra kontrolės.
Kainą nustato
rinka Įtaką riboja
prekių pakaitų
konkurencija Kainą dažnai
diktuoja
“kainų lyderis“ Labai
kontroliuo-
jamos
Produkto
diferencija-
vimas Nėra
diferencijacijos.
Gaminiai yra
tipiški ir
vienodos
kokybės Gaminiai ir
paslaugos
yra
diferencijuoti
pagal
konkrečių
rinkų reikmes Būdinga kai
kuriems
gaminiams
(kompiute-
riams, automo-
biliams). Rečiau
pasitaiko
standartizuotų
gaminių
(benzino) Nėra
diferencijacijos
Kelias į rinką
(naujos firmos
įkūrimo ir
pateikimo į
rinką kaina) Šioje rinkoje
firmą gana
lengva įkurti ir
pateikti bei
pasitraukti iš jos Palyginus
gana lengva
įsteigti naują
firmą, patekti
ir pasitraukti
iš šios rinkos Sunku patekti į
rinką. Dažnai
reikia didelių
kapitalo
investicijų Labai sunku ir
labai brangu
patekti į rinką

Taigi, analizuojant rinką reikia žinoti prekių konkurenciją, tai yra ar pardavėjų yra daug, ar mažai, išsiaiškinti konkrečių firmų (įmonių) sąveiką. Rinkos struktūra remiasi gamintojų ( arba pardavėjų ) santykiniu pajėgumu rinkoje, ji analizuoja pardavėjų skaičių, gaminio rūšį, kainos kontrolę, produkto kelio į rinką sąlygas.

Į šiuos klausimus (ką ,kaip ir kam) gaminti visuomenė gali atsakyti dvejopai: vienas atsakymas bus pasirenkant planinę ekonomiką, o kitas atsakymas pagal A. Smito nematomosios rinkos principą.
Pagal A.Smito teoriją (pricipą) verslininkas yra vedamas į tikslą.
Žmogus žino kiek jam reikia pagaminti prekių, nes jei jų bus daugiau jų niekas nepirks. Todėl ir nereikia, kad vyriausybė planuotų gamybos kiekį. Kaina rinkos ekonomikoje padaro tvarką.
Rinkos būna paprastos ir sudėtingos.
Paprastomis laikysime tokias, kur pirkėjas su pardavėju susitinka tiesiogiai, be tarpininkų, akis į akį.
Tačiau yra tokių rinkų, kurios tiesiogiai nebendradarbiauja pvz., kavos rinka yra sudėtinga (5-10 metų). Todel ji turi paklausą. Plius dar yra kavos rinka nuo didžiausio puodelio iki mažiausio. Prie šio kavos puodelio 1000 žmonių prisideda, tai ir cukraus gamyba, ir dujos, ir vanduo.
Rinką nuo chaoso apsaugo ir daro tvarką joje- kaina. Jos atlieka rinkoje dvi tarpusavyje susijusias funkcijas:
1. Kainos informuoja.
2. Kainos skatina.
Rinkos atsiradimo prielaidos:
1. Nuosavybės formų įvairovė prioritetą teikiant privatinei nuosavybei.
Jei nėra darbo, kapitalo- tai nereiškia turėti privatinę nuosavybę. Mes nemokėsime jos panaudoti.
Privatus kapitalas- ne verslo sėkmė. Privatus kapitalas stimuliuoja, nes veikia savanaudiškumas.
2. Konkurencija- varžybos rinkoje.
3. Tvirta, finansinė kreditinė sistema.
Reikia turėti gerą idėją- mintį, o pinigų nereikia. Juos galima pasiskolinti, tam ir reikalinga finansinė kreditinė sistema.
4. Ekonominių įstatymų sistema.
Reikia tokių įstatymų, kad padėtų dirbti, o ne trukdytų.
5. Informacija apie ekonominę situaciją.
Jei nebūtų penkto punkto būtų verslininkui, sunku orentuotis rinkoje.

FIRMOS SPRENDIMAI TOBULOS KONKURENCIJOS RINKOJE

1.Tobulos konkurencijos rinka. Ji dar vadinama polipoline rinka. Tai tokia rinka, kurioje yra labai daug pirkėjų ir pardavėjų prekiaujančių tapatingomis prekėmis, nėra didelių kliūčių gamintojams patekti ar pasitraukti iš rinkos, visi rinkos dalyviai turi pakankamą informaciją apie kainas, prekių kiekį bei kitas rinkos sąlygas. Gamintojai negali kontroliuoti kainų, o pirkėjai daryti poveikį joms. Tobulos konkurencijos rinkoje firmos gali parduoti bet kokį produktų kiekį nuo jų nepriklausomomis kainomis. Tobulos konkurencijos rinkoje ryšys tarp gamintojo ir vartotojo nėra reikšmingas. To priežastis paprasta- paklausos kreivė sutampa su firmos ribinių pajamų kreive.
2. Monopolinė rinka. Tai netobulos konkurencijos rinkos tipas, kai gamybos apimtį šakoje kontroliuoja vienas pardavėjas, galintis nustatyti sau priimtiną rinkos kainą, reguliuoti prekių pasiūlą. Pagrindinis monopolinės rinkos bruožas- vienos firmos viešpatavimas. Monopolinėje rinkoje nėra gamintojo priklausomybės nuo kitų gamintojų, nes rinkoje veikia tik viena firma. Tačiau monopolinėje rinkoje yra svarbus gamintojo ir vartotojo ryšys. Monopolinė firma, keisdama pardavimo kainas, sukelia paklausos kiekio pokytį.
3. Monopolinės konkurencijos rinka. Tai rinkos tipas, kurioje yra daug pardavėjų ir laisvas patekimas įrinką, tačiau kiekviena firma gamina šiek tiek besiskirenčias prekes ir gali daryti nedidelį poveikį kainoms. Monopolinės konkurencijos rinka turi tobulos konkurencijos ir monopolijos bruožų: kaip ״monopolistas״ monopolinės konkurencijos firma gali paveikti kainą, todėl paklausos kreivė yra žemėjanti; kaip tobulas konkurentas monopolinės konkurencijos firma dalijasi rinką su kitų mažų firmų gausybe. Todėl kiekviena firma yra šiek tiek priklausoma nuo kitų firmų veiksmų.
4. Oligopolinė rinka. Tai rinka, kurioje tėra keletas tarpusavyje konkuruojančių firmų. Jų elgseną rinkoje lemia tarpusavio priklausomybė. Pavyzdžiui, viena firma negali keisti savo prekių kainų neatsižvelgdama į tai, ar kitos firmos nepaseks jos pavyzdžiu. Tokiu atveju kainos sumažinimas nepritrauks papildomų pirkėjų, taigi bus beprasmis. Oligopolinėje rinkoje yra svarbūs ryšiai tarp gamintojų ir vartotojų, taip pat tarp keleto gamintojų. Dėl šios priežasties oligopolinės rinkos analizė yra pakankamai sudėtinga.

TOBULOS KONKURENCIJOS RINKOS YPATUMAI

Tobulos konkurencijos rinka yra abstraktus modelis. Jos nėra ūkinėje tikrovėje (išskyrus atskiras apraiškas). Ji neturėtų būti tikslas, kurio vertėtų siekti šalies ekonomikai. Antra vertus, tobulos konkurencijos rinkos modelis yra universalus, todėl jis patogus tirti ūkinę tikrovę. Tobulos konkurencijos modelį, kaip savireguliavimo dėsniais pagrystą ekonomikos sistemą, pradėjo kurti ekonominių teorijų klasikai (A.Smith, D.Ricardo), vėliau išplėtojoJ.S.Mill, A.Marshall, J.M.Keynes ir kiti neoklasikai.
Tobulos konkurencijos rinkai yra būdingi tokie ypatumai:
1. Pakankamai daug gamintojų ir pirkėjų.
2. Vienodos (homogeniškos) produkcijos gamyba.
3. Visiškas gamybos išteklių mobilumas.
4. Visiškas informuotumas apie gamybą ir rinkos sąlygas.

Pakankamai daug gamintojų ir pirkėjų. Tai labai svarbus tobulos konkurencijos rinkos bruožas, nulemiantis jos esmę. Tokiomis sąlygomis kiekvienos firmos pagaminta produkcija sudaro labai nedidelę rinkos dalį. Gamybos padidinimas ar sumažinimas vienoje ar keliose firmose nedaro jokio poveikio prekių pasiūlai, taigi ir kainai.
Tarkime, kad tokias pat prekes gamina 1000 firmų. Vidutiniškai kiekvienos firmos lyginamasis svoris prekių rinkoje sudaro tik 1/1000 dalį. Paklausos elastingumas kainos atžvilgiu šakoje- (1/2). Kokią įtaką turės firmos sprendimas padvigubinti gamybos apimtį? Panaudojus kainos elastingumo formulę [Ep=(∆Q/Q) / (∆P/P), gauname kad: -1/2=0,001/∆P
Išsprendę lygtį gausime, kad kaina pasikeis taip: ∆P = -0,002%. Pavyzdžiui, jei pradinė prekės rinkos kaina buvo 10 Lt, tai ״padidėjus gamybai״ kaina sumažėja iki 9,998 Lt, t.y. tik dviem tūkstantosiomis cento.
Iš to galima daryti išvadą, kad firmos sprendimai didinti ar mažinti gamybą iš esmės nedaro jokio poveikio rinkos kainai. Taigi tobulos konkurencijos rinkoje paklausos kreivė yra horizontali linija. Rinkoje pardavėjas gali parduoti visas prekes už tą pačią kainą. Šioje rinkoje ir pardavėjai, ir pirkėjai yra ״priimantieji״ kainą ir negali daryti poveikio jai.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad šioje rinkoje negali keistis rinkos kaina. Pavyzdžiui, nederliaus metais sumažėjusi grūdų pasiūla pakelia rinkos kainas. Derlingais metais atvirkščiai- padidėjusi grūdų pasiūla mažina kainas. Sekančios žaliavų atsargos didina jų kainas.
2. Vienodos (homogeniškos) produkcijos gamyba. Firmų gaminamos tos pačios paskirties prekės yra tapačios, kaip sakoma, panašios kaip du vandens lašai. Dėl to pirkėją nelabai domina klausimas, kuri firma gamina produkciją: jis, pirkdamas prekę, neteikia pirmenybės nė vienai firmai. Dėl to nė viena firma negali nustatyti aukštesnės kainos savo prekei, nes gali prarasti visus pirkėjus. Pirkėjui kainos dydis tampa vienintelis prekės pasirinkimo kriterijus. Prekės paklausa kainai yra absoliučiai elastinga.
Firmai neapsimoka mažinti kainą, nes už rinkos kainą gali prarasti visas prekes. Taigi vadybininkas, dirbantis tobulos konkurencijos rinkoje, negali manipuliuoti kainomis. Tokiam manevrui kliudo gamybos kaštų ir rinkos kainos formavimosi sąlygos. Esant palyginti stabilioms rinkos kainoms, išlieka pastovios ribinės pajamos už papildomai parduotą prekės vienetą, o bendrosios pajamos kinta tiesiog proporcingai parduotų prekių skaičiui (TR=P*Q).
3. Visiškas išteklių mobilumas. Nėra jokių kliūčių naujoms firmoms patekti į tobulos konkurencijos rinką arba pasitraukti iš jos. Jeigu rinkos kaina nepadengia firmos kintamųjų gamybos kaštų, tai firma priversta pasitraukti iš šakos. Jeigu rinkos kaina yra didesnė už bendruosius firmos kaštus, firmos pradeda gauti ekonominį pelną. Tai pritraukia į šią rinką naujas firmas, kurių atėjimas panaikina ekonominį pelną, nes sumažina rinkos kainą. Šis teiginys neprieštarauja ankstesniam rinkos bruožui. Padidėjęs firmų skaičius šakoje gerokai padidina prekių pasiūlos kiekį bei sumažina prekės kainą.
4. Visiškas informuotumas apie gamybą ir rinkos sąlygas. Tobulos konkurencijos rinkoje yr gerai žinomos technologijos, gaunama išsami informacija apie rinkos kainas, parduotų prekių kiekį. Čia nėra konkurencinės paslapties. Atvirkščiai, gamintojai, aprūpinantys firmas naujomis technologijomis, stengiasi skleisti naujas idėjas, nes jie orentuojasi į daugelį pirkėjų.
Kokios šakos priskirtinos prie tobulos konkurencijos rinkos? Reikia iš anksto pripažinti, kad nėra ir negali būti tobulos konkurencijos rinkos, kadangi nėra šakos, kuri patenkintų visus keturis bruožus. Manoma, kad tam tikros rūšies žemės ūkio produkcija (pvz., kviečiai) yra homogeniška. Gal praeityje kviečius galima buvo ir priskirti tapatingai produkcijai. Dabar to pasakyti negalima, nes yra įvairios kviečių atmainos, pasižyminčiomis įvairiomis sąvybėmis, nevienodas yra klijuotės kiekis. Tai turi nepaprastai didelę reikšmę konditerijos pramonei. Netapatinga ir nafta, išgaunama įvairiuose šalies rajonuose, ji gali skirtis sieros lyginamuoju svoriu bei kitomis savybėmis.
Dabar ir daržovių kokybės tyrimo technika leidžia išaiškinti nevienodą vitaminų kiekį, žalingas žmogaus sveikatai priemaišas. Turguje ir parduotuvėse galima pamatyti užrašą: “Daržovės augintos be chemikalų“.

IŠVADOS

Konkurencija- tai rinkos situacija, kai yra pakankamai daug pirkėjų ir pardavėjų egzistuoja laisvo įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos galimybės bei prieinama informacija apie kitų gamintojų kainas. Rinka egzistuoja visur, kur tik žmonės sueina norėdami pirkti ir parduoti savo prekes ar paslaugas. Analizuojant rinką, reikia žinoti prekių konkurenciją t.y., pardavėjų yra daug, ar mažai, išsiaiškinti konkrečią firmų (įmonių) veiklą.
Taigi, galime padaryti tokias išvadas, kad tolosios konkurencijos rinkoje nėra nei galimybių, nei stimulų konkuruoti. Tai yra abstraktus modelis, nė viena iš firmų nevyrauja šioje rinkoje.
Tobulosios konkurencijos rinkoje įmonė negali keisti kainos , kainą lemia ne atskiri rinkos dalyviai, ji nusistovi savaime. Šioje rinkoje gamintojai gali tiktai prisitaikyti, ” pripažinti kainą ”. Tobulos konkurencijos rinkoje gaminiai yra tipiški ir vienodos kokybės.

Šioje rinkoje firmai gana lengva patekti į rinką , bei išeiti iš jos. Taigi, ji neturėtų būti tikslu krašto ekonomikai.

LITERATŪRA

1. Kauno technologijos universitetas. Mikroekonomika
2. Bronius Martinkus, Vytautas Žilinskas. Ekonomikos pagrindai
3. Lydeka L., Drilingas B. Firmos ekonomikos pagrindai
4. Paul Wonnacot, Ronald Wonnacot. Mikroekonomika
5. Danielius Skarbalius. Ekonominių žinių pagrindai
6. Arne Jon’as Isachsen’as, Carl’as Hamilton’as. Ekonomikos pagrindai

Leave a Comment