TURINYS
1. PINIGŲ, PREKIŲ IR DARBO RINKŲ SĄVEIKA. VISUMINĖ PAKLAUSA IR KAINŲ LYGIS 3
2. DARBO RINKA IR VISUMINĖ PASIŪLA 8
3. MONETARINĖS IR FISKALINĖS POLITIKOS ĮTAKA VISUMINEI PAKLAUSAI 12
4. DARBO UŽMOKESTIS DARBO RINKOJE 15
LITERATŪROS SĄRAŠAS 20
1. PINIGŲ, PREKIŲ IR DARBO RINKŲ SĄVEIKA. VISUMINĖ PAKLAUSA IR KAINŲ LYGIS
Abstraktus Dž. M. Keinso modelis teigia, kad auganti bendroji paklausa visada sąlygoja didesnį produkto gamybos lygį, kai kainos ir darbo užmokestis yra pastovūs, o ekonomikoje yra nepanaudotų išteklių. Realiame gyvenime kainos ir darbo užmokestis nebūna pastovūs, jie keičiasi. Klasikinis makroekonomikos modelis analizuoja ekonomiką, kurioje kainos ir darbo užmokestis gali laisvai keistis. Pagal šį modelį ekonomika yra arti visiško užimtumo gamybos lygio. Dž. Keinsas suabejojo šia teorija ir teigė, kad ekonomika gali pasiekti pusiausvyrą tik esant dideliam nedarbui, t.y. dar nepasiekus visiško užimtumo. Rinkos mechanizmas negali užtikrinti visiško užimtumo, todėl manyta, kad vyriausybė turi pasirūpinti, jog būtų pasiektas visiškas užimtumas. Makroekonomikos analizėje svarbu suprasti susireguliavimą, kuris įvyksta, sutrikus jos pusiausvyrai. Susireguliavimą atitinka perėjimas iš Keinso trumpojo laikotarpio modelio į klasikinį ilgojo laikotarpio modelį. 1 paveikslas iliustruoja pinigų, prekių ir darbo rinkų sąveiką:
1 pav. Pinigų, prekių ir darbo rinkų sąveika
Prekių, pinigų ir darbo rinkų sąveikos analizė suskyla į dvi dalis – bendrosios paklausos ir bendrosios pasiūlos tyrimą. Bendroji paklausa priklauso nuo pinigų ir prekių rinkos sąveikos. Bendroji pasiūla apima prekių ir darbo rinkų sąveiką. Išsamus makroekonomikos modelis apima visas tris rinkas, padeda susieti gamybos apimtį ir užimtumą, palūkanų normą, darbo užmokestį ir kainas. Paklausos ir pasiūlos svyravimai sutrikdo ekonomikos pusiausvyrą. Tačiau po kiek laiko ekonomika vėl grįžta į pusiausvyros būseną. Šį procesą galima analizuoti pasinaudojant makroekonomikos paklausos ir trumpo laikotarpio visuminės pasiūlos grafiku (2 pav.)
Kainų lygis
P
Produkcijos apimtis2 pav. Ekonomikos pusiausvyros atstatymas stipriai sumažėjus nominaliai pasiūlai
Šioje sudėtingesnėje analizėje atsisakome prielaidos, kad produkto apimtį lemia paklausa, jei ji mažesnė už potencialiojo produkto apimtį. Todėl trumpuoju laikotarpiu firmos vadovausis šio laikotarpio pasiūlos tiese ir gamins tiek, kiek nori, išsaugodamos sutartą piniginio užmokesčio lygį.Nagrinėsime makroekonomikos paklausos tiesės poslinkio žemyn pasekmes. Tarkime, ekonomika yra taške E0. Piniginis darbo užmokestis W yra tokio lygio, kad darbo rinka yra pusiausvira, kai realiojo darbo užmokesčio pusiausvyros lygis w = W/P0. Tarkime, ekonomikoje žymiai sumažėja nominalioji pinigų pasiūla. Tuomet sumažėja ir visuminės paklausos lygis, esant tam tikram kainų lygiui. Makroekonomikos paklausos tiesė pasislenka žemyn iš MDS į MDS1 padėtį. Vadovaujantis klasikiniu modeliu kainos ir darbo užmokestis momentaliai prisiderina, kad ekonomika išliktų visiško užimtumo potencialiojo produkto lygio. Kainų pusiausvyros lygis tuojau pat nukrenta iki P3, o piniginio darbo užmokesčio lygis sumažėja iki W3, kad realusis darbo užmokestis (W3/P3) išliktų nepakitęs. Naujas ekonomikos pusiausvyros taškas yra E3.Tačiau šio klasikinio modelio išvados teisingos tik ilguoju laikotarpiu. Tačiau kaip ekonomika grįžta į pusiausvyrą trumpuoju, vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu? Trumpuoju laikotarpiu tiesės MDS poslinkis žemyn į MDS1 padėtį „perkelia” ekonomiką iš taško E0 į tašką E1. Kadangi firmos turi menkas galimybes mažinti produkcijos vieneto kaštus, jos mažina produkcijos apimtį. Taške E1 prekių rinka yra pusiausvira. Taškas E1 yra tiesės SAS1 ir MDS1 susikirtimo taškas, tačiau jame kainos dar nėra pakankamai nukritusios, tik produkto apimtis stipriai sumažėjusi. Kadangi piniginis darbo užmokestis dar neprisiderinęs (pakankamai nesumažėjęs), realusis darbo užmokestis faktiškai yra per aukštas. Kai firmos ims reguliuoti užimtumą, jos sumažins siūlomų darbo vietų, todėl daugiau žmonių norės gauti darbą. Atsiras priverstinis nedarbas. Vidutiniuoju laikotarpiu ims mažėti ir piniginis darbo užmokestis. Esant žemesniam sutartam piniginiam darbo užmokesčio lygiui, firmos pereina į žemesnę pasiūlos tiesę SAS2. Dabar prekių rinka yra pusiausvira taške E2. Žemesnės prekių kainos P2 reiškia, kad pradinis piniginio užmokesčio sumažėjimas dar ne itin stipriai paveikė realiojo darbo užmokesčio mažėjimą. Todėl dar išlieka priverstinis nedarbas. Bet kadangi taške E2 kainos žemesnės negu taške E1, visuminė prekių paklausa jau padidėjusi. Realioji pinigų paklausa padidėjo, palūkanų norma krito. Ekonomikoje vykstančius procesus iliustruoja slinkimas žemyn paklausos tiese MDS1. Produkcijos apimtis didėdama grįžta atgal visiško užimtumo lygio link. Analizė rodo, kad tik ilguoju laikotarpiu ekonomika grįžta į trijų rinkų pusiausvyros sąlygas. Piniginis darbo užmokestis ir kainos sumažėjo proporcingai nominaliosios pinigų sumos sumažėjimui. Trumpojo laikotarpio bendroji pasiūlos tiesė pasislinko žemyn į SAS3 padėtį. Ekonomika pasiekė pusiausvyrą taške E3, trumpojo ir ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos tiesių susikirtime. Kainos nukritusios tiek, kad realioji pinigų pasiūla atitinka pradinį jų lygį. Palūkanų norma ir visuminė paklausa grįžo į pradinę padėtį. Realusis darbo užmokestis grįžo į lygį, atitinkantį visiško užimtumo sąlygas. Priverstinis nedarbas išnyko. Produkto apimtis atitinka potencialiojo produkto lygį.
Visuminė paklausa – tai kreivė, kuri parodo skirtingą prekių ir paslaugų kiekį, t.y. realią nacionalinę gamybos apimtį, kurią vartotojai, įmonės ir vyriausybė pirktų, esant bet kokiam kainų lygiui. Tačiau kuo mažesnis kainų lygis, tuo daugiau realaus nacionalinio produkto norės įsigyti šalies vartotojai, įmonės, vyriausybė, taip pat užsienio pirkėjai. Ir atvirkščiai, kuo didesnis kainų lygis, tuo mažesnį nacionalinį produkto kiekį jie norės pirkti. Realioji pinigų pasiūla – svarbiausias kintamasis, veikiantis prekių bendrosios paklausos ir kainų lygio priklausomybę. Realioji pinigų pasiūla – tai nominalioji pinigų pasiūla, padalyta iš kainų lygio. Ji parodo prekių kiekį, kurį galima nusipirkti už tam tikrą nominalų pinigų kiekį. Vadinasi, kai kainų lygis yra pastovus, realioji pinigų pasiūla gali didėti (mažėti) tik tada, kai didėja (mažėja) nominalioji pinigų pasiūla. Ši priklausomybė bus svarbi tolesnėje visuminės šios temos analizėje. 3 paveikslo (a) grafike pavaizduota realiojo nacionalinio produkto priklausomybė nuo palūkanų normos, 3 paveikslo (b) grafike – kainų lygio priklausomybė nuo realiojo nacionalinio produkto.Palūkanų normaa) LM0 LM1
ro E0 E2 r1 E1
IS1 IS0 0 Realios pajamosb) Kainų lygis
Po E0
P1 E1 E2 MDS MDS1 0 Y0 Y1 Realios pajamos
2 pav. Makroekonomikos paklausos grafikas
Kadangi šios temos analizei reikia išskirti tik kainų įtaką visuminei paklausai, tarkime, kad visi kiti bendrosios paklausos veiksniai (nominalioji pinigų pasiūla, vyriausybės išlaidos, mokesčių lygis, firmų laukiami pelnai ir laukiamos pajamos) yra pastovūs. Pradiniu momentu kainų lygis ekonomikoje yra P0. Kadangi nominalioji pinigų pasiūla pastovi, tai P0 nustato realiąją pinigų pasiūlą, vadinasi, ir tiesės LM0 padėtį. Kaip jau minėta, pastovūs ir visi kiti veiksniai, darantys įtaką visuminei paklausai. Todėl galima nubrėžti ir tiesę IS0. Ji atspindi įvairius palūkanų normos ir nacionalinio produkto derinius, kuriems esant planuotos išlaidos prekėms lygios faktiškai prekių gamybai (t.y. prekių rinkoje egzistuoja pusiausvyra). Galioja prielaida, kad gamybos apimtį lemia nustatyta paklausa ir firmos sėkmingai realizuos visą pagamintą produkciją. Kadangi pinigų rinka yra pusiausvira visuose LM0 tiesės taškuose, o prekių rinka visuose IS0 teisės taškuose, todėl šių tiesių susikirtime taške E0 yra patenkintos abiejų tiesių sąlygos. Taške E0 pinigų pasiūla lygi pinigų paklausai, o planuotos išlaidos prekėms yra lygios faktiškai pagamintos produkcijos apimčiai. Galima teigti, kad taške E0 pinigų ir prekių rinkos yra pusiausvyros, t.y. pasiūla lygi paklausai. 3 (b) paveiksle pažymėsime tašką E0, kuriame pinigų ir prekių rinkos yra pusiausviros, kai kainų lygis yra P0, o visuminė paklausa – Y0 lygio. Panagrinėkime žemesnį kainų lygį P1. Kai nominalioji pinigų pasiūla yra nustatyta, žemesnis kainų lygis reiškia didesnę realiąją pinigų pasiūlą. Dėl to sumažėja palūkanų norma, ir tiesė LM0 persikelia dešinėn, į LM1 padėtį. Tiesėje LM1 bet kurią palūkanų normą atitinka aukštesnis nacionalinio produkto lygis, negu tiesėje LM0. Taškas E1 (3 (a) pav.) rodo tą palūkanų normos ir nacionalinio produkto priklausomybę, kuriai esant pinigų rinka yra pusiausvira, t.y. planuotos išlaidos lygios realiajai nacionalinio produkto apimčiai. 3 (b) pav. Pažymėkime tašką E1, rodantį, jog kainų lygį P1 atitinka realiojo nacionalinio produkto lygis Y1 (jam esant planuotos išlaidos ir faktiškos išlaidos yra lygios). Taške E1 palūkanų normos lygis būtinas palaikyti pusiausvirai pinigų rinkoje, kai produkto lygis Y1 yra r1. Nagrinėjant kiekvieną galimą kainų lygį, o kartu ir atitinkamą realiųjų pinigų pasiūlos dydį bei tiesės LM padėtį, galima pažymėti aibę taškų, tokių kaip E0 ir E1 (3 (b) pav.). Sujungę šiuos taškus, gauname makroekonomikos paklausos teisę MDS.Makroekonomikos paklausos tiesė MDS rodo skirtingus kainų lygio ir realiojo nacionalinio produkto derinius, kuriems esant pinigų rinka yra pusiausvira, ir planuotos išlaidos lygios faktiškai produkto apimčiai.
Makroekonomikos paklausos kreivė yra žemėjanti, nes mažesnis kainų lygis didina realiąją pinigų pasiūlą, mažindamas pusiausvyros palūkanų normą ir didindamas visuminę paklausą. MDS tiesė yra gauta prie tokių sąlygų: nominalioji pinigų pasiūla, vyriausybės išlaidos ir kiti bendrosios paklausos veiksniai yra nekintami. Padidėjus vyriausybės išlaidų lygiui (kitoms sąlygoms nesikeičiant), visuminė pasiūla padidėja ir tiesė IS0 pasislenka aukštyn į padėtį IS1. Naujos pusiausvyros taškas yra E2, o makroekonomikos paklausos tiesė yra MDS1, rodanti aukštesnę visuminę paklausą ir trumpojo laikotarpio pajamas, esant nustatytam kainų lygiui. Panašiai atsitiktų, padidėjus nominaliajai pinigų pasiūlai ir esant bet kuriam kainų lygiui, kai kitos sąlygos nekinta. Tuomet tiesė LM pasislinks dešiniau, rodydama aukštesnį bendrosios paklausos ir realiojo nacionalinio produkto lygį, o tiesė MDS pasislinks aukštyn. Makroekonomikos paklausos grafikas rodo, kad žemesnės kainos, didindamos realiąją pinigų pasiūlą ir mažindamos palūkanų normą, padidina visuminę paklausą. Tiesė MDS tenkina dvi sąlygas. Pirma, planinės išlaidos lygios faktiškam produktui (t.y. faktiška produkto apimtis patenkina visuminę prekių paklausą). Antra, nusistovėjusi palūkanų norma palaiko pinigų rinkos pusiausvyrą tam tikro produkto gamybos apimties lygio. Vadinasi, tiesė MDS rodo faktiškai pagaminto produkto apimtį, kuris patenkina visuminę prekių paklausą. Makroekonomikos paklausos tiesė yra žemėjanti tiesė, siejanti kainų ir realiojo nacionalinio produkto lygius. Klasikinės krypties ekonomistai manė, kad visuminis perkamų prekių bei paslaugų kiekis didėja, krentant bendram kainų lygiui. Pavyzdžiui, visos kainos nukrenta 50%. Tada už kiekvieną piniginį vienetą galima nupirkti daugiau: padidėja pinigų perkamoji galia (t.y. realus prekių – paslaugų kiekis, kurį galima įsigyti už vieną piniginį vienetą). Supratę, kad už savo pinigus gali nupirkti daugiau prekių, žmonės ir perka jų daugiau. Todėl visuminės paklausos tiesė leidžiasi žemyn ir į dešinę.2. DARBO RINKA IR VISUMINĖ PASIŪLA
Kaip ir visuminė paklausa, visuminė pasiūla rodo ne fiksuotą pasiūlos dydį, o pasiūlos srautą, jos kitimą priklausomai nuo teikiamų į rinką prekių ir paslaugų kainų bei kitų veiksnių, kurie nulemia tos pasiūlos apimtį – nuo darbo užmokesčio ir kitų gamybos kaštų elementų, technikos lygio ir jo sąlygoto produktyvumo ir pan. Santykis tarp realaus nacionalinio produkto (bendro nacionalinio produkto, grynojo nacionalinio produkto arba nacionalinių pajamų) ir kainų lygio, kitiems visuminės pasiūlos veiksniams esant nekintamiems, išreiškiamas visuminės pasiūlos kreive. Visuminės pasiūlos kreivė rodo produkcijos apimtį, kurią firma norėtų siūlyti, priklausomai nuo kainų lygio. Produktų gamybos apimtis priklauso nuo naudojamų gamybos veiksnių (darbo, kapitalo) kiekio. Todėl, visuminės pasiūlos tyrimą reikėtų pradėti darbo rinkos paklausos ir pasiūlos analize. 4 paveiksle pateikta darbo paklausos tiesė LD rodo firmų darbo poreikio ir realaus darbo užmokesčio priklausomybę. AJ LF Realus darbo užmokestis w w0
LD
Užimtumas, darbo jėga
N1 N0 N2
4 pav. Darbo rinka
Realus darbo užmokestis yra nominalus (piniginis) darbo užmokestis, padalintas iš kainų lygio. Jis parodo prekių kiekį, kurį galime nusipirkti už nominalų darbo užmokestį.Realaus darbo užmokesčio sumažėjimas padidina darbo paklausą. Ribinis darbo produktas yra produkto prieaugis, kurį pagamina papildomai pasamdytas darbuotojas, esant duotam kapitalo kiekiui. Jei ribinis darbo produktas viršija realų darbo užmokestį, firma, didindama užimtumą, didina savo pelną. Šiuo atveju sekančio pasamdyto darbuotojo sukurtas papildomas produktas viršija ribinius kaštus (realų darbo užmokestį). Vadinasi, firma didins užimtumą, kol papildomai pasamdyto darbuotojo ribinis darbo produktas viršys realųjį darbo užmokestį. Jei ribinis darbo produktas mažesnis už realųjį darbo užmokestį, firma mažins užimtumą, kartu mažindama nuostolius, kuriuos sukelia papildomai pasitelkto darbuotojo samda. Šio darbuotojo samdos ribiniai kaštai viršija ribinį naudingumą. Taigi firmos didina užimtumą (kartu maksimizuoja pelną) tol, kol ribinis darbo produktas susilygina su realiuoju darbo užmokesčiu.
Kai kapitalo kiekis fiksuotas, samdant papildomus darbuotojus, ribinis darbo produktas mažėja, nes vis daugiau ir daugiau darbuotojų turi dalintis tą patį kapitalą. Taigi kiekvienas papildomas darbuotojas gali vis mažiau prisidėti prie bendro produkto. Todėl tiesė LD, esant fiksuotam kapitalo kiekiui, yra krintanti žemyn (4 pav.). Padidėjus kapitalo apimčiai paklausa darbui didės ir tiesė LD pasislinks aukštyn. Tuomet esant bet kuriam realiam darbo užmokesčiui firmos galės samdyti daugiau darbuotojų, kol ribinis darbo produktas mažėdamas susilygins su realiu darbo užmokesčiu. Tiriant darbo pasiūlą, svarbi sąvoka yra darbo jėga. Darbo jėga vadinami visi dirbantys ar aktyviai darbo ieškantys žmonės.4 paveiksle darbo jėgos tiesė LF rodo, kad realiam darbo užmokesčiui kylant, daugiau žmonių tampa darbo jėga. Užimtumas – tai realiojo darbo užmokesčio ir žmonių, sugebančių susirasti darbą, sąryšis. Užimtumo tiesė AJ rodo, kad augant realiam darbo užmokesčiui daugiau žmonių suranda darbą. Šiuo atveju tarp žmonių, priklausančių darbo jėgai, atsiranda vis daugiau beieškančių darbo. Augant realiam darbo užmokesčiui, tiesė AJ artėja prie tiesės LF. Priežastis yra ta, jog esant tam tikram nedarbo pašalpos dydžiui, didesnė darbo jėgos dalis norėtų gauti darbą, jei atotrūkis tarp nustatytos nedarbo pašalpos ir realaus darbo užmokesčio auga. Horizontalus atstumas tarp užimtumo tiesės AJ ir darbo jėgos tiesės LF rodo bedarbių skaičių. Tai žmonės, kurie atsisako dirbti už duotą realų užmokestį, nors jie yra darbo jėga ir užregistruoti kaip ieškantys darbo. Į šį skaičių įeina ir žmonės, kurie laikinai nedirba, nes keičia darbo vietą. Kiti, įeinantys į darbo jėgos skaičių, tikisi gauti viliojantį pasiūlymą dirbti už didesnį negu vidutinis darbo užmokestis, todėl laukia tokio pasiūlymo. Jei padidėtų darbingo amžiaus žmonių skaičius, tiesės AJ ir LF, pasislinktų į dešinę (esant kitiems veiksniams nekintamiems). Tuomet, esant bet kokiam realiajam darbo užmokesčiui, daugiau žmonių įsijungtų į darbo jėgą ir daugiau jų priimtų sprendimą dirbti. Jei padidėtų nedarbo pašalpos realusis dydis, tiesė AJ pasislinktų į kairę, nes žmonės, priklausantys darbo jėgai, būtų išrankesni darbui. Juos tenkintų padidėjusi nedarbo pašalpa, palyginti su siūlomu uždarbiu. Darbo rinkos pusiausvyrą 4 paveiksle rodo taškas E. šiame taške firmoms reikalingas dirbančiųjų skaičius N0 lygus skaičiui žmonių, sutikusių dirbti, kai realus darbo užmokestis yra wo. Kiekvienas, norintis dirbti už šį realųjį darbo užmokestį, suranda darbą. Nors šią pusiausvyrą vadiname visiško užimtumo pusiausvyra, užregistruotų bedarbių skaičius nėra lygus nuliui. Atkarpa EF rodo užregistruotų bedarbių skaičių. Jie priklauso darbo jėgai, tačiau atsisako dirbti už realųjį darbo užmokestį wo. Tokią situaciją ekonomikos teorijoje apibūdina natūralusis nedarbo lygis. Natūralusis nedarbo lygis yra darbo jėgos dalis, kurią sudaro bedarbiai, esant pusiausvirai darbo rinkai. Tai bedarbiai savanoriai, nes jie neišsirenka darbo, esant tam tikram darbo užmokesčiui. Kai realusis darbo užmokestis didesnis už wo, dalis žmonių yra priverstiniai bedarbiai. Tai žmonės, kurie norėtų dirbti už esamą darbo užmokestį, bet negali rasti darbo. Esant realiajam darbo užmokesčiui w1, yra dvi nedarbo rūšys. Atkarpa AB rodo priverstinių bedarbių skaičių. Jie norėtų dirbti už realųjį darbo užmokestį w1, bet firmos siūlo tik N1 darbo vietų skaičių. Atkarpa BC rodo savanoriško nedarbo lygį. Realiai jie nesutinka dirbti už darbo užmokestį w1. Kai realusis darbo užmokestis wo, darbo rinka yra pusiausvira, užimtumas gali padidėti dviem atvejais:1. jei firmos samdytų daugiau darbuotojų, esant bet kuriam darbo užmokesčio lygiui; tuomet darbo paklausos tiesė pasislinktų dešinėn;2. jei darbuotojai sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį; tuomet užimtumo tiesė pasislinktų dešinėn.Praktiškai užimtumo tiesė AJ yra gana stati. Todėl darbo paklausos tiesės poslinkio dešinėn pasekmė būtų didesnis pusiausviro realiojo darbo užmokesčio padidėjimas, palyginti su pusiausviro užimtumo padidėjimu. Kitais žodžiai tariant, realusis darbo užmokestis augtų sparčiau, negu sutinkančių dirbti skaičius. Antra vertus, kai realusis darbo užmokestis viršija wo ir yra priverstinių bedarbių, darbo paklausos padidėjimas (tiesės LD poslinkis aukštyn) sukeltų užimtumo padidėjimą, nedidinant realiojo darbo užmokesčio. Žmonės, kurių skaičių rodo atkarpa AB, nori dirbti už realųjį darbo užmokestį w1. Jei firmos pasiūlytų daugiau darbo vietų, jie papildytų dirbančiųjų gretas. Sekantis žingsnis nagrinėjant visuminę pasiūlą – susieti užimtumą, gaminamą produktą ir kainas. Klasikiniame modelyje kainos ir piniginis darbo užmokestis gali kisti laisvai, o realusis darbo užmokestis prisiderindamas pastoviai palaiko darbo rinką pusiausvirą. Todėl klasikiniame modelyje užimtumas visada yra visiško užimtumo lygio, kai nėra priverstinių bedarbių. Šio užimtumo lygio kainų pokyčiai neveikia, jei tik nėra rimtų sukrėtimų darbo rinkoje. Visiško užimtumo lygis ir kapitalo ištekliai lemia visų firmų gaminamo produkto apimtį, t.y. apimtį, kurią jos nori ir gali gaminti. Visos ekonomikos mastu potencialusis produktas yra produktas, pagamintas esant visiškam užimtumui. Kadangi šio užimtumo lygio kainų pasikeitimai neveikia, tai firmų siūloma produkto apimtis taip pat nepriklauso nuo kainų. Taigi klasikiniame modelyje firmos visada siūlo tokią produkto apimtį, kuri atitinka potencialųjį produktą. Tarkime, darbo rinka yra pusiausvira. Kainų sumažėjimas, esant tam tikram nominaliam darbo užmokesčiui, padidins realųjį darbo užmokestį, sukeldamas darbo pasiūlos perteklių. Piniginis darbo užmokestis ims mažėti ir mažės tol, kol realusis darbo užmokestis grįš į pusiausvyros lygį. Kartu išnyks darbo pasiūlos perteklius, ir visiško užimtumo lygis bus atkurtas. 5 paveiksle pateiktas makroekonomikos paklausos tiesės MDS ir vertikalios visuminės pasiūlos tiesės AS klasikinis modelis.P AS P1 A PE E MDS
0 Y1 Y2 Y
5 pav. Klasikinis makroekonomikos modelis
Šių tiesių susikirtimo taške E produkto apimtis sutampa su potencialiuoju lygiu Yp, o kainų pusiausvyros lygis yra PE. Esant kainų lygiui PE, prekių, darbo ir pinigų rinkos yra pusiausviros. Darbo rinka yra pusiausvira bet kuriame tiesės AS taške. Bet kuriame tiesės MDS taške yra pinigų ir prekių rinkos pusiausviros. Tačiau tik taške E visos trys rinkos yra pusiausviros. Tarkime, taške A kainos yra P1 – aukštesnės už pusiausvyros lygį P-E. Tuomet realusis pinigų kiekis bus mažesnis, o palūkanų norma aukštesnė. Todėl visuminė paklausa Y1 bus mažesnė už Yp ir firmos negalės parduoti viso Yp produkto. Klasikiniame modelyje firmos išsyk sumažins kainas, kad panaikintų pasiūlos perteklių. Taip veikdamos, jos didina realiąją pinigų pasiūlą, mažina palūkanų normą ir didina visuminę paklausą, todėl ekonomika grįžta į pusiausvyrą taške E. Priešinga situacija susidarytų, jei kainos būtų mažesnės, nei PE. Tuomet realioji pinigų pasiūla padidėtų, palūkanų norma sumažėtų, o visuminė paklausa viršytų potencialiojo produkto apimtį. Perteklinė paklausa padidintų kainas ir grąžintų ekonomiką į pusiausvyros tašką E, kai kainų pusiausvyros lygis PE. Žinant kainų lygį PE, galima apskaičiuoti piniginio darbo užmokesčio lygį, užtikrinant pusiausvyrą darbo rinkoje.
3. MONETARINĖS IR FISKALINĖS POLITIKOS ĮTAKA VISUMINEI PAKLAUSAI
Kainų pusiausvyros lygis priklauso nuo veiksnių, sąlygojančių makroekonomikos paklausos ir visuminės pasiūlos tiesių padėtį. Judant išilgai makroekonomikos paklausos tiesės, kainų pasikeitimas keičia realiąją pinigų pasiūlą, kuri per palūkanų normą keičia ir visuminę paklausą.
Antra vertus, monetarinės ar pinigų politikos pokyčiai pastumia makroekonomikos paklausos tiesę, kartu keičia visuminės paklausos lygį esant tam tikram kainų lygiui.Pirmiausiai vertėtų panagrinėti monetarinės politikos įtaką makroekonomikos visuminei paklausai; ekonomika yra pusiausvyros taške Eo (6 pav.).P AS
P1
P0 MDS1
MDS0 0 Yp Y6 pav. Skatinančioji monetarinė ir fiskalinė politika
Tarkime, dėl tam tikrų priežasčių padvigubėja nominalioji pinigų pasiūla. Tai gali atsitikti, pavyzdžiui, centriniam bankui supirkus vyriausybės vertybinius popierius. Tada realusis pinigų kiekis, esant bet kuriam kainų lygiui, padidėja, ir tiesė MDSo pasislinks MDS1.Dabar kiekvieną kainų lygį atitinka žemesnė palūkanų norma. Naujas pusiausvyros taškas yra E1. Kai kainos ir darbo užmokesčiai prisiderinę, vienintelė nominalios pinigų pasiūlos padidėjimo sėkmė yra aukštesnis kainų lygis. Produkto apimtis nepakitusi ir lygi Yp, nes modelyje visuminės pasiūlos tiesė yra vertikali. Kai nominalioji pinigų pasiūla padvigubėja, tiesė MDSo pasislenka į padėtį MDS1 taip, kad kainų pusiausvyros lygis tiksliai padvigubėja, persikeldamas iš Po- į P1. Kai pasiūlos tiesė yra vertikali, realioji visuminė paklausa turi išlikti Yp lygio, t.y. nepakitusi naujame pusiausvyros taške. Taip gali atsitikti tik tuomet, jei realioji pinigų pasiūla irgi nepakis. Priešingu atveju turėtų pasikeisti palūkanų norma, kartu paveikdama visuminės paklausos apimtį. Vadinasi, nominaliai pinigų pasiūlai padidėjus du kartus, kainos turi padvigubėti. Klasikiniame modelyje nominaliosios pinigų pasiūlos pokyčiai sukelia ekvivalentiškus nominaliojo darbo užmokesčio ir kainų lygio pokyčius: realioji pinigų pasiūla, palūkanų norma, produkto apimtis, užimtumas ir realusis darbo užmokestis nekinta. Išvada, kad pokyčiai nominaliojoje pinigų pasiūloje sukelia kainų ir darbo užmokesčio pokyčius, bet ne produkto apimties ir užimtumo pokyčius, yra svarbiausias monetaristų principas. 6 paveikslas šią išvadą patvirtina ir klasikiniam modeliui, kuriame darbo užmokestis ir kainos laisvai kinta.Kokius ekonomikos pokyčius sukelia pusiausvyros taško Eo pasislinkimas į padėtį E1 (6 pav.)? Tarkime, kad ekonomika yra taške Eo, kai kainų lygis Po. Staigus nominaliosios pinigų pasiūlos padidėjimas padidina realiąją pinigų pasiūlą, kartu sumažina palūkanų normą ir padidina visuminę paklausą. Pastaroji viršija potencialų produktą, kurį firmos norėtų siūlyti esant tam tikram kainų lygiui. Prekių paklausos perteklius sukelia kainų lygio augimą, kol pusiausvyrą grįžta. Pakilusios kainos kompensuoja nominaliosios pinigų pasiūlos padidėjimą. Realioji pinigų pasiūla ir palūkanų norma grįžta į pradinį lygį. Prie padidėjusio kainų lygio prisiderina piniginis darbo užmokestis, kuris taip pat padidėja. Realusis užmokestis lieka nepakitęs. Taip ekonomika grįžta prie visiško užimtumo ir potencialiojo produkto lygio. Pagal klasikines pažiūras visi šie procesai įvyksta momentaliai.6 paveiksle pateiktas grafikas tinka ir skatinančiajai fiskalinei politikai paaiškinti. Esant tam tikram kainų lygiui ir atitinkamam realiajam pinigų pasiūlos kiekiui, vyriausybės išlaidų padidėjimas (ar mokesčių sumažėjimas) padidina visuminę paklausą, ir tiesė MDSo persikelia į MDS1 padėtį. Kadangi klasikinė bendroji pasiūlos tiesė yra vertikali, dėl fiskalinės politikos kainos pakils nuo Po iki P1, o produkto apimtis išliks visiško užimtumo lygio Yp.Skatinančiosios fiskalinės politikos pasekmė, jei kainos nekinta, yra visuminės paklausos padidėjimas. Tačiau firmos siekia gaminti potencialiąją produkcijos apimtį, todėl susidaro paklausos perteklius. Kainos iškart ims kilti, kol prekių paklausos perteklius išnyks. Esant tam tikrai nominaliajai pinigų pasiūlai, aukštesnės kainos sumažina realiąją pinigų pasiūlą, padidina palūkanų normą ir sumažina privačias vartojimo išlaidas ir investicijas. Todėl, kai pusiausvyra grįžta, ekonomikoje yra aukštesnės kainos ir nominalieji darbo užmokesčiai, mažesnis realusis pinigų kiekis ir aukštesnė palūkanų norma. Vyriausybės išlaidos yra didesnės, bet privatus vartojimas ir investicijos – mažesnės, o visuminė paklausa išlieka visiško užimtumo lygio. Vyriausybės išlaidų padidėjimas visiškai kompensuojamas privačių vartojimo išlaidų ir investicijų sumažėjimu. Klasikiniame modelyje vyriausybės padidėjusios išlaidos „išstumia” tokį pat kiekį privačių išlaidų, todėl visuminė paklausa nesikeičia potencialiojo produkto lygyje.
Pagal Dž. M. Keinso modelį, tokioje situacijoje „išstūmimas” bus tik dalinis. Keinso modelyje trumpuoju laikotarpiu kainos ir darbo užmokestis nekinta, o gamybos apimtį nulemia visuminė paklausa. Esant nustatytai (fiksuotai) nominaliajai ir realiajai pinigų pasiūlai, vyriausybės išlaidų padidėjimas padidins pusiausvyros palūkanų normą per poveikį visuminei paklausai ir realiajam produktui. Didesnė produkto apimtis didina pinigų paklausą ir, esant pastoviai pinigų pasiūlai, reikalauja aukštesnės palūkanų normos, kad pinigų rinka išliktų pusiausvira. Savo ruožtu aukštesnė palūkanų norma sumažina vartojimą bei investicijas ir tam tikra dalimi kompensuoja skatinantį vyriausybės išlaidų efektą visuminei paklausai ir produktui.Panagrinėsime, kaip „elgiasi” ekonomika, ištikta stiprių sukrėtimų, pagal Dž. M. Keinso ir klasikinį modelius. Pradinę ekonomikos padėtį rodo tiesė MDSo ir pusiausvyros taškas Eo (7 pav.). P ASP0 E0 MDS0 P1 MDS1 0
7 pav. Dž. M. Keinso ir klasikinio modelio palyginimas
Tam tikri įvykiai ekonomikoje staiga nustumia makroekonomikos paklausos tiesę MDSo žemyn. Tai gali būti firmų pesimistinio požiūrio į savo ateities planus rezultatas. Todėl jos mažina investicijas. Arba vartotojai tikisi ryškaus savo pajamų sumažėjimo ateityje ir dėl to mažina vartojimą. Tiesė MDSo pasislinks žemyn į padėtį MDS1. Kaip elgsis ekonomika, aprašoma klasikiniu modeliu? Kainos nukris nuo Po iki P1. Atitinkamai sumažės piniginis darbo užmokestis, o realusis darbo užmokestis liks nepakitęs visiško užimtumo lygyje. Žemesnės kainos padidina realiąją pinigų pasiūlą. Palūkanų norma sumažės, vėl padidindama visuminę paklausą. Tai visiškai kompensuos visuminės pasiūlos pradinį postūmį žemyn, grąžinant ją į Yp lygį. Nauja pusiausvyra bus taške E1.Kitaip ekonomika „elgsis” pagal Dž.M. Keinso modelį, kuriame darbo užmokestis ir kainos yra fiksuoti. Kai ekonomika yra pusiausvyros taške Eo, tiesės MDS poslinkis žemyn perkelia ekonomiką į naują pusiausvyros tašką A, nekintant kainų lygiui Po. Taške A pinigų rinka yra pusiausvira, ir planuotos išlaidos prekėms lygios faktiškai pagaminto produkto apimčiai. Tačiau tai nėra visiška pusiausvyra. Gamintojai norėtų gaminti produkcijos apimtį, atitinkančią Yp lygį, bet gamina Yo, nes gamybos apimtį lemia paklausa.Apibendrinant galima sutikti su keinsistų nuomone, kai aprašoma ekonomikos elgsena trumpuoju laikotarpiu, kol kainos ir darbo užmokestis dar nespėjo prisiderinti prie ekonomikos reikalavimų. Klasikinės pažiūros tinkamos, aprašant ekonomikos elgseną ilguoju laikotarpiu, kai kainos ir darbo užmokestis turi pakankamai laiko prisiderinti. Svarbiausias klausimas – kiek laiko trunka šis prisiderinimas praktiškai. Modelių bendras bruožas tas, kad, tiek Dž. M. Keinso, tiek klasikiniame modelyje skatinančioji fiskalinė ir monetarinė politika pasireiškia tiesės MDS poslinkiu aukštyn. Antra vertus, pagal klasikinį modelį, kuriame produkto gamybos apimtis sutampa su Yp, vyriausybė didina produkto apimtį ir užimtumą, vadovaudamasi ne paklausos (t.y. išplečiant paklausą), o pasiūlos valdymo politika (t.y. skatinant gaminti potencialųjį produktą). Kitaip tariant, ekonomikoje, skatinamoje pasiūlos politikos, siekiama visuminės pasiūlos, o ne paklausos didinimo. Pasiūlos politikos metodai tokie: mažinami pajamų mokesčiai (taip skatinamas žmonių noras dirbti), didinamas užimtumo pusiausvyros lygis, pastumiant prekių visuminės pasiūlos kreivę dešinėn. 4. DARBO UŽMOKESTIS DARBO RINKOJE
Netikėtai ir žymiai sumažėjus visuminei paklausai, atsiranda nedarbas, kurio trukmė gali būti įvairi, dažnai skaičiuojama metais. Klasikinis modelis aprašo ilgojo laikotarpio pusiausvyrą, ekonomikai derinantis prie pasikeitusių aplinkybių. Tačiau prisiderinimas dažnai būna lėtas ir skausmingas. Jis negali įvykti momentaliai, nes kainos ir darbo užmokestis keičiasi lėtai, kol prilygsta naujai ilgojo laikotarpio pusiausvyrai, aprašomai klasikiniu modeliu. Kodėl prisiderinimas vyksta lėtai? Firmų gaminamos produkcijos svarbiausias kaštų elementas yra darbo užmokestis. Kaštai yra kainos pagrindas. Todėl lėtas darbo užmokesčio prisiderinimas yra svarbiausia lėto kainų prisiderinimo prie visuminės paklausos pokyčių priežastis. Pravartu panagrinėti darbo užmokesčio susiformavimą darbo rinkoje.
Darbo užmokesčiui įtakos turi daug veiksnių, tačiau pirmiausia tikslinga aptarti darbo jėgos vertę ir darbo jėgos kainą. Darbo proceso metu eikvojama fizinė ir protinė energija turi būti kompensuojama, nes priešingu atveju darbuotojas negalės efektyviai dirbti. Priemonių, reikalingų normaliam darbuotojo darbinių sugebėjimų atstatymui, verčių suma parodo darbo jėgos vertę. Tačiau žmogaus poreikių struktūra bei dydis, o tuo pačiu ir priemonių jų patenkinimui apimtis, yra santykinė reikšmė, priklausanti ne tik nuo darbo intensyvumo ir sudėtingumo, bet ir nuo išorinių veiksnių: socialinio ekonominio šalies išsivystymo lygio, demografinės situacijos, kultūrinių tradicijų ir pan. Įvertinant šiuos skirtumus, susiformuoja darbo jėgos kaina rinkoje, kurią galima apibrėžti kaip tam tikrą darbo jėgos vertės lygį pinigine išraiška, esant atitinkamam darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykiui rinkoje. Taigi, darbo jėgos kaina gali nesutapti su darbo jėgos verte. Darbo užmokestis yra pagrindinis, tačiau ne vienintelis darbo jėgos vertės kompensavimo elementas, adekvatus darbo jėgos kainai, kuri parodo bendrąsias darbo jėgos kitimo rinkoje tendencijas. Artimiausias ekvivalentas, parodantis kiek kompensuojama darbo jėgos vertė yra darbo kaštai (t.y. tiesioginis darbo užmokestis ir netiesioginės išlaidos). Galimi trys variantai: Pirmasis (idealusis) variantas – rinkoje darbo jėgos paklausa atitinka pasiūlą. Šiuo atveju darbo jėgos kaina lygi darbo jėgos vertei; Antrasis variantas – darbo jėgos paklausa viršija pasiūlą. Šiuo atveju darbo jėgos kaina viršija darbo jėgos vertę, o darbdaviai, konkuruodami darbo rinkoje tarpusavyje, gali siūlyti darbuotojams (aukštos kvalifikacijos, retų profesijų) darbo užmokestį, kuris žymiai viršija darbo jėgos vertę; Trečiasis variantas – darbo jėgos pasiūla viršija darbo jėgos paklausą. Tada darbuotojai konkuruoja tarpusavyje dėl darbo vietos. Galima darbo jėgos kainos ir darbo užmokesčio mažėjimo tendencija. Teoriškai šiuo atveju susidaro palankios sąlygos mokėti mažesnį darbo užmokestį nei yra darbo jėgos vertė. Tačiau atsakomųjų veiksmų imasi valstybė, teisiškai eliminuodama šias galimybes. Valstybė oficialiai patvirtina minimalaus pragyvenimo lygį ir nustato minimalų darbo užmokestį, kuris turi būti ne mažesnis fiziologinio pragyvenimo minimumas.Reikėtų aptarti ir veiksnius, įtakojančius darbo jėgos pasiūlą ir paklausą, dėka ko kinta darbo jėgos kaina darbo rinkoje ir keičiasi darbo užmokestis, kurį siūlo darbdaviai arba nori gauti dirbantieji. Darbo paklausą visuomenės mastu lemia ekonominiai veiksniai, t.y. pelno dinamika, ūkio struktūros pokyčiai, ūkinės veiklos ciklo svyravimai, smulkaus verslo dalis šalies ekonomikoje ir t.t. darbo paklausa yra labiau dinamiškesnis, paslankesnis reiškinys negu darbo pasiūla. Darbo jėgos pasiūla yra mažiau dinamiškas reiškinys nei darbo jėgos paklausa. Greta demografinės situacijos, kuri suformuoja kiekybinę ir kokybinę darbo jėgos pasiūlos struktūrą, didelę įtaką turi šalies ekonominė situacija. Darbuotojo darbas firmoje yra tipiška ilgalaikė sutartis. Firmai paprastai nemažai kainuoja samdyti ir atleisti darbuotojus. Atleisdama darbuotoją, firma praranda jo įgytą darbo patirtį, o samdydama naują darbuotoją, patiria papildomų išlaidų firmos reklamai, darbuotojo apmokymui ir panašiai. Todėl, esant trumpalaikiams gamybos apimties pakitimams, kuriuos sukelia paklausos svyravimai, firmos paprastai vengia atleisti senus ir priimti naujus darbuotojus. Antra vertus, darbuotojai taip pat siekia ilgalaikių darbo sutarčių su firmomis. Naujo darbo ieškančiam žmogui reikia laiko ir pastangų. Atleistasis iš darbo praranda įgytą darbo patirtį ir darbo užmokestį. Todėl, sudarant ilgalaikes darbuotojų ir firmų sutartis, pirmiausia susitariama dėl darbo užmokesčio dydžio ir jo svyravimo, pakitus produkcijos apimčiai. Darbo sutartyse paprastai numatomas darbo valandų skaičius, viršvalandžiai, reguliarus užmokestis ir užmokestis už viršvalandžius. Firmos darbo kiekis yra bendras darbo valandų skaičius, išdirbdamas firmoje per tam tikrą laiką (pavyzdžiui, per savaitę). Jei firmos darbo kiekį išreikšime a x b, čia a – vieno darbuotojo išdirbtų valandų skaičius, o b – darbuotojų skaičius, tai darbo kiekį galima reguliuoti tokiais būdais: Keičiant darbuotojo išdirbtų valandų skaičių, kai darbuotojų skaičius pastovus; Keičiant darbuotojų skaičių, kai išdirbtų valandų kiekis pastovus; Derinant šiuos abu būdus.Tarkime, kad firmos produkcijos paklausa mažėja. Trumpuoju laikotarpiu ji stengsis trumpinti darbo savaitę, nekeičiant darbuotojų skaičiaus. Jei ir toliau paklausa mažės, firma gali laikinai iš darbo atleisti kai kuriuos darbuotojus. Kai paklausa firmos produkcijai auga, pirmiausia firmos stengiasi išsiversti viršvalandžiais. Jei paklausa ir toliau auga, firma samdo naujų darbuotojų. Ilgalaikės darbo sutartys tam tikra prasme izoliuoja firmą ir jos darbuotojus nuo darbo rinkos sąlygų, todėl darbo užmokesčio prisiderinimas prie darbo rinkos reikalavimų yra vangus. Visiškas jo prisiderinimas neįmanomas dėl kelių priežasčių. Kai visuminė paklausa labai mažėja, firmos darbuotojus pradeda atleisti. Atsiranda priverstinių bedarbių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Tačiau ne visos firmos pasinaudos šiuo pretekstu sumažinti darbo užmokestį. Pirma, naujas darbuotojas yra blogesnis pakaitas darbuotojo, kuris jau išmano savo darbą. Antra, ilgalaikis firmos ir darbuotojų bendradarbiavimas yra svarbesnis už trumpalaikį pelną, gautą, šiek tiek sumažinus darbo užmokestį. Firmos kaip darbdavio reputacija yra svarbus veiksnys, norint prisivilioti ir išlaikyti darbuotojus. Kiekviena firma siekia, kas darbuotojai būtų patenkinti darbo sąlygomis, kartu ir darbo užmokesčiu. Todėl firma ir darbuotojai gali pasiekti tarpusavio supratimą, kad darbo užmokestis nei per daug mažėtų, nei per daug didėtų.Darbo užmokesčio prisiderinimą trumpuoju laikotarpiu nagrinėja 8 paveikslas.WW1 W AS
W1
0 Y0 Yp Y1 Y
8 pav. Piniginio darbo užmokesčio prisiderinimas
Tarkime, iš pradžių ekonomika yra visiško užimtumo taške A. trumpuoju laikotarpiu piniginio darbo užmokesčio tiesė WW yra labai nuožulni. Padidėjus paklausai, firmos padidina produkcijos apimtį iki Y1. Tiesėje WW tai atitiks tašką C. darbuotojų kiekis nedidės, nes produkcijos apimtis didėja dėl viršvalandžių. Jei paklausa firmos produkcijai mažėja, firmos mažins darbo savaitės trukmę, kartu produkcijos apimtį, kuri dabar bus Yo. Tiesėje WW tai atitiks tašką B.Vidutiniuoju laikotarpiu, jei paklausa neatsistatys, firma pradės atleisti darbuotojus ir mažinti darbo užmokestį.Tačiau neįtikėtina, kad darbo užmokestis nagrinėjamuoju metu sumažėtų iki W2 lygio, t.y. iki lygio, kuris užtikrintų visišką užimtumą klasikiniame modelyje ilguoju laikotarpiu. Darbo užmokestis sumažės iki W1 tiesėje WW1. Žemesnis darbo užmokestis leis sumažinti kainas, ir tai šiek tiek pakels visuminės paklausos lygį, nes padidės realioji pinigų pasiūla ir sumažės palūkanų norma. Tačiau vidutiniuoju laikotarpiu dėl vangaus darbo užmokesčio prisiderinimo firmos gamins produkto mažiau, negu potencialusis lygis. Tik ilguoju laikotarpiu darbo užmokesčio tiesė nusileis į WW2 padėtį. Darbo užmokestis ir kainos bus sumažėję pakankamai, kad padidėjusi pinigų pasiūla ir sumažėjusi palūkanų norma grąžintų visuminę paklausą į visiško užimtumo lygį A2. Tai naujas ilgalaikės pusiausvyros taškas, kai darbo užmokesčio lygis W2. Tolesni paklausos svyravimai sukeltų judėjimą išilgai tiesės WW2, o aprašytasis prisiderinimo procesas kartotųsi.Pasirenkant darbo užmokesčio formas ir sistemas, reikia siekti šių pagrindinių tikslų: Padėti konkuruoti darbo rinkoje, nes nustačius per mažą darbo užmokesčio lygį, įmonė nesugebės pritraukti ir išlaikyti reikiamų darbuotojų; Garantuoti darbo sąnaudų efektyvumą, t.y. kurti pridedamąją vertę be papildomų sąnaudų; Motyvuoti darbuotojus geriau atlikti darbus.Darbo užmokestis darbo rinkoje vaidina skatinamąjį vaidmenį, todėl darbo apmokėjimo sistema turi būti nešališka, teisinga, nuosekli, aiški. Darbo užmokestis turi būti išmokėtas laiku ir užtikrinti atgalinį ryšį su atliktu darbu. Be to, idealiu atveju darbo užmokestis turi remtis individo veikla, o kur tai neįmanoma – visos komandos (brigados) darbu, t.y. kolektyviniu apmokėjimu.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Makroekonomika. Ekonomikos teorijos kursas. II dalis. Kaunas, Technologija, 1992. – 271 psl.
2. Makroekonomika. Kaunas, Technologija, 2002. – 635 psl.
3. Baršauskienė V., Mačerinskienė I. Studijų darbų parengimo tvarka. – Kaunas, Technologija, 2002. – 79 psl.