PUOKSTES NAMO INTERJIERUI PUOSTI

STAČIŪNŲ PAGRINDINĖS M-KLOS
X KLASĖS MOKINIO
TAURIDO JOVAIŠOS

„PUOKŠTĖS NAMO INTERJIERUI PUOŠTI“

Projektas

Vadovė: Danutė Šimkuvienė

2005 m .

Stačiūnai
Projekto tikslai

Įgauti floristikos įgūdžių ;

Išmokti įvertinti, pateikti ir pristatyti savo darbą;

Įgyti žinių apie puokščių ir kompozicijų įvairovę;

Pamatyti ir susipažinti su jau sukurtomis puokštėmis ir kompozicijomis;

Išmokti paruošti medžiagas floristiniams dirbiniams.

Projekto uždaviniai

Rinkti informaciją naudojamų medžiagų paruošimą;

Ieškoti ir kaupti informaciją savo pasirinkta tema;

Surinkti įvairių puokščių ir kompozicijų pavyzdinių iliustracijų, nuotraukų;

Pagaminti savo meninę puokštę ar kompoziciją;

Sukurti pagamintos puokštės ar kompozicijos pakuotę;

Apskaičiuoti pagaminto dirbinio kainą, įskaitant savikainą ir gamybos išlaidas;

Pristatyti ilgalaikį projektą, jo iššvadas ir sukurtą floristinį dirbinį.

AUGALAI PUOKŠTĖMS:

Floristai kuria kompozicijas ir puokštes pačiomis įvairiausiomis progomis, o visos tos progos skiriasi nuotaikomis, pobūdžiu, todėl svarbiausia – tinkamai pasirinkti augalus, kad jie taikliausiai atspindėtų vienos ar kitos šventės dvasią. Lapų forma, spalvą, žiedų ir žiedynų spalva, kvapas, koto aukštis sudaro bendrą habitą. t.y. augalo išvaizdą, kuri lemia augalo charakterį. Atsižvelgiant į tai augalus galima suskirstyti grupėmis. Pagal savo vertę jie skirstomi į tris grupes: vertingiausius, vertingus ir mažiau vertingus.

Vertingiausių augalų grupei priklauso ryškios charakterio gėlės irr augalai, dažniausiai ilgu kotu, retų rūšių. Tai gali būti retos išraiškingos chrizantemos, lelijos. elitinės rožės. Tokie augalai, kaip strelicija, amarilis, aiškiai yra dominuojantys. Jie gražiai atrodytų ir po vieną, nes jiems reikia daug erdvės. Visos šios grupės gėlės gražiausiai at

trodys sukomponuotos su mažesnės vertės augalais. Toje pačioje puokštėje ar kompozicijoje nerekomenduojama daug skirtingų vertingiausių augalų. Netinka labai nutrumpinti kotus, nes taip netenka savo išraiškingumo.

Vertingų augalų grupei priklauso kuklesnio charakterio augalai.Puokštėse ir kompozicijose juos galima komponuoti grupėmis. Nereikia labai trumpinti kotų, jiems reikia mažiau erdvės. Charakteringiausi šios grupės atstovai – gvazdikai, narcizai, tulpės, azijinės lelijos, chrizantemos.

Mažiau vertingi paprastai auga grupėmis, trumpais kotais, yra kuklaus nereikšmingo charakterio. Jiems reikia visai nedaug erdvės. Šiai grupei priklauso neužmirštuolės, raktažolės, visi lapai.

Toks suskirstymas padeda floristui geriau suprasti, ko reikia augalui, moko aiškiau pajusti ir parodyti jo individualumą. Ne mažiau svarbi yra augalų augimo forma. Augalai smailėjančia viršūne pasižymi ryškiu charakteriu, jiems reikia daug erdvės, puokštėse ir kompozicijose dedami į viršūnę ( lijatris, kardelis ir kt. ).

Nors ir ryyškaus charakterio, tačiau mažiau erdvės reikia augalams, kurie užsibaigia išsiskleidusia viršūne ( lelija, vilkdalgis ). Šios formos augalai dažniausiai priklauso vertingiausių grupei. Augalams, užsibaigiantiems pratisa, tačiau siūbuojančia arba nulinkusia viršūne ( frezija, felinopsio orchidėja ), reikia dar mažiau erdvės. Jie šauniai pasitarnaus norint sukurti grakštų perėjimą nuo viršūnės prie puokštės ar kompozicijos šono. Graižo arba rutulio formos žiedynu besibaigiantiems augalams ( gerberoms, narcizams, saulėgrąžoms, rožėms, laiškiniams česnakams ) nereikia daug erdvės, jie gražiai dera su kitais. Dirbinio centrui sukurti tiks pasyvios formos augalai ( raktažolės, hostos ).Jie su
uteikia statiškumo, pabrėžia aktyvias augimo formas. Svyrantys augalai puokštėse ar kompozicijose yra elementas, jungiantis su indu arba paviršiumi, ant kurio ji pastatyta. Vieni jų auga tiesiai žemyn ( tilancija, seropegija ), kitų šakelės sukasi į saulę ( setkrezija, gebenė ), – šis skirtumas padeda sukurti skirtingas nuotaikas ( pesimistinę, optimistinę ). Pamažu aiškėja, jog kiekvienas augalas turi savo individualų charakterį, kurį lemia jo vertė, augimo forma, žiedų spalva ir kvapas ( kartais kvepia ir lapai, pvz., serentis, citrinmedis, kvapioji pelargonija ), lapų forma ir tekstūra (blizganti – ateitis, matinė – praeitis ).

PUOKŠČIŲ IR KOMPOZICIJŲ SPALVOS:

Iškalbingiausia puokščių komponavimo mene yra spalva, bespalvė floristika būtų nuobodi. Žmogaus akis pirmiausia pamato spalvą ir tik vėliau tiria formą. Todėl spalva visuomet buvo sureikšminama, apipinta legendomis, kupina simbolių ir įvairių reikšmių, pvz., balta – mirties ir gimimo spalva; juoda – liūdesys, sunkumas; geltona – jauna, atakuojanti, aktyvi, pasirengusi rizikai, pavydi; oranžinė – džiaugsmas; raudona – aktyvi, demonstratyvi; žalia – pasyvi; mėlyna – tobula, stabili; violetinė – sunkoka ( drauge su ochra – baroko spalva ). Nusipieškime tokį spalvų ratą, kuriame geltona, raudona ir mėlyna yra pagrindinės spalvos. Jas sujungę gausime lygiašonį trikampį. Geltona spalva bus viršuje, raudona apatiniame dešiniajame kampe, o mėlyna – kairiajame. Jungdami šias spalvas gausime tarpines, t.y., sujungę raudoną su geltona gausime oranžinę, raudoną su mėlyna – violetinę, o mėlyną su geltoną – žalią. Tarp pirminių ir an

ntrinių spalvų yra trečios eilės spalvos: geltonai oranžinė, raudonai oranžinė, raudonai violetinė, mėlynai violetinė, mėlynai žalia, geltonai žalia.

GĖLIŲ ARANŽAVIMAS:

Gėlių aranžuotę kompozicija vadinsime tada, kai gėlės sukomponuotos į indą ir įtvirtintos. Gėlės pradėtos komponuoti į indą dar III amžiaus pradžioje. Tų laikų floristai net neįsivazdavo, kad galėtų būti kokia nors tam tinkama kempinė, o gėlės inde tvirtino samanomis, smėliu, įvairiais karkasais. XX amžiaus viduryje išrasta floristinė kempinė ( žinoma firminiu pavadinimu “Oasis“ ) sukėlė tikrą revoliuciją gėlių aranžavimo mene. Ši tvirtinimo priemonė leidžia įtvirtinti gėlę inde bet kokiu norimu kampu, be to, didesniam kiekiui augalų pakanka nedidelio indo. Ši kempinė turi ir trūkumų – ne visi augalai iš jos sėkmingai pasisavina drėgmę. Tačiau vis dėlto tai pats populiariausias gėlių tvirtinimo inde būdas. Ši kempinė nėra labai tvirta, todėl komponuojant radialiniu būdu kompozicijos augimo tašką reikia pasirinkti žemiau indo kraštų, kad sunkesni augalai neišlūžtų. Komponuojant paraleliniu būdu kempinė inde įtvirtinama žemiau indo kraštų, kad vėliau tektų ją kuo mažiau maskuoti.

Vienas populiariausių gėlių komponavimo būdų – surišti jas į puokštę. Puokšte vadinsime tokią aranžuotę, kuomet gėlės komponuojamos rankoje ir būtinai surišamos. Puokštė dedama dviem jungimo būdais: spiraliniu – kuomet gėlių ir lapų kotai dedami viena kryptimi spirale, ir paraleliniu – kuomet visus kotus dedame paraleliai. Puokštę būtina surišti. Paraleliniu būdu su

udėta puokštė surišama kelis kartus skirtingose vietose. Spiraliniu būdu tinka sudėti augalus tvirtais kotais, o augalus vandeningais, minkštais kotais labiau tiks dėti paraleliniu būdu.

PUOKŠČIŲ IR KOMPOZICIJŲ SEZONIŠKUMAS:

Gėlių kompozicija nebus vykusi, jeigu joje neatsispindės metų laikas, todėl labai svarbu paisyti sezoniškumo. Kiekvienas metų laikas turi savo simboliką. Labiausiai sezono nuotaiką perteikia spalvų deriniai ir linijų grafika.

Pavasaris – tai gotika. Pavasarinė kompozicija išsiskiria gaivumu, kylančių linijų elegancija, į ją dedamos sprogstančios medžių šakelės, pavasario žydėjimui pasirengę žiedų pumpurai, sezoninės gėlės: tulpės, narcizai, krokai. Kompozicijos ar puokštės pagrindui parenkamos žemės spalvos medžiagos svorio efektui sukurti. Indai imami stikliniai ( skaidrūs arba matiniai ), lengva keramika, metalinės pintinės, kaip aksesuaras naudojamas šilkas. Visa pavasarinė kompozicija turėtų pranašauti pabudimą, pagyvėjimą. Pavasarį simbolizuos geltona, žydra, šviesiai žalia spalva.

Vasara – tai renesansas. Vasariška kompozicija kupina spalvų įvairovės. Viskas aktyvu, juda saulės link. Šioje kompozicijoje gali atsirasti vasariška uoga. Indai – spalvingo stiklo, margos keramikos, jei komponuojame į pintinę, tai ji turėtų būti uogoms rinkti, ( ažūrinis pavasariškas krepšelis tam netiks, netinkamas ir sunkus rudeniškas vytelių su žieve krepšys.

Ruduo – tai barokas. Su rudeniu ateina nuovargis. Medžiai nebeatlaiko vaisių svorio, linksta sunkios grūdų varpos, linijos pakrypsta žemyn. Tokiai kompozicijai reikia svyrančių formų. Spalvos – ruda, oranžinė, geltoni tonai. Tiks drapiruoti aksomą, velvetą. Indai parenkami sunkūs, parūdijusio metalo, stambaus pynimo krepšiai, masyvi keramika. Rudeniška kompozicija turtinga vaisių ir uogų.

Žiema – tai balto, žalio ir auksinio, raudono, mėlyno ir sidabro kontrastas, linijos aštrios, tiks nuogos vaismedžių šakos. Indai parenkami blizgančio metalo, lakuoti krepšeliai, kontrastinga keramika, sujungianti glazūruotą ir matinį paviršių.

AUGALŲ PARUOŠIMAS KOMPONAVIMUI:

Puokštė dekoratyvi išliks gana trumpai, jei augalai bus netinkamai paruošti. Augalus puokštėms parenkame ne visiškai išsiskleidusiai žiedais. Jei puokštės dekoratyvumas svarbus neilgą laiką ( vestuvinė puokštė ), tai gėlių skleidimosi stadija nėra tokia svarbi. Tačiau floristinėse puokštėse, skirtose interjerui, svarbu, kad gėlės laikytųsi ilgai. Kad augalai atrodytų švieži, svarbu juos gerai išmirkyti, atgaivinti. Pirmiausia pasirenkame augalus. Rožės turi būti prasiskleidusios, tačiau kietu žiedo viduriu. Orchidėjų žiedai visiškai prasiskleidę, lelijų – kai kurie prasiskleidę, pumpurai įgavę spalvą, gerberų žiedai prasiskleidę, tačiau be žiedadulkių, alstromerijų kai kurie žiedai prasiskleidę, pumpurai nusispalvinę. Kotai pjaunami įstrižai, merkiami į šiltą vandenį. Nuo medėjančių augalų kotų apačios ( rododendrų, alyvų, ievų ) nulupama žievė, kotai suskaldomi peiliu – taip sukuriamas didesnis paviršius vandeniui pasisavinti. Pienelį išskiriančių augalų ( aguonų, jurginų ) kotelius reikia apdeginti. Tulpių, hiacintai, narcizų ir kitų pavasarinių svogūninių augalų kotai trumpiname tiek, kad neliktų blyškios koto dalies, nes ji sunkiai pasisavina vandenį. Lapai ir kita didesnė žaluma nuplaunama ir išmirkoma šiltame vandenyje. To negalima daryti lapams pūkuotu paviršiumi. Taip galima atgaivinti ir gėles, išskyrus tas, kurių silpni šviesūs žiedlapiai. Kuo daugiau augalas turi chlorofilo, tuo daugiau jam reikia drėgmės, todėl prieš komponavimą du trečdaliai koto nuvalome, kad neliktų lapų. Dauguma gėlių merkiamos giliai, išimtis yra pavasariniai svogūniniai augalai. Kad kompozicija dekoratyvi išliktų ilgiau, reikia pasirinkti augalus, kurie nenuvysta daugmaž vienodai ilgai.

PUOKŠČIŲ IR KOMPOZICIJŲ PROPORCIJOS:

Proporcingumas – tai dalių santykis su visuma. Priimtinausia būtų auksinė proporcija, dar vadinama auksinio dalijimo principu. Puikus pavyzdys yra suaugusio žmogaus kūnas. Jo ūgį sudaro aštuonios lygios dalys, galvos aukštis prilyginamas vienai, nuo juosmens į viršų yra trys, o žemyn – penkios. Remdamiesi tokiu skaičiavimu galime naudotis ir kitomis proporcijomis, t.y., jei trys plius penki lygu aštuoniems, tai penki plius aštuoni lygu trylikai, aštuoni plius trylika lygu dvidešimt vienam ( 3, 5, 8, 13, 21, 34, 55, 89. ). Plačiai taikoma 3 + 5 proporcija: vazai skiriamos trys, o puokštei penkios dalys. Šių dienų floristai nesiriboja vien tik šia proporcija. Dabar galimi patys įvairiausi indo ir puokštės proporcijų santykiai. Pvz., pasirenkama trys ir aštuoni, penki ir trylika ar kitokia pagal turimą skaičių seką proporciją. Tai atveria naujas išraiškos galimybes, sumažina indo svarbą, suteikia floristui progą daugiau dėmesio skirti augalui. Dabar floristai vis dažniau pabrėžia augalo kotą, o anksčiau jis pasislėpdavo vazoje. Puokštei pamerkti tiks ir labai žemas indas. Keičiantis proporcijoms, keičiasi ir puokščių formos. Tačiau pagrindinės floristinio dizaino formos ( stiliai ) išlieka tos pačios.

PUOKŠČIŲ IR KOMPOZICIJŲ STILIAI:

Vieningos nusistovėjusios floristikos stilių klasifikacijos nėra. Skirtingi autoriai pateikia skirtingas klasifikacijas. Aptarkime tik tuos stilius, kurie daugumai yra bendri – tai dekoratyvinis, linijinis ir vegetatyvinis stiliai.

Dekoratyvinis stilius. Šio stiliaus puokštė ar kompozicija pasižymi augalų gausa, jie iš dalies netenka savo individualumo, tačiau floristo tikslas – visuma. Augalai komponuojami kompaktiškai vienas šalia kito. Šie darbai dažniausiai simetriški, rečiau simetriški, gėlės grupuojamos. Tiek puokštės, tiek kompozicijos pasižymi aiškiu kontūru.

Linijinis stilius. Pavadinimas nusako stiliaus esmę. Priešingai negu dekoratyviniam stiliui, čia svarbu pabrėžti augalo individualumą. Komponavimui parenkami išraiškingų formų augalai, o lemiamą reikšmę turi tai, kaip išradingai ir meistriškai floristas sugeba manipuliuoti erdve tarp augalų. Komponuodami linijinio stiliaus kompoziciją turime progą atskleisti kiekvienos detalės, kiekvieno elemento charakterį. Čia labai svarbios vadinamosios oro tėkmės linijos, jos gali būti šiltos ir šaltos. Priklausomai nuo nuotaikos, kuria norime perteikti kompozicija, pasirenkame tiesią – šaltą oro liniją arba lanksčią – šiltą. Augalus komponuojame atsižvelgdami į tarpus taip, kad nedingtų jungtis, vientisumo pojūtis, bet ne per arti vienas kito, kad kompozicija nepasidarytų dekoratyvinė. Šis stilius išsivystė iš japonų komponavimo meno ikebanos. Įspūdingai linijinio stiliaus puokštei sukurti nereikia gausybė augalų, užtenka paprasčiausios elegantiškos medžio šakos, lengvos vijoklio kaskados, vieno kito subtilaus žiedo. Tiesa, tam reikia kūrėjo didelio meistriškumo, sugebėjimo “ įsiklausyti „ į augalą, pademonstruoti subtilų skonį.

Vegetatyvinis stilius. Pagrindinis šio stiliaus ypatumas – hierarchija. Tai tarsi dalelė natūralios aplinkos, kuomet augalai puokštėje ar kompozicijoje pateikiami taip, kaip auga gamtoje, atsižvelgiant į jų kaimynystę, klimato zoną, bioekologines savybes. Tai nereiškia, kad reikia kopijuoti gamtą, tačiau augalai turi atrodyti kuo natūraliau. Saulėgrąža natūraliai gamtoje yra aukštesnė už rugiagėlę, tai ir vegetatyvinėje kompozicijoje turėtų išlikti toks hierarchijos santykis. Suardžius jį, kompozicija pasidarys dekoratyvinė.

IŠVADA:

Aš susipažinau su floristika, padariau floristinį darbą ir igavęs per šį projektą žinių tikrai galėsiu praskaidrinti savo namus.

Leave a Comment