Visuminė paklausa, kainų lygys ir ekonomikos pusiausvyra

Namų darbas
VISUMINĖ PASIŪLA, KAINŲ LYGIS IR
EKONOMIKOS PUSIAUSVYRA

PINIGŲ, PREKIŲ IR DARBO RINKŲ SĄVEIKA,
VISUMINĖ PAKLAUSA IR KAINŲ LYGIS

Pinigų, prekių ir darbo rinkų sąveika.

Dž. M. Keinso pažiūrų šalininkai ir monetaristai nesutaria daugeliu makroekonominės politikos aspektų. Tačiau juo jungia vienas bendrumas – jie tiria ekonomiką iš paklausos pozicijų. Keinsistų požiūriu, mokesčių ar vyriausybės išlaidų pokyčiai pastumia bendrųjų išlaidų kreivę, todėl pasikeičia produkto apimtis. Pasak monetaristų, pinigų pasiūlos pokyčiai taip pat pastumia bendrųjų išlaidų kreivę, sukeldami ne tik realiojo produkto, bet ir kainų pokyčius. Abiem atvejais maakroekonomika veikiama paklausos požiūriu. Didėjant bendrosioms išlaidoms, padėtį keičia bendrosios paklausos kreivė, o bendrosios pasiūlos kreivei skiriamas pasyvus vaidmuo. Kitoks požiūris į ekonomiką priklauso pasiūlos analizės šalininkams. Jų požiūriu, reikia vyriausybės politika veikti verslo firmų norus ir galimybes gaminti produktus, nepriklausomai nuo paklausos pokyčių. Pasiūlos politikos paprasčiausias pavyzdys yra mokesčių mažinimas.
Abstraktus Keinso modelis teigia, kad auganti visuminė paklausa visada sąlygoja didesnį produkcijos gamybos lygį, kai kainos ir darbo užmokestis yra pastovūs, o ekonomikoje yra nepanaudotų išteklių. Tačiau realiame gyvenime kainos ir daarbo užmokestis nebūna visada pastovūs, jie keičiasi. Todėl nagrinėsime kitą, taip pat abstraktų klasikinį ekonomikos modelį. Klasikinis ekonomikos modelis analizuoja ekonomiką, kurioje kainos ir darbo užmokestis gali laisvai keistis. Pamatysime, kad pagal šį modelį ekonomika visada yra arti pilno užimtumo gamybos ly

ygio.
Norint suvokti makroekonomiką, reikia suprasti ekonomikos savireguliaciją, kuri įvyksta, sutrikus jos pusiausvyrai. Savireguliacija atitinka perėjimą iš Keinso trumpo laikotarpio modelio į klasikinį ilgos trukmės laikotarpį.

Analizė suskyla į dvi dalis – visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos nagrinėjimą. Visuminė paklausa priklauso nuo pinigų ir prekių rinkų sąveikos. Visuminė pasiūla yra naujas elementas. Ji apima prekių ir darbo rinkų sąveiką.
Pilnas makroekonomikos modelis parodydamas ryšius tarp minėtų trijų rinkų, padeda nustatyti gamybos apimtį ir užimtumą, palūkanų normą, užmokestį ir kainas.

Visuminė paklausa ir kainų lygis.

Reali pinigų pasiūla yra svarbiausias kintamasis, veikiantis prekių visuminės paklausos ir kainų lygio priklausomybę. Kainų lygis yra visų pagamintų ekonomikoje prekių vidutinė kaina.
Reali pinigų pasiūla – tai nominali pinigų pasiūla, padalinta iš kainų lygio. Ji parodo prekių kiekį, kurį galima nusipirkti užž duotą nominalų pinigų kiekį. Vadinasi, kai kainų lygis yra pastovus, reali pinigų pasiūla gali didėti (mažėti) tik tada, kai didėja (mažėja) nominali pinigų pasiūla. Šia priklausomybe teks dažnai remtis mūsų analizėje.
Kadangi norime išskirti tik kainų įtaką visuminei paklausai, manome, kad visi kiti visuminės paklausos veiksniai (nominali pinigų pasiūla, vyriausybės išlaidos, mokesčių normos, firmų laukiami pelnai ir laukiamos pajamos) yra pastovūs.
Tarkime, kad pradiniu momentu kainų lygis ekonomikoje yra p0. kadangi nominali pinigų pasiūla yra pastovi, tai p0 nustato realią pi

inigų pasiūlą, vadinasi, ir tiesės LM0 padėti. Teigėme, kad pastovūs ir visi kiti veiksniai, turintys įtaką visuminei paklausai. Todėl galime nubrėžti ir tiesę IS0. Ji atspindi įvairias palūkanų normos ir pajamų kombinacijas, kuriems esant planuotos išlaidos prekėms lygios faktinei prekių gamybai (t.y. susidaro pusiausvyra šių prekių rinkoje). Prisiminsime galiojančią prielaidą, kad gamybos apimtį apsprendžia nustatyta paklausa ir, kad firmos sėkmingai realizuos visą pagamintą produkciją.
Kadangi pinigų tinka yra pusiausvyroje visuose LM0 tiesės taškuose, o prekių rinka yra pusiausvyroje visuose IS0 tiesės taškuose, todėl šių tiesių susikirtimo taške E0 yra patenkintos abiejų tiesių sąlygos. Taške E0 pinigų pasiūla lygi pinigų paklausai, o planuotos išlaidos prekėms yra lygios faktiškai pagamintos ir realizuotos produkcijos apimčiai. Galime teigti, kad taške E0 pinigų ir prekių rinkos yra pusiausvyroje, t.y. pasiūla lygi paklausai.
2 (b) paveiksle pažymėsime tašką E0, kuriame pinigų ir prekių rinkos yra pusiausvyroje, kai kainų lygis yra p0, o visuminės paklausos lygis yra Y0.
Panagrinėsime žemesnį kainų lygį P1. Kai nominali pinigų pasiūla yra fiksuota, žemesnis kainų lygis, kaip žinia, reiškia didelę realią pinigų pasiūlą. Dėl to sumažėja palūkanų norma ir tiesė LM0 persikelia į dešinę, į padėtį LM1. Tiesėje LM1 bet kurią palūkanų normą atitinka aukštesnis pajamų lygis negu tiesėje LM0. Taškas E1 (2 paveikslo (a) grafikas) rodo tą pa
alūkanų normos ir pajamų priklausomybę, kuriai esant pinigų rinka yra pusiausvyroje ir planuotos išlaidos lygios realioms pajamoms ir produkcijos apimčiai. 2 paveikslo (b) grafike pažymėsime tašką E1, rodantį, jog esant kainų lygiui P1, realių pajamų lygis yra Y1 (joms esant planuotos išlaidos ir faktinės išlaidos yra lygios). Taške E1 palūkanų norma yra tokio lygio, kuris būtinas palaikyti pusiausvyrai pinigų rinkoje, kai pajamų lygis Y1.
Nagrinėjant kiekvieną galimą kainų lygį, o kartu ir atitinkamą realų pinigų pasiūlos dydį bei tiesės LM padėtį, galime pažymėti aibę taškų, tokių kaip E0 ir E1 (2 paveikslo (b) grafikas). Sujungę šiuos taškus, gauname makroekonomikos paklausos tiesę MDS.
Makroekonomikos paklausos tiesė (MDS macroeconomic demand schedule) rodo skirtingus kainų lygio ir realių pajamų derinius, kuriems esant pinigų rinka yra pusiausvyroje ir planuotos išlaidos lygios faktinei produkto apimčiai.
Makroekonomikos paklausos tiesė krinta žemyn, nes mažesnis kainų lygis didina realių pinigų pasiūlą, sumažindamas pusiausvyros palūkanų normą ir padidindamas visuminę paklausą. Prisiminkime, kad tiesė MDS yra gauta, esant pastoviam nominalios pinigų pasiūlos lygiui, vyriausybės išlaidų lygiui ir kitiems visuminės paklausos veiksniams.
Padidėjus vyriausybės išlaidų lygiui (kitoms sąlygoms nesikeičiant), visuminė paklausa padidėja ir tiesė YS0 pasislenka aukštyn į padėtį YS1. Todėl naujos pusiausvyros taškas yra E2, o makroekonomikos paklausos tiesė yra MDS1, rodanti aukštesnę visuminę pa
aklausą ir trumpo laikotarpio pajamas, esant duotam kainų lygiui. Panašiai atsitiks padidėjus nominaliai pinigų pasiūlai, esant duotam bet kuriam kainų lygiui ir duotoms nekintamoms kitoms sąlygoms. Tuomet tiesė LM pasislinks dešiniau, rodydama aukštesnį visuminės paklausos ir faktinių pajamų lygį. Tiesė MDS pasislinks aukštyn.
Makroekonomikos paklausos grafikas parodo, kad žemesnės kainos, padidindamos realių pinigų pasiūlą ir sumažindamos pusiausvyros palūkanų normą, padidina visuminę paklausą. Tiesė MDS tenkina dvi sąlygas. Pirmoji yra ta, kad planinės išlaidos lygios faktiniams produktui (kitaip tariant faktinė produkto apimtis patenkina visuminę prekinę paklausą). Antroji sąlyga ta, kad nusistovėjusi palūkanų norma palaiko pinigų rinkos pusiausvyrą duotame pajamų ir produkto gamybos apimties lygyje. Vadinasi, tiesė MDS rodo faktiškai pagaminto produkto apimtį, kuris patenkina visuminę prekių paklausą.
Taigi makroekonomikos paklausos tiesė yra žemyn krintanti tiesė, susiejanti kainų ir realių pajamų lygius.
Norėdami nustatyti, kuris iš kainų ir pajamų lygių derinių atitinką tikrovę, turime išnagrinėti prekių ir darbo rinkos ryšį, apibendrintą visuminės pasiūlos grafike.

DARBO RINKA IR VISUMINĖ PASIŪLA.

Visuminės pasiūlos kreivė rodo produkcijos apimtį, kurią firma norėtų siūlyti, priklausomai nuo kainų lygio.
Produkcijos gamybos apimtis priklauso nuo naudojamų gamybos veiksnių (darbo jėgos, kapitalo) kiekio. Todėl, tiriant bendrosios pasiūlos kreivę, svarbu nustatyti darbo ir prekių rinkos ryšį, t.y. kaip prekių kainų lygio pokyčiai veikia darbo rinkos elementus.
Analizę pradėsime nuo bendrojo produkto funkcijos Y(L) ryšio su darbo paklausa. Trumpuoju laikotarpiu, kai kapitalo kiekis gaminant produktą yra nustatytas, ryšį tarp pasamdytos darbo jėgos ir pagaminto produkto apimties rodo 3 paveikslas. Mažėjantis bendrojo produkto funkcijos nuolydis rodo, kad kiekvieno papildomo darbo vieneto indėlis į augančio produkto apimtį mažėja. Antra vertus, ribinis darbo produktas MPL yra produkto prieaugis, kurį pagamina papildomai pasamdytas darbuotojas, kapitalo kiekiui nesikeičiant. Todėl, didėjant darbo kiekiui, ribinis darbo produktas mažėja. Tai iliustruoja 3 (b) paveiksle parodyta žemėjanti MPL kreivė. Padidėjus darbui vienu vienetu – nuo L0 iki L1, – sukuriamas papildomas produktas Y1-Y0, kuris yra didesnis už produktą Y2-Y1, sukurtą, panaudojus papildomą darbo vienetą L2.
Kiekviena firma, didindama darbo kiekį, siekia maksimizuoti pelną, gautą už realizuotus produktus. Tariant, kad produkto kaina P yra pastovi, firmos pajamų prieaugis, padidinus darbą vienu vienetu, yra P*MPL.
Tačiau kartu darbo užmokesčio dydžiu W padidėja firmos kaštai. Firmos pelnas augs, kol gaunamos papildomos pajamos viršys ribinius kaštus, t.y. kol P*MPL > W. Firmos pelnas maksimalus, kai ribinės pajamos bus lygios ribiniams kaštams, t.y. kai P* MPL = W. Ribinis darbo produktas:
MPL = W/P = w, čia w – realus darbo užmokestis.
Tai firmos pelno maksimizavimo sąlyga. Siekdama maksimalaus pelno, firma tol didina darbuotojų skaičių, kol ribinis darbo produktas susilygina su realiuoju darbo užmokesčiu. Vadinasi, firma didins užimtumą, kol papildomai pasamdyto darbuotojo ribinis darbo produktas viršys realųjį darbo užmokestį. Jei ribinis darbo produktas mažesnis už realųjį darbo užmokestį, firma mažins užimtumą, kartu mažindama nuostolius, kuriuos sukelia papildomai pasitelkto darbuotojo samda. Šio darbuotojo samdos ribiniai kaštai viršija ribinį naudingumą. Taigi firmos didina užimtumą (kartu maksimizuoja pelną) tol, kol ribinis darbo produktas susilygina su realiuoju darbo užmokesčiu.MPL kreivė kartu yra firmos darbo paklausos kreivė.
4 paveiksle pateikta darbo paklausos tiesė LD rodo firmų darbo poreikio ir realaus darbo užmokesčio priklausomybę.
Darbo paklausa (LD – labour demand) – darbuotojų, kurie gali būti pasamdyti tam tikru momentu, skaičius.
Realus darbo užmokestis yra nominalus (piniginis) darbo užmokestis, padalintas iš kainų lygio. Jis parodo prekių kiekį, kurį galima nusipirkti už nominalų darbo užmokestį.

Kai kapitalo kiekis fiksuotas, samdant papildomus darbuotojus, ribinis darbo produktas mažėja, nes vis daugiau ir daugiau darbuotojų turi dalintis tą patį kapitalą. Taigi kiekvienas papildomas darbuotojas gali vis mažiau prisidėti prie bendro produkto. Todėl tiesė LD, esant fiksuotam kapitalo kiekiui, yra krintanti žemyn (4 pav.). Padidėjus kapitalo apimčiai paklausa darbui didės ir tiesė LD pasislinks aukštyn. Tuomet esant bet kuriam realiam darbo užmokesčiui, firmos galės samdyti daugiau darbuotojų, kol ribinis darbo produktas mažėdamas susilygins su realiu darbo užmokesčiu.
Tiriant darbo pasiūlą, svarbi kategorija yra darbo jėga.
Darbo jėga vadinami visi dirbantys ar aktyviai darbo ieškantys žmonės.
4 paveiksle darbo jėgos tiesė LF rodo, kad augant realiam darbo užmokesčiui daugiau žmonių suranda darbą.
Užimtumas (AJ – aggerated job) – tai realiojo darbo užmokesčio ir žmonių, sugebančių susirasti darbą, sąryšis.
Šiuo atveju tarp žmonių, priklausančių darbo jėgai, atsiranda vis daugiau beieškančių darbo. Augant realiam darbo užmokesčiui tiesė AJ artėja prie tiesės LF. Priežastis yra ta, jog esant tam tikram nedarbo pašalpos dydžiui, didesnė darbo jėgos dalis norėtų gauti darbą, jei atotrūkis tarp nedarbo pašalpos ir realaus darbo užmokesčio auga.
Horizontalus atstumas tarp užimtumo tiesės AJ ir darbo jėgos tiesės LF rodo bedarbių skaičių. Tai žmonės, kurie atsisako dirbti už duotą realų užmokestį, nors laikomi darbo jėga ir užregistruoti, kaip ieškantys darbo. Į šį skaičių įeina žmonės, kurie laikinai nedirba, nes keičią darbo vietą. Kiti, įeinantys į šį skaičių, gali būti laikomi darbo jėga, nes tikisi gauti nepaprastai viliojantį pasiūlymą su didesniu nei vidutinis darbo užmokestis. Jie laukia tokio pasiūlymo.
Jei padidės darbingo amžiaus žmonių skaičius, tiesės AJ ir LF pasislinks į dešinę (esant kitiems veiksniams nekintamiems). Tuomet, esant bet kokiam realiam darbo užmokesčiui, daugiau žmonių įsijungs į darbo jėgą ir daugiau jų priims sprendimą dirbti. Jei padidės nedarbo pašalpos realus dydis, tiesė AJ pasislinks į kairę, nes žmonės, priklausantys darbo jėgai, bus labiau išrankūs darbo atžvilgiu.
4 paveiksle darbo rinkos pusiausvyrą rodo taškas E. Šiame taške firmoms reikalingas dirbančiųjų skaičius N0 lygus žmonių skaičiui, sutikusių dirbti, kai realus darbo užmokestis w0. Kiekvienas, norintis dirbti už šį realų darbo užmokestį, suranda darbą. Nors šią poziciją vadiname pilno užimtumo pusiausvyra, užregistruotų bedarbių skaičius nėra lygus nuliui. Apkarpa EF rodo užregistruotų bedarbių skaičių. Jie priklauso darbo jėgai, tačiau atsisako dirbti esant realiam darbo užmokesčiui w0. Tokią situaciją ekonomikos teorijoje apibūdina natūralus nedarbo lygis.
Natūralus nedarbo lygis (the natural rate of unemployment) yra darbo jėgos dalis, kurią sudaro bedarbiai, esant darbo rinkos pusiausvyrai.
Tai bedarbiai savanoriai, nes jie neišsirenka darbo, esant duotam darbo užmokesčio lygiui.
Kai realus darbo užmokestis yra didesnis už W0, dalis žmonių yra priverstiniai bedarbiai. Tai žmonės, kurie nori dirbti už esamą darbo užmokestį, bet negali rasti darbo. Kai realus darbo užmokestis yra W1 turime dvi nedarbo rūšis. Atkarpa AB rodo priverstinių bedarbių skaičių. Jie norėtų dirbti, bet esant realiam darbo užmokesčiui W1 firmos siūlo tik N1 darbo vietų. Atkarpa BC rodo savanoriško nedarbo lygį. Realiai jie nepasiruošę dirbti už darbo užmokestį W1.
Kai realus užmokestis W0, darbo rinka yra pusiausvyroje. Užimtumas gali padidėti dviem atvejais: 1) jei firmos priimtų daugiau darbuotojų esant bet kokiam darbo užmokesčio lygiui. Tuomet darbo paklausos tiesė pasislinktų dešinėn; 2) jei darbuotojai sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Tuomet užimtumo tiesė pasislinktų dešinėn. Praktikoje tiesė AJ gana stati. Todėl darbo paklausos tiesės poslinkio dešinėn pasekmė bus didesnis pusiausvyros realaus darbo užmokesčio padidėjimas palyginus su pusiausvyros užimtumo padidėjimu. Kitais žodžiais tariant, realus darbo užmokestis augs sparčiau, negu didės sutinkančių dirbti skaičius. Antra vertus, kada realus darbo užmokestis viršija W0 ir yra priverstinių bedarbių, darbo paklausos padidėjimas (tiesės LD poslinkis aukštyn) sukelia užimtumo padidėjimą, nedidinant realaus darbo užmokesčio. Vadinasi, žmonės, kurių skaičių rodo atkarpa AB, norėtų dirbti už realų darbo užmokestį W1, jei tik firmos pasiūlytų daugiau darbo vietų.
Sekantis žingsnis nagrinėjant pasiūlą – susieti užimtumą, gaminamą produktą ir kainas. Klasikiniame modelyje kainos ir piniginis darbo užmokestis laisvai kinta. Todėl realaus darbo užmokesčio svyravimai įgalina pastoviai palaikyti darbo rinkos pusiausvyrą (4 pav. – taškas E). Taigi klasikiniame modelyje užimtumas visada yra pilno užimtumo lygyje, kai nėra priverstinių bedarbių. Šio užimtumo lygio kainų pasikeitimai neveikia, jei tik nėra rimtų sukrėtimų darbo rinkoje.
Pilno užimtumo lygis kartu su kapitalo dydžiu sprendžia firmų gaminamos produkcijos apimtį, kurią jos nori ir gali gaminti. Visos ekonomikos mastu potencialaus produkto yra produktas, pagamintas esant pilnam užimtumui. Kadangi užimtumo lygio neveikia kainų kitimas, tai firmų siūloma produkcijos apimtis taip pat priklauso nuo kainų. Klasikiniame modelyje firmos visada siūlo tokią produkcijos apimtį, kuri atitinka potencialų produktą. 5 paveiksle matome vertikalią visuminės pasiūlos tiesę AS, rodančią potencialaus produkto apimtį Yp.
Klasikiniame modelyje kainų sumažėjimas nekeičia firmos siūlomos produkcijos apimties. Tarkime, kad darbo rinka yra pusiausvyroje. Kainų sumažėjimas, esant duotam nominaliam darbo užmokesčiui, padidins realų darbo užmokestį, sukeldamas darbo pasiūlos perteklių. Dėl to piniginis darbo užmokestis ims tuoj pat mažėti ir mažės tol, kol realus darbo užmokestis grįš į pusiausvyros lygį. Kartu išnyks darbo pasiūlos perteklius ir užimtumas pasieks pilno užimtumo lygį. Suprantama, prielaida, kad darbo užmokestis gali laisvai kisti, yra kritikuotina.
5 paveiksle pateiktas makroekonomikos paklausos tiesės MDS ir vertikalios visuminės pasiūlos tiesės AS klasikinis modelis. Šios tiesės susikerta taške E, kuriame produkto apimtis sutampa su potencialiu lygiu, o kainų pusiausvyros lygis yra p. Šiame kainų lygyje prekių, darbo ir pinigų rinkos yra pusiausvyroje. Darbo rinka yra pusiausvyroje bet kuriame tiesės AS taške. Bet kuriame tiesės MDS taške pusiausvyroje yra pinigų ir prekių rinkos. Tačiau tik taške E viso trys rinkos yra pusiausvyroje.
Įsivaizduokime, kad kanos yra aukštesnės už pusiausvyros lygį p ir pažymėsime jas p1. tuomet realus pinigų kiekis bus mažesnis, o palūkanų norma aukštesnė. Todėl visuminė paklausa Y bus mažesnė už Yp ir firmos negalės parduoti Yp produkcijos, kurią jos norėtų gaminti. Klasikiniame modelyje firmos momentaliai sumažins kainas, kad panaikintų pasiūlos perteklių. Taip veikdamos, jos didina realią pinigų pasiūlą, mažina palūkanų normą ir didina visuminę paklausą, kol ekonomika grįžta į pusiausvyrą. Priešinga situacija susidarytų, jei kainos būtų žemesnės negu p. Tuomet reali pinigų pasiūla padidėtų, palūkanų norma sumažėtų, o visuminė paklausa viršytų potencialaus produkto apimtį. Perteklinė paklausa padidintų kainas ir grąžintų ekonomiką į pusiausvyros tašką E bei kainų pusiausvyros lygį p. Kai žinomas šis kainų lygis, galima apskaičiuoti piniginio darbo užmokesčio lygį, kuris apsprendžia realaus darbo užmokesčio lygį, užtikrinantį pusiausvyrą darbo rinkoje.

MONETARINĖS IR FISKALINĖS POLITIKOS ĮTAKA VISUMINEI PAKLAUSAI.

Kainų pusiausvyros lygis P priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie apsprendžia makroekonomikos paklausos ir visuminės pasiūlos tiesių padėtį. Analizuosime vyriausybės vykdomos politikos įtaką visuminei pasiūlai ir paklausai. Keinso modelyje, kur kainos yra pastovios o nacionalinio produkto gamybos apimtį apsprendžia paklausa, nominalios pinigų pasiūlos ar vyriausybės išlaidų padidėjimas, išplečia visuminę paklausą, o kartu ir produkto gamybos apimtį. Kitaip yra klasikiniame modelyje.
Judant išilgai makroekonomikos paklausos tiesės, kainų pasikeitimas keičia realią pinigų pasiūlą, kuri per palūkanų normą keičia ir visuminę paklausą. Antra vertus, monetarinės ir fiskalinės politikos pokyčiai pastumia makroekonomikos paklausos tiesę, kartu keisdami visuminės paklausos lygį esant bet kokiam kainų lygiui.
Panagrinėsime monetarinės politikos įtaką. Tarkime, kad pradžioje ekonomika yra pusiausvyros taške E (6 paveikslas).

Tačiau dėl tam tikrų priežasčių padvigubėja nominali pinigų pasiūla. Tai gali atsitikti, pvz., centriniam bankui supirkus vyriausybės vertybinius popierius. Dėl to realus pinigų kiekis padidėja ir tiesė MDS pasislinks aukštyn į padėtį MDS1. Esant bet kuriam kainų lygiui, palūkanų norma dabar yra žemesnė. Naujas pusiausvyros taškas yra E1. Vienintelė nominalios pinigų pasiūlos padidėjimo pasekmė yra aukštesnis kainų lygis. Produkto apimtis nepakitusi ir lygi YP, nes klasikiniame modelyje visuminės pasiūlos tiesė yra vertikali. Kai nominali pinigų pasiūla padvigubėja, tiesė MDS pasislenka į padėtį MDS1 taip, kad kainų pusiausvyros lygis tiksliai padvigubėja, persikeldamas iš P0 į P1. Kodėl taip atsitinka?
Kada pasiūlos tiesė yra vertikali, reali visuminė paklausa turi pasilikti lygyje YP, t.y. nepakitusi esant naujai pusiausvyrai. Taip gali atsitikti tik tuomet, jei reali pinigų pasiūla taip pat nepakils. Priešingu atveju turėtų pasikeisti palūkanų norma, kartu veikdama visuminės paklausos apimtį. Vadinasi, nominaliai pinigų pasiūlai padidėjus du kartus, kainos turi padvigubėti. Klasikiniame modelyje nominalios pinigų pasiūlos pasikeitimai sukelia ekvivalentiškus procentinius nominalaus darbo užmokesčio ir kainų lygio pokyčius.
Reali pinigų pasiūla, palūkanų norma, produkto apimtis, užimtumas ir realus darbo užmokestis lieka nepakitę.
Šią išvadą patvirtina klasikinis modelis, kuriame darbo užmokestis ir kainos laisvai kinta. Paaiškinsime detaliau, kokius ekonomikos pokyčius sukelia pusiausvyros taško E pasislinkimas į padėtį E1 (6 paveikslas). Tarkime, kad ekonomika yra taške E, kai kainų lygis P0. staigus nominalios pinigų pasiūlos padidėjimas, padidina realių pinigų pasiūlą, kartu sumažina palūkanų normą ir padidina visuminę paklausą. Pastaroji viršija potencialią produkciją, kurią firmos norėtų siūlyti esant bet kokiam kainų lygiui. Prekių paklausos perteklius sukelia kainų lygio augimą, kol pusiausvyra atsistato. Pakilusios kainos kompensuoja nominalios pinigų pasiūlos padidėjimą. Reali pinigų pasiūla ir palūkanų norma grįžta į savo pradinį lygį. Prie padidėjusių kainų lygio augdamas prisiderina darbo užmokestis. Realus užmokestis lieka pradiniame lygyje. Taigi, ekonomika grįžo prie pilno užimtumo ir potencialaus produkto lygio. Pagal klasikines pažiūras, visi ši procesai įvyksta momentaliai.
6 paveikslo grafikas tinka ir fiskalinės ekspansijos politikai paaiškinti. Esant bet kokiam kainų lygiui ir atitinkamam realios pinigų pasiūlos kiekiui, vyriausybės išlaidų padidėjimas (ar mokesčių sumažėjimas), padidina visuminę paklausą ir tiesė MDS persikelia į MDS1 padėtį. Kadangi klasikinė visuminės pasiūlos tiesė yra vertikali, fiskalinės ekspansijos išdavoje kainos turi pakilti nuo P0 iki P1, o produkto apimtis pasislinkti pilno užimtumo lygyje YP.
Fiskalinės politikos pasekmė yra visuminės paklausos padidėjimas, jei kainos lieka nepakitę. Tačiau firmos siekia gaminti potencialios produkcijos apimtį, todėl susidaro paklausos perteklius. Kainos momentaliai ima kilti aukštyn, kol prekių paklausos perteklius išnyksta. Kadangi duota nominali pinigų pasiūla, aukštesnės kainos sumažina realią pinigų pasiūlą, padidina palūkanų normą ir sumažina privačias išlaidas vartojimui ir investicijoms. Taigi, kai pusiausvyra yra atstatyta, ekonomika turi aukštesnes kainas ir nominalų darbo užmokestį, mažesnį realių pinigų kiekį ir aukštesnę palūkanų normą. Vyriausybės išlaidos yra aukštesnės, bet privatus vartojimas ir investicijos yra atitinkamai mažesni, o visuminė paklausa pasilieka pilno užimtumo lygyje. Vyriausybės išlaidų padidėjimas yra tiksliai kompensuojamas privačių išlaidų vartojimui ir investicijoms sumažėjimu.
Klasikiniame modelyje vyriausybės išlaidų padidėjimas “išstumia” lygiai tokį pat kiekį privačių išlaidų, palikdamas visuminę paklausą nepakitusią potencialaus produkto lygyje.
Pagal Dž.M.Keinso modelį tokioje situacijoje “išstūmimas” bus tik dalinis. Keinso modelyje trumpuoju laikotarpiu kainos ir darbo užmokestis nekinta, o gamybos apimtį nulemia bendroji paklausa. Esant nustatytai (fiksuotai) nominaliajai ir realiajai pinigų pasiūlai, vyriausybės išlaidų padidėjimas padidins pusiausvyros palūkanų normą per poveikį bendrajai paklausai ir realiajam produktui. Didesnė produkto apimtis didina pinigų paklausą ir, esant pastoviai pinigų pasiūlai, reikalauja aukštesnės palūkanų normos, kad pinigų rinka išliktų pusiausvira. Savo ruožtu aukštesnė palūkanų norma sumažina vartojimą bei investicijas ir tam tikra dalimi kompensuoja skatinantį vyriausybės išlaidų efektą bendrajai paklausai ir produktui.
Panagrinėsime, kaip “elgiasi” ekonomika aprašoma pagal Keinso ir klasikinį modelius, jei joje vyksta stiprūs sutrikimai. Pasinaudosime 7 paveikslu. Tarkime, kad pradinę ekonomikos padėtį atspindi tiesė MDS ir pusiausvyros taškas E. Tam tikri įvykiai ekonomikoje staiga pastumia visuminės paklausos tiesę MDS žemyn. Tai gali atsitikti, kai, pvz., firmos pesimistiškai žiūri į savo ateities planus ir todėl mažina investicijas. Arba, kai vartotojai laukia žymaus savo ateities pajamų sumažėjimo ir dėl to riboja vartojimą. Dėl šių priežasčių tiesė MDS pasislenka žemyn į padėtį MDS1.
Kaip elgiasi ekonomika, aprašoma klasikiniu modeliu? Kainos nukris nuo P iki P1. Atitinkamai sumažės piniginis darbo užmokestis, kad realus darbo užmokestis liktų nepakitęs esant pilno užimtumo lygiui. Palūkanų norma sumažėja, padidindama visuminę paklausą. Tai pilnai kompensuoja visuminės paklausos pradinį postūmį žemyn, atstatant ją į YP lygį. Nauja pusiausvyra nusistovi taške E1.

Kitaip yra Keinso modelyje, kuriame darbo užmokestis ir kainos yra fiksuoti. Kai ekonomika yra pusiausvyros taške E, tiesės MDS poslinkis žemyn perkelia ekonomiką į naują pusiausvyros tašką A, kur kainų lygis lieka P. Taške A pinigų rinka yra pusiausvyroje ir planuotos išlaidos prekėms lygios faktiškai pagaminto produkto apimčiai. Tačiau tai nėra pilna pusiausvyra. Gamintojai norėtų gaminti produkcijos apimtį atitinkančią YP lygiui, bet gamina tik Y produktą. Gamybos apimtį apsprendžia paklausa.
Kas šioje situacijoje atsitiks vėliau? Galimi du atvejai. Pirmu atveju vyriausybė, vadovaudamasi Keinso modelio rekomendacijomis, gali panaudoti fiskalinę ar monetarinę politiką, kad pastumtų tiesę MDS1 aukštyn į padėtį MDS. Šiuo atveju gamintojai bus patenkinti galėdami gaminti papildoma produkcijos kiekį ir grįžti į aukštesnį gamybos lygį YP. Tuomet pajamos padidės nuo Y iki YP. Fiskalinės ar monetarinės politikos dėka ekonomika galės padidinti produkto apimtį tiksliai tiek, kiek sutaupė išteklių taške A. Kadangi gamintojai gamino mažiau produkcijos, jų paklausa darbui buvo mažesnė negu darbo pasiūla. Taške A darbo rinkoje buvo priverstinis nedarbas, nes užimtų kiekis buvo sumažintas, bet realus darbo užmokestis liko nepakitęs.
Antru atveju situacija klostytųsi šitaip: jei vyriausybė nedidintų visuminės paklausos, galimas atvejis, kad firmos pradėtų mažinti kainas ir imtų didinti produkcijos apimtį iki YP lygio. Dalis priverstinių bedarbių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį piniginį darbo užmokestį, darytų spaudimą darbo užmokesčio lygiui. Tokią ekonomikos būklę galima iliustruoti lėtu slinkimu tiese MDS1 iš taško A į tašką E1, kuriame yra atstatytas pilnas užimtumas ir visų rinkų pusiausvyra.
Apibendrinant pasakysime, kad galima sutikti su keinsistų nuomone, kai aprašoma ekonomikos elgsena trumpu periodu, kol kainos ir darbo užmokestis dar nespėjo prisiderinti prie ekonomikos reikalavimų. Klasikinių požiūrių laikysimės aprašant ekonomikos elgseną ilgos trukmės laikotarpiu, kai kainos ir darbo užmokestis turi pakankamai laiko prisiderinti. Svarbiausias klausimas, kiek laiko trunka šis prisiderinimas praktikoje.
Tiek Keinso, tiek klasikiniame modeliuose fiskalinės ir monetarinės politikos ekspansija pasireiškia tuo, kad tiesė MDS pasislinks aukštyn.
Antra vertus, klasikiniame modelyje, kuriame produkto gamybos apimtis visada yra YP, vyriausybė, siekdama padidinti produkto apimtį ir užimtumą, eina ne paklausos valdymo politikos keliu (išplečiant paklausą), bet panaudoja pasiūlos politiką (siekiant pilno užimtumo produkto apimties). Taigi ekonomika, skatinama pasiūlos politikos, eina visuminės pasiūlos, o ne visuminės paklausos didinimo keliu.
Pasiūlos politikoje naudojami šie metodai: mažinamas pajamų mokestis (taip skatinant norą dirbti), didinamas užimtumo pusiausvyros lygis, pastumiant prekių visuminės pasiūlos kreivę į dešinę.
Keinsistai, monetaristai ir pasiūlos politikos šalininkai labai skirtingai traktuoja visuminę pasiūlą. Kiekviena teorija yra tinkama, esant skirtingam ekonominio aktyvumo lygiui. Keinso ir jo pasekėjų požiūris yra tinkamiausias, kai yra didelis nedarbas ir ryškus nuosmukis. Tuomet bendroji pasiūlos kreivė faktiškai yra horizontali. Kai ekonomika priartėja prie visiško užimtumo lygio, didėja infliacijos galimybė. Tuomet tinkamiausia būtų vertikali bendrosios pasiūlos kreivė, t.y. monetaristų požiūris. Tarp šių dvejų ekstremalių situacijų galima įterpti pasiūlos politikos šalininkų požiūrį – didėjanti paklausa gali veikti ir kainas, ir realųjį nacionalinį produktą.
Eklektinė (t.y. derinanti skirtingas pažiūras) bendroji pasiūlos kreivė yra horizontali, kai produkto gamybos apimties lygis žemas. Kreivė kyla aukštyn, kai gamybos lygis vidutinis. Kai gamybos lygis aukštas ir pasiekiamas visiškas užimtumas, pasiūlos kreivė vertikali. Tokia kreivės samprata naudinga praktiškai, priimant sprendimus makroekonomikos lygiu.

DARBO UŽMOKESTIS DARBO RINKOJE

Netikėtai ir žymiai sumažėjus visuminei paklausai, atsiranda nedarbas, kurio trukmė gali būti įvairi, dažnai skaičiuojama metais. Klasikinis modelis aprašo ilgo laikotarpio pusiausvyrą, kai ekonomika prisiderina prie pasikeitusių aplinkybių. Tačiau tas prisiderinimas dažnai būna lėtas ir skausmingas. Jis negali įvykti momentaliai, nors kainos ir darbo užmokestis keičiasi lėtai, kol prilygsta darbo užmokesčiui, kurio reikalauja nauja ilgo laikotarpio pusiausvyra, aprašoma klasikiniu modeliu. Paaiškinsime, kodėl taip yra. Firmos, gamindamos produkciją, turi atitinkamus kaštus. Svarbiausias šių kaštų elementas dažniausiai yra darbo užmokestis. Kaštai yra kainos pagrindas. Todėl lėtas darbo užmokesčio prisiderinimas yra svarbiausia lėto kainų prisiderinimo prie visuminės paklausos pokyčių priežastis. Panagrinėsime darbo užmokesčio susiformavimą darbo rinkoje.
Darbuotojo darbas firmoje yra tipiška ilgalaikė sutartis. Samdyti ir atleisti darbuotojus firmai paprastai nemažai kainuoja. Atleisdama darbuotoją firma praranda jo įgytą darbo patirtį. Samdydama naują darbuotoją, išleidžia papildomas išlaidas firmos reklamai, darbuotojui apmokyti ir pan. Todėl esant trumpalaikiams gamybos apimties pakitimams, kuriuos iššaukia paklausos svyravimai, firmos paprastai vengia atleisti senus ir priimti naujus darbuotojus.
Dirbantieji taip pat siekia ilgalaikių sutarčių su firmomis. Naujo darbo paieškos žmogui kainuoja laiko ir pastangų. Antra vertus, atleistasis iš darbo praranda įgytą darbo patirtį ir darbo užmokestį. Todėl sudarant ilgalaikes sutartis tarp darbuotojų ir firmų, pirmiausia susitariama dėl darbo užmokesčio dydžio ir jo svyravimo, pakitus produkcijos apimčiai. Darbo sutartyse paprastai numatomas darbo valandų skaičius, viršvalandžiai, reguliarus užmokestis už viršvalandžius.
Firmos darbo veiksnio kiekis yra bendras darbo valandų skaičius, kuris atidirbamas firmoje per tam tikrą laiką (pavyzdžiui, savaitę). Jei firmos darbo veiksnio kiekis yra lygus A*B, kur A – vieno darbuotojo atidirbtų valandų skaičius, o B – darbuotojų skaičius, tai darbo veiksnio kiekį galime reguliuoti šiais būdais:
1) keičiant darbuotojo atidirbtų valandų skaičių, kai darbuotojų skaičius pastovus;
2) keičiant darbuotojų skaičių, kai atidirbtų valandų skaičius yra pastovus;
3) derinant abu šiuos būdus.
Tarkime, kad firmos produkcijos paklausa krenta. Trumpu laikotarpiu ji stengsis turėti trumpesnę darbo savaitę nekeičiant darbuotojų skaičiaus. Jei ir toliau paklausa mažės, firma gali laikinai atleisti iš darbo kai kuriuos darbuotojus.
Kai paklausa firmos produkcijai padidės, laikinai atleistieji bus vėl pasamdyti. Toks atleidimo būdas naudingas ir firmai ir darbuotojui. Tačiau jei firma įsitikins, kad paklausos augimo perspektyvos menkos, ji šiuos darbuotojus atleis galutinai.
Kai paklausa firmos produkcijai auga, pirmiausiai firmos imasi viršvalandžių. Jei paklausa ir toliau auga, firma samdo daugiau darbuotojų.
Ilgalaikės darbo sutartys tam tikra prasme izoliuoja firmą ir jos darbuotojus nuo darbo rinkos sąlygų. Todėl praktikoje darbo užmokesčio prisiderinimas prie darbo rinkos reikalavimų yra vangus, o pilno jo prisiderinimo nebūna dėl kelių priežasčių. Kai visuminė paklausa stipriai krenta, kai kurios firmos pradeda atleisti savo darbuotojus. Atsiranda priverstinių bedarbių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Tačiau ne visos firmos pasinaudos šiuo pretekstu, kad sumažintų darbo užmokestį. Pirma, naujas darbuotojas yra blogesnis pakaitalas to darbuotojo, kuris jau žino darbą. Antra, ilgalaikis bendradarbiavimas tarp firmos ir darbuotojų yra svarbesnis už trumpalaikį pelną, gautą šie tiek sumažinus darbo užmokestį. Firmos, kaip darbdavio reputacija, yra svarbus veiksnys, siekiant prisivilioti ir išlaikyti patyrusius darbuotojus ilgą laiką. Firma siekia, kad darbuotojai būtų patenkinti darbo sąlygomis, kartu ir darbo užmokesčiu. Todėl firma ir darbuotojai gali pasiekti tarpusavio supratimą, kai darbo užmokestis nei per daug mažėtų, nei per daug didėtų.
Išnagrinėjome darbo rinką. Toliau analizuosime darbo ir prekių rinkų sąveiką.

TRUMPO LAIKOTARPIO VISUMINĖS PAKLAUSOS TIESĖ IR KAINŲ BEI DARBO UŽMOKESČIO PRISIDERINIMAS.

8 paveikslas iliustruoja nagrinėtą darbo užmokesčio prisiderinimą trumpu laikotarpiu.

Piniginio darbo

užmokesčio C WW

lygis A

W0 WW1

B

W1 WW2

W2

A2

y yP y1 Produkto apimtis

8 pav. Piniginio darbo užmokesčio prisiderinimas
Tarkime, kad pradžioje ekonomika yra pilno užimtumo taške A. Trumpu laikotarpiu piniginio darbo užmokesčio tiesė WW yra labai nuožulni. Padidėjus paklausai, firmos padidina produkcijos apimtį iki kiekio, pažymėto Y1. Tiesėje WW tai atitiktų tašką C. Darbuotojų kiekis nedidės, nes produkcijos kiekį firma padidins viršvalandžių dėka. Priešingai, jei paklausa firmos produkcijai mažėja, jos mažina darbo savaitės trukmę, kartu mažindamos produkcijos apimtį, kuri dabar bus taške Y. Teisėje WW tai žymi taškas B.
Vidutinės trukmės laikotarpiu, jei paklausa neatsistatys, firma pradės atleisti darbuotojus ir mažinti užmokestį.
Tačiau neįtikėtina, kad darbo užmokestis šiuo periodu sumažės iki W2, t.y. iki lygio, kuris užtikrintų pilno užimtumo atstatymą klasikiniame modelyje ilgos trukmės periodu. Matyt, darbo užmokestis sumažės iki W1 tiesėje WW1. Žemesnis darbo užmokestis leis sumažinti kainas ir tai šiek tiek atstatys visuminės paklausos lygį per padidėjusią realią pinigų pasiūlą ir sumažėjusią palūkanų normą. Tačiau vidutinės trukmės laikotarpiu dėl vangaus darbo užmokesčio prisiderinimo, firmos gamins produkcijos mažiau, negu potencialus produkto lygis.
Tik ilgos trukmės laikotarpiu darbo užmokesčio tiesė nusileis į WW2 padėtį. Tuomet darbo užmokestis ir kainos bus nukritę pakankamai, kad reali pinigų pasiūla būtų padidėjusi, o palūkanų norma sumažėjusi iki tokio lygio, kuris reikalingas atstatyti visuminę paklausą į pilno užimtumo lygį taške A2. Tai naujas ilgalaikės pusiausvyros taškas, kai darbo užmokesčio lygis yra W2. Tolesni paklausos svyravimai, jei jie įvyktų, sukels judėjimą išilgai tiesės WW2, o aprašytas prisiderinimo procesas kartotųsi.
Dabar nagrinėsime ryšį tarp darbo užmokesčio darbo rinkoje ir kainų prekių rinkoje. Supaprastinsime situaciją tardami, kad firmos produkcijos kainų pagrindą sudaro darbo užmokesčio kaštai. Suprantama, žaliavos, žemės, kapitalas yra taip pat gamybos kaštų elementai. Tačiau mes orientuojamės tik į darbo užmokestį kaip pagrindinį kaštų elementą. Turint galvoje šį supaprastinimą galima pereiti nuo darbo užmokesčio tiesės WW (8 pav.). Tuo tikslu vertikalioje ašyje vietoje darbo užmokesčio turime žymėti kainas.
Trumpo laikotarpio visuminės pasiūlos grafikas (SAS – short time run aggregate supply curve) rodo firmų nustatytas kainas kiekvienam produkcijos lygiui, kai žinomas darbo užmokestis, kurį firmos turi mokėti.

Kainų

lygis

SAS

SAS1

P0 A

B SAS2

P2

A2

y yP Produkto apimtis

9 pav. Trumpo laikotarpio visuminės pasiūlos tiesė

9 paveikslas iliustruoja trumpo laikotarpio visuminės pasiūlos grafiką SAS, atitinkantį darbo užmokesčių tiesę WW. Tarkime, kad taške A ekonomika funkcionuoja pilno užimtumo sąlygomis ir yra visų rinkų pusiausvyra. Kainos yra P0 lygyje, nes sutartas piniginis darbo užmokestis yra W0 (8 pav.). Trumpu laikotarpiu firmų produkcijos apimtį atspindės pasiūlos tiesė SAS. Firmos gali pasiūlyti papildomą produkcijos kiekį už truputį aukštesnę kainą, kuri leidžia joms padengti viršvalandžių apmokėjimą. Jei firma susiduria su produkcijos kainų mažėjimu, ji turi sumažinti produkcijos apimtį. Kai darbo užmokesčio dydis sutartas, firmos turi ribotas galimybes sumažinti kaštus. Todėl, jei kainos kris ir toliau, firmos bus priverstos žymiai sumažinti produkcijos apimtį trumpu laikotarpiu. Vadinasi, jei produkcijos paklausa mažėja, firmos neturi galimybės per trumpą laikotarpį mažinti produkcijos kainas nes jos yra tiesėje SAS.
Vidutinės trukmės laikotarpiu, jei paklausa išlieka maža, firmos pradeda atleisti darbuotojus. Darbo užmokesčio lygis palaipsniui pereina į žemesnę trumpo periodo visuminės pasiūlos tiesę SAS (9 pav.). Ilgos trukmės laikotarpiu darbo užmokesčio tiesė persikelia į WW2, o trumpo laikotarpio pasiūlos tiesė į SAS2. Firmos pasiekia tašką A2 ir sugrįžta prie vertikalios ilgo laikotarpio visuminės pasiūlos tiesės.
Firmos vėl dirba pilno užimtumo sąlygomis, gamindamos potencialią produkciją. Dabar kainos yra nukritę tiek, kad reali pinigų pasiūla padidėjusi, o palūkanų norma sumažėjusi iki lygio, reikalingo visuminę paklausą atstatyti į pilno užimtumo sąlygas.
Iš pateiktos analizės seka tokios išvados: kadangi trumpo laikotarpio visuminės pasiūlos tiesė yra labai nuožulni, visuminės paklausos poslinkiai greičiau sukels produkcijos apimties, o ne kainų pokyčius. Tai yra Keinso modelio savybė. Tačiau nukrypimai nuo pilno užimtumo sąlygų palaipsniui keičia darbo užmokestį ir kainas, todėl ekonomika lėtai grįžta į pilno užimtumo sąlygas. Tai yra klasikinio modelio savybė.

KAINŲ, GAMYBOS APIMTIES IR UŽIMTUMO TARPUSAVIO PRISIDERINIMAS.

Paklausos ir pasiūlos svyravimai sutrikdo ekonomikos pusiausvyrą. Tačiau po kiek laiko ekonomika vėl grįžta į pusiausvyros būseną. Šį procesą analizuosime pasinaudodami makroekonomikos paklausos ir trumpo laikotarpio visuminės pasiūlos grafiku (9 pav.).
Šioje sudėtingesnėje analizėje atsisakome supaprastinančios prielaidos, kad produkcijos apimtį sprendžia paklausa, kai ji mažesnė už potencialaus produkto apimtį. Trumpu laikotarpiu firmos vadovaujasi šio laikotarpio pasiūlos teise ir gamina tiek, kiek nori, išsaugodamos sutartą piniginio darbo užmokesčio lygį.
Panagrinėsime makroekonomikos paklausos tiesės poslinkio žemyn pasekmes (10 pav.). Tarkime, kad ekonomika yra taške E. Piniginis darbo užmokestis W yra tokio lygio, kad susidaro darbo rinkos pusiausvyra, kai realaus darbo užmokesčio pusiausvyra lygis yra W = W/p. Tarkime, kad ekonomikoje stipriai sumažėjo nominali pinigų pasiūla. Tuomet sumažėja ir visuminės paklausos lygis, esant bet kokiam kainų lygiui. Makroekonomikos paklausos tiesė pasislenka žemyn iš MDS į MDS1 padėtį.

AS

Kainų SAS SAS1

lygis

E SAS3

p

E1

p1 E2 MDS

p2 E3

p3

MDS1

y1 y2 yP Produkcijos apimtis
10 pav. Ekonomikos pusiausvyros atstatymas stipriai sumažėjus nominaliai pinigų pasiūlai
Pagal klasikinį modelį kainos ir darbo užmokestis momentaliai prisiderina, kad ekonomika išliktų pilno užimtumo potencialaus produkto lygyje. Kainų pusiausvyros lygis tuojau pat nukrenta iki p3, o piniginio darbo užmokesčio lygis sumažėja iki W3. kad realus darbo užmokestis (W3/p3) išliktų nepakitęs. Naujas ekonomikos pusiausvyros taškas bus E3.
Tačiau šios klasikinio modelio išvados teisingos tik ilgos trukmės laikotarpiu. Detaliau išsiaiškinsime, kaip ekonomika grįžta į pusiausvyrą trumpu, vidutiniu ir ilgu laikotarpiais.
Trumpu laikotarpiu tiesės MDS poslinkis žemyn į MDS1 padėtį “perkelia” ekonomiką iš taško E į E1. kadangi firmos turi menkas galimybes mažinti produkcijos vieneto kaštus, jos sutinka daugiau mažinti produkcijos apimtį. Taške E1 prekių rinka yra pusiausvyroje. Taškas E1 yra tiesės SAS ir MDS1 susikirtimo taškas, tačiau kainos dar nėra pakankamai nukritę, o produkto apimtis sumažėjusi stipriai. Kadangi piniginis darbo užmokestis dar neprisiderinęs, realus darbo užmokestis faktiškai pakilęs (piniginis darbo užmokestis nepakitęs, o kainų lygis P1 – žemesnis už P). Kai firmos ima reguliuoti užimtumą, jos pasiūlys mažiau darbo vietų, o daugiau žmonių norės gauti darbą. Todėl atsiras priverstinis nedarbas.
Vidutinės trukmės periodu ima mažėti ir piniginis darbo užmokestis. Esant žemesniam sutartam piniginiam darbo užmokesčio lygiui, firmos pereina į žemesnę pasiūlos tiesę SAS1. Prekių rinkos pusiausvyra yra taške E2. Žemesnės prekių kainos P2 reiškia, kad pradinis piniginio darbo užmokesčio sumažėjimas dar ne itin stipriai paveikia realaus darbo užmokesčio mažėjimą. Todėl dar išlieka priverstinis nedarbas. Bet kadangi taške E2 kainos žemesnės negu taške E1, visuminė prekių paklausa jau padidėjusi. Reali pinigų pasiūla ėmė augti, palūkanų norma krito ir ekonomikoje vykstančius procesus iliustruoja slinkimas žemyn paklausos tiese MDS1. Tai reiškia, kad produkcijos apimtis didėdama grįžta atgal link pilno užimtumo lygio.
Tik ilgos trukmės laikotarpiu ekonomika grįžta į pusiausvyros sąlygas. Piniginis darbo užmokestis ir kainos sumažėja proporcingai nominalios pinigų pasiūlos sumažėjimui. Trumpo laikotarpio visuminės pasiūlos tiesė pasislenka žemyn į SAS3 padėtį. Ekonomika yra pusiausvyroje taške E3, esančiame ant trumpo ir ilgo laikotarpių visuminės pasiūlos tiesių. Kainos nukritę pakankamai, kad reali pinigų pasiūla būtų atstatyta į jų pradinį lygį. Palūkanų norma ir visuminė paklausa grįžo į pradinę poziciją. Realus darbo užmokestis grįžo į lygį, kuris atitinka pilno užimtumo sąlygas. Priverstinis nedarbas išnyko. Produkto apimtis atitinka potencialiojo produkto lygį.

MAKROEKONOMIKOS BENDROSIOS PUSIAUSVYROS MODELIS, NAUDOJANT MDS-AS IR IS-LM KREIVES

Analizuosime jau nagrinėta bendrosios makroekonomikos pusiausvyros modelį, tačiau darbo rinką pakeisime visų gamybos veiksnių rinka. Bendrąją pusiausvyrą nagrinėsime pagal MDS-AS ir IS-LM modelius.
Trumpai apžvelgsime, kada gamybos veiksnių rinkoje pasiekiama pusiausvyra, t.y. kada gamybos išteklių apimtis, kuriais yra bendroji paklausa, atitinka visų išteklių siūlomą gamybos veiksnių apimtį. Kitų gamybos veiksnių rinkoje, kaip ir darbo veiksnių rinkoje, didėjant išteklių apimčiai (3 pav.), ribinis produktas (t.y. ribinis našumas) mažėja. Todėl firmos stengiasi vis mažiau mokėti už papildomai naudojamus gamybos veiksnius F. Gamybos veiksniai – ekonominiai ištekliai (žemė, darbas, kapitalas), – naudojami gamybos procese.
Kai pasiekiamas visiško užimtumo lygis FP, ribinis išteklių produktas stipriai mažėja, ir dar labiau mažėja mokamos lėšos už gamybos veiksnius. Todėl gamybos veiksnių paklausos kreivė FD staiga žemėja, kai gamybos veiksnių kainos PF mažėja, kaip parodyta 11 paveiksle.
Gamybos veiksnių pasiūla FS priklauso nuo išteklių kainų PF ir jų kaštų, savininkų požiūriu. Išteklių pasiūla didėja tol, kol veiksnių kainos padengia jų kaštus. Didėjant išteklių apimčiai, jų kaštai taip pat didėja. Pasiekus visiško užimtumo lygį, kaštų augimo tempai staiga didėja. Tai rodo staigus FS kilimas nuo taško FP. Išteklių kaštų kitimo greitį, didėjant išteklių naudojimui, rodo ribiniai kaštai. Kai gamybos veiksnio vieneto kaina lygi ribiniams veiksnio kaštams, gamybos veiksnių pasiūlos lygis yra optimalus. Kiekviename FS kreivės taške išteklių savininkams išmokėta suma lygi visų išteklių kaštams. Pusiausvyra gamybos veiksnių rinkoje yra taške E, kur susikerta kreivės FS ir FD.

PF FS

E

PFE

FD

11 F

11 pav. Gamybos veiksnių rinkos pusiausvyra

Gamybos veiksnių rinkos pusiausvyros taške E ribinis gamybos veiksnio produktas pinigine išraiška lygus ribiniams gamybos kaštams.
Pasitelkę gamybos veiksnių rinkos pasiūlos ir paklausos kreives bei bendrojo produkto funkciją Y(F), nubrėžiame bendrąją pasiūlos kreivę AS, parodytą 12 paveiksle.
12 (a) paveiksle kainų lygius P1, P2, P3 atitinka gamybos veiksnių paklausos kreivės FD1, FD2, FD3. 12 (b) paveikslas rodo produkto apimtis, gautas panaudojus tam tikrą veiksnių kiekį. Taškai A, B, C 12 (c) paveiksle rodo kainų lygius P1, P2, P3 atitinkančias produkto apimtis. Taškai A, B ir C yra bendrosios pasiūlos kreivės AS taškai.

FS AS

PF FD3 P

E3

FD2 C

E2 B

FD1

E1 A

a) F1F2 F3 F b) Y1Y2Y3 Y

Y

Y3 Y(F)

Y2 B C

Y1 A

c)

F1 F2 F3 F
12 pav. Bendrosios pasiūlos kreivės nustatymas
Bendrosios pusiausvyros modelis, naudojant MDS-AS ir IS-LM kreives, parodytas 13 paveiksle.

r IS LM Y

Y(F)

YE

E
rE

c) YE Y b) FP F

P MDS AS FS

E

PE E

FD

d) YE Y a) FP F

13 pav. Bendrosios pusiausvyros modelis

Šiame modelyje visos trys rinkos – gamybos veiksnių, darbo ir prekių – yra pusiausvyros. Trumpai apibūdinsime bendrosios pusiausvyros modelio kreives.
IS rodo nacionalinio produkto Y ir palūkanų normos r derinius, kuriems esant pasiekiama prekių pusiausvyra.
LM rodo nacionalinio produkto Y ir palūkanų normos r derinius, kuriems esant pasiekiama pinigų rinkos pusiausvyra.
Makroekonomikos paklausos tiesė MDS rodo nacionalinio produkto Y ir bendrojo kainų lygio P derinius, kuriems esant pasiekiama pinigų ir prekių rinkų pusiausvyra.
Bendroji pasiūla AS rodo nacionalinio produkto Y ir bendrojo kainų lygio P derinius, kuriems esant užtikrinama gamybos veiksnių rinkos pusiausvyra.
Gamybos veiksnių paklausos kreivė FD rodo išteklių kainų PF ir gamybos veiksnių F derinius, kuriems esant nacionalinės pajamos lygios gamybos veiksnių savininkų bendrosioms pajamoms.
Gamybos veiksnių pasiūlos kreivė FS rodo išteklių kainų PF ir gamybos veiksnių F derinius, kuriems esant bendrosios gamybos veiksnių savininkų pajamos lygio bendriems išteklių kaštams.
13 pav. rodo, kad, esant pusiausvyros kainų lygiui PE, pusiausvyros nacionalinis produktas yra YE. Prekių ir pinigų rinkose pusiausvyra pasiekiama taške, kuris atitinka pusiausvyros palūkanų normą rE ir pusiausvyros produktą YE. Kai žinoma makroekonominė paklausos kreivė MDS, gamybos veiksnių kreivės FS ir FD kirsis taške, kuris atitinka išteklių pusiausvyros kainų lygį PFE ir išteklių pusiausvyros apimtį FP. Nacionalinio produkto apimtis YE pagaminama, naudojant gamybos veiksnių kiekį FE.

BENDROSIOS MAKROEKONOMIKOS PUSIAUSVYROS MODELIO PRAKTINIS NAUDOJIMAS

Nagrinėjant pusiausvyros modelis tinka analizuojant išorinių (egzogeninių) veiksnių poveikį ekonomikai.
Išorinis veiksnys (egzogenuos factor) – tai kintamasis, veikiantis ekonomikos modelį, kurio neveikia jokie nustatyti modelio ryšiai.
Pvz., Dž.M.Keinso požiūriu, egzistuoja išoriniai kintamieji, kurie veikia vartojimą C. Tai palūkanų norma, infliacijos lūkesčiai. Jie lemia vartojimo pokytį, kurį vadiname autonominiu vartojimu, ar išoriniu vartojimu.
C = a + c * Y;
čia a – autonominis vartojimas, arba išorinis vartojimas;
c – ribinio polinkio vartoti koeficientas;
Y – bendrasis nacionalinis produktas.
Panašiai galima apibūdinti ir kitus išorinius kintamuosius, veikiančius pusiausvyros modelį: tai I (investicijos), G (vyriausybės išlaidos), NT (grynieji mokesčiai), MD (pinigų paklausa), ME (pinigų pasiūla), MT (ribinė mokesčių norma).
Ribinė mokesčių norma (MT – marginal taxes rate) – tai mokesčiai už papildomai gautą pajamų vienetą.
Išoriniai kintamieji sutrikdo ekonominę pusiausvyrą. Todėl keičiasi vidiniai (endogeniniai) kintamieji, kol po tam tikro laiko visos rinkos (pinigų, išteklių, prekių) vėl pasiekia pusiausvyrą.
Vidinis veiksnys (endogenuos factor) – tai kintamieji, susiję tarpusavyje funkcine priklausomybe.
Ekonomikos būklę galima išreikšti keturiais vidiniais kintamaisiais – Y, r, P, F. Vidinių kintamųjų tarpusavio priklausomybę rodo 13 paveikslas. Tačiau Y ir F visada kinta ta pačia kryptimi, todėl pusiausvyros modelio analizei pakanka kintamųjų Y, r, P.
Pusiausvyros modelio analizė skaidoma į dvi dalis, nes pusiausvyros produktas gali būti pasiektas, nesant visiškam užimtumui ir esant visiškam užimtumui. Kai pusiausvyra pasiekiama žemiau visiško užimtumo, nacionalinės pajamos auga, didėjant Y. Kai pusiausvyra pasiekiama visiško užimtumo sąlygomis, Y gali didėti nedaug, sparčiai augant infliacinėms kainoms. Prisiminsime, kad kreivių AS, FD ir FS lūžiai pastebimi visiško užimtumo lygyje.
Pusiausvyrą analizuosime dviem atvejais.
1. Pusiausvyra, nesant visiškam užimtumui (Y MD, ir r mažėja. Mažėjant r, didėja investicijos, todėl MDS didėja. MDS > AS ir kreivė MDS paslenka dešinėn į MDS2 padėtį. Dėl to, žymiai padidėja Y, bet P lygis pakyla nedaug. Pinigų pasiūla sumažėja nedaug, r padidėja.
Dėl išorinių kintamųjų MS ir MD pokyčių R1 sumažėja iki r3, Y1 padidėja iki Y3 ir kainų lygis P1 padidėja iki P3.
Jei MS sumažėtų, o MD padidėtų, tai kreivė MDS paslinktų kairėn iki MDS3, o LM1 pradžioje paslinktų į padėtį LM4, o vėliau grįžtų į LM5 padėtį. Dėl to, kaip parodyta 14 paveiksle, r1 padidėtų iki r5, Y1 sumažėtų iki Y5, o P1 nukristų iki P5.

r LM4 LM5

LM1

LM3

E4 LM2

E5

r5 E1

r1 E3

r3 E2 IS

a)

Y4 Y5 Y1 Y3 Y2 Y

AS

P

P3

P1 E3

E1 MDS2

P5 E5 MDS1

MDS3

b)

Y4 Y5 Y1 Y3 Y2 Y

14 pav. Išorinių kintamųjų MS ir MD pokyčių poveikis pusiausvyrai

2. Pusiausvyra, esant visiškam užimtumui (Y ≥ YP). Šiuo atveju pusiausvyros nacionalinis produktas pagamintas, pasiekus visišką užimtumą. Tarkime, veikiant išoriniams veiksniams, padidėjo bendrosios išlaidos AE. Įvykių seka bus kitokia, negu ankščiau, nes šiuo atveju ryškiai didėja infliacija. Kreivių pokyčiai parodyti 15 paveiksle.
Šiuo atveju, didėjant išoriniams veiksniams a, I, G ar mažėjant NT ir MT, padidėja makroekonominė paklausa ir MDS1 paslenka dešinėn į padėtį MDS2. Todėl kainų lygis pakyla nuo P1 iki P2, o Y1 nežymiai padidėja iki Y2. Y didėjimas pastumia kreivę IS1 į padėtį IS2. Padidėjus Y, padidėja pinigų paklausa MD, todėl r1 didėja iki r2, nes MD > MS. Kadangi kainos labai pakilo, tikėtina, kad padidės išteklių kainos. Todėl sumažėja FS ir attinkamai sumažėja AS. Kreivė AS1 paslenka kairėn, į padėtį AS2. Kadangi AS2 < MDS2, kainų lygis kyla iki P3, o y2 kreivėje MDS2 sumažėja iki Y3.
Labai pakilus kainoms, kreivė LM1 paslenka kairėn, į padėtį LM2. Kai kainos pakilo, pinigų pasiūla sumažėjo, MS < MD, todėl r kyla, o MD mažėja. Kadangi r2 pakilo iki r3, investicijos mažėja ir Y pagal MDS2 kreivę sumažėja iki Y3. Galutinis rezultatas: r1 padidėja iki r3, Y1 didėja iki Y3, o P1 didėja iki P3.
Analizuojant ekonominę situaciją praktiškai, kai labiau domina ne kiekybiniai, bet kokybiniai pokyčiai rinkose, galima pasinaudoti 1 lentele ir kreivėmis, pavaizduotomis 13 paveiksle. 1 lentelėje parodyti visi galimi išorinių veiksnių pokyčiai ir jų poveikis vidiniams kintamiesiems Y, r ir P.

r LM2

LM1

E3

r3

E2

r2

r1 IS2

E1

IS1

a) Y1 Y3 Y2 Y

P

AS2

AS1

P3 E3

P2 E2

E1 MDS2

P1

MDS1

b) Y1 Y3 Y2 Y
15 pav. Bendrųjų išlaidų augimo poveikis pusiausvyrai

1 lentelė. Makroekonomikos bendrosios pusiausvyros modelis.
Išoriniai veiksnių pokyčiai Kreivių poslinkiai Vidiniai veiksnių pokyčiai Galutinis kreivės MS poslinkis

IS LM MDS AS r Y P
1 2 3 4 5 6 7 8 9
Y

Leave a Comment