Lietuvos smulkioji architektūra

ĮVADAS
Smulkioji (mažoji) architektūra tėra viena iš daugelio architektūros rūšių. Jos nagrinėjimo objektas – tai įvairūs smulkūs statiniai, paminklai, skulptūros ir pan.
Šiame darbe aprašomi keli Lietuvos mažosios architektūros objektai – koplytstulpiai, stogastulpiai, kryžiai ir krikštai. Kai kurie jų ar tik jų puošybiniai elementai atsirado dar ikikrikščioniškais laikais. Taigi tai senovės lietuvių menas. Be to temos pasirinkimą inspiravo ir tai, jog Tarptautinė SNO Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) 2001 metais Lietuvos kryždirbystę įtraukė į nematerialių pasaulio paveldo objektų sąrašą.
Šio darbo tikslas – apžvelgti kai kuriuos Liietuvos mažosios architektūros objektus, juos trumpai pristatyti bei išskirti jų etnografinių sričių skirtumus.
Referatas sąlyginai gali būti išskirtas į dvi dalis: pirmoje trumpai apibūdinimas kiekvienas objektas, o antrojoje pateikiami keturių Lietuvos etnografinių sričių (Aukštaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos ir Žemaitijos) smulkiosios architektūros ypatumai.
Daugiausia naudotąsi kelių autorių straipsniais, paskelbtais Interneto puslapiuose.

Lietuvos smulkioji architektūra
Smulkioji architektūra – tai architektūros šaka, kurią sudaro: dekoratyviniai nedideli statiniai ir įrengimai, utilitarūs statiniai, informaciniai įrenginiai ir memorialiniai statiniai.
Šiame darbe apibūdinami kai kurie Lietuvos smulkiosios architektūros memorialiniai statiniai – kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai ir krrikštai.
Kryžiai – tai memorialiniai paminklai, paplitę visoje Lietuvoje, kurie skiriasi formomis, proporcijomis, stiebo ir kryžmos profiliais, dekoru. Jie daugiausia statomi kapinėse, kartais aikštėse, pakelėse, prie sodybų. Ilgainiui, o ypač XVIII – XIX a., kryžiai Lietuvoje taip paplito, jog visą kraštą ir ypač Že

emaitiją imta vadinti kryžių, koplytėlių ir koplyčių, šventa kryžių žeme arba tiesiog kryžių Lietuva.
Pirmieji kryžiai, statyti įvairiomis progomis ir įvairiose vietose buvo mediniai, o maždaug nuo XVIII a. (miestuose daug anksčiau) imta kaldinti memorialinių paminklų viršūnes bei sakralinių pastatų kryžius iš geležies. Jų prototipas, kaip teigia P. Galaunė, galėjo būti medinių kryžių puošmenos.
Kryžiai būna mediniai, metaliniai ir akmeniniai, turi dvi arba tris kryžmas. Mediniai kryžiai gali būti gana aukšti (iki 9 m aukščio), puošiami dažniausiai drožinėtais, polichromiškai dažytais ornamentais, metaliniai kryžiai – stilizuotais, augalinių, geometrinių motyvų ažūriniais raštais. Akmeninių kryžių formos lakoniškos, dekoras santūresnis (daugiausia kalti kontūriniai ar reljefiniai raštai).
Lietuvių liaudies kryžiai turi senovinių paminklų (profiliuotų stulpų, pjaustinėtų lentų) bruožų. Kryžiams panaudojami gausūs, kai kada kryžmą uždengiantys ornamentai, pjaustiniai.
Lietuvoje paaplito įvairiopi mediniai kryžiai: 1) su stilizuotais geometriniais augalų motyvų ornamentais ant stiebo ir kryžmoje (paplitę daugiausia Aukštaitijoje); 2) su įvairių formų koplytėlėmis, papuoštomis augaliniais, goemetriniais ornamentais ir kitokių motyvų detalėmis (paplitę Žemaitijoje, Aukštaitijoje); 3) su altorėliais kryžmoje (statyti XIX a. Rytų Aukštaitijoje); 4) su ikonografiniais simboliais – ietimi, ragotine, kopėčiomis, replėmis (paplitę Dzūkijoje).
Kryžiai statomi įvairiomis progomis, šeimos ar svarbesnėms datoms, įvykiams atminti, dažnai aptveriami medinėmis tvorelėmis. Originalių kryžių iš medžio yra sukūrę Vincas Svirskis, Jonas Urbonas, Adomas Šatas, Angelas Klezys, iš akmens – Juozas Gedminas, St
teponas Gailevičius ir kt.
Koplytstulpiai – mediniai, rečiau mūriniai memorialiniai statiniai. Ant apvalaus, keturkampio, daugiakampio ar profiliuoto stiebo (iki 3-5 m aukščio) įtaisoma keturkampė ar daugiakampė, dažnai į apačią siaurėjanti kolytėlė (kai kada dvi, retai trys koplytėlės) su medinėmis polichrominėmis skulptūromis ir ažūrine, kalta iš metalo viršūne (vadinama saulute). Koplytėlės būna atviros, uždaros (įstiklintos), dengtos kūginiais, keturšlaičiais, laužytais aštuoniašlaičiais stogeliais.
Mediniai koplytstulpiai dekoratyvesni, lengvų proporcijų, mūriniai masyvesni, lakoniškų formų, mažai dekoruoti, kai kada turi baroko, klasicizmo, noegotikos bruožų. Koplytstulpiai daugiausia išplito Žemaitijoje ir Šiaurės Aukštaitijoje.
Stogastulpiai – mediniai memorialiniai statiniai, kurių liemuo būna 3 – 8 m aukščio, keturkampio, daugiakampio arba apvalios formos, prie jo lenktomis (2 ar 4) atramomis pritvirtinti vienas ar keli keturkampiai, daigiakampiai arba apskriti stogeliai. Ant viršutinio stogelio įtaisoma ažūrinė, kalta iš metalo viršūnė (saulutė), po stogeliais iš 1, 2 arba 4 pusių pritvirtinamos medinės polichrominės skulptūros. Pagal stogelių skaičių stogastulpiai būna vienaaukščiai, dviaukščiai ir triaukščiai. Stogelių kraštai, atramos, kai kada ir stogastulpių liemenys gausiai dekoruoti kiaurapjūviais (dominuoja geometriniai ar stilizuotų gyvūnų ir augalų motyvai). Statomi dažniausiai prie sodybų, pakelėse, rečiau kapinėse. Išplito Žemaitijoje, Rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje.
Krikštai – ikikrikščioniškieji lietuvių liaudies antkapiniai paminklai iš profiliuotų lentų arba lentelių. Buvo įvairaus silueto (banguotų linijų, laidojimo urnų, kryžių su sklastais), simetriškos kompozicijos, puošti kiaurapjūviu (dažniausiai geometrinio ornamento, stilizuotų augalų, pa
aukščių, širdies, žirgo galvos motyvu), polichromija (dažyta mėlyna, geltona, raudona, žalia, juoda ar pilka spalva). Vyrų ir moterų kapų krikštai buvo daromi iš skirtingų medžių. Krikštai buvo statomi ant kapo mirusiojo kojūgalyje. Minimi nuo XVI a. dar nesusiję su krikščionybe. XVII a. vyrų kapų krikštams būdingas žirgo galvos, moterų – paukščių (ypač gegutės) siluetas. Krikštai buvo statomi Lietuvos vakarinėje dalyje ir Mažojoje Lietuvoje (statė dažniausiai Prūsijos lietuviai protestantai). Daugiausia krikštų išliko Kuršių nerijos (ypač Nidos) ir Nemuno deltos žvejų kapinėse.

Toliau darbe aprašomi aukščiau paminėtų smulkiosios architektūros paminklų regioniniai skirtumai. Išskirti 4 regionai: Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija bei Žemaitija. Aptariant pastarojo regiono smulkiosios architektūros paminklų ypatumus taip pat paliečiama ir Mažoji Lietuva.

Aukštaitijoje vyrauja vieno, dviejų ir net trijų aukštų stogastulpiai (žr. 1 pav., 2 pav. ir 3pav.), nors čia esama ir koplytstulpių (žr. 4 pav.) bei kitokių memorialinių paminklų. Aukštaitijos (ypač vakarinės jos dalies) ir medžio, ir geležies paminklai gausiai ornamentuoti. Jiems būdingi smulkiai pjaustyti ažūriniai ornamentai: ratukai, puslankiai, pusračiai, dantyti, tarsi pjūklas, supinti su kvadratais, rombais ir kitokiais geometriniais puošmenimis. Šių paminklų kaltos viršūnės labai dažnai padabintos augaliniais motyvais.
Koplytstulpiai taip pat įvairių formų, taisyklingų proporcijų, gausiai ornamentuotomis, plačiomis pastogėmis, daug vietos paliekant skulptūroms.
Apskritai Aukštaitijos kryžiai, tiek mediniai, tiek akmeniniai su geležinėmis viršūnėmis, yra vieni iš au

ukščiausių memorialinių paminklų (nuo 3-5 iki 7-9 m aukščio). Na o 1989 m. atstatytas Pakalnių piliakalnio (Utenos raj.) kryžius net 18 m aukščio. Tai galbūt vienas iš aukščiausių kryžių Lietuvoje.
Labai turtingai puošiami vadinamieji stogeliniai kryžiai, kurių puošmenys dažniausiai yra geometriniai.
Pastebima, jog greta palyginti kuklių šio krašto pastatų, baldų ir namų apyvokos daiktų kryžiai išsiskiria savo puošnumu. Ypač mėgstama dabinti kryžiaus stiebą ir kryžmos centrą. Kai kur spindulių gausumas, turtingumas nustelbia net pačią kryžmą. Medinius stogastulpius ir akmeninius obeliskus puošia itin gausiais augaliniais motyvais ornamentuotos kryžių viršūnės. Šis motyvas galbūt atėjo iš Žemaitijos, tačiau čia jis įgijo savitą spindulių – išsikerojusių šakų – pobūdį. Ir visai nepanašu, jog tai esanti tikra bažnytinės monstrancijos forma. Tiesa, kai kurios geležinių kryžių viršūnės šiek tiek primena monstranciją, tačiau kaltinės kryžių viršūnės, o ypač kapų kryžiai, pasižymi tokia formų ir konfigūracijų įvairove, kad labai dažnai šios formos visai nepanašios į monstrancijų formas. Jose visiškai nesilaikoma kanonizuotos kryžiaus formos. Čia vyrauja individuali kalvio kūrėjo vaizduotė.
Aukštaitijoje esama ir tokių geležinių kryžių, kurių forma ir puošmenos primena mitologinio pasaulio medžio įvaizdį.
Aukštaitijos stogastulpių ir kryžių puošyboje, dažniau nei Žemaitijoje, matoma darni medžio, akmens ir kalto metalo jungtis ir visuma.

Žemaitijos memorialinių paminklų viršūnės ir savo forma, ir konstrukcija daug įvairesnės nei Aukštaitijos ar Dzūkijos. Vienos viršūnės tvirtintos prie iškilusių bokštelių, kitos – tiesiog ant stogelių ar stogų. Šio krašto paminklai pasižymi gausia, įvairia ornamentika, kurioje vyrauja geometriniai, dangaus kūnų ir augaliniai motyvai.
Daugumos Žemaitijos (beje, ir kitų etnografinių sričių) geležinių kryžių viršūnių puošyba pasižymi didele kalvių menine individualybe. Prie ypač originalių priklauso kryžiai su išryškintais saulės diskais, o prie šių dažniausiai kniedėmis pritvirtinti tiesūs, banguoti ir laužyti spinduliai. Saulės disko viduryje – ikonografiniai įrašai, kryželiai, kartais širdys, žvaigždės.
Žemaitijoje, kaip niekur kitur, daug kryžių su vėjarodėmis. Vienos iš jų su iškirstais dirbimo metais, kitos be datų; dažnai tos viršūnės su vėjarodėmis papuoštos angelų trimitininkų ar kitomis stilizuotomis mitologinėmis figūrėlėmis.
Dažniausiai vėjarodės būdavo tvirtinamos apatinėje statmenosios kryžmos dalyje. Jos, matyt, ne tik rodė vėjo kryptį, bet ir simbolizavo gyvybės ir mirties, dangaus ir žemės ryšį, amžiną įvairių gamtos formų kaitą.
Šiame regione esama ir tokių kryžių, kurių kryžmų galai ir spinduliai – tai stilizuotos medžių šakos, lapai arba liaudies dainuose apdainuotos žvaigždės. Tai ypač mėgstami žemaitijos kalvių motyvai.
Žemaitijai tai pat būdingos medinės koplytėlės, statytos ant žemės (žr. 5 pav.). Jos būdavo įvairaus plano (apvalios, keturkampės, kryžminės, su kolonėlėmis ir be jų pagrindiniame fasade) ir skirtingų stogo formų (kūginės, dvišlaitės, keturšlaitės, kryžminės), skyrėsi uždarumo laipsniu (atviros tik iš priekio arba iš trijų šonų, visai atviros), aukštų skaičiumi (vieno, dviejų) ir pamatų konstrukcija (pastatytos ant akmens, lauko akmenų arba plytų mūro, medinio rentinio).
Žemaitiškų koplytstulpių stiebo aukštis siekė 2-4 metrus, o koplytėlės viršuje būdavo įvairios konstrukcijos: atviros iš vienos arba keturių pusių, keturkampio ar daugiakampio plano, statmenomis arba nuožulniomis sienlėmis, jų stogeliai dvišlaičiai, kūginiai, piramidiniai, keturšlaičiai, lenkto profilio, kryžmiškai sujungti.
Vakarų Lietuvoje, Nemuno deltoje, pajūryje, taip pat Latvijos Kurzemėje (Kurše) iki mūsų dienų išliko labai savita antkapinių paminklų forma. Tai bene ankstyviausieju tautiniai paminklai – stulpai-stelos, vadinamieji krikštai (krikštužėliai, krikšteliai), kuriuos dar ikikrikščioniškoje epochoje (o ir vėliau, net iki pat mūsų laikų) statydavo prie kapo, mirusiojo kojūgalyje (žr. 6 pav.). Krikštai esą ir buvusi toji vieta, kur vėlės, išklajojusios joms skirtą laiką, galėjusios nutūpti pailsėti. Kad jos ramiai ilsėtųsi, stulpuose, taip pat ir medžiuose iškaldavo kiaurymes, kurios apsaugodavusios vėles nuo vėjų ir lietaus. Taip paprastas antkapio stulpas pamažu keitėsi, tobulėjo. Kad stulpas būtų apsaugotas nuo puvimo, jį užkaldavo dviem nedidelėmis įkypomis lentelėmis – skląstimis, kurios sudarydavo tartum stogelį.
Krikštai išpjauti iš storos lentos, išmoningai, o kartais gal ir kiek keistokai profiliuoti. Skirtingai bei daugelis kitų tradicinių memorialinių paminklų, krikštai neaukšti, retai viršijantys 1 m. Tokio dydžio priežastys galėtų būti tai, jog:
1. Krikštas – tai paminklas vienam asmeniui, reikšmingas tik siauram žmonių ratui. Kuklus mirusiojo vietos pažymėjimas – ir evangelikų tradicija. Toks paminklas buvo priimtinas besiformuojančiai krikščionių bendruomenei. Tai paaiškintų šios paminklų formos išlikimą Mažojoje Lietuvoje ir Kurše.
2. Gamtinės sąlygos: neaukštas paminklas geriau tinka smėlynų žemei, kurią pusto smarkus vėjas.
Ne tik krikštų forma, bet ir medis, iš kurio jie padaryti, turėdavęs savo reikšmę. Vyrams statydavo įvairaus dydžio, aukščio ir storio medžio stulpus–lentas iš ąžuolo, beržo, uosio, o moterims – iš liepos, eglės, drebulės. Krikštai – originalūs, mažai ką bendra turintys su krikščionių mirusiųjų atminimo paminklais, puošti širdelėmis, gėlėmis, paukščiais, žirgų galvomis ar net keistais žmonių pavidalais.
Pati paminklų visumos ir ornamentų motyvų kompozicija yra simetrinė. Panaudoti motyvai grupuojami pagal tam tikrą tvarką: paminklo centre įvedamas siluetinis arba įbrėžtas paviršiuje širdies motyvas, kur įrašomi posakiai, žinios apie mirusįjį. Paukščiukų (gegučių, balandžių) motyvai paskirstomi paminklinių lentų pakraščiais, kai kurie iš jų paminklo viršuje pritvirtinami ant vingrios vielos, juda. Reti žirgelių motyvai paskirstomi simetriškai į priešingas puses.
Lentos dažytos kontrastingai, sodriomis spalvomis – raudona, mėlyna, balta, žalia juoda. Fonas būdavęs mėlynas, kartais juodas, augalai – žali, gėlių žiedai – raudoni, geltoni. Pakraščiai balti. Užrašus rašydavo žalia, balta, pilka spalva. Spalvos taip pat turi simbolinę prasmę, išreiškia meilę, liūdesį, viltį.
Krikštų ornamentikoje esantys stilizuoti ovalų, rombų, gėlių, kryželių ir paukščių siluetai – labai senas tradicijas turintys geometriniai, augaliniai, zoomorfiniai, animalistiniai motyvai, kuriuos galima pamatyti daugelyje Žemaitijos, Aukštaitijos ir kitų etnografinių regionų paminklų. Be to, dažnai šis paminklas reprezentavo mitinį Pasaulio Medį, jungiantį visas Visatos dalis.

Suvalkijos regiono kryžiai nepasižymi labai didele formų įvairove ir ornamentikos gausumu (žr. 7 pav.). Kai kurie tyrinėtojai tai bandė aiškinti suvalkiečių gyvenimo būdo praktiškumu, mažesniu polinkiu į misticizmą ir romantizmą.
Galima pastebėti, jog tam tikra kryžių dalis turi daug bendro su Aukštaitijos ir ypač su Dzūkijos kryžiais. Pirmiausia tie, kurie tartum susiliečia su Alytaus, Prienų bei kitais Dzūkijos rajonais. Šiame regione, kuriame dėl įvairių istorinių aplinkybių kiek vėliau kūrėsi bažnyčių parapijos, formavosi savotiškas, galima sakyti suvalkietiškas šių paminklų tipas. Jam būdingos ir labai paprastos kryžiaus, saulės ir mėnulio formos, ir sudėtingos geometrinių ar augalinių motyvų kompozicijos. Jie panašūs į daugelio Vakarų Europos bažnyčių kryžius, išreiškiančius svarbiausio krikščionybės simbolio esmę, o ne į jo puošybą. Tik vingiuotai raitytos ir lankstytos geležinės viršūnės (o ypač jų detalės) primena kai kurių Dzūkijos ar Aukštaitijos, kiek mažiau Žemaitijos bažnyčių kryžius. Minimų regionų kryžiams artimiausios tos geležinės viršūnės, kurių stiebai ir kryžmų galai papuošti stilizuotais, gana stambios formos lelijų žiedais. Taip pat Suvalkijoje esama ir tokių kryžių viršūnių, kurios sudarytos iš tradicinių Žemaitijoje ir Aukštaitijoje paplitusių dangaus kūnų motyvų (saulės, mėnulio ir žvaigždžių).
Suvalkijos geležiniai kryžiai arba daugiastiebiai (ažūriniai), arba vienastiebiai. Paprastai jų kompozicija labai sudėtinga. Stiebai ir kryžmos puošiami kalta, lankstyta, kartais sukta geležimi. Puošybos elementai taip pat labai įvairūs: tradicinė S forma, geometriniai ir augaliniai motyvai. Dvistiebiai geležiniai kryžiai dažnai net kelis kartus perkryžiuoti išilgintos S formo ornamentais. Grakščiai lankstytos formos, papuoštos nedideliais užlenkimais, sudaro gyvą ir margą ažūrą. Tie tipiški S formos išraitymai buvo montuojami ne tik dvistiebių kryžių viduje, bet kartais stiebų ir kryžmų viršuje bei jų galuose. Suvalkijoje pasitaiko tokių dvistiebių kryžių, kurie išradingų kalvių buvo puošiami stilizuotomis geometrinėmis (kavdratų, rombų) formomis ir drauge augaliniais motyvais. Pastarieji dažnai įmontuoti kryžmų ir stiebų galuose išplėstų kiaurapjūvių formų viduje.
Ypač lengvais, gulsčios ir statmenos krypties S formos ornamentais stengtasi puošti vienastiebius kryžius.
Esama Suvalkijoje ir labai kuklių formų kryžių. Gana dažnai stengiamasi papuošti tik patį kryžmų centrą paprastais užlenkimais, suglaustais nugarėlėmis, kurie primena ne tradicinius iš centro plintančius tiesius ar banguotus saulės spindulius, o tarytum nugarėlėmis sujungtų segių grandinę. Kiti tyrinėtojai juos vadina rozetėmis.
Kaip jau minėta, daugiausia šio lygumų krašto kryžiai palyginti kulūs. Tam galbūt didesnę įtaką turėjo ne žmonių būdas, jų praktiškumas, o šio regiono kalvių kilmė ir, kas be ko, žmonių religinės aspiracijos. Labai dažnai Užnemunės ir kai kurių Žemaitijos rajonų, yapč arčiau Mažosios Lietuvos, kalviai buvo vadinamieji prūsai. Tai liuteronai evangelikai, kurių tikėjimas suponavo ne išorinę prabangą, turtingumą, o atvirkščiai – kuklumą ir paprastumą. Tai ir galėjo iš dalies nulemti jau aptartų kryžių formas ir jų puošybą.

Dzūkijoje labiausiai paplitęs mažosios architektūros paminklas buvo kryžius (žr. 8 pav. ir 9 pav.). Stogastulpių buvo statoma labai mažai. Kiek daugiau buvo daroma koplytėlių, kabinamų į medžius, o kartais ir ant pastato sienos.
Dzūkijoje buvo statoma daug paprastos konstrukcijos kryžių, kurie skyrėsi tik kryžmų galų užbaigimais. “Dzūkijos kryžiams būdingas bruožas – plokščios formos, užimančios apie ketvirtadalį viso kryžiaus ar koplytėlės.” Kryžiai paprastai būdavo surenčiami iš tašyto keturkampio skerspjūvio rąstų, kartais ir iš visai neaptašytų apvalių rąstų. Aukštis siekdavo iki 5 m. Stiebo apatinė dalis dažnai būdavo pastorinama. Horizontaliosios kryžmos, lyginant su stiebu, neilgos, jos vizualiai vienodo ilgio su viršutine kryžma. Paprasčiausi kryžiai buvo su neprofiliuotais kryžmų galais arba galai užbaigti medine stačiakampio ar trapecijos formos lentele. Lentelės kryžmų galuose turėjo ne tik puošybinę, bet ir konstruktyvią funkciją – saugojo nuo puvimo. Vėliau prie tokių lentelių buvo profiliuojamos įvairios geometrinės figūros. Labai mėgstamas kryžmų galų profilis buvo rutulys arba bumbulas. Kryžmų galai profiliuojami ir kitomis geometrinėmis figūromis: daugiabriaune prizme, briaunainiais, keturkampe piramide. Tokiuose kryžiuose Nukryžiuotojo skulpturėlė buvo kalama tiesiog ties kryžmos centru. Kartais skulptūrėlę dengdavo skardinis, pjaustytais kraštais stogelis.
Dzūkijoje būta ir gana gausiai puoštų kryžių: su koplytėlėmis ir su spinduliais kryžmų tarpuose. Spinduliai buvo geometrinių arba augalinių motyvų. Jie komponuojami įvairiai: po viena arba po tris ir daugiau kryžmų tarpuose, arba kryžmų tarpus juosia puslankis ar tiesus skersinukas, o prie jo tvirtinami spinduliai. Puošnesnių kryžių dar ir stiebo bei kryžmų kraštus puošė drožiniai.
Kryžių koplytėlės ypač būdingos Dzūkijai. Jos būna mažos ir didelės, užimančios ketvirtadalį kryžių stiebo. Pasitaiko, kad žemiau po didžiąja koplytėle dar pritvirtinamos mažesnės. Kartais nedidelės koplytėlės su šventųjų figūrėlėmis pritvirtinamos ir ant hotizontaliųjų bei viršutinės kryžmos. Į didžiąsias koplytėles buvo patalpinami Nukryžiuotieji ar kitų šventųjų statulėlės. Yra koplytėlių, kurios imituoja altorėlį. Koplytėlės dažniausiai paprastų formų (stačiakampės su dvišlaičiais stogeliais, frontonėliai trikampiai arba puslankio formos), būna atviros arba uždengtos stiklu. Jos būna gana plokščios arba gilios, dažniausiai į viršų platėjančios. Vienos puoštos labai saikingai arba visai be pagražinimų, kitos turtingai ornamentuotos. Puošyboje vyrauja geometriniai, augaliniai motyvai, mėgtos įvijos kolonėlės. Pasitaiko ir visai paprastų koplytėlių: tik lentutė su stogeliu, šoninių sienelių visai nėra.
Koplytėlės kabinamos ir į medžius, kartais ant gyvenamo namo sienos. Jų forma ir konstrukcijos nesiskiria nuo kryžių koplytėlių, tik kai kurios turėdavo iš šonų pritvirtintus ikonografinius simbolius – ietį ir ragotinę. Jose dažniausiai talpinta Nukryžiuotojo skulptūrėlė (žr. 10pav.) arba Nukryžiavimo scena.
Tipiškais dzūkiškais kryžiais laikomi kryžiai su Kristaus kankinimo įrankių motyvais (ietys, ragotinės, rykštės, plaktukas, replės, kopėčios). Ietys nuo horizontaliosios kryžmos leidžiasi žemiau stiebo vidurio, bet kartais būna ir trumpesnės. Žmonės tokias ietis vadindavo ryštavoniomis. Ietys su horizontaliąja kryžma sudaro taisyklingą lygiašonį trikampį. Šalia Kristaus kankinimo simbolių, dzūkų kryždirbiai vaizdavo ir liturginius daiktus. Dažniausiai ant stiebo vaizduota taurė su ostija. Kartais ant stiebo arba virš koplytėlės pritvirtinamas monstrancijos motyvas. Pasitaiko kryžių, kur Kristaus kankinimo įrankiai bei religiniai simboliai dominuoja visoje kryžiaus konstrukcijoje. Kai kurie kryžiai puošti stambiu rožinio motyvu. Dažniausiai tokie kryžiai ant viršutinės kryžmos dar turi ir Apvaizdos simbolį – trikampį, apsuptą spinduliais.
Kartais kryžiai buvo puošiami kalvių kaltomis geležinėmis viršūnėmis. Dzūkijoje beveik išimtinai aptinkamos kryžiaus formos, kukliais geometriniais arba augaliniais motyvais papuoštos viršūnės. Labai retos daugiakryžmė, saulės ir širdies formos viršūnės. Viena kita viršūnė pasitaiko su vėjarodžiu arba su Kristaus monograma (IHS).
Kryžiai ir koplytėlės būdavo puošiami skardiniais papuošimais – ne tik kryžmų sankirtoje virš krucifiksų buvę stogeliai, bet ir kitokios detalės (žvaigždės, karpytais kraštais apskritimai, kryžiukai, trikampiai, gėlės, taurės, kaukolės) darytos iš skardos. Tokios detalės būdavo tvirtinamos kryžių kryžmų galuose, ant stiebo, koplytėlių sienelių karštuose ir ant vidinių sienelių. Kartais ir spinduliai kryžmų tarpuose būdavo puošiami skardinėmis detalėmis. Lentelės įrašams irgi dažniausiai skardinės.
Stogastulpių Dzūkijoje buvo statoma labai mažai. Jie labai paprastų formų: stiebas su stogeliu (kūgio pavidalo arba keturšlaičiu, kartais apmušti skarda). Dažniausiai po stogeliu būdavo prikalama tik viena Nukryžiuotojo skulptūrėlė.

IŠVADOS
Referate pristatyti keli lietuviškosios smulkiosios architektūros paminklai: kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai ir krikštai. Trumpai aprašytos kiekvieno iš jų išskirtinės architektūrinės detalės, pagal kurias galima atskirti vieną nuo kito.
Taip pat pateiktos keturių Lietuvos etnografinių sričių smulkiosios architektūros ypatybės. Paprasčiausi, mažiausiai puošti kryžiai randami Suvalkijoje, tačiau jų dekoro struktūra labiau ištobulinta. Aukštaitijoje labai paplitę aukšti stogastulpiai, o kryžiai gausiai puošiami geometriniais ar augaliniais motyvais. Dzūkijos kryždirbystė ypatinga tuo, kad dzūkų kryždirbiai mėgsta pabrėžti Kristaus kančią. Be to, jie į kryžiaus siluetą įkomponuoja ietį, ilgakotį kirvį ar kitus Kristaus kankinimo įrankius. Žemaitijoje – Klaipėdos krašte ir Mažojoje Lietuvoje – atsirado išskirtinis mažosios architektūros objektas – krikštas. Tai seniausias, siekiantis dar pagoniškus laikus smulkiosios architektūros kūrinys.
“Šiandien Lietuva yra tarsi kryždirbystės ekspozicija po atviru dangumi, kurioje gali pamatyti ir autentiškų tradicijų, ir šiuolaikinių ieškojimų ženklus, klasikinę sakralinio paminklo traktuotę ir pasaulietinio turinio medinį paminklą. Kiekvienas jų turi savo prasmę.”

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Anykščių rajono koplytėlės, stogastulpiai ir koplytstulpiai. http://www.tradicija.lt/Koplyteles/MS_Anyksciu_a.htm
2. Čerbulėnas K. Liaudiškų memorialinių paminklų kilmė ir jų architektūrinė- meninė charakteristika. I dalis. htttp://www.tradicija.lt/Tyrinejimai/Cerbulenas.htm
3. Dainava (Dzūkija). Alytaus rajono mediniai kryžiai I dalis. http://www.tradicija.lt/Kryziai/Alytaus_kryziai.htm
4. Klimka L. Krikštai. http://www.tradicija.lt/Kryziai/Klimkos_tekstas.htm
5. Kontrimas Č. (parengė A. Stravinskas). Aukštaitijos kryžiai. http://www.tradicija.lt/Tyrinejimai/CK_Aukstaitijos_kryziai.htm
6. Kontrimas Č. (parengė A. Stravinskas) Dzūkijos (Dainavos) geležiniai kryžiai. http://www.tradicija.lt/Tyrinejimai/CK_Dzukijos_kryziai.htm
7. Kontrimas Č. (parengė A. Stravinskas). Klaipėdos krašto geležiniai kryžiai. http://www.tradicija.lt/Tyrinejimai/CK_klaip_krasto_kryziai.htm
8. Kontrimas Č. (parengė A. Stravinskas) Suvalkijos geležiniai kryžiai. http://www.tradicija.lt/Tyrinejimai/CK_Suvalk_gel_kryziai.htm
9. Kontrimas Č. (parengė A. Stravinskas). Žemaitijos kryžiai. http://www.tradicija.lt/Tyrinejimai/CK_Zem_kryziai.htm
10. Lietuvių liaudies menas (Mažoji architektūra). Vilnius: Vaga, 1992.
11. Mačiulis A. Archtektūra (stiliai, kompozicija, menų sąveika). Vilnius: VDA leidykla, 1997.
12. Marijampolės mažosios bazilikos šventoriaus ir senųjų kapinių kryžiai 2002 m. http://www.tradicija.lt/Kryziai/Marijampoles_kryziai.htm
13. Medinė architektūra Lietuvoje. Vilnius: Vaga, 2002.
14. Trakų rajono kryžiai, koplytstulpiai ir senoji liaudies skulptūra. http://www.tradicija.lt/Kryziai/Traku_rajono.htm
15. Urbonienė S. Dzūkijos krašto mažoji architektūra. http://www.tradicija.lt/Tyrinejimai/SU_Dzukijos_maz_archit.htm
16. Urbonienė S. Žemaičių skulptūros. http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/skulturos.lt.htm
17. Žemaitijos koplyčios, koplytėlės ir koplytstulpiai. http://www.tradicija.lt/Koplyteles/Koplytel_a.htm

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS
1 pav. Aknystos kaimo stogastulpis 14
2 pav. Anyksčių raj. (?) 14
3 pav. Kavarsko šventoriaus stogastulpis 15
4 pav. Svėdasų kapinių mūro koplytstulpis 15
5 pav. Koplytėlė Aleksandrijos senkapiuose (Skuodo raj.) 16
6 pav. Krikštai 16
7 pav. Marijampolės senosios kapinės 17
8 pav. Taučionių kaimas 17
9 pav. Daugų apylinkė 18
10 pav. “Nukryžiuotasis”. Barkoniškių kaimas 18

1 pav. Aknystos kaimo stogastulpis (M. Sakalausko nuotr. Fot.1972 m.)

2 pav. Anyksčių raj. (?) (M. Sakalausko nuotr. Fot. 1961 m.)

3 pav. Kavarsko šventoriaus stogastulpis (M. Sakalausko nuotr. Fot. 1967m.)

4 pav. Svėdasų kapinių mūro koplytstulpis (M. Sakalausko fot. 1973 m.)

5 pav. Koplytėlė Aleksandrijos senkapiuose (Skuodo raj.)
(J. Danausko nuotr. Fot. 1999 m.)

6 pav. Krikštai

7 pav. Marijampolės senosios kapinės (D. Mukienės nuotr. Fot. 2002 m.)

8 pav. Taučionių kaimas (M. Sakalausko nuotr. Fot. 1968 m.)

9 pav. Daugų apylinkė (M. Sakalausko nuotr. Fot. 1968 m.)

10 pav. “Nukryžiuotasis”. Barkoniškių kaimas (M. Sakalausko nuotr. Fot. 1968 m.)

Leave a Comment