Biudžetinė tiesė ir indeferentiškumo kreivė

1938 metais darbe „Vertė ir kapitalas“ J. R. Hiksas paskelbė teoriją, kurioje teigė, kad vartotojo elgseną sąlygoja du pagrindiniai veiksniai: ką vartotojas nori pirkti ir ką jis gali pirkti. Į pirmąjį klausimą atsakyti padeda indiferentiškumo kreivė, o į antrąjį klausimą atsakyti padeda biudžetinė tiesė.

BIUDŽETINĖ TIESĖ

Vartotojas norėdamas pirkti prekes ir paslaugas turi turėti pajamų (jų šaltinis kapitalas, žemė ir kitas turtas). Piniginės pajamos skirtos išleisti prekėms ir paslaugoms vadinamos vartotojo biudžetu. Tarkime, kad vartotojas turi fiksuotas pajamas ir nori pirkti dviejų rūšių prekes: maistą (AA) ir drabužius (B), o tų prekių kainos yra pastovios. Tuomet vartotojas priverstas pasirinkti tokį šių prekių rinkinį, kuris jį patenkintų ir pakaktų vartotojo turimų pajamų. Jeigu vartotojo pajamos yra lygios 200 litų, maisto vienetas kainuoja 2 litus, o drabužių vienetas kainuoja 10 litų, tuomet grafiškai galime pavaizduoti visus galimus vartotojo pasirinkimo variantus. O tai tiesė AB arba kitaip biudžetinė tiesė.

Taigi, biudžetinė tiesė – tai prekių kiekių sudarančių rinkinį tarpusavio priklausomybė sąlygota tų prekių kainų ir vartotojo pajamų koordinačių sistemoje.

0 10 20 30 QB

Kiekvienas tiesės taškas AB rodo, kookį maisto ir drabužių rinkinį gali nusipirkti vartotojas, esant pastovioms prekių kainoms ir vartotojo pajamoms, jei visas pajamas išleis prekėms ir paslaugoms pirkti. Taškas C rodo prekių rinkinį, kurio vartotojas nepajėgia nusipirkti, o taškas D žymi rinkinį, kurį vartotojui nusipirkus da

ar lieka pinigų. Pajamų padidėjimas ar sumažėjimas, esant nekintamoms kainoms, pastumia biudžetinę tiesę atitinkamai aukštyn į padėtį A1B1 arba žemyn į padėtį A2B2.
Jeigu abiejų prekių kainos kinta proporcingai, o pajamos lieka nepakitusios, biudžetinė tiesė pasislenka kainoms mažėjant į A1B1 padėtį, o kai jos didėja pasislenka į A2B2 padėtį. Tačiau gali ir kainos, ir pajamos mažėti. Tada jų kitimas gali būti neutralizuojamas arba padidina biudžetinės tiesės poslinkį (jeigu ir kainos, ir pajamos kinta ta pačia linkme).
Biudžetinės tiesės pasislinkimai, kintant kainoms ir pajamoms, pagrindžia kainų indeksavimo būtinumą infliacijos sąlygomis. Jeigu kainos kyla, siekiant išlaikyti vartojimo stabilumą, būtina nustatyti kainų augimo indeksą ir juo padidinti vartotojų pajamas.
Kai kainos kinta neproporcingai, tuomet yra santykinis dviejų kainų kitimas. Dalinis šio kitimo atvejis, kada vienos prekės kaina kinta, o kitos yrra pastovi. Esant pastovioms pajamoms, santykinis kainų kitimas keičia biudžetinės tiesės pasvirimo kampą.

B1 B B1 QB

Biudžetinė tiesė AB pasvyra į padėtį A1B1 kai drabužių kaina mažėja, o į padėtį A2B2 kai drabužių kaina didėja. Tiesės pasvirimo kampas rodo alternatyviųjų vartotojo kaštų kitimą vienai prekei kitos atžvilgiu.
Alternatyvių kaštų kitimą rodo ir dviejų prekių kainų santykio kitimas. Jei PC = 10 litų, o PF = 2 litai, tai C prekės alternatyvūs kaštai prekės F atžvilgiu bus PC/PF = 5, arba PC = 5PF.
Taigi alternatyvius kaštus išreiškia ne absoliučios kainos, o sa

antykinės. Biudžetinės linijos poslinkiai rodo ir realių vartotojo pajamų kitimą. Piniginės pajamos matuojamos piniginiais vienetais, o realios – prekių ir paslaugų, kurias galima nusipirkti už gautas pinigines pajamas, suma.
INDIFERENTIŠKUMO KREIVĖ
Vartotojas paprastai pasirenka tokį dviejų gėrybių santykį, kuris labiausiai atitinka jo norus. Tarkime, kad santykis yra lygus 20 maisto vienetų ir 15 drabužių vienetų.tačiau galimas ir kitoks šių prekių rinkinys, kuris tenkins tuos pačius vartotojo poreikius (pvz., 15 maisto prekių ir 17 drabužių vienetų). Tuomet laikoma, jog vartotojas yra indiferentiškas kuriam iš šių skirtingų rinkinių atiduoti pirmenybę. Galimi ir kiti minėtų prekių kiekio santykiai, kurie vienodai tenkintų vartotoją. Tai vaizduoja taškai A, B, C, D, E, o nubrėžę per tuos taškus kreivę, galima teigti, kad kiekvienas jos taškas rodo tokį prekių rinkinį kuris vienodai patenkina vartotoją.

0 10 20 30 Maisto prekės (vnt.)

Indiferentiškumo kreivė krenta žemyn iš kairės į dešinę, o tai atvaizduoja indiferentiškumo teorijos prielaidą, kad vartotojas, siekdamas padidinti vienos prekės vartojimą, yra pasirengęs sumažinti kitos vartojimą.
Vienos prekės kiekį, kurį vartotojas yra pasirengęs paaukoti, kad padidintų kitos prekės vartojimą vienu vienetų, rodo ribinės substitucijos norma. Ribinės substitucijos norma visada yra neigiama.
Kita indiferentiškumo teorijos prielaida teigia, kad yra ribinės substitucijos normos mažėjimo tendencija. Ji reiškia, jog kai rinkinys sudarytas iš labai mažo vienos prekės kiekio ir labai didelio kitos prekės kiekio, vartotojas pa

asirengęs atsisakyti didesnio skaičiaus antros prekės, kad nors nežymiai padidintų pirmosios prekės vartojimą. Tą tendenciją lengvai galima suprasti pasekus kaip juda indiferentiškumo kreivė. Kreivės įgaubtumas vaizduoja ribinės substitucijos normos mažėjimo efektą. Kiekvienas taškas, esantis dešinėje indiferentiškumo kreivės pusėje, išreiškia prekių rinkinį, kuris duoda didesnę naudą, o kiekvienas taškas kairėje kreivės pusėje reiškia rinkinį, teikiantį mažesnę naudą vartotojui. Per kiekvieną šių taškų galimą nubrėžti naujas kreives. Jų visuma vadinama indiferentiškumo kreivių žemėlapiu.

Maisto prekės (vnt.)

Grafike pavaizduotų kreivių taškas rodo alternatyvius prekių rinkinius. Kuo kreivė yra toliau nuo koordinačių ašių, tuo didesnį pasitenkinimą vartotojui suteikiantį prekių rinkinį ji atspindi.

VARTOTOJO PUSIAUSVYRA IR INDEFENTIŠKUMO KREIVĖS
Vartotojo elgseną sąlygoja jo norai ir galimybės. Norus išreiškia indiferentiškumo kreivių žemėlapis, o galimybes išreiškia biudžetinė kreivė. Todėl abu grafikai pateikti vienoje koordinačių sistemoje.

Maisto prekės (vnt.)

Kiekvienas biudžetinės kreivės taškas rodo, kokiam prekių rinkimui vartotojas turi pakankamai pinigų. Siekdamas maksimizuoti pasitenkinimą savo pirkiniu, vartotojas pirks tokį prekių rinkinį, kuris teikia jam didžiausią naudą ir kuriam pirkti pakanka pinigų. Akivaizdu, jog tas rinkinys išreikštas indiferentiškumo kreivės ir biudžetinės tiesės lietimosi taško koordinatėmis (šis taškas pažymėtas raide E).
Šiame taške dviejų prekių santykinė rinkos kaina yra lygi šių prekių ribiniai substitucijos normai. Vartotojas šiame taške prekių santykį vertina taip pat, kaip tas santykis yra vertinamas ri

inkoje. Tai ir yra vartotojo pusiausvyros taškas rinkoje, kuriame vartotojas naudingiausiai išleidžia savo turimas pajamas.
XIX a. vokiečių ekonomistas E. Engelis suformulavo principą, kad vartotojai yra linkę išleisti didesnį bet kokių papildomų pajamų kiekį prabangioms prekėms ir mažesnio kiekio prieaugio kasdieninio vartojimo reikmėms.

Leave a Comment