Įvadas
XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyseėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas –renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiužmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochojevėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visarenesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansasįsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje.Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybostechniką. Fasaduose stengtasi pabrėžti horizontalias, statiškas linijas,įsigalėjo elementų pusiausvyra. Pastatams būdinga harmonija, dominuojaaiški erdvės struktūra. Lietuvoje nauja architektūros kryptis pasirodė daug vėliau neguItalijoje, bet nedaug atsiliko nuo Š. ir V. Europos, kadangi su kaikuriomisEuropos šalimis buvo palaikomi intensyvūs ekonominiai bei politiniairyšiai. Be to, XVI a. Lietuva dar buvo savarankiška valstybė, jos ekonomikabei kultūra buvo tolygi pietinių šalių ekonomikai ir kultūrai. Pirmiausia renesansas Lietuvoje ėmė plisti per turtingąjį sluoksnį:didikus, kurie savo vaikus mokė Prahos, Bolonijos, Sienos, Leipcigo,Vitenbergo universitetuose, kur šie susipažindavo su humanizmu ir renesansokultūra. Kai kurie didikai (Goštautai, Radvilos, Sapiegos), vyskupai,vienas kitas turtingesnis miestietis kolekcionavo dailės kūrinius, meniškusginklus, komplektavo bibliotekas. Renesanso stiliaus pamoka Lietuvoje buvo italų renesansas, įgijęsmanierizmo tendenciją, tačiau Lietuvos renesansas turėjo ir daug unikalių,savitų bruožų, jam būdinga savo krašto tikrovės matymas ir perteikimas. Dažniausiai didikų pilis, rezidentinius rūmus projektuodavo vietiniaiarba iš kitur atvykę architektai. Iš užsienio didikai kviesdavosiarchitektus dar ir tam, kad pademonstruotų savo pranašumą prieš lenkųfeodalus. Iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Abiejų stiliųelementai derinami tarpusavyje, tik vėliau pereinama prie renesansinių
konstrukcijų, formų, proporcijų. Didžioji dalis Lietuvoje išlikusiųrenesansinių pastatų yra dviejų epochų kūriniai, o kartais net ir trijų –gotikos, renesanso ir baroko. Daugiausiai išlikę renesanso laikotarpiustatytų bažnyčių, gynybinių rezidentinių pilių, mažiau – gyvenamųjų namų.Gynybinės rezidentinės pilys
Tai buvo privačios feodalų pilys, tinkamos nuolatiniam gyvenimui –rezidentavimui ir gynybai, nes Kryno totorių puldinėjimai, karai su Švedijabei Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Dažnai, šalia pilies buvo kuriamisodai – parkai, tapę neatsiejama architektūros ansamblio dalimi. Ankstyvesniu laikotarpiu statytoms pilims būdingi uždari kiemai,įvairūs gynybiniai įtvirtinimai, vėlesnės jau atviro tipo, iš gynybiniųįtvirtinimų likę tik bokštai. Pastarosios vis labiau panašėjo į rūmus.Viena anksčiausių ir žymiausių pirmojo tipo pilių buvo Vilniaus žemutinėpilis, kurioje rezidavo Lietuvos didysis kunigaikštis. Žygimanto senojoiniciatyva 1520 – 1530 metais pastatyta pagal renesanso stilių. Rūmus sudarė keli korpusai, supę uždarą kiemą. Kiekviename aukšte buvovis skirtingo dydžio renesansiniai langai su nevienodais apvadais. Fasadaibuvo lygūs, be įmantresnių puošybinių elementų, bet sienas užbaigė puošnusatikas. Priekinius rūmų fasadus į nelygias dalis skaidė keturkampiaibokštai su šaudymo angomis. Nesimetriškai išdėstytos durų ir vartų angosgausiai papuoštos orderiniais elementais. Sprendžiant pagal Smuglevičiausakvarelę, šiaurinis korpusas buvo dviejų aukštų, irgi su atiku. Rezidentiniai kunigaikščių rūmai buvo vieni pirmųjų ir svarbiausiųrenesanso architektūros statinių LDK. Labai gaila, bet 1655 m. gaisraspadarė rūmams labai daug žalos, po to jie palaipsniui sunyko ir XIX a.pirmaisiais metais buvo nugriauti, dabar išlikusi tik rytinio korpusodalis. Šitame architektūriniame ansamblyje, į rytus nuo kunigaikščio rūmųstovėjo turtingų renesanso stiliaus formų Šv. Onos – Šv. Barboros bažnyčia.Žygimantas Augustas perstatė ją iš senesnės, gotikinės Šv. Onos bažnyčios.
Manoma, kad ją kūrė italų architektas D. Činis, tačiau po Žygimanto Augusto mirties ji likusi neužbaigta. Tai buvo vienanavė, su pusapskritupagrindiniu fasadu bažnyčia, dengta nerviūriniu skliautu. 1666 m. Šv. Onos– Šv. Barboros bažnyčia nugriauta ir dabar tik likę pamatai liudija apieoriginalų renesansinį bažnyčios planą. Dar vienas aukšto inžinerinio lygio ir savitas architektūros statinys– Biržų pilis, pastatyta 1586 – 1589 m. Kristupo Radvilos Perkūnoiniciatyva. Pilis užėmė 9 ha. plotą, o stačiakampį kiemą juosė aukštutinispylimas, gynybinis griovys ir žemutinis pylimas. Rezidentiniai rūmai buvo 3– jų aukštų, o galinius fasadus puošė frontonų dekoratyviniai stulpeliai arbokštai. Pilis 2 kartus buvo nuniokota švedų, po ko jos atstatymo projektąparengė architektas Teofilis Spinofskis. Įrengti tikslių geometrinių formųpylimai ir gynybiniai grioviai. Rūmai, arsenalas, arklidės ir kiti pastataibuvo vėlyvojo renesanso stiliaus, kai kurios architektūrinės dalyspasižymėjo manieristiniu puošnumu. Pietinio rūmų fasado sienai gyvumo teikėįvairios renesansinės detalės: kampų rustika, vis kitokios formos langaibei karnizai. XVI pab. – XVII pr. pradėtos statyti rezidentinės pilys pagal naujusstatybos principus. Dužiausiai tokios pilys sustiprintos tik gynybiniaisbokštais turi uždarus kiemus. Turbūt pirmas tokią pilį XVII am. Pradžioje pasistatydino BenediktasSapiega Alšėnuose. Erdvų stačiakampį kiemą juosė dviejų aukštų rūmųkorpusai. Korpusų fasadai lygūs, monumentalūs, vyravo horizontalios linijosir plokštumos. Mūras – mišrios plytų ir akmenų konstrukcijos, rištas kalkiųskiediniu. Perdangos, kaip ir būdinga renesansui – sklaitinės, sienosdekoruotos stiuko lipdiniais. Horizontalių korpusų ir vertikalių bokštųtūrių kompozicija komplekso siluetui teikė dinamikos ir plastiškumo. Deja,bokštai, uždengti smailėjančiais stogeliais, buvo gyvenami ir beveik jokiosgynybinės reikšmės neturėjo. Alšėnų pilis artima kitų LDK pilių architektūrai, bet turėjo ir savitųbruožų, kurie buvo būdingi Niderlandų renesansui, ypač dekoratyvinėseformose ir puošyboje. Jurbarko rajone, Nemuno žemupyje, raiškiai į kraštovaizdį įsijungusistovi Raudonės pilis. Pastatyta XVI amžiuje turtingo feodalo KrišpinoKiršenšteino iniciatyva. Iš pradžių buvo pastatyti tik du korpusai, kuriesu aptvarinėmis sienomis formavo uždarą kiemą. Amžiaus pabaigoje buvopristatytas renesansinis korpusas ir bokštas, kurį užbaigė karnizai irkūginis stogas. Taip XVI – XVII a. riboje buvo sukurtas monumentalusrenesansinis ansamblis. Korpuse ir bokštuose buvo daug įvairių formų šaudymo angų. Interjerasbuvo turtingai dekoruotas taikomosios dailės dirbiniais. Pirmo aukšto salędengė cilindrinis skliautas. Aplink rūmus 25 ha. plote plytėjo parkasprisodintas įvairios augalijos. Nepaisant to, kad XVIII a. vakarinė siena su vartų statiniu buvonugriauta, pilis išliko kaip vienas ryškiausių renesanso architektūrospavyzdžių. Renesanso formų išliko ir monumentalioje Panemunės (Gelgaudų) pilyje,pradėtoje statyti 1604 m. ant dešiniojo Nemuno kranto. Manoma. Kad jąstatęs architektas P. Nonchartas. Trapecijos plano kiemą supo trys korpusaibei gynybinė siena su šaudymo galerijomis. Korpusų fasadai tinkuoti pilkutinku, karnizai ir langų kraštai baltinti. Langai dideli, renesansiniai, sumetalinėmis grotelėmis. Svarbiausi pilies architektūriniai akcentai – duketuraukščiai cilindriniai bokštai. Skirtingų spalvų horizontalios juostosdalino juos į tarpsnius. Kiemo fasadų vaizdą įvairino asimetriškaiįkomponuotos durų ir langų arkos. Rūmus supo peizažinis parkas ir penki kastiniai tvenkiniai. Vėlesnės rekonstrukcijos keitė pilies struktūrą, bet ji iki šiol likovienu įspūdingiausiu rezidencinių pilių pavyzdžiu.Rūmai
Nuo XVII a. vidurio didikai ėmė statydintis renesansinius mūriniusgyvenamuosius namus. Paprastai tai nedideli, dviaukščiai, stačiakampioplano rūmai su bokštais kampuose, kurie neturėjo jokios strateginės
reikšmės. Tokų rūmų planas, kuris turėjo bendrų bruožų su Niderlandų,Flandrijos lakoniško plano rūmais. Lietuvis rūmų su kampiniais bokštais statybos tradicijai priklausoGaidžiūniškių rūmai, sumūrinti 1610 – 1612 m. Vilniaus karališkojo dvaroarchitekto Petro Nonharto iniciatyva. Rūmai stačiakampiai, su keturiais kampiniais cilindriniais bokštais.Planas labai nesudėtingas, dalį patalpų dengia cilindriniai skliautai suliunetėmis. Langai stačiakampiai, bokštų – nedideli arkiniai. Lygiusfasadus vainikuoja kuklus karnizas. Pagrindinio fasado centre –renesansinis portalas. Pastato pobūdis, sprendžiant pagal cilindriniusbokštus ir šaudymo angomis su 1,6 m. storio sienas, aiškiai gynybinis. Beveik tuo pat metu statyti ir Siesikų rūmai, esantys Ukmergės rajone,pietiniame Siesikų ežero krante. Iš keturių bokštų teliko du. Originalusšiaurės rytų cilindrinis bokštas su pusapskričiu arkų langais. Du jotarpsnius užbaigia plačios frizinės juostos, o visą bokštą vainikuojakarnizas, bendras su pastatu. Rūmų fasadai beveik be jokių dekoratyvinių puošmenų, lygūs, juosskaido taisyklingai išdėstytų langų eilės. Savo monumentaliu tūriu Siesikų rūmai darniai įsiterpia į lygumųkraštovaizdį. Kitokios architektūrinės išraiškos yra Raudondvario rūmai, statytiJono Dzevaltausko prieš 1615 m. ant dešiniojo Nevėžio kranto. Ansamblįsudarė Didieji ir Mažieji rūmai. Renesanso architektūros formas geriausiaiatspindi Didieji rūmai. Lygiose rūmų fasado plokštumose ritmiškai išdėstytilangai ir durys. Frizas ir kelių juostų karnizas vainikuoja sienas.Renesansui būdingas pusiau apskritas velenėlis skiria frizą nuo sienųplokštumos. Cilindrinis bokštas, dengtas kūginiu stogu, rūmų siluete kaipvertikali dominantė, bet vargu ar jis turėjo kokią nors gynybinę reikšmę. Svarbiausios renesansinių pilių ir rūmų ypatybės – didingumas irmeninis saikas, darni jungtis su aplinka, architektūros formų įvairumas.Gyvenamieji namai
Nepakeistų namų, statytų renesanso laikotarpiu, išliko mažai.Dažniausiai tai buvo nesudėtingo plano, dviaukščiai namai, nors planai irforma priklausė nuo savininko turtingumo, namo paskirties, vietos.Renesansinė apdaila buvo saikinga, puošniausi fasadai išeidavo į gatvę. NuoXVI a.vidurio fasadai tinkuojami, plokštumos skaidomos vertikaliaispiliastrais, sienos juosiamos frizais bei karnizais. Kai kurie namai puoštiatikais su piliastromis, bet dažniausiai dengti stačiašlaičiais stogais. Pagal plano schemą bei konfigūraciją namai gali būti skirstomi įstačiakampius, kampinius, namus su pusiau uždarais kiemais ir namus suuždarais kiemais. Renesansui būdingas stačiakampio plano namas išliko Kaune, Vilniaus g.20. Grynai renesansinių formų yra antrasis aukštas ir frontonas, nes rūšysir pirmasis aukštas statyti kiek anksčiau, todėl jų architektūra gotinė. Aukštai atskirti reljefine juosta, fasadą užbaigia skydas, kurioabiejose pusėse yra ketvirtadalio apskritimo sparnai. Pagrindiniame fasadesimetriškai išsidėstę stačiakampiai langai, o rytiniame fasade visainesilaikyta simetrijos, langai išdėstyti laisvai. Namo pagrindinis akcentas – renesansinis 1,5 plytos storio frontonas,dekoruotas piliastrais ir arkinėmis nišomis, kas to laiko statybose buvonauja, tačiau šios renesansinės formos santūriam frontonui teikė grakštumo. Kampinio namo namai buvo statomi taip, kad ilgasis korpusas būtų šonuį kiemą, o trumpesnieji – šonu į aikštę ar gatvę. Fasadai, išeinantys įgatves, turėjo frontonus arba aukštus atikus, kurių pasitaiko labaioriginalių. Tokio plano yra namas Vilniuje Didžiojoje g. 4, statytas XV a., orekonstruotas – XVI a. iš aplinkinių namų išsiskiria monumentaliu tūriu iroriginalia atikine siena. Po XVI a. rekonstrukcijos pagrindinio fasadokompozicija įgijo itališkojo renesanso formas. Pirmuose dviejuose aukštuoseišsiskiria dvi eilės aukštų langų, bet nėra jokių karnizų ar skaidymų. Tik
virš antrojo aukšto – tiesus karnizas, ant kurio ir užstatyta aukštaatikinė siena. Jos plokštumą skaido arkutėmis sujungti siauri piliastrai. Namas Kauno Rotušės a. 10 statytas greičiausiai XVI a. XVII a.pirmojoje pusėje rekonstruotas ir gerokai praplėstas. Pristatytas naujaskorpusas, po juo įrengtas 2 dalių korpusas. XVII – XVIII a. priklausėZabielų šeimai. Rekonstruotas 1961 – 64 m. pagal D. Zareckienės projektą, atkuriantrenesansinį pagrindinį fasadą, kurį dailina tamsiai pilkas tinkas susmulkios anglies ir pelenų priemaišomis. Ryškūs balto tinko langų apvadaiskaido fasadą, kurį vainikuoja platus frizas ir stambus karnizas. Fasadasaiškiai renesansinis, asimetriškas. Pirmojo aukšto langai maži, užtaiantrojo – daug didesni, beveik stačiakampiai. Namai su pusiau uždarais kiemais buvo statomi lygiagrečiai, netolivienas nuo kito, galais į gatves arba aikštes. Renesansinius frontonusdažniausiai turėjo namų galai į gatves. Tokiu gyvenamųjų namų yra išlikusiųVilniuje ir Kaune. Namas Vilniaus m. Didžioje g. 3 statytas XVII a. pradžioje. Fasadųsienos lygios, langai be pavadų. Kiemo įvažiavimas dengtas cilindriniuskliautu, kurį dekoruoja gipsiniai lipdiniai. Stačiakampiai langaiišdėstyti ritmiškai, o pagrindinio fasado simetrijos ašį pabrėžiarenesansinis įvažiavimo portalas. Namas Kauno m. V. Kuzmos g. 71. Svarbiausias šio namo akcentas yrapuošnus vėlyvojo renesanso formų frontonas, užimantis beveik pusę fasadoaukščio. Horizontalios juostos jį skiria į tris nelygius tarpsnius. Visąkompoziciją užbaigia pusapskritė arka. Iš šonų tarpsnius remia karnizai,ant kurių yra degto molio dekoratyvių pumpurų liekanos. Toks frontonas tėra vienintelis Lietuvoje, jis atspindi Niderlandųvėlyvojo renesanso architektūros ypatybes. Namai su uždarais kiemais pasitaiko tik Vilniuje. Tokie namai statytine iš karto, todėl stiliaus atžvilgiu nėra vieningi. Juose pasitaikonemažai gotikos elementų, lakoniškų, renesansinių formų. Namas Vilniaus m.Sorbio g. 32 statytas XVII a. pradžioje. Nedidelį uždarą kiemą supadviaukščiai korpusai. Planas gana paprastas: patalpos išdėstytos vienaeile, dengtos cilindriniais skliautais su liunetėmis. Kiemo architektūrosformos santūrios, lakoniškos, proporcijos sunkios, būdingos Vilniausrenesansui.Kulto pastatai
Pirmieji renesanso stiliaus kultiniai pastatai pastatyti XVI a.pirmojoje pusėje, nors dar dažnai jų konstrukcija, fasadų struktūra irkompozicija panaši į gotikos. Vėliau pereita prie paprastesnės, lankstesnėskonstrukcijų sistemos, plinta renesansiški karnizai, sandrikai, langųapvadai. Tinkuojamos sienų plokštumos tinkas teikė savotiško dekoratyvumo.Skliautai puošiami renesansui būdingomis geometrinio rašto dekoratyvinėmistinko braukomis. Renesansiniam laikotarpiui būdinga ir nedidelės parapinėsbažnyčios, ir sudėtingi vienuolynų ansambliai. Atsižvelgiant į kulto pastatų plano ir erdvės struktūrą, jie skirstomiį tris tipologines grupes. Viena jų – stačiakampiai vienanariai kulto pastatai, kurių planaspaprastas ir dažnai tokios bažnyčios turi bokštą ar net kelis. Geriausiai iki šios išlikęs toks pastatas – Pašušvio bažnyčia.Pastatyta Šušvės ir Žadikės upių santakos pakrantėje Pašušvio valdytoji M.Šimkevičiaus iniciatyva 1553 m. Pagrindiniame fasade simetriškai išdėstyti keturi piliastrai, virškurių eina karnizas. Vidaus erdvę dengė cilindriniai skliautai suliunetėmis. Vertikalią centrinę fasado ašį pabrėžia du piliastrai, tarpkurių įterptos durys. Piliastrai taip pat skaido ir sienų plokštumas.Meninės šios bažnyčios formos itin gražios, nors ir ji religinių kovų metubuvo naudojama ir gynybai. Kitų tokios paskirties bažnyčių formoslakoniškesnės, paprastesnės. Tokio tipo yra ir Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčia, pastatyta LeonoSapiegos iniciatyva 1627 m. Bažnyčia kartu su Bernardinų vienuolynu irvarpine sudaro raiškų ansamblį, turintį ne tik renesanso, bet ir gotikos
bruožų. Stačiakampės bažnyčios vakarų fasadas plastiškas, arkiniai langai,nišos ir piliastrai jame yra dominuojantys elementai. Viršuje kyla aukštasfrontonas, kurio apatiniame tarpsnyje išdėstytas arkines nišas puošėfreskos, o patį frontoną užbaigia pusapskritinis sandrikas, o šonus remiadvi paprastos voliutos. Šiaurinį tinkuotą fasadą baigia platus renesansinis karnizas.Šiauriniame fasade ryškus gotikos architektūros poveikis. Bažnyčios vidinė erdvė dengta cilindriniu skliautu su liunetėmis, kurįremia keturios poros piliastrų. Dekoratyvinės tinko nerviūros sudarogeometrinį žvaigždžių ir rozečių ornamentą. Prie galinės sienos stovi vienintelis Lietuvoje išlikęs renesansinisįvairiaspalvio marmuro ir alebastro altorius. Jis yra plokščias, aukštas,trijų tarpsnių, kuriuos skaido dorėninės ir korintinės kolonos. Visąaltoriaus architektūrinę kompoziciją įprasmina skulptūra. Šv. Mykolo bažnyčia yra vienas gražiausių ir geriausiai išlikusiųVilniaus renesanso architektūros pavyzdžių, kuris turi nemažai bendrųbruožų su XVII a. I pusės Liublino renesanso. Kėdainių Evangelikų Reformatų bažnyčia pradėta statyti 1637 m.Kristupo Radvilos, o užbaigta jo sūnaus Jonušo 1653 m. Tai stačiakampioplano, vienenevė bažnyčia su keturiais nedideliais bokšteliais kampuose.Masyvūs piliastrai skiria gilias nišas, kurios skaido fasadus. Tarppiliastrų – aukšti langai arba arkinės nišos. Pagrindinį fasadą piliastraisuskaido į tris dalis su trimis įėjimais. Segmentinis sandrikas, paremtaspiliastrais, vainikuoja centrinio įėjimo portalą. Kitų įėjimų portalai sutrikampiais sandrikais ir apvadais. Dekoratyvios tinko nerviūros skirstolubas į aštuonkampius, apskritimus ir trikampius. Renesansinių formų ąžuolinė sakykla buvo ornamentuota sudėtingaisdrožiniais. Bažnyčia darniai įsiterpia į miesto centro bendrą vaizdą. Videniškių bažnyčia ir vienuolyno pastatų ansamblis pastatytas 1618 m.feodalo M. Giedraičio iniciatyva. Pagrindiniame fasade kyla svarbus šio ansamblio akcentas – bokštas,abipus kurio išsidėstę vėlesni pastatai. Bokšto aukštis – 33 metrai, jisnesuskirstytas į jokius tarpsnius, tik du piliastrai paryškina priekinįfasadą. Bokšto tūris derinasi su visu bažnyčios tūriu. Navos ir presbiterijos išorines sienas skaido piliastrai, kuriuosjungia bendras vainikuojantis karnizas. Navos ir presbiterijos dengia cilindriniai skliautai su liunetėmis,puošti smulkiomis dekoratyvinėmis tinko nerviūromis. Altoriuose yravertingų renesansinių paveikslų. Vilniaus Šv. Stepono bažnyčia statyta 1600 – 1612 m. pagal kunigo S.Visockio iniciatyvą. Tai vienanavis lotyniško kryžiaus plano pastatas.Pagrindiniame fasade stovėjo apvalus bokštas, abipus kurio kurio glaudžiaidu siauresni bokštai su stačiakampėmis šaudymo angomis. Fasadus skaidoporiniai piliastrai, tarp kurių – stačiakampės nišos su pusiau apskrituviršum ir apačia. Vidaus erdvę dengia kryžminiai skliautai. Antra kulto pastatų tipologinė grupė yra stačiakampiai trinaviaihaliniai kulto pastatai su gana įvairiais tūriu, erdve ir plotu. Planąsudaro trys nevienodo pločio navos, presbitorija ir zakristija. Išorinėsformos lakoniškos. Renesanso meninės savybės neretai susipynusios sugotikos reliktais. Didžioji dalis šių pastatų buvo daugiau ar mažiaurekonstruota. Vienas žymiausių šios grupės pastatų yra Vilniau katedra, kurižymesnių renesansinių bruožų įgijo po 1530 m. gaisro atliktosrekonstrukcijos, užsitęsusios iki 1557 m. Iš XVI a. perstatytų koplyčių didumu išsiskiria Karališkoji koplyčiasu stiuko lipdiniais dekoruotu kupolu. Vienų plokštumas skaido piliastrai,tarp kurių įterptos arkinės nišos. Minėtieji bruožai leidžia Karališkąjąkoplyčia priskirti renesanso stiliaus. Dar vienas trinavis nalinis kulto pastatas – Rykantųbažnyčia.renesansą atspindi įspūdingas frontonas, susidedantis iš dviejųtarpsnių: apatinio horizontalaus ir viršutinio trikampio. Apatinį irviršutinį tarpsnius skaido piliastrai bei gilios arkinės nišos. Tokiasudėtinga frontono kompozicija – unikalus reiškinys. Vertikalią fasadokompozicijos ašį pabrėžia pagrindinės durys, kvadratinė niša virš jų irarkinis langas. Trinavę vidaus erdvę skaido dvi poros aštuoniakampiųkolonų, o freskomis bažnyčią 1668 m. dekoravo Jonas Jonavičius. Veliuonos bažnyčią statydino LDK kancleris A. S. Radvila. Lėšosstatyboms buvo surinktos iš miestiečių ir apylinkės dvarų baudžiauninkų. Renesansą bažnyčioje žymi piliastrų ritmas, dekoratyvios skliautonerviūros bei rami ir harmoninga fasadų kompozicija. Raudonomis stiegėmisdengtas stogas kontrastavo su baltomis sienomis. Sienas dalija piliastrai, o centrinės navos ir presbiterijos skliautąpuošia žvaigždžių rašto tinko nerviūros. Bažnyčia iš tolo matosi Nemuno klonio panoramoje. XVII a. I-oje pusėje pastatytas Kauno ŠV. Trejybės bažnyčios irvienuolyno pastatų ansamblis. Šiaurės vakariniame Rotušės aikštės kampeišsidėsčiusį ansamblį tveria aklinos mūro sienos. Vienuolynas pradėtaskurtis dar XVI a. pabaigoje sklype, kuris buvo užstatytas miestiečiųnamais. vIenuolyno teritorija apėmė du gyvenamuosius kvartalus, o 1621 m.panaikinta juos skyrusi gatvė. Po 1624 metų gaisro, kuris labai nusiaubėvienuolyną, jo teritorija buvo perplanuota: pastatyta ŠV. Trejybės bažnyčiair vienuolynas, nugriautos buvusių gotikinių namų liekanos, užtat geraiišliko pagrindiniai renesanso epochos statiniai. Šv. Trejybės bažnyčiastovi pietiniame ansamblio krašte, iš visos aplinkos išsiskirdama stambokusavo tūriu. Pastatyta gaisro (1624 – 1634 m.) nuniokotų mūrinių gyvenamųjųnamų vietoje. Bažnyčios pastate ryškūs vėlyvojo renesanso stiliaus bruožai.Sienos tinkuotos, sumūrytos iš plytų. Trinavio halinio tūrio pastatas –stačiakampis, su siauresne ir žemesne presbitorija. Platūs piliastarai,tarp kurių išsidėstę smailiaarkiai langai, skaido fasadus. Vakarų fasadepadarytos renesansinės nišos skulptūroms. Sienų fonas gana šviesus, jameryškiai išsiskiria pilki elementai. Vidaus erdvę dengia kryžminiai ircilindriniai skliautai. Vienuolyno centriniai rūmai yra vienas vertingiausių renesanso epochospastatų. Jų architektūroje ryški Niderlandų manierizmo įtaka. Rūmaiišsidėstę ansamblio centre, lygiagrečiai su bažnyčia. Pastatyti prieš 1634m. A. Masalskio lėšomis. Sienos mūrytos iš plytų, tinkuotos, pamatai –akmenų ir plytų. Vėlyvojo renesanso formų fasadus skaido nišos ir langai su tiesiaissandrikais. Frontone sutelkta daug puošybos elementų. Pačioje kompozicijojedominuoja horizontalios linijos. Karnizai skiria frontoną į tris tarpsnius,kurių pakraščiais vinguriuoja voliutos, o frontono viršūnėje esantįsandriką puošia triguba kalto metalo šalelė. Trečioji kulto pastatų grupė yra kryžminiai vienanaviai ir trinaviaipastatai, kurių įvairesni tūriai ir interjero erdvė, sudėtingesnėkompozicija, simetriškas arba asimetriškas planas. Tokia yra Vilniaus ŠV.Stepono bažnyčia, kuri pastatydinta 1600 – 1612 m. kunigo S. Visockioiniciatyva. Jauki interjero erdvė dengta kryžminiu skliautu. Fasadai tinkuotipilku tinku su pelenų priemaišomis, vėliau pertinkuoti baltai. Fasadusskaido poriniai piliastrai, o tarp jų įsiterpusios nišos bei segmentiniailangai su apvadais. Tai originalaus tūrio, grakščių proporcijų ir darnių formų bažnyčia. Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia pastatyta 1595 – 1625 m. Net irpo kelių rekonstrukcijų išliko savitų renesansinių tūrio ir erdvės bruožų. Bažnyčios planas simetriškas, kryžminis. Portalo dekoras turi daugŠiaurės Europos renesanso elementų. Stogelį laiko dvi lieknos kolonėlės,abipus kurių išsidėstę dekoratyvūs elementai, kas irgi būdinga ŠiaurėsEuropos renesansui. Bažnyčios sienas skaido liekni piliastrai, kuriuosjungia frizas – originalus romaninio stiliaus motyvas, atgijęs Lietuvosrenesanse. Skliautas dekoruotas renesansui būdingu tinko nerviūrų raštu. XVI – XVII a. pirmoje pusėje buvo nemažai pastatyta renesansinių kultopastatų, bet dalis jų buvo nugriauta, dalis rekonstruota, tačiau vistikkulto pastatuose gausiausiai išliko renesanso stiliui būdingų savybių.Rotušės
Pati pirmoji rotušė greičiausiai buvo pastatyta XIV a. pabaigojeVilniuje. Naujų renesansinių rotušių statybą stimuliavo miestų kūrimosąjūdis, prasidėjęs XVI a. viduryje. Tokių rotušių planas buvo stačiakampisarba kampinis. Patį tūrį lėmė miesto didumas, gyventojų skaičius,magistrato turtingumas. Beveik visos renesansinės rotušės buvo arbanugriautos, arba pritaikytose kitiem reikalams. Iki šiol išliko tikKėdainių rotušė, nors irgi su kai kuriais pakeitimais. Daugiausiarenesansinių formų išliko pagrindiniame fasade, kurį ritmiškai skiriaplatūs piliastrai. Tarp piliastrų įterpti stačiakampiai langai.Renesansinio profilio karnizas vainikuoja piliastrus.
Išvados
Renesansas “…buvo didžiausias pažangus perversmas, kokį ligi tol buvoišgyvenusi žmonija.” (F. Engelsas). Šis pažangus laikotarpis pakeitė žmoniųpasaulėžiūrą, padėjo išsivaduoti iš scholastinio mąstymo būdo ir buvoprieinamas platiesiems visuomenės sluoksniams. Humanistai skatinovisapusiškai plėtoti žmogaus asmenybę, skelbė mokslinį grožio supratimą.Renesansas tampa savotišku, modernesniu antikos meno atkartojimu:“Italijoje nematytai suklestėjo menas, kuris buvo lyg klasikinės senovėsatgarsis, tokio jo lygio daugiau niekada nepavyko pasiekti.” (F. Engelsas).
Lietuvoje renesansas plito per pasiturintįjį sluoksnį ir įgavo savitų,originalių bruožų. Itin daug renesansinių detalių randama kulto pastatuose,didikai statėsi rezidentinius rūmus pagal renesansinę tradiciją. Renesansiniuose pastatuose vyravo ramios, lygios plokštumos,cilindriniai skliautai, puošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Daug renesansinių pastatų buvo sunaikinta gaisrų, karų metu, tačiauišlikę pastati ar jų fragmentai byloja apie išties nepaprastą, ypatingosharmonijos ir santūrumo meninį stilių.
Literatūra:1.Levandauskas V. “Šialių renesanso paminklai”. Kaunas, Mintis 1988;2. Minkevičius J. “Lietuvos architektūros istorija. II t. Nuo XVII amžiaus
iki XIXa. vidurio”. Vilnius, Mokslas 1987.